... Kad atsipalaiduotumėte, nereikia nieko daryti. Tiesiog supraskite energijos judėjimą, nemotyvuotą energijos tėkmę. Ji teka, tačiau ne link tikslo, ji tiesiog teka, ir tai yra šventė. Ji juda todėl, kad jai savęs pačios yra per daug.

Štai.

Elkitės nemotyvuotai* Aš sakaujums, kad nėrakur eiti. Viskas leiskite savo energijai Jau čia- ši°Je akimirkoje yra visos tekėti. Dalykitės, o ne egzistencijos kulminacija, visa egzisten-

....            ,    .        ci'ja susiliejusi i Šią akimirką. Visa,


Jau įprasta apie fizine ir dvasinę sveikatą kalbėti kaip apie skirtingus dalykus. Bet šiuolaikinis žmogus neišvengiamai yra ma­terialistas. Norint jį išmokyti susigrąžinti sveikatą, reikia pradėti nuo akivaizdžių dalykų, t.y. nuo fizinio kūno — to reikalauja kas­dienis gydytojo darbas.

Vis dėlto žmogus, pasirinkęs netradicinį pasveikimo būdą, turi žinoti, kas yra sveikata, ir teisingai taikyti šias žinias. Tas, kuris ti­kisi, kad rankos mostelėjimu išgydoma liga, žiauriai apsirinka, — lengvatikis vėliau moka savo sveikata. Jei kas jus gydydamas pride­da rankas arba duoda energijos, trumpam palengvina būklę, bet visa tai tėra tik trumpalaikis efektas ir pasekmių naikinimas. Iš es­mės šitaip gydo ir tradicinė medicina.

Ligą galima gydyti tik pašalinus priežastį, o priežastis glūdi jumyse. Kiekvienas žmogus pats žino priežastį, bet dauguma, deja, jos neįsisąmonina.

Geriausias žmogaus gydytojas yra jis pats, kadangi visą laiką po ranka. Gydytojo užduotis — mokyti, nukreipti, padėti ir nurodyti klaidas. Jei pats žmogus sau nepadeda, jam ir Dievas nepadės.

Žmogus yra Dvasia, kuri per Sielą valdo savo Kūną.

Mūsų kūnas — kaip mažas vaikas, nuolatos laukiantis meilės, ir kai mes nors truputėlį juo rūpinamės, jis nuoširdžiai džiaugiasi ir iškart bei dosniai atsilygina. Jei žmogus rytą prabudęs sako: „Labas rytas, mano kūne! Aš myliu tave! Šiandien bus graži diena", — tai tikrai šiandien bus gražesnė diena. O vakare: „Labos nakties, mano kūne! Aš myliu tave! Miegas bus geras", — tai miegas ir bus geresnis.

Kai saulė šviečia, man gera. Aš mėgaujuosi pasyviai. O jei švie­čia ir aš sakau sau: „Kokia laimė, kad saulė šviečia", — tada akty­viai duodu sau daug jėgų. Jei lyja, o kelias neįtikėtinai purvinas, net ir tada galima pasakyti ką nors, kas gali pakelti nuotaiką. Pačioje

7


 

nemaloniausioje situacijoje yra teigiamų dalykų visada, tai ji — tik karti pamoka.

Kas gali žinoti, gal ir ji pravers.

Kosminiu mastu egzistuoja priežasties ir pasekmės dėsnis. Ką pasėsi, tą ir pjausi. Liga aiškiai rodo mūsų pačių klaidas.

Tie, kam nepatinka, kai nurodomos jų klaidos ir mokoma, kaip jas atitaisyti, pasmerkia save kančioms. Žmogaus dvasia žino savo pareigas. Tarp jų — ir pareigą būti sveikam. Tai, kad mes dėl savo materialaus negatyvumo vis dar ritamės žemyn, reiškia kenkimą visiems. Žmogus nėra vienas. Ligotas žmogus skleidžia negatyvumą ir tuo daro kitiems blogį.

Taigi dėl mano šeimos ligų iš dalies esu kaltas ir aš pats. Kos­minis dėsnis skelbia: viskas, ką darau, grįžta dvigubai. Kaip įstaty­mo nežinojimas neatleidžia nuo bausmės, taip ir aš prisiimu dvigu­bą bausmę už savo neigiamą požiūrį.

Pats žmogus prisiima ligą. Tai pasekmė. Priežastis buvo nei­giama mintis.

Visa, apie ką bus rašoma toliau, skiriama tiems, kurie nori patys sau padėti!

Visko šiame pasaulyje esmė yra Energija.                          '

Energija — Šviesa = Meilė — Visata = Vienybė = Dievas. Jei jums nepatinka žodis Dievas, tai esate žmogus, kuris, bjau­rėdamasis purvu, išmeta ir spindinti brangakmenį, neišmanydamas, kas tai yra.

Skirtingos energijos formos užtikrina pasaulio įvairove.

Sveikatos energija užtikrina sveikatą. Vienybė nepripažįsta ra­mybės būklės. Sveikatos energija taip pat nuolatos judėdama kinta. Kaip kraujas teka kraujagyslėmis, o limfa limfagyslėmis, taip ener­gija teka ypatingais kanalais. Kraujo apytaką kūne galima palaikyti padedant dirbtinei širdžiai, bet kai nustoja tekėti energija, žmogus miršta.

Paprasta akimi energijos kanalų nematome. Žmogaus kūne jų yra nesuskaičiuojama daugybė. Didžiausioji kanalų dalis susikon-


 

centruoja į pagrindinį, esantį stubure. Būtent todėl stuburą galime vadinti kūno atrama ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Žmogaus kūne dar yra energijos centrai, arba čakros, — ener­gijos saugyklos. Tinkamai jas papildyti gali normalus, t.y. sveikas stu­buras.

Kiekvienas žmogus fizinę sveikatą turėtų pradėti susigrąžinti nuo stuburo, Mūsų kūno sandara yra tobulai tikslinga. Visas pagal­bines priemones išlaikyti sveikam kūnui gauname gimdami: akis — klaidoms matyti, rankas — joms ištaisyti. Žmogaus skeletas + rau­menys yra tiksliai sureguliuota svertų sistema, paprasta ir univer­sali.

Pažvelkite į savo kūną veidrodyje — koks jis kreivas! Net ne­bandykite teisintis, kodėl jis toks. Jei norite pasveikti, stuburas turi būti tiesus. Tol, kol žmogus nesupranta, kad nuo laikysenos pri­klauso sveikata, nėra prasmės toliau gydyti — vis vien jis galutinai nepasveiks.

Suglebęs kūnas = suglebusi siela = prasta sveikata.

Neužmirškite, kad nė vienas stuburo slankstelis negali trintis su kitu. Prieš pradedant tiesinti kreivą stuburą, slanksteliams reikia padaryti vietos.

Iš pradžių slankstelius reikia pakelti. Tai atlikti padės stuburo ištiesinimo pratybos stovint, gulint ant grindų arba sėdint. Geriau­sia — sėdint ant kietos kėdės. Padėkite delnus ant šlaunų taip, kad riešai remtųsi į apatinę pilvo dalį. Mintis koncentruokite į stuburą. Kelti stuburą pradėkite nuo uodegikaulio. Fizinį kėlimą stiprinkite ir mintimis. Įsivaizduokite katę, keliančią uodegą: išlenkite juosme­nį, įsivaizduokite, kad kryžkaulis atsiduria vos ne horizontalioje padė­tyje. Tik šitaip gali lengvai pasikelti juosmens, krūtinės ir kaklo slanks­teliai, nes išnyksta išlenkta atgal padėtis, primenanti čerpių dėstymą.

Jei dar mintyse įsivaizduosite, kaip kiekvienas slankstelis at­skirai kyla stačiai į viršų, į teisingą vietą, jei lėtai, remdamiesi ran­komis j šlaunis, tiesinsite nugarą, tai greitai pajusite, kad gerėja jūsų būklė, tai yra: pečiai atsitiesia, rankos guli laisvai ir tiesiai, kvėpuojate laisvai, nugara tiesi. Nėra per ilgų rankų, yra per trum­pa, susmukusi nugara.


 

Dabar atpalaiduokite pečius ir ištempkite kaklą, daugiau pa­kaušį nei smakrą, kad įsitemptų visi viršutinės kūno dalies raume­nys. Mėgaukitės ir džiaukitės išsitiesusiu stuburu.

Kai po tokio išsitiesinimo atsistosite, pajusite savo kūną. Paju­site, kad stuburas pasidarė lengvas, ir jei kūnas netrukdytų, jis pa­kiltų aukštyn, — tai reikš, kad pasiekėte idealą ir pagrindinis ener­gijos kanalas atidarytas.

Jūs pripildo gaivumo jausmas. Jaučiatės sveikesni.

Kaip dažnai tokį pratimą atlikti? Taip dažnai, kaip greit norite pasveikti. Vieni daro kartą per dieną, kiti — šimtą. Kiekvienas turi savo tikslą ir galimybę pasirinkti.

Paprastas žmogus dažnai negali suprasti, kodėl verčiamas tie­sinti nugarą, jei atėjo dėl visai kitos ligos. Nuo nugaros skausmų nemirštama, kaip įprasta sakyti. Stuburą tiesinti svarbu todėl, kad kiekvieną slankstelį atitinka vienas organas ar organų pora, kurių sveikumas visiškai priklauso nuo to slankstelio. Žiūrint į pažeistą slankstelį ir nematant organo, galima pasakyti, kas jam yra. Pavyz­džiui, tarp menčių yra šeštasis krūtinės slankstelis — širdies slanks­telis, kurį staigiai sutrenkus, ypač jei slankstelis jau anksčiau buvo pažeistas, ištinka net infarktas. Kaklo pirmojo slankstelio pažeidimas sukelia migreną, epilepsiją ir t. t.

Kuo ilgiau slankstelis yra pažeistas, tuo rimtesni bus pakiti­mai. Tik pasiekus kritinę ribą, atsiranda skausmo sindromas. Jei būtumėte profilaktiškai ištiesinę savo stuburą, kritinės ribos taip ir nebūtumėte pasiekę.

Sėdinčiųjų prie kontorinių stalų stuburas dažniausiai krei­vas — jį reikia tiesinti 5—10 kartų per dieną. Jei keliate didelį svorį arba nukritote, — iš karto tiesinkite. Sporto treniruotę irgi turite pradėti ir baigti stuburo tiesinimu.

Ypatinga problema — kaulų lūžiai.

Jei prieš 30—40 metų buvo galima galvoti, kad paprastai kris­damas vaikas nesusižaloja, tad dabar — viskas pasikeitę. Jų kaulų audinys dėl mineralų ir kalcio trūkumo yra toks trapus, kad vaikų tiesiais stuburais sunku rasti. Jaunimo — dar blogesnė padėtis. Dėl

10


 

rafinuoto maisto visas pasaulis kenčia mineralinių medžiagų truku­mą ir darosi vis silpnesnis.

Nepriklausomai nuo amžiaus žmogus turėtų vartoti gamtinį kalcį — kiaušinio lukštus. Ypač augantys vaikai, nėščiosios, tie, ku­rie turėjo kaulų lūžius, pagaliau seni žmonės, kurių kaulai ilgainiui suminkštėja. Gavusių hormoninį gydymą kaulų retėjimas dažnai pa­siekia kraštutinę ribą, bet vis dėlto kalcio jie nevartoja.

Vaikams nuo rachito duodamas vitaminas D. Tai nelyginant botagas pavargusiam arkliui, kuriam gailimą avižų. Vaikams kalcio irgi reikia. Kalcio apykaitą reguliuoja priešskydinė liauka, esanti skydliaukės užpakaliniame paviršiuje. Energetinė reguliacija ateina iŠ kaklo septintojo slankstelio. Taigi, jei norite, kad kaulai būtų stip­rūs, ištiesinkite ir savo kaklą. Tik nebijokite aterosklerozės (krau­jagyslių kalkėjimo). Atvirkščiai!

Kai pradedate vartoti virtus (kad būtų Švarūs), džiovintus ir kavos malūnėliu sumaltus kiaušinio lukštus, mintyse jiems sakykite: „Eikite dabar stiprinti mano kaulų, o pakeliui visose nereikalingose vietose valykite susikaupusias druskas!" Taip galite išsivaduoti net nuo aterosklerozės. Nepamirškite, kad viskas prasideda nuo minties!

Suaugusiems reikėtų vieno arbatinio šaukštelio be kaupo kiau­šinių lukštų kas dieną šešis mėnesius per metus, ligotiems — dar ilgiau. Augančių vaikų poreikis kalciui didesnis. Dar galima nusi­pirkti tablečių, kurių sudėtyje yra palyginti gero gamtinio dolomito. Jas patogu vartoti. Tablečių energetika, žinoma, neprilygsta natūra­liems kiaušinio lukštams.

Gali pasirodyti juokinga, bet nugaros tiesinimas padeda įveik­ti net blogą nuotaiką ir nuovargį. Juk ir pastarieji yra vien neigia­mos energijos pasireiškimas.

Kodėl sėdint ant minkštos sofos tuoj suima miegas? Todėl, kad pagrindinis energijos kanalas užsidaro ir kūnui reikia miego kaip energijos atstatymo galimybės. Tas pat nutinka važiuojant au­tomobiliu ar autobusu.

