46.Palangoje.skaityta.dalis.ATSIKRATYKITE.IPROCIO.BUTI.SAVIMI

Knyga- Palangoje skaityta dalis D. Disperzio ATSIKRATYKITE ĮPROČIO BŪTI SAVIMI

tvarko taip, kaip jums būtų geriausia. Jeigu jau ko nors tikitės, tikėkitės netikėtumų. Atsiduokite, pasikliaukite ir atsisakykite bet kokių pastangų suvaldyti trokštamo įvykio pasireiškimo būdus.

Daugumai mūsų šią kliūtį įveikti sunkiausia, nes žmogus nori valdyti ateities tikrovę, kurdamas ją pagal praeities tikrovės modelį.

Ką tik kalbėjau apie minčių ir jausmų suderinimą, siekiant sukurti norimą rezultatą... sykiu atsisakant mėginimų suvaldyti aplinkybes, kuriomis tas rezultatas pasirodytų. Taip, tam tikra prasme turime atlikti tikėjimo šuolį - jis būtinas, jei nuobodų, nuspėjamą gyvenimą norime išmainyti į naujas džiugias patirtis ir kvantines staigmenas.

Tačiau tai ne vienintelis kvantinis šuolis, kurį turėsime atlikti, kad pritrauktume norimus dalykus.

Kokiomis aplinkybėmis paprastai jaučiatės dėkingi? Spėju, daugelis jūsų atsakytų taip: Esu dėkingas už šeimą, jaukius namus, draugus ir darbą. Visus šiuos dalykus sieja tai, kad jie jau yra jūsų gyvenime.

Paprastai jaučiamės dėkingi už dalykus, kurie jau įvyko ar dabar vyksta mūsų gyvenime. Tiek jums, tiek man nuo mažų dienų buvo skiepijama, kad džiaugsmui reikalinga priežastis, dėkingumui - motyvas, o meilei - pagrindas. Tai ir yra mano minėta vidinių sąlygų priklausomybė nuo išorinės tikrovės, niutoniškasis modelis.

Naujasis tikrovės modelis kviečia mus, kvantinius kūrėjus, keisti savo vidų, mintis ir jausmus, prieš patiriant fizinius vidaus ir išorės vienio įrodymus jutimais.

Ar galėtumėte dėkoti ir džiaugtis trokštamu įvykiu iki jam nutinkant? Ar galėtumėte taip aiškiai įsivaizduoti tą tikrovę, kad jau dabar atsidurtumėte ateities gyvenime?

Dabar pamąstykime apie tai turėdami omenyje kvantinį modelį. Ar galėtumėte dėkoti už tai, kas jau egzistuoja kvantiniame lauke, nors dar neįsikūnijo jūsų tikrovėje? Išties taip elgdamasis apgręžtumėte prie-

žasties ir pasekmės dėsnį ir, užuot laukęs, kol išorinės aplinkybės pakeis jūsų vidų (tarkime, suteiks laimės ar dėkingumo pojūtį), pats taptumėte priežastimi (pakeitę vidų, neišvengiamai sulauksite pasekmių išorėje). Jausdami dėkingumą siunčiate signalą, kad įvykis jau įvyko. Dėkingumas toli gražu nėra vien mentalinis procesas. Turite jaustis taip, tarsi norimas dalykas jau šią akimirką būtų jūsų tikrovėje. Tam jums reikės įtikinti tik jausmų kalbą suprantantį kūną, kad jis gautų emocinį ateities patyrimo, kurį išgyvenate dabar, dalmenį.

Tikiuosi, dabar jau sutinkate su pamatinėmis kvantinio modelio sampratomis - kad fizinė tikrovė pirmiausia yra energija, egzistuojanti neaprėpiamo, visą laiką ir erdvę sujungiančio tinklo pavidalu. Kad šiame tinkle, kvantiniame lauke, yra visos galimybės, kurias patys redukuojame į tikrovę savo mintimis (sąmone), stebėjimu, jausmais ir būties būviu.

Tačiau negi tikrovė — tik bešališkos viena kitą veikiančios elektromagnetinės jėgos? Negi gyvastį mums teikianti dvasia tėra biologijos ir genetinių atsitiktinumų produktas? Man ne kartą teko kalbėtis su žmonėmis, kurie vadovavosi tokiu požiūriu. Paprastai dialogas klosty-davosi štai taip:

Ar smegenyse yra kokie nors konkretūs audiniai, palaikantys širdies plakimą?

Mums priėjus prie išvados, kad fiziologinė mūsų transporto priemonė yra sudaryta iš tos pačios substancijos kaip ir visa visata, tokie žmonės kaktomuša atsitrenkia į sampratą, jog kūnui gyvybę teikianti energija yra 99,99999 procentai „nieko", sudarančio fizinę visatą. Tada jie arba gūžteli pečiais ir nueina savo keliais, arba gauna pripažinti visą fizinę visatą vienijantį principą.

Argi ne ironiška, kad visą savo dėmesį esame sutelkę būtent į šį 0,00001 procentą tikrovės, kuri yra fizinė? Tikriausiai daug ko nepastebime?

Jei šis „niekas" yra sudarytas iš informaciją pernešančių energijos bangų ir organizuoja mūsų fizines struktūras bei jų funkcionavimą, be jokių abejonių, į kvantinį lauką reikia žvelgti kaip į nematomo proto lauką. Kadangi energija - tai visos mūsų fizinės tikrovės pamatas, materija irgi yra ne kas kita, o save pertvarkęs šis ką tik mano apibūdintas protas.

Kvantinis laukas yra neregima potenciali energija, sugebanti persitvarkyti ir virsti subatominėmis dalelėmis, vėliau - atomais, molekulėmis ir taip toliau. Žodžiu, būdama niekas ji gali virsti bet kuo. Fiziologiniu požiūriu, ši energija organizuoja molekules į ląsteles, ląsteles - į audinius, audinius - į organus, šiuos - į organų sistemas, o galiausiai viską į vientisą kūno sistemą. Kitaip tariant, ši potenciali energija pamažu žemina savo virpesių dažnį, kol virsta kietaisiais kūnais.

Būtent šis visatos protas suteikia gyvastį laukui ir viskam, kas jame yra, žinoma, įskaitant jus ir mane. Ši galia yra tas pats visatos protas, atgaivinantis ar įkvepiantis gyvybę visiems materialios visatos aspek-tams. Jis palaiko mūsų širdžių plakimą, padeda skrandžiui virškinti maistą ir prižiūri nesuskaičiuojamą daugybę cheminių reakcijų, kiekvieną akimirką vykstančių mūsų ląstelėse. Maža to, tas pats protas ragina medžius auginti vaisius ir priverčia susidaryti bei išsiskaidyti tolimas galaktikas.

Egzistuodamas visuose erdvės ir laiko taškuose, tvarkydamas viską tiek mūsų viduje, tiek išorėje, šis protas yra ir asmeninis, ir visatinis.

Visatos protas pasižymi suvokimo geba, kuri mus daro individais. Nors ši galia yra visatinė ir nešališka, ji išties sąmoninga - suvokia save ir savo gebėjimą veikti materialioje visatoje.

Taip pat šis protas yra absoliučiai dėmesingas ir atidus, tai yra pastebi ir rūpinasi visais savo lygmenimis, įskaitant jus bei mane. Jis viską stebi ir viskuo pasirūpina. Jis suvokia mūsų mintis ir svajas, mūsų elgseną ir troškimus. Būtent „stebėdamas" jis suteikia viskam stabilų, tai yra fizinį, pavidalą.

Ir nėra jokios galimybės, kad ši visa sukūrusi ir visa palaikanti galia, šitaip mumis besirūpinanti ir pildanti kiekvieną troškimą, būtų kas nors kita, o ne tyra meilė.

Jau užsiminiau apie du sąmonės aspektus: objektyvųjį ir subjektyvųjį. Pirmasis - tai visaapimančio lauko protas, antrasis - laisvą valią ir savimonę turintis individas. Atkartodami pirmojo aspekto savybes, tampame kūrėjais. Vidumi ir elgsena atliepdami šį mylintį protą, su juo supanašėjame. Kad ir kokį pranešimą į kvantinį lauką išsiųstų subjektyvusis protas, visatos protas parinks ir fizinėje plotmėje įkūnys atitinkamą įvykį. Kai mūsų valia susiderina su visatos valia, kai mūsų protas susiderina su jos protu, o mūsų meilė su jos meile, - ši visatos sąmonė ima reikštis per mus. Mes tampame šia didinga galia, kuri padeda peržengti praeitį, gydo dabartį ir atveria duris ateičiai.

Visatos protas mūsų gyvenimus tvarko ir organizuoja štai tokiu principu. Tarkime, žmogus patyrė skaudų išgyvenimą. Jeigu neišsiskiria su juo ir toliau nešiojasi šią kančią savo prote bei kūne, reiškia ją mintimis ir jausmais, tokiu būdu siunčia į lauką tam tikrą energinį parašą. Visatos protas atsiliepia pasiųsdamas į jo gyvenimą dar vieną įvykį, kuris sužadins žmogui tą energinį parašą atitinkančius jausmus ir mintis.

Tokiu atveju jo mintys siunčia signalą (aš kenčiu), o tą patį sakančios emocijos pritraukia į gyvenimą emocijų dažnį atitinkantį įvykį -štai dar viena puiki priežastis kentėti. Tiesą sakant, mes be paliovos siunčiame vienokius ar kitokius signalus, o visatos protas nuolatos atsako tam tikromis išorinėmis aplinkybėmis. Štai kokie galingi esame.

Vienas svarbiausių šioje knygoje keliamų klausimų: kodėl mums nesiuntus signalo, kuris sužadintų pozityvias pasekmes? Kaip mums pakeisti savo vidų, kad siunčiamas signalas atitiktų tai, ko išties norime? Pasikeisime tik tada, kai iki kaulų smegenų patikėsime, kad pasirenkant siunčiamą signalą, galima sukurti bet kokias trokštamas pasekmes.

Objektyvioji sąmonė nebaudžia mūsų už nuodėmes (tai yra mintis, jausmus ir veiksmus). Šios mintys, jausmai ir poelgiai patys mus nubaudžia. Jeigu siunčiame į lauką signalą, paremtą nepageidaujamų praeities patirčių sukeltomis mintimis ir jausmais, nieko keista, kad lauko atsakas irgi neigiamas.

Kiek kartų tarėte tokius ar panašius žodžius: „Negaliu tuo patikėti... kodėl tai visada man atsitinka?" Remdamiesi nauju tikrovės supratimu, gausite pripažinti, kad toks klausimas atspindi jūsų pasąmonėje įsitvirtinusį niutoniškąjį modelį, pagal kurį esate priežasties ir pasekmės dėsnio auka. Ar nematote, kad patys kuo puikiausiai galite sužadinti norimas pasekmes? Ar jums neatrodo, kad, užuot reagavus ką tik paminėtu būdu, daug prasmingiau užduoti sau tokį klausimą: Kaip turiu mąstyti, jausti ir elgtis, kad mano kuriamos pasekmės ar rezultatai atitiktą tai, ko noriu?

Jei taip, jums reikia sąmoningai susikurti tokią sąmonės būseną, kuri leistų susijungti su visatos protu, užmegzti tiesioginį ryšį su galimybių lauku ir pasiųsti aiškų signalą, kad norime keistis ir matyti savo gyvenime iš to lauko grįžtančius norimus rezultatus.

Pradėję kryptingai kurti, paprašykite kvantinės sąmonės duoti jums ženklą, kad užmezgėte su ja ryšį. Nesidrovėkite. Taip tik išreikšite savo norą žinoti, kad kvantinė sąmonė yra reali ir suvokia jūsų pastangas. Jos patvirtinimas, kad ir kokia forma pasirodytų, įkvėptų jus džiaugsmingai kūrybai.

Savo ruožtu kvantinės tikrovės principai reikalauja mūsų nusižeminti, atidėti į šalį savo žinias ir atsiduoti nežinomybei; tada stebėti savo gyvenimo pokyčius, tai yra grįžtamąjį ryšį. Ir tai yra geriausias mokymosi būdas. Sulaukę teigiamų ženklų (pastebėję palankiai pakitusias išorines gyvenimo aplinkybes), žinosime, kad mūsų vidinės pastangos buvo tinkamos. Be abejo, atminsime, ką darėme, idant vėl galėtume

Taigi gyvenime sulaukę grįžtamojo ryšio, lyg mokslininkai galite imtis tiriamojo darbo. Kodėl nepamėginus stebėti ir analizuoti atsirandančių pokyčių, patikrinti, ar visata palaiko jūsų pastangas ir galiausiai įrodyti sau savo galią?

Klasikinė Niutono rizika skelbė, kad objektų sąveika visada yra linijinė, nuspėjama ir atkartojama. Jeigu A + B = C, tada C + D + E = F ir panašiai. Tačiau sveiku protu nesupaisomame kvantiniame tikrovės modelyje visa yra susiję su aukštesnių matmenų informacijos lauku, kuriame erdvė ir laikas visiškai susipynę. Kurgi ne!

Mums taip sunku suprasti kvantinę fiziką dar ir dėl to, kad nuo pat vaikystės buvome pratinami mąstyti sveiku protu, remtis jutimo organais. Ir išties, jei imsime matuoti ir analizuoti tikrovę remdamiesi šiais pagalbininkais, niekada neišsprūsime iš Niutono paradigmos gniaužtų.

Norint suprasti kvantinį modelį, teks atsisakyti sveiko proto ir liautis vadovautis jutimais (kvantinė fizika yra beprotystė). Kuriant ateities tikrovę pagal kvantinio modelio dėsnius, jausmais apčiuopiami ir sveiku protu įvertinami patvirtinimai ateis paskiausia. Kodėl?

Kvantinis laukas yra daugiamatė tikrovė, egzistuojanti anapus mūsų jutiminio patyrimo ir logikos dėsnių, plotmėje, kur nėra nei kūno, nei kitų objektų, nei laiko. Tam, kad susiliestumėte su šia plotme ir pradėtumėte konstruktyviai su ja sąveikauti, kuriam laikui prireiks užmiršti savo kūną. Taip pat teks laikinai atitraukti dėmesį nuo išorinės aplinkos - visko, su kuo tapatinatės gyvenime. Sutuoktinis, vaikai, nuosavybė, patys įvairiausi rūpesčiai ir bėdos yra jūsų tapatybės dalys; per jas tapatinatės su išoriniu pasauliu. Galiausiai jums teks pamesti linijinio laiko giją. Kitaip tariant, sąmoningai stebėdami potencialią ateities patirtį, turėsite įsišaknyti dabartyje, idant protas liautųsi svyravęs tarp praeities atminimų ir nuspėjamos ateities lūkesčių.

Argi ne ironiška, kad norėdami paveikti savo tikrovę, išsigydyti kūną ar pakeisti ateitį, turite visiškai atsiriboti nuo išorinio pasaulio, užmiršti kūną ir prarasti laiko nuovoką? Jūs iš tikrųjų turite tapti grynąja sąmone.

Taip pasielgę galėsite valdyti savo aplinką, kūną ir laiką. (Švelniai vadinu šiuos dėmenis didžiąja trijulei) Kadangi subatominis pasaulis sudarytas vien iš sąmonės, patekti į jį galima tik pro grynosios sąmonės duris. Į jį neįžengsite su savo išorine tapatybe, statusu, pasiekimais ir laimėjimais - kvantinio pasaulio durys tam per mažos; į jį patenkama tik tapus „niekuo".

Neišsigąskite, mūsų smegenims tai įgimtas gebėjimas (plačiau apie tai dar kalbėsime). Kai suprasite, kad esate visiškai pajėgus tapti gryną-ja sąmone, palikti užnugaryje pasaulį ir žengti į naują laiko bei erdvės nesaistomą tikrovę, savaime rasis didžiulis noras tai išbandyti.

