KETVIRTAS SKYRIUS ĮVEIKIANT LAIKĄ

 Apie buvimo čia ir dabar svarbą parašyta labai daug knygų. Galė­čiau pažerti jums visą krūvą statistikos duomenų, pradėdamas eismo nelaimėmis, baigdamas skyrybomis, kurie paliudys, kad išlikti sąmo­ningam - ne pati lengviausia užduotis. Norėčiau papildyti šį supratimą kvantiniu požiūriu. Kvantiniame lauke vienu metu, tiksliau sakant, dabar, egzistuoja visos galimybės. Būdami šioje akimirkoje, galime per­žengti erdvę bei laiką ir bet kurią iš tų galimybių paversti tikrove. Betgi, kol esame įklimpę praeityje, nė viena tų galimybių mums neegzistuoja. Jau supratome, kad bandydami keistis susiduriame su rūpesčiais, būdingais priklausomybių turintiems žmonėms, nes išties tapome pri­klausomi nuo įprasto cheminio būties būvio. Išsiaiškinome, kad įgijus tokią priklausomybę kūnas tarytum užima proto vietą. Praeities įvykių prisiminimams sužadinant tas pačias chemines reakcijas, kokias sukėlė tikrasis įvykis, kūnas mano vis iŠ naujo jį patiriąs. Šis procesas išmoko jį elgtis savarankiškai, be proto įsikišimo, vadinasi, jis tapo protu ir tam tikra prasme geba mąstyti bei priimti sprendimus.

Jau išsiaiškinome, kaip nesibaigiantis minčių ir jausmų, jausmų ir min,čių ratas paverčia kūną protu, tačiau tokį patį poveikį daro ir praeities prisiminimai.

Štai principas. Jums nutinka koks nors įvykis, į kurį reaguojate stipriomis emocijomis. Imate mąstyti apie šią patirtį. Prisiminimai sa­vaime atkurs su patirtimi susijusias emocijas. Jei vis mąstysite apie tą įvykį, jo sukeltos emocijos persmelks jūsų protą - „įsiminsite" jas. Gy­vensite praeityje, o nūdienos aktualijas už jus spręs pasąmonė.

KAIP ĮSIMENAMOS EMOCIJOS

Mintis

Emocija

Atmintimi

Emocija

virtusios mintys

Įsiminta emocija

Paveikslas 4A. Mintys tampa prisiminimais, o iie sukelia emocijas, šiamvyksmui pasikartojus daug kartu, mes įsimename konkrečias emocijas.

Pasąmonė valdo daugumą fizinių ir mentalinių procesų, vykstan­čių po mūsų sąmonės slenksčiu. Taip ji palaiko kūno funkcionavimą. Mokslininkai šią reguliavimo sistemą vadina autonomine nervų sistema. Mums nereikia sukti galvos dėl kvėpavimo, kraujo varinėjimo gyslo­mis, tinkamos kūno temperatūros palaikymo ar bet kurio kito iš mili­jonų procesų, palaikančių harmoningą kūno egzistavimą ir padedančių jam atsinaujinti.

ĮVEIKIANT LAIKA

 Ši autonominė sistema, be jokių abejonių, mums yra būtina ir visiškai nepakeičiama, tačiau tikriausiai suprantate, kokių pavojų gali kilti, jei perleisime jai tvarkyti mūsų kasdienes emocines reakcijas į aplinką. Šiuos pasąmoninius ir šabloniškus reakcijų rinkinius galima lyginti su autopilotu ar foninėmis kompiuterio programomis. Kitaip tariant, mūsų elgseną valdys po mūsų suvokimo paviršiumi glūdinčios programos.

Pateiksiu šią mintį įtvirtinsiantį pavyzdį. Įsivaizduokite, kad būda­mas vaikas vieną dieną grįžote namo ir radote mylimą augintinį negyvą tysantį ant grindų. Visi jūsų tąkart patirti jutiminiai įspūdžiai įsirėžė į smegenis, vaizdžiai tariant, paliko jumyse randą.

