Trečias skyrius ĮVEIKIANT KŪNĄ

Daugumai mūsų šis scenarijus pasirodys pažįstamas. Tas pat vyksta mėginant atsikratyti bet kokio įpročio. Ar būtume priklausomi nuo ci­garečių, šokolado, alkoholio, apsipirkinėjimo, azartinių lošimų ar nagų kramtymo, vos nutraukus įprastus veiksmus, proto ir kūno santykiuose įsivyrauja sumaištis, jie neberanda bendros kalbos ir ima tampyti jus į priešingas puses. Nusileidę potraukiui, toliau keliausime tomis pačio­mis vėžėmis ir mūsų gyvenime niekas nesikeis.

Kol kūno pojūčiai mums bus barometras, pasakantis, ar pastan­gos keistis teisingos, tol atkalbėsime save nuo didybės. Mūsų mąstymas niekada nepranoks aplinkos. Niekada nesugebėsime išvysti kitokio gy­venimo vizijos. Tokios galingos yra mūsų mintys ir jausmai.

Pagalba yra šalia

Norėdami atsikratyti įpročio būti savimi, turime suprasti darnaus kūno ir proto funkcionavimo svarbą bei nutraukti kaltės, gėdos, pykčio ar depresijos sukeltą atitinkamų cheminių medžiagų tęstinumą. Kūnas reikalaus, kad atkurtume nesveiką cheminių medžiagų pusiausvyrą, ir priešintis jam bus nelengva, tačiau turiu jus padrąsinti, - pagalba vi­siškai šalia.

Skaitydami artimiausius puslapius, sužinosite, kad išties pasikeisite tik ištrynę iš atminties emociją, kuri tapo jūsų asmenybės dalimi, o tada pripratinę kūną prie naujos proto būsenoj.

Suvokus, kad įsisenėjusių emocijų skatinamos cheminės medžia­gos pripratino kūną prie pykčio, pavydo, apmaudo, liūdesio ar kitų liguistų būsenų, gali apimti neviltis. Juk nejučia susiformavusios pro­gramos ir polinkiai dabar giliai įsitvirtinę pasąmonėje. Geroji naujiena ta, kad šiuos polinkius mes galime įsisąmoninti. Tolesniuose knygos skyriuose šią idėją aptarsiu nuodugniau. Tikiuosi, dabar bent jau su­pratote, kad norint pakeisti savo asmenybę, reikia keisti būties būvį, kuris glaudžiai susijęs su įsimintais jausmais. Esmė ta, kad teigiamos emocijos pasąmonėje įsitvirtina taip pat tvirtai kaip neigiamos.

Teigiamos mintys savaime nepajėgios įveikti neigiamų pasąmoninių jausmų

Anksčiau ar vėliau visi sąmoningai pareiškiame sau: noriu būti lai­mingas. Tačiau, kol šis nurodymas kūnui nebuvo duotas, jis puoselė­jo kaltės, liūdesio arba nerimo programas. Dėl to mums sąmoningai panorus džiaugtis, gyvenimas akimirksniu nepasikeičia. Mes giedame savo giesmelę, skelbdami neva pokyčiai mums — didžiausias gėris, ta­čiau viduje tikros laimės nejaučiame. Taip yra todėl, kad protas ir kū­nas nesugeba veikti išvien. Sąmoningasis protas nori vieno, o kūnas -visai ko kita.

Jeigu ilgus metus murkdėtės neigiamų emocijų purvynėje, jos augte jaugo jums į kraują. Galėtume tarti, kad esate nesąmoningai nelaimingas, kad liūdesys įsismelkė į jūsų pasąmonę, tiesa? Kūnas pri­sitaikė prie negatyvumo; būti nelaimingas jis moka geriau nei bet ką kita. Jums nė nereikia stengtis. Tariatės, kad paprasčiausiai toks esate. Kaip sąmoningasis protas gali suvaldyti pasąmonėje glūdinčias nuos­tatas?

Kai kurie atsakys, kad šiuo atveju raktas — pozityvus mąstymas. Norėčiau pabrėžti, kad pats savaime pozityvus mąstymas nėra išeitis. Dauguma pozityvaus mąstymo šalininkų didžiąją gyvenimo dalį jautė neigiamas emocijas, o dabar stengiasi mąstyti teigiamai. Jie yra susiskai­dę ir mėgina mąstymu pergalėti viduje glūdinčius jausmus. Sąmoningai jie mąsto vienaip, bet jų būsena lieka priešinga. Pokyčiai neįmanomi, jei protas ir kūnas kertasi.

Įsiminti jausmai verčia vis atkurti praeitį                        '..

Iš esmės emocijos yra galutiniai praeities išgyvenimų produktai. Jums atsidūrus kokioje nors situacijoje, gyvybiškai svarbią infor­maciją apie išorinę aplinką smegenys gauna penkiais skirtingais juti-miniais kanalais (rega, uosle, klausa, skoniu ir lytėjimu). Smegenims apdorojus šiuos jutiminius duomenis, neuronų tinklai išsidėsto atspin-dėdami išorės sąlygas. Tą pačią akimirką smegenys išskiria atitinkamas chemines medžiagas. Jas mes vadiname jausmais arba emocijomis. (Knygoje žodžius jausmai ir emocijos vartoju sinonimiškai, nes jų reikš­mės ganėtinai artimos.)

Emocijoms užliejus kūną, pastebite vidinius pokyčius (jūsų min­tys ir savijauta tampa kitokia nei prieš kelias sekundes). Suprantama, pastebėję vidinės būsenos pasikeitimus, imsite analizuoti, kokie išorės veiksniai juos sužadino. Čia reikia prabilti apie atminties sąvoką. Šią informaciją jūs užkoduojate smegenyse ir kūne. Ten įrašyti jausmai ir emocijos padeda lengviau prisiminti patirtus dalykus.

Tarkime, viršininkas atvyksta patikrinti jūsų darbo. Iškart paste­bite, kad jis įraudęs ir sudirgęs. Jam pradėjus kalbėti pakeltu tonu, už­uodžiate iš burnos sklindantį česnako dvoką. Viršininkas apkaltina jus, kad žeminate jį kitų darbuotojų akyse, ir užtikrina, jog apie paaukšti­nimą nė nesvajotumėte. Tą akimirką jums pasidaro silpna, keliai ima virpėti, širdis pašėlusiai daužytis. Jaučiatės išduotas, bijote ir pykstate. Visa jutiminė informacija — tai, ką matote, girdite, jaučiate ir užuodžia­te, — keičia jūsų vidinę būseną. Susiejate šias vidines sąlygas su vidinės būsenos pasikeitimu ir jos stipriai įsispaudžia į jūsų atmintį.

Grįžtate namo ir nesiliaujate perkratinėti šio išgyvenimo prote. Ir kiekvienąsyk primenate sau kaltinantį bei gąsdinantį darbdavio žvilgs­nį, kaip jis ant jūsų rėkė, ką sakė, nuo jo sklindantį kvapą. Tai jums vėl sukelia baimę ir pyktį; smegenys išskiria tas pačias chemines me­džiagas, tarytum šis nemalonus pokalbis vis dar tęstųsi. Kadangi kūnas mano, kad išties taip ir yra, įpratinate jį gyventi praeitimi.

Mąstykime toliau. Kūną galima laikyti pasąmoniniu protu arba bešališku sąmonės tarnu, klusniai vykdančiu jos nurodymus. Jis toks nešališkas, kad nė neskiria išorinio pasaulio ir vien minčių sužadintų emocijų. JCimui jos yra tapačios.