Pirmiausia aptarkime, kas tai yra laikas ir erdvė. Šias sąvokas žmogus sukūrė aiškindamas fizinės tikrovės sandarą ir siekdamas nustatyti bet kokio objekto padėtį erdvėje bei laike. Kiekvieną daiktą mes apibūdiname pagal tai, kur ir kiek laiko jis yra. Šios dvi sampratos kone apsėdusios žmogaus protą: kur aš esu? Kiek laiko čia esu? Kiek laiko čia dar būsiu? Kur judėsiu paskui? Nors laiko kaip tokio pajusti nesugebame, suvokiame jo tekėjimą panašiai kaip vietą erdvėje: „jaučiame" prabėgusias sekundes, minutes ir valandas taip, kaip savo kūną, atsišliejusi į kėdę, ir ant žemės padėtas pėdas.

Begalinės galimybės materializuoti tikrovę yra anapus laiko ir erdvės, nes tos galimybės kol kas neegzistuoja. Neegzistuodamos jos, savaime aišku, neužima jokios padėties erdvėje ar laiko tiesėje. Visa, ko nėra materialia prasme, tai yra kieno tikimybių bangos nesusiaurėjo iki konkrečios tikrovės, egzistuoja anapus laiko ir erdvės.

Kadangi kvantinis laukas yra ne kas kita, o nematerializuotos galimybės, jis yra už laiko ir erdvės. Šias dvi charakteristikas bet kuri iš nesuskaičiuojamų galimybių įgauna tada, kai pradedate ją stebėti ir taip suteikiate jai materialią būtį.

Puiku, mes turime galią materializuoti bet kokią norimą tikrovę, išsirinkdami ją iš kvantinio lauko. Tačiau kaip prie šio lauko prieiti? Tiesa, visada esame su juo susiję, tačiau kaip tinkamai į jį kreiptis, kad gautume pageidaujamą atsaką? Jei jau nuolatos spinduliuojame energiją ir taip siunčiame į kvantinį lauką informaciją, kaip veiksmingiau su juo bendrauti?

Kituose skyriuose labai nuodugniai aiškinsiu, kaip j šį lauką įžengti. Dabar jums pakaks žinoti, kad norint patekti į anapus laiko ir erdvės egzistuojantį lauką, reikia pačiam susikurti panašią būseną viduje.

Ar jums niekada neteko išgyventi akimirkų, kai laikas ir erdvė tarytum išnyko? Atminkite, kai vairuodami automobilį visas mintis sutelkėte į kokį nors rūpimą klausimą. Tokiais atvejais užmirštate savo kūną (nebesuvokiate savo padėties erdvėje), nebesuvokiate supančios aplinkos (išnyksta išorinis pasaulis) ir visiškai nebepastebite laiko (nė neįsivaizduojate, kuriam laiko tarpui buvote atitrūkęs).

Jei jums toks potyris pažįstamas, vadinasi, buvote atsidūręs ties durimis, vedančiomis į kvantinį lauką. Peržengus jų slenkstį, galima sąveikauti su visatos protu. Iš esmės tada mintis jums jau buvo tapusi realesnė už bet ką kita.

Vėliau smulkiai paaiškinsiu, kaip reguliariai patekti į šią sąmonės būseną, susisiekti su lauku ir tiesiogiai bendrauti su visa kam gyvastį įkvepiančiu visatos protu.

Pradėjome šį skyrių aptardami sampratą, kad protas ir materija yra visiškai atskiri dalykai, o paskui ėmėme gilintis į kvantinį modelį, teigiantį, kad jiedu neatskiriami. Protas yra materija, o materija yra protas.

Neatmestina, kad praeityje jūsų mąstymas buvo apribotas netinkamų sampratų, todėl pastangos keistis būdavo bevaisės. Tikriausiai manėte, kad keisti reikia išorines aplinkybes: Jei neturėčiau tiek daug kitą įsipareigojimą, atsikratyčiau antsvorio ir būčiau laiminga. Visi ne kartą esame pareiškę sau panašių dalykų. Jei būtų A, daryčiau B. Priežastis ir pasekmė.

O jei galėtumėte pakeisti savo protą, mintis, jausmus, savo būseną, nepaisydami jokių laiko ir erdvės veiksnių? Jei galėtumėte pirmiausia pasikeisti pats, o tada stebėti, kokias pasekmes sužadins šie „vidiniai" pokyčiai „išoriniame" pasaulyje?

Žinote, kas iš esmės pakeitė mano ir daugybės kitų žmonių gyvenimus? Supratimas, kad norint pakeisti savo protą ir taip pritraukti naujas patirtis bei įžvalgas, tereikia atsikratyti įpročio būti savimi. Visa yra įmanoma žmogui, kuris pakilo aukščiau jutimo organų, suvokė, kad praeitis nepajėgi jo supančioti ir gyvena neapsiribodamas kūno poreikiais, aplinkos bei laikotarpio tendencijomis. Visa kam gyvybę įkvepiantis visatos protas tokį žmogų maloniai nustebins. Jis nenori nieko daugiau, nei išpildyti visus jūsų troškimus.

Prieš pradėdamas naują skyrių, norėčiau papasakoti, kokia galia pasižymi sąlytis su aukštesniąja sąmone ir kaip stulbinamai jis gali veikti mūsų gyvenimus.

Mano dabar jau suaugę vaikai praktikavo meditacines technikas, panašias į tas, kurias aprašysiu trečioje knygos dalyje. Šios technikos jiems padėjo patirti išties nepaprastų nuotykių. Nuo pat vaikystės tarp mūsų galiojo susitarimas, kad panorėję kokių nors materialių dalykų ar patirčių patys stengiasi ir jas susikuria. O aš nesikišu į šias pastangas ir leidžiu jiems veikti savarankiškai. Kitaip sakant, jie patys kuria savo tikrovę, naudodamiesi protu ir sąveikaudami su kvantiniu lauku.

Dvidešimtmetė mano dukra koledže studijavo menus. Tuo metu buvo pavasaris ir aš paklausiau jos, ką ketinanti veikti per artėjančias vasaros atostogas. Ji išsitraukė ilgiausią sąrašą! Užuot pasielgusi kaip įprasta koledžo studentei ir vasarai susiradusi darbą savo šalyje, ji norėjo dirbti Italijoje, išmokti ir patirti naujų dalykų, aplankyti bent šešis Italijos miestus ir vieną savaitę praleisti Florencijoje, kur gyveno jos

draugų. Ji buvo suplanavusi pirmas šešias vasaros savaites padirbėti už solidų atlygį, o likusią atostogų dalį praleisti namuose.

Pagyriau dukrą už aiškią viziją ir patariau, kad leistų visatos sąmonei pačiai sutvarkyti, kaip susiklostys ši jos svajonių vasara. Ji jau nusprendusi, ką nori patirti, o didžioji sąmonė pasirūpins, kaip tai įvyks.

Nors mergina buvo gerai įvaldžiusi gebėjimą mąstyti ir jausti taip, lyg jau būtų patyrusi tam tikrą išgyvenimą, priminiau ne tik suformuluoti ketinimą, kokia turėtų būti jos vasara — kokius žmones sutiks, kokių įvykių sūkuryje atsidurs ir kokias vietas aplankys, - bet ir tai, kokius jausmus pažadins visos šios išorinės aplinkybės. Paprašiau protu kurti tokį aiškų ateities vaizdą, kol jos mintys virs patirtimi, o smegenų neuronų jungtys interpretuos šią informaciją kaip tikrovę.

Jeigu ji būtų likusi mergina, sėdinčia bendrabučio kambaryje ir svajojančia aplankyti Italiją, rezultatas būtų buvęs vienoks. Kitokio rezultato galima sulaukti jau dabar tapus kitu žmogumi. Taigi nors tada buvo dar tik kovas, ji turėjo tapti mergina, pusę vasaros praleidusią Italijoje.

Tiesą sakant, tokios situacijos jai nebuvo naujiena. Panašiai ji išpildė savo norus vaidinti dainos vaizdo siužete ir patirti nevaržomą apsipirkinėjimo šėlsmą. Abu šie troškimai materializavosi nepaprastai sklandžiai.

- Kai atsisėsi kurti šių savo patirčių, pakilti turi tapusi kitu žmo
gumi. Po šio mentalinio kūrimo turi jaustis taip, lyg ką tik būtum pra
leidusi pačią nuostabiausią gyvenimo vasarą, - aiškinau dukrai ne kartą
jau girdėtus dalykus.

Ji suprato, kad kasdien turės susikurti naują būties būvį. Ir po kiekvieno tokio mentalinio kūrimo jai reikės praleisti dieną kupina dėkingumo už tas patirtis širdimi. Po kelių savaičių dukra man paskambino. - Tėti, universitetas siūlo meno istorijos vasaros kursą Italijoje. Šiaip visa programa kainuoja septynis tūkstančius dolerių, bet galiu

išsirūpinti nuolaidą ir mokslai man tekainuotų keturis tūkstančius. Ar nepadengtum šių išlaidų?

Tikrai nesu iš tų tėvų, kurie nė piršto nepajudins dėl suaugusių savo vaikų, tačiau jos prašymas man nepasirodė atitinkąs pradinį tikslą. Mergina mėgino pati surežisuoti šios galimos lemties išsipildymą, užuot leidusi tai padaryti kvantiniam laukui. Pasiūliau jai išties protu apsigyventi Italijoje - mąstyti, jausti, kalbėti ir svajoti „itališkai", kol šie išgyvenimai įtrauks ją fiziškai.

Kai po gero mėnesio vėl sulaukiau dukters skambučio, jos balsas trykšte tryško džiaugsmu. Ji buvusi bibliotekoje ir plepėjusi su savo meno istorijos dėstytoja. Nejučia jiedvi ėmė šnekėtis itališkai, nes abi puikiai mokėjo šią kalbą. Po kurio laiko dėstytoja tarė: „Klausyk, ką tik prisiminiau, kad viena mano kolegė ieško žmogaus, kuris šią vasarą galėtų mokyti amerikiečius studentus italų kalbos pradžiamokslio."

Be abejo, mano dukra gavo šią vietą. O tai reiškia, kad ji ne tik gaus nemažą atlygį už darbą, bet per šešias savaites pabuvos šešiuose skirtinguose Italijos miestuose, praleis bent savaitę Florencijoje, o antrą vasaros pusę grįš į namus. Taip ji materializavo išsvajotą darbą su visomis pirminės vizijos smulkmenomis.

Atkreipkite dėmesį, kad čia pasakojau ne apie merginą, kuri su įprastu šių laikų jaunuomenei atkaklumu ieškojo galimybių patenkinti savo užgaidą - naršė internete, kamantinėjo visus dėstytojus ir kitus pažįstamus bei panašiai. Užuot bandžiusi išpešti naudos iš linijinio priežasties ir pasekmės dėsnio, mano dukra taip pakeitė savo būties būvį, kad pati tapo pasekmių priežastimi. Ji savo gyvenimu įkūnijo kvantinį dėsnį.

Elektromagnetinėmis bangomis ji susisiekė su kvantiniame lauke egzistuojančia trokštama tikrove ir jos kūnas atsidūrė tose ateities erdvėse. Pats įvykis ją susirado. Jos pastangų pasekmės atėjo visiškai nenuspėjamai; įvykus stulbinamam sutapimui jos pasirodė taip, kaip niekas nesitikėjo, ir negali būti nė menkiausios abejonės, kad visa tai -merginos vidinių pastangų rezultatas.

Pamąstykite apie tai. Kokios progos laukia jūsų toje anapusinėje plotmėje? Koks esate šią akimirką? Koks apskritai esate? Ar ši jūsų būsena pritrauks tai, ko norite?

Ar galime pakeisti savo būties būvį? Ar tikrai pakeitus protą atsiduriama naujoje tikrovėje? Į suos klausimus ir atsakys likusi knygos dalis.

Viliuosi, kad dabar subjektyviojo proto įtaka objektyviajam pasauliui jums atrodo bent iš dalies įtikima. Galbūt net esate pasirengę pripažinti, kad stebėtojas gali paveikti subatominį pasaulį ir sužadinti tam tikrą įvykį vien priversdamas elektroną iš energijos bangos virsti dalele. Taip pat tikriausiai tikite mūsų aptartais kvantinės mechanikos eksperimentais, įrodančiais, kad sąmonė tiesiogiai valdo mažyčių atomų pasaulį, nes šių elementų pagrindas ir yra sąmonė bei energija. Tai jau kvantinė fizika praktiškai, tiesa?

Tačiau gali būti, kad iki šiol nesate visiškai tikri, jog protas gali daryti tikrą ir apčiuopiamą įtaką jūsų gyvenimui. Turbūt klausiate savęs: Kaip mano protas pajėgtą paveikti didesnio masto įvykius, pakeistų gyvenimo aplinkybes? Kaip galiu priversti elektronus įgauti tam tikro įvykio, trokštamos patirties pavidalą? Taigi nenustebčiau, jei jūs abejotumėte savo pajėgumu kurti žmogiškosios tikrovės įvykius.

Šios knygos tikslas - pateikti jums mokslo faktus, patvirtinančius minties galią kurti tikrovę. O skeptikams siūlyčiau suprasti, kad galbūt skepticizmas trukdo įžvelgti tam tikras tiesas (kaip ir bet kokia kita nuostata jis tiesiogiai veikia žmogaus gyvenimą).

Jei pripažinsite tokios paradigmos galimybę, remdamiesi vien logika turėsite sutikti ir su tuo, kad norint susikurti naują asmeninį pasaulį, būtina pakeisti nusistovėjusią mąstyseną ir jausmus. Mąstydami ir jausdami taip, kaip mąstėte vakar bei užvakar, sukursite tokias pačias gyvenimo aplinkybes, kurios sukels tokias pat emocijas, o šios vers mintyti atitinkamas mintis.

Leisiu sau surizikuoti ir palyginsiu šią situaciją su žiurkėnu rate. Be paliovos mąstydami (sąmoningai ar nesąmoningai) apie savo rūpesčius, tik dar daugiau jų pritrauksite į savo gyvenimą. O galbūt rūpesčių jūsų gyvenime tiek daug, nes be paliovos apie juos mąstote*. Galbūt bėdos atrodo jums tokios tikros, nes nuolat esate paniręs į jas sukūrusius jausmus. Atkakliai derindami savo mintis* ir jausmus su esamomis gyvenimo aplinkybėmis, įtvirtinsite tą pačią tikrovę.

Todėl keliuose kituose skyriuose norėčiau nuodugniai panagrinėti tai, ką būtina suprasti siekiant pokyčių.

Dauguma žmonių gyvenime yra susitelkę į tris dalykus: aplinką, savo kūną ir laiką. Jie ne tik sutelkę į juos dėmesį, bet ir mąsto sutinkamai su jais. Tačiau įpročio būti savimi atsikratysite tada, kai jūsų mąstymas peraugs gyvenimo aplinkybes, kūno įsimintus jausmus ir pradėsite gyventi naujoje laiko tiesėje.

Norėdami pasikeisti, mintyse turite susikurti idealą, tai yra modelį, kuris skiriasi nuo šiandieninio „jūsų". Visos didžiosios istorinės asmenybės žinojo, kaip tai padaryti; suprasdami ir taikydami žemiau aprašytas sampratas bei technikas, jūs taip pat galite tapti didingi.

Siame skyriuje aiškinsimės, kaip įveikti savo aplinką, ir padėsime pamatus kitiems dviem skyriams apie kūną bei laiką.

Prieš prabildamas apie įpročio būti savimi atsikratymą, noriu trumpai kreiptis į jūsų sveiką protą. Užduosiu jums klausimą: kaip išsi-ugdėte įprotį mąstyti ir jausti taip, kaip mąstote ir jaučiate?

Aš pats į šį klausimą atsakyti galiu tik remdamasis smegenų, kuriose kyla mintys ir jausmai, veikla. Dabartinė neurologijos teorija sako, esą smegenys sudarytos taip, kad atspindėtų mūsų aplinką. Visa informacija, su kuria susilietėme per gyvenimą, yra saugoma smegenų sinapsėse.

