Stebuklas.mobi 

 

 Sveikatos Kvantinis Sinchronizavimas - tai efektyviausias gydymo metodas

                                                                                                                                                                                                                  | Pagrindinis puslapis | Turinys |  Forumas | Facebook  |  eVeslas | 

 


Padėka kojoms už tai, kad galiu vaikščioti

 

Pamąstykite apie savo kojas -jos yra pagrindinė jūsų „transporto" priemonė. Pagalvokite, kaip puikiai jos tarnauja jums: jūs galite stovėti, mankštintis, lipti laiptais, vairuoti automobilį ir svarbiausia - vaikščiot. Jomis vaikščiojate po savo namus - nueinate j vonią, virtuvę ar garažą. Kojomis pasiekiate parduotuvę, vaikštinėjate po miestą, nusigaunate iki darbo ar pasivaikščiojate paplūdimiu. Jos suteikia laisvę  ir  galimybę džiaugtis gyvenimu. Kuo nuoširdžiausiai dėkokite už savąsias kojas.

 

 

TREČIAS SKYRIUS

ĮVEIKIANT KŪNĄ

Mąstymo procesai vyksta ne vakuume. Kiekviena mintis smege­nyse sužadina biocheminę reakciją - išskiriamos tam tikros cheminės medžiagos. Jums mokantis, smegenys siunčia kūnui darnius cheminius signalus, kuriuos galima pavadinti minties pasiuntiniais. Gavęs šiuos cheminius smegenų pranešimus, kūnas akimirksniu jiems paklūsta, su­žadindamas smegenų pranešimą atitinkančių cheminių reakcijų gran­dinę. Tada tučtuojau nusiunčia smegenims patvirtinimą, kad jo būsena. visiškai atitinka jų mąstomas mintis.

Norint suprasti procesą, užtikrinantį abipusį minčių ir kūno ryšį, pirmiausia reikia įvertinti smegenų ir jose vykstančių cheminių reakcijų vaidmenį gyvenime. Per kelis pataruosius dešimtmečius mokslas atsklei­dė, kad smegenys ir likusi kūno dalis sąveikauja galingais elektrochemi­niais signalais. Tarp mūsų ausų veikia didžiulis cheminis fabrikas, diri­guojantis miriadui kūno funkcijų. Turiu jus nuraminti - mes pasidomė­sime tik mūsų aptariamai temai svarbiausiais cheminio smegenų regu­liavimo principais ir susipažinsime su keliomis naudingomis sąvokomis.

Ląstelių membranos paviršiuje yra receptoriai, kuriais jos priima informaciją iš išorės. Gavusi tam tikrą signalą, ląstelė pradeda vykdyti konkrečias užduotis.

ją sustiprinti. Jie netgi gali pakeisti arba perrašyti neuronui siunčiamą pranešimą — tada visos susijusios nervinės ląstelės gauna kitokią žinią.

Neuropeptidai, antrasis ligandų tipas, jie sudaro pasiuntinių dau­gumą. Didžiąją jų dalį išskiria smegenų centras, vadinamas pogumbu­riu (naujausi tyrimai parodė, kad neuropeptidus gamina ir imuninė sistema). Šiems chemikalams patekus į hipofizę, pastaroji liauka duoda kūnui konkrečius nurodymus, išskirdama kitas chemines medžiagas.

Paveikslas 3A. Ląstelė su receptoriais, priimančiais       -. •; > >.. gyvybiškai svarbig informaciją iš išorės. Skirtingi signalai

skatina ląstelę atlikti begalę biologiniu funkcijų.       ;'         '

Smegenų veiklą ir kūno funkcijas reguliuoja neuromediatoriai, neuropeptidai ir hormonai. Šie trys cheminių medžiagų tipai, vadinami ligandais (lotynų kalbos žodis ligare reiškia „surišti"), per milisekundę perduoda ląstelei vienokį ar kitokį smegenų pranešimą.

Neuromediatoriai, ar tiesiog mediatoriai, yra cheminiai pasiun­tiniai, pirmiausia pernešantys signalus tarp nervinių ląstelių ir taip palaikantys smegenų bei nervų sistemos ryšius. Kūne egzistuoja daug skirtingų neuromediatorių rūšių ir kiekviena jų atsakinga už konkrečią veiklą. Vienos neuromediatorių rūšys smegenis sužadina, kitos sulėtina jų veiklą, trečios suteikia mums mieguistumo, ketvirtos — žvalumo po­jūčius. Neuromediatoriai paliepia neuronui nutraukti esamą jungtį arba

HORMONUSŠSKIRIANTYS CENTRAI

Posmegeninė liauka (hipofizė) Kankorėžinė liauka

Skydliaukė Antkrūčio liauka

Antinksčiai Virškinimo liaukos Lytinės liaukos

Paveikslas 3B. Neuromediatoriai yra įvairiarūšiai cheminiai pasiuntiniai, • kursuojantys tarp neurong. Neuropeptidai yra cheminiai ryšininkai, perduodantys skirtingoms kūno liaukoms nurodymą gaminti hormonus.

 

Keliaudami krauju neuropeptidai prikimba prie įvairių audi­nių (dažniausiai liaukų) ląstelių ir taip sužadinamas trečio ligandų tipo, hormonų, išsiskyrimas; jie dar labiau paveikia mūsų būseną. Neuropeptidai ir hormonai yra cheminės medžiagos, atsakingos už jausmus.

