2 SKYRIUS  AMŽINA DABARTIES AKIMIRKA. NUOSTABIOJI DABARTIES AKIMIRKA

Jei norite tapti antgamtiški ir siekiate mistinių potyrių, pirmiausia turite labai aiškiai suvokti, kas yra amžinoji dabarties akimirka. Tada jums atsivers tokios galimybės, kurių pirmiau net negalėjote įsivaizduo­ti. Šiandien apie dabarties akimirką kalbama daug. Žmonės iš esmės supranta, ką reiškia gyventi čia ir dabar, jie žino, kad nereikia kapstytis praeityje ir atidėti gyvenimo ateičiai. Tačiau čia aš noriu pateikti naują šios koncepcijos supratimą. Jūs peržengsite fizinio pasaulio ribas ir pakilsite virš savo kūno, virš savo materialios aplinkos ir virš linijinio laiko. Pateksite į erdvę, kurioje galimybės virsta tikrove.

Jei nepakilsite virš savęs, jei netapsite didesni, nei tariatės esą, naujo gyvenimo nesusikursite, savo likimo šeimininkais netapsite. Turite iš­sukti iš įprasto kelio ir pamiršti savo seną tapatybę. Esate didesni, nei apie save iki šiol manėte! Leiskite sau būti mistikais! Kaip tik apie tai šiame skyriuje mes ir kalbėsime.

Pirmiausia pažiūrėsime, kaip funkcionuoja žmogaus smegenys. Kai nervinis smegenų audinys tampa aktyvus, jis sukuria mintį, o mintis yra proto pagrindas. Neurobiologijos mokslo požiūriu, protas yra aktyvios smegenys. Smegenis sudaro neuronų tinklai. Kai vairuojate automobilį, aktyvus būna vienas neuronų tinklas, kai prausiatės duše, įsijungia kitas tinklas, kai klausotės muzikos — trečias ir taip toliau. Kiekvienai speci­finei veiklos rūšiai smegenyse suaktyvėja atitinkamas neuronų tinklas. Neuronų tinklai formuojasi daug metų - nuo pat ankstyvos vaikystės.

Beveik visus mūsų veiksmus valdo konkretus neuronų tinklas. Tai tvari struktūra, kuri iš esmės nesikeičia, todėl dauguma mūsų veiksmų yra rutina. Daugumą veiksmų mes tūkstančius kartų darėme praeityje ir dar tūkstančius kartų darysime ateityje. (1)

Smegenys yra praeities produktas. Jos saugo viską, ką esame padarę ir patyrę iki šios gyvenimo akimirkos. Kai patiriame ar išmokstame ką nors nauja, susidaro dar vienas neuronų tinklas. Kuo dažniau tą veiksmą atliekame ar ką nors patiriame, tuo tinklas stipresnis. Dažną gyvenimo potyrį lydį emocijos. Galima sakyti, emocija yra biocheminė potyrio išraiška. Kuo stipresnė kokio nors įvykio sukelta emocija, tuo giliau įvykis įsispaudžia smegenyse, tuo dažniau mes jį prisimename ir tuo ilgiau jaučiame tą pirminę emociją. Įvykis suformuoja tvirtą ir ilgalaikį neuronų tinklą.

Ankstesniame skyriuje aprašyta Anos istorija aiškiai rodo, kad didžiąją dalį gyvenimo patirties sukaupiame sąveikaudami su išoriniu pasauliu. Išorinio pasaulio įvykiai, kaip parodė Anos atvejis, daro mums poveikį ir tada, kai jie jau būna seniai pasibaigę. Praeitis daro įtaką dabarčiai. Bet iš tikrųjų ta patirtis egzistuoja tik mūsų prote ir mūsų kūne - niekur kitur jos jau nėra.

Kaip praeitis tampa ateitimi

Pažvelkime atidžiau, kokie biocheminiai procesai vyksta kūne, kai mes mąstome ir patiriame emocijas. Kai galvoje užgimsta mintis ar kai mes ką nors prisimename, smegenyse kyla cheminė reakcija. Tokiu būdu nemateriali mintis įgauna visiškai materialią išraišką. Mintis tampa cheminiu smegenų signalu. Šie signalai priverčia jus jaustis taip, kaip ką tik mąstėte. Pojūčiai patvirtina mintis. Pavyzdžiui, pagalvojote apie kokį nors baisų įvykį ir pajutote baimę. Baimė turi konkrečią cheminę išraišką. Tie baimės chemikalai paveikia smegenis ir jūsų galvoje atsiranda dar daugiau baimingų minčių. Patenkate į užburtą ratą: mintys skatina smegenis gaminti daugiau tam tikrų chemikalų,o chemikalai skatina smegenis generuoti daugiau panašių minčių. Mintys sudaro smegenų žodyną, o kūno žodynas sudarytas iš jausmų. Šitas žodynas formavosi daug metų, todėl kai mąstote ir kai ką nors jaučiate, jūs gyvenate praeityje — šioje akimirkoje jūsų nėra.

Pažiūrėkime, ką tai iš tikrųjų mums reiškia. Štai jūs atsikeliate iš ryto ir imate galvoti apie savo problemas. Bet visos bėdos yra kilusios praeityje, vadinasi, vos atsikeliate iš lovos, jūs grįžtate į praeitį. Mintys apie praeities įvykius inicijuoja chemines reakcijas, cheminės medžiagos verčia jus dar daugiau galvoti apie praeitį ir jus apima nepasitenkinimas, pyktis, nerimas, galbūt jūs netgi pajuntate kaltę, kad įvykiai susiklostė būtent taip. Negatyvios mintys ir negatyvi jausena lems tos dienos jūsų pasirinkimus ir jūs nesukursite nieko, kas būtų geriau už jūsų praeitį. Gyvenimas darosi nuspėjamas - jis bus toks, koks buvo praeityje.

Taigi jūs atsikeliate, kaip visada einate į vonią, prausiatės, pus­ryčiaujate, galbūt patikrinate elektroninį paštą, važiuojate į darbą, bendraujate su žmonėmis, pietaujate, grįžtate namo, žiūrite televizorių, valgote vakarienę, gal dar paskaitėte knygą ir gulatės miegoti. Kitą die­ną viskas iš naujo. Ir taip diena po dienos, metai po metų. Kiekvienas jūsų veiksmas, kiekviena mintis, kiekviena emocija patvirtina jūsų seną tapatybę. Jūsų gyvenimas yra rutina. Gyvenate, kaip esate pratę. Atrodo, kad veikia autopilotas, kuris verčia jus vis taip pat elgtis, vis taip pat jaustis ir vis taip pat mąstyti. Jums net nereikia būti sąmoningiems, nes pats kūnas žino, ką jam reikia daryti. Keliaujate į ateitį, kuri bus tokia pati, kokia buvo praeitis. Jūsų praeitis programuoja jūsų ateitį.

Pažiūrėkite į 2. l iliustraciją. Kiekviena trumpa vertikali linija ho­rizontalioje laiko skalėje atspindi tam tikrą mintį, kuri automatiškai verčia mus daryti konkretų pasirinkimą, o šio pasirinkimo rezultatas yra atitinkama emocija. Daug tokių pat minčių ir tokių pat veiksmų galų gale susilieja į vieną ištisinę programą. Jūs netenkate laisvos valios ir jus ima valdyti programa. Tiesa, kartais atsitinka kas nors netikėta ir jūsų gyvenimas tampa įvairesnis (vertikali strėlė dešinėje), tačiau paskui vėl grįžtate į įprastas vėžes.

2.1 iliustracija. jūsų gyvenimas yra rutina. Gyvenate, kaip esate pratę.

Atrodo, kad veikia autopilotas, kuris verčia jus vis taip pat elgtis, vis taippat jaustis ir vis taip pat mąstyti. Jums net nereikia būti sąmoningiems,nes pats kūnas žino, kq daryti. Keliaujate į ateitį, kuri bus tokia pati,kokia buvo praeitis. jūsų praeitis programuoja jūsų ateitį. Gyvenateužprogramuotą gyvenimą.