Kas nutinka ilgus metus puoselėjant minčių ir jausmų apie išda­vystę ratą? Diena iŠ dienos mintydami apie susidūrimą su viršininku ar išgyvendami šio susidūrimo sukeltus jausmus, siųsite kūnui chemines medžiagas, kurias jis sieja su praeitimi. Įsimintoms mintims ir jaus­mams nuolat verčiant kūną „būti" praeityje, tam tikra prasme jis tampa praeities atminimų saugykla.

Jeigu įsiminti jausmai daug metų diktuoja jums mintis, vadinasi, 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, 52 savaites metuose gyvenate praeityje. Laikui bėgant jūsų kūnas joje įsitvirtina.

Jau kalbėjome, kad ilgą laiką vis atkuriant tas pačias emocijas, jos tampa mąstymo pamatu ir mintys nebesugeba nuo jų atitrūkti. Ka­dangi šie jausmai yra praeities išgyvenimo produktai, jūsų mąstymas remiasi praeitimi. O pagal kvantinį dėsnį taip tik pritraukiate praeities aplinkybes.

Išvada tokia: dauguma mūsų gyvena praeityje ir priešinasi naujai ateičiai. Kodėl? Mes tikrąja šio žodžio prasme išsiugdome priklauso­mybę nuo pažįstamų jausmų. Todėl mums pradėjus svajoti apie nau­jus ateities planus ir plačias perspektyvas netolimoje tikrovėje, kūnas, kuriam jausmai yra valiuta, ima priešintis staigiam krypties pokyčiui.

Bet kokie asmenybės pokyčiai prasideda komanda „aplink". Tiek daug žmonių kamuojasi, stengdamiesi susikurti naują gyvenimą, bet nepajėgia įveikti praeities atminimų. Net trokšdami dar nepatirtų nuo­tykių ir svajodami apie naujas ateities galimybes, esame priversti vis grįžti į praeitį.

Anaiptol nenoriu pasakyti, kad jausmai ir emocijos yra blogis. Tai yra galutiniai patirties produktai. Bėda ta, kad mes nuolatos išgyvena­me tuos pačius jausmus, nes negalime priimti naujų. Ar nesate sutikę žmonių, kurie, rodos, be paliovos vograuja apie „senus gerus laikus"? Iš tikrųjų toks jų elgesys sako Štai ką: Mano gyvenime nevyksta nieko, kas sužadintą jausmus, todėl savo asmenybę įtvirtinu šlovingomis praeities akimirkomis. Jei tikime, kad mūsų mintys kuria likimą, turėsime pripa­žinti, kad dauguma mūsų sukasi tame pačiame rate.

Vidinės aplinkos valdymas: genetikos mitas

Aiškindamiesi, kaip kvantinis tikrovės modelis gali padėti mums pasikeisti, iki šiol daugiausia kalbėjome apie emocijas, smegenis ir kūną. Įsitikinome, kad įpročio būti savimi atsikratysime tik įveikę atsi­kartojančias mintis ir jausmus, įsispaudusius į kūno atmintį.

Neretai keistis žmogų paskatina pašlijusi sveikata. Be jokių abejo­nių, sveikata - didžiulis daugumos mūsų rūpestis ir ją pataisyti trokšta kone vist. Siūlau patyrinėti vieną dogmų rinkinį ir išsklaidyti geneti­nio determinizmo mitą, skelbiantį, kad ligas sukelia genai. Taip pat pasidomėkime viena veikiausiai dar negirdėta mokslo šaka — epigene-tika*. Sukurti ar pakeisti esame pajėgūs ne tik išorines savo gyvenimo aplinkybes (ką padarė mano dukra), bet ir kitą labai svarbią gyvenimo dalį - genų užprogramuotą likimą. Skaitydami toliau suprasite, kodėl taip svarbu iš pradžių pakeisti savo vidų.

Mokslas jau daug metų tvirtino, kad būtent genai yra atsakingi už daugumą ligų. Tačiau prieš porą dešimtmečių mokslo bendruome­nė atsainiai užsiminė klydusi ir pareiškė, esą pagrindinė ligų priežastis yra aplinka, galinti suaktyvinti konkrečius genus arba, priešingai, jų aktyvumą sumažinti. Dabar jau žinome, kad dėl genetinių sutrikimų kyla vos 5 procentai visų ligų (pavyzdžiui, Tajaus-SeČo ir Hantingtono ligos), o 95 procentai visų ligų susijusios su pasirinkta gyvensena, lėtine nuolatine įtampa ir toksiniais aplinkos veiksniais4.

Vis dėlto išorinės aplinkos sąlygos negali paaiškinti visų negala­vimų priežasčių. Kodėl iš dviejų žmonių, patyrusių toksinį aplinkos poveikį, suserga tik vienas, o kitas lieka sveikas? Kaip gali būti, kad disociatyviojo tapatybės sutrikimo atveju viena asmenybė yra stipriai alergiška kokiems nors dirgikliams ar antigenams, o kita tame pačiame kūne gyvenanti asmenybė jiems yra atspari? Negi didžioji dalis gydy­tojų bendruomenės nuolat serga — juk jie kasdien sąveikauja su ligą sukeliančiais veiksniais?

*    Psichikos sutrikimas, kai asmens elgesį valdo bent dvi santykinai ilgalaikės tapa­tybės. (Vert. past.)

Taip pat yra daug dokumentais pagrįstų atvejų, kai identiškų dvy­nių (turinčių tokius pačius genus) sveikatos būklė ir gyvenimo trukmė stipriai skyrėsi. O jeigu kuris nors šeimos narys sirgo kokia konkrečia liga, ji dažnai persidavusi tik vienam iš dvynių. Taigi genai gali būti tie patys, o pasekmės — skirtingos5.

Galbūt visais šiais atvejais sveikatą išsaugojęs Žmogus gebėdavo išsaugoti nuoseklią ir harmoningą vidinę būseną, net jei jo kūnas pa­tekdavo į rizikingas aplinkos sąlygas? Galbūt tada išorinis pasaulis ne­pajėgus paveikti genų raiškos ir neduoda jiems ženklo sužadinti ligą?

Išorinė aplinka išties daro įtaką mūsų vidinei aplinkai, to neigti nė neketinu. Jdomu, ar patys keisdami vidinę būseną galime atsispirti stresą keliančiai ar toksiškai aplinkai, kad nebūtų suaktyvinti tam tikri genai? Juk išorinės aplinkos sąlygas suvaldyti ne visada įmanoma, o štai vidinę aplinką keisti tikrai galime.

Genai: atsiminimai apie praeities aplinką    r       •            :

Kad suprastumėte, kaip valdome vidinę aplinką, reikia bent pro­bėgšmais aptarti genų prigimtį.

Kūnas yra baltymų gamykla. Raumeninių skaidulų ląstelės gamina raumenų baltymus, kurie vadinami aktinais ir miozinais, odos ląstelės gamina baltymus kolageną ir elastiną, o skrandžio ląstelės — enzimus. Taigi baltymus sintetina dauguma kūno ląstelių, o genai tiesiogiai da­lyvauja šiame procese. Konkretūs genai skirtingose ląstelėse naudojami konkretiems baltymams gaminti.

Prie aplinkos sąlygų organizmai prisitaiko palaipsniui vykstant genų modifikacijoms. Pavyzdžiui, organizmas, susidūręs su sunkiomis aplinkos sąlygomis, kaip antai, dideliu šalčiu ar karščiu, pavojingais plėšrūnais, greitas kojas turinčiais grobiais, itin stipriais vėjais ar van­dens srautais ir panašiai, yra priverstas atsilaikyti ir įveikti šiuos nepa­lankius veiksnius, idant išgyventų. Organizmams įrašant šias patirtis (tai vyksta formuojantis atitinkamų nervinių ląstelių jungtinis ir kūnąveikiant emocijoms), ilgainiui jie pakinta. Liūtams nuolat tenka vai­kytis greitesnius už save gyvūnus, tad per daug kartų jų kojos pailgėjo, o Širdys padidėjo. Šie pokyčiai vyksta dėl baltymus gaminančių genų gebėjimo prisitaikyti prie aplinkos sąlygų.