Patogumo dėlei neuromediatorius apibūdinkime kaip cheminius smegenų ir proto pasiuntinius, neuropeptidus laikykime cheminiais ryšininkais, palaikančiais smegenų ir kūno komunikaciją, kad kūno būsena atitiktų mintis, o hormonus įvardykime kaip chemines medžia­gas, pirmiausia susijusias su jausmais.

Pavyzdžiui, seksualinės fantazijos atveju dalyvauja visi trys veiks­niai. Iš pradžių jums į galvą ateina kelios mintys, smegenys išmeta šiek tiek neuro mediatorių, kurie sužadina tam tikrą neuronų tinklą, prote sukuriantį vaizdinius. Šios cheminės medžiagos paskatina konkrečius neuropeptidus išsiskirti į kraują. Pasiekę lytines liaukas, minėti pepti­dai prilimpa prie šių audinių ląstelių, taip suaktyvindami hormonine. sistemą, o toliau viskas vyksta žaibiškai. Taigi mintys tapo tokios rea­lios, kad privertė kūną pirma laiko ruoštis lytinei patirčiai. Štai kokie galingi proto ir kūno ryšiai.

Lygiai taip pat jums vien pamąsčius apie būsimą pašnekesį su savo ūgtelėjusiu vaiku apie įlenktą naujo automobilio kėbulą, neuromedi-atoriai sukurs tam tikrą proto būseną, neuropeptidai pasiųs kūnui ati­tinkamus cheminius signalus, ir jūs staiga pasijusite suirzęs. Pasiekę antinksčius, peptidai išskirs hormonus adrenaliną ir kortizolį - o tada jūs ne juokais įširsite. Jei spręsime iš cheminių medžiagų, jūsų kūnas pasirengė kovai.

 

jausmus. Todėl mintydami iškilias, meilingas ar džiugias mintis, pa­skatinsite išsiskirti chemines medžiagas, kurios leis jums jaustis iškiliai, įkvėps meilės ir džiaugsmo. Toks pat procesas nutiks, įsileidus į galvą neigiamas, baimingas ar nekantrias mintis. Akimoju pasijusite pras­čiau, pradėsite nerimauti ar nekantrauti.

Smegenys ir kūnas susiderina kiekvieną akimirką ir netgi dainiau. Tiesą sakant, mūsų mintims paveikus savijautą, ši neabejotinai irgi veikia mąstymą. Smegenys nenutrūkstamai seka kūno pojūčius. Rem­damosi atsakomosiomis cheminėmis reakcijomis, jos generuos kitas

Minčių ir jausmų ratas                                                   '

Jums mąstant skirtingas mintis, suaktyvinamos atitinkamos sme­genų grandinės, konkretūs neuronų tinklai, o tada smegenys išskiria konkrečias chemines medžiagas, sužadinančias mintis atitinkančius

 

BŪTIES BŪVIS

Smegenų mintys •*- kūno jausmai

Paveikslas 3C. Neurocheminiai smegenų ir kūno santykiai. Jumsmastant tam tikras mintis, smegenys išskiria chemines medžiagas,sužadinančias tas mintis atitinkančig savijautg. Tada jūsų savijauta irjausmai daro įtaką mintims. Šis uždaras rotas vadinamas būties būviu.

mintis, atliepiančias kūo savijautą, taigi taip susidaro savotiškas ratas: mintys veikia, jausmus, o šie — mintis.

Vėliau šią idėją panagrinėsime nuodugniau, o dabar įtvirtinkime, ką jau aptarėme. Mintys yra susijusios su protu (ir smegenimis), o jaus­mai - su kūnu. Kūno jausmams derinantis prie prote esančių minčių, protas ir kūnas veikia išvien. Kaip atsimenate, suminį proto ir kūno sambūvį mes pavadinome būties būviu. Kitaip galėtume tarti, kad nuolatinio mąstymo ir jautimo bei jautimo ir mąstymo procesas suku­ria tam tikrą būties būvį, kuris veikia tikrovę.

Mes, be abejo, suvokiame savo mentalinę-emocinę būseną ir ji yra neatsiejama mūsų tapatybės dalis. Taigi nusakome save remdamiesi esamojo laiko mintimis, jausmais ar tiesiog būsena. Aš esu piktas; aš esu nesaugus; aš esu negatyvus; aš esu entuziastingas; aš esu laimingas...Metų metus mintims veikiant jausmus, o jausmams — mintis (ar atsimenate rate besisukantį žiurkėną?), susikuria būties būvis, kuris la­bai giliai įsirėžia į atmintį ir iš kurio kyla, rodos, nenuginčijami „aš esu..." teiginiai. Taigi, mintims ir jausmams susiliejus, jūs apibūdinate save šiuo būties būviu, šia įsiminta būsena.

Turbūt ne kartą girdėjote aplinkinius (ar net save) sakant: visada buvau tingus; esu nerimastingas asmuo; per mažai pasitikiu savimi; stoko­ju savigarbos; esu ūmus ir nekantrus; nesu ganėtinai apsukrus ir pan. Ir šie įsiminti jausmai formuoja visas mūsų asmenines savybes.