Galima sakyti, jūsų kūnas ir protas visą laiką būna žinomybės sferoje. Jūsų ateitis yra nuspėjama ir būna tokia, kokia buvo jūsų pra­eitis. Nežinomybė nepageidaujama. Jei įvyksta, ko visai nelaukėte, jūs suirztate, jūsų rutina sutrikdyta, jums tai nepatinka, jūs sakote tam įvykiui: „Ak, ne! Tu pasirodei ne laiku, gal galėtum ateiti rytoj."

Jūsų smegenyse susiformavę neuronų tinklai neleidžia išklysti iš praminto tako, jūs žinote, ką veiksite kitą akimirką, žinote, kaip mąs­tysite ir ką jausite. Jūsų gyvenimas užprogramuotas.

Yra dar vienas mąstymo ir jausmų aspektas, kurį turime išnagrinėti, jei norime suprasti, kas vyksta, kai gyvename užprogramuotą gyvenimą. Mintys ir emocijos sukuria aplink kūną elektromagnetinį lauką, kurį mes galime išmatuoti. Iš tikrųjų mūsų kūnai nuolat skleidžia šviesą ir energiją. Tai yra dažniai, skleidžiantys tam tikrą informaciją, jiepraneša apie mūsų ketinimą. Taip pat mes energijos dažnius priin-me iš aplinkos ir tokiu būdu gauname informaciją. Taigi kūnas yra elektromagnetinių bangų siųstuvas, ir imtuvas.

Kaip tai vyksta? Kai smegenys sugeneruoja mintį, drauge at; randa elektrinis krūvis. Kai ta pati mintis sužadina emociją, atsiraii' magnetinis krūvis. Tokiu būdu formuojasi elektromagnetinis lauk; kuris atspindi mūsų vidinę būseną. (2)

Kad mintys ir jų sužadintos emocijos yra reali energija, įsitikinau įvairiose gyvenimo situacijose. Pavyzdžiui, kai į žmonių pilną kamb; įeina smarkiai susijaudinęs asmuo, visi kiti pajunta jo būseną, nes ap ją praneša nuo jo sklindanti energija. Taip pat jaučiamos pykčio, meil( atjautos, kančios ir kitos emocijos. Emocijas atpažįstame, nes kiekviei jų turi sau būdingą virpesių dažnį. Štai meilės, džiaugsmo ar dėkingun emocijos sukuria aukštesnio dažnio virpesius negu baimė ar pykti Pozityvios, šviesių minčių sužadintos emocijos taip pat sugeneruo daugiau energijos. 2.2 iliustracijoje matote, kokius virpesius generuo įvairios emocijos. Vėliau knygoje apie tai pakalbėsime detaliau.

Jeigu mes diena iš dienos vis taip pat mąstome ir išgyvename v tas pačias emocijas, vadinasi, siunčiame į aplinką vis tas pačias elcl tromagnetines bangas ir drauge su jomis - tą pačią informaciją ap save. Tai yra ta pati energija, kuri sukūrė mūsų praeitį. Ir ji kuria mū> ateitį, todėl ateitis bus tokia pati, kokia buvo praeitis. Jeigu norime, ks ateitis būtų kitokia, turime pakeisti energijos pobūdį. Turime pakeis elektromagnetinius virpesius, kuriuos kiekvieną akimirką skleidžian į aplinką. O elektromagnetinius virpesius pakeisime tik tada, kai p; keisime mintis ir emocijas.

Kai jūsų dėmesys prikaustytas prie praeities, kai vis galvojate ap praeitį, ten siunčiate ir šios akimirkos energiją, taigi įtvirtinate praei savo dabartyje. O kai mąstote apie darbus, kuriuos turite nudirbti, ap žmones, su kuriais susitiksite, apie vietas, kur turite nuvykti, jūs kuriai ateitį, kuri bus tokia kaip praeitis, ir taip pat eikvojate šios akimirkc energiją. Kaip tai atrodo, matote 2.3 iliustracijoje.

Matote, kad visa jūsų energija pasiskirsčiusi po žinomybės sritį. Jūs nesukuriate nieko nauja, jūs mąstote apie jau esamus dalykus ir jūsų kūnas juda ta kryptimi, kuria jį veda protas. Į jokią naują vietą protas kūno nenuves, nieko nauja jūs nepatirsite, nes naujiems potyriams sukurti jūs beveik neturite energijos. Štai iš ryto pagalvojate apie vonią ir jūsų kūnas ten nueina. Paskui prote atsiranda mintis apie pusryčius ir kūnas keliauja į virtuvę, verda kavą, skrudina sumuštinius ir taip toliau. Kuo ilgiau jūsų gyvenimą valdo tokia rutina, tuo lengviau kūnas paklūsta proto komandoms.

Ar gali kūnas patekti į nežinomybės sritį? Ką turėtumėte daryti, kad patirtumėte ką nors visiškai nauja? Pakeiskite mąstymą, nukreipkite dėmesį kita kryptimi, kad ten imtų tekėti jūsų energija. Jeigu tai vyks gana ilgą laiko tarpą, jūsų tikrovė ims keistis. Galų gale jūsų kūnas atsidurs ten, kur bus jūsų protas.

ENERGIJOS SIURBIMAS IŠ ŠIOS AKIMIRKOS

EMOCIJOS IR ENERGIJOS VIRPESIŲ DAŽNIAI

Laisvės pojūtis
wwvw\A^                                                                         Meilė

virpesių dažnis   ^/VV\/v\/\/vvVVAA/v^                                                            Džiaugsmas

e°eS" V\AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA/

Kaltės jausmas

Gėda

Kančia

Aukos jausena Skausmas

2.2 iliustracija. Mintys ir jų sužadintos emocijos yra energija. Energija -

tai virpesiai, o virpesiai neša informaciją. Kai mąstome ir jaučiame,

siunčiame į išorę informaciją. Ir tokią pat informaciją priimame iš savo

aplinkos.

2.3 iliustracija. Jeigu vis mąstote apie praeitį ir jūsų dėmesys nukreiptas

į praeities įvykius, ten siunčiate ir šios akimirkos energiją. O kai mąstote

apie darbus, kuriuos turite nudirbti, apie žmones, su kuriais susitiksite,

apie vietas, kur turite nuvykti, jūs kuriate ateitį, kuri bus tokia kaip praeitis,

ir taip pat eikvojate šios akimirkos energiją.

Proto ir kūno ruošimas naujai ateičiai

Man patinka mentalinio darbo idėja. Ir smegenis, ir kūną mes galime pakeisti vien savo mintimis ir tai yra nuostabu! Argi ne? Jeigu mintyse susikursite kokį nors vaizdinį, jeigu nuolat apie jį galvosite ir jeigu jūsų mintis lydės atitinkamos emocijos, jūsų kūnas ir protas priims tai kaip išorinę tikrovę. Protas neskiria, kur yra vidus, o kur išorė. Todėl mentaliniai vaizdiniai daro tokį patį poveikį kaip ir ma­teriali tikrovė. Tai reiškia, kad galite savo kūną padaryti tokį, kokį jį regite mintyse, jei tik tuos mentalinius vaizdinius laikysite gana ilgą laiką. Jie pakeis ne tik jūsų kūną - jūs tokiu būdu galite susikurti naują ateitį.