Nesunku suprasti, kad tokie trauminiai išgyvenimai įsiskverbia j pasąmonę ir vėliau skatina atitinkamas šabloniškas reakcijas į aplin­kos užuominas apie prarastą mylimą būtybę. Dabar jau žinote, kad mąstydami apie tą išgyvenimą, smegenyse ir kūne kuriate tokias pa­čias emocijas, kokias patirtumėte įvykiui kartojantis. Programą suak­tyvinti gali visiškai atsitiktinė mintis ar išorinio pasaulio aplinkybė (pamatote panašų šunį ar atsiduriate vietoje, kurioje vedžiojote jį, kol buvo mažas) — ir štai jūs vėl maudotės praeities sielvarte. Kad ir kokie būtų emocijas sužadinę mygtukai, jie paveikia jus pasąmonės lygme­niu ir, - gerai nesupratę, kas įvyko, — vėl jaučiate širdgėlą, pyktį ar liūdesį.

Kai tai įvyksta, protui vadovauti imasi kūnas. Galbūt naudodamie­si sąmoningu protu šias emocijas mėginsite išsklaidyti, tačiau pasijusite bejėgis tai padaryti.

Prisiminkime Pavlovą ir jo šunis. Pačioje XIX a. pabaigoje jaunas Rusijos mokslininkas sočiai maitindavo keletą šunų, prieš tai visad pa­skambinęs varpeliu. Po kurio laiko užtekdavo vien paskambinti varpe­liu, ir šunims gausiai imdavo skirtis seilės.

Sis reiškinys vadinamas sąlyginiu refleksu ir yra visiškai automatiš­kas. Kodėl? Mat kūnas j tam tikrą dirgiklį pradeda reaguoti savaime (autonominė nervų sistema). Sužadintų cheminių reakcijų kaskadaakimirksniu pakeičia kūną fiziologiškai ir visa tai vyksta bemaž be jokių sąmoningų pastangų.

Būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl taip sunku pasikeisti. Net jei sąmoningasis protas gyvena dabartyje, pasąmonę neretai valdo pra­eitis. Tam tikri praeities išgyvenimai vis verčia mus reaguoti fiziologiš­kai ir mes nedaug skiriamės nuo minėtų šunų.

Kai atsikratysime praeityje įsišaknijusių emocinių priklausomybių, mūsų niekas nebevers grįžti į mašinalią egzistenciją. O iki tol lieka labai nemaža tikimybė, kad mūsų kūnai vis dar praeityje, net jei manome ar tikime gyveną čia ir dabar.

Emocijos-nuotaikos-temperamentas-asmenybės bruožai

Daugumos mūsų nelaimei, smegenys gana lengvai leidžia kūnui užimti proto vietą.' Regis, patys mažiausi dirgikliai gali sužadinti ne­valdomas emocines reakcijas.

Įsivaizduokite tokią situaciją: važiuodami į darbą, kaip įprasta, stabtelite kavinėje ir sužinote, kad jūsų pamėgtos rūšies kava baigėsi. Nusivylęs bambate sau po nosimi, kodėl toks didelis prekybos tinklas negali pasirūpinti, kad niekada nepristigtų šios populiarios rūšies ka­vos. Pasiekęs darbovietę, nemaloniai nustembate išvydęs jūsų įprastoje vietoje stovintį kitą automobilį. Įlipęs j liftą, pastebite, kad jis neveikia.

Galiausiai jums įžengus į kontorą, vienas iš bendradarbių atkreipia dėmesį, kad neatrodote itin linksniai nusiteikęs. Papasakojate visą isto­riją ir tas asmuo pareiškia jums užuojautą.

— Esu prastos nuotaikos, — apibendrinate. — Bet tai praeis.

Deja, nepraeina.

Nuotaika yra cheminių medžiagų nulemtas būties būvis, užsitę­susių emocinių reakcijų pasekmė. Tam tikri jūsų aplinkos veiksniai -Šiuo atveju padavėjo nesugebėjimas patenkinti jūsų poreikių ir keli kiti smulkūs nusivylimai - sukelia emocinę reakciją. Išsiskyrusios cheminės medžiagos taip greitai neišsiskaido ir kurį laiką išlieka kūne.

Refrakterinio periodo trukmė (Emocinės reakcijos ilgis)

Paveikslas 4B. SkirtingŲ refrakterinig periodg seka. Patirtis

sukelia emocinę reakciją, kuri gali virsti nuotaika, paskui

temperamentu ir galiausiai tapti jūsų asmenybės bruožu.