Turiu jus įspėti, kad jausmams tapus mąstymo pamatu ar nesuge­bant mintimis pralenkti savijautos, taip niekada ir nepasikeisime. Poky­čiai prasideda tada, kai mąstymas pranoksta emocinę būseną. Keistis — tai veiksmais peržengti pažįstamus jausmus ir įsimintą aš.Pateiksiu gyvenimišką pavyzdį. Tarkime, automobiliu važiuojate į darbą ir nejučia pradedate galvoti apie prieš kelias dienas kilusį karštą ginčą su bendradarbiu. Jums mastant apie šį asmenį ir įvykį, smegenys išskiria chemines medžiagas, kurios krauju pasklinda po kūną. Jūsų savi­jauta iškart prisiderina prie minčių, tad veikiausiai vėl pradedate pykti.

Kūnas smegenims pasiunčia atsakomąjį signalą, kuris žmonių kalba skambėtų maždaug taip: „Et, kaip tai mane siutina!" Kadangi smegenys nuolat seka kūno būseną ir cheminių medžiagų pusiausvyrą, staigūs pokyčiai jame, be abejo, jus paveikia. Jūsų mąstymas keičiasi. (Tą pačią akimirką, kai jūsų savijauta susiderina su mintimis, šios ima derintis su savijauta.} Jūs nesąmoningai įtvirtinate tuos pačius jausmus, toliau mintydami piktas ir irzlias mintis, kurios savo ruožtu įžiebia ju­myse dar stipresnį pyktį ir susierzinimą. Galima tarti, kad jūsų mąsty­mą užvaldė jausmai. Proto vadžias perėmė kūnas.

Ratui įsisukant, piktos mintys sužadina dar daugiau cheminių si­gnalų kūnui, ir antinksčiai išskiria su pykčiu susijusių hormonų. Jūs nirštate, jūsų veidas įraudęs, skrandis susisukęs į mazgą, galva tvinksi, raumenys stipriai įsitempę. Šiems „išaukštintiems" jausmams užliejus kūną ir pakeitus jo fiziologiją, atitinkamas cheminių medžiagų koktei­lis suaktyvina smegenyse neuronų grandinių rinkinį, priverčiantį jus mastyti jausmus atitinkančias mintis.

Dabar jūs savo proto nuošalumoje dedate kolegą į šuns dienas pa­čiais riebiausiais žodžiais. Surikiuojate mintyse ištisą litaniją praeities įvykių, pagrindžiančių jūsų apmaudo teisėtumą, galvoje vis iš naujo perkratote visus šiuos skundus, kuriuos ir anksčiau jau norėjote pateik­ti viršininkui. Beje, mintyse tai jau darote, nors fiziškai dar neatvykote į darbą. Išlipate iš automobilio net apsvaigęs iš pykčio, ir akylesnis ste­bėtojas iškart pasakytų, kad ketinate kažką auklėti. Žodžiu, esate piktas kaip širšė... O visa tai prasidėjo nuo vienui vienos minties. Tą akimirką, rodos, beveik neįmanoma mintimis pranokti jausmus — štai kodėl taip sunku pasikeisti.

Dėl tokios cikliškos smegenų ir kūno tarpusavio sąveikos jūsų re­akcijos į tam tikras aplinkybes darosi nuspėjamos. Sukuriate tų pa­čių minčių ir jausmų šablonus, nesąmoningai veikiate kaip mašina ir nebesugebate išsiropšti iš gilių provėžų. Štai kaip veikia cheminė jūsų asmenybės pusė.

 

Kuris kurį - protas ar kūnas?    ••

Kodėl taip sunku pasikeisti?

Įsivaizduokite, jog jūsų motina tiek prisikentėjo, kad net pamėgo skausmą. Ilgai stebėdamas, netikėtai supratote, kad vaidindama auką ji pasiekia savo. Taip pat tarkime, kad ir jūs pats gyvenime patyrėte sun­kumų. Tie atsiminimai, susiję su konkrečiais asmenimis bei vietomis, ir dabar dar sukyla, kartais kone savaime. O kaip gali būti kitaip, jeigu jau daug metų mąstote ir jaučiate, jaučiate ir mąstote apie praeityje patirtą skausmą.

Iš tikrųjų jums nereikia nė pagalvoti apie. praeities įvykį, kad viduje pajustumėte jo atgarsius. Ši būsena tapo įprasta ir netgi to norėdamas nebegalite nuo jos pabėgti. Nuolatinės mintys apie skausmą ir jas lydintys jausmai giliai įspaudė jį į jūsų atmintį, o aukai būdingi jausmai ir gailes­tis sau ryškiai nuspalvino jūsų savimonę. Daugybę metų gromuliuotos tos pačios mintys ir jausmai taip paveikė jūsų kūną, kad kančios pojūtis visada su jumis — sąmoningos jūsų „pastangos" iškviesti jį yra nebereika­lingos. Dabar tai natūrali ir įprasta jūsų būsena. Neatsiejama jūsų dalis. O kiekvienąkart, kai pamėginate ką nors pakeisti, išsiropšti iš gilių savigailos provėžų, netrukus vėl sunkiai šleptelite atgal. Vėl grįžtate į savo senąjį aš.