Štai jums puikus pavyzdys. Harvardo universiteto mokslininkai surinko dvi grupes savanorių, kurie nemokėjo groti pianinu. Tyrimo52tikslas buvo nustatyti, kaip veikia mentalinio treningo metodai. Pir­moji tiriamųjų grupė mokėsi groti tikru pianinu - penkias dienas po dvi valandas darė visiems pirštams skirtus pratimus. O antroji grupė tik įsivaizdavo, kad atlieka tokius pat pratimus. Prieš tyrimą ir tyri­mui pasibaigus eksperimento vykdytojai ištyrė eksperimento dalyvių smegenis ir nustatė, kad toje smegenų srityje, kuri atsakinga už pirštų judesius, susiformavo daugybė naujų neuronų jungčių. Ar žmonės mokėsi realiai, ar mokymosi procesą tik įsivaizdavo - rezultatas buvo toks pat, smegenys reagavo vienodai. (3)

Pamąstykite apie tai. Tiriamieji, kurie tik įsivaizdavo, kad mokosi groti, pasiekė tokį pat rezultatą, lyg būtų darę tikrus grojimo pratimus. Tačiau iš tikrųjų jie nedarė nieko, nė vienas iš jų net piršto nepajudino! Jeigu paskui jie būtų sėdę prie pianino ir pabandę pagroti pratimą, neabejoju, kad jiems būtų pavykę, įsivaizduodami grojimo veiksmą, jie užprogramavo smegenis, kad paskui galėtų groti iš tikrųjų.

Panašus eksperimentas buvo atliktas Klivlendo universitete, bet ten mokslininkai tyrė, kaip mentaliniai vaizdiniai veikia kūno raumenis. Dešimt tiriamųjų, kurių amžius buvo nuo 25 iki 35 metų, tris mėnesius penkis kartus per savaitę vizualizavo, kad jie labai įtemptai treniruoja savo raumenis. Tyrėjai matavo elektrinį tiriamųjų smegenų aktyvumą ir raumenų jėgą. Tyrimo pabaigoje tiriamųjų raumenys buvo vidutiniškai 13,5 procento stipresni nei iš pradžių. Pabrėžiu, kad šie žmonės neatliko jokių realių veiksmų ir raumenis treniravo tik mintyse! Raumenų jėga padidėjusi išsilaikė tris mėnesius. (4)

Dar vieną šio tipo eksperimentą atliko Teksaso universiteto moks­lininkai. Jie subūrė komandą savanorių, kurie tris mėnesius penkis kartus per savaitę mintyse darė rankų lenkimo per alkūnę pratimą. Jie įsivaizdavo, kad daro tą labai įtemptai. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirmos grupės tiriamieji mintimis tarsi žiūrėjo į save iš šalies ir matė, kaip jie atlieka rankų lenkimo pratimus. Jie „žiūrėjo" kiną ir mentaliniame ekrane matė save. Antros grupės tiriamieji turėjo tiesiog pajausti, kaip lanksto ranką. Šių tiriamųjų potyriai buvo artimesni

realybei nei pirmos grupės žmonių. Kai eksperimento vykdytojai po trijų mėnesių išmatavo tiriamųjų raumenų jėgą, paaiškėjo, kad antrosios grupės tiriamųjų rankų raumenys vidutiniškai sustiprėjo 10,8 procento, o pirmosios grupės tiriamųjų raumenų jėga beveik nepadidėjo. (5)

Nenusibodo skaityti apie eksperimentus? Štai dar vienas. Ohajo universiteto mokslininkai atrinko 29 savanorius ir visiems sugipsavo riešus, kad jie negalėtų net netyčia pajudinti delnų. Pusė šių žmonių tris mėnesius po vienuolika minučių penkias dienas per savaitę darė men­talinį delnų lankstymo pratimą. Kai po trijų mėnesių tyrėjai išmatavo tiriamųjų delnų raumenų jėgą, jie nustatė, kad mentaliniai pratimai sustiprino raumenis vidutiniškai 10 procentų. (6)

Aprašytieji eksperimentai labai aiškiai parodo, kad ganėtinai ilgai kartojami mentaliniai pratimai pakeičia ne tik smegenis, bet ir kūną. Mintis ir vidiniai mentaliniai vaizdiniai pakeičia kūną taip pat kaip realūs fiziniai veiksmai ir realus fizinis aplinkos poveikis. Mentalinių vaizdinių poveikis būna dar didesnis, jeigu juos lydi stiprios emocijos.

Tai nėra kas nors nepaprasta. Tokius mentalinius pratimus mes atliekame kiekvieną dieną. Štai jūs atsikeliate iš ryto ir imate galvoti apie žmones, su kuriais reikės susitikti, apie vietas, kuriose būsite, apie darbus, kurie jūsų laukia tą dieną. Jūsų galvoje sukasi mentaliniai vaizdiniai ir juos lydi atitinkamos emocijos. Deja, galiu pasakyti, kad dauguma tų emocijų būna negatyvios. Galvodami apie artimiausią atei­tį, jūs dažniausiai jaučiatės nelaimingi ir tas jausmas būna gana stiprus. Jūsų kūnas reaguoja į tas mintis bei emocijas ir prasideda neurologiniai, biologiniai, cheminiai ir net genetiniai pokyčiai, kurie jūsų smegenis ir kūną padaro tokius, kokie jie būtų, jei įsivaizduojamus įvykius patirtų iš tikrųjų. Kūnas į vidinius mentalinius vaizdinius bei į sąmoningus ar pasąmoningus ketinimus reaguoja taip pat kaip į išorinę tikrovę. Kai taip parengiate kūną, kitokios ateities jis patirti negali. Kuo ilgiau jūsų galvoje suksis tie patys negatyvūs mentaliniai vaizdiniai, tuo labiau jie įsitvirtins jūsų tikrovėje.

Genetiniai pokyčiai

Dabar vyrauja nuomonė, kad daugumą ligų sukelia genai, todėl mes tam tikra prasme esame savo DNR nelaisvėje (genai yra DNR fra­gmentai). Jei mūsų giminės linijoje daug žmonių mirė nuo širdies ligų, mes darome išvadą, kad ir mums gresia mirtis dėl tos pačios priežasties. Tačiau neseniai atsiradęs epigenetikos mokslas ligos priežastis apibūdina kitaip: ligą sukelia genai, bet genus ligai užprogramuoja aplinka. Kalbu ir apie išorinius veiksnius, ir apie vidinius. Išoriniai veiksniai - tai už­teršta aplinka, nesveikas maistas, radioaktyvi spinduliuote ir taip toliau. O vidiniai veiksniai, arba vidinė aplinka, yra cheminiai elementai, kurie sudaro emocijų pagrindą. Kai emociškai reaguojame į įvairias situacijas, organizme atsiranda biocheminių medžiagų, kurios arba pristabdo tam tikrų genų veikimą, arba tam tikrus genus suaktyvina. Įsidėmėkite, kad patys genai nesikeičia - keičiasi tik jų aktyvumo lygis. Būtent tai mums yra svarbiausia, nes nuo genų aktyvumo priklauso mūsų sveikata ir visas gyvenimas. Net jeigu turime ligos geną, jei tas genas liks neaktyvus, liga nepasireikš.

Įsivaizduokite, kad kūnas yra gerai suderintas mechanizmas, kuris gamina baltymus. Baltymus gamina visos ląstelės (išskyrus raudonuosius kraujo kūnelius) ir tie baltymai lemia fizinę kūno struktūrą bei fiziologines funkcijas. Pavyzdžiui, raumenų ląstelės sintetina baltymus aktiną ir mio-ziną, odos ląstelės gamina kolageną ir elastiną, imuninė sistema išskiria antikūnus, skydliaukės ląstelės atsakingos už tiroksino gamybą, kaulų čiulpai gamina hemoglobiną, kasos ląstelės išskiria fermentus (specifinius baltymus) proteazę, lipazę ir amilazę. Ir taip toliau. Baltymai reguliuoja visų organų ir sistemų veiklą. Baltymai — gyvybės pagrindas.

Ląstelės vykdomą baltymų sintezę reguliuoja genai. Kad sintezė prasidėtų, genai turi tapti aktyvūs. Genus ląstelėse suaktyvina iš išorės ateinantys signalai. Signalai per ląstelės membraną pasiekia ląstelės branduolyje esančią DNR ir duoda komandą įsijungti tam tikriems genams. Tapę aktyvūs, genai ima gaminti atitinkamą baltymą. Jeigu iš išorės sklindantys signalai nesikeičia, nesikeičia ir gaminami baltymai.