Esame linkę jsiminti emocines reakcijas ir gyventi praeityje.

tarpsnį rejrakteriniu periodu2. Kuo šis periodas ilgesnis, tai yra kuo il­giau cheminės medžiagos išlieka kūne, tuo ilgiau jausite tuos jausmus. Refrakteriniam periodui užsitęsus kelias valandas ar dienas, žmogaus neapleidžiančius jausmus vadiname nuotaika.

Kas nutinka, kiek ilgėliau užsilikus kokiai nors nuotaikai? Susirin­kimo metu dairydamiesi po patalpą galvojame tik apie tai, koks bjau­rus štai ten sėdinčio asmens kaklaraištis ir koks pasidygėtinas viršinin­ko balso tembras.

Šioje stadijoje nuotaika to nebepavadinsi. Čia jau galima įžvelgti temperamentą, polinkį reikšti įprastas emocijas tam tikru elgesiu, Tem-peramentas yra emocinė reakcija, kurios refrakterinis periodas užtrun­ka nuo kelių savaičių iki mėnesių. Toms pačioms emocijoms vyraujant dar ilgiau, polinkis virsta asmenybės bruožu. Tada aplinkiniai nuspren-džia, kad esate „pagiežingas", „piktas" ar „kritiškas".

Iš to seka, kad mūsų asmeniniai bruožai dažnai remiasi praeities emocijomis. Ne kitaip yra ir su mąstymu, elgsena ir savijauta - praeitis yra visa ko pamatas. Taigi norėdami permainyti savo asmenybę, pirmiau­sia turime pakeisti įsimintas emocijas. Turime atitrūkti nuo praeities.

Gyvendami iš anksto žinomoje ateityje nepasikeisime

Egzistuoja dar vienas būdas įstrigti ir atimti iš savęs galimybę keis­tis. Gyvendami nuspėjamoje ateityje taip pat prarandame brangias da­barties akimirkas.

Žinoma, sąmoningai nukreipdami dėmesį į tam tikrą trokštamą ateities patirtį, galime pritraukti į gyvenimą gerų dalykų, kaip pasielgė mano dukra, susikurdama vasaros darbą Italijoje. Jos atvejis parodo, kad mums susitelkus į konkretų ateities įvykį ir planuojant, kaip viską dary­sime bei elgsimės, ateis toks laikas, kai ši galima ateitis taps mums tokia aiški, kad mintys pamažėle pradės virsti patirtimi. Mintims virtus išgy­venimu, rasis emocijos, net jei išties įvykis dar neįvykęs. Emocijos pa­skatins kūną (pasąmonę) reaguoti taip, tarsi jis jau būtų įvykio sūkuryje.

Tačiau pasvarstykime, kas nutiks, jei remdamiesi praeities atsimi­nimais pradėsime nujausti kokį nors nepageidaujamą ateities įvykį ar, sergėk dieve, mūsų protą užvaldys blogiausias įmanomas scenarijus? Net ir tokiu atveju mes pirma laiko programuojame kūną šiai patirčiai. Kūnas dabar nei šioje akimirkoje, nei praeityje - jis gyvena ateityje, tačiau ši ateitis yra grįsta kokiu nors praeities vaizdiniu.

Susidarius tokioms aplinkybėms, kūnas nebemato skirtumo tarp tikrovėje sau nišos ieškančio įvykio ir mūsų fantazijų. Rengiame jį tam, kas, mūsų galva, tuoj nutiks ir jis išties pradeda tam rengtis. Netrukus kūnas iš tikrųjų patiria tą įvykį.

Pateiksiu pavyzdį. Įsivaizduokite, kad sulaukėte prašymo paskaityti paskaitą 350 žmonių auditorijai, bet tolimoje praeityje išgyventos ne­sėkmės kalbant didesniam klausytojų būriui įvarė jums didžiulę scenos baimę. Vos pagalvoję apie būsimą kalbą, įsivaizduojate save beviltiškai mikčiojantį ir nesurezgantį logiško sakinio. Kūnas ima reaguoti taip, tarsi šis ateities įvykis jau būtų atėjęs: pečiai įsitempia, širdies ritmas pagreitėja, jūs sunkiai gaudote orą. Laukiant tos baisios dienos, kūnas jau dabar gyvena neramioje tikrovėje.

Galimybė vėl patirti fiasko tiesiog apsėda jūsų protą ir jūs nebe­sugebate galvoti apie nieką kitą. Protas ir kūnas susisieja su praeities įvykiu ir perkelia jį į ateitį. Taip atimate iš savęs bet kokį šansą išgyventi nuostabią naują tikrovę.