Daugumai žmonių nėra žinoma, kad galvojant apie labai įtemptą emocinį išgyvenimą suaktyvinamos tos pačios nervinių ląstelių grandi­nės, o tada jungtys tarp atitinkamų neuronų stiprėja ir ilgainiui susida­ro patvarūs jų tinklai. Be to, taip jie paskatina smegenis ir kūną išskirti tokias pačias chemines medžiagas, kokias išskyrė ir to įvykio metu. Šios medžiagos pratina kūną dar stipriau įsiminti atitinkamą emociją. Che­miniai minčių ir jausmų, jausmų ir minčių padariniai, taip pat stiprė­jančios neuronų jungtys įspraudžia protą bei kūną į ribotų mašinalių programų rėmus.

Taip, praeitį pergyventi mes gebame daug kartų, tarkime, tūkstantį kartų per vieną gyvenimą. Nuolat verčiamas jausti tą pačią emocinębūseną kūnas labai gerai ją įsimena - netgi geriau už sąmoningąjį pro­tą. Tokia būsena vadinama įpročiu.

Psichologai sako, kad mūsų tapatybė, ar asmenybė, visiškai susifor­muoja, sulaukus ketvirtosios dešimties vidurio. Vadinasi, tie, kuriems daugiau nei trisdešimt penkeri, spėjome gerai įsiminti konkrečius elg­senos, pažiūrų, įsitikinimų, emocinių reakcijų, įpročių, įgūdžių, aso­ciacijų, sąlyginių refleksų ir suvokimų rinkinius. Kitaip tariant, šios programos tvirtai suleido šaknis į mūsų pasąmonę ir dabar valdo mus, nes kūnas tapo protu.

Tai reiškia, kad mąstysime tas pačias mintis, jausime tuos pačius jausmus, reaguosime tais pačiais būdais, taip pat elgsimės, tikėsime tomis pačiomis dogmomis ir tapačiai suvoksime tikrovę. Bemaž 95 procentus mūsų asmenybės, mums sulaukus vidutinio amžiaus, suda­ro pasąmoninių programų rinkiniai: mes mašinaliai vairuojame auto­mobilį, valomės dantis, susijaudinę persivalgome, nerimastaujame dėl ateities, apkalbame draugus, skundžiamės gyvenimu, kaltiname tėvus, nepasitikime savimi, visaip kovojame už savo teisę nuolat jaustis nelai­mingiems ir tai, žinoma, dar ne viskas1.

Dažnai mes tik atrodome budrūs

Kadangi kūnas perima pasąmonės funkcijas, nesunku suprasti, kad sąmoningasis protas vis mažiau kišasi į elgseną. Vos tik galvoje kyla min­tis ar jausmas (dažnai tai yra savaiminė reakcija į išorės veiksnius), kū­nas pradeda veikti autopiloto režimu. Elgiamės nesąmoningai.

Pasižiūrėkime, kaip motina, vežanti į mokyklą vaikus, vairuoja au­tobusiuką. Kaip nardo tarp kitų automobilių, išsprendžia mažamečių ginčus, geria kavą, keičia pavaras ir padeda sūnui išsipūsti nosį... Ir visa tai daro vienu metu! Visi šie veiksniai tapo tokie pat mašinalūs kaip kompiuterio programų operacijos ir atliekami sklandžiai, kone nedaly­vaujant sąmoningajam protui. Motinos kūnas meistriškai susidoroja sušiomis užduotimis, nes daugsyk kartodamas įsiminė, kaip juos atlikti. Ji veikia sąmoningai nemąstydama; jos veiksmai yra įprasti.

Pagalvokite apie štai ką: 5 procentai sąmoningojo proto grumiasi su 95 procentais mašinalių pasąmoninių programų. Taip gerai išmoko­me tam tikrų veiksmų rinkinius, kad tapome kūno ir proto mašinomis. Kūnui perėmus proto funkcijas, kitaip sakant, jam tapus protu, mes esame nebe mes, o tik mūsų atminimai. Jeigu 95 procentus mūsų as­menybės, sulaukus trisdešimt penkerių, sudaro nevalingos programos, įsiminta elgsena ir įprastos emocinės reakcijos, vadinasi, 95 procentus dienos esame nesąmoningi. Ir tik iš šalies atrodo, kad būdraujame. Še tau kad nori!

Taigi asmuo sąmoningai gali svajoti apie laimę, sveikatą ir laisvę, tačiau dvidešimt metų puoselėtas skausmas ir jį atitinkančios cheminių medžiagų dozės pripratino kūną prie šios būsenos, o pripratimas, kaip žinome, - antras prigimimas. Jei nesuvokiame, ką mąstome, darome ar jaučiame, gyvename valdomi įpročių, esame nesąmoningi.

Svarbiausias įprotis, kurio reikia atsikratyti, - tai įprotis būti savimi.

Kai paradui vadovauja kūnas

Pateiksiu keletą gyvenimiškų pavyzdžių, iliustruosiančių kūno atmintį. Ar kada nors pasitaikė užmiršti telefono numerį? Kad ir kiek laužote galvą, trijų skaitmenų niekaip neįstengiate prisiminti. Tačiau jeigu paimsite į ranką telefoną, pirštai - didžiai jūsų nuos­tabai! - reikiamą numerį kaipmat surinks. Sąmoningai mąstančios smegenys numerio neatsimena, tačiau kūnas tiek kartųjį rinko, kad be didesnių sunkumų ir dar kartą tai padarys. (Šis pavyzdys bus suprantamesnis tiems, kurie užaugo iki telefonų, turinčių greitojo rinkimo funkciją; jaunesni skaitytojai veikiausiai bus patyrę šį tą panašaus įvedinėdami kreditinės kortelės PIN kodą bankomate ar slaptažodį internete.)