Siūlau dar kiek pabūti gyvūnijos pasaulyje ir paanalizuoti prisi­taikymo prie aplinkos bei evoliucijos principus. Tarkime, hipotetinė žinduolių grupė persikėlė į aplinką, kurioje temperatūra svyruoja nuo -26 iki 4 laipsnių Celsijaus. Per daugelį kartų gyvenančių tokiomis atšiauriomis sąlygomis žinduolių genai gaus paskatą pagaminti naują baltymą, dėl kurio gyvūnų kailis pasidarys tankesnis ir ilgesnis (tiek plaukai, tiek kailis yra proteinai).

Daugybė vabzdžių rūšių išsiugdė gebėjimą užsimaskuoti. Gyve­nantieji tarp medžių lapijos prisitaikė atrodyti kaip plonos šakelės ar dygliai - tokia išvaizda apsaugo juos nuo vabzdžialesių paukščių. Bene geriausiai mums žinomas slapukas yra chameleonas, o jo gebėjimas akyse keisti spalvas taip pat susijęs su tam tikrais baltymais. Adaptaci­jos proceso metu genuose užkoduojamos išorinio pasaulio sąlygos. Tai juk evoliucija, tiesa?

Epigenetika: „mes galime nurodyti genams perrašyti ateitį"

Genai yra tokie pat nepastovūs kaip ir smegenys. Naujausi geneti­kų tyrimai rodo, kad skirtingu metu suaktyvinami skirtingi genai - jie nuolat kinta ir patiria tam tikrą poveikį. Kai kurie genai suaktyvinami, kai organizmas auga, sveiksta ar mokosi, kiti — jam patiriant stresą, emociškai susijaudinus ar svajojant/1.

Viena intensyviausiai besivystančių mokslo Šakų šiandien yra epi-genetika (raidiškai ši sąvoka reiškia „virš genetikos"), aiškinanti, kaip aplinka valdo genų aktyvumą. Epigenetika meta iššūkį visuotinai pri­imtam genetikos modeliui, teigiančiam, kad visą gyvybę valdo DNR ir kad genai reiškiasi tik ląstelių viduje. Šis pasenęs supratimas pasmerkė mus nuspėjamai ateičiai, pavertė mus genetinio paveldimumo auko-mis, kai ląstelių gyvavimas iš anksto nulemtas. Tada mes daromės pa­našūs į „mašinoje lindinčius vaiduoklius" .

Įrodyta, kad epigenetiniai pokyčiai DNR sekoje gali būti perduoti ateities kartoms. Tačiau kaip tai įmanoma, jei DNR kodas lieka toks pat?

Šioje knygoje nesiekiu išanalizuoti visų genų raiškos subtilybių, to­dėl šiuo atveju tik pateiksiu vieną analogiją. Palyginkime genų seką su namo projektu. Įsivaizduokite, kad šį projektą nuskenuojate ir atvaizdą perkeliate į kompiuterį. Tada, naudodami programą Photoshop, galite keisti atvaizdo ypatybes (spalvas, dokumento dydį, mastelį, matmenis, medžiagas ir taip toliau), nepakeisdami pirminio projekto. Tūkstančiai žmonių (mūsų analogijoje jie simbolizuoja aplinkos kintamuosius) su­kurtų visiškai skirtingus atvaizdus, tačiau visi jie būtų to paties projek­to variantai.

Epigenetikos mokslo paradigma suteikia mums laisvę suaktyvinti tam tikrus genus ir keisti genetinę lemtį. Siekdamas paprastumo geno suaktyvinimą vadinsiu „įjungimu". Iš tikrųjų genai nėra nei įjungiami, nei išjungiami; juos suaktyvina cheminiai signalai, ir tada jie ima reikš­tis gamindami įvairius baltymus.

Vien keisdami savo mintis, jausmus, emocines reakcijas ir elgseną (pavyzdžiui, pasirinkdami sveikesnę gyvenseną), siunčiame ląstelėms naujus signalus ir šios ima gaminti naujus baltymus, nors genetinis Šablonas lieka toks pat. Taigi DNR kodui nepakitus, naujos informaci­jos suaktyvinta ląstelė gali sukurti tūkstančius to paties geno variantų. Vadinasi, galime duoti genams ženklą perrašyti mūsų ateitį.

Įamžindami senas būsenas stumiame save į nepageidaujamą genetinę lemtį

Kai kurios mūsų smegenų grandinės labai tvirtai sulituotos, kitos nervų sistemos dalys yraplastiškesnės (jas gali keisti naujos patirtys, mo-kymosi procesas). Mano supratimu, šie apibudinimai tinka ir kalbant apie genus — kai kurias genų sekas daug lengviau įjungti nei kitas. Bent jau taip šiuos dalykus dabar aiškina mokslas.

Kaip įjungiami ar išjungiami konkretūs genai? Jei nuolat išgyve­name toksiškas pykčio, depresijos, nerimo būsenas, menkiname save, gausūs cheminiai signalai, kuriuos daug kartų minėjau, spaudys tuos pačius genetikos mygtukus ir galiausiai sužadins tam tikras ligas.

*    Taip britų filosofas Gilbertas Railas (Gilbert Ryle) apibūdino Renė Dekarto proto ir kūno dualizmą. (Vert. past.)

Žalingos emocijos, kaip sužinosite, išties paleidžia nepageidaujamą genetinę lemtį, išderindamos ląsteles (išderinimas čia reiškia fiziologinio kontro­lės mechanizmo sugadinimą) ir sukurdamos ligą.

Jei didžiąją gyvenimo dalį mąstome ir jaučiame tokias pat mintis bei jausmus, vidinė cheminė būsena aktyvina vis tuos pačius genus, taigi kūnas gamina tuos pačius baltymus. Bėda ta, kad jis negali pri­sitaikyti prie šių pakartotinių poreikių ir ima irti. Po dešimties ar dvi­dešimties metų monotonijos genai susidėvi ir ima gaminti „pigesnius" baltymus. Ką tuo noriu pasakyti? Pamąstykite apie senatvę. Mūsų oda sudrimba ir nukąra, nes kolagenas ir elastinas nebetinkamos kokybės. Kas senstant atsitinka raumenims? Jie atrofuojasi. Ir nieko keista, nes aktinas ir miozinas irgi yra baltymai.

Štai jums analogija. Visos metalinės jūsų automobilio dalys yra išlietos tam tikrose formose. Gaminant kiekvieną detalę, formą veikia konkrečios jėgos, įskaitant karštį ir trintį, todėl laikui bėgant liejimo formos susidėvi. Kaip turbūt įsivaizduojate, leidžiamos tik labai nedi­delės automobilio detalių nuokrypos nuo standartinių matmenų. Ilgai­niui formos nusidėvi tiek, kad jose išlietos detalės nebeatitinka kokybės standartų ir iš jų surinkti automobiliai negali tinkamai veikti. Panašiai nutinka ir kūnui. Dėl nuolatinio streso ar įpročio vis generuoti pyk­tį, baimę arba liūdesį, baltymų gamyboje peptidų naudojamos DNR sudyla.