Vienas iš išorinių signalų, kurie suaktyvina ar nuslopina genus, yra emocijos. Jau kalbėjome, kad emocijos turi savo cheminę išraišką. Tai cheminės medžiagos, kurios prasiskverbia pro ląstelės membraną ir padaro poveikį genams. Todėl visai suprantama, kad keisdami emocijas mes keičiame genų aktyvumą ir drauge reguliuojame baltymų sintezę or­ganizme. Štai yra žinoma, kad ilgalaikis stresas silpnina imuninę sistemą. Taip atsitinka todėl, kad streso emocijos yra signalas, slopinantis genus, kurie atsako už imuninės sistemos gyvybingumą. Kita vertus, pozityvios emocijos įjungia kitus genus, kurie imuninę sistemą sustiprins.

Kai vienodai mąstome, kai diena iš dienos kartojame vis tuos pačius veiksmus, kai mūsų gyvenimas yra rutina ir kai mes išgyvename vis tas pačias emocijas, genai iš išorės gauna tuos pačius signalus ir jų ekspresija nesikeičia. Jeigu turite genų, kurie lemia ligą, nieko nepakeisite, nes kūnas negauna naujos informacijos. Štai tada galima sakyti, kad mūsų likimas priklauso nuo genų.

Ar kas nors pasikeičia, jeigu pasikeičia jūsų gyvenimo aplinkybės? Tarkime, gaunate naują, gerą darbą- ar tai palies jūsų genetinį aparatą? Galbūt palies, bet taip būna ne visada. Jeigu ilgą laiką pratinate savo kūną mąstyti ir jaustis tam tikru būdu, kūnui išsivysto priklausomybė ir pakitusios išorinės sąlygos vidinių pokyčių nesukelia. Įsivaizduokite, kad žmogus yra pripratęs prie kokių nors vaistų ir staiga jis persikelia gyventi į Havajus - ar dings jo priklausomybė? Žinoma, ne! Žinoma, kai įvyksta pozityvus pokytis, mes pajuntame emocinį pakilimą, bet kai pirmieji įspūdžiai susilpnėja, dažnai grįžtame prie įprastų mąstymo bei emocinių išgyvenimų modelių ir kūnas pasijunta įprastoje aplinkoje.

Jeigu jums nepatinka jūsų darbas, jeigu dėl to jaučiatės blogai ir darbą pakeičiate, kurį laiką - gal savaitę, dvi savaites ar ištisą mėnesį -jūsų savijauta bus geresnė, bet paskui senos emocijos grįš, nes jūsų kūnas pripratęs prie tam tikrų biochemikalų, kurie lydi blogą savijautą. Išo­rinės aplinkybės pasikeičia, bet vidinė būsena išlieka tokia pati. Kūnas tebegyvena praeityje ir į šią akimirką išoriniai pokyčiai jo neperkelia. Kūno chemija lieka tokia pati, genai gauna tokius pat signalus, jųekspresija nesikeičia, jie nepradeda gaminti naujų baltymų, kurie paskatintų jaustis geriau. Todėl aš ir sakau, kad pirmiau turite puikiai pasijusti ir tik tada puikus taps jūsų gyvenimas.

Kad pozityvios emocijos daro realų poveikį kūnui (konkrečiai -imuninei sistemai), mes įsitikinome per vieną mūsų ilgąjį seminarą, kuris vyko 2016 metais Takomos mieste Vašingtono valstijoje. Tyrime dalyvavo 117 seminaro dalyvių. Prieš tyrimą paėmėme visų jų seilių mėginius ir išmatavome imunoglobulino A (IgA) lygį. Tą patį rodiklį išmatavome po keturių dienų, tyrimui pasibaigus. IgA yra žymuo, rodantis imuninės sistemos stiprumo lygį. Tai nepaprastai svarbi medžiaga, nuo jos priklauso imuninės sistemos gebėjimas kovoti su išorės priešais - bakterijomis, vi­rusais, grybeliais ir kitais įsiveržėliais, kurie daro organizmui didelę žalą. IgA yra kur kas veiksmingesnė medžiaga negu geriausios gripo vakcinos ar kokie nors papildai imuninei sistemai stiprinti. Bet esant nepalankioms išorinėms sąlygoms, IgA lygis sumažėja. Pavyzdžiui, IgA slopina stresas (tiksliau, streso hormonai). Todėl visiškai aišku, kad stresas neigiamai vei­kia visą imuninę sistemą. Tai yra žinomas faktas, bet mes, kaip jau sakiau, nusprendėme pažiūrėti, koks yra pozityvių emocijų poveikis imuninei sistemai. Visi eksperimento dalyviai keturias seminaro dienas tris kartus per dieną po devynias ar dešimt minučių medituodami išgyveno tokias pozityvias emocijas kaip meilė, dėkingumas, džiaugsmas. Rezultatas mus nustebino. Tiriamųjų IgA lygis pakilo vidutiniškai 49,5 procento. Normalus IgA lygis yra nuo 37 iki 87 mg/Dl (mikrogramų dekalitre), o kai kurių mūsų tiriamųjų IgA lygis buvo pakilęs iki 100 mg/Dl. Maža to, mes nustatėme, kad 16,25 procento sumažėjo tiriamųjų kortizolio lygis (kortizolį irgi matavome seilėse), o kortizolis yra streso hormonas. Kuo organizme jo mažiau, tuo silpniau mes jaučiame streso poveikį. (7)

Sis tyrimas parodė, kaip veikia vidiniai epigenetiniai faktoriai. Mūsų tiriamieji nepatyrė jokio išorinio poveikio ir jų imuninė sistema sustiprėjo tik dėl pakitusių jų pačių emocijų. Kai meditavo ir buvo tų emocijų apimti, jie sukūrė naują aplinką, kuri siuntė naujus cheminius signalus - suaktyvėjo genai, atsakingi už IgA lygį. Šio tyrimo rezultatai parodyti 2.4 iliustracijoje.

STRESO SUKELTOS EMOCIJOS

2.4 iliustracija. Kai išgyvename pozityvias emocijas, kūne atsirandacheminig signalŲ, kurie suaktyvina naujus genus. Šie genai atsako užgamybg baltymu, kurie stiprina imuninę sistemą. Kai sumažėja stresoemocijg lygis, drauge tampa neaktyvūs genai, atsakingi už stresohormonu gamybq, o streso hormonai imuninę sistema slopina.Iš esmės šis mūsų tyrimas parodė, kad ligą galime išsigydyti be išorinių priemonių, tai yra be vaistų. Tam tikslui esama vidinių resur­sų - turime sustiprinti savo imuninę sistemą. Tą padarome skleisdami pozityvias emocijas: meilę, džiaugsmą, dėkingumą, įkvėpimą. Pozityvios emocijos suaktyvina genus, kurie atsakingi už imunoglobulino gamybą, o imunoglobulinas stiprina imuninę sistemą. Viskas labai paprasta -puikių ar dešimties minučių kasdienės meditacijos sukels epigenetinį i-fcktą, kuris pozityviai paveiks kūno sveikatą.

Energija seka paskui dėmesį^)

Yra žinoma, kad energija juda ta kryptimi, kur link ją kreipia Bdmesys. Kai tik iš ryto imate galvoti apie žmones, su kuriais tądien susitiksite, apie vietas, kuriose būsite, apie darbus, kuriuos reikės nu­dirbti, jūsų dėmesys išsiskaido, vadinasi, taip pat išsiskaido ir energija. K.iip tai atrodo, parodyta 2.5 iliustracijoje.

2.5 iliustracija. Kiekvienas išorinio pasaulio objektas, kiekvienas žmogus,

kiekviena vieta, kiekviena situacija turi neurologini atitikmenį mūsg smegenyse. Taip pat visi šie dalykai susiję su tam tikromis emocijomis.