Susidūriau su šiuo fenomenu tais laikais, kai uoliai mankštinda-vausi sporto salėje. Kartą po treniruotės buvau toks nuvargęs, kad priėjęs prie kodine spyna užrakinamos spintelės niekaip neįstengiau prisiminti derinio.Tik spoksojau į spyną, stengdamasis prisiminti trijų skaitmenų derinį, bet jie niekaip neiškilo mano atminty. Tačiau vos pabandžius sukti ratukus su skaitmenimis, derinys šmėstelėjo man galvoje, nelyg mostelėjus burtų lazdele. Taip nutinka dėl to, kad daug sykių kartojant kokį veiksmą, kūnas jį įsimena geriau nei sąmoninga­sis protas. Tokiu atveju kūnas tampa protu.

Kaip jau minėjau, 95 procentus vidutinio amžiaus asmenybės sudaro pasąmoninės elgsenos ir emocinių reakcijų programos. Kitaip sakant, viskam vadovauja kūnas.

Kai tarnas tampa Šeimininku

Iš tikrųjų kūnas yra proto tarnas. Jei kūnas atlieka proto funkcijas, tai yra savaime veikia be pastarojo įsikišimo, vadinasi, jis tapo šeimi­ninku. O buvęs šeimininkas (sąmoningasis protas) užmigo. Protui gali atrodyti, kad jis vis dar yra viršininkas, tačiau iš tikrųjų tai kūnas lemia sprendimus, vadovaudamasis įsimintomis emocijomis.

Dabar tarkime, kad protas nori atgauti valdžią. Kaip manote, ką jam atsakys kūnas?

Kur iki šiol buvai? Eik ir snūduriuok toliau^ Ir be tavęs puikiai tvar­kausi. Neturi nei valios, nei atkaklumo, nei sumanumo, kad darytum tai, ką aŠ dariau, kol nesąmoningai vykdei mano įsakymus. Kad geriau tau tarnaučiau, bėgant metams, permainiau savo receptorius. Manei, kad pats viską valdai, bet uties aš įpiršau tau visus sprendimus (kuriuos laikei savo sprendimais), vadovaudamasis man įprastais dalykais.

O kai sąmoninga asmenybės dalis, tesudaranti 5 procentus, bando priešintis mašinalioms pasąmonės programoms (95 asmenybės pro-centams)^ šioms pakanka vienos atsitiktinės minties ar nereikšmingo dirgiklio iš išorės ir jos vėl užvaldo žmogų. Tada mes vėl mąstome tas pačias senas mintis, atliekame tuos pačius veiksmus, bet tikimės, kad mūsų gyvenime įvyks kas nors nauja.

Mums pamėginus atsiimti valdžią, kūnas pasiunčia smegenims signalą atkalbėti mus nuo šio sumanymo. Nenutylantis vidinis triukšmas pažeria mums visą krūvą priežasčių, kodėl neverta daryti nieko, kas nėra įprasta, kad pastangos ištrūkti iš įprastos būsenos yra visiškai ne­naudingos ir beprasmės. Jis surinks visas jūsų silpnybes, kurias puikiai žino bei puoselėja, ir vieną po kitos svies jums į veidą.

Idant nereikėtų peržengti į kraują įaugusių jausmų, protuose susi­kuriame pačius blogiausius scenarijus. Ir išties, mums pamėginus su­ardyti nuo seno nusistovėjusią ir antrąja prigimtimi tapusią cheminių medžiagų pusiausvyrą, kūne kyla sumaištis. Mums labai sunku atsilai­kyti prieš vidinį jo zirzimą, tad dažniausiai nusileidžiame. , K

Norėdami pakeisti pasąmonę, nusileiskite į ją

Pasąmonei žinoma tik tai, ką į ją įdėjote. Ar niekada nepastebė­jote, kad dirbant kompiuteriu staiga automatiškai įsijungia tam tikros programos, kurių negalite nei sustabdyti, nei išjungti? Mėginimai są­moninguoju protu sustabdyti kūne įrašytas savaime įsijungiančias pa­sąmonės programas tolygūs staugimui ant kompiuterio, kai jame vienu metu įsijungia kelios programos, ima atsidarinėti daugiau darbalaukių, nei pajėgiate aprėpti. Ei! Gana! Stop! Tačiau kompiuteris į tokius jūsų šūkaliojimus nekreips jokio dėmesio. Jis tęs tai, ką pradėjęs, kol opera­cinėje sistemoje nepakeisite atitinkamų nustatymų.

Si knyga pamokys jus nusileisti į pasąmonę ir ją perprogramuoti. Iš tikrųjų jums reikia pamiršti, ar pašalinti, senus mąstysenos ir jause­nos modelius, o tada išmokti, arba įdiegti, naują mąstyseną ir jauseną, padėsiančią tapti norima asmenybe. Jūsų protui pasikeitus, kūnas turės su juo susiderinti, nes kitaip abu temps jus į priešingas puses. Kaip tik čia prasidės virsmas, savikūra.