Kokią įtaką mūsų genetikai daro rutina, kai visa mūsų būtis tėra tų pačių minčių, jausmų ir veiksmų atkartojimas, kai kūnas priverstas gaminti vis tas pačias medžiagas? Taip mes audžiame nepageidaujamągenetinę lemtį, įspraudžiame save į tuos pačius rėmus, kuriuose gyvavo ankstesnės kartos. Jei tik pergyvename emocinius praeities prisimini­mus, mūsų laukia nesunkiai nuspėjamas galas — kūnas pradės kurti tas pačias genetines sąlygas, kurias patyrė ankstesnės kartos.

Ką tik sužinojote, kad išorinė aplinka paveikia genus, sukeldama mums vienokias ar kitokias emocijas (ląstelėms išskiriant tam tikras chemines medžiagas). Jeigu mūsų patirtys nesikeičia, tokie patys išlie­ka ir genams siunčiami cheminiai signalai. Iš išorinio pasaulio ląstelių nepasiekia jokia nauja informacija.

Kvantinis modelis tvirtina, kad emocijomis galima pasiųsti kūnui ženklą keisti genų užprogramuotą įvykių grandinę be jokios fizinės pa­tirties, kuri tas emocijas atlieptų. Mums nėra reikalo laimėti lenktynių, pagrindinio loterijos prizo ar būti paaukštintiems tarnyboje, kad pa­tirtume su Šiais įvykiais susijusias emocijas. Atminkite, kad emocijas esame pajėgūs sukurti vien mintimis. Dar neatsiradus reikiamoms sąly­goms, galime pajusti tokį stiprų dėkingumą ir džiaugsmą, kad kūnas nė nesuabejos jau patekęs į tas sąlygas. Taip paskatinsime genus gaminti naujus proteinus ir parengsime kūną būsimai aplinkai.

Ar pakilios proto būsenos skatina sveikesnę genų raišką?

Čia pateiksiu pavyzdį, kaip galime nusiųsti genams naują praneši­mą, dar neįvykus geidžiamam ateities įvykiui.

Japonijoje buvo atlikti tyrimai, kuriais siekta nustatyti proto būse­nos poveikį ligoms. Tiriamieji sirgo II tipo diabetu ir visi buvo priklau­somi nuo insulino. Kaip žinome, dauguma diabetikų gydosi insulinu, ši medžiaga pašalina cukrų (gliukozę) iš kraujo ir perneša jį į ląsteles, kur jis tampa energijos šaltiniu. Tyrimų metu dalyviai gėrė insulino tabletes arba leidosi jį į raumenis, taip kontroliuodami cukraus kiekį kraujyje7.

Tiriamieji buvo padalyti į dvi grupes ir nevalgius visiems buvo pa­matuotas cukraus kiekis kraujyje, kuris vėliau laikytas išeities tašku. Poto vienai dalyvių grupei valandą buvo rodoma humoro laida, o kita grupė klausėsi nuobodžios paskaitos. Galiausiai visi buvo pavaišinti skaniais pusryčiais, o tada vėl pamatuotas visų tiriamųjų cukraus kiekis kraujyje.

Rezultatai parodė, kad eksperimento dalyvių tyrimo rezultatai žen­kliai skyrėsi. Nuobodžios paskaitos klausiusių ligonių cukraus kiekis po pusryčių pakilo iki 123 mg/dl - ganėtinai pavojingo lygmens, kad reikėtų insulino dozės. O humoro laidą žiūrėjusiems žmonėms, kurie ištisą valandą smagiai juokėsi, cukraus kiekis pakilo perpus mažiau (tik truputėlį viršydamas normą).

Iš pradžių tyrinėtojai manė, kad linksmuoliams cukraus kiekis kraujyje sumažėjo dėl juokiantis susitraukinėjančių pilvo ir diafragmos raumenų. Raumenims susitraukti reikalinga energija, o gliukozė juk ir yra energija, — samprotavo jie.

Tyrimas tuo nesibaigė. Mokslininkai ištyrė komediją stebėjusios grupės narių genų seką ir nustatė, kad vien juokdamiesi Šie diabetikai pakeitė 23 skirtingų genų raišką. Kaip galima suprasti, pakili proto būsena paskatino smegenis pasiųsti ląstelėms naujus signalus, kurie įjungė tam tikrus genų derinius, atsakingus už natūralų cukraus kiekio kraujyje reguliavimą.

Japonijos mokslininkų tyrimas aiškiai parodė, kad emocijos gali įjungti vienas genų sekas ir išjungti kitas. Juokdamiesi ir kvatodami ty­rimo dalyviai pasiuntė kūnui tam tikrą signalą,, kuris pakeitė cheminių medžiagų pusiausvyrą ir sužadino kitokią (šiuo atveju sveikesnę) genų raišką.

Kartais genų raiškos pokyčiai būna ypač staigūs ir dramatiški. Gal kada nors teko girdėti apie atvejus, kai žmogus, patyręs itin didelį stresą, per naktį pražyla? Tai puikus genų veikimo pavyzdys. Asmuo išgyvena tokią stiprią emocinę reakciją, kad pakitusi kūno cheminių medžiagų pusiausvyra vos per kelias valandas įjungia žilų plaukų geną ir neutralizuoja normalios plaukų spalvos genus. Naujus nurodymus genai gauna emociniu ir cheminiu atžvilgiais pakitus vidinei aplinkai.

Baigiau čia 2022-05-23

Kaip aptarėme ankstesniame skyriuje, jums daug kartų „išgyve­nus" tam tikrą įvykį, prote repetuojant visus jo aspektus, pajuntate, kokius jausmus šis įvykis jums sukels, dar jam nenutikus. Jei jau suge­bate patirti su įvykiu susijusias emocijas iki jam pasireiškiant fiziškai, vadinasi, esate pajėgus pats keisti kūno genetiką.

Ar įmanoma iš kvantinio lauko pasirinkti vieną kurią galimybę (beje, jame egzistuoja jos visos) ir emociškai išgyventi įvykį, iki šiam įvykstant? Ar įmanoma kartoti tai tiek kartų, kad šios emocijos suža­dintų kūno ir proto pokyčius, taip sužadindamos naują genų raišką? Jei atsakymai teigiami, labai tikėtina, jog imsite naujai formuoti smegenis ir kūną... kad jie fiziškai pasikeistų anksčiau, nei pasireikš trokštama tikrovės versija.

Kaip pakeisti kūną nepajudinant nė piršto?

Tiesa, mąstymas gali pakeisti smegenis - su tuo sutiks daugelis, tačiau kokį poveikį mintys gali daryti kūnui? Tiesiog prote repetuo­dami kokią nors veiklą, galime gauti didžiulės naudos, nors fiziškai būsime nė piršto nepajudinę. Štai pavyzdys, bylojantis, kad tai anaiptol ne skambi metafora.

1992 m. Journal of Neurophysiologf aprašyta, kad tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes.

•        Pirmosios grupės buvo paprašyta po valandą mankštinti vienąkairės rankos pirštą penkis kartus per savaitę.

•        Antroji grupė tokį patį pratimą tokiu pačiu grafiku darė minty­se, fiziškai nesuaktyvindama jokių pirštų raumenų.timų.

Tyrimo pabaigoje mokslininkai apibendrino rezultatus. Pirmoji dalyvių grupė buvo palyginta su kontroline grupe. Čia nereikia Salia­mono galvos, kad nuspėtum rezultatus, tiesa? Asmenų, kurie fiziškai mankštinosi, pirštas buvo 30 procentų stipresnis nei kontrolinės gru-pės. Visi žinome, kad reguliariai apkraunant raumenį, jo jėga padid Keisčiau, kad grupė žmonių, tą patį pratimą kartojusių tik mint} „lavinto" piršto raumenų jėgą padidino 22 procentais! Taigi pro kaip matyti, visiškai apčiuopiamai paveikė kūną. Kitaip sakant, kū pasikeitė be fizinės patirties.