Todėl jūs galvojate apie išorinį pasaulį bei jaučiate jį ir tada, kai tiesiogiai su juo nebendraujate. Senas ir gerai pažįstamas pasaulis yra

jūsų galvoje ir jūsų dėmesys į jį nukreiptas nuolat. Kadangi energija seka paskui dėmesį, energijos naujiems dalykams sukurti jūs turite labai

mažai.

Atkreipkite dėmesį į persidengiančius ovalus kairėje viršuje ir apačioje -matome, kaip bendraudami su išorinio pasaulio elementais mestenkiname savo priklausomybes nuo tam tikrŲ emociJŲ. Pavyzdžiui,dažnai būna taip, kad draugaujame su tokiais žmonėmis, kurie verčiamus kentėti, bet santykiŲ nenutraukiame, nes mums kaip tik to irreikia. Lygiai taip pat tenkiname priklausomybę nuo neapykantos, kaibendraujame su žmonėmis, kuriuos laikome priešais.

Pakartosiu: kai jūsų dėmesys ir kartu su juo energija išsiskaidę po pažįstamą išorinį pasaulį, jūs negalite sukurti nieko nauja arba jūsų kūrybinės galimybės labai sumenkusios. Viskas, ką darote, - kaip mąstote, kaip jaučiatės ir kokius atliekate veiksmus, — tik įtvirtina jūsų esamą tikrovę. O tikrovė neleidžia jums mąstyti, jausti ir elgtis kitaip. Tai užburtas ratas. Jūs nebesate savo tapatybės kūrėjai. Jūsų tapatybę kuria ir palaiko jūsų tikrovė. Jūsų dėmesys prikaustytas prie seno pa­saulio, ten krypsta ir visa jūsų energija. Jeigu jūsų dabartinėje tikrovėje daug streso, tokia bus ir jūsų ateitis. Smegenys ir kūnas funkcionuoja neefektyviai, jus persekioja įvairūs sveikatos sutrikimai ir, užuot buvę gyvenimo kūrėjai, jūs tampate gyvenimo aukomis.

Streso hormonai mūsų gyvenime

Pažiūrėkime, kas atsitinka, kai tampame priklausomi nuo negatyvių emocijų ir streso hormonų. Streso hormonų organizme atsiranda tada, kai susiduriame su realia ar įsivaizduojama grėsme. Streso hormonai leidžia organizmui mobilizuoti visas energijos atsargas, kad galėtume atremti grėsmę ar nuo jos pabėgti („kovok ar bėk" reakcija). Kai tai įvyksta, organizmas netenka pusiausvyros būsenos. Stresas - tai pu­siausvyros nebuvimas. Gilioje senovėje, kai išoriniame pasaulyje mūsų tolimų protėvių tykojo daugybė visai realių pavojų, cheminis kortizolio, adrenalino ir kitų hormonų kokteilis buvo labai reikalingas. Jo paveikti, žmonės stodavo į kovą, pabėgdavo arba pasislėpdavo.

Kai organizmas funkcionuoja „kovok ar bėk" režimu, su išoriniu pasauliu bendraujame per savo jutimus: regą, klausą, uoslę, skonį ir lytėjimą. Kai išgyvename stresą, mūsų suvokimo laukas labai susiau­rėja, dėmesys būna sutelktas tik į materialius dalykus. Tada mums būna svarbus tik kūnas ir konkreti išorinė situacija. Tampame visiškais materialistais. Egzistuoja tik išorinis pasaulis, nes būtent iš ten ateina pavojus. Taigi streso hormonų kokteilis mus nukreipia į išorę. Tokia kūno reakcija mūsų protėviams padėdavo susidoroti su išorinėmisgrėsmėmis ir išgyventi. Kai pavojaus nelikdavo, streso hormonų lygis sumažėdavo ir organizmas grįždavo į pusiausvyros būseną.

Dabar, žinoma, mūsų pasaulis visiškai kitoks ir stresą sukelia visai kitokios grėsmės. Štai gauname savo šefo ar šeimos nario elektroninį laišką arba sulaukiame jų skambučio ir mus užvaldo intensyvios emocijos - pyktis, nerimas, liūdesys, pavojaus nuojauta, gėda, kaltė. Kaip į tai reaguoja mūsų organizmas? Lygiai taip pat, kaip reaguodavo organizmai žmonių, kurie senovėje netikėtai akis į akį susidurdavo su plėšrūnu. Tačiau mūsų organizmas į pusiausvyros būseną negrįžta ir streso hormonų lygis nesumažėja. Senovėje žmonės su išoriniais pavojais susidurdavo kartais, o mus nepalankūs išorės veiksniai (va­dinamieji stresoriai) veikia nuolat. Pavyzdžiui, toks stresorius gali būti konfliktiškas viršininkas ar šalia sėdintis kolega. Nuo jų pabėgti negalime, todėl mūsų streso būsena niekada nepraeina ir streso hor­monai daugelį mūsų veikia beveik be paliovos. Tai yra lėtinio streso būsena. Organizmas funkcionuoja labai intensyviu režimu ir greitai dėvisi, nes sutrikdoma normali genų ekspresija. Taip atsitiko Anai, kurios istoriją jūs perskaitėte pirmame skyriuje. Padėtį dar labiau ap­sunkina tai, kad organizmas pripranta prie streso hormonų ir tampa nuo jų priklausomas. Senovėje stresas leisdavo žmonėms prisitaikyti prie nedraugiškos aplinkos ir joje išgyventi, o mums šiandieną stresas išgyventi tik trukdo.

Gyvendamos „kovok ar bėk" režimu smegenys be paliovos jaučia įtampą, nuolat būna labai budrios, stengiasi nuspėti ir kontroliuoti įvykių eigą. Kuo ilgiau tai trunka, tuo labiau stiprėja mūsų priklau­somybė nuo streso hormonų ir tuo artimiau mes tapatinamės su savo kūnu, su materialia aplinka ir įvykiais, kurie rutuliojasi linijiniame laike. Visas mūsų dėmesys yra išsiskaidęs išorėje ir šokinėja nuo vieno objekto prie kito (dar kartą pažvelkite į 2.5 iliustraciją). O kadangi kiekvienas toks objektas susijęs su vis kitu smegenų neuronų tinklu, tai smegenys susifragmentuoja ir ima funkcionuoti neefektyviai. Netvarkingai ir nesinchroniškai įsijungiantys ir išsijungiantys ats-kiri neuronų t.aklai primena žaibus danguje ar būrį              .

kurie muša savo būgnus chaotiškai ir be jokio ritmo. Kitaip s.ik.nu, smegenys funkcionuoja nekoherentiškai. Apie koherenciją n neko herenciją plačiau pakalbėsime kitame skyriuje, o kol kas atkrclpllu dėmesį j tai, kad jei nekoherentiškai funkcionuoja smegenys, i<>! . yra ir visas jūsų gyvenimas. Maža to, jūs pasąmoningai stengi.iu••-tokią būseną įtvirtinti ir palaikyti. Pavyzdžiui, darbe elgiatės t.iip, kad šefas jus kritikuotų ir kolegos verstų jausti nesveiką konkurenc ij.(; draugaujate su tokiais žmonėmis, kurie verčia jus nuolatos kentėti; ieškote priešų, kad jaustumėte neapykantą; provokuojate tėvus, k;ul jie primestų jums kaltės jausmą; socialiniuose tinkluose bendraujate su tokiais žmonėmis, kurie verčia jus jaustis nesaugiai; žiniasklaido-je ieškote tokių naujienų, kurios keltų jums pyktį; bendraujate su buvusiu partneriu, kad jis ar ji leistų jums išgyventi apmaudą, o kai suskaičiuojate savo pajamas, pajuntate, kad jus kamuoja stygius. Kad ir kur nukryptų jūsų dėmesys, jums kyla neigiama emocija. Esate priklausomi nuo neigiamų emocijų ir nuo situacijų bei žmonių, kurie tas emocijas sukelia. Niekur kitur jūsų dėmesys nenukrypsta ir niekam daugiau energijos jūs neskiriate - tik esamai padėčiai pa­laikyti. Todėl jums taip sunku rasti naują darbą ir užmegzti naują pažintį, todėl taip nelengva pagerinti finansinę padėtį ar išsigydyti lėtinę ligą. Jūsų gyvenime nevyksta nieko nauja, taigi jūs tik sukatės užburtame nesėkmių ir negatyvių emocijų rate. Tarp jūsų ir išorinio pasaulio nusistovi tvarūs energiniai ryšiai. Kuo negatyvios emocijos stipresnės, tuo su senu pasauliu jūsų ryšiai stipresni ir tuo mažiau jums lieka galimybių sukurti ką nors nauja.