 

 

Kaltas, kol neįrodyta priešingai

Panagrinėkime tikrovišką situaciją, padėsiančią suprasti, kas vyks­ta, nusprendus ištrūkti iš įsimintos emocinės būsenos ir pakeisti mąs­tyseną. Manau, visiems jums pažįstamas kaltės jausmas. Dėl to remda­masis juo paaiškinsiu, kaip minčių ir jausmų ratas atsigręžia prieš mus. Tada išryškės kai kurie sniegenų ir kūno sistemos veiksmai, kuriais ji stengiasi išsaugoti valdžią ir įtvirtinti neigiamą būties būvį.

Tarkime, vienokios ar kitokios aplinkybės dažnai verčia jus jausti kaltę. Jeigu pašlyja kokie nors santykiai - įvyksta paprasčiausias nesu­sipratimas, kas nors visiškai nepagrįstai išlieja ant jūsų pyktį ar pana­šiai, — jūs imate kaltinti save ir graužtis. Įsivaizduokite, kad esate vienas iš tų žmonių, kurie be paliovos kartoja: tai mano kaltė.

Po dvidešimties tokios „praktikos" metų kaltės jausmas tampa įprasta jūsų būsena. Veikiausiai būsite nepriekaištingai susikūręs kaltę jums peršančią aplinką. Be abejo, gyvenime visada yra ir kitų veiksnių, bet šiuo metu susitelkime į tai, kaip mintys ir jausmai sukūrė šį būties būvį bei aplinką.

Kiekviena kalte persmelkta mintis duodavo kūnui ženklą išskirti tam tikras chemines medžiagas, įtvirtinančias tą kaltės jausmą. O to­kias mintis mąstėte taip dažnai, kad jūsų ląstelės plaukioja kaltės che­mikalų jūroje.

Jūsų ląstelių receptoriai prisitaiko, kad galėtų lengviau sutraukti ir apdoroti šias konkrečias chemines medžiagas. Milžiniškos kaltės dozės joms tampa kasdiene norma, o įprastus dalykus kūnas ilgainiui ima laikyti maloniais ir netgi būtinais. Tai tarsi gyvenimas šalia oro uos­to. Bėgant metams taip priprantate prie reaktyvinių lėktuvų keliamo triukšmo, kad jo nebegirdite, nebent kuris nors praskristų žemiau nei paprastai ir kurtinantis variklių ūžimas patrauktų jūsų dėmesį. Taip pat nutinka ir ląstelėms. Po kurio laiko jų jautrumas cheminėms kaltės medžiagoms labai sumažėja; tada reikia stipresnių emocijų — aukštes­nio dirgiklių slenksčio. Tokiai stipresnei kaltės chemikalų „dozei" pa-traukus kūno dėmesį, ląstelės pralinksmėja ir atgyja, tarkim, kaip kavos mėgėjas po rytinio puodelio.

Ląstelei pasidalijus j kitas dvi, naujų ląstelių receptoriams reikės aukštesnio kaltės slenksčio, kad cheminės medžiagos jas sujaudintų. Kūnas reikalaus stipresnių emocinių šuorų ir saviplakos, nes tik tada jis jausis gyvas. Taip tampate priklausomas nuo kaltės.

Kam nors nenusisekus ar nuėjus perniek, jūs automatiškai prisi­imate visą kaltę. Tačiau dabar tai jums atrodo visiškai normalu. Iš ti­krųjų kaltas jaučiatės net be minčių pagalbos - tiesiog tai įprasta jūsų būsena. Kaltės jausmai visiškai persikėlė į pasąmonę - pats to nesuvok­damas, beveik nuolat jaučiatės kaltas, be to, nesuprantate, kad jūsų žo­džiai ir veiksmai, persunkti kalte, ir toliau ją skatina. Kūnas nori jausti įprastą kaltės lygmenį, nes pats prie to jį pripratinote.

Ir tik draugui atkreipus jūsų dėmesį, kad nebuvo jokio reikalo at­siprašinėti visos grąžos jums neatidavusiu kasininko, suprantate, kaip giliai jumyse šaknis yra suleidusi kaltė. Sakykime, vienas panašus nu­tikimas sužadina savotišką nušvitimą ir jums topteli: Jis teisus! Kodėl aš nuolat atsiprašinėju? Kodėlprisiimu atsakomybę už visų klaidas? Apmąstę visą savo teisinimųsi, atsiprašinėjimų ir apgailestavimų istoriją, tariate sau: Šiandien liaujuosi kaltinti save ir atsiprašinėti dėl netinkamo kitą žmonių elgesio. Aš pradedu keistis.

Priėmęs tokį sprendimą, nebeįsileidžiate į galvą įprastų minčių, kuriančių įprastus jausmus, ir atvirkščiai. Taip pat su savimi susitariate, kad nejučia pasidavę įpratimui, sustosite ir prisiminsite savo ketinimą. Praėjus dviem valandoms, pasijuntate daug geriau. Tai iš tikrųjų veikia, mąstote jūs.