Mokykite vaikus ir jaunimą tiesinti stuburą. Žmogus su tiesia nugara ne taip greitai sensta. Nelaukite, kol nugaros patologija vir­šys kritine ribą. Pradėkite tuoj pat!

11


 

• -*mvbės (pykčio, noro kcrSytl). Ai

Tai paprasčiausias paaiškinimas apie kūne egzistuojantį erlar daugiau neigiamy"     \t>j
srautą ir sutrikimus, kuriuos sukelia kliūtys io kelvie.      rktu gali pasveikti? Nega i.
                                       nanrastu pavy/xl>,m.

Situaciją Paaiškinsim\d^^aukia Staiga vienas luriu: ,. Keturi žmonės stovi ir ką ko^ auk«. b^      nelaimingttH, pa

ija. Ti< Tai girdi trys. Pirmasis r^a aš   * -   samprotauja: „K,,,,,/ H

_

kur atsiranda energija?

Kaip anksčiau sakyta: Visavienybė = Dievas = Energija

.-

kūno (kūno dalies) atleidimo, kad jam pa-

13

 

samprotauj
,                                      ^           ^

priklauso nuo gimimo. Ją geriausiai jaučiame miegodami, nes ta pasakė? Ką aš jam padariau^    taįneliečįa. o iš tikrųjų žmo-

eda juoktis,     }         ^q užmįršes.

energiją, — gausiname ar naikiname.                                                     šį žodį taikė sau, nes p"sl™mer'iežasties užmezgė neigiamą ry-

sitiko? Du žmones be pri                   ^ ^ ^ blogas? Trečia-

randinė suveikė. Kas   uv   g

i g"^1— —j-                        ,        Kitas samprotauja. „!»«•"• • J

energija ateina į mus iš Visavienybės su Dievu, kuri mums teisčojęs, kad tai buvo jam pasą y^ .        ^ ^ ^  ^  Nervinė įtampa

i jaučiame miegodami, nes ta pasakė? Ką aš jam pa ari   ^

mūsų siela tyra. Nuo mūsų pačių priklauso, kaip naudojame šia. Trečiasis pradeda juoktis,     }

1               J             J                  ....  —t. rtncimme. Ką

siminimas šildo širdį, ir kiek tokių, kuriuos prisimenant sielai dar,r stresų g.-------------------------             ...

absoliutus blogis? — blogas. Pri­kaltų, bet žino-

si sunku. O dabar įsivaizduokite, kad su visais šiais įvykiais esabuvo geras, nes jis neprisiėmė s res .     ^
susieti nematomu saitu arba energijos ryšiu. Kiek daug baltų -   Ar apskritai egzistuoja absoliutus ge
teigiamų — ir kiek daug juodų — neigiamų — saitų!
                                    Viskas reliatyvu. Vienam daly aš

Jei man blogai, aš pats pasumivc,*. «t ~--ol

Panašūs traukia panašius — tai kosminis dėsnis. Jei bijau su-i. tai susirgsiu. Jei bijau vagies, jis ateis. Jei bijau apgavystės, 5. Jeigu jaučiu pyktį, pavydą, kaltės jausmą,

Ją, kaltės jausmą,

Vieni įvykiai duoda jėgų, kiti — atima. Pastarieji vadinami guso nuo to, kaip vertinate situaciją.^
venimo įvykių įtampomis, arba stresais. Yra žinoma, kad ligas le __ viskas prasideda nuo jūsų P*cių'    ^    .
mia stresai, bet ar galite patikėti, kad visomis ligomis susergan    jei man blogai, aš pats pasirm    uj»t^ ^/^.
nuo stresų?                                                                                               --   • —'-" --"^ilis — tal

kadaise vaikystėje kažkas jums pašak

Paprastas pavyzdys
vieną blogą žodį.                                                                             { prisįsaukiu apgaviu. ^.&- j—-;- • -    .

Dabar kiekvieną kartą, kai                                   -                       lgaįlestavimą, gailestį, tai pritraukiu pykti,

- Jums Pasako ^ žodi'                                                                 lgailestavimą, gailestį ir t. t.                                        prisiėmė blogį ir

—   jūs patys sakote tą žodį,                                                         TAIGI: jei žmogus serga, vadinasi, jis ja   f

—   jums girdint kažkam sakomas tas žodis,                                              čiu padarė bloga savo kūnui.                               ^ mano kūmjj

—   matote filme kažką kažkam sakant tą žodį,                                          Užsislėpusi manyje bloga mintis visaaa k

pajuntate, kad tai jūsų asmeninė problema, nes atsinaujina taįreikia pateisinimų.                                                   •  __ •• 'laisvinti iš to blogio,

pats neigiamas ryšys. Arba dar vaizdžiau: kiekvieną kartą lašas nu      Lįeka tik vienintelė galimybe — issi laša į jūsų kančių taure, kol ji prisipildo.

ATLEIDIMU! Neigiamas ryšys nutrūksta, kai aš sakau: atleidžiu tau, ką man padarei.

kad tą blogį prisiėmiau.

Kuo neigiamesnis pojūtis, tuo didesnis lašas. Per kraštus išsi­liejusi balutė yra liga. Kuo didesnė balutė, tuo sunkesnė liga.

1.

2.          atleidžiu sau,

3.    prašau savo

kenkiau.

4.   Aš myliu savo kūną (kūno dalį).

Dabar turėtų paaiškėti, kodėl dėl vieno vienintelio žodžio gali ištikti infarktas. Infarktas arba bet kuri kita liga — tai peržengta kritinė riba arba paskutinis lašas į kančių taurę. Čia ir susiduriame su energijos materializavimusi. Po tokio įvykio daroma įprasta išva­da — dėl kažkokio žmogaus kažką ištiko infarktas. Paskui — užjau-čiantieji supyksta ant „kaltininko" ir neigiamybei (infarktui) pride-


 

'£)   kl.HISli:

Įl ncatlei-pdarė, —

atleisti! priva-

naigesi.

tarsi inasi, laikus

fadu-'učių

na.


 

 


 

12


 

15


 

Ji*i ;iš kažkam padariau blogį (taip pat ir mintimis), tai prašau allekliino u>, kuriam pakenkiau. Atleidžiu ir sau, kad taip atsitiko.

Ai teisingai supratote? Išlaisvinti, tai yra atleisti, reikia abiejų rySio gali).

------- 2----

Aš — tai mano Siela. Mano kūnas yra mano.

Pirmasis ryšys (1) tarp manęs ir blogio. Antrasis ryšys (2) tarp manęs ir mano kūno. Abu galiu išlaisvinti, jei to tikrai noriu.

Žmogus turi savo poelgį suvokti. Viskas, ką darau kitam, grįž­ta dvigubai: darau gera, gaunu dvigubai, darau bloga — gaunu dvigubai. Jei žmogus, darydamas blogį, pargriūva ir susilaužo kau­lą, tai gauna mažą bausmę už mažą nusikaltimų. Jam pasisekė iš­kart būti nubaustam. Už didelę nuodėmę reikės mokėti vėliau, taip pat ir kitame gyvenime. Kas skundžiasi sunkiu likimu, tepamąsto, kad atperka ano gyvenimo nuodėmes. Jei žmogus blogai pasielgia nepagalvojęs, bus nubaustas, o kai tai daro sąmoningai ir kryptin­gai, tada bus skaudžiai nubaustas. Ypač dažnai dabar mėgstama prakeikti, linkėti bloga, nusikalsti. Bausmė laukia savo laiko.

Tebus dar kartą pasakyta — nėra pasekmės be priežasties. Nejauskite neapykantos darantiems blogį, — pykdami tiktai ken­kiate sau. Jie patys anksčiau ar vėliau bus nubausti.

Jeigu prašysite atleidimo už praėjusio gyvenimo nuodėmes ir sau atleisite, kad lig šiol to nepadarėte, tai galėsite išsivaduoti iš praėjusio gyvenimo nuodėmių. Tik sunku rasti aiškiaregį, kuris per­žiūrėtų praėjusį gyvenimą.

Idealu, jei žmogus galvoja apie ateitį, o ne praeitį. Reikia ne­daryti blogų darbų arba iškart prašyti atleidimo, jei nenorėdami ką nors darėte ar tik galvojote. Negalima atidėti praėjusio gyvenimo klaidų taisymo vėlesniam laikui. Ką galite atlikti šiandien, neatidė­kite rytdienai.


 

MintlS yra veiksmas. Atleisti mintyse taip pat veiks­minga, kaip ir atleisti garsiai ištartais žodžiais. Minties veiksmas suteikia galimybę atleisti visiems nepriklausomai nuo laiko ir at­stumo. Vakarykštė diena atleidimo atžvilgiu yra tiek pat nutolusi, kaip ir vaikystė ar buvęs gyvenimas.

Kai aš atleidžiu iš visos sielos, tai ryšys nutrūksta iškart ir visiškai. Jei aš nemoku koncentruoti savo minties, ją turiu kartoti, kol pajusiu, kad problemos nebeliko.

Galbūt iš viso to supratote, kodėl niekad negalima klausti: „Bet juk jis kaltas, kodėl aš turiu atleisti?" Turiu todėl, kad neatlei-dimas kenkia man pačiam. Ir galbūt jis nieko bloga nė nedarė, — tai tik aš maniau, kad darė.

Kokia didžiausia nuodėmė pasaulyje? Nemokėjimas atleisti!

Atleidimo nedera suvokti primityviai. Kai man bloga, priva­lau savęs paklausti: „Kodėl man bloga? Kas man kenkia?"

PAVYZDŽIAI

1. Žmonės pykstasi, ir tai sukelia man blogus jausmus.
.i!           Atleidžiu jums, kad pykčiu man darote bloga.

Atleidžiu sau, kad tai prisiėmiau. Šitaip atleidę su nuostaba išvysite, kad pyktis tuojau baigėsi.

i      2. Kas nors suserga, aš imu rūpintis ir baimintis.

Atleidžiu ligoniui, kad jis savo liga mane skaudina.

Atleidžiu sau, kad tą skausmą prisiėmiau. Žmogus prisiima pareigą rūpintis. Kas nesirūpina kitu, tarsi ir apskritai ne žmogus. Bet rūpestis — tai neigiamybė. Vadinasi, reikia išsivaduoti iš rūpesčio ir dėl jo kilusio blogio. Gydant vaikus atleisti yra idealu. Atleidimu išlaisvinu tarp savęs ir vaiko atsiradu­sį neigiamą ryšį, kuris vargino mus abu. Vaikas, sergantis plaučių uždegimu, tokiu atveju be vaistų išgyja per 3—4 dienas.

3. Kas nors numirė.

Atleidžiu mirusiajam, kad savo mirtimi jis mane skaudina. Atleidžiu sau, kad aš tai prisiėmiau.


 

 


 

14


 

15


 

1


 

Paprastai šitaip ištaisome savo klaidą, kadangi neišlaisvinome mirusiojo dvasios. Gera darome ir sau, ir mirusiajam. Labai daž­nai gėdintieji suserga, nes verkdami kenkia išėjusiojo dvasiai. Dva­sia nori ir turi būti laisva. Žmogus, kuris mirė, norėjo mirti. Jis norėjo laisvės. Mirtis yra maloni patirtis. Visi, patyrę klinikinę mir­tį, tai patvirtina.

4. Kas nors daro gera, aš tai žinau, bet man tai nepatinka. Man dabar nereikia jo gerumo. Mano karmai išpirkti dabar reikia būtent to blogio, kurį turiu. Viską už kitą atlikti — vadinasi, jam daryti bloga. Negalima iš kito atimti gyvenimo patirties. Atleidžiu tau, kad savo geradaryste man darai bloga. Atleidžiu sau, kad aš tam pritariau. Šitokia padėtis būdinga tėvų ir vaikų santykiams.

JLabiausiai žmogų myli jo vaikas. Ir labiausiai vaiką skaudina jo motina. Kodėl? Priežastis paprasta.

Vaikas pažįsta savo motiną geriau nei pati motina save. Jis be perstojo devynis mėnesius stebi savo motiną. Jis, tyra dvasia, viską žino, mato, supranta. Motina savo vaiko — ne. Dauguma kelių pas­tarųjų kartų motinų su savo negimusiu kūdikiu nemokėjo kaip su gyvu žmogumi net bendrauti. Vaikas gimsta. Ir pradeda klausytis, ką motina kalba, ir matyti, ką ji daro. Šie trys kardinalūs skirtumai pažeidžia vaiko sielą, užmezga neigiamus ryšius. Dėl to kaupiasi negatyvumas.

Ir vis dėlto neturiu jokios teisės kaltinti savo motinos, nes pats ją pasirinkau, kai dvasių pasaulyje būdamas jaučiau poreikį ateiti į Žeme ir išpirkti savo karmą (lemties skolą). Tik ši motina man yra tinkama. Tik per sunkumus, kuriuos nugaliu būdamas šios motinos vaikas, galiu išganyti savo karmą.

Panaši padėtis ir su tėvu.

Atleiskite savo motinoms ir tėvams iki smulkmenų viską net ir tada, jei jie jau išėję iš šio pasaulio. Jūs verti jų. Tai yra ir jūsų karma, ne tik jų.