Santykiai su žmonėmis, žinios apie daugybę daiktą, kurie mums priklauso ar kuriuos teko matyti, apie vietas, kuriose lankėmės ir gyvenome, taip pat begalė mus apianki\isi\\ patirčių lieka smegenų struktūrose. Netgi visa aibė išmoktų ir tolydžio kartojamų veiksmų yra įspausti sudėtingose pilkosios materijos klostėse.

Taigi mūsų smegenis sudarantys neuronų (nervinių ląstelių) tinklai tiesiogine šio žodžio prasme atspindi visas mūsų asmenines patirtis, įgytas skirtingu laiku ir įvairiose vietose sąveikaujant su žmonėmis bei daiktais.

Kaip vadiname šių „prisiminimų" apie žmones ir įvairius išgyvenimus visumą? Tai mūsų išorinė aplinka. Smegenys paprastai atliepia aplinką ir yra asmeninės praeities įrašas, nugyvento gyvenimo atspindys.

Jums sąveikaujant su skirtingais pasaulio dirgikliais, išorinė aplinka sužadina įvairias smegenų grandines, kurias suformavo mūsų praeities patirtys, mintys ir jausmai. Sužadintos šios grandinės vėl verčia mus atitinkamai mąstyti (ir reaguoti).

Jei jau mintys nulemia tikrovę, mąstydami tas pačias mintis (kurios savo ruožtu visiškai atspindi aplinką), diena po dienos kursime lygiai tokią pat tikrovę. Tokiu atveju vidinės mintys ir jausmai tiksliai atitiks išorinį gyvenimą, nes būtent ši išorinė tikrovė su visomis savo problemomis, sąlygomis ir aplinkybėmis nulemia, kaip mąstote ir jaučiatės vidinėje tikrovėje.

Kiekvieną dieną matant tuos pačius žmones (kaip antai, viršininką, sutuoktinį ir vaikus), atliekant tuos pačius veiksmus (kelionė į darbą, kasdienės užduotys, įprasta mankšta), lankantis tose pačiose vietose (pamėgtoje kavinėje, parduotuvėje ir darbovietėje), apžiūrinėjant tuos pačius objektus (savo namą, automobilį, dantų šepetuką... netgi kūną), seni prisiminimai priverčia jus atkurti tas pačias patirtis.

Galėtume tarti, kad žmogaus protas visiškai valdomas aplinkos. Jūsų tapatybę nulemia išorinės sąlygos, nes su jomis tapatinatės. Stebite tikrovę jos pačios suformuotu protu ir taip redukuojate begalines kvantinio lauko tikimybių bangas į įvykius, atspindinčius jūsų proto būseną. Galite su manimi nesutikti ir tvirtinti, kad jūsų mintys nėra visiškai tapačios aplinkai, kad tikrovė nėra taip paprastai perkuriama. Tačiau atsižvelgdami į tai, kad smegenyse glūdi visi jūsų praeities įrašai ir kad protas yra sąmonės produktas, gausime pripažinti, jog tam tikra prasme mūsų mąstymas visada remiasi praeitimi. \ situacijas reaguodami smegenimis, kuriose lyg kompiuterio programoje įrašyti mūsų prisiminimai, sukuriate tiksliai praeitį atliepiančią proto būseną, nes smegenys iškelia visas su esamomis aplinkybėmis susijusias jose glūdinčias žinias ir patirtis. Pagal kvantinį dėsnį (kuriam, be abejo, esate pavaldūs), jūsų praeitis tampa ateitimi.

Supraskite štai ką: jeigu jūsų mąstymas remsis praeitimi, sukursite tik praeities patirtis. Mąstydami ir jausdami žinomas mintis bei jausmus, kursite pažįstamas pasekmes ir nuolatos atkartosite tokį patį gyvenimą. Kadangi jūsų smegenys visiškai atspindi aplinką, kiekvieną rytą jutimai prijungia jus prie tos pačios tikrovės ir sužadina tokį patį sąmonės srautą.

Visa jutiminė informacija, kurią smegenys priima iš išorinio pasaulio jums regint, uodžiant, girdint, jaučiant ir ragaujant, skatina jas mąstyti sutinkamai su pažįstama tikrove. Atmerkiate akis ir žinote, kad šalia gulintis asmuo yra jūsų sutuoktinis, nes jus sieja daug bendrų

išgyvenimų. Išgirstate lojimą už durų ir suprantate, kad taip prašosi išleidžiamas laukan jūsų šuo. Pajuntate dieglį nugaroje ir atsimenate, kad tą patį jautėte vakar. Susiejate puikiai pažįstamą išorinį pasaulį su savimi (tiksliau, tuo, kuo save laikote), prisimindami save konkrečiame laiko ir erdvės taške.

Jau aptarėme, kad jutimai primena mums, kas tokie ir kur esame, - taip mes prisijungiame prie savo tikrovės. Ką dauguma mūsų daro po to? Toliau einame giliai įmintomis senojo aš pėdomis - patys to neįsisąmonindami mąstome, kalbame ir veikiame pagal seną papratimą.

Spėju, paprastai pabundate toje pačioje lovos pusėje, tokiu pat kaip visada judesiu užsimetate chalatą, pažvelgiate į veidrodį, kad atsimintumėte, kas esate, ir visiškai automatiškai apsiprausiate duše. Tada susišukuojate, kad jūsų išvaizda atitiktų kitų lūkesčius, mašinaliais judesiais išsivalote dantis. Geriate kavą iš to paties pamėgto puodelio ir valgote įprastus pusryčius. Apsirengiate striukę ir nėmaž nesusimąstydami ją užsisagstote.

Paskui nesąmoningai važiuojate automobiliu puikiai pažįstamu maršrutu į darbą. Ten atliekate gerai išmoktus veiksmus. Matote tuos pačius žmones, jie spaudo jumyse tuos pačius emocinius mygtukus, verčiančius jus mąstyti apie juos, savo darbą ir gyvenimą įprastas mintis.

Vėliau skubate namo, kad greitai pavalgytumėte ir suspėtumėte pažiūrėti mėgstamą pramoginę televizijos laidą, tada puolate į lovą, kad laiku užmigtumėte ir, išaušus rytojui, vėl skubėtumėte daryti viską iš naujo. Ar per tą dieną jūsų smegenys bent truputį pasikeitė?

Kodėl slapčia tikitės, kad jūsų gyvenimą aplankys kokios nors naujovės, jei kiekvieną dieną mąstote tas pačias mintis, atliekate tuos pačius veiksmus ir išgyvenate tas pačias emocijas? Ar ne taip būtų galima apibrėžti beprotybę? Visi vienu ar kitu metu esame patekę į tokį uždarą ratą. Dabar bent jau suprantame, kodėl jis vis nesiliauja suktis.

Galima visiškai drąsiai teigti, kad asmuo, kurio gyvenimą ką tik nusakėme, kiekvieną dieną atkuria tokią pačią proto būseną. Jeigu aplinka yra proto tęsinys (ką užtikrintai sako kvantinio pasaulio modelis), protui išliekant tokiam pačiam, jūsų gyvenimas išsaugos status quo.

Pamąstykite taip: ar gali pakisti išvestis, jei įvedame vis tuos pačius duomenis? Kaip tikitės sukurti ką nors nauja, jei į nesikeičiančią aplinką nuolat reaguojate tokiomis pat mintimis?

Kiekvieną dieną praleidžiant vis taip pat, suaktyvinamos tos pačios nervų sistemos grandinės, o tai gali turėti dar vieną pasekmę. Kaskart įprastai atsiliepdami j pažįstamą tikrovę (tat yra įjungdami tas pačias nervines ląsteles), nervinių ląstelių grandines „sulituojate" taip, kad jos atitiktų įprastas jūsų asmeninės tikrovės sąlygas, nesvarbu, geros jos ar blogos.

Neurologijoje egzistuoja principas, pavadintas Hebo dėsniu. Jo esmė tokia: kartu aktyvinamų nervinių ląstelių jungtys stiprėja. Hebo credo parodo, kad pakartotinai suaktyvinant tas pačias nervines ląsteles, joms bus vis lengviau susižadinti visoms vienu kartu. Ilgainiui tarp jų susiformuos ilgalaikiai santykiai.¹

Žodžiu „lituoti" įvardiju tokį reiškinį, kai grupė neuronų išvien buvo sužadinti tiek daug kartų, kad tarp jų užsimezgė tam tikros ilgalaikės jungtys - pakartotinis sužadinimas juos tarytum sulitavo. Kuo dažniau konkrečios neuronų grandinės yra suaktyvinamos, tuo patvaresni darosi statiški nervinės veiklos maršrutai. Laikui bėgant bet kokia dažnai žmogaus mintijama mintis, atliekamas veiksmas ar puoselėjamas jausmas virs automatišku ir nesąmoningu įpročiu

Donald O. Hebb (1904—1985) — Kanados psichologas, padaręs didelę įtaką neuropsichologijos srityje. (Vert. past.)

. Kai jūsų protuitokią didelę įtaką daro aplinka, ji raidiškai tampa įpročiu, tai yra įeina įjūsiį protą.

Taigi vis mąstydami tas pačias mintis, kartodami tuos pačius veiksmus ir jausdami tas pačias emocijas, pradėsite lituoti savo smegenų ląsteles į ribotą grandinę, kuri tiesiogiai atspindės jūsų ribotą tikrovę. O tai pačiai proto būsenai bus vis lengviau savaime atsikurti kiekvieną dienos akimirką.

Sis nekaltas reakcijų ciklas įtvirtina smegenyse konkrečią išorinę tikrovę. Kuo dažniau sužadinsite tas pačias smegenų grandines, reaguodami į išorinį gyvenimą, tuo labiau smegenys atitiks jūsų asmeninį pasaulį. Jus prie gyvenimo sąlygų prikaustys neurocheminės jungtys. Laikui bėgant, jūsų mąstymas bus įspraustas į tam tikrus ganėtinai siaurus rėmus, nes smegenyse bus suaktyvintas baigtinis grandinių rinkinys, sukursiantis tiksliai apibrėžtą mentalinį parašą. Sis parašas paprastai vadinamas asmenybe.

Dėl šio neuronų susisaistymo vidinė proto tikrovė ir išorinio pasaulio tikrovė tampa beveik neatskiriamos. Jei, pavyzdžiui, negalite liautis mąstę apie savo problemas, protas ir gyvenimas susilies į vienį. Objektyvusis pasaulis nudažo subjektyvųjį protą, o tikrovė, kaip žinoma, klusniai prisiderina prie jo. Jūs pasiklystate sapno iliuzijoje.

Tatai taip pat galima pavadinti vėžėmis, į kurias visi įpuolame. Esmė ta, kad kartojame ne tik tuos pačius veiksmus, į mus šaknis suleidžia ir nuostatos bei jausmai. Taigi įprotį būti savimi išsiugdote tapdamas aplinkos vergu. Jūsų mąstysena prisitaiko prie gyvenimo sąlygų ir štai jūs, kvantinis stebėtojas, žvelgiate j begalinę būtį per tos pačios spalvos akinius ir įtvirtinate vis tą pačią tikrovę. Jūs kaip mašina reaguojate į išorinį, pažįstamą ir nekintantį pasaulį.

Skirtingai nei Bilo Murajaus (Bill Murray) suvaidintas personažas filme „Švilpiko diena", jūs net nebandote kovoti su nenutrūkstama monotonija. Dar blogiau, kad į šį uždarą ratą jus įkišo ne kokia nors paslaptinga neregima jėga, - įūspats esate šio rato kūrėjas.

Geroji naujiena ta, kad pats sukūręs uždarą ratą, vien savo pastangomis galite jį ir sunaikinti.

Kvantinis tikrovės modelis sako, kad norint pakeisti gyvenimą, reikia iš pagrindų keisti mąstyseną, elgseną ir jauseną. Turime pakeisti savo būties būvį. Kadangi mąstysena, elgsena ir jausena yra esminiai mūsų asmenybės dėmenys, būtent asmenybė kuria asmeninę tikrovę. Taigi naują asmeninę tikrovę, naują gyvenimą sukursite, susikurdami naują asmenybę. Turite tapti kitu žmogumi, nei dabar esate.

Prieš pradėdamas nagrinėti būdus, padėsiančius mintimis pranokti savo aplinką ir taip atsikratyti įpročio būti savimi, noriu jums šį tą priminti.

Mąstymas gali pranokti esamą tikrovę. Istorijos vadovėliuose netrūksta tai padariusių žmonių pavardžių, kaip antai: Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis, Marija Kiuri, Mahatma Gandis, Tomas Edisonas ir Žana d'Ark. Visos šios asmenybės turėjo ateities tikrovės viziją, kuri tuomet egzistavo jutimais neapčiuopiamu kvantinio lauko tikimybės pavidalu. Ir, atėjus laikui, kiekvienas jų pavertė savo vidinio pasaulio viziją tikrove.

Minėtas asmenybes sieja tai, kad visos jos puoselėjo svajonę ar tikslą, kuris buvo daug didesnis už jas pačias. Visi šie žmonės tikėjo tam tikra ateities versija, kuri jų protuose buvo tokia tikra, kad jie gyveno savo svajone, lyg ši jau būtų išsipildžiusi. Jie nematė jos akimis, negalėjo išgirsti, paragauti, užuosti ar kitaip pajusti, tačiau svajonė buvo taip juos užvaldžiusi, kad jų veiksmai pirma laiko atitiko potencialią tikrovę. Kitaip sakant, jie elgėsi taip, lyg vizija jau būtų tapusi tikrove.

Pavyzdžiui, Indiją XX a. pradžioje geležiniuose gniaužtuose laikęs imperialistinis diktatas stipriai slėgė vietos gyventojus. Nepaisydamas to, Gandis tikėjo tikrove, apie kurią jo tautos gyvenime nebuvo nė menkiausios užuominos. Jis visa širdimi rėmė lygybės, laisvės bei ne-prievartos idėjas ir buvo visiškai tikras, kad jos taps jo tautos egzistencijos pamatu.

Nors Gandis kalbėjo apie laisvę, britų valdymo ir tironijos tikrovė buvo visiškai priešinga. To laikmečio įsitikinimai aštriai kirtosi su jo viltimis ir siekiais. Vis dėlto Gandis neleido priešiškiems išoriniams faktams jo paveikti ir nėmaž nesitraukė nuo savo idealo.

Ilgą laiką iš išorinio pasaulio Gandis beveik nesulaukė ženklų, kad kas nors keičiasi. Vis dėlto kovotojas nesileido paveikiamas aplinkos sąlygų. Jis tikėjo ateitimi, kurios dar nebuvo įmanoma pamatyti ar patirti kitais jutimais, bet kuri buvo gyva jo prote. Fiziškai gyvendamas savo tuometį gyvenimą, prote nešiojosi ateities viziją. Gandis suprato, kad jo mintys, veiksmai ir jausmai permainys aplinkos sąlygas. Jam dedant pastangas, ilgainiui tikrovė išties pradėjo keistis.

Kai mūsų elgsena atitinka ketinimus, kai veiksmai atliepia mintis, kai protas ir kūnas dirba išvien, kai žodžiai ir darbai yra suderinti... tada bet kuris žmogus įgauna didžiulę galią.

Istorijos didžiūnai su nepalaužiamu ryžtu siekė pakeisti ateitį, nereikalaudami skubaus atsako iš aplinkos. Jie nėmaž nesijaudino negavę jokio jutimais apčiuopiamo požymio ar fizinio įrodymo, kad trokštami pokyčiai vyksta; nėra jokios abejonės, kad kiekvieną dieną jie primindavo sau apie siekiamą tikrovę. Jų protai aplenkė tuometę aplinką, nes ši nebevaldė jų mąstymo. Jie išties ėjo pirma laiko.

Šias žymias asmenybes taip pat siejo ir kita ne mažiau svarbi gija -jos labai aiškiai žinojo, ko nori. (Atminkite, kad visas norimos tikrovės pasireiškimo detales paliekame aukštesniajam protui, - didžiūnai tikrai tai žinojo.)