Štai dar universalesnis gyvenimo nuspėjamoje ateityje pavyzdys. Tarkime, jau daug metų ryte pabundate tik tam, kad vėl nesąmoningai kartotumėte tuos pačius automatiškus veiksmus. Kūnas taip pripranta prie nesikeičiančios kasdienės veiklos, kad atlieka viską kone kaip ma­šina. Antai pamaitinate šunį, valotės dantis, rengiatės, verdatės arbatą, išnešate šiukšles, tikrinatės paštą... Supratote apie ką aš kalbu? Net jei pabundate su mintimi nuveikti ką nors nauja ir prasminga, vis viena įkrentate į seniai išvažinėtas vėžes, kurios prieš jūsų valią traukia jus nuobodaus ir gerai žinomo likimo link. Kūnas pats atlieka gerai išmok­tus veiksmus, o jūs tik žvelgiate į priekį.

Norint atsikratyti rutiniŠkos gyvensenos ir- įpročio vis laukti atei­ties, prireiks pranokti laiką. (Prie to dar grįšime.)

Kaip praeitis virsta ateitimi

Pateiksiu dar vieną pavyzdį, iliustruosiantį, kaip pažįstamos emo­cijos sukuria jas atitinkančią ateitį. Jūs pakviečiamas į Liepos 4-osios* šventę bendradarbio namuose. Joje dalyvaus visi jūsų skyriaus darbuo­tojai. BėcU ta, kad šeimininkas jus, švelniai tariant, erzina. Jis dedasiesąs geriausias, šauniausias ir nė trupučio nesidrovi visiems to demons­truoti.

Per visus ankstesnius susiėjimus jo namuose jausdavotės apgai­lėtinai, o tas pasipūtėlis nepraleisdavo nė menkiausios progos užlipti jums ant nuospaudos. Važiuodamas pas jį, niekaip neišvejate iš galvos atsiminimų, kaip pačiu netinkamiausių metu kolega privertė visus sto­tis nuo stalo ir apžiūrėti naują jo žmonos BMW. Jau visą savaitę savo žmonai bambėjote, kad ši diena bus sumauta. Būtent taip ir nutinka. Pralekiate „Stop" ženklą ir susimokate solidžią baudą. Vienas iš ben­dradarbių išverčia ant jūsų kelnių ir marškinių alaus bokalą. Paprašote neperkepto mėsainio, o gaunate pusžalį.

Turint omenyje jūsų nusiteikimą (būties būvį) išvykstant, kitokios veiksnių eigos tikėtis vargu ar buvo įmanoma. Pabudote jausdamas, kad laukia kankynė, ir nuojauta pasitvirtino. Visą dieną blaŠkėtės tarp nepageidaujamos ateities (prote nešiojotės nedžiugius vaizdinius) ir praeities (mintimis perkratinėjote jau patirtus įspūdžius), tad sukūrėte dar daugiau panašių situacijų.

Jei atidžiau pasektumėte savo mintis ir pradėtumėte jas užsirašinė­ti, aptiktumėte, kad didžiąją laiko dalį mąstote apie ateitį arba praeitį.

Išgyvenkite trokštame ateitį dabar

Kyla keli itin svarbūs klausimai — kas verčia gyventi praeityje, taip vis atkartojant ją ateityje, jei žinome, kad būdami čia ir dabar galėsime pasinaudoti visomis kvantiniame lauke egzistuojančiomis galimybė­mis? Kodėl nesiimate daryti to, kas yra jūsų galioje - mintimis neper­tvarkote fizinės smegenų ir kūno sandaros, idant pasikeistumėte prieš pageidaujamą patirtį? Kodėl nesirenkate gyventi trokštamoje ateityje dabar, pirma laiko?

Užuot laužę galvą dėl kokio nors traumą ar įtampą praeityje sukė­lusio įvykio arba baiminęsi, kad jis vėl neaplankytų jūsų ateityje, ver­čiau pagalvokite apie naują trokštamą patirtį. Leiskite sau jau dabarapsigyventi galimoje ateityje, idant jūsų kūnas patikėtų, kad šie pakilus jausmai sukelti realių tikrovės sąlygų. (Tai padaryti dar išmoksite.)