Jei kas nors šio paaiškinimo nesuprato, tai dar šį tą pridursiu.


 

Žmogus yra dvasinė būtybė. Žemėje žmogaus pavidalu ji įsi­kūnija tam, kad būtų išganytos mūsų nuodėmės. Visą tą blogį, kurį kuriame dabar, ateiname išganyti vis iš naujo, kiekvieną kartą ima­me naują kūną, nudėvime ir jis virsta dulkėmis.

Su praėjusių gyvenimų įvykiais esame sujungti energijos ry­šiais. Juos irgi galima išlaisvinti atleidimu.

JJauguma šiuolaikinių žmonių vis dar jaučia gimimo stresą. Embrionas ir naujagimis yra tyra siela. Prieš jį suaugęs žmogus tu­rėtų jausti šventą virpulį, turėtų saugoti ir mylėti. O iš tikrųjų?

Nėštumo metu motina užsiima viskuo, tik ne dieviškai išmin­tinga ir jautria būtybe. O kaip dažnai abejojama — ar gimdyti, ar daryti abortą. Įsivaizduokite, kokia neviltis jus apimtų, jei žinotu­mėte, kad šiuo laiku motina planuoja jūsų mirtį. Vaisius juk visa mato.

Ateina metas gimdyti. Motina kenčia savo skausmus, akušerė skuba atlikti savo darbą, gydytojas sprendžia savo problemą — ko­kių vaistų suleisti. O vaikas galvoja ir prašo: „Prašau mane mylėti, tada galėsiu lengvai ateiti į šį pasaulį. Be meilės esu bejėgis kaip ir jūs, kurie bijote skausmo, skubate, blaškotės".

Šiuo laikotarpiu atsiranda įvairiausių stresų užuomazgos. Jei su vaiku kasdien nors trumpai pakalbate, vadinasi, jis nepaliktas vienas, jis mylimas ir saugomas, juo rūpinamasi. Vaikas jau neišgąs­dintas ir protestuojantis. Jis yra aukštesnioji dvasinė būtybė, kuriai trūksta tik materialaus gyvenimo patirties — to, kas menkina suau­gusiojo dvasinę vertę.

Taigi viskas prasideda nuo motinos! Ir nuo tėvo! Prašykite sa­vo vaiko atleidimo, kad nemokėjote juo rūpintis ir jį mylėti taip, kaip jam to reikėjo. Ir atleiskite sau, kad taip atsitiko.

Vaike! Atleisk savo tėvams jų trūkumus.

Vaiko padėtį reikia dar atskirai paaiškinti ir pabrėžti. Jei kam sunku, — tai tik vaikams. Jų laimė ta, kad jie neprisiima pasaulio blogio, jų tyrumas juos apsaugo. Deja, pasaulio blogis persiduoda jiems per tėvus. Įprasta, kad tėvai kaltina visuomenę, mokyklą ir dar daug ką dėl to, kad jų vaikas nervingas, be pusiausvyros,


 

 


 

16


 

17


 

verkšlenantis, linkęs į depresiją. Visa tai turi tiesos dalelę. Ir vis dėlto vaiko siela pradedama traumuoti namuose. Kai motina vaka­re pareina iš darbo nuvargusi, prastos nuotaikos, o vaikas, nieko blogo nenujausdamas, maišosi po kojomis ir gauna niuksą, tada ji sužeidžia vaiko sielą. Fizinis skausmas palyginti su tuo — niekis.

Kiek jūsų prašo vaiką atleisti, aiškindamos, kad ne jis, vaikas, kaltas, o aš, būdama suirzusi po sunkios darbo dienos? Tas vaikas, kuris dar net nemoka kalbėti, teisingai suvokia — motina tokia, kokia yra. Sako tai, kas vyksta, ir elgiasi taip, kaip yra. Vaikui nereikia pa­gražinto pasaulio vaizdo. Vaikui reikia tiesos. Atsiprašydami elgiatės sąžiningai.

Vaikui reikia ir motinos, ir tėvo. Jis myli abu, nes pats juos išsirinko. O jei vienas iš jų yra alkoholikas, šeimoje kyla konfliktai. Visiškai įprasta, kad „gerasis" iš tėvų pradeda juodinti „blogąjį". No­rėdamas pamokyti, sakoma. Blogasis tampa dar blogesnis. Labai blogas tėvas pradeda net neapkęsti savo vaiko. Ir vaikas ima bijoti. Baimės magija galinga. Niekada nepamirškite, kad prieš kiekvieną vaiko ligą buvo stresinė situacija, net prieš gripą ir kitas infekcines ligas. Virusas įveikia tik streso susilpnintą kūną. Chroniškomis li­gomis serga vaikai, nuolatos patiriantys stresą (dažnai — baimės sindromą prieš tėvus). Pavyzdžiui, naktimis šlapinasi lovoje, jam slenka plaukai, angina...

Nesakykite, kad mano vaikystė buvo daug nervingesnė nei mano vaiko. Vaikas ne jūsų! Jo poreikiai kitokie nei jūsų, jo gyve­nimo patirtis kitokia. Viso pasaulio negatyvusis fonas didelis, jį dar padidina kiekvieno mūsų asmeninis negatyvumas, todėl mūsų vai­kas tiesiog nepajėgia to ištverti.

Jei jaučiate, kad padėtį reikia taisyti, pradėkite nuo savęs. Jei norite žinoti, ką daryti, kai vyras alkoholikas, žinokite, kad alkoho­lizmas atsiranda dėl nevisavertiškumo komplekso. Pradėkite nuo atleidimo: prašykite vaiko atleisti, kad jo akyse žeminote tėvą ar motiną. Lengva pasmerkti, sunku suprasti.

Ir jūsų konfliktai pradės stebuklingai nykti. Reikia ne kaltin­
ti, o atleisti.
                                                       •


 

 


 

Atleisti galima ir įvykiams — traumai, avarijai, kritimui, ope­racijai ir t. t. Atleisti galima ir emocijoms — skausmui, baimei, apgailestavimui, kaltės jausmui, pavojaus jausmui, blogio nuojau­tai ir t. t.

Net blogam charakterio bruožui galima atleisti. Net stuburas ar maža pažeista stuburo dalis išsitiesia lengviau, kai atsiprašau jo, kad kritimu (ar sunkiu darbu) jam bloga dariau. Ir atleidžiu sau, kad taip atsitiko. Taip nutrūksta neigiamas ryšys, kuris kreivina mano stuburą, ir slankstelis noriai slenka į savo vietą. Aš jam da­viau laisvę. Slankstelis, turintis sąmonę, kaip ir kiekvienas kitas mano organas ar ląstelė, slenka į teisingą vietą. Atleisti galima kiekvienam slanksteliui atskirai. Jei žinau, kad vienas konkretus slankstelis pažeistas, tada kalbu būtent su juo. Ir jis girdi.

JViekvienas žmogus yra unikalus. Kiekvienas kūno organas išsaugo būdingą tam žmogui stresą. Įmanoma išsivaduoti iš visų stresų, bet čia reikia aiškiaregio pagalbos. Norėdami tai daryti pa­tys, turite savęs paklausti: „Kas gi dabar mane vargina?" Ir atleisti tam, kas vargina. Ir vėl paklausti. Tai gali tęstis ilgai. Vargu ar kas nors šiandien gali skųstis, kad neturi stresų.

Klausimas: kaip išvengti stresų?

Atsakymas: iš anksto atleisti!

Pavyzdžiui, turiu eiti į nemalonią kompaniją. Aš sakau: „Aš atleidžiu jums jau iš anksto, jei jūs mano atžvilgiu ką nors bloga ketinate daryti, ir atleidžiu sau, kad mano sieloje tam blogiui vis dar yra vietos. Aš myliu jus, bet myliu ir save".

Mano paties problema, ar tai darau visomis savo sielos jėgo­mis, ar ne.

Šitaip įmanoma net didelius verslo sandorius sutvarkyti. Iš anksto atleidžiant išvengti net konkrečios autoavarijos.

Klausimas: ką daryti, jei lig šiol kitą žmogų laikau tiek kaltu, kad neturiu jėgų atleisti?

Atsakymas: pradėkite nuo to, kad paprašysite save atleisti, jog kito padarytą blogį prisiėmėte ir pakenkėte savo kūnui. Atleiskite sau, kad taip atsitiko.


 

 


 

18


 

19


 

'lai išlaisvina sielą; o toliau atleisti jau paprasčiau. Atleisdami atsiveriame gėriui, tikime gėrio buvimu ir sutei­kiame savo apsaugos dvasioms galimybę mums padėti.

Ar supratote, kodėl jus daug kartų mokė sakyti: „AŠ tave myliu?"

Meilė — teigiamiausias jausmas. Joje telpa visa, kas gera. To­dėl ji prilygsta Dievui. Mylėdami ligą-negatyvumą, pridėkime jai meilės-pozityvumo. Negatyvumas mąžta. Kuo daugiau meilės, tuo mažiau negatyvumo. Kol visai dingsta. Pabandykite!

Sakykite skaudamai vietai: „Aš myliu tave". Skaičiuokite, kiek žodžių „myliu" reikia jūsų skaudamai vietai. Tiek esate skolingi jai meilės.

.Ateityje nekartokite klaidų. Mylėkite savo kūną, tada turė­site daugiau teigiamybių. Geranoriškai veikdami aplinką, teiksite gėrio visai Žemei, visai Visavienybei. Jūsų įnašas mažas. Jei nori­te, kad ateitų meilė, iš širdies sakykite kiekvienam sutiktajam, net labiausiai vertam paniekos: „Aš tave myliu". Viskas, ką darote, grįž­ta dvigubai. Jūsų siela prisipildo meilės. O panašus traukia pana­šų...

Visa tai pasakyta norint įrodyti teiginį: žmogus yra sveikas tiek, kiek jis nori toks būti. Naudodamiesi šiais patarimais, įrodote sau, kad norite. Tada ateis ir sveikata. Niekada nevėlu pradėti.


 

;                 II dalis

Šviesos tiesa

ir žmogaus kūno filosofija

Savo išgyvenimus privalai Šlifuoti taip, kaip Šlifuojamas deimantas • jo paties dulkėse.

Tu pats esi brangakmenių Šlifuotojas

ir savo gyvenimo žiedo auksinių darbų meistras.


 

 


 

20


 

Jėgos!


 

Šviesos!

Meilės!


 

KŪRYBIŠKUMAS: vidinių galių išlaisvinimas


 

Nieko su savo kūnu nedaryk, tik atsipalaiduok... Kad atsipalaiduotumėte, nereikia nieko daryti. Tiesiog supraskite energijos judėjimą, nemotyvuotą energijos tėkmę. Ji teka, tačiau ne link tikslo, ji tiesiog teka, irtai yra šventė. Ji juda todėl, kad jai savęs pačios yra per daug.

Štai vaikas šoka, strikinėja, laksto šen bei ten, o jūs jo paklauskite: „Kur
tu bėgi?" Jis neturi jokio tiksJo. Vaikas, išgirdęs tokį klausimą,
pamanys, kad jūs esate kvaili. Vaikai visados mano, kad suaugusieji
yra kvailiai. Koks nesąmoningas klausimas: „Kur tu bėgi?" Argi jam
reikia kur nors bėgti? Vaikas Į jūsų klausimą paprasčiausiai negali at­
sakyti, nes jūsų klausimas visai neadekvatus. Vaikas bėgioja be tikslo.
Jis tiesiog gūžtelės pečiais ir atsakys: „Niekur..." Tada j tikslą orien­
tuotas protas paklaus: „Tada kurių galų tu išvis judi?" Į tikslą orien­
tuotam protui veikla būna prasminga tik
fy*                             tada, kai j i kur nors veda.

Elkitės nemotyvuotai*         Aš sakau jums, kad nėra kur eiti. Viskas

leiskite savo energijai      Jau   čia-   Šioje   akimirkoje   yra   visos

tekėti. Dalykitės, o ne       egzistencijos kulminacija, visa egzisten-

prekiaukite, nesudari-      cija SLIsilieJusi i ^ akimirką. Visa, kas

.. .„        j    .    _,         y^ yra šioje akimirkoje, yra čia ir da-

nekite sandoriu. Duo-

bar. Vaikas paprasčiausiai mėgaujasi šia kitę todėl, kad turite, o

energija. Jis tiek daug turi! Jis bėgioja

ne tam, kad paskui              ,   ,.,  ,    ,      .

ne todėl, kad turėtų kur nors nubėgti, o

gautumėte, nes tada         ,  ^  kad  per daug ^ tfld tiesįog
nuskursite. Visi taip        nebėgioti negali.

prekiaujantieji kėliau-         Elkitės   nemotyvuotai,   leiskite   savo

ja į pragarą.             energijai tekėti. Dalykitės, o ne prekiau-

kite, nesudarinėkite sandorių. Duokite

21


 

.•:•-••    Meilė — gyvenimo kūrėja

Kas yra meilė? Niekas negali tiksliai pasakyti, bet kiekvienas žino. Egzistuoja daug didžiųjų žodžio meistrų gražių posakių, ir vis dėlto visi jie netikslūs.