Verta pastebėti, kad dauguma istorijos milžinų amžininkų laikė juos svaičiotojais, kitaip tariant, prasilenkiančiais su tikrove. Ir jie buvo teisūs. Milžinai visiškai prasilenkė su tikrove — ją aplenkė, kaip, beje, ir jų svajonės. Įvykis, kurį jie nešiojo savo mintyse, kurį tvirtino veiksmais ir emocijomis, nebuvo tikroviškas, nes ši tikrovė dar nespėjo pasireikšti. Neišmanėliai ir cinikai taip pat galėjo pavadinti jų viziją beprotybe -šiuo atveju irgi nebūtų suklydę. Ateities vizija buvo „beprotiška", nes sveikam protui tikra yra tik tai, kas apčiuopiama jutimais, o vizija buvo anapus jų.

Antai Žaną dArk visi laikė nutrūktgalve, netgi pamišėle. Savo idėjomis ji metė iššūkį laikotarpio įsitikinimams if tuometei politinei sistemai. Tačiau merginos vizijai pasireiškus, ji imta laikyti didžiai doringa.

Kai žmogus laikosi savo svajonės, nepaisydamas, kokia yra aplinka, tai yra didybė. Netrukus išsiaiškinsime, kad aplinka įveikiama, įveikiant kūną ir laiką. Prisiminkime Gandį — išorinio pasaulio situacija (aplinka) jo nepaveikė, jis nesirūpino dėl savo pojūčių ir nesuko sau galvos, kas jam gali nutikti (kūnas), nesijaudino, kiek prireiks laukti, kol laisvės svajonė išsipildys (laikas). Gandis paprasčiausiai žinojo, kad anksčiau ar vėliau visi šie dėmenys paklus jo ketinimams.

Ar įmanoma, kad visų istorijos milžinų idėjos jų protuose buvo taip suvešėjusios, jog smegenys priėmė jas kaip tikrą patirtį? Ar galėtumėte ir jūs pasikeisti vien pasitelkę mintį?

Neurologija įrodė, kad galime keisti smegenų būseną, - taigi ir elgseną, nuostatas bei įsitikinimus, - vien mintydami kitas mintis (kitaip tariant, aplinkai likus tokiai pat). Pasitelkus mentalinę repeticiją (pakartotinai įsivaizduojant, kad atliekame konkretų veiksmą), smegenų ląstelių grandinės persitvarkys taip, kad atspindėtų mūsų tikslus. Mintys gali tapti tokios realios, kad smegenys jas priima už gryną pinigą - kaip fizinę tikrovę. Žodžiu, smegenų biocheminę struktūrą galima pertvarkyti pirma realaus patyrimo išoriniame pasaulyje.

Pateiksiu pavyzdį. Knygoje „Smegenų vystymas" aptariau, kaip tyrimų subjektai, penkias dienas po dvi valandas mintimis repetavę vienos rankos pratimą pianinu (nė sykio neprisiliesdami prie instrumento klavišų), pademonstravo tokius pat pokyčius smegenyse, kaip ir žmonės, tą patį \afa\fizukai atlikę identiškus pirštų judesius ant pianino klavišų². Funkcinė smegenų skenografija parodė, kad visi tyrimo dalyviai suaktyvino ir išplėtė neuronų grupes toje pačioje smegenų srityje. Iš esmės tiriamieji, gamas ir akordus repetavę mintimis, išsiugdė tokį patį smegenų grandinių skaičių, kaip ir fiziškai barškinę pianino klavišus.

Tyrimas atskleidžia du svarbius dalykus. Jis patvirtino, jog galime pakeisti smegenis keisdami mąstymą, be to, parodė, kad susitelkus į vieną tikslą, smegenys nebeskiria vidinio proto pasaulio ir išorinės aplinkos. Taip mūsų mintys gali tapti patirtimis.

Si samprata nepaprastai svarbi kiekvienam, siekiančiam senus įpročius pakeisti naujais, tai yra apkarpyti senus neuronų ryšius ir išauginti naujus jų tinklus. Todėl įdėmiau panagrinėkime, kaip mokėsi asmenys, pirštais neišgavę nė vienos natos.

Nesvarbu, kokiu iš dviejų aptartų būdų įgauname įgūdžių, pokyčiams smegenyse atsirasti reikalingi keturi dėmenys: mokymasis, praktinės instrukcijos, arba žinios, dėmesio sutelkimas ir kartojimas.

Mums mokantis, susidaro nauji sinapsiniai ryšiai; žinios padeda įtraukti kūną, kad įgytume naujos patirties, kuri vėliau papildys smegenis. Kai sutelkiame dėmesį ir vis kartojame naują įgūdį, smegenys ima keistis.

Tiriamųjų grupė, fiziškai grojusi gamas ir akordus, išsiugdė naujas smegenų grandines, nes vadovavosi šia formule.

Mintyse repetavę dalyviai taip pat jos laikėsi, tik į mokymąsi neįtraukė kūno. Jie gan lengvai įsivaizdavo save grojančius pianinu.

Atminkime, kad po tokių mentalinių repeticijų jų smegenyse atsirado tokių pat neurologinių pokyčių, kaip ir dalyvių, iš tikrųjų grojusių pianinu, smegenyse. Nauji neuronų tinklai, ar ryšiai, rodo, kad jie išties grojo gamas ir akordus, net jeigu nepatyrė to fiziškai. Galėtume tarti, kad jų smegenys „gyveno ateityje", pirma fizinio įvykio.

Dėl padidėjusios žmogaus smegenų priekakčio žievės ir unikalaus mūsų gebėjimo susitelkti į mintį labiau nei į bet ką kita, priekinės smegenys gali savaime „nutildyti" išorinę aplinką, kad apdorojama būtų vien tik ši kryptinga mintis. Tokiu atveju mus taip užvaldo vaizduotė, kad atitinkamos nervinių ląstelių jungtys susidaro mums net neišgyvenus realaus įvykio. Jeigu galime keisti savo vidinę būseną nepaisydami aplinkos, o tada ryžtingai priimti idealą ir išlikti į jį susitelkę pakankamą laiko tarpą, smegenys aplenks aplinką.

Taigi mentalinė repeticija yra svarbus įrankis, padedantis atsikratyti įpročio būti savimi. Jei be paliovos mąstysime apie ką nors, užmiršdami visa kita, ateis laikas, kai ši mintis taps patyrimu. Tuomet susidarys tą patyrimą atspindinčios nervinių ląstelių jungtys. Vadinasi, mintys bus pakeitusios smegenų struktūrą. Dabar pamąstykite apie štai ką: mentalinės repeticijos procesą galima pasitelkti siekiant bet kokio tikslo.

Sužadindami smegenyse pokyčius, prieš įvykstant trokštamam ateities įvykiui, sukursite reikiamas neuronų grandines, leisiančias jums elgtis sutinkamai su savo ketinimu, šiam dar neįsikūnijus gyvenimo tikrovėje. Mintyse repetuodami geresnes mintis ir veiksmus, taip pertvarkysite nervų sistemos techninę įrangą, kad ši parengs jus naujam įvykiui.

Tiesą pasakius, tai dar ne viskas. (Kaip tikriausiai supratote, šioje knygoje smegenų technine įranga vadinu fizines smegenų struktūras, jų anatomiją iki pat neuronų.) Vis tobulindami šią techninę įrangą, galiausiai sudarysite sąlygas rastis naujai programinei įrangai. O tada ši programa galės veikti savaime.

Atėjus laikui pademonstruoti viziją, besiskiriančią nuo esamų aplinkos sąlygų, veikiausiai jau būsite pasirengę mąstyti ir veikti užtikrintai, be jokių svyravimų. Kuo aiškesnį savo elgsenos ateities įvykio metu vaizdinį susikursite ir kuo labiau jį įtvirtinsite, tuo lengviau jums bus išties patirti naują būties būvį.

Ar tikite ateitimi, kurios kol kas nematote ir nepatiriate kitais jutimais? Ar mąstėte apie šią ateitį tiek, kad smegenys pasikeistų ir pralenktų fizinį įvykį? Jei taip, jūsų smegenys - nebe praeities saugykla, jos tapo ateities žemėlapiu.

Žinant, kad mąstydami kitokias mintis galime pakeisti smegenų struktūrą, kyla kitas klausimas. Ar įmanoma pakeisti kūną taip, kad jis pirma laiko patirtų siekiamas aplinkybes? Negi protas pajėgus padaryti ir tai? Likite su manimi.

Beta. Tikėtina, kad skaitote šį skyrių kasdienio būdravimo būsenos, o jūsų smegenys skleidžia beta bangas. Smegenys apdoroja knygoje pateikiamą informaciją ir stengiasi susieti ją su savo tikrove. Skaitydami šią knygą tikriausiai jaučiate, kaip kūnas remiasi į kėdę, girdite fone skambančią muziką, pakėlę akis matote vaizdus už lango. Visą informaciją apdoroja galvos smegenų žievė.

Alfa. Sakykime, dabar jūs užsimerkiate ir tyčia susitelkiate į vidų. Kadangi taip labai sumažinote jutiminės informacijos srautą iš aplinkos (80 procentų jutiminės informacijos nervų sistemą pasiekia per regą), smegenų bangos savaime sulėtėja ir pasiekia alfa bangų diapazoną. Atsipalaiduojate. Dabar išorinio pasaulio dėmenys mažiau jaudri-na jūsų protą, dėmesį vis labiau pasigvelbia vidinis pasaulis. Būdamas tokios būsenos mažiau mąstysite ir analizuosite*. Galima tarti, kad jūsų būsena šiek tiek primena meditaciją (praktikuodami trečioje knygos dalyje aprašytą meditaciją, pasieksite dar gilesnes alfa būsenas).

Smegenys kiekvieną dieną pereina į alfa būseną be jokių jūsų pastangų. Jums klausantis kokios nors paskaitos smegenys paprastai veikia žemutiniu-vidutiniu beta režimu. Klausotės pranešimo ir analizuojate pateikiamas sampratas. Kai surenkate pakankamai informacijos ar išgirstate jums itin tinkantį dalyką, savaime nustojate klausytis, o smegenys „nuslysta" į alfa būseną. Taip nutinka dėl to, kad tuo metu informacija įsitvirtina pilkojoje smegenų medžiagoje. Spoksote į erdvę, savo mintimis susidomėję labiau už bet ką kita, visiškai užmiršę išorinį pasaulį. Tokiomis akimirkomis priekakčio žievė įrašinėja šią informaciją į jūsų smegenų architektūrą... ir štai galite atsiminti

Teta. Suaugusiųjų smegenys šio dažnio bangas skleidžia ribiniu būsenų metu, kai žmogus pusiau miega, pusiau būdrauja (sąmoningasis protas yra budrus, o kūnas miega). Tai būsena, į kurią hipnoterapijos specialistas įveda pacientą, kad galėtų susiliesti su jo pasąmone. Tokio-

mis akimirkomis mus lengva paveikti, užprogramuoti, nes pasąmonės ir sąmoningojo proto neskiria jokia uždanga.

Delta. Dauguma mūsų šią būseną patiria giliai miegodami. Tuomet mes bemaž nieko nesuvokiame, o kūnas geriausiai pasiilsi ir atsigauna.

Kaip matyti iš šio glausto aprašymo, lėtėjant mūsų smegenų bangoms, nyrame gilyn į vidinį pasąmonės pasaulį. Teisingas ir atvirkščias teiginys - mūsų smegenų bangų dažniui kylant, sąmonė vis labiau krypsta į išorę.

apdovanojo „pulti arba sprukti" reakcija. Išsiskyrusios cheminės medžiagos stipriai sujaudina širdį, plaučius ir simpatinę nervų sistemą, o tai savo ruožtu dramatiškai pakeičia fiziologinę būseną. Pakinta mūsų suvokimai, elgsena, nuostatos ir emocijos. Si budrumo forma labai skiriasi nuo kasdienio budrumo ir susikaupimo. Ji verčia mus elgtis kaip išgąsdintiems gyvūnams. Mūsų dėmesys nukrypsta vien į išorinę aplinką, o protas maksimaliai įsitempia. Persijungti į aukštųjų beta bangų režimą smegenis skatina tokios emocijos, kaip antai, nerimas, jaudulys, pyktis, skausmas, kančia, nusivylimas, baimė ir net varžymosi dvasia.

Tikro pavojaus ar kritiškos padėties akivaizdoje šis mechanizmas išties naudingas. Savaime susiaurėjęs ir itin intensyvus dėmesys nėra žalingas. Jis mums padeda atlikti daug netikėtai iškilusių užduočių, kurioms reikalinga staigi reakcija ir ryžtingi veiksmai.

Tačiau jei ilgą laiką gyvensime „kritiškos padėties" režimu, viršutinis beta bangų diapazonas išderins mūsų organizmą, nes tokiai būsenai palaikyti reikalingi milžiniški energijos kiekiai, be to, tai pats reaktyviausias ir nestabiliausias iš visų smegenų modusų. Šiai būsenai tapus lėtine ir nevaldoma, sveikatai iškyla grėsmė.

Deja, dauguma žmonių siaubingai piktnaudžiauja viršutiniu beta bangų diapazonu. Esame apnikti įvairiausių įkyrių minčių, užvaldyti neįveikiamų potraukių, mus kankina nemiga ar lėtinis nuovargis, esame neramūs ar prislėgti, visomis jėgomis siekiame tapti visagaliais ar beviltiškai kabinamės į skausmą ir jaučiamės visiški bejėgiai, varžomės, mėgindami pasirodyti pranašesni už kitus ar laikome save aplinkybių auka -visa tai liudija, kad mūsų smegenys veikia aukštųjų beta bangų režimu.

Smegenys yra centrinės nervų sistemos dalis, o ši sistema valdo it koordinuoja visas kitas kūno sistemas: palaiko širdies plakimą, virškinimą, reguliuoja imuninę sistemą, kvėpavimo dažnį, hormonų pusiausvyrą, kontroliuoja medžiagų apykaitą, atliekų šalinimą ir daug kiti gyvybiškai svarbių procesų. Kol protas veikia nuosekliai ir tvarkingai, stuburo smegenimis sklindantys smegenų pranešimai kūnui užtikrins organizmo sveikatą ir pusiausvyrą.

Tačiau daug žmonių ištisas dienas praleidžia smegenims veikiant viršutinio beta bangų diapazono režimu. Dėl to jie viską regi kaip kritišką padėtį. Smegenys be paliovos dirba labai greitai ir tai apkrauna visą sistemą. Gyvenimas šiame siaurame smegenų bangų ruože primena važiavimą automobiliu pirma pavara, iki pat galo spaudžiant greičio pedalą. Tokie žmonės lekia per gyvenimą nestabtelėdami pasvarstyti apie persijungimą į kitą režimą, kuris būtų jiems palankesnis.

Be paliovos sukdami galvoje išlikimo instinkto skatinamas mintis, jie pasmerkia save pykčiui, baimei, liūdesiui, nerimui, depresijai, varžymuisi, agresijai, nesaugumui, nusivylimams ir kitoms ne itin smagioms emocijoms bei būsenoms. Žmones taip stipriai užvaldo nuodingos emocijos, kad jie bando analizuoti gyvenime iškylančius sunkumus neatsiriboję nuo šių pažįstamų jausmų, o tai tik dar labiau įvelia juos į atitinkamų minčių raizgalynę. Atminkite, kad stresą sužadinti pajėgios vien mintys -mūsų mąstysena veikia smegenų ir kūno būseną, kuri palaiko ją sužadinusias mintis... taip sukasi uždaras ratas, savo uodegą ryjanti gyvatė.