Be jau minėtų eksperimentų, kuriuose buvo tirtas mentalinis p tų raumenų lavinimas ir mokymasis groti pianinu, mokslininkai lygi praktinį ir mentalinį dvigalvio žasto raumens treniravimą. Rezults parodė, kad šį raumenį sustiprino abi eksperimento dalyvių grup Įdomiausia, kad teigiamų fiziologinių pokyčių atsirado vaizduo sportininkų raumenyse, šiems neatlikus jokių fizinių veiksmų".

Jeigu atidžiai repetavote ateities tikrovę, kol smegenys fiziškai p£ keitė, tarsi jau būtų ją tiesiogiai patyrusios, jei išgyvenote įvykio kcl mas emocijas tiek kartų, kad jos persmelkė kūną ir sužadino jame il| laikius pokyčius, apsidairykite aplink... šią akimirką įvykis turi surs jus! Ir užklups jis pačiu netikėčiausiu būdu, nepalikdamas nė menku šios abejonės, kad jo priežastis - jūsų santykis su aukštesne sąmone, įvykis įkvėps jus vėl tai pakartoti.

Kaip aptarėme ankstesniame skyriuje, jums daug kartų „išgyve­nus" tam tikrą įvykį, prote repetuojant visus jo aspektus, pajuntate, kokius jausmus šis įvykis jums sukels, dar jam nenutikus. Jei jau suge­bate patirti su įvykiu susijusias emocijas iki jam pasireiškiant fiziškai, vadinasi, esate pajėgus pats keisti kūno genetiką.

Ar įmanoma iš kvantinio lauko pasirinkti vieną kurią galimybę (beje, jame egzistuoja jos visos) ir emociškai išgyventi įvykį, iki šiam įvykstant? Ar įmanoma kartoti tai tiek kartų, kad šios emocijos suža­dintų kūno ir proto pokyčius, taip sužadindamos naują genų raišką? Jei atsakymai teigiami, labai tikėtina, jog imsite naujai formuoti smegenis ir kūną... kad jie fiziškai pasikeistų anksčiau, nei pasireikš trokštama tikrovės versija.

Kaip pakeisti kūną nepajudinant nė piršto?

Tiesa, mąstymas gali pakeisti smegenis — su tuo sutiks daugelis, tačiau kokį poveikį mintys gali daryti kūnui? Tiesiog prote repetuo­dami kokią nors veiklą, galime gauti didžiulės naudos, nors fiziškai būsime nė piršto nepajudinę. Štai pavyzdys, bylojantis, kad tai anaiptol ne skambi metafora.

1992 m. Journal of Neurophysiologf aprašyta, kad tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes.

•        Pirmosios grupės buvo paprašyta po valandą mankštinti vienąkairės rankos pirštą penkis kartus per savaitę.

•        Antroji grupė tokį patį pratimą tokiu pačiu grafiku darė minty­se, fiziškai nesuaktyvindama jokių pirštų raumenų.

•        Į trečią, kontrolinę, grupę patekę žmonės išvis nedarė jokių pra­timų.

Tyrimo pabaigoje mokslininkai apibendrino rezultatus. Pirmoji dalyvių grupė buvo palyginta su kontroline grupe. Čia nereikia Salia­mono galvos, kad nuspėtum rezultatus, tiesa? Asmenų, kurie fiziškai mankštinosi, pirštas buvo 30 procentų stipresnis nei kontrolinės grupės. Visi žinome, kad reguliariai apkraunant raumenį, jo jėga padidėja. Keisčiau, kad grupė žmonių, tą patį pratimą kartojusių tik mintyse, „lavinto" piršto raumenų jėgą padidino 22 procentais! Taigi protas, kaip matyti, visiškai apčiuopiamai paveikė kūną. Kitaip sakant, kūnas pasikeitė be fizinės patirties.

Be jau minėtų eksperimentų, kuriuose buvo tirtas mentalinis pirš­tų raumenų lavinimas ir mokymasis groti pianinu, mokslininkai lygino praktinį ir mentalinį dvigalvio žasto raumens treniravimą. Rezultatai parodė, kad šį raumenį sustiprino abi eksperimento dalyvių grupės. Įdomiausia, kad teigiamų fiziologinių pokyčių atsirado vaizduotės sportininkų raumenyse, šiems neatlikus jokių fizinių veiksmų9.

Jeigu atidžiai repetavote ateities tikrovę, kol smegenys fiziškai pasi­keitė, tarsi jau būtų ją tiesiogiai patyrusios, jei išgyvenote įvykio kelia­mas emocijas tiek kartų, kad jos persmelkė kūną ir sužadino jame ilga­laikius pokyčius, apsidairykite aplink... šią akimirką įvykis turi surasti jus! Ir užklups jis pačiu netikėčiausiu būdu, nepalikdamas nė menkiau­sios abejonės, kad jo priežastis - jūsų santykis su aukštesne sąmone. Šis įvykis įkvėps jus vėl tai pakartoti.

TREČIAS SKYRIUS  ĮVEIKIANT KŪNĄ

Mąstymo procesai vyksta ne vakuume. Kiekviena mintis smege­nyse sužadina biocheminę reakciją - išskiriamos tam tikros cheminės medžiagos. Jums mokantis, smegenys siunčia kūnui darnius cheminius signalus, kuriuos galima pavadinti minties pasiuntiniais. Gavęs šiuos cheminius smegenų pranešimus, kūnas akimirksniu jiems paklūsta, su­žadindamas smegenų pranešimą atitinkančių cheminių reakcijų gran­dinę. Tada tučtuojau nusiunčia smegenims patvirtinimą, kad jo būsena. visiškai atitinka jų mąstomas mintis.

Norint suprasti procesą, užtikrinantį abipusį minčių ir kūno ryšį, pirmiausia reikia įvertinti smegenų ir jose vykstančių cheminių reakcijų vaidmenį gyvenime. Per kelis pataruosius dešimtmečius mokslas atsklei­dė, kad smegenys ir likusi kūno dalis sąveikauja galingais elektrochemi­niais signalais. Tarp mūsų ausų veikia didžiulis cheminis fabrikas, diri­guojantis miriadui kūno funkcijų. Turiu jus nuraminti - mes pasidomė­sime tik mūsų aptariamai temai svarbiausiais cheminio smegenų regu­liavimo principais ir susipažinsime su keliomis naudingomis sąvokomis.

Ląstelių membranos paviršiuje yra receptoriai, kuriais jos priima informaciją iš išorės. Gavusi tam tikrą signalą, ląstelė pradeda vykdyti konkrečias užduotis.

ją sustiprinti. Jie netgi gali pakeisti arba perrašyti neuronui siunčiamą pranešimą — tada visos susijusios nervinės ląstelės gauna kitokią žinią.

Neuropeptidai, antrasis ligandų tipas, jie sudaro pasiuntinių dau­gumą. Didžiąją jų dalį išskiria smegenų centras, vadinamas pogumbu­riu (naujausi tyrimai parodė, kad neuropeptidus gamina ir imuninė sistema). Šiems chemikalams patekus į hipofizę, pastaroji liauka duoda kūnui konkrečius nurodymus, išskirdama kitas chemines medžiagas.