Atsimenate mano patarimą dukrai: gyventi taip, lyg jau būtų pra­eidusi nuostabią vasarą Italijoje? Taip elgdamasi ji perdavė kvantiniam laukui signalą, kad įvykis fiziškai jau įvyko.

Šios taktikos veiksmingumą savo pavyzdžiu įrodė iškiliausios pa­saulio asmenybės, taip pat tūkstančiai vadinamųjų paprastų žmonių, tad galite tai padaryti ir jūs. Turite visas reikiamas priemones (neurologinį aparatą), kad peržengtumėte laiką ir įtvirtintumėte šį įgūdį. Nors kai kurie tokius atvejus vadina stebuklais, mes turime galimybę pakeis­ti savo būties būvį, idant kūnas ir protas liautųsi vien atspindėję praeitį ir taptų aktyviais mūsų bendrininkais, žengiant į naują, geresnę ateitį.

Peržengti didžiąją trijulę: kulminacinės patirtys ir pakitusios sąmonės būsenos

Šiuo metu jūs jau puikiai suprantate, kad labiausiai atsikratyti įpročio būti savimi mums kliudo aplinką, kūną ir laiką atspindintis mąstymas bei jausmai. Taigi akivaizdu, kad pirmas uždavinys prieš per­einant prie sudėtingesnių meditacinių praktikų - mokytis mintimis ir jausmais pranokti minėtą „didžiąją trijulę".

Kertu lažybų, kad jums jau yra tekę (tikriausiai net ne sykį) min­timis aplenkti savo aplinką, kūną ir laiką. Galima tarti, kad peržengę didžiąją trijulę, tekate išvien su visuma. Tokias akimirkas, kai aplinka, kūnas ir laiko pojūtis pradingsta ir mes liaujamės egzistavę pasauliui, galima apibūdinti labai įvairiai. Skaitydamas paskaitas žmonių gru­pėms įvairiose Žemės vietose, prašydavau jų nusakyti kūrybinio įkvė­pimo akimirkas, kai jų sąmonė, atrodė, imdavusi veikti kitu režimu.

Šias patirtis bendrai galima suskirstyti į dvi kategorijas. Pirmajai jų priklausytų vadinamieji kulminaciniai išgyvenimai, paprastai siejami su vienuolių ir mistikų siekiamu transcendentiniu būties būviu. Kita grupė, palyginti su pastaraisiais dvasiniais patyrimais, pasirodys žemiš-kesnė, paprastesnė ir nuobodesnė, tačiau tai nereiškia, kad ji ne tokiesvarbi.

Neabejoju, kad ir jums yra nutikę panašių dalykų. Vieni yra patyrę tai vairuodami automobilį, kiti - žiūrėdami filmą, pietaudami puikioje draugijoje, skaitydami, megzdami, grodami pianinu ar paprasčiausiai ramiai sėdėdami gamtoje.

Nežinau, kaip jus, bet mane tokie išgyvenimai stulbinamai atgai­vina. Dabar, rašydamas antrą knygą, pastebiu, kad jie tapo daug daž­nesni. Pasistengęs pasiekiau, kad tekėjimo pojūčiai liautųsi buvę vien laimingais atsitiktinumais, kaip buvo iš pradžių.

Taigi peržengdami didžiąją trijulę dažniau patirsime tokių ypa­tingų būsenų, kurios padės atsikratyti mąstysenos ir jausenos šablonų, idant pradėtume naują gyvenimą.

 Daug tokių „paprastų" akimirkų patyriau rašydamas šią knygą, nors, žinoma, norėjau patirti jų dar daugiau. Man tik pradėjus rašyti, galvoje neretai sukdavosi daugybė pašalinių minčių: mąstydavau apie įtemptą dienotvarkę, pacientus, vaikus, darbuotojus, kartais susitelk­ti trukdydavo alkis, miego stygius ar džiaugsmo pojūtis. Geresnėmis dienomis žodžiai patys liedavosi iš vidaus, o rankų pirštai ir klaviatūra tapdavo proto pratęsimu. Tokiais atvejais nesuvokiu, kaip juda pirš­tai ar į kėdės atkaltę remiasi nugara. Išnyksta už kontoros lango vėjo siūbuojami medžiai, mano dėmesio nebetraukia dieglys sprande — aš visiškai susitelkęs į žodžius kompiuterio ekrane. Kartais pastebiu, kad valanda ar net ilgesnis laiko tarpas pralėkė bemaž akimirksniu.