Ilgalaikės aukštosios beta bangos skatina išsiskirti nesveikus streso chemikalus, kurie išderina smegenis ir tada jos primena į natą nepataikantį simfoninį orkestrą. Skirtingos smegenų dalys nebepajėgia veikti išvien su kitomis dalimis; paskiros dalys dirba neatsižvelgdamos į kitas, netgi kertasi. Kaip suskilę namai smegenys nustoja dirbti organizuotai, vientisumo nelieka. Streso sužadintos cheminės medžiagos priverčia susiskaidyti mąstančiąsias smegenis (galvos smegenų žievę), ir mes daromės panašūs į asmenį, turintį disociatyvų tapatybės sutrikimą, tik visas skirtingas asmenybes patiriame vienu metu.

Chaotiški, nerišlūs smegenų signalai perduoda kitoms fiziologinėms sistemoms mišrius ir padrikus elektrocheminius pranešimus, kurie išderina kūną, sutrikdo homeostazės, ar pusiausvyros, būseną ir paruošia dirvą ligoms.

Ilgą laiką užtrukusi tokia būsena neišvengiamai paveikia širdį (vystosi aritmija ar didelis kraujo spaudimas), atsiranda virškinimo sutrikimų (vargina nevirškinas, refliuksas ir kiti negalavimai), silpsta imuninė sistema (dažniau persisaldome, pasireiškia įvairios alergijos, didėja vėžio, reumatoidinio artrito ir kitų ligų grėsmė).

Visų šių bėdų priežastis yra streso ir viršutinio beta diapazono bangų išderinta nervų sistema.

Stresas, apie kurį vis užsimenu, kyla dėl priklausomybės nuo didžiosios trijulės. Bėda yra ne aukštas budrumo lygmuo — kaip tik tokie esame smegenims veikiant viršutinio beta diapazono režimu, - negerai tai, kad būdami tokios būsenos sutelkiame dėmesį vien tik į aplinką (žmones, daiktus, vietas), savo kūną, jo funkcifas (esu alkanas... esu per silpnas... norėčiau gražesnės nosies... esu labai stora, palyginti su ja...) ir laiką (Paskubėk! Visai nebėra laikof).

Esant šios būsenos, išorinis pasaulis atrodo tikresnis už vidinį pasaulį. Pirmiausia mūsų dėmesys krypsta į sudėtines išorinės aplinkos dalis. Savaime suprantama, kad tokiu atveju ir tapatinamės vien su materialia sfera. Kritikuojame visus pažįstamus, kabinamės į nuosavybę, baimindamiesi, kad galime ją prarasti, kvaršiname sau galvą dėl vietų, kurias mums reikia aplankyti, vis jaudinamės dėl laiko. Šitaip gyvenam lieka labai mažai resursų sužadinti pokyčius, kurių išties norime, - eiti vidun... stebėti ir sekti savo mintis, elgseną bei emocijas.

Vidinę tikrovę apčiuopti labai sudėtinga, kai visą mūsų dėmesį pa sigvelbęs išorinis pasaulis. Apskritai tariant, smegenims dirbant viršutiniu beta režimu, nepajėgiame susitelkti į nieką, išskyrus didžiąją trijulę, nematome nieko, tik tai, kas tiesiog po nosimi, ir vis mąstome apie bėdas bei sunkumus, užuot pamėginę rasti išeitį. Kodėl reikia tiek daug pastangų, kad paleistume išorę ir atsisuktume į vidų? Viršutiniu beta režimu veikiančioms smegenims sunku pakeisti pavarą ir persijungti į

alfa vaizduotės plotmę. Jos prirakina mus prie išorinio pasaulio, tarsi šis būtų vienintelė tikrovė.

Esant tokios būsenos, mokytis praktiškai neįmanoma: nervų sistema beveik nepriima informacijos, kuri neatitinka tuo metu patiriamų emocijų. Tiesa ta, kad problemų, kurias taip energingai analizuojate, nepavyks išspręsti apimtam dabartinių emocijų. Kodėl ne? Analizuodami tik priversite skleisti dar aukštesnio dažnio bangas. Kol jūsų būsena tokia įtempta, į viską reaguosite pernelyg jautriai, per daug sureikšminsite nesvarbius dalykus; jūsų mąstymas stokos aiškumo, darysite nepagrįstas išvadas.

Savo gniaužtuose jus laikančios emocijos verčia mąstyti praeities sąvokomis - kitą akimirką bandote numatyti remdamiesi praeitimi, o šios akimirkos smegenys tiesiog nesugeba suvokti. Dar nepažintiems dalykams pasirodyti jūsų pasaulyje nėra vietos. Jaučiatės atskiras nuo kvantinio lauko ir nesugebate net įsivaizduoti naujų galimybių, kurios įmanomos jūsų aplinkybėmis. Jūsų smegenys veikia ne kūrybiniu režimu; jas užvaldė išlikimas, o kuria jos tik blogiausius įmanomus scenarijus. Vėl pasikartosiu, kad nervų sistema beveik nepriims informacijos, neatitinkančios kritiškos padėties būsenos. Jei jaučiate, kad jus ištiko krizė, smegenims pirmiausia rūpės išlikti, o ne mokytis.

Atsakymas ateis pakilus aukščiau ramybės jums neduodančių emocijų, palikus mintis, dėl kurių tiek sukate galvą, nes visa tai neleidžia jums atitrūkti nuo pažįstamos praeities. Išeitis iš keblių situacijų, rūpimų klausimų sprendimus rasite peržengę šiuos pažįstamus jausmus ir pradėję tvarkingiau mąstyti.

Smegenims veikiant viršutinio beta diapazono režimu, mąstymas darosi padrikas

Nesunku įsivaizduoti, kad apdorodamos jutiminę informaciją smegenys, veikiančios viršutinio beta bangų diapazono režimu, gali sukurti nemažą sumaištį. Svarbu ne vien smegenų elektrinių impulsų

dažnis (ciklai per sekundę), bet ir jų kokybė. Kaip atsimenate, užsiimant kvantine kūryba, būtinas siunčiamo signalo rišlumas (koherencija); tas pat galioja ir mąstymui bei smegenų bangoms.

Kiekvienąkart, kai smegenys skleidžia viršutinio beta diapazono bangas, vienas kuris nors didžiosios trijulės dėmuo pritrauks didesnę jūsų dėmesio dalį. Jei baiminatės nepavėluoti, jūsų dėmesio centre yra laikas - ši mintis galvos smegenų žieve siunčia aukštesnio dažnio bangas. Žinoma, taip pat suvokiate ir savo kūną bei aplinką. Skirtumas tas, kad šiuo atveju jūsų siunčiamų bangų dažnis žemesnis.

Kaip matote, žmogui įsitempus, trys aukščiau pateiktos skirtingos kreivės sukuria nerišlų ir nedarnų signalą. Veikiausiai ir jums teko patirti būsenas, kai galvoje sukosi apatiniame paveikslėlyje atvaizduotos padrikos mintys.

Kai dėmesį patraukia visi trys matmenys - aplinka, kūnas ir laikas, - smegenys bando sujungti į visumą skirtingus bangų dažnius ir modelius. Si užduotis pareikalauja milžiniškų mūsų vidinio procesoriaus resursų. Jei atitrauktume dėmesį nuo bet kurio iš matmenų, susidarančios kreivės taptų rišlesnės, o jas apdoroti būtų lengviau.

Jei vienu metu mėgintumėte susitelkti į visą didžiąją trijulę, smegenys galėtų skleisti taip atrodančias bangas:

piešinėlyje šviesos bangos sklinda chaotiškai, padrikai, jų fazės skiriasi.

Atpažinti savyje beta būseną nesunku: jei nuolatos analizuojate, vadinasi, jūsų smegenys veikia beta bangų režimu, o tai jums neleis įžengti į pasąmonę.

Galima sakyti, mes tiek daug mąstome ir analizuojame, kad energijos niekam kitam nebelieka. Ir išties, dauguma mūsų didžiąją gyvenimo dalį praleidžia beta būsenos ir ištrūksta iš jos tik nugrimzdę į miegą (tada smegenys generuoja delta diapazono bangas).

Šioje vietoje jums gali kilti prieštaravimų. Sakėte, kad turime būti sąmoningi. Mums reikia pažinti savo mintis, jausmus, tipiškas reakcijas ir kitus dalykus. Argi tai įmanoma padaryti neanalizuojant?

Iš tikrųjų sąmoningumas ir gebėjimas suvokti gali egzistuoti be analizės. Antai paprasčiausiai suvokiate: jaučiu pyktį. Analizuodami neapsiribotumėte šiuo paprastu pastebėjimu rr mintytumėte maždaug taip: Kodėl taip ilgai neatidaro šio tinklalapio? Koks kvailys kūrė šią in-terneto svetainę? Po galais, kodėl interneto ryšys toks lėtas visada, kai tik man reikia ką nors skubiai parsisiųsti?! O suvokti reikštų paprasčiausiai pastebėti mintį ar jausmą, neleidžiant jam sužadinti tolesnių minčių srauto.

Aptardami skirtingus vaikų ir suaugusiųjų smegenų bangų tipus, padėjome pamatus darbiniam modeliui, paaiškinsiančiam, kas vyksta medituojant (žiūrėkite kitus penkis paveikslus).³

Pradėkime nuo paveikslo 8E. Vaikų smegenų veiklos tyrimai rodo, kad naujagimiai yra visiškai valdomi pasąmonės.

Dabar pažvelkime į paveikslą 8F. Pliuso ir minuso ženklai atstovauja proto raidai, vaikui mokantis iš teigiamų ir neigiamų patirčių bei asociacijų, kurios lemia įpročių ir elgsenos modelių formavimąsi.

Paveikslas 8E. Tegul šis apskritimas simbolizuoja protq. Mums gimus, visas mūsų protas priklauso pasąmonės sričiai.

Paveikslas 8F. Laikui bėgant, mokomės susiedami jvairias vidinio ir išorinio pasauliu aplinkybes.

Pateiksiu teigiamos patirties pavyzdį: išalkęs ar nepatogiai pasijutęs kūdikis ima verkti, stengdamasis patraukti motinos dėmesį. Šiai atskubėjus ir pamaitinus ar pakeitus vystyklus, kūdikio psichikoje užsifiksuoja svarbus dalykas. Užtenka kelis sykius pasikartoti panašiai situacijai, ir jis susieja sotumo bei komforto pojūčius su verkimu. Taip formuojasi elgsenos modeliai.

Tinkamas neigiamos asociacijos pavyzdys toks: dvejų metų vaikas priglaudžia pirštą prie karštos viryklės. Taip jis labai greitai išmoksta susieti išorinius objektus, šiuo atveju viryklę, su vidiniais pojūčiais, skausmu, ir po kelių kartų vaikas išmoksta vertingą pamoką.

Iš abiejų pavyzdžių matyti, kad, voš vaikui pajutus vidinius cheminius pokyčius kūne, smegenys pagyvėja ir atkreipia dėmesį, kokie išorinės aplinkos veiksniai sukėlė šias permainas, nesvarbu, malonios jos ar skaudžios. Tokiu asociacijų principu pamažu formuojasi įpročiai, įgūdžiai ir elgsenos modeliai.

Vaikui sulaukus šešerių septynerių metų, jo smegenys ima veikti alfa bangų režimu ir pradeda formuotis analitinis ar kritinis protas. Paprastai šis procesas baigiasi 7-12 metų tarpsnyje.

Paveiksle 8G skersai apskritimo viršutinę dalį kertanti linija yra analitinis protas, lyg užkarda atskiriantis sąmoningąjį protą nuo pasąmonės. Sis kritinis suaugusiųjų protas mėgsta samprotauti, vertinti, skaičiuoti, prognozuoti, lyginti naujus dalykus su žinomais, juos priešinti. Paprastai analitinis suaugusiųjų protas dominuoja didžiąją budraus gyvenimo dalį, taigi žmogaus smegenys veikia beta režimu.

Dabar patyrinėkime paveikslą 8H. Virš analitinį protą simbolizuojančios linijos yra sąmoningasis protas, kuris tesudaro 5 proc. viso proto. Tai logikos ir protavimo centras, sudarantis sąlygas rastis valiai, ištikimybei, ketinimams ir kūrybiniams gebėjimams.

Paveikslas 8H. Protą sudaro 5 proc. sąmoningojo proto ir 95 proc. pasąmonės. Sąmoningasis protas pirmiausia veikia naudodamas logiką, samprotaudamas,

iš čia kyla valia, ištikimybė, kūrybiniai gebėjimai ir ketinimai. Pasąmonė

Pasąmonė sudaro 95 proc. visos mūsų asmenybės, joje gludi teigiamos ir neigiamos asociacijos - įpročių ir elgsenos modelių pagrindas.

Paveikslas 81 iliustruoja esminį meditacijos tikslą (piešinyje jį vaizduoja rodyklė): perėjimą už analitinio proto. Nuolat analizuodami ir vertindami, negalime iš tikrųjų pasikeisti. Tiesa, naudodamiesi analitiniu protu galėsime išnarstyti senąjį aš po kaulelį, bet šis protas nepadės pašalinti senų programų ir įdiegti naujų.

Meditacija atveria duris tarp sąmoningojo proto ir pasąmonės. Medituodami įžengiame į operacinę pasąmonės sistemą, kur kaupiami visi nepageidaujami įpročiai ir elgsenos modeliai, bei pakeičiame juos produktyviais ir naudingais mums.

Pasiaiškinkime, kaip pakeisti pavarą ir pasiekti kitokias smegenų aktyvumo būsenas, atitruksiant nuo kūno, aplinkos ir laiko suvaržymų. Visiškai natūraliai galite sulėtinti greitą smegenų ritmą, kad jos generuotų ramias, tvarkingas ir darnias bangas.

Išmokę sąmoningai judėti smegenų bangų skale aukštyn ir žemyn, atversite sau tikrų asmeninių pokyčių duris. Taip peržengsite kasdienio mąstymo, kurį kursto išlikimo instinktais pagrįstos reakcijos, rėmus ir atsidursite pasąmonės karalijoje.

Medituodami pakilsite aukščiau kūno jausmų, ištruksite iš priklausomybės nuo aplinkos ir pamesite laiko pojūtį. Užmiršite, kas toks esate, - tuos išorinius ir nuo išorės priklausomus atributus, su kuriais tapatinatės. Jums užmerkus akis, informacijos srautas iš išorinio pasaulio sumažėja ir galvos smegenų žievei lengviau liautis mąsčius bei analizavus. Taigi analitinio proto veikla ima slopti, sykiu nurimsta galvos smegenų žievės elektrinis aktyvumas.

Ramiai sutelkdami dėmesį į vidų, savaime sužadinate priekakčio žievę, kuri nuslopina sinapsinius ryšius likusioje galvos smegenų žievėje. Dėl to pritildomos laiką ir erdvę apdorojančios smegenų grandinės, o smegenų bangos sulėtėja iki alfa diapazono, tampa tvarkingesnės ir rišlesnės. Pereinate į kūrybingesnę būseną, nors iki tol iš esmės vadovavotės išlikimo instinktais.

Toliau praktikuojant galima pasiekti kitą meditacijos pakopą -teta bangų dažnį, kai kūnas miega, o protas išlieka budrus. Atsiduriate stebuklų krašte. Keliaujate po gilesnius pasąmonės klodus ir galite tučtuojau pakeisti neigiamas asociacijas teigiamomis.

Svarbu atminti, kad tokiu atveju, kai kūnas yra perėmęs proto funkcijas ir reaguoja į įvairius dirgiklius be pastarojo įsikišimo, būdamas teta būsenos jis pasidaro bejėgis — tiesiog užmigdomas, — o jūs galite laisvai svajoti, keisti pasąmonines programas ir niekieno netrukdomas kurti.

Kai kūnas nustoja vadovauti protui, tarnas liaujasi šeimininkavęs ir jūs atgaunate tikrą galią. Vėl esate kaip vaikas, žengiantis į dangaus karalystę.

Grimzdamas į miegą žmogus pereina visą smegenų bangų spektrą, nuo beta iki alfa, teta ir delta. Keldamiesi ryte ir atgaudami sąmonę savaime kylate nuo delta iki teta, alfa ir beta. Grįždami iš žemutinio pasaulio, atsimenate, kas toks esate, savo rūpesčius ir bėdas, šalia miegantį asmenį, namą, kuriame gyvenate... ir - presto! - asociacijos jus netrunka sugrąžinti į įprastą beta būseną.