Mūsų ryšius su išorinio pasaulio elementais (žmonėmis, vietomis, situacijomis) galima palyginti su ryšiais, kurie susieja atomus į mole­kules. Kaip tai atrodo, matote 2.6 iliustracijoje.

 2.6 iliustracija. Du atomai, sudarantys molekulę, dalijasi bendra informacija ir energija. Panašu tarpusavio ryšį užmezga ir žmonės - tadajie irgi dalijasi bendra energija ir bendra informacija bei generuoja panašias mintis. Ir atomus, ir žmones susieja nematomi energiniai ryšiai, ir jei tuos ryšius norime nutraukti, turime tam skirti tam tikrg kiekj energijos.

Jei norime atskirti du atomus, tam turime skirti tam tikrą kiekį energijos. Kad nutrauktume savo ryšius su išorinio pasaulio elemen­tais, turime atitraukti nuo jų mintis, dėmesį ir energiją, o tam reikia pastangų.

Štai vienas svarbus klausimas: kiek energijos eikvojame, kad palaikytume savo esamą negatyvią emocinę būseną, kad jaustume pyktį, apmaudą, baimę, stygių? Tos energijos yra tiek, kad jei ją nu­kreiptumėte tinkama krytimi, galėtume susikurti visai naują likimą. Kad ta energija išlaisvėtų, turite pakeisti savo vidinę būseną ir vienas iš būdų tą padaryti yra meditacija. Per meditaciją galime nutraukti saitus, kurie laiko mus pririštus prie išorinio pasaulio. Tada prasideda kelionė vidun ir į savo vidų jūs pasiimate visą tą energiją, kuri buvo pririšta prie išorės. Nutraukiate ryšius su žinomybės sfera ir atsisakote savo senosios kūniškos tapatybės. Jūs jau nesate žmonės, atliekantys tam tikrus vaidmenis: partnerio, profesionalaus darbuotojo, tėvo ar motinos. Jūs nesate žmonės, kurie tapatinasi su fiziniu kūnu ir su jojutimais - skausmu, alkiu ir kitais. Nesate žmonės, kurie prisirišę prie savo daiktų - mobiliojo telefono, automobilio, namo, kėdės, kurioje medituojate, ir taip toliau. Jūs jau neturite senų įpročių, jūsų nedomina elektroninio pašto laiškai, jūsų nedomina kompiuteris, jūs nelaukiate, kol ateis laikas išgerti puodelį kavos, nes iš linijinio laiko jūs persikėlėte į šią amžiną dabarties akimirką.

Jokiu būdu nesakau, kad jūsų mobilieji telefonai, kompiuteriai, automobiliai, banko sąskaitos ir visa kita yra blogi dalykai. Blogi jie tampa tada, kai pernelyg sutelkiate į juos dėmesį ir kai pririšate prie jų savo emocijas. Tada liaujatės buvę tų dalykų šeimininkai ir jie ima jus valdyti. Todėl jums reikia nukreipti dėmesį į save ir susigrąžinti išsiskaidžiusią energiją - tada pradėsite kurti savo naują ateitį. Bet pirmiau turite aiškiai suvokti, į kokius išorės elementus sąmoningai ir nesąmoningai sutelktas jūsų dėmesys. Tą suvokę, senus ryšius sąmonin­gai nutraukiate. Kaip kad reikia energijos ryšiams tarp atomų nutraukti, energijos reikės ir ryšiams su sena tikrove nutraukti.

Kai per savo seminarus asmeniškai kalbuosi su žmonėmis, kartais jie ima skųstis, kad sugedo kompiuteris, kad kažkas pavogė automobilį, kad jie neteko darbo, kad jiems trūksta pinigų ir taip toliau. Atsakau jiems: „Puiku! Dabar turėsite daugiau energijos ir jums bus lengviau pakeisti savo likimą!" Kai atitrauksite dėmesį nuo išorės elementų ir pabandysite susigrąžinti energiją atgal, iš pradžių pasijusite šiek tiek nepatogiai, galbūt jūsų gyvenimas taps šiek tiek chaotiškas. Jei nuspręsite energiją susigrąžinti, būkite pasiruošę, kad kai kurios jūsų gyvenimo sritys „subyrės". Bet dėl to nerimauti ne­reikia. Taip atsitinka todėl, kad dingsta energiniai ryšiai, laikę jūsų tikrovės fragmentus susietus į vieną visumą. Ryšiai nutrūko ir tam tikra senosios tikrovės dalis „subyrėjo". Tegu tai įvyksta. Nesistenki­te senos tikrovės sulipdyti į krūvą, nes jums dabar reikės laiko kitai veiklai — jūs pradėsite kurti naują ateitį.

Štai puikus pavyzdys. Vienas mano draugas, universiteto vi­ceprezidentas, kad susigrąžintų savo energiją, pradėjo meditacijospraktiką. Pridursiu, kad jo veikla universitetui buvo labai svarbi, jį gerbė ir kolegos, ir studentai. Bet maždaug po trijų savaičių jį pa­kvietė į universiteto tarybos susirinkimą ir pranešė, kad yra atleistas iš viceprezidento pareigų. Po susirinkimo jis man paskambino ir susijaudinęs išpyškino: „Mane ką tik išmetė iš darbo. Gal čia dėl to, kad pradėjau medituoti? Gal manęs laukia daugiau panašių įvykių?" Atsakiau jam: „Nebūk prisirišęs prie praeities, atmesk senas emoci­jas, nebegyvenk „kovok ar bėk" režimu. Įsitvirtink šioje akimirkoje ir pradėk kurti savo ateitį." Ir jis pradėjo! Po dviejų savaičių sutiko nuostabią moterį ir ją pamilo, kiek vėliau jiedu susituokė. Paskui jis gavo puikų darbo pasiūlymą iš kito universiteto. O po metų su juo susisiekė buvę kolegos iš universiteto ir pranešė, kad taryba svarsto galimybę pakviesti jį į prezidento pareigas! Kaip matote, kai jūsų sena tikrovė subyra, gaunate galimybę susikurti visai naują gyvenimą. Nežinomybė mūsų niekada neapvilia!

Energija grįžta atgal

Jeigu ketinate atsisieti nuo išorinio pasaulio, turite išmokti keisti savo smegenų bangų charakteristikas. Todėl dabar pakalbėsime apie smegenų bangų dažnius. Didžiąją laiko dalį, kai būdraujame ir sąvei­kaujame su išoriniu pasauliu, mūsų smegenys skleidžia beta bangas. Beta bangos skirstomos į tris diapazonus. Žemo dažnio beta bangas (12-15 Hz) smegenys skleidžia tada, kai esame atsipalaidavę ir kai mums negresia jokie išoriniai pavojai, bet mes esame įsisąmoninę savo kūną, erdvę ir laiką. Taip jaučiamės, kai skaitome knygą, kai klausomės ramios muzikos ar kai be įtampos stebime aplinką. Vidutinio dažnio beta bangos (15-18 Hz) atspindi nedidelį jaudulį ir įtampą. Pavyzdžiui, taip jaučiamės, kai susipažįstame su grupe naujų žmonių ir stengiamės įsiminti visų jų vardus. Tada įsitempiame, bet išsaugome emocinę bei psichologinę pusiausvyrą. Galima sakyti, tai yra dar nežalingas stresas. Tikras stresas yra aukšto dažnio beta bangos. Tada jau esame smarkiaiveikiami streso hormonų. Aukšto dažnio beta bangas (18-35 Hz) smegenys skleidžia tada, kai gresia pavojus ir mes pereiname į „kovok ar bėk" režimą. Šiai būsenai būdingos tokios emocijos kaip baimė, pyktis, neapykanta, nerimas, nepasitenkinimas, depresija.