Deja, jūsų ląstelės taip puikiai nesijaučia. Per ilgus metus įpratino­te jas reikalauti vis daugiau konkrečių cheminių medžiagų (šiuo atveju susijusių su kaltės jausmu). Išmokėte kūną gyventi nuolat esant tam tikrai cheminių medžiagų pusiausvyrai, bet dabar nutraukiate šį tęsti­numą, nepatenkindami jo cheminių poreikių ir priešindamiesi pasą­monės programoms.

Kūnas darosi priklausomas nuo kaltės ar kitų emocijų lygiai taip pat, kaip priprastų prie narkotikų2. Iš pradžių pakanka nedidelio kiekio emocijos ar narkotiko; paskui kūno jautrumas jam sumažėja, o ląstelės tos medžiagos reikalauja vis daugiau. Mėginimai pakeisti savo emocinę būseną labai panašūs į abstinenciją negavus narkotinių medžiagų.

Kai tik ląstelės iš smegenų nebegauna įprastų signalų apie kaltę, jos ima reikšti susirūpinimą. Iki tol kūnas ir protas drauge kūrė būseną, va­dinamą kalte; dabar jūs nutraukėte įprastą minčių ir jausmų, jausmų ir minčių ratą. Siekiate mąstyti pozityviau, tačiau kūnas vis dar sudirgęs ir pasirengęs generuoti kaltės jausmus, tik nėra reikiamų minčių.

Įsivaizduokite specializuotą surinkimo liniją ar konvejerį. Smege­nys užprogramavo kūną laukti vienos būtinos dalies, kuri įsimontuoja į surenkamą agregatą. Tačiau visiškai nelauktai jūs pasiunčiate jam ki­tokią dalį, kuri netelpa ten, kur puikiai tilpdavo kaltę teigianti dalis. Pasigirsta pavojaus signalas ir visas procesas sustoja.

Ląstelės nuolatos šnipinėja, kas vyksta smegenyse ir prote; reikia pripažinti, kad kūnas yra gabiausias telepatas. Ląstelės meta visus savo darbus, pažvelgia į smegenis ir mąsto:

Kaip jus suprasti? Primygtinai reikalavote mus jausti kaltę, ir mes metų metus klusniai vykdėme Šią jūsų valią! Nuolat besikartojančios min­tys ir jausmai įdiegė mumyse kaltės programą. Mūsų receptoriai prisitaikė, kad atspindėtų protą, — mes priderinome cheminių medžiagų pusiausvyrą, kad kaltę jaustumėte savaime, nepaisydami išorinių aplinkybių. Mes taip pripratome prie šios cheminių medžiagų sudėties, kad nauja būsena mums nepažįstama ir nemaloni. Grąžinkite tai, kas mums taip sava! Nejaugi be niekur nieko imsite ir viską pakeisite? Mums taip netinka!

Taigi ląstelės susiburia ir ima tartis. Pareikškime smegenims protestą. Tačiau atsargiai, kad jos ir toliau įsivaizduotų viską valdančios. Verčiau jos nesuprastų, kad tas mintis palaikome mes. Pasakyta — padaryta. Ir štai ląstelės siunčia pranešimą, pažymėtą spaudu SKUBU, stuburo sme­genimis -aukštyn. Vadinu tai „oro paštu", nes pranešimas akimirksniu pasiekia centrinę nervų sistemą.

Tuo metu kaltės chemikalų kiekis kūne yra stipriai sumažėjęs, nes liovėtės mąstyti įprastas mintis, jausti įprastus jausmus. Šį pokytį paste­bi ir smegenų dalis, vadinama pagumburiu. Pastarasis taip pat išsiunčia pavojaus signalą, skelbiantį: cheminių medžiagą lygmuo krito. Reikia pagaminti ją daugiau!

Taip pagumburis mąstančiosioms smegenims duoda ženklą grįžti prie įprastų mąstymo modelių. Šį signalą galėtume vadinti „paprastuo­ju paštu", nes išskirtoms cheminėms medžiagoms reikia pasklisti po kraują. Kūnas nori, kad susigrąžintumėte įsimintą būseną, todėl skati­na jus mąstyti įprastu būdu.

„Greitąjį" ir „paprastąjį" atsaką ląstelės pasiunčia vienu metu. Ir tučtuojau galvoje jums pasigirsta mentalinis triukšmas: Šiandien esi pavargęs. Galėtum pradėti nuo rytojaus. Rytojus tam tinkamesnis. Kodėl neatidėjus šių pastangų vėlesniam laikui. Paradoksaliausias, mano galva, šis argumentas: Kažkas ne taip.

Jeigu tokios mintys jūsų nepaveikia, prasideda antras pasalūniškas puolimas. Nesąmoninga kūno ir proto sistema nori atgauti valdžią, to­dėl pradeda jus spausti. Leisk sau jaustis prastai. Juk tam esti aibė priežas­čių! Argi nesijauti kaltas dėl to, ko per gyvenimą esi pridirbęs? Pažvelkime į tavo praeitį, tada viskas paaiškės. Tik pažvelk į save — esi apgailėtinas liurbis, skystablauzdis ir nelaimėlis. Toks pat, kokia ir tavo motina. Tau niekada nepavyks pasikeisti. Taigi mesk iš galvos šias kvailystes.

Taip kūnas gundo protą grįžti į pasąmonei labai gerai pažįstamą būseną. Racionaliai vertinant, tai absurdiška. Tačiau tam tikras jūsų asmenybės lygmuo pamėgo prastą savijautą ir visiškai su ja susitapa­tino.