Paveikslas 3A. Ląstelė su receptoriais, priimančiais       -. •; > >.. gyvybiškai svarbig informaciją iš išorės. Skirtingi signalai skatina ląstelę atlikti begalę biologiniu funkcijų.       ;'         '

Smegenų veiklą ir kūno funkcijas reguliuoja neuromediatoriai, neuropeptidai ir hormonai. Šie trys cheminių medžiagų tipai, vadinami ligandais (lotynų kalbos žodis ligare reiškia „surišti"), per milisekundę perduoda ląstelei vienokį ar kitokį smegenų pranešimą.

Neuromediatoriai, ar tiesiog mediatoriai, yra cheminiai pasiun­tiniai, pirmiausia pernešantys signalus tarp nervinių ląstelių ir taip palaikantys smegenų bei nervų sistemos ryšius. Kūne egzistuoja daug skirtingų neuromediatorių rūšių ir kiekviena jų atsakinga už konkrečią veiklą. Vienos neuromediatorių rūšys smegenis sužadina, kitos sulėtina jų veiklą, trečios suteikia mums mieguistumo, ketvirtos — žvalumo po­jūčius. Neuromediatoriai paliepia neuronui nutraukti esamą jungtį arba

HORMONUSŠSKIRIANTYS CENTRAI

Posmegeninė liauka (hipofizė) Kankorėžinė liauka

Skydliaukė Antkrūčio liauka

Antinksčiai Virškinimo liaukos Lytinės liaukos

Paveikslas 3B. Neuromediatoriai yra įvairiarūšiai cheminiai pasiuntiniai, • kursuojantys tarp neurong. Neuropeptidai yra cheminiai ryšininkai, perduodantys skirtingoms kūno liaukoms nurodymą gaminti hormonus.

Keliaudami krauju neuropeptidai prikimba prie įvairių audi­nių (dažniausiai liaukų) ląstelių ir taip sužadinamas trečio ligandų tipo, hormonų, išsiskyrimas; jie dar labiau paveikia mūsų būseną. Neuropeptidai ir hormonai yra cheminės medžiagos, atsakingos už jausmus.

Patogumo dėlei neuromediatorius apibūdinkime kaip cheminius smegenų ir proto pasiuntinius, neuropeptidus laikykime cheminiais ryšininkais, palaikančiais smegenų ir kūno komunikaciją, kad kūno būsena atitiktų mintis, o hormonus įvardykime kaip chemines medžia­gas, pirmiausia susijusias su jausmais.

Pavyzdžiui, seksualinės fantazijos atveju dalyvauja visi trys veiks­niai. Iš pradžių jums į galvą ateina kelios mintys, smegenys išmeta šiek tiek neuro mediatorių, kurie sužadina tam tikrą neuronų tinklą, prote sukuriantį vaizdinius. Šios cheminės medžiagos paskatina konkrečius neuropeptidus išsiskirti į kraują. Pasiekę lytines liaukas, minėti pepti­dai prilimpa prie šių audinių ląstelių, taip suaktyvindami hormonine. sistemą, o toliau viskas vyksta žaibiškai. Taigi mintys tapo tokios rea­lios, kad privertė kūną pirma laiko ruoštis lytinei patirčiai. Štai kokie galingi proto ir kūno ryšiai.

Lygiai taip pat jums vien pamąsčius apie būsimą pašnekesį su savo ūgtelėjusiu vaiku apie įlenktą naujo automobilio kėbulą, neuromedi-atoriai sukurs tam tikrą proto būseną, neuropeptidai pasiųs kūnui ati­tinkamus cheminius signalus, ir jūs staiga pasijusite suirzęs. Pasiekę antinksčius, peptidai išskirs hormonus adrenaliną ir kortizolį - o tada jūs ne juokais įširsite. Jei spręsime iš cheminių medžiagų, jūsų kūnas pasirengė kovai.

jausmus. Todėl mintydami iškilias, meilingas ar džiugias mintis, pa­skatinsite išsiskirti chemines medžiagas, kurios leis jums jaustis iškiliai, įkvėps meilės ir džiaugsmo. Toks pat procesas nutiks, įsileidus į galvą neigiamas, baimingas ar nekantrias mintis. Akimoju pasijusite pras­čiau, pradėsite nerimauti ar nekantrauti.

Smegenys ir kūnas susiderina kiekvieną akimirką ir netgi dainiau. Tiesą sakant, mūsų mintims paveikus savijautą, ši neabejotinai irgi veikia mąstymą. Smegenys nenutrūkstamai seka kūno pojūčius. Rem­damosi atsakomosiomis cheminėmis reakcijomis, jos generuos kitas

Minčių ir jausmų ratas                                                   '

Jums mąstant skirtingas mintis, suaktyvinamos atitinkamos sme­genų grandinės, konkretūs neuronų tinklai, o tada smegenys išskiria konkrečias chemines medžiagas, sužadinančias mintis atitinkančius

BŪTIES BŪVIS

Smegenų mintys •*- kūno jausmai

Paveikslas 3C. Neurocheminiai smegenų ir kūno santykiai. Jumsmastant tam tikras mintis, smegenys išskiria chemines medžiagas,sužadinančias tas mintis atitinkančig savijautg. Tada jūsų savijauta irjausmai daro įtaką mintims. Šis uždaras rotas vadinamas būties būviu.

mintis, atliepiančias kūo savijautą, taigi taip susidaro savotiškas ratas: mintys veikia, jausmus, o šie — mintis.

Vėliau šią idėją panagrinėsime nuodugniau, o dabar įtvirtinkime, ką jau aptarėme. Mintys yra susijusios su protu (ir smegenimis), o jaus­mai - su kūnu. Kūno jausmams derinantis prie prote esančių minčių, protas ir kūnas veikia išvien. Kaip atsimenate, suminį proto ir kūno sambūvį mes pavadinome būties būviu. Kitaip galėtume tarti, kad nuolatinio mąstymo ir jautimo bei jautimo ir mąstymo procesas suku­ria tam tikrą būties būvį, kuris veikia tikrovę.

Mes, be abejo, suvokiame savo mentalinę-emocinę būseną ir ji yra neatsiejama mūsų tapatybės dalis. Taigi nusakome save remdamiesi esamojo laiko mintimis, jausmais ar tiesiog būsena. Aš esu piktas; aš esu nesaugus; aš esu negatyvus; aš esu entuziastingas; aš esu laimingas...Metų metus mintims veikiant jausmus, o jausmams — mintis (ar atsimenate rate besisukantį žiurkėną?), susikuria būties būvis, kuris la­bai giliai įsirėžia į atmintį ir iš kurio kyla, rodos, nenuginčijami „aš esu..." teiginiai. Taigi, mintims ir jausmams susiliejus, jūs apibūdinate save šiuo būties būviu, šia įsiminta būsena.

Turbūt ne kartą girdėjote aplinkinius (ar net save) sakant: visada buvau tingus; esu nerimastingas asmuo; per mažai pasitikiu savimi; stoko­ju savigarbos; esu ūmus ir nekantrus; nesu ganėtinai apsukrus ir pan. Ir šie įsiminti jausmai formuoja visas mūsų asmenines savybes.

Turiu jus įspėti, kad jausmams tapus mąstymo pamatu ar nesuge­bant mintimis pralenkti savijautos, taip niekada ir nepasikeisime. Poky­čiai prasideda tada, kai mąstymas pranoksta emocinę būseną. Keistis — tai veiksmais peržengti pažįstamus jausmus ir įsimintą aš.Pateiksiu gyvenimišką pavyzdį. Tarkime, automobiliu važiuojate į darbą ir nejučia pradedate galvoti apie prieš kelias dienas kilusį karštą ginčą su bendradarbiu. Jums mastant apie šį asmenį ir įvykį, smegenys išskiria chemines medžiagas, kurios krauju pasklinda po kūną. Jūsų savi­jauta iškart prisiderina prie minčių, tad veikiausiai vėl pradedate pykti.