Meilės sąvoka sukelia labai skirtingas emocijas — nuo didelio džiaugsmo iki ašarų, nes visi jaučia, kad be meilės gyventi neįma­noma. Todėl žmogus ir siekia meilės.

Žmogaus dvasia savo pradine esme yra Aukščiausiosios Mei­lės, arba Dievo, kūrinys, todėl ji atpažįsta meilę net tada, jei nė vienas įsikūnijęs žmogus jos nemylėjo.

Meilė, kuri egzistuoja begalybėje, yra kaip Saulės šviesa, be kurios Gyvybė būtų neįmanoma. Kaip yra nekenčiančių saulės švie­sos, taip daug yra nenorinčių sąmoningai priimti Dievo meilės, nors patys egzistuoja tik Jo dėka. Nes jie dar nepajėgė savęs pažinti, kadangi Dievą arba užmiršo, arba Jo atsižadėjo. Visos neigiamybės žmoguje, įskaitant ligas, glūdi dėl meilės stokos.

Materializmas, sukaustęs jausmus, yra žmonijai didelė pamo­ka. Šio dvasios aptemimo momento labai reikia, kad žmonija mo­kėtų vertinti

šviesos tiesą, kad žmonija mokėtų ir norėtų dvasiškai išsilaisvinti.

Priimkite šį mokymą į savo sielą ir naudokite savo labui. Per­leiskite per savo sielą, kad suprastumėte, tada į mintis ateis tikėji­mas ir mokėjimas naudotis Šiuo mokslu. '

Mokymas stiprėja kartu su jumis, — o jūs stiprėjate kiekvieną kartą jį skaitydami.

Kas mėgsta pramoginę literatūrą, tam ši knygelė netinka.

DIEVAS = MEILĖ

TIKĖJIMAS GERUMU = TIKĖJIMAS Į DIEVĄ

23


 


 

 


 

 


 

Kas yra sveikata?

Jūs sergate, o aš esu gydytoja. Pakalbėkime apie sveikatą, apie sveikatos saugojimą, apie ligų išgydymą.

Ar žinote, kas yra sveikata? Man regis, nežinote. Kodėl taip sakau? Jei žinotumėte — nesirgtumėte. Ar irgi esu sirgusi. Daug ir sunkiai. Keletą kartų buvau prie mirties slenksčio, žinau, ką kalbu.

Gydytojas negali duoti sveikatos, ir joks kitas žmogus negali to padaryti. Nors jis gali trumpam palengvinti kančias, bet sveikata grįžta tada, kai suprantate, kas yra jūsų ligos priežastis. Pašalinate ligos priežastį, pradedate teisingai gyventi ir pasveikstate. Ištaisyti klaidą niekada nevėlu.

Viskas taip paprasta ir kartu sudėtinga. Bet to reikia mokytis.

Visų pirma turime kalbėti taip, kad suprastume vienas kitą.

Nepakanka vien jūsų pritariamo linkčiojimo. Todėl susipažinkime

su reikalingomis ir būtinomis Šiam tikslui pagrindinėmis dvasios

mokslų tiesomis ir dieviškaisiais gamtos dėsniais.

Ar jums atrodo, kad tai reikalauja per daug pastangų? Tikė­jotės, kad negalavimą galima nuimti ranka? Mostelėjimas ranka jums atrodo įtikinamas, bet žodžio galia — ne? Netikite, kad tai tas pat?

Atleiskite, bet jūs atėjote ne tuo adresu — jūs turite eiti į polikliniką. Atėjote iš ten? Niekas nenori jums padėti?

Tikra tiesa — net Dievas nepadeda, jei žmogus pats nenori sau padėti.

Ak, stengsitės, jei kitaip neįmanoma? Iš bado ir Šuo ėda žolę? Tikrai. Ir kitaip negalima!

24


 

Trumpai apie dieviškuosius gamtos dėsnius

Šiuolaikinį žmogų dažnai erzina žodis Dievas, kadangi nieka­da nemėgino giliai suvokti Jo tikrosios esmės arba tai darė klaidin­gai. Kvailojo teisė — neigti tiesą.

Dabar madinga kalbėti: „Tai Tavo Dievas, o tai mano Dievas". Visi teisūs. Neįtikinėk kitų suprasti Dievą taip, kaip tu pats supranti. Tuo tik varžai kitus",

Įtikinėti negalima, o dėl visa kita — drįstu prieštarauti. Die­vas vis dėlto yra vienintelė begalinė struktūra. Jis yra vienas mums visiems. Skirtingas tik DIEVO PAŽINIMAS, ir šį supratimą pasie­kiame kiekvienas savo keliu. Todėl kalbame, kad mano Dievas pra­sideda nuo manęs, nes visa, kuo aš galiu daryti įtaką Dievui, pra­sideda nuo manės. Dalijimasis mintimis apie Dievą panašus į pa­moką, — ji duoda išmintį. Manymas, kad savo jausmų negalima ki­tiems atskleisti, šiandien yra klaidingas ir byloja tik tai, kad bijantysis nesąmoningai nori slėpti savo praėjusių gyvenimų karmos skolas.

Dievas yra Visavienybė

Visa, kas egzistuoja, yra Dievas. Taigi nėra nieko Dievo išorė­je, Dievas nėra mūsų išorėje egzistuojanti ir mūsų gyvenimui vado­vaujanti jėga. Visas gyvenimas yra vieningas vientisumas.

Biblijoje sakoma: žmogus yra Dievo kūrinys, pagal Jo atvaizdą ir tapatumą sukurtas. Ką tai reiškia?

Jei mintyse mažintume Visavienybė, arba Dievą, gautume žmogų. O jei žmogų be galo didintume, iš esmės gautume Dievą. Perkeltine prasme.

Dievas yra jūra, žmogus — lašas jūroje. Mūsų negalima at­skirti nuo Dievo. Jei mes jaučiamės atskirti, vadinasi, patys savo mintimis atsiskyrėme nuo Jo, o ne Dievas atsisakė mūsų.

25


 

Kiekvienus Žmogus yra unikalus, ir jei pripažįstame dievišku­mą savyje, tai pradeda keistis ir mūsų l'i/inė būklė.

Gamta yra Dievo Trejybė

Dvasia, Siela ir Kūnas yra neatskiriami. Dvasia yra kuriančioji, išmintinga, varomoji jėga. Norėdami gėrio, greitai judame pirmyn. Būdami nepatenkinti ar pikti, — sto­vime arba sukamės vietoje, kad rastume teisingą kelią. Gyvenime nėra grįžtamojo judėjimo. Dvasia — tai idėja, ji kaip sėkla, kurią įterpiame į dirvą. Jei sėklą sėjame su meile, — augs stiprus augalas. Siela skatina, verčia eiti pirmyn, neduoda ramybės, jeigu ji teigiama Siela — tai pažinimas. Ji veikia su Dvasia, arba idėja, kaip su sėkla. Siela — tarsi dirva, kurioje augalas auga. Kūnas ir yra tas augalas.

Dvasia ir Siela yra jausmų lygmuo. Kūnas yra fizinis lygmuo. Kol esame žmonės, turime kūną, jausmus ir mintis. Jei augalas au­ga stiprus, tada ir jo sėkla bus gera. Augalas gerai auga tada, kai augintojo mintys yra geros.

Mintys duotos tam, kad koreguotu jausmus pagal laiką, kuria­me gyvename. Protas yra fizinio lygmens išraiška — jis pritaiko mūsų gyvenimą pagal poreikį. Augalas, kuris auga Estijoje, skirtin­gas nuo augalo, augančio Pietų Amerikoje, nepaisant to, kad sėkla kilusi iš ten pat.

Karmos dėsnis

Kiekvienas žmogus turi pasirinkimo laisve. Žmogus kenčia tiek, kiek pažeistas jo ryšys su pasaulio harmonija. Žmogus Dievuie pašventintas visose savo noruose ir netgi tada, kai nori bloga. Jis tik turi žinoti, kad priežastį seka pasekmė, kaip ir nusikaltimą — bausmė.

Tos bausmės lygintinos žemiškų įstatymų straipsniais: kuo sun­kesnis nusikaltimas, tuo ilgiau bausmė trunka, — pavyzdžiui, būsi­mąjį ir dar vėlesnius gyvenimus.

26


 

Mokymosi dėsnis

Gimstame fiziniame pasaulyje, kad mokytumės žemiškosios iš­minties. Viskas čia yra mokymas, o mokytis galima labai įvairiai.

Kūno sąmonė yra Dvasios sąmonės dalis. Visos fizinio gyveni­nio patirtys Dvasioje saugomos amžinai. Kuo daugiau gyvenime mokomės, tuo išmintingesnė bus dvasia. Kuo daugiau išminties dva­sia turi, tuo daugiau iš jos reikalaujame. Genijai yra aukštos dva­sios — jie jau tapę išmintingi praėjusiuose gyvenimuose, todėl da­bartinis gyvenimas jiems kelia dar didesnius sunkumus. Tas, kuris savo gyvenimo uždavinį teisingai sprendžia, yra pakylėjusi Dvasia.

Gyvenimas yra Dvasios ugdymas. Kas gėrisi savo stipria fizine jėga ir nenori tobulinti dvasios, pažeidžia gamtos dėsnį. Kas nori pavergti dvasios žmogų, kad parodytų savo fizinę galią, gali tai pa­daryti tik fiziškai. Dvasios jis pavergti negali, jei pati dvasia to ne­nori. Bet prievarta verčia patį žmogų savo veiksmais pradėti nai­kinti savo kūną. Jo kūnas pavaldus dvasiai, todėl jos (savo dvasios) žmogus nepalieka iki fizinio kūno mirties. Bet energetinis ryšys iš­lieka amžinai.

Poliškumo dėsnis

Visata turi dvipusę esmę, ir pasaulis sudarytas poliškumo prin­cipu. Visuma nepriklausomai nuo reiškimosi formos yra dviejų prie­šingų polių jungtis. Kiekvienas daiktas susideda iš teigiamo ir nei­giamo, gero ir blogo, šilto ir Šalto, balto ir juodo ir t. t.

Visos matomos formos turi priešingą nematomąją pusę.

v                                                                        Traukos dėsnis

Panašus traukia panašų. Geras — gerą, blogas — blogą. Pri­trauktoji priešinga pusė iŠ pirmo žvilgsnio gali būti nematoma.

Kuo ilgiau dvi blogybės egzistuoja kartu, tuo labiau mokosi viena iš kitos ir atitinkamai arba abi tampa geresnės — išmoko pamoką, arba blogesnės — nesugebėjo suprasti pamokos.

27


 

Kiekvienas Žmogus yra unikalus, ir jei pripažįstame dievišku­mą savyje, tai pradeda keistis ir mūsų fizinė būklė.

.:                          Gamta yra Dievo Trejybė                        ,

• ;i'"O ;•'•. •,;.' ••'

Į                   -1

Dvasia, Siela ir Kūnas yra neatskiriami.

Dvasia yra kuriančioji, išmintinga, varomoji jėga. Norėdami gėrio, greitai judame pirmyn. Būdami nepatenkinti ar pikti, — sto­vime arba sukamės vietoje, kad rastume teisingą kelią. Gyvenime nėra grįžtamojo judėjimo. Dvasia — tai idėja, ji kaip sėkla, kurią įterpiame į dirvą. Jei sėklą sėjame su meile, — augs stiprus augalas. Siela skatina, verčia eiti pirmyn, neduoda ramybės, jeigu ji teigiama.

Siela — tai pažinimas. Ji veikia su Dvasia, arba idėja, kaip su sėkla. Siela — tarsi dirva, kurioje augalas auga.

Kūnas ir yra tas augalas.

Dvasia ir Siela yra jausmų lygmuo. Kūnas yra fizinis lygmuo. Kol esame žmonės, turime kūną, jausmus ir mintis. Jei augalas au­ga stiprus, tada ir jo sėkla bus gera. Augalas gerai auga tada, kai augintojo mintys yra geros.

Mintys duotos tam, kad koreguotų jausmus pagal laiką, kuria­me gyvename. Protas yra fizinio lygmens išraiška — jis pritaiko mūsų gyvenimą pagal poreikį. Augalas, kuris auga Estijoje, skirtin­gas nuo augalo, augančio Pietų Amerikoje, nepaisant to, kad sėkla kilusi iš ten pat.

Karmos dėsnis

Kiekvienas žmogus turi pasirinkimo laisvę. Žmogus kenčia tiek, kiek pažeistas jo ryšys su pasaulio harmonija. Žmogus Dievuje pašventintas visose savo noruose ir netgi tada, kai nori bloga. Jis tik turi žinoti, kad priežastį seka pasekmė, kaip ir nusikaltimą — bausmė.

Tos bausmės lygintinos žemiškų įstatymų straipsniais: kuo sun­kesnis nusikaltimas, tuo ilgiau bausmė trunka, — pavyzdžiui, būsi­mąjį ir dar vėlesnius gyvenimus.

26          '                 '   '     '           ,'        ' ' •           .           .      ''•


 

Mokymosi dėsnis

Gimstame fiziniame pasaulyje, kad mokytumės žemiškosios iš­minties. Viskas čia yra mokymas, o mokytis galima labai įvairiai.