Vos tik įsiklausote į šiuos kuždesius ir jais patikite, vėl pasiner­dami į įprastus jausmus, jūsų protą užvaldo amnezija ir netrukus už­mirštate pirminį tikslą. Juokingiausia, kad mes iš tikrųjų patikime tuo, ką smegenims liepia sakyti kūnas. Sąmoningasis pradas vėl užlei­džia vietą mašinalioms programoms ir liekame tokie, kokie visada buvome.

 

ĮVEIKIANT KŪNĄ

Daugumai mūsų šis scenarijus pasirodys pažįstamas. Tas pat vyksta mėginant atsikratyti bet kokio įpročio. Ar būtume priklausomi nuo ci­garečių, šokolado, alkoholio, apsipirkinėjimo, azartinių lošimų ar nagų kramtymo, vos nutraukus įprastus veiksmus, proto ir kūno santykiuose įsivyrauja sumaištis, jie neberanda bendros kalbos ir ima tampyti jus į priešingas puses. Nusileidę potraukiui, toliau keliausime tomis pačio­mis vėžėmis ir mūsų gyvenime niekas nesikeis.

Kol kūno pojūčiai mums bus barometras, pasakantis, ar pastan­gos keistis teisingos, tol atkalbėsime save nuo didybės. Mūsų mąstymas niekada nepranoks aplinkos. Niekada nesugebėsime išvysti kitokio gy­venimo vizijos. Tokios galingos yra mūsų mintys ir jausmai.

Pagalba yra šalia

Norėdami atsikratyti įpročio būti savimi, turime suprasti darnaus kūno ir proto funkcionavimo svarbą bei nutraukti kaltės, gėdos, pykčio ar depresijos sukeltą atitinkamų cheminių medžiagų tęstinumą. Kūnas reikalaus, kad atkurtume nesveiką cheminių medžiagų pusiausvyrą, ir priešintis jam bus nelengva, tačiau turiu jus padrąsinti, - pagalba vi­siškai šalia.

Skaitydami artimiausius puslapius, sužinosite, kad išties pasikeisite tik ištrynę iš atminties emociją, kuri tapo jūsų asmenybės dalimi, o tada pripratinę kūną prie naujos proto būsenoj.

Suvokus, kad įsisenėjusių emocijų skatinamos cheminės medžia­gos pripratino kūną prie pykčio, pavydo, apmaudo, liūdesio ar kitų liguistų būsenų, gali apimti neviltis. Juk nejučia susiformavusios pro­gramos ir polinkiai dabar giliai įsitvirtinę pasąmonėje. Geroji naujiena ta, kad šiuos polinkius mes galime įsisąmoninti. Tolesniuose knygos skyriuose šią idėją aptarsiu nuodugniau. Tikiuosi, dabar bent jau su­pratote, kad norint pakeisti savo asmenybę, reikia keisti būties būvį, kuris glaudžiai susijęs su įsimintais jausmais. Esmė ta, kad teigiamos emocijos pasąmonėje įsitvirtina taip pat tvirtai kaip neigiamos.

 

Teigiamos mintys savaime nepajėgios įveikti neigiamų pasąmoninių jausmų

Anksčiau ar vėliau visi sąmoningai pareiškiame sau: noriu būti lai­mingas. Tačiau, kol šis nurodymas kūnui nebuvo duotas, jis puoselė­jo kaltės, liūdesio arba nerimo programas. Dėl to mums sąmoningai panorus džiaugtis, gyvenimas akimirksniu nepasikeičia. Mes giedame savo giesmelę, skelbdami neva pokyčiai mums — didžiausias gėris, ta­čiau viduje tikros laimės nejaučiame. Taip yra todėl, kad protas ir kū­nas nesugeba veikti išvien. Sąmoningasis protas nori vieno, o kūnas -visai ko kita.

Jeigu ilgus metus murkdėtės neigiamų emocijų purvynėje, jos augte jaugo jums į kraują. Galėtume tarti, kad esate nesąmoningai nelaimingas, kad liūdesys įsismelkė į jūsų pasąmonę, tiesa? Kūnas pri­sitaikė prie negatyvumo; būti nelaimingas jis moka geriau nei bet ką kita. Jums nė nereikia stengtis. Tariatės, kad paprasčiausiai toks esate. Kaip sąmoningasis protas gali suvaldyti pasąmonėje glūdinčias nuos­tatas?

Kai kurie atsakys, kad šiuo atveju raktas — pozityvus mąstymas. Norėčiau pabrėžti, kad pats savaime pozityvus mąstymas nėra išeitis. Dauguma pozityvaus mąstymo šalininkų didžiąją gyvenimo dalį jautė neigiamas emocijas, o dabar stengiasi mąstyti teigiamai. Jie yra susiskai­dę ir mėgina mąstymu pergalėti viduje glūdinčius jausmus. Sąmoningai jie mąsto vienaip, bet jų būsena lieka priešinga. Pokyčiai neįmanomi, jei protas ir kūnas kertasi.

Įsiminti jausmai verčia vis atkurti praeitį                        '..

 

 

 


 Ryšį tarp plaučių ligų ir stuburo pakitimų paaiškina pėdų refleksinės zonos.