Kūnas smegenims pasiunčia atsakomąjį signalą, kuris žmonių kalba skambėtų maždaug taip: „Et, kaip tai mane siutina!" Kadangi smegenys nuolat seka kūno būseną ir cheminių medžiagų pusiausvyrą, staigūs pokyčiai jame, be abejo, jus paveikia. Jūsų mąstymas keičiasi. (Tą pačią akimirką, kai jūsų savijauta susiderina su mintimis, šios ima derintis su savijauta.} Jūs nesąmoningai įtvirtinate tuos pačius jausmus, toliau mintydami piktas ir irzlias mintis, kurios savo ruožtu įžiebia ju­myse dar stipresnį pyktį ir susierzinimą. Galima tarti, kad jūsų mąsty­mą užvaldė jausmai. Proto vadžias perėmė kūnas.

Ratui įsisukant, piktos mintys sužadina dar daugiau cheminių si­gnalų kūnui, ir antinksčiai išskiria su pykčiu susijusių hormonų. Jūs nirštate, jūsų veidas įraudęs, skrandis susisukęs į mazgą, galva tvinksi, raumenys stipriai įsitempę. Šiems „išaukštintiems" jausmams užliejus kūną ir pakeitus jo fiziologiją, atitinkamas cheminių medžiagų koktei­lis suaktyvina smegenyse neuronų grandinių rinkinį, priverčiantį jus mastyti jausmus atitinkančias mintis.

Dabar jūs savo proto nuošalumoje dedate kolegą į šuns dienas pa­čiais riebiausiais žodžiais. Surikiuojate mintyse ištisą litaniją praeities įvykių, pagrindžiančių jūsų apmaudo teisėtumą, galvoje vis iš naujo perkratote visus šiuos skundus, kuriuos ir anksčiau jau norėjote pateik­ti viršininkui. Beje, mintyse tai jau darote, nors fiziškai dar neatvykote į darbą. Išlipate iš automobilio net apsvaigęs iš pykčio, ir akylesnis ste­bėtojas iškart pasakytų, kad ketinate kažką auklėti. Žodžiu, esate piktas kaip širšė... O visa tai prasidėjo nuo vienui vienos minties. Tą akimirką, rodos, beveik neįmanoma mintimis pranokti jausmus — štai kodėl taip sunku pasikeisti.

Dėl tokios cikliškos smegenų ir kūno tarpusavio sąveikos jūsų re­akcijos į tam tikras aplinkybes darosi nuspėjamos. Sukuriate tų pa­čių minčių ir jausmų šablonus, nesąmoningai veikiate kaip mašina ir nebesugebate išsiropšti iš gilių provėžų. Štai kaip veikia cheminė jūsų asmenybės pusė.

Kuris kurį - protas ar kūnas?    ••

Kodėl taip sunku pasikeisti?

Įsivaizduokite, jog jūsų motina tiek prisikentėjo, kad net pamėgo skausmą. Ilgai stebėdamas, netikėtai supratote, kad vaidindama auką ji pasiekia savo. Taip pat tarkime, kad ir jūs pats gyvenime patyrėte sun­kumų. Tie atsiminimai, susiję su konkrečiais asmenimis bei vietomis, ir dabar dar sukyla, kartais kone savaime. O kaip gali būti kitaip, jeigu jau daug metų mąstote ir jaučiate, jaučiate ir mąstote apie praeityje patirtą skausmą.

Iš tikrųjų jums nereikia nė pagalvoti apie. praeities įvykį, kad viduje pajustumėte jo atgarsius. Ši būsena tapo įprasta ir netgi to norėdamas nebegalite nuo jos pabėgti. Nuolatinės mintys apie skausmą ir jas lydintys jausmai giliai įspaudė jį į jūsų atmintį, o aukai būdingi jausmai ir gailes­tis sau ryškiai nuspalvino jūsų savimonę. Daugybę metų gromuliuotos tos pačios mintys ir jausmai taip paveikė jūsų kūną, kad kančios pojūtis visada su jumis — sąmoningos jūsų „pastangos" iškviesti jį yra nebereika­lingos. Dabar tai natūrali ir įprasta jūsų būsena. Neatsiejama jūsų dalis. O kiekvienąkart, kai pamėginate ką nors pakeisti, išsiropšti iš gilių savigailos provėžų, netrukus vėl sunkiai šleptelite atgal. Vėl grįžtate į savo senąjį aš.

Daugumai žmonių nėra žinoma, kad galvojant apie labai įtemptą emocinį išgyvenimą suaktyvinamos tos pačios nervinių ląstelių grandi­nės, o tada jungtys tarp atitinkamų neuronų stiprėja ir ilgainiui susida­ro patvarūs jų tinklai. Be to, taip jie paskatina smegenis ir kūną išskirti tokias pačias chemines medžiagas, kokias išskyrė ir to įvykio metu. Šios medžiagos pratina kūną dar stipriau įsiminti atitinkamą emociją. Che­miniai minčių ir jausmų, jausmų ir minčių padariniai, taip pat stiprė­jančios neuronų jungtys įspraudžia protą bei kūną į ribotų mašinalių programų rėmus.

Taip, praeitį pergyventi mes gebame daug kartų, tarkime, tūkstantį kartų per vieną gyvenimą. Nuolat verčiamas jausti tą pačią emocinębūseną kūnas labai gerai ją įsimena - netgi geriau už sąmoningąjį pro­tą. Tokia būsena vadinama įpročiu.

Psichologai sako, kad mūsų tapatybė, ar asmenybė, visiškai susifor­muoja, sulaukus ketvirtosios dešimties vidurio. Vadinasi, tie, kuriems daugiau nei trisdešimt penkeri, spėjome gerai įsiminti konkrečius elg­senos, pažiūrų, įsitikinimų, emocinių reakcijų, įpročių, įgūdžių, aso­ciacijų, sąlyginių refleksų ir suvokimų rinkinius. Kitaip tariant, šios programos tvirtai suleido šaknis į mūsų pasąmonę ir dabar valdo mus, nes kūnas tapo protu.

Tai reiškia, kad mąstysime tas pačias mintis, jausime tuos pačius jausmus, reaguosime tais pačiais būdais, taip pat elgsimės, tikėsime tomis pačiomis dogmomis ir tapačiai suvoksime tikrovę. Bemaž 95 procentus mūsų asmenybės, mums sulaukus vidutinio amžiaus, suda­ro pasąmoninių programų rinkiniai: mes mašinaliai vairuojame auto­mobilį, valomės dantis, susijaudinę persivalgome, nerimastaujame dėl ateities, apkalbame draugus, skundžiamės gyvenimu, kaltiname tėvus, nepasitikime savimi, visaip kovojame už savo teisę nuolat jaustis nelai­mingiems ir tai, žinoma, dar ne viskas1.

Dažnai mes tik atrodome budrūs

Kadangi kūnas perima pasąmonės funkcijas, nesunku suprasti, kad sąmoningasis protas vis mažiau kišasi į elgseną. Vos tik galvoje kyla min­tis ar jausmas (dažnai tai yra savaiminė reakcija į išorės veiksnius), kū­nas pradeda veikti autopiloto režimu. Elgiamės nesąmoningai.