Kai kurie per šiuos lygmenis pralekia kaip akmuo, krintantis nuo daugiaaukščio namo stogo. Jų kūnai tokie išvargę, kad kopėčiomis į pasąmonines būsenas jie nusmunka pernelyg greitai.

Kiti nesugeba perjungti pavarų, kad natūraliai nusileistų kopėčiomis į miegą; jie per stipriai susitelkę į išorę ir nesugeba nuo jos atsiplėšti. Tokius žmones pamažėle ima vis labiau kankinti nemiga ir dažnas jų tampa priklausomas nuo cheminių vaistų, be kurių nesugeba nuraminti smegenų bei kūno.

Kad ir kokie būtų miego sutrikimai, jie rodo, jog smegenys ir protas yra išderinti.

Dėl kasdienių smegenų chemijos pokyčių (smegenys pakaičiui išskiria serotoniną, padedantį išlikti budriems, ir melatoniną, atpalaiduojantį nakties poilsiui) dukart per parą - einant miegoti vakare ir keliantis iš ryto - atsiveria pasąmonės durys. Šie du laiko tarpsniai yra palankiausi meditacijai, nes tada daug lengviau patirti alfa arba teta būseną.

Mėgstu medituoti atsikėlęs anksti ryte, nes tada aš dar nevisiškai ištrūkęs iš sapnų karalijos ir mano smegenys dar dirba alfa režimu. Manau, kad geriausia pradėti kurti nuo nieko.

Kiti pirmenybę teikia vėliam vakarui. Jie žino, jog visą dieną vadovavęs kūnas dabar yra per daug pavargęs, kad toliau eitų proto pareigas. Taigi jie nesunkiai nusileidžia į alfa būvį ar net pasiekia teta, o tada kuria.

Medituoti vidurdienį paprastai yra sudėtingiau, ypač jei dirbate triukšmingoje kontoroje, prižiūrite būrį viso jūsų dėmesio nuolat reikalaujančių vaikų ar užsiimate kita veikla, kuriai būtinas didelis susitelkimas. Tokiais atvejais jūsų smegenys tikriausiai veikia vidutiniu ar viršutiniu beta bangų diapazonu ir prasprūsti pro duris gali būti nelengva.

Paveikslas 8J. Ši diagrama parodo smegeriŲ bangu spektro ir sąmoningojo ir pasąmoninio proto sąsajas. Atkreipkite dėmesį, kad alfa būsena yra

jungiamoji sgmoningojo proto ir pasąmonės grandis. Kuo smegenų bangos žemesnės, ar lėtesnės, tuo giliau panyrame į pasąmonę; kuo smegenų bangos aukštesnės, ar greitesnės, tuo budresni ir sąmoningesni esame.

Vidinės kontempliatyvios praktikos išmoko protą, kūną ir smegenis būti šioje akimirkoje, užuot nerimastingai laukus kokių nors ateities įvykių. Medituodami taip pat ištraukiame inkarą, siejantį mus su praeitimi, ir išsilaisviname iš emocijų, verčiančių gyventi tą patį pažįstamą gyvenimą, gniaužtų.

Meditacija padės jums ramiai ir palengva lyg plunksnai nukristi nuo daugiaaukščio pastato viršaus. Iš pradžių mokotės atpalaiduoti kūną išlaikydami sutelktą protą. Kai gerai įvaldote šią tarpinę būseną, siekiate aukščiausio tikslo - užmigdyti kūną, pačiam išliekant budriam.

Štai kokia seka viskas turėtų vykti. Jei pradedant jūsų būsena atitinka beta bangų diapazoną (priklausomai nuo streso lygmens ji gali būti tiek žemutinėje, tiek viršutinėje jo dalyje), atsisėdę tiesia nugara, užmerkę akis ir ramiai bei sąmoningai pakvėpavę, susiliesite su savo vidumi ir nuo simpatinės nervų sistemos persijungsite į parasimpati-nę. Nuo išorinės apsaugos sistemos (kai kiekvieną akimirką esate pasirengęs pulti arba sprukti) pereisite prie vidinės apsaugos sistemos (kai energijos ištekliai eikvojami augimui ir atkūrimui). Kūnui atsipalaidavus, smegenų bangos savaime ims lėtėti ir artėti prie alfa diapazono ribų.

Teisingai medituojant, smegenų bangos taps koherentinės ir tvarkingos. Jei prieš meditaciją buvote susitelkę vien į didžiąją trijulę, medituodami užmirštate tiek kūną, tiek visą aplinką, tiek laiką. Pradedate jaustis susijęs su visuma, vientisas ir harmoningas; jus apima sveikesnės ir pakilios emocijos: pasitikėjimas, džiaugsmas ir įkvėpimas.

Jeigu protą apibrėžiame kaip smegenis, apdorojančias skirtingus sąmonės srautus, vadinasi, meditacija padeda sukurti sinchroniškas ir koherentinės proto būsenas.⁴

Jaučiuosi vientisas.

Myliu savo gyvenimą.

Esu spontaniškas.

Man viskas aišku.

Pasitikiu visata.

Paveikslas 8K. Kairiame piešinėlyje smegenys yra harmoningos ir vientisos. Kelios skirtingos jų sritys dirba sinchroniškai ir sukuria tvarkingą išvien veikiančiŲ neurony tinklg bendrijg. Dešiniame piešinėlyje smegenys netvarkingos ir be pusiausvyros. Aibė jų skyrig veikia pavieniui, dėl to smegenyse vyrauja Įtampa ir susiskaidymas.

Ir atvirkščiai, jeigu smegenys įsitempusios, elektrinis jų aktyvumas primins nedarniai grojančių muzikantų orkestrą. Protas veiks neritmiškai, neharmoningai, bus išderintas.

Jūsų darbas - atlikti šedevrą. Jei toliau liksite su šia grupe egocentriškų, susireikšminusių ir triukšmingų muzikantų, įsivaizduojančių, kad būtent jų instrumentas turėtų girdėtis geriausiai, jei kantriai, bet primygtinai reikalausite, kad jie repetuotų kartu ir paklustų jūsų vadovavimui, ateis laikas, kai jie pripažins jus savo vadovu, dirigentu ir pradės groti sutartinai.

Kalbu apie akimirką, kai smegenų bangos taps sinchroniškos, nuo beta diapazono persislinkdamos prie alfa ir teta. Šiuo atveju daugiau individualių neuronų grandinių pradeda tvarkingai bendradarbiauti ir protas darosi vieningesnis. Išlikimo instinktu pagrįstą ribotą, pernelyg įtemptą, įkyrų ir fragmentuotą mąstymą pakeičia atviresnės, ramesnės,pastebėti, jausti, suvokti, įsisąmoninti; taip pat erdvės tūris, tankumas ir svoris. Tai padės jums labiau susitelkti j reikiamus dalykus.

Užuot skubėję nuo vienos pratimo dalies perbėgti prie kitos, palikite tarp jų pakankamus laiko tarpus (pusę minutės ar daugiau). Kūno dalių indukcija, pradedant galva ir baigiant kojų pirštais, arba pasinėrimas į vandenį (pradedant kojų pirštais, baigiant galva) apytikriai turėtų užtrukti apie 20 minučių. Jei anksčiau jau esate meditavę, jums nė neverta aiškinti, kad ilgainiui, sulėtėjus smegenų bangoms ir nusistovėjus ramiai alfa būsenai, prarasite laiko pojūtį, o vidinis pasaulis taps kur kas tikresnis už išorinį.

Atėjo laikas pridėti tris žingsnius, padėsiančius su šaknimis išrauti įprotį būti savimi: atpažinimą, tada prisipažinimą ir paskelbimą bei atsidavimą. Pirmiausia perskaitykite šių žingsnių aprašymą ir atsakykite į susijusius klausimus. Tada bent savaitę skirkite meditacijos užsiėmimams, kurių metu mokysitės pasirinktos indukcijos technikos, galiausiai pereisite prie trijų šiame skyriuje aprašytų žingsnių. Jei po savaitės nesijausite deramai įvaldę šių technikų, skirkite joms tiek laiko, kiek tik prireiks.

Norint ką nors suremontuoti, pirmiausia reikia suprasti, kas yra sugedę. Jums taip pat reikia pažinti savo bėdas ir trūkumus, o tada juos įvardyti. Taip įgausite galios juos pašalinti.

Dauguma žmonių, kuriems teko išgyventi apymirtės patirtį, pasakoja, kad priešais akis jiems prabėgo visas gyvenimas; lyg kino ekrane jie peržiūrėjo visus slaptus ir atvirus poelgius, pamatė užslopintas ir išreikštas emocijas, nutylėtas ir išsakytas mintis, sąmoningas ir nesąmoningas nuostatas. Išvydo save tokius, kokie buvo, ir gavo progą sužinoti, kaip jų mintys, žodžiai ir darbai paveikė visus su jais susijusius asmenis ir aplinką. Šios patirtys padėjo jiems geriau suprasti save ir įskiepijo troškimą tapti geresniais žmonėmis. Bešališkai išvydę save, jie aiškiai suprato, ką nori pakeisti.

Praktikuoti atpažinimo pakopą - tai kiekvieną dieną peržvelgti visą savo gyvenimą. Jei jau esate apdovanoti visomis reikalingomis nervų sistemos priemonėmis, kad suvoktumėte, kokie esate, kodėl to nepadarius prieš mirtį ir naujai neatgimus dar šiame gyvenime? Ugdydami šj įsisąmoninimo gebėjimą, nugalėsite vadinamąją smegenų ir kūno lemtį, - automatines, jus pavergiančias mentalines ir emocines programas.

Iš sapno pabusite tik tapę išties sąmoningi ir suvokiantys. Atsipalaiduodami, nurimdydami mintis ir emocijas, pasikaustydami kantrybe ir atidžiai tirdami senosios asmenybės įpročius, išlaisvinsite subjektyviąją sąmonę nuo įsisenėjusių nuostatų ir kraštutinių emocinių būsenų. Jūsų protas nebe toks, koks buvo, nes žengiate išsivadavimo nuo egocentriškumo grandinių keliu. Ir kai akyla nešališko stebėtojo akimi pamatysite, koks buvote, panorėsite gyventi, nes be galo trokšite rytojaus dieną praleisti kitaip.

Ugdydamiesi kontempliacijos ir savistabos įgūdžius, mokotės atskirti savo sąmonę nuo pasąmoninių programų, charakterizavusių jūsų senąjį aš. Liovęsi būti senuoju aš ir tapę jo stebėtoju, palaisvinate su senąja asmenybe jus rišusius mazgus. Kai padedami metapažinimo gebos (už ją atsakinga galvos smegenų priekakčio žievė) išvystate savo ankstesnę asmenybę, jūsų sąmonė pirmą kartą išsinarplioja iš pasąmoninių programų raizgalynės; įsisąmoninate tai, kas pirmiau tūnojo pasąmonės migloje. Tai pirmas didžiulis žingsnis, tiksliau tariant, šuolis asmenybės pokyčių link.

Tam, kad atskleistumėte ir tyrinėtumėte įvairias senojo aš pu_ses> būtina užduoti galvos smegenų priekakčio žievę sužadinsiančius kl_au_ simus.

Skirkite šiek tiek laiko ir užduokite sau šiuos ar bet kuriuos kitus jums į galvą ateisiančius klausimus. Atsakymus užsirašykite.

Pasirinkite kurią nors jums būdingą nesveiką emocinę ar prot_o būseną - vieną iš įsisenėjusių asmeninių įpročių, kurio norite atsikratyti. Kadangi įsiminti jausmai verčia kūną perimti proto funkcijas, Šį_os _rį_ bojančios emocijos yra atsakingos už automatinius mąstymo procesus, sukuriančius jūsų nuostatas ir varžančius įsitikinimus apie jūsų _Santy_ kius su visomis gyvomis būtybėmis bei aplinka, veikiančius asmeninius suvokimus. Kiekviena iš žemiau išvardytų emocijų yra sukurta išlįkį_mo instinktu grįstų cheminių medžiagų, stiprinančių ego gniaužtus.

Pasirinkite vieną emociją, kuri būtų svarbus jūsų asmenybės dėmuo (ji gali nefigūruoti mano pateiktame sąraše) ir kurią norėtumėte pašalinti iš atminties. Patariu užsirašyti šią emociją, nes dirbsite su ja šioje ir vėlesnėse meditacijos pakopose.

Perskaitę šiuos pavyzdžius dauguma žmonių klausia: „Ar galima pasirinkti daugiau nei vieną?" Iš pradžių svarbu susitelkti į kurią nors vieną emociją. Bet kokiu atveju visos jos yra susijusios tarpusavyje neurologiškai ir chemiškai. Ar niekada nepastebėjote, kad supykę taip pat pajuntate ir neviltį; nusivylę imate neapkęsti; neapkęsdami smerkiate ir kritikuojate; kritikuodami pavydite; pavydėdami jaučiatės nesaugūs; nesaugumas skatina jus varžytis; varžydamiesi mąstote tik apie save, esate egoistiški? Visas šias emocijas ir proto būsenas įplieskia tos pačios išlikimo instinkto generuojamos cheminės medžiagos.

Kita vertus, taip pat viskas vyksta ir kalbant apie pakilias proto būsenas bei emocijas. Džiaugdamiesi mylite; mylėdami jaučiatės laisvi; laisvės pojūtis jus įkvepia; įkvėpimas išlaisvina kūrybingumą; kūrybingumas suteikia drąsos rizikuoti... ir taip toliau. Visų šių jausmų pagrindas yra cheminės medžiagos, darančios įtaką jūsų mąstysenai ir elgsenai.

Sakykime, kad pasirinkote dirbti su dažnai pasikartojančia pykčio emocija. Pašalinus pyktį iš atminties, visos kitos ribojančios emocijos irgi pamažu praras savo galią. Atsikratę įpročio pykti dėl kiekvienos smulkmenos, rečiau jausitės nusivylę, mažiau nekęsite, smerksite, pa-vydėsite ir taip toliau.

Gera žinia yra ta, kad tokiu būdu tramdote kūną ir verčiate atsisakyti nesąmoningų proto funkcijų. Dėl šios priežasties, jums permainius vieną žalingų emocinių būsenų, kūnas ir jo reakcijos taps lengviau valdomos ir galėsite pakeisti daugelį kitų asmenybės bruožų.

Užmerkite akis ir pamąstykite, kaip jaučiatės, kai jus užplūsta kokia nors konkreti emocija. Pasistenkite pajusti, kokius kūniškus pojūčius ji sukelia. Įvairūs pojūčiai siejasi su skirtingomis emocijomis. Norėčiau, kad įsisąmonintumėte visus šiuos fizinius ženklus. Galbūt jus išpila karštis, parausta veidas, suirztate, pajuntate kūne įtampą, silpnumą, netenkate pasitikėjimo, gerklėje atsiranda smaugimo pojūtis? Tirkite savo kūną ir stebėkite, kurioje vietoje jaučiate tą emociją. (Nenusigąskite, jei jokių fizinių pojūčių nejaučiate; paprasčiausiai atminkite, ką norite pakeisti savyje. Pats stebėjimo veiksmas keičia jus.)

Suvokite dabartinę savo kūno būseną. Ar pasikeitė jūsų kvėpavimo ritmas? Galbūt jums sunku nusėdėti vienoje vietoje, nekantraujate? Gal jums ką nors skauda? Jei taip, kokią emociją atitiktų šis skausmas? Stebėkite, kokie fiziologiniai procesai vyksta šiuo metu, ir nesistenkite nuo jų pabėgti. Būkite su jais. Daugybė įvairiausių kūniškų pojūčių virsta emocija, kai įvardijate ją pykčiu, baime, liūdesiu ar panašiai. Todėl susitelkite į visus šiuos jausmus ir fizinius pojūčius, sukuriančius nepageidaujamą emociją.