Kūno sąmonė yra Dvasios sąmonės dalis. Visos fizinio gyveni­mo patirtys Dvasioje saugomos amžinai. Kuo daugiau gyvenime mokomės, tuo išmintingesnė bus dvasia. Kuo daugiau išminties dva­sia turi, tuo daugiau iš jos reikalaujame. Genijai yra aukštos dva­sios — jie jau tapę išmintingi praėjusiuose gyvenimuose, todėl da­bartinis gyvenimas jiems kelia dar didesnius sunkumus. Tas, kuris savo gyvenimo uždavinį teisingai sprendžia, yra pakylėjusi Dvasia.

Gyvenimas yra Dvasios ugdymas. Kas gėrisi savo stipria fizine jėga ir nenori tobulinti dvasios, pažeidžia gamtos dėsnį. Kas nori pavergti dvasios žmogų, kad parodytų savo fizinę galią, gali tai pa­daryti tik fiziškai. Dvasios jis pavergti negali, jei pati dvasia to ne­nori. Bet prievarta verčia patį žmogų savo veiksmais pradėti nai­kinti savo kūną. Jo kūnas pavaldus dvasiai, todėl jos (savo dvasios) žmogus nepalieka iki fizinio kūno mirties. Bet energetinis ryšys iš­lieka amžinai.

Poliškumo dėsnis

Visata turi dvipusę esmę, ir pasaulis sudarytas poliškumo prin­cipu. Visuma nepriklausomai nuo reiškimosi formos yra dviejų prie­šingų polių jungtis. Kiekvienas daiktas susideda iš teigiamo ir nei­giamo, gero ir blogo, šilto ir šalto, balto ir juodo ir t. t.

Visos matomos formos turi priešingą nematomąją pusę.

Traukos dėsnis

Panašus traukia panašų. Geras — gerą, blogas — blogą. Pri­trauktoji priešinga pusė iš pirmo žvilgsnio gali būti nematoma.

Kuo ilgiau dvi blogybės egzistuoja kartu, tuo labiau mokosi viena iš kitos ir atitinkamai arba abi tampa geresnės — išmoko pamoką, arba blogesnės — nesugebėjo suprasti pamokos.

27


 

Atleidimo dėsnis

Egzistuoja tik amžinasis Dabar. Laikas yra santykinė sąvo­ka— tai, ką dabar darau, lieka amžinai ir daro įtaką ateičiai. Vis­kas, ką praeityje dariau, turi įtakos ir šiandienai, ir rytdienai. Taigi niekas neišnyksta, jei nenoriu taisyti savo klaidų.

Dievas nežino, ką reiškia „nemoku". Dieviška išmintis, arba dėsniai, visada visiems prieinami. Ji glūdi kiekvieno žmogaus dva­sioje, tereikia ją savo širdyje surasti.

Būti tobulam — vadinasi, nesigailėti praeities ir nebijoti atei­ties, o dabartyje viską teisingai tvarkyti. Išlaisvina iš gailesčio ir bai­mės tik visuotinis atleidimas.

Atleisti nereiškia pateisinti tai, kas praėjo. Tai reiškia išsilais­vinti. Laisvas bus tik tas, kuris supranta, kad padarė klaidą. Per tą suvokimą jis tampa išmintingesnis.

Žmogus nemoka tobulai mylėti, tad jis klysta ir dėl to jam reikalingas atleidimas.

Atgimimo dėsnis

Nemirtingumas — ne tikėjimas, o Visatos dėsnis. Dvasia, žmo­gaus tikroji esmė, yra amžina.

Dievui egzistuoja tik gyvybė, mirties jis nepažįsta. Bet kadangi gyvenimo tvarka Žemėje dėl žmogaus dvasios klaidų vyksta ciklais, tai mūsų protėviai ją laikė galutine. Taip supranta žmogaus protas, tai jam būdinga.

Mirtis yra praėjusio etapo atžyma. Mirties baimė yra žmogaus kvailumo matas ir Vakarų pasaulio negebėjimas turėti teisingą po­žiūrį į gyvenimą. Kiekvienas kūnas, kuris miršta, jaučia palaimą. Kaip sudužęs puodukas lieka puoduku, taip ir žmogaus dvasia lieka dvasia.


 

Dievas yra vienas

Neegzistuoja alternatyvios — blogio — jėgos. Jei egzistuotų skirtingos priešingos energijos, bendrasis energijos laukas — Die­vas — iširtų. Visi mes kilę iš Jo ir Jo sukurto dvasinio prado. Mūsų negalima atskirti nuo tos visumos. Bet visuma susideda iš teigiamo ir neigiamo, gero ir blogo.

Žmogus savo mintimis formuoja Blogį.

Pasaulio blogį gali matyti tiktai piktas žmogus. Nesuskaičiuo­jami susitikimai su piktomis, blogomis, baisiomis dvasiomis arba ateiviais iŠ aukštesnių pasaulių priklauso tik nuo to, kad žmogus, sutinkantis juos, pats yra piktas, bloga linkintis ar išsigandęs. Pana­šus traukia panašų.

Dvasinių dėsnių sukūrimas

Gyvenimas — tai energijų srautas. Šį srautą galima reguliuoti .kūrybiškai. ;./   Dvasiai ugdyti reikia:

—    tikėjimo — jis atidaro duris,

—  valios — ji duoda jėgos ir noro eiti,

—  žinojimo — jis moko žengti teisinga kryptimi,

—  vilties — ji duoda sparnus,

—  atleidimo — jis suteikia laisvę,

—  meilės — ji teikia stiprybės,

—  maldos — ji padeda nukreipti dvasinių energijų srautus,
kad su Dievu sudarytų kūrybišką sąjungą.

Maldos jėga

Malda — tai didžiulė energija, kurios teisingas naudojimas duoda norimą rezultatą.

Melstis reikia taip, kad patys būtume veiklos centre, — prašo­me sau to, ko mums reikia. Kitiems neprašome, kadangi niekada


 

 


 

28


 

29


 

Težinome, ko Jiems reikia. Mes tik įtariame, kad žinome. Kai pra-s"ome už kitą, tai tik savo padėčiai gerinti, t. y. to, kas dėl kito bėdos liečia mane. O melsdamiesi už vaiką prašome jam gerovės, kad pa­dėtų prašančiojo sielos ramybe grąžinti.

Malda turi penkias būtinas dalis:

J. Kreipimąsi \ Dievą.

2.    Dievo ir savo vienybės pripažinimą.

3.   Teigiamą norą. (Visada reikia melstis teigiamąja forma:
„Padėk man sveikti", o ne „Padėk, kad liga praeitų".)

4.        Padėką už tai, ką Jis padarė, (Kiekvienas žodis, sukurtas
jūsų minties, jau pasiekė Dievą, ir kiekvienos maldos išpil­
dymas jau pradėtas anksčiau, negu baigiate melstis.)

5.         Savo noro atidavimą į Dievo rankas, t. y, problemos išlais­
vinimą.

Maldos išsipildymą lemiate Jūs patys visu savo teisingu gyve­nimu. Gali atsitikti taip, jog manysite, kad malda neišsipildo. O šalia esančio blogo žmogaus malda išsipildo. Bet blogas žmogus jau yra gavės savo pamoką, padarė teisingas išvadas, jis eina teisingu keliu, atliko didele geradarystę, todėl jo noras išsipildo. Jis nuošir­džiai prašė. O jūsų malda neskJido iš visos sielos. Ir prašėte dau­giau nei reikia. Ir buvusių pamokų neišmokote.

Nereikia būti šventuoju. Reikia eiti teisingu keliu.    .

Liga

Liga, žmogaus fizinė kančia, yra būklė, kai energijos negaty­
vumas viršija kritinę riba ir organizmas, kaip visuma, netenka pu­
siausvyros. Kūnas apie tai mus informuoja, kad galėtume ištaisyti
klaidą. Visokiais negalavimais jis jau seniai mums priminė, bet ka­
dangi mes nekreipėme dėmesio ir nereagavome, kūnas susirgo. Sie­
los skausmas, dėl kurio nedarome išvadų, virsta fiziniu skausmu.
Šitaip kūnas atkreipia dėmesį į padėtį, kurią reikia taisyti. Skau­
daus signalo slopinimas nuskausminimu reiškia patologijos stiprini­
mą. Liga dabar turi paūmėti, kad žmogus įsisąmonintų naująjį pa­
vojaus signalą.                                                                  . .

30


 

Kiekvienos ligos pirmoji priežastis yra stresas, kurio dydis są­lygoja ligos pobūdį.

Pavyzdžiui, kai žmogus nuvargęs, jis turi miegoti. Miego metu imama daugiausia energijos. Jei miegama nenormaliai ilgai, tai reiš­kia, kad yra kažkoks didelis energijos nutekėjimas. Jei nesame fi­ziškai pervargę, tada tai — susikaupę stresai. Pernelyg didelė stresų sankaupa lemia nemigą, taigi jau nebeturime fizinio nuovargio, — čia miegas nebepadeda, tad nėra prasmės gerti migdomuosius. Iš­laisvinkite stresus, ir jūsų liga praeis. Jūsų kūnui nereikia ieškoti kaltininko, tuo pagrįsti savo būkle — tai save apgaudinėti.

Kiekvienas kūnas turi savus reikalavimus. Iš bet kokio kūno negalima daryti lenktyninio žirgo, kaip ir žirgas netaps darbo ar­kliu. Beje, nė vienas iš jų nebus cirko žirgas.

Kiekvienas kūnas turi atlikti savo užduotį. Reikia ramiai įsisą­moninti savo galimybes. Ir turėdami šias galimybes, galite būti svei­ki, o gera darydami, nugyventi savo gyvenimą. Jei dabar prieštarau­jate, kad gyventumėte tenkindamiesi mažais poreikiais, bet štai Šei­mai reikia daugiau, tai būkite sąžiningi, — Jūsų žodžiai ir veiksmai nesuderinti. Šeimą gavote pagal savo suvokimą, — taigi panašią. Liga yra neteisingo veiksmo pasekmė, kai gėrio ir blogio svars­tyklės krypsta blogio naudai.

Kas yra gera, o kas bloga?

Padėtį visada įvertina konkretaus žmogaus požiūris. Jei jis tei­giamas, tada gerai. Jei neigiamas — blogai. Kitam žmogui tai visai nebūtina. Kiekvienas turi savo vertinimo kriterijų, todėl aš neturiu jokios teisės dėl to kitą pasmerkti.

Kiekvieną visumą sudaro gėris ir blogis. Taigi gėris niekad nė­ra tiktai gėris, o blogis — niekad tiktai blogis. Ir stresas turi gerąją pusę — jis priverčia žmogų daryti gera, nes priešingu atveju atsi­randa skausmas.

Labiausiai šiam teiginiui prieštaravimų kyla vertinant nusikal­tėlius. Nusikaltimą laikome blogiu. Bet nusikaltimas niekada nebū-


 

31


 

na vienpusiškas. Vertinant daugybė matomų ir nematomų dalykų gali stipriai paveikti mūsų išvadas.

Pavyzdys. Nužudytasis praėjusiame gyvenime pats buvo žudi­kas ir dabar užmokėjo pagal karmos dėsnį. Arba savo baime būti užmuštam pritraukė žudiką.

Užbėgsime už akių: nusikaltėlis yra kovotojo tipo žmogus, ku­ris, likęs be motinos meilės, savo neaiškioje sielos kančioje eina jėga imti to, ko tariasi besiilgintis ir ką mano esant reikalinga. Jis nemoka suprasti savo sielos skausmo, todėl pasidaro žiaurus ir piktas.

Bet ar mes, vadinamieji normalūs žmonės, suprantame save? Nusikaltėliai dažnai yra labai dorų, bet, deja, traumuotas sielas tu­rinčių žmonių vaikai. Parodykite pirštu į kitą žmogų ir pamatysite, kad trys pirštai rodo — kur? — atgal į jus pačius.

Norėdami mažinti nusikalstamumą, geriau nusikaltėliams min­tyse siųskime meilę ir atleidimą. Tik pradėdami nuo savęs galime mažinti nusikalstamumą. Mūsų pyktis grįš pas mus bumerangu — per nusikaltėlio ranką.

Nesupraskite klaidingai — visuomenei pavojingą nusikaltėlį
būtina izoliuoti, bet jo tolesniam likimui įtaką galime daryti mes
visi. O dabar jie vis labiau neapkenčia žmonių.
               , , ,

Kodėl žmogus gimsta?               .

Ar todėl, kad moteris ir vyras pradėjo jo fizinį kūną? Bet kiek yra vaikų, kurie nepageidaujami, kurių stengiamasi išvengti, kurių nenori nei motina, nei tėvas, nei pagaliau abu, bet vis dėlto jie gimsta.

Kodėl žmogui reikia vis naujų gyvenimų, jei gyvenimas yra vien kančių kelias?

Žmogus gimsta, kad mokytųsi, o ne mėgautųsi gražiu gyveni­mu. Gimdami gauname fizinį kūną, o kiekvienas gyvenimas yra tar­si aukštesnė klasė mokykloje, kur išmokstame tam tikrą programą anksčiau, negu nusipelnome atostogų. Baigiantis kiekvienam gyve-


 

nimui, paliekame nusidėvėjusį kūną ir pereiname į dvasios pasaulį, kur apmąstome, ko mokėmės, darome išvadas, kuriame savo tobu­lėjimo planą kitam gyvenimui.