Pasižiūrėkime, kaip motina, vežanti į mokyklą vaikus, vairuoja au­tobusiuką. Kaip nardo tarp kitų automobilių, išsprendžia mažamečių ginčus, geria kavą, keičia pavaras ir padeda sūnui išsipūsti nosį... Ir visa tai daro vienu metu! Visi šie veiksniai tapo tokie pat mašinalūs kaip kompiuterio programų operacijos ir atliekami sklandžiai, kone nedaly­vaujant sąmoningajam protui. Motinos kūnas meistriškai susidoroja sušiomis užduotimis, nes daugsyk kartodamas įsiminė, kaip juos atlikti. Ji veikia sąmoningai nemąstydama; jos veiksmai yra įprasti.

Pagalvokite apie štai ką: 5 procentai sąmoningojo proto grumiasi su 95 procentais mašinalių pasąmoninių programų. Taip gerai išmoko­me tam tikrų veiksmų rinkinius, kad tapome kūno ir proto mašinomis. Kūnui perėmus proto funkcijas, kitaip sakant, jam tapus protu, mes esame nebe mes, o tik mūsų atminimai. Jeigu 95 procentus mūsų as­menybės, sulaukus trisdešimt penkerių, sudaro nevalingos programos, įsiminta elgsena ir įprastos emocinės reakcijos, vadinasi, 95 procentus dienos esame nesąmoningi. Ir tik iš šalies atrodo, kad būdraujame. Še tau kad nori!

Taigi asmuo sąmoningai gali svajoti apie laimę, sveikatą ir laisvę, tačiau dvidešimt metų puoselėtas skausmas ir jį atitinkančios cheminių medžiagų dozės pripratino kūną prie šios būsenos, o pripratimas, kaip žinome, - antras prigimimas. Jei nesuvokiame, ką mąstome, darome ar jaučiame, gyvename valdomi įpročių, esame nesąmoningi.

Svarbiausias įprotis, kurio reikia atsikratyti, - tai įprotis būti savimi.

Kai paradui vadovauja kūnas

Pateiksiu keletą gyvenimiškų pavyzdžių, iliustruosiančių kūno atmintį. Ar kada nors pasitaikė užmiršti telefono numerį? Kad ir kiek laužote galvą, trijų skaitmenų niekaip neįstengiate prisiminti. Tačiau jeigu paimsite į ranką telefoną, pirštai - didžiai jūsų nuos­tabai! - reikiamą numerį kaipmat surinks. Sąmoningai mąstančios smegenys numerio neatsimena, tačiau kūnas tiek kartųjį rinko, kad be didesnių sunkumų ir dar kartą tai padarys. (Šis pavyzdys bus suprantamesnis tiems, kurie užaugo iki telefonų, turinčių greitojo rinkimo funkciją; jaunesni skaitytojai veikiausiai bus patyrę šį tą panašaus įvedinėdami kreditinės kortelės PIN kodą bankomate ar slaptažodį internete.)

Susidūriau su šiuo fenomenu tais laikais, kai uoliai mankštinda-vausi sporto salėje. Kartą po treniruotės buvau toks nuvargęs, kad priėjęs prie kodine spyna užrakinamos spintelės niekaip neįstengiau prisiminti derinio.Tik spoksojau į spyną, stengdamasis prisiminti trijų skaitmenų derinį, bet jie niekaip neiškilo mano atminty. Tačiau vos pabandžius sukti ratukus su skaitmenimis, derinys šmėstelėjo man galvoje, nelyg mostelėjus burtų lazdele. Taip nutinka dėl to, kad daug sykių kartojant kokį veiksmą, kūnas jį įsimena geriau nei sąmoninga­sis protas. Tokiu atveju kūnas tampa protu.

Kaip jau minėjau, 95 procentus vidutinio amžiaus asmenybės sudaro pasąmoninės elgsenos ir emocinių reakcijų programos. Kitaip sakant, viskam vadovauja kūnas.

Kai tarnas tampa Šeimininku

Iš tikrųjų kūnas yra proto tarnas. Jei kūnas atlieka proto funkcijas, tai yra savaime veikia be pastarojo įsikišimo, vadinasi, jis tapo šeimi­ninku. O buvęs šeimininkas (sąmoningasis protas) užmigo. Protui gali atrodyti, kad jis vis dar yra viršininkas, tačiau iš tikrųjų tai kūnas lemia sprendimus, vadovaudamasis įsimintomis emocijomis.

Dabar tarkime, kad protas nori atgauti valdžią. Kaip manote, ką jam atsakys kūnas?

Kur iki šiol buvai? Eik ir snūduriuok toliau^ Ir be tavęs puikiai tvar­kausi. Neturi nei valios, nei atkaklumo, nei sumanumo, kad darytum tai, ką aŠ dariau, kol nesąmoningai vykdei mano įsakymus. Kad geriau tau tarnaučiau, bėgant metams, permainiau savo receptorius. Manei, kad pats viską valdai, bet uties aš įpiršau tau visus sprendimus (kuriuos laikei savo sprendimais), vadovaudamasis man įprastais dalykais.

O kai sąmoninga asmenybės dalis, tesudaranti 5 procentus, bando priešintis mašinalioms pasąmonės programoms (95 asmenybės pro-centams)^ šioms pakanka vienos atsitiktinės minties ar nereikšmingo dirgiklio iš išorės ir jos vėl užvaldo žmogų. Tada mes vėl mąstome tas pačias senas mintis, atliekame tuos pačius veiksmus, bet tikimės, kad mūsų gyvenime įvyks kas nors nauja.

Mums pamėginus atsiimti valdžią, kūnas pasiunčia smegenims signalą atkalbėti mus nuo šio sumanymo. Nenutylantis vidinis triukšmas pažeria mums visą krūvą priežasčių, kodėl neverta daryti nieko, kas nėra įprasta, kad pastangos ištrūkti iš įprastos būsenos yra visiškai ne­naudingos ir beprasmės. Jis surinks visas jūsų silpnybes, kurias puikiai žino bei puoselėja, ir vieną po kitos svies jums į veidą.

Idant nereikėtų peržengti į kraują įaugusių jausmų, protuose susi­kuriame pačius blogiausius scenarijus. Ir išties, mums pamėginus su­ardyti nuo seno nusistovėjusią ir antrąja prigimtimi tapusią cheminių medžiagų pusiausvyrą, kūne kyla sumaištis. Mums labai sunku atsilai­kyti prieš vidinį jo zirzimą, tad dažniausiai nusileidžiame. , K

Norėdami pakeisti pasąmonę, nusileiskite į ją

Pasąmonei žinoma tik tai, ką į ją įdėjote. Ar niekada nepastebė­jote, kad dirbant kompiuteriu staiga automatiškai įsijungia tam tikros programos, kurių negalite nei sustabdyti, nei išjungti? Mėginimai są­moninguoju protu sustabdyti kūne įrašytas savaime įsijungiančias pa­sąmonės programas tolygūs staugimui ant kompiuterio, kai jame vienu metu įsijungia kelios programos, ima atsidarinėti daugiau darbalaukių, nei pajėgiate aprėpti. Ei! Gana! Stop! Tačiau kompiuteris į tokius jūsų šūkaliojimus nekreips jokio dėmesio. Jis tęs tai, ką pradėjęs, kol opera­cinėje sistemoje nepakeisite atitinkamų nustatymų.

Si knyga pamokys jus nusileisti į pasąmonę ir ją perprogramuoti. Iš tikrųjų jums reikia pamiršti, ar pašalinti, senus mąstysenos ir jause­nos modelius, o tada išmokti, arba įdiegti, naują mąstyseną ir jauseną, padėsiančią tapti norima asmenybe. Jūsų protui pasikeitus, kūnas turės su juo susiderinti, nes kitaip abu temps jus į priešingas puses. Kaip tik čia prasidės virsmas, savikūra.

 Ryšį tarp plaučių ligų ir stuburo pakitimų paaiškina pėdų refleksinės zonos.