Nors didesnę dienos dalį smegenys funkcionuoja beta bangų dia­pazonu, pasitaiko atkarpų, kai smegenys pereina į alfa bangų diapazoną (8-14 Hz). Alfa bangos - tai atsipalaidavimas, ramybė, kūrybingumas, intuicija. Tada mes liaujamės įtemptai mąstę ir paskęstame svajonėse, kartais panyrame į lengvą snaudulį ar transą. Beta bangos rodo, kad mūsų dėmesys sutelktas į išorinį pasaulį, o alfa bangos byloja, jog dėmesį esame nukreipę į savo vidų.

Dar lėtesnės yra teta bangos (4-8 Hz). Teta bangos - tai būsena, kai protas dar būdrauja, bet kūnas jau grimzta į miegą. Taip pat teta bangos yra gili meditacija, vaizduotės polėkis, fantazija, hipnozės bū­sena, visiška ramybė.

O kai nugrimztame į gilų miegą, smegenys ima skleisti delta bangas (0-4 Hz). Taip miegodami atgauname jėgas, stiprėja mūsų imuninė sistema. Tačiau delta dažnis rodo ne vien miego būseną. Keli mano studentai sugeba taip giliai panirti į meditaciją, kad jų kūnai miega, bet jie nieko nesapnuoja ir išgyvena mistinį pojūtį, kad yra susilieję su visa visata. Jų smegenys tada skleidžia delta bangas.

Aukšto dažnio gama bangos (35-130 Hz) būdingos transcenden­tinėms būsenoms, kurios pasiekiamos per gilias meditacijas. Apie tai kalbėsime kituose skyriuose.

2.7 iliustracijoje matote, kaip atrodo smegenų bangos.

Kai medituojame, svarbiausias dalykas yra pereiti iš aukšto ar vidutinio beta dažnio į žemą beta dažnį, o paskui - į dar žemesnius alfa ir teta dažnius. Kuo žemesnis smegenų bangų dažnis, tuo mažiau dėmesio skiriame išorinio pasaulio elementams ir tuo atsparesni esame įvairiems dirgikliams, kurie kelia stresą. Kai atsisiejame nuo išorės, kuri visada susijusi su prisiminimais apie praeitį ar su svajonėmis apie ateitį, mums būna lengviau įsitvirtinti šioje amžinoje dabarties akimirkoje.

 SMEGENŲ BANGOS i        i        i        i        i        i

r        i

3.0          0.2          0.4           o.<$             O.8            1.0

J                            \_________ l__________ i

O.2           0.4

D.O            O.2           0.4         O^rf            o3ŠT

3.0          0.2          0.4          o.<5             0.8            1.0

 ).o          0.2          0.4           O.6         0.8           f.o

2.7 iliustracija. Žmogaus smegenys skleidžia elektromagnetines bangas, kurias galima užfiksuoti specialiais prietaisais.

Meditacija padeda nutraukti ryšius su senu, pažįstamu pasauliu, su gyvenimo rutina, padeda atsisieti nuo kūno ir nuo visų kasdienių rūpesčių, netgi nuo laiko tėkmės. Argi tai nėra nuostabu? Po kiekvienos meditacijos mūsų ryšiai su senu pasauliu tampa vis silpnesni ir mes įgauname vis daugiau energijos naujai tikrovei kurti.

Kai pradėsite medituoti, iš pradžių reikės tam tikrų pastangų, nes jums trukdys lėtinis stresas, tačiau laikui bėgant panirti į meditaciją bus vis lengviau. Kai medituosite, jūsų tikrovėje nebus streso, nebus skausmo, visų tų problemų, kurios jus be paliovos persekioja išoriniame pasaulyje. Kad pasiektumėte šią būseną, turite nuvyti šalin mintis apie išorinį pasaulį, nes jos jums trukdys.

Kaip tai vyksta?

Štai jus sėdite ir stengiatės panirti į meditaciją. Bet jūsų galva pilna kasdienių minčių. Jos sukasi jūsų galvoje jau daug metų ir sieja jus su išorine aplinka, todėl jūsų aplinka visada su jumis ir kausto jūsų dėmesį bei energiją. Pavyzdžiui, darbe jūs nuolat konfliktuojate su savo šefu. Kai tik jus pamato, šefas vis pažeria nepamatuotos kritikos, o kai ne­mato, siuntinėja piktus elektroninius laiškus - dešimt ar daugiau laiškų kiekvieną dieną. Šefas jums kelia stresą. Tokių smulkių susidūrimų kiekvieną dieną įvyksta ne mažiau kaip penkiasdešimt. Ir taip penkias dienas per savaitę po aštuonias valandas kasdien.

Tačiau stresą jis kelia ne tik darbe. Kai esate namie ir jūsų mintys nuklysta į darbą, jums prieš akis iš karto iškyla šefas ir jūs vėl pajuntate stresą. Kai imate medituoti, jūsų mintys vėl išorėje. Skirtumas tik tas, kad dabar esate užsimerkę ir sėdite kėdėje savo namuose, bet kūnas jaučia tokį pat pyktį ir kitas emocijas, lyg veiksmas vyktų tikrovėje. Jūsų kūnas jau priklausomas nuo chemikalų, kuriuos išskiria organizmas, kai mes išgyvename negatyvias emocijas. Panašiai narkomanas yra priklau­somas nuo dozės narkotikų. Paskui jūsų mintys nuo šefo peršoka prie kolegų, kurie irgi yra streso šaltiniai, ir taip toliau. Jūs norite medituoti, sėdite užmerkę akis, bet kūnas tempia jus į kasdienybės sumaištį. Kūnui reikia chemikalų, kurių jis gauna išoriniame pasaulyje.

Staiga jūs suvokiate, kad investuojate savo dėmesį bei energi­ją į praeitį, ir bandote grįžti į šią akimirką. Bet kūnas tuojau pat ima vėl reikalauti streso chemikalų ir jūsų mintys bei emocijos vėl nukeliauja į praeitį - į įprastus kasdienio gyvenimo konfliktus. Jūs pajuntate senas emocijas ir iš šios akimirkos persikeliate į praeitį. Paskui vėl susigriebiate, grįžtate į šią akimirką, bet netrukus kūnas jus vėl nutempia į pažįstamą išorinį pasaulį. Blaškotės tarp dabarties ir praeities, o jūsų smegenys visą tą laiką funkcionuoja aukšto dažnio beta bangų režimu.

Paskui jūsų mintys ir dėmesys peršoka į ateitį. Jums prieš akis iškyla žmonės, su kuriais artimiausiu metu turite susitikti, vietos, kuriose bū­site, darbai, kuriuos dirbsite. Prisimenate įvairias smulkmenas, kuriosjūsų laukia šiomis dienomis. Ir vėl suvokiate, kad investuojate savo energiją ne į šią akimirką, o į nuspėjamą ateitį, į žinomybės sferą. Grą­žinate dėmesį atgal į šią akimirką ir stengiatės jį čia išlaikyti. Kiekvieną kartą, kai atitraukiate dėmesį nuo žinomos praeities bei nuspėjamos ateities ir bent trumpam įsitvirtinate šioje akimirkoje, jums ima grįžti į išorę nukreipta energija.

Kaip tai vyksta, matote 2.8 iliustracijoje. Si iliustracija labai panaši į 2.3 iliustraciją, skiriasi tik energijos tėkmės kryptis. 2.3 iliustracijoje energija iš šios akimirkos teka į žinomą praeitį ir nuspėjamą ateitį, o 2.8 iliustracijoje energija iš praeities ir ateities grįžta į šią akimirką.