Leiskite sau pajusti tą emociją ir nesileiskite atitraukiami ar išblaškomi. Nemėginkite jos atsikratyti ar nustumti tolyn nuo savęs. Juk ir taip beveik visą gyvenimą bėgote nuo šio jausmo. Siekdami jį nuvyti,išmėginote visas įmanomas išorines priemones. Suvokite šią emocijiĮ, jauskite ją kaip kūne pulsuojančią energiją.

Si emocija vertė jus savintis visas aplinkos detales ir iš jų lipdytis tapatybę. Šio jausmo skatinami kūrėte idealą pasauliui, o ne sau.

Jūsų pasirinktas jausmas atspindi tikrąją jūsų asmenybę. Pripažinkite tai. Tai viena iš daugelio jūsų asmenybės kaukių, su kuriomis taip susigyvenote, kad jau nebeatskiriate nuo savęs. Viskas prasidėjo nuo emocinės reakcijos į kažkokį nutikimą; ši reakcija kartojosi ir tapo nuotaika, pastaroji virto temperamentu, kuris suformavo asmenybę. Emocija giliai įsišaknijo jūsų atmintyje ir nepalieka vietos ateičiai. Per šią emociją esate protiškai ir fiziškai susietas su praeitimi.

Jeigu emocija yra galutinis patirties rezultatas, kiekvieną dieną išgyvendami tą pačią emociją, apgaudinėjote savo kūną - vertėte jį manyti, kad išorinis pasaulis nesikeičia. Įvarydami jį į tokį užburtą ratą, atimate iš savęs galimybę keistis ir vystytis. Kasdien patirdami tą pačią emociją, mąstyti tegalite apie praeitį.

kūne pasąmoningai įsitvirtinę įsiminti jausmai. Nusistatymas, ar pozicija, - tai minčių, susijusių su jausmu, grandinė. Jį pagimdo nuolat besikartojantys minčių ir jausmų, jausmų ir minčių ciklai. Todėl būtina apibrėžti šį konkrečios emocinės priklausomybės palaikomą nervų sistemoje įsišaknijusį įprotį.

Įsisąmoninkite savo mąstyseną (proto būseną), kai jus užplūsta nepageidaujama emocija, kurią norite pakeisti. Galbūt rasite šią būseną žemiau pateiktame sąraše, be abejo, galite pasirinkti bet kurį kitą į jį nepatekusį ribojantį proto būvį. Svarbu, kad jis sietųsi su anksčiau įvardyta nepageidaujama emocija. Kadangi viena emocija gali sukurti kelias skirtingas proto būsenas, užsirašykite vieną ar dvi iš jų. Su jomis dirbsite tolesnėse pakopose.

Nesgžiningumas Siekis valdyti Pasipūtimas

Nenatūralumas Skubėjimas

Perdėtas susitelkimas j save

Jautrumas Nejautrumas

Tada užduokite sau paprastą klausimą: „Kokias mintis sužadina šis jausmas?"

Tarkime, norite išsilaisvinti iš pykčio. Paklauskite savęs: „Kokią poziciją užimu pykdamas?" Galbūt nuspręsite, kad tokiomis akimirkomis siekiate valdyti arba paniekinti kitus. Galbūt tuomet esate labai susireikšminįs. Lygiai taip pat analizuokite, siekdami atsikratyti baimės: šiuo atveju jūsų proto būsena gali būti nerimastinga, beviltiška ar panašiai. Kančia gali pastūmėti jus į depresiją, apatiją, apmaudą, tokiomis aplinkybėmis dažnai susitapatinama su aukos vaidmeniu.

Dabar įsisąmoninkite arba atminkite, kokios mintys sukasi jūsų galvoje, apnikus pasirinktai nepageidaujamai emocijai. Kokią proto būseną ji kuria? Žinokite, kad šis jausmas daro įtaką visiems jūsų poelgiams. Įvairios proto būsenos atstovauja nusistatymui, kurį palaiko

Siekis varžytis

Pojūtis, kad esu aplinkybig auka

Skundai, verkšlenimas

Kaltinimai

Sumišimas

Išsiblaškymas

Savigaila

Neviltis

Jei kokia nors emocija ėmė vyrauti, didžioji jūsų poelgių, pasirinkimų ir veiksmų dalis yra šios emocijos sukurtos proto būsenos išdava.Taigi mąstysite ir veiksite nuspėjamai, šabloniškai. Esant tokiai padėčiai, apie naują ateitį neverta nė kalbėti - jūs tik atkartosite tą pačią praeitį. Atėjo laikas nusiimti akinius spalvotais stiklais ir nustoti dairiusis po pasaulį pro praeities filtrą. Jums tereikia suvokti tą emocinę nuostatą ir stebėti ją, nesiimant jokių veiksmų.

Jus ką tik identifikavote nepageidaujamą emociją ir ją atitinkančią proto būseną. Tačiau, prieš imdamiesi praktinių priemonių, padėsiančių atsisveikinti su šia proto būsena, turite išsiaiškinti kelis kitus žingsnius...

Leisdami sau būti pažeidžiamiems, pakylate anapus jutimų plotmės ir susiliečiate su visatos sąmone, savo gyvybės šaltiniu. Prisipažin-dami šiai aukštesniajai sąmonei, koks buvote, ką visą laiką slėpėte ir ką norite pakeisti savyje, užmezgate su ja ryšį.

Atvirai išsakyti, kokie iš tikrųjų esame, kokias klaidas praeityje padarėme, ir prašyti, kad mus priimtų, žmonėms yra vienas sunkiausių dalykų. Tik pamąstykite, kaip jautėtės vaikystėje, kai tekdavo pripažinti nusižengus tėvams, mokytojams ar draugui. Ar dabar kas nors pasikeitė? Ar kaltė, gėda ir pyktis jus užplūsta patekus j panašias situacijas? Greičiausiai ir dabar patiriate šiuos jausmus, tik ne taip aštriai.

Trečiąjį žingsnį įmanoma žengti dėl to, kad šiuo atveju pripažįstame savo klaidas ir trūkumus aukštesniajai galiai, o ne kokiam kitam ydingam žmogui. Esmė ta, kad prisipažindami sau ir visatos galiai nieko neprarandate ir nesulaukiatey'0&/0.? bausmės, jokio pasmerkimo, jokią kaltinimą; galite būti tikras, kad su jumis nebus suvedinėjamos jokios sąskaitos. Si galia jūsų neprakeiks, neatstums, neišvarys, nepradės jumis manipuliuoti ir... nenustos mylėti.

Visi šie paminėti veiksmai kyla iš senos Dievo sampratos - Dievo, kuris buvo sumažintas iki paveikslo žmogaus, visiškai panirusio į savo rūpesčius ir džiaugsmus, pomėgius ir antipatijas, įsipainiojusio gėrio ir blogio, sėkmės ir nesėkmės, meilės ir neapykantos, dangaus ir rojaus,skausmo ir malonumo sampratas. Turite gerai suprasti šio tradicinio modelio trūkumus, nes į susitikimą su aukštesniąja galia reikia ateiti nauja sąmone.

Paslaptį, su kuria susiliesite, galima vadinti įgimta nuovoka, či, dieviškuoju protu, dvasia, kvantiniu lauku, gyvybine jėga, begaliniu protu, stebėtoju, visatos protu, neregima galia, kosmine energija ar aukštesniąja galia. Kad ir kokį pavadinimą pasirinktumėte, supraskite, kad ši energija - tai jūsų viduje ir išorėje esantis beribis galios šaltinis, iš kurio semiatės jėgų ir įkvėpimo visiems savo kūriniams.

Si energija, ši besąlygiška meilė yra mūsų pačių esmė ir ji tiesiog negali teisti, bausti, gąsdinti ar kitaip engti jokios gyvybės apraiškos, nes šitaip elgdamasi ji teistų, baustų, gąsdintų ar engtų save.

Ji tik myli, atjaučia ir supranta. Ši energija apie jus jau žino viską ir jūs esate tas, kuriam reikia dėti pastangas ir išsiugdyti santykius su. ja. Ji stebėjo jus nuo pat jūsų sukūrimo akimirkos. Jūs esate jos pratęsimas.

Ji kantriai ir viltingai laukia... laukia, kol tapsite laimingi. O jeigu jums labiau patinka sielvartauti ir kentėti, ji suteikia tokią galimybę. Štai kaip ji myli jus.

Šis neregimas laukas yra neįsivaizduojamai išmintingas, nes yra visur ir viskas yra jame. Jis persmelkęs erdvę ir laiką, jame į viena susilieja praeitis, dabartis ir ateitis. Jame įrašytos visos amžinybės mintys, troškimai, svajonės, patirtys, išmintis, raida ir pažinimas. Tai begalinis, neapčiuopiamas, daugiamatis informacijos laukas. Jis „žino" kur kas daugiau už jus ar mane (nors mums kartais atrodo, kad esame kone

Sakykime, trokštate būti laimingas ir kiekvieną dieną prašote to visatos. Tačiau taip gerai įsiminėte kančią, kad be paliovos unkščiate ir verkšlenate, kaltinate visus dėl savo savijautos, teisinate bet kokius savo poelgius ir slankioj ate gailėdamiesi savęs. Argi nematote, kad skelbiate norįs tik džiaugtis, tačiau visiems rodote, kad esate auka? Jūsų protas ir kūnas kertasi tarpusavyje. Vieną akimirką mąstote vienaip, tačiau likusią dienos dalį - visiškai kitaip. Ar pajėgsite nuolankiai ir nuoširdžiai

pripažinti, koks žmogus buvote, ką slėpėte ir ką savyje norite pakeisti, kad atmestumėte nebūtiną skausmą ir kančią, kol dar nesukūrėte savo tikrovėje atitinkamų patirčių? Tokiu atveju išmintingiausia bus neilgam palikti savo pažįstamą asmenybę ir, pagarbiai bei džiaugsmingai nusiteikus, pasibelsti į begalybės duris. Keiskimės su džiaugsmu, o ne skausmo perkreiptu veidu.

Užsimerkite ir nusiraminkite. Pajuskite aukštesniosios sąmonės platybes, suvokite save ir pradėkite jai pasakoti, koks buvote. Atvirai ir tiesiai kalbėdamiesi pasistenkite rasti ryšį su šiuo savo gyvybės šaltiniu. Pasidalykite su juo istorijų, kurias nešiojatės prote, smulkmenomis. Užsirašydami atėjusias mintis padėsite sau atlikti tolesnius žingsnius.

• Deduosi esąs laimingas, bet iš tikrųjų kenčiu, nes jaučiuosi vienišas.

• Nenoriu, kad kas nors sužinotų, jog jaučiuosi labai kaltas, dėl to me
luoju visiems ir sau.

• Apgaudinėju žmones, kad jiems patikčiau ir nesijausčiau nemyli
mas, nevertas.

• Niekaip negaliu atsikratyti savigailos. Nuolat ir be atvangos gailiuo
si savęs ir dėl visko apgailestauju, nes neįsivaizduoju, kaip galėčiau
jaustis kitaip.

• Visą gyvenimą jaučiausi esąs nevykėlis, todėl iš paskutiniųjų sten
giuosi pasirodyti geresnis už kitus.

Šioje meditacijos pakopoje turėsite balsu pasakyti, koks buvote ir kokias savo savybes slėpėte. Atskleisite tiesą apie save, palaidosite praeitį ir užversite plyšį tarp pasauliui skirto vaizdinio ir tikrosios savo asmenybės. Atmesite apgaulingą išorę ir nuolatines pastangas būti kažkuo kitu. Garsiai pareikšdami tiesą apie save, sutraukysite emocinius saitus ir prisirišimus prie šio išorinio vaizdinio, priklausomybę nuo jo.

Praktinių seminarų, kuriuos vedu visame pasaulyje, dalyviams žengti šį žingsnį būna visų sunkiausia. Iš tikrųjų niekas nenori atsiverti kitiems ir pasirodyti, kas jie tokie. Žmogus vargais negalais susikuria išorinį vaizdinį ir nori jį išsaugoti. Tačiau jam palaikyti, kaip patys turėjote progos įsitikinti, tenka išeikvoti milžinišką energijos kiekį. O energiją protingiau pasitaupyti kitkam.

Atminkite, kad emocijos yra energija, persmelkianti ir apipinan-ti visas jūsų patirtis, viską, su kuo sąveikaujate išoriniame gyvenime. Emocinė energija susieja jus su pažįstamais asmenimis, daiktais, vietomis ir įtvirtina jūsų ego - laikote save konkrečia asmenybe, turinčia savo aplinką.

Tarkime, ko nors nekenčiate. Ši neapykanta susieja jus su tuo asmeniu. Emociniai saitai neleidžia tam individui išeiti iš jūsų gyveninio, kad toliau galėtumėte puoselėti neapykantą ir įtvirtintumėte atitinkamą savo asmenybės pusę. Kitaip sakant, naudojatės tuo asmeniu palaikydami priklausomybę nuo neapykantos. Dabar jums jau turėjo paaiškėti, kad ši neapykanta pirmiausia žaloja jus pačius. Smegenims išskiriant tam tikras chemines medžiagas, jūs išties nekenčiate savęs. Balsu išsakydami tiesą apie save, išsivaduojate nuo neapykantos (ar kitos ribojančios emocijos) ir palaisvinate su tuo asmeniu ar aplinkybėmis siejančius saitus.

Jei atsimenate antroje dalyje išnagrinėtą plyšio sampratą, žinote, kad dauguma žmonių save suvokia remdamiesi aplinka. Todėl atvirai paskelbdami savo priklausomybę nuo kokios nors emocijos, susigrąži- nate emocinių saitų su visa aplinka sukaustytą energiją. Šis sąmoningas pareiškimas išlaisvins jus nuo senojo aš.

Be to, tiesiai prisipažindami savo trūkumus ir sąmoningai atskleisdami tai, ką slėpėte, atleidžiate kūną nuo proto pareigų; dėl to plyšys tarp pasauliui skirto jūsų asmenybės vaizdinio ir tikrosios asmenybės ima vertis. Žodžiais išreiškę, koks žmogus buvote, išlaisvinate ir kūne sukauptą energiją. Vėliau medituodami galėsite panaudoti ją naujajam aš ir naujam gyvenimui kurti.

Turėkite omenyje, kad kūnas šiuo jūsų sumanymu anaiptol nesidžiaugs. Ego visada slepia vyraujančią neigiamą emociją, nes nenori, kad kas nors sužinotų tiesą apie jį. Tačiau šeimininkas turi pranešti savo tarnui, kad šis elgėsi neteisėtai, nesąmoningai ir neišmintingai. Visai tikėtina, kad kūnas nenorės atsisakyti valdžios, nes jumis nepasitiki. Tačiau nepaklusus jo diktatui ir balsu išsakius tiesą, kūnas pajus palengvėjimą, o jūs pamažu pradėsite patys vadovauti savo gyvenimui.

Šitaip išsivaduosite nuo bet kokio tapatinimosi su išorine aplinka ir atrasite save tokį, koks išties esate. Atkirsite energinius saitus (emocines priklausomybes), siejančius su visais išorinio pasaulio dėmenimis. Taigi prisipažinimas yra vidinis, o paskelbimas — išorinis šio žingsnio aspektas.

Atėjo laikas sulieti šią trečiojo žingsnio dalį su ankstesne. Atminkite, kad jos turi tapti vientisu ir nepertraukiamu vyksmu. Jei, pavyzdžiui, pasirinkote dirbti su pykčiu, galite balsu ištarti: „Visą gyvenimą buvau piktas žmogus."

Neužmirškite, kodėl tai darote. Ramiai sėdėdami užmerktomis akimis švelniai paskelbsite jus varžančią emociją —pyktį.

Gali būti, kad rengdamiesi paskelbti nepageidaujamą emociją ir tai atlikdami jausitės ne itin smagiai. Kad ir kaip nemalonu būtų, šią emociją vis tiek paskelbkite - tai kūnas priešinasi jums.