Mes privalome pažinti pasaulio įvairovę. Kartą esame elgeta, kartą karalius, kartą nusikaltėlis, kartą šventasis. Kartą paprastas darbininkas, kartą genialus atradėjas. Kartą tinginys, kartą nenuils­tantis keliautojas. Kartą vyras, kartą moteris. Ir t. t.

Visos įgytos žinios išsaugomos dvasios sąmonėje. Vėl gimdami kas kartą ateiname mokytis naujų dalykų, perimti konkrečiam lai­kotarpiui būdingos išminties. Laikas nestovi vietoje. Žmonija tobu­lėja spirale aukštyn, įgydama vis daugiau naujų žinių.

Ir kiekvieną kartą sutinkame šalia savęs žmonių, kurie, nors ir būdami labai panašūs į mus, bet savo veiksniais ir suvokimu abso­liučiai skiriasi arba tokie tampa. Kitas žmogus atėjo mokytis savo pamokų, aš savo. Trečiasis irgi savo. Ir kiekvienas dar yra kito mo­kytojas. Aš darau taip, jis kitaip, o trečiasis dar kitaip. Nesu geres­nis už kitą ar trečią.

Niekas nedavė mums teisės lygintis ar varžytis su kitais. Turi­me tik teisę lyginti save su savimi, buvusiu vakar, varžytis su savimi. Kodėl talentingi sportininkai taip dažnai serga? Jie pažeidžia gam­tos dėsnius.

Gamtos dėsniai yra nepalenkiami, amžini ir be išimčių. Prisi­minkite Kristų ant kryžiaus ir nusikaltėlius šalia jo. Dievas neatstū-mė nė vieno iš jų. Visi mes esame Dievo vaikai, esame Visavieny-bės dalelytės, o mūsų išmintis yra kilusi iš Dievo.

Tas žmogus, kuris supranta kitą žmogų siela, o ne tiktai žo­džiais ir gali tai sau prisipažinti, išmoko pamoką. Tas, kuris smerkia kitą, ateity dar ateis šios išminties savo kailiu mokytis.

Mokytis galima labai skirtingais būdais. Vienas mokosi iŠ kny­gų arba mokytojo žodžių, —jo mokytojas yra kiekvienas, kuris mo­ko gyvenimo išminties. Antrasis stebi, kaip trečiasis nusimušė koją į akmenį ir mokosi iš jo, — jis pasistengs išvengti to akmens. Tre­čiasis turėtų nusimušti koją, kad ką nors išmoktų, — ir gerai, jei taps protingas po pirmojo karto. Kiekvienas pasirenka pats. Tas, kuris pyksta ant akmens, kaltina jį ir nori bausti, taip ir vaikščios


 

 


 

32


 

33


 

numuštais kojų pirštais. Ir gali atsitikti, kad ateis į kitą gyvenimą mokytis vis to paties, kaip mokykloje liekama antriesiems metams.

Visko, su kuo žmogus susiduria gyvenime, reikia dėl tam tikro tikslo. Niekas nėra kaltas. Blogį, kuris mane užklumpa, pritraukiu pats savo neteisinga mąstysena. Kiekvienas sunkumas yra neteisin­gos minties pasekmė; jei anksčiau nesimokiau, tai dabar esu pri­verstas išmokti. Ir jei nesivarginu daryti išvadų, tai mano kūnas tol kenčia, kol galų gale vis vien turiu jas daryti.

Mano kūnas myli mane. Jei nemylėtų, jam būtų vis vien, kas bus. Liga yra meilės ženklas. Kitaip negu fizine kančia kūnas negali mus informuoti, nes mūsų dvasia kitaip nemoka. Ir vis dėlto kuo daugiau patirties žmogus turi, tuo dažniau jis suvokia, kad sielos skausmas stipresnis nei fizinis skausmas. Žmogus išmoksta papras­tą tiesą: po mažos klaidos bus maža bausmė, po didelės — didelė. Žmogus, kuris nukrito ir susilaužė, sakykime, ranką, kažko svar­baus neįsidėmėjo, pavyzdžiui, kad kelias slidus. Susilaužęs ranką, šią tiesą jis galutinai suprato. Jei dar įsisąmonintų, kad baimė nu­kristi pritraukė šią nelaimę, būtų dar protingesnis.

Sielos skausmas kaupiasi tol, kol į kančių taurę įkrenta pasku­tinis lašas ir atsiranda fizinė liga. Kuo daugiau kaupiasi stresų, tuo sunkesnė bus liga. Lėtai kaupiant galima sukelti vėžį, o greitai — insultą arba infarktą. Abiem atvejais stresų kalnas laidoja kūną.

Sirgdami paprastesnėmis ligomis, sudeginame neigiamą ener­giją ir sveikstame. Chroniškų ligų atveju nuolatos deginame ir kau­piame naujus stresus, kurie neleidžia sveikti. Bet liga vis vien yra pamoka, po kurios reikia tapti protingesniam. Galime laisvai rink­tis mokymosi metodą. Ar mokausi per kančias, pritraukdamas ligą, kaip dabar daro žmonijos dauguma, ar per mokymą, kuris skamba mano sieloje ir kuriuo protingai naudosiuosi, — tai mano pasirin­kimas. Dažnai sakoma: „Tai netiesa, aš nenoriu sirgti!" Aš tikiu ju­mis, kad nenorite sirgti. Bet įrodykite tai savo kūnui. Paleiskite li­gą, tada ir jis patikės.

Dvasia yra amžina, kūnas laikinas. Dvasia yra jausmai, kū­nas — mintys. Dvasia ideali, kūnas materialus. Bet abu turi sąmonę.

Mintys — tai fizinio kūno lygis.


 

Dvasiai padedant, Visavienybė tobulėja. Paprastesnes žinias dvasia gauna per gyvenimus Žemės planetoje. Žmogus yra žemiau­sia protą turinti būtybė Visavienybėje. Kuo išmintingesnė bus dva­sia, tuo sudėtingesnės jos pamokos. Mokomasi per blogį. Ir vis dėl­to visur turi būti gėris, kad nusvertu blogį.

Gėris yra praėjusiuose gyvenimuose išmoktas blogis.

Viskas, kas atrodo blogas dabartiniame gyvenime, bet po ku­rio laiko suprantamas, yra šiame gyvenime išmokta pamoka.

Viską, ko mes niekaip nenorime suprasti, t.y. laikome blogiu, turėsime mokytis kituose gyvenimuose.

Tas žmogus, kuris moka džiaugtis kelyje sutinkamais sunku­mais, vertas būti žmogumi.

Jei jis įveikia sunkumus, tada jis yra Žmogus, dvasiškai tobu­lėjantis, kad galėtų žengti toliau. Tuo pačiu jis žino, kad kitas sun­kumas bus didesnis. Kuo didesnis žmogus, tuo didesnis sunkumas. Tas, kuris prisikrauna prieš save didelį kalną mažų rūpesčių, jog nė pats nebesimato, — tai dar ne didelis žmogus.

Dieviška tiesa tokia: kuo daugiau duodama, tuo daugiau rei­kalaujama.

Kiekvieną veiklą reikėtų pradėti ir baigti su džiaugsmu, nepri­klausomai nuo darbo svarbos. Tada darbas eina sklandžiai ir jau norisi imtis kito. Kas daro gerai ir teisingai, tas yra išmintingas. Jis išmokęs tą darbą dirbti. O kas daro blogai, tas mokosi būtent da­bar— per klaidą. Taigi klaida yra geras dalykas. Pati klaida jau savaime yra neteisingo veiksmo pasekmė, taigi bausmė. Bet kuri kita bausmė jau neteisinga = dviguba bausmė. Vietoj to reikia pa­klausti: „Ar iš klaidos ko nors išmokau?"

Prašau atleidimo, jei kam nors bloga padariau.

Atleidžiu sau, kad taip dariau.

Prašau savo kūną atleisti, kad jam bloga dariau.

Apgailestavimas, atgaila, nusiskundimas, verksmas, kaltės jausmas, neviltis, savęs baudimas ir t. t. tik pablogina padėti. „Ne­klysta tas, kas nieko nedaro", „Iš klaidų mokomasi". Šias patarles mielai kartojame bendraudami. Bet geriau jas atsiminti iškart tada, kai jūs ar kas kitas padarė klaidą. Ir džiaukitės visada, kai aplanko teisinga mintis. Ar taip gebate?


 

 


 

34


 

35


 

Kaip dažnai girdžiu: „Ko čia džiaugtis, — jei būčiau sveikas kaip seniau, tada džiaugčiausi". Sunku padėti, kai žmogus šitaip galvoja.

Dvasių pasaulyje lygybė neegzistuoja. Tas, kuris laukia atpildo už dar nepadarytą darbą, turi nusivilti. Dvasios lygis visada prilygs­ta pastangoms, kurias skiriame jam palaikyti. Čia apgauti niekada nepavyksta, — melas visada lieka melu. Nėra prasmės kovoti prieš gamtos dėsnius.

Jei jau kovoti dėl ko nors, tai tik

už gėrį, o ne prieš blogį.

Čia principinis skirtumas: vienas geras, kitas blogas. Absoliuti ir galingiausia jėga yra meilė. Bet mylėti moka ne­daugelis. Pagalvokite, ką pajuntate, kai jums sakoma: „Aš tave my­liu. Tiesiog taip. Aš nieko nereikalauju. Tu gali visada tikėtis mano pagalbos".

Arba sakoma kitaip: „Aš tave myliu. Kodėl tu nemyli manęs taip, kaip aš tave? Įrodyk, kad myli. Jei myli, tai daryk viską dėl ma­nęs!" Dauguma sakinių, kurie reikalauja, kurie valdo, stumia j ak­lavietę.

Pirmasis variantas atrodo pasakiškas, bet su juo susiduriame dažniau negu galvojame. Paprastai estai tiesiog nesako tų žodžių garsiai. Bet mes jaučiame. Jei tik tikėtume savo jausmais.

Antrasis variantas yra kasdieniška savininkiška meilė, kuri žu­do žmones, Šeimą, visuomenę, Žemę. Tikriausiai visi esame pajutę liūdesį ir užsispyrimą, kai mums sakoma: „AŠ mvliu, auginu ir mai­tinu tave. Tu turi man būti geras. Tu privalai!"

Tai ne meilė, tai savanaudiškas jausmas. Darbo įrankis, kurį dabar turiu rankose, irgi mano. Bet matai, sulūžo. Tikriausiai esate mat? senų meistrų su daug pasaulio mačiusiais įrankiais, kurių už jokią kainą nekeistų į naujus. Švelniai ima ir švelniai padeda savo brangenybę į vietą. Bet štai meistras palieka šį pasauli... Kažkas panoro dirbti su jo kaltu ar atsuktuvu, bet šie bemat sugedo. Seni ir nudilę, jų laikas baigėsi. Ką gi. Ne! Tai meilė baigėsi!

Jei mes viską imtume kaip meistras savo įrankį, jei Švelniai Hestume kitus žmones, tai nesirgtume, o gyvenime mums nieko ne­trūktų.


 

Mokykis mylėti

Įsivaizduokite, kad turite patį brangiausią pasaulyje mylimąjį. Ir jis taip pat jus myli. Tas pats mieliausias, pats brangiausias — jūsų pačių kūnas.

Pagalvokite ir prisiminkite, kaip dažnai gyvenime esate jį įskaudinę ar kitiems leidę tą daryti! Kiek daug kartų beprasmiškai jį bandėte, sukandę dantis iš pykčio, aukojote, vaidinote kankinį. Ir kiek daug praleidote progų jį pamaloninti. Elgėtės su juo blogiau negu su mašina, t. y. kaip su nuosavybe, neturinčia teisių.

Ar jis gali jus tebemylėti? Nebegali. Jis nusidėvėjęs.

Sunkumų našta prispaudė jį prie žemės. Ir vis dėlto, jei jis dar gyvas, tai pasirengęs tuoj pat tą naštą nusimesti, kai jam padėsite. Jeigu savo nuoširdumu įrodote, kad nebenorite sąmoningai bandyti jo kantrybės, kad viską, kas buvo, darėte iš kvailumo ir nežinojimo, kad daugiau to nebekartosite.

Kalbėkite su savo kūnu! Jis viską supras, nes myli jus. Kūnas yra pats ištikimiausias mylimasis.

Bet ar dažnai vertiname ištikimybę? Tik tada imame vertinti tikrą meilę, kai ragaujame neištikimybės karčius vaisius. Šitaip mes mokomės.

Jei dabar nuoširdžiai paprašysite savo kūno atleidimo už tai, kad:

—  esate jam daug bloga padarę (konkrečiai),

—  praleidote galimybę jam gera daryti,

—  nekreipėte dėmesio į jo ženklus,

—  niekad nemokėjote teisingai apie jį galvoti,
tada jis jums atleis.

Atleiskite sau, kad anksčiau viso to nežinojote ir nedarėte. Mylėkite savo kūną ir save.

Jei jaučiate, kaip kūną virpina drebulys, tyros meilės jausmas užvaldo jus ir tada norite apkabinti savo kūną, — tai yra ženklas, kad kūnas suprato.