ENERGIJOS IR GALIOS GRĮŽIMAS Į ŠIĄ AKIMIRKĄ Elektromagnetinis laukas

2.8 iliustracija. Kai atitraukiate dėmesį nuo pažįstamos praeities ir

nuspėjamos ateities, jūs susigrgžinate energijg, kuri sustiprina jūsų

elektromagnetinį laukq. Kai tai įvyksta, galite išsigydyti ligq ar susikurti

naujg savo gyvenimo potyrį.

Bet paskui jūsų dėmesys vėl ima klaidžioti. Jūs sėdite, bandote panirti į meditaciją, bet kūnas nori aktyvios veiklos, jis nekantrauja ir muistosi. Kūnas užprogramuotas vykdyti ir kartoti tam tikrus

veiksmus, jis negali gyventi be rutinos. Kūnas nori baigti medituoti, jis atsimerkia ir įtempia ausis. Kūnas nori matyti pasaulį ir jį girdėti tiesiogiai ar bent per televizorių ar telefoną. Kūnas, užuot ramiai sėdėjęs ir meditavęs, mieliau eitų į dušą, paskui - į virtuvę valgyti pusryčių, jis nori uosti šviežios kavos kvapą, o jūs jį verčiate sėdėti ir nieko neveikti. Kūnui tai nepatinka. Kūnas siekia patirti fizinę tikrovę per savo jutimo organus, jam reikia emocijų, bet medituojant jūsų tikslas yra sukurti naują pasaulį, kuris būtų už kūniškų pojūčių ribų. Kūnas veržiasi vykdyti senas programas, jis trokšta patirti seną ir gerai pažįstamą tikrovę, bet jūs jau tą žinote ir stengiatės kūną palikti šioje akimirkoje. Kiekvieną kartą, kai jums pavyksta grąžinti kūną į šią akimirką, jūs nugalite seną programą. Treniruojate kūną taip, lyg mokytumėte šunį sėdėti. Tokiu būdu kūnas ima atprasti nuo senų programų. Kiekvieną kartą, kai jums pavyksta grąžinti kūną į šią akimirką, jūs įrodote, kad jūsų valia stipresnė negu sena programa. Tęskite tokią praktiką ir jūsų kūnas galų gale nusileis. Kai suvokiate, kad šioje akimirkoje jūsų nėra ir kai į ją grįžtate, jūs silpninate energinius ryšius su pažįstama materialia tikrove. Jūs vis silpniau tapatinatės su fizine sfera ir artėjate prie kvantinės sferos (plačiau apie tai kalbėsime kitame skyriuje).

Sunkiausias kiekvieno karo epizodas yra paskutinis mūšis. Kai jau būsite netoli pergalės, kūnas bandys jus sulaikyti, jis stengsis įti­kinti, kad toliau eiti nereikia, kad laikas grįžti į seną, užprogramuotą gyvenimą. Kai pajusite tokius raginimus, būkite atkaklūs. Jūs artėjate prie nežinomybės ir anksčiau ar vėliau vidinės emocinių priklausomy­bių grandinės išnyks. Išsilaisvinsite iš baimės, kaltės jausmo, gėdos, nevisavertiškumo, apmaudo, nerimo, streso - nuo emocijų, kurios laiko jus prikaustytus prie praeities. Kai tapsite laisvi, visa energija, kuri buvo įstrigusi išoriniame pasaulyje, grįš ir jūs galėsite kurti savo naują gyvenimą. Kai kūnas liausis jums vadovavęs, pamatysite, kad baimės vietoje atsirado drąsa, abejones pakeitė žinojimas, pyktį ir70 71 

neapykantą — meilė ir atjauta. Kai įveiksite savo senąjį „aš" — tiks­liau, prisiminimus apie save ir savo gyvenimą, - tapsite tikrais savo gyvenimo kūrėjais.

Energijos grįžimo procesus mes tyrinėjame per seminarus ir tam tikslui mūsų ekspertai naudoja labai jautrų prietaisą, kurį neseniai sukonstravo Sankt Peterburgo universiteto rizikos profesorius Kons­tantinas Korotkovas. Sis prietaisas — dujų iškrovos vizualizatorius (gas discarge visualization) su labai jautria sputnik antena. Prietaisas fiksuoja energinius laukus ir mes norėjome pažiūrėti, kaip keičiasi patalpos energija per mūsų ilguosius seminarus. Pirmą seminaro dieną ben­dras patalpos energijos lygis dažniausiai sumažėja, o dalyvių laukai sustiprėja. Taip atsitinka todėl, kad dalyviai medituodami silpnina energinius ryšius su aplinka, traukia energiją link savęs iš aplinkinio lauko ir formuoja savo individualų energinį šviesos lauką. Per kitas seminaro dienas jų individualūs laukai tiek sustiprėja, kad padaro įtaką ir bendram patalpos laukui - jis irgi tampa stipresnis (žr. 1A ir l B spalvotas iliustracijas).

Kad meditacija būtų sėkminga ir prasidėtų energijos grįžimo procesas, reikia laiko. Neskubinkite energinių pokyčių. Pavyzdžiui, aš skiriu meditacijai dvi valandas, tačiau kartais meditacijos tikslą pasiekiu greičiau. O meditacijos tikslas yra atsisieti nuo pažįstamo pasaulio ir pasijusti šioje nuostabioje dabarties akimirkoje. Esu labai užsiėmęs žmogus ir mano dienotvarkė nepaprastai įtempta - semi­narai, skrydžiai lėktuvu iš miesto į miestą, dalykiniai susitikimai, pokalbiai telefonu ir visa kita. Žinoma, mano mintys ir energija nu­kreiptos į daugybę išorinio pasaulio elementų. Kartais jaučiu įtampą, kartais emocijos tampa aštresnės ir nepavyksta išvengti streso. Kaip ir mes visi, planuoju ateities įvykius ir prisimenu, kas buvo praeityje. Kitaip sakant, esu susijęs ir su pažįstama praeitimi, ir su nuspėjama ateitimi. Mane irgi veikia streso hormonai, kurie daro poveikį genams, mano smegenys irgi skleidžia aukšto dažnio beta bangas. Todėl mantaip svarbu per meditaciją įsitvirtinti šioje akimirkoje, susigrąžinti savo išsklaidytą energiją ir sustabdyti žalingą streso poveikį (žr. 2.9 iliustraciją).

NUOSTABIOJI DABARTIES AKIMIRKA

Nuostabioji dabarties akimirka

2.9 iliustracija.

Kai išgyvenate nuostabią dabarties akimirką, jūsų pažįstama praeitis ir nuspėjama ateitis neegzistuoja ir jūs galite kurti naują gyvenimą.

Kai meditacija pavyksta, kai mintys apie praeitį ir ateitį nuslops-ta, prasideda neurologiniai, biologiniai, biocheminiai, hormoniniai ir genetiniai pokyčiai. Senų neuroninių tinklų aktyvumas susilpnėja ir man grįžta išsklaidyta energija. Nėra praeities, nėra ateities - tik ši nuostabioji amžina dabarties akimirka!

Iš susigrąžintos energijos aš kuriu individualų energinį lauką, ku­ris gaubia mano kūną. Tampu savo ateities kūrėju. Tada man galvoje blyksteli mintis: Dėl to tikrai verta stengtis!

73

Pamąstykite apie savo kojas -jos yra pagrindinė jūsų „transporto" priemonė. Pagalvokite, kaip puikiai jos tarnauja jums: jūs galite stovėti, mankštintis, lipti laiptais, vairuoti automobilį ir svarbiausia - vaikščiot. Jomis vaikščiojate po savo namus - nueinate j vonią, virtuvę ar garažą. Kojomis pasiekiate parduotuvę, vaikštinėjate po miestą, nusigaunate iki darbo ar pasivaikščiojate paplūdimiu. Jos suteikia laisvę  ir  galimybę džiaugtis gyvenimu. Kuo nuoširdžiausiai dėkokite už savąsias kojas.