Viską teisingai atlikę turėtumėte pajusti įkvėpimą, pakilią nuotaiką ir energijos antplūdį. Nelaužykite pernelyg sau galvos, ženkite šį žingsnį lengvai ir nerūpestingai. Žinokite, kad tiesa jus išlaisvins.

Kol kas dar nepulkite medituoti. Jūs ką tik sužinojote, kaip atpažinti nepageidaujamą emociją ir ją atitinkančią proto būseną, tada pripažinote ją viduje ir paskelbėte išorei. Tačiau dar liko išmokti vieną žingsnį, po kurio galėsite visus juos sujungti į antrosios savaitės meditaciją...

Atsiduokite aukštesniajai galiai - tegu ji išsprendžia jūsų bėdas ir trūkumus

Atsidavimas yra paskutinis šio etapo, kuriame su šaknimis raunate įprotį būti savimi, žingsnis.

Dauguma mūsų priešinasi atsidavimo idėjai ir nieku gyvu nenori leistis kitų valdomi. Atsimenant, kad šiuo atveju atsiduoti reikės ne kam kitam, o savo Šaltiniui, Begalinei Išminčiai, padaryti tai turėtų būti daug lengviau.

Einšteinas yra pasakęs, kad neįmanoma išspręsti problemos liekant tame pačiame sąmonės lygmenyje, kuriame ji buvo sukurta. Už visas jūsų bėdas ir trūkumus atsakinga dabartinė ribota proto būsena. Kodėl nesikreipus pagalbos į aukštesniąją ir išradingesnę sąmonę, kodėl nepaprašius, kad ji padėtų jums susitvarkyti su kuria nors jūsų paties puse? Kadangi toje beribėje galimybių jūroje egzistuoja visos įmanomos galimybės, jūs nuolankiai paprašote pašalinti trūkumus kitaip, nei pats iki šiol mėginote jų atsikratyti. Pripažinkite, kad kol kas neradote būdo pasikeisti, kad visos jūsų pastangos išspręsti gyvenimo

nesklandumus kol kas nedavė vaisių, - taigi pats laikas susisiekti su aukštesniais ištekliais.

Egocentriška sąmonė nepajėgi rasti išeitį. Ji paskendusi prieštaravimuose, apraizgyta emocinės priklausomybių energijos, todėl mąsto, veikia ir jaučia pagal tuos pačius nesunkiai nuspėjamus modelius. Ji gali sukurti tik dar daugiau to, ko jums ir taip netrūksta.

Virsmas įvyks subjektyviajam protui visiškai nenuspėjamu būdu. Aukštesnioji sąmonė aukštesniąja vadinama dėl to, kad mato jus ir visas jūsų gyvenimo versijas iš daug aukščiau. Ji regi galimybes, apie kurias niekada nė nepagalvojote, nes buvote pernelyg įsitraukęs į iš anksto užprogramuotą sapną.

Vis dėlto nepakanka vien pasakyti: aš atsidaviau objektyviosios sąmonės globai. Jei toliau šoksime pagal savo praeities įpročių dūdelę, objektyvioji sąmonė negalės mums niekuo padėti ir toliau gyvensime kaip gyvenę. Tokiu atveju mūsų laisva valia (juk turime ją!) nubrauks visas jos pastangas.

Dauguma mūsų neduoda šiam protui pasireikšti, nes stengiasi spręsti savo bėdas neatsisakydami pasąmonės valdomos įprastos gyvensenos. Taip patys stojame sau skersai kelio. Paprastai esame linkę laukti, kol ego priveda mus iki liepto galo ir toliau eiti nebėra kur. Tik tada pagaliau atsiduodame ir sulaukiame pagalbos.

Neįmanoma atsiduoti ir kartu stengtis suvaldyti įvykių eigą. Atsiduodant būtina atmesti savo ribotas žinias, įsitikinimus ir nusistatymus, ypač nuomones, kaip reikėtų spręsti esamą problemą. Tikras atsidavimas reiškia atsisakymą kontroliuoti - ego atsisakymą; pasikliaukite, kad viskuo bus pasirūpinta (net jei nežinote kaip), ir leiskite šiai visažinei, mylinčiai sąmonei surasti jums geriausią sprendimą. Turite įsisąmoninti, kad ši neregima galia yra tikra, kad ji suvokia jus ir gali pasirūpinti visomis jūsų asmenybės pusėmis. Tada ji sutvarkys jūsų gyvenimą taip, kad jums būtų geriausia.

Atiduodant aukštesniajam protui atpažintą, prisipažintą bei paskelbtą emociją ir prašant jo pagalbos jums nereikės:

Maža to, jums neprireiks kelti savo aukštesniajam protui tokių sąlygų, kaip antai: „Turėtum padaryti taip, kad..." arba „Būtų geriau, jeigu..." Nėra jokio reikalo aiškinti šiai giliausiai esmei, kaip ką daryti. O jei bandytumėte, vadinasi, vėl įsmukote į senas vėžes ir elgiatės senu papratimu. Tokiu atveju aukštesnysis protas nebesikiš į jūsų gyvenimą, nes kitaip jam tektų eiti prieš jūsų laisvą valią. Kodėl jums pačiam laisva valia netarus: „Teesie tavo valia"?

Džiaugsmingai atiduokite nepageidaujamą emociją savo esmei ir žinokite, kad ji priims jūsų emociją. Kai jūsų valia susiderina su visatos sąmonės valia, kai jūsų protas susiderina su jos protu ir kai jūsų meilė susiderina su jos meile jums... ji atsiliepia.

Pastebėsiu, kad atsidavimo aktas turi šalutinį poveikį. Išties atsidavę pajusite:

Jei jaučiate džiaugsmą, jūs jau priėmėte trokštamą ateities tikrovę. Jei gyvenate taip, lyg į jūsų maldas jau būtų atsakyta, aukštesnysis protas padarys viską, kas įmanoma, kad jūsų gyvenimas persimainytų pačiu netikėčiausiu būdu.

Kas būtų, jei žinotumėte, kad jus dominančiu klausimu visiškai pasirūpinta? Jei būtumėte tikras, kad netrukus jus ištiks jaudinantis ir nuostabus įvykis? Jei žinotumėte tai nekamuojami jokių abejonių, nebūtų nė mažiausios dingsties nerimauti, liūdėti, bijoti ir nervintis. Jaustumėtės lyg ant sparnų. Džiugiai lauktumėte ateities.

Argi jūsų neužlietų laimės banga, jei pasakyčiau, kad po savaitės vešiuosi jus į Havajus, ir žinotumėte, kad nejuokauju? Jūsų kūne prasidėtų fiziologiniai pokyčiai dar prieš realią patirtį. Galima tarti, kad kvantinis protas yra lyg didžiulis veidrodis. Taigi jus supantis išorinis pasaulis yra jūsų vidinės tikrovės atspindys. Svarbiausias dalykas, kurį galima suvokti apie aukštesnįjį protą (ir įtvirtinti šį suvokimą atitinkamais sinapsiniais ryšiais), -jisyra realus.

Pamąstykite, kaip veikia placebas. Dabar jau žinote, kad egzistuoja trys smegenų sritys, leidžiančios nuo minčių pereiti prie veiksmų, o šiuos paversti būsena. Sveikatos sutrikimų turintys pacientai, gavę cukraus piliulių, kurias laiko vaistais, ima manyti, kad netrukus jų savijauta pagerės, pradeda atitinkamai elgtis ir išties pasijunta geriau. Žmonių būsena pasikeičia - jie išgyja. Atspindėdama naują įsitikinimą apie

pagerėjusią sveikatą, su visatos protu susijusi pasąmonė im.i l • < > minių medžiagų pusiausvyrą kūne. Tas pat principas galioj.i u • atveju. Tikėkite, kad kvantinis protas atsilieps ir jums padės.

Pradėdami abejoti, nerimauti, jaudintis, netikėti ar įtempi.u n> . lizuoti, kaip įmanoma sulaukti šios pagalbos, ištrinate visa, 1<.| Im oti padaręs. Vėl grįžtate prie senų įpročių. Užkertate kelią aukštesuiosin galios pagalbai. Jūsų emocijos ir tikėjimo kvantinėmis galimybemll stygius nutraukė ryšį su ateitimi, kurią jums rengė dieviškasis proi.is.

Susivokę, kad tai nutiko, turite atgauti tvirtą nusiteikimą. Kalinkite su kvantiniu protu taip, tarsi jis labai gerai jus pažinotų, labai jus mylėtų ir jumis rūpintųsi... nes taip išties yra.

Rengdamiesi šiam pokalbiui, užsirašykite, ką norėtumėte pasakyti žodžiais reikšdami atsidavimą.

Manyje esantis visatos prote, atleidžiu sau už nerimastavimą ir jaudinimąsi, už smulkmeniškus rūpesčius. Visus juos atiduodu tau. Tikiu, kad turi galios išspręsti juos daug geriau, nei pats sugebėčiau. Sutvarkyk mano gyvenimą taip, kad durys atsivertų.

Vidine sąmone, perleidžiu tau visas savo kančias ir savigailą. Jau seniai esu susipainiojęs savo mintyse ir veiksmuose. Leidžiu tau įsikišti ir tinkamiausiu būdu atvesti mane į didingesnį gyvenimą.

Pasirenkite atsiduoti. Peržvelkite savo užrašus, kad atmintumėte, kokie trūkumai labiausiai jus vargina. Užsimerkite ir pajuskite, ką norite pasakyti aukštesniajam protui. Kuo labiau susitelksite, tuo veiksmingesnė bus ši praktika. Pradėję sakyti savo maldą, atminkite, kad aukštesnioji sąmonė jus regi ir suvokia; ji pastebi visas jūsų mintis, veiksmus ir jausmus.

Tada prašykite visatos sąmonės, kad paimtų šią negatyvią jūsų dalį ir pozityviai permainytų. Tai tarę, perduokite ją aukštesniajam protui. Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad atidaro šio proto duris ir įleidžia vidun juos trikdančią savybę, kiti perduoda ją mintyse užrašę ant lapelio, kai kurie nepageidaujamą savo pusę įdeda į gražią dėželę, o tada leidžia jai išnykti aukštesniajame prote. Svarbus ne šis vaizdinys - jį galite pasirinkti kokį tik norite, - svarbu, kad jis padėtų jums išties perleisti tą savybę savo giluminei esmei. Aš paleidžiu ją ir tiek.

Atlikdami šią meditaciją turėtumėte pajusti ryšį su mylinčia visatos sąmone. Jos padedamas pradėsite išties vaduotis nuo senojo aš. Kuo ryžtingiau tvarkysitės su mintimis ir jausite stipresnį išsilaisvinimo nuo trūkumų džiaugsmą, tuo labiau susiderinsite su aukštesniąja valia, jos protu ir meile.

Dėkokite. Baigę sakyti maldas, nepamirškite padėkoti už pagalbą. Taip elgdamiesi pasiunčiate į kvantinį lauką signalą, skelbiantį, kad jūsų ketinimas jau išsipildė. Norint ką nors gauti, svarbiausia būti dėkingam.

1 žingsnis: pirmiausia atlikite pasirinktą indukcijos techniką ir
stenkitės vis labiau priprasti prie šio būdo susiliesti su pasąmone.

2 žingsnis: įsisąmoninę, ką norite savyje pakeisti, atpažinkite
savo trūkumus. Kitaip tariant, išskirkite konkrečią emociją, kurią nori
te ištrinti iš atminties, ir tirkite, kokias nuostatas ji skatina.

3 žingsnis: prisipažinkite viduje glūdinčiai aukštesniajai galiai,
koks buvote, ką nuo visų slėpėte ir ką norite pakeisti. Tada išoriškai
paskelbkite, kokios emocijos vergas iki šiol buvote, kad išlaisvintu
mėte kūną nuo nesąmoningų programų ir sutraukytumėte saitus su
savo aplinkos dėmenimis.

4 žingsnis: galiausiai atsiduokite aukštesniajam protui, sykiu
perleisdami jam ribojančią būseną; prašykite, kad jis permainytų šią
būseną jums tinkamiausiu būdu.

Reguliariai praktikuokite šiuos žingsnius, kol išmoksite juos taip gerai, kad jie susilies į vientisą ir sklandų vyksmą. Tada galėsite judėti toliau.

Turėkite omenyje, kad papildydami meditaciją naujomis pakopomis, visada pradėsite nuo šių ką tik išmoktų keturių sąmoningų žingsnių.

Dabar jau esate pasirengę antrosios savaitės meditacijai. Čia pateikiu glaustą praktikos santrauką. Jei jau įsidėmėjote šiuos veiksmus skaitydami ir užsirašinėdami, paprasčiausiai pakartokite visa tai meditacijos metu. Rezultatai jus greičiausiai nustebins.

Ignoruokite dramas. Išmokite džiaugtis tuo kas vyksta. Nustokite ginčytis su gyvenimu. Pamirškite, kaip jūsų požiūriu turi klostytis reikalai. Paprasčiausiai priimkite gyvenimą tokį, koks jis yra. Jūs pats pasirenkate savo reakciją į vykstančius įvykius ir jiems suteikiate reikšmę. 12 svarbiausių žodžių jūsų gyvenime: Įvykiai jūsų gyvenime neturi jokios kitos reikšmės, išskyrus, tą reikšmę, kurią jūs jiems priskirsite. Kokia reikšmę suteikiate vykstančiams įvykiams, tokį gyvenimą kuriate. Pakeisite suteiktą įvykiams reikšmę, pakeisite siunčamus signalus į kvantinį lauką, pakeisite gyvenimą.

12 svarbiausių žodžių jūsų gyvenime: "Įvykiai jūsų gyvenime neturi jokios reikšmės, išskyrus, tą reikšmę, kurią jiems priskirsite jūs". Jūs pats pasirenkate savo reakciją ir vertinimus į vykstančius įvykius. Kokia reakcija, toks ir jūsų gyvenimas. Kokia reakcija, tokias proto bangas siunčiate į kvantinį lauką. Pakeisite reakcijas, požiųrį, vibracijas, pakeisite likimą.

Išanalizuokite, ką jūs jaučiate, ką galvojate šią akimirką? Iš to galima suprasti, ar jūsų minčių vibracijos atitinkamai rezonuoja su jūsų ketinimų "išgyti" ir "turėti" vibracijoms". Jeigu jūs norite išgyti, bet situacija kurioje dabar esate yra apverktina, sunku bus ilgai išsaugoti teigiamas mintis.Mes susifokusavęs į tai, kas atitolina jus nuo siekiamo rezultato. Visada grįšite prie liūdnų minčių, prie kurių vibracijų, priekurių esate įpratęs, nes jas generuoja seni neuronų tinklai. Turite stengtis bet kuria kaina pasiekti labiausiai jus džiuginančias mintis, iš visų, kurias dabartinėmis sąlygomis galite pasiekti. Ir kartojant jas, stentis padaryti jas dominuojančiomis. Pakeisi neuronų tinklus, reiškia pakeiskite mūsų proto skleidžiamas vibracijas. Naujos vibracijos padės jums kvantiniame lauke artėti prie "išgijimo" ir jūsų ketinimo "turėti" išsipildymo.

Kuo labiau stengiatės, ką bijoti ką nors prarasti, tuo labiau stumiate tai nuo savęs. Tokios mintys, sukelia baimę, kad nepasieksite ko norite. Jei jų neatsikratysite, atsitiks tai, ko labiausiai bijote.

a .-•-••"'	~"~~--..
avimas
5 proc.
/ >	1
i
1 ₊ +
\ ⁺ + +

Nesaugumas	Depresija	Liūdesys
Neapykanta	Gėda	Pasibjaurėjimas
Kritika	Apgailestavimas	Pavydas
Susitapatinimas su aukos vaidmeniu	Kančios pojūtis Nusivylimas	Pyktis Apmaudas
Nerimas	Baimė	Savęs nuvertinimas
Kaltė	Godumas A	Stygius i