Tik tada, kai visada šitaip bendrausite su kūnu, liga gali išnyk­ti visam laikui.


 

 


 

36


 

37


 

Bet jei nepatenkinti sakote: „Kas gi dirbs už mane, jei aš visą laikų turėsiu galvoti?" — vadinasi, nieko nesupratote.

Jei manote, kad tam reikia kažkokio ypatingo laiko, tai be­prasmiškai sugaištą laiką skirkite savo mąstysenai.

Tas žmogus, kuris priverstas (pavyzdžiui, ligos kančiose) tik kuriam laikui pasikeisti, tai jo liga vėliau laipsniškai grįžta ir būna dar sunkesnė. Nes kam daugiau duota, iš to daugiau reikalaujama. Žmogus, gavęs dvasine pamoką — kad ir skaitęs šias eilutes, — vertas didesnio reikalavimo. Žmogus niekada negali sustoti. Abejingai nu­moti ranka, niekur nebesiveržti — vadinasi, nustoti tobulėti.

Nemoki teisingai eiti? Pagalvok ir eik.

O jeigu suklysi, atleisk ir apgailestauk, kad klydai. Iš klaidų mokomasi.

Protas žmogui duotas ne grožiui, o naudai

Visus jausmus ar fizinio pasaulio atsitikimus galima koreguoti protu. Noras keisti save skatina žmogų skaityti dvasinę literatūrą arba ieškoti mokytojo. Tada ateina žinojimas, kaip save keisti.

Kas stengiasi savo tingumą pateisinti mažu išsilavinimu, tas tegu žino: 3 metukų vaikas gali būti dvasingesnis nei penkiasdešim­ties metų akademikas. Aštuoniasdešimtmetis, iš pažiūros atrodan­tis išvargęs, visą gyvenimą sunkų fizinį darbą dirbęs žmogus gali būti dvasingesnis ir jautresnis nei trisdešimtmetis menininkas. Ne­turi reikšmės nei lytis, nei tautybė, nei išsilavinimas, nei inteligen­tiškumas, nei garsumas, nei pinigai ar šlovė.

Reikšmę turi tikėjimas, viltis ir meilė, nes jie yra tiesa ir rea­lybė. Jų negalima gauti iš fizinio pasaulio. Atleidimas sutrauko vi­sas grandines. Neleiskite sau apsigauti dėl išorinio blizgesio. Įsi­klausykite į šiltus savo širdies tvinksnius ir įvertinkite juos kaip di­džiausią vertybę. Mokykitės valdyti savo jausmus. Mokykitės atlei­dimo meno, tada gausite tai, ko jums reikia, tarp jų — ir materia­linės gerovės.


 

Bet jei tikitės iškart tapti milijonieriumi, gali atsitikti, kad dar nesate pasirengę mokytis tokios patirties, todėl susilauksite atvirkš­tinio rezultato. O kas nuoširdžiai jaučia, kad pasirengęs... Kodėl gi ne? Bet jeigu milijonierius negeba tvarkyti savo turto, tai kitame gyvenime gali būti elgeta. Kai jis išmoksta savo pamoką, t.y. moka valdyti pinigus, nedarydamas kitiems bloga, tai kitame gyvenime gali būti karalius, kad išmoktų valdyti ir žmones.

Dvasinius milijonus mes visi turime jau dabar.

Tas, kuris dabar paklaus: „Jeigu aš dabar pradėsiu teisingai gal­voti ir gyventi, ar susitvarkys mano gyvenimas?" — tegul žino: jis atėjo ne į turgų. Tai ten pagal jo norą tuoj pat puolama sverti.

Dvasiniame pasaulyje veiksmą seka pasekmė, vertas veiksmo. Todėl žmogus ir turi galvoti bei mintimis nukreipti jausmų energiją teisinga linkme.

Kas kelia sąlygas, gali likti be nieko. O kas daro gera nelauk­damas atlygio, bus atlygintas dvigubai. Viską, ką darome, darome sau ir gauname dvigubai.

Kodėl aš toks?

Nedaugelis patenkinti savo kūnu, jo jėga ir grožiu, nes negal­vojame, kad gimdami patys jį pasirinkome. Mums reikia būtent to­kio kūno, priešingu atveju būtume išsirinkę kitų tėvų sukurtą kūną. Savo pasirinkimą darome iš didelės meilės, nes per ją galime mo­kytis būtent to, ko dabar mums reikia.

Ir kūnas priima mus su meile. Neužmirškite, kad nors ir kūnas sudaro fizinio pasaulio visumą — žmogų, vis dėlto yra skir­tingi. Jei įsigilinę pagalvojate apie tai ir dėkojate savo kūnui, tikrai pajusite jo atsakymą. O jeigu kas dėl savo kančių ir nusivylimų vis dėlto randa priežastį keikti ir gailėtis kūno, kad atėjo į šį pasaulį, — žinokite — būtent dabar pakenkėte savo kūnui. Pakeisti savo kūną iš esmės gali kiekvienas. Bet daryti tai reikia geruoju.

Žmogus pats nelemia būties, tai daro Dievas. Mums neužtenka tam proto. Viskam kitam Dievas duoda laisvę ir galimybę rinktis.


 

 


 

38


 

39


 

įsivaizduokite priešais save platų kelią. Tai yra jūsų likimo ke­lias. Viename jo pakraštyje neigiamybė — purvinas griovys. Kitame teigiamybė — žydinti pieva. Vidury — pusiausvyra. Kaip eiti tuo keliu — ar grioviu, ar pieva, kūlversčiais ar valso žingsniais, greitai ar lėtai, — renkatės jūs patys. Kas nenori fiziškai vargti, tegu grei­čiau kyla į dvasių pasaulį, bet prieš tai turi Žemėje viską teisingai atlikti ir išmokti žemiškosios išminties. Tai neišvengiama.

Žmonės turi įprotį užsispyrė sakyti: „Bet mano charakteris toks... ir aš darau taip... " Kas yra charakteris? Charakteris yra mū­sų visų praėjusių gyvenimų patirčių suma.

Jei aš pateisinu savo klydimus charakteriu ir nesirengiu klaidų taisyti, tada kenčiu pats.

Visa, ką mes savo dabartinio gyvenimo likimo kelyje keičiame, suformuoja mūsų būsimo gyvenimo pagrindinį planą. Išsilavinimas, įpročiai, įgūdžiai, gabumai, darbštumas, poelgiai, idealai, sveikata ir t. t. mūsų dabartiniame gyvenime, mūsų manymu, yra ypač svar­būs, o kosminiu mastu — niekingi. Bet tos smulkmenos kartu deda kito gyvenimo pamatą, ant kurio kelsimės, arba, kitaip sakant, ku­ria pagrindinį planą. Taigi pasąmonėje teisingai jaučiame, kas yra svarbu, bet nesuprantame, kodėl taip ilgai reikia laukti rezultato, esame nusivylė, jei po gero veiksmo iškart nesulaukiame atlygio.

Tie žmonės, kurie neigia reinkarnaciją, neigia tikrove. Galime neigti ir Saulę bei Mėnulį, bet jie egzistuoja ir pagal gamtos dės­nius vykdo savo užduotį. Asmuo, kuris mano, kad apie jo daromus juodus darbus žmonėms nematant niekas nesužinos, — klysta. Jo paties dvasinis Aš žino ir mato, todėl pagal karmos dėsnį jis turės tai kada nors išpirkti.

Žmogaus, kurio gyvenimas sunkus, nereikia gailėtis. Jį reikia mokyti prašyti atleidimo, nes jis arba kažkam bloga yra darės, arba pritraukia blogį, ir mokyti atleisti sau, kad taip darė. Taip pat atsi­prašyti kūno, kad kūnas turėjo visa tai iškęsti.

Karmos dėsnį — iš anksto numatytą neišvengiamybę — pa­prastai ir aiškiai apibūdina patarlė: ką pasėsi, tą ir pjausi. Jei sąži­ningai atsiprašysi, tai padės. Sąžiningumo matas yra kiekvieno sie­loje, t. y. rezultatas priklauso nuo paties savęs.


 

Karmos dėsnio veikimas neturi ribų. Nematomus energijos ry­šius galima atsieti, jei juos įsisąmoniname.

Ryšys su prieš prieš buvusiu gyvenimu

Ryšys su prieš buvusiu gyvenimu

Kad neatsimename buvusių gyvenimų ir todėl neigiame pa­kartotinį gimimą, — priklauso nuo to, jog dvasinė tarša yra ištrynu­si žmogaus atmintį. Tik tyra siela gali atsiminti. Pažvelkite į vaikus, pakalbėkite su jais — jie pritrenks jus savo žiniomis. Jų tiesa ir teisingumas yra dieviški. Jų tariamasis kvaikimas priklauso nuo su­augusiųjų manymo, kad vertinga yra tik fiziniame pasaulyje patirta išmintis.

Mes turėtume mokytis iš vaikų pasaulio tyro suvokimo, o ne slopinti jį kasdien prievarta. Kiekvienas suaugęs žmogus, kuris, ob­jektyviai nesuvokęs padėties, vaikui sako: tu privalai, taip reikia, argi pats nesupranti, mokykis gyventi ir t.t., yra nusikaltėlis.


 

 


 

40


 

41


 

Viiikiis žino, kaip reikia

Jei jam aiškinama, kad, žiūrėk, dėl šių aplinkybių dabar reikia daryti visiškai atvirkščiai, kad fiziniame pasaulyje žmonės taip įpratę, taip priimta; atleisk, kad aš dabar turiu daryti prieš tavo supratimą, tave priversti, bet aš kitaip negaliu, — tai momento tiesa. Ir vaikas neprotestuoja.

Ne laisvas auklėjimas, o padėties aiškinimas išlaisvina vaiką iŠ sielos krizės. Vaikui reikia jo tėvų gyvenimo tiesos, nes panašus traukia panašų, todėl vaikas atėjo pas šiuos tėvus būtent dėl tam tikro panašumo. Laisvas auklėjimas yra auklėjimo stoka, — tokie tėvai nevykdo savo tėviškų pareigų.

Vaikui reikia ir tėvo, ir motinos. Tėvai, kurie jau prisitaikę prie dabartinio fizinio pasaulio, įpareigoti mokyti vaiką, kad ir jis prisitaikytų, mokėtų kiekvienoje gyvenimo situacijoje likti savimi, kad neturėtų nuolatos galva daužyti sienos ir mokytis iš savo skaus­mo. Tai yra gamtos dėsnis, todėl tas iš tėvų, kuris nedavė gyvenimo išminties savo vaikui iki aštuoniolikos metų, pajus karmos dėsnio poveikį.

Kaip jau aukščiau minėta, mokyti galima įvairiai. Tėvai turi teise ir fiziškai mokyti vaiką — pirmosios čakros veikimas rykšte išlaisvina ir VI, ir VII čakras. Mušti per galvą ir veidą neleistina — tai žemina žmogų. Reikia žinoti, kad vaikų, kuriems reikėtų tokio mokymo, yra labai nedaug.

Visada tėvai turi galvoti: „Kuo aš pats sudariau tokią padė­tį?", ir prašyti atleidimo už savo klaidą, suprantamai paaiškinus vai­kui tikrąją priežastį. Vaikas visada atleidžia ir mokosi iš kiekvienos klaidos. Nebijokite, kad jūsų reputacija nukentės. Atvirkščiai — vai­kas vertina jūsų teisingumą ir vis labiau gerbia tėvus. Nė vienas vaikas nenori matyti savo tėvų blogų, jis visada juos gina prieš visą pasaulį. Brendimo amžiaus laikotarpiu vyksta persilaužimas, — vė­liau klaidas atitaisyti kur kas sudėtingiau.

Vaikui reikia rūsčios tiesos, o ne gražaus melo. Tik tiesa mo­ko. Tiesa išlaisvina. Griežtai auklėjamas vaikas yra veidmainiškas, jo protestas galiausiai virsta žiaurumu. Tuo pat metu visam laikui


 

nuslopinamas jo orumas. Vaikui reikia, kad kiekvieno konflikto at­veju jam būtų sąžiningai pasakoma, ar tai dėl jo kaltės ar dėl ko nors kito.

Žmogaus kūno filosofija

Žmogaus kūnas iškalbingas. Žmogaus kūno filosofija savo pa­prastumu yra neprilygstama.

Dalyje „Meilė, atleidimas ir sveikata" nuodugniai kalbama apie stuburą. Jo svarbos neįmanoma pervertinti. Čia toliau kalbėsime apie jį, remdamiesi naujomis žiniomis.

Įprasta sakyti: „Šis žmogus neturi stuburo". Turbūt nereikia aiš­kinti, ar ne taip?

Stuburas išreiškia svarbiausias žmogaus tiesas. Tiksliai tokiais pat žodžiais kaip stuburą galima apibūdinti ir žmogaus pagrindines tiesas arba slaptąją jo esme.

Griaučiai apibūdina tėvą. Silpni griaučiai — silpnas tėvas.

Stuburas reiškia principus. Iškrypę griaučiai — kreivų princi­pų tėvas.

Jei vaikas su kupra, tada jis tikriausiai turi minkšto charakte­rio tėvą, kuris norėdamas nuslėpti savo silpnumą virto despotu ar­ba leidžia motinai valdyti šeimą. Normalios šeimos galvos vaikai turi stiprius kaulus ir tiesią nugarą.

Dubuo išreiškia atramą arba namus, kuriuose žmogus jaučiasi saugus. Stiprios dvasios Šeimoje vaikas auga stipraus dubens žmo­gumi. Jei silpnos dvasios šeimoje auga stipraus dubens žmogus, ta­da jo dvasia sąmoningai tobulino save. Ji iškilusi aukščiau šeimos silpnumo, nes jaučia, kad priešingu atveju J^ūtų žuvusi.

Vaikas, kuris sąmoningai nori būti geresnis, kuris nuoširdžiai tobulina save, ištrūksta iš Šeimos pančių. Tai žmonės, turintys ko­votojų charakterius, jie dėl gero tikslo sudaužo sielos pančius, ne­paisydami, kad su tėvais visada palaikė švelnius ir mielus santykius.

Astrologiškai XX amžiaus pabaiga yra silpnų kaulų laikotar­pis. Tai žinodami privalote savo kaulus sąmoningai stiprinti. Šiaip


 

 


 

42


 

43


 

Vaikas žino, kaip reikia

Jei jam aiškinama, kad, žiūrėk, dėl Šių aplinkybių dabar reikia daryti visiškai atvirkščiai, kad fiziniame pasaulyje žmonės taip įpratę, taip priimta; atleisk, kad aš dabar turiu daryti prieš tavo supratimą, tave priversti, bet aš kitaip negaliu, — tai momento tiesa. Ir vaikas neprotestuoja.

Ne laisvas auklėjimas, o padėties aiškinimas išlaisvina valką iš sielos krizės. Vaikui reikia jo tėvu gyvenimo tiesos, nes panašus traukia panašų, todėl vaikas atėjo pas šiuos tėvus būtent dėl tam tikro panašumo. Laisvas auklėjimas yra auklėjimo stoka, — tokie tėvai nevykdo savo tėviškų pareigų.

Vaikui reikia ir tėvo, ir motinos. Tėvai, kurie jau prisitaikė prie dabartinio fizinio pasaulio, įpareigoti mokyti vaiką, kad ir jis prisitaikytų, mokėtų kiekvienoje gyvenimo situacijoje likti savimi, kad neturėtų nuolatos galva daužyti sienos ir mokytis iš savo skaus­mo. Tai yra gamtos dėsnis, todėl tas iŠ tėvu, kuris nedavė gyvenimo išminties savo vaikui iki aštuoniolikos metų, pajus karmos dėsnio poveikį.

Kaip jau aukščiau minėta, mokyti galima įvairiai. Tėvai turi teise ir fiziškai mokyti vaiką — pirmosios čakros veikimas rykšte išlaisvina ir VI, ir VII čakras. Mušti per galvą ir veidą neleistina — tai žemina žmogų. Reikia žinoti, kad vaikų, kuriems reikėtų tokio mokymo, yra labai nedaug.

Visada tėvai turi galvoti: „Kuo aš pats sudariau tokią padė­tį?", ir prašyti atleidimo už savo klaidą, suprantamai paaiškinus vai­kui tikrąją priežastį. Vaikas visada atleidžia ir mokosi iŠ kiekvienos klaidos. Nebijokite, kad jūsų reputacija nukentės. Atvirkščiai — vai­kas vertina jūsų teisingumą ir vis labiau gerbia tėvus. Nė vienas vaikas nenori matyti savo tėvų blogų, jis visada juos gina prieš visą pasaulį. Brendimo amžiaus laikotarpiu vyksta persilaužimas, — vė­liau klaidas atitaisyti kur kas sudėtingiau.

Vaikui reikia rūsčios tiesos, o ne gražaus melo. Tik tiesa mo­ko. Tiesa išlaisvina. Griežtai auklėjamas vaikas yra veidmainiškas, jo protestas galiausiai virsta žiaurumu. Tuo pat metu visam laikui

42                          •'    -                 •


 

nuslopinamas jo orumas. Vaikui reikia, kad kiekvieno konflikto at­veju jam būtų sąžiningai pasakoma, ar tai dėl jo kaltės ar dėl ko nors kito.

v

Žmogaus kūno filosofija

Žmogaus kūnas iškalbingas. Žmogaus kūno filosofija savo pa­prastumu yra neprilygstama.

Dalyje „Meilė, atleidimas ir sveikata" nuodugniai kalbama apie stuburą. Jo svarbos neįmanoma pervertinti. Čia toliau kalbėsime apie jį, remdamiesi naujomis žiniomis.

Įprasta sakyti: „Sis žmogus neturi stuburo". Turbūt nereikia aiš­kinti, ar ne taip?

Stuburas išreiškia svarbiausias žmogaus tiesas. Tiksliai tokiais pat žodžiais kaip stuburą galima apibūdinti ir žmogaus pagrindines tiesas arba slaptąją jo esmę.

Griaučiai apibūdina tėvą. Silpni griaučiai — silpnas tėvas.

Stuburas reiškia principus. Iškrypę griaučiai — kreivų princi­pų tėvas.

Jei vaikas su kupra, tada jis tikriausiai turi minkšto charakte­rio tėvą, kuris norėdamas nuslėpti savo silpnumą virto despotu ar­ba leidžia motinai valdyti šeimą. Normalios šeimos galvos vaikai turi stiprius kaulus ir tiesią nugarą.

Dubuo išreiškia atramą arba namus, kuriuose žmogus jaučiasi saugus. Stiprios dvasios šeimoje vaikas auga stipraus dubens žmo­gumi. Jei silpnos dvasios šeimoje auga stipraus dubens žmogus, ta­da jo dvasia sąmoningai tobulino save. Ji iškilusi aukščiau šeimos silpnumo, nes jaučia, kad priešingu atveju bįitų žuvusi.

Vaikas, kuris sąmoningai nori būti geresnis, kuris nuoširdžiai tobulina save, ištrūksta iš Šeimos pančių. Tai žmonės, turintys ko­votojų charakterius, jie dėl gero tikslo sudaužo sielos pančius, ne­paisydami, kad su tėvais visada palaikė švelnius ir mielus santykius.

Astrologiškai XX amžiaus pabaiga yra silpnų kaulų laikotar­pis. Tai Žinodami privalote savo kaulus sąmoningai stiprinti. Šiaip

43


 


 

 


 

ar taip, kiaušinio lukštai yra geriausias kalcio Šaltinis. Fizinė treni­ruotė kaip ir fizinis darbas bei sportas visiems irgi prieinama.

Tiek daug stuburo ir kaulų defektų kaip dabar mūsų senelių laikais nebuvo. Nuo vaikų gimimo traumų iki senų žmonių šlauni-kaulio kaklelio lūžių. Net menkiausių griuvimų atveju lūžę kaulai rodo akivaizdų faktą, kad mūsų silpnoji vieta — kaulai.

Stuburas jungia energetišką praeitį, dabartį ir ateitį.

Kuo tiesesnis stuburas, tuo geriau jis atlieka savo funkciją, tuo išmintingesnis ir aiškiau regintis yra žmogus.

Anatomiškai žmogaus stuburas turi fiziologinių kreivumų — taigi ne taip greit žmonija masiškai taps Visavienybės išpažinėja. O kol kas stiprinkime stuburą. Kūnui tai reiškia, kad noriu eiti pir­myn. Jei aš tai sakau savo kūnui, žodis sustiprins mano pasąmonės veiklą.

Stubure yra pagrindinis energijos kanalas. Juo sveikatos ener­gija juda aukštyn ir žemyn. Įeina per stuburgalj į vidų ir išeina per viršugalvį. Nuo kiekvieno slankstelio į organus ir audinius atsišako­ja kanalai. Jei slankstelis pažeistas, jį atitinkantis organas negaluoja.

IŠ pagrindinės energijos kanalo kiti kanalai išsišakoja kaip lo­toso žiedo šaknys, kurie kūgiŠkai išsiskleidžia į auros kūnų pavir­šių, — jie vadinami čakromis, arba energijos centrais. Jie yra lyg sandėliai, kuriuose saugoma būtent vienai ar kitai čakrai būdinga energija. Visa ta energija nuolatos juda. Čakros sugeria universalią energiją, skaido ją į komponentus ir siunčia per energijos kanalus nervų sistemai, vidaus sekrecijos liaukoms ir į kraują, kad maitintų kūną.

Savo pavidalu čakros panašios į besisukančius energijos sūku­rius. Kiekviena turi savo spalvą (atitinka energijos vibracijos lygį). Kiekviena didelė čakra, esanti kūno priekyje, turi nugaroje partne­rę, todėl jos traktuojamos kaip čakros priekinis ir užpakalinis as­pektai. Priekinis aspektas susijęs su žmogaus jausmais, užpakali­nis— su jo valia.

Apie čakras yra daug literatūros, mes čia jos nekartosime.


 

Čakrų išsiskleidimas iš pagrindinio energijos kanalo Priekyje — jausmų energijos čakros Užpakalyje — valios energijos čakros


 

 


 

44


 

45


 


 

Energijos judėjimas vyro Čakrose

Energijos judėjimas moters čakrose

Tolesniuose   dviejuose  puslapiuose   rasite  simbolinius  pa­veikslus.

Pirmasis simboliškai vaizduoja energijos ryšį su kūnu. Kiek­vieno energijos spindulio kitame gale yra gyvenimo įvykis. BaJtas spindulys sieja teigiamą — gerą gyvenimo įvykį. Juodas, kurio pa­veiksle nematome, sieja neigiamą — blogą įvykį.

Antrasis vaizduoja energijos kanalų simbolinį išsidėstymą kū­ne. Viduryje yra pagrindinis energijos kanalas, iš kurio Šakojasi energijos šalutinės šakos, maitinančios kūno organus, sritis ir t. t.

46


 

47


 


 

Lentelėse pateiktos išvados sukauptos gydant Estijos Žmones.

Patikrinkite, ar lentelėse esanti informacija atitinka jūsų ligą. Liga atsiranda tada, kai čakrą ima veikti stresų grandinė ir energija arba išteka, arba negali įtekėti dėl užblokavimo.

 

Čakros nu-

Energijos,

Poveikis kūno

Paplitę stresai,

meris, pa-

kurios yra

sritims

kurie blokuoja čakrą

vadinimas

stiprumo pa-

 

 

ir spalva

grindas

 

 

I

Bazinė ener-

Griaučiai, stu-

Netiki savo gyvybine jėga. Neturi

Šakninė

gija, kuri sie-

buras, dantys,

noro gyventi. Pyksta ant tų žmo-

čakra

ja žmogų su

nagai, kojos,

nių, kurie vitališki ir energingi. Fi-

stuburgaiio

fiziniu pasau-

išeinamoji žar-

zinės jėgos neigimas — kam jos

vidiniame

liu; gebėjimas

na, storoji žar-

reikia, aš turiu protingą galvą.

paviršiuje,

įsitvirtinti, fi-

na, priekinė

Depresija. Noras pasiduoti gyveni-

raudona

zinė jėga, vi-

liauka, dubens

mui arba pabėgti

 

tališkumas,

dugnas ir tarp-

 

 

stabilumas,

vietės raumuo,

 

 

stiprus noras

kraujas, ląste-

 

 

gyventi

lių sandara

 

II

Stichinė jaus-

Dubens ertmė,

Nesugebėjimas mylėti priešingos ly-

Gaktinė

mu energija.

lytiniai orga-

ties atstovų. Kito kaltinimas norint

čakra, virš

Seksualiniai

nai, pūslė,

nuslėpti savo klaidas. Kaltės ir nevi-

gaktikaulio,

jausmai, ero-

kraujas, limfa,

savertiškumo jausmas. Rutiniškas,

oranžinė

tika, jausmin-

sperma, virški-

be meilės seksas. Pyktis ir noras

 

gumas. Gebė-

nimas

įskaudinti kitą. Nesugebėjimas mė-

 

jimas gauti

 

gautis lytiniu gyvenimu ir matyti

 

seksualinį ir

 

seksualiniame partneryje aistrą. Nu-

 

fizinį pasiten-

 

sivylimai seksualiniu gyvenimu. Sa-

 

kinimą

 

vo aistros slopinimas. Užsispyrimas

 

 

 

ir reiklumas savo partnerio atžvil-

 

 

 

giu. Seksualumo neigimas. Neturi

 

 

 

jėgų užsiimti tokia beprasmybe,

 

 

 

darbas svarbiau. Su seksualumu su-

 

 

 

sijusi baimė. Manymas, kad seksas

 

 

 

atima jėgą, kad jis šlykštus ir nemo-

 

 

 

ralus. Neįsisąmonina, kad seksas at-

 

 

 

stato gyvybinę jėgą ir teikia orumo.

 

 

 

Gėdos jausmas dėl partnerio ar sa-

 

 

 

vęs. Baimė, kad esu šaltas ir ne-

 

 

 

mokša. Savo seksualumo varžymas.

 

 

 

Savo lyties neigimas


 

48


 

49


 


 

 

čakros nu-

Energijos,

Poveikis kūno

Paplitę stresai,

meris, pa-

kurios yra

sritims

kurie blokuoja čakrą

vadinimas

stiprumo pa-

 

 

ir spalva

grindas

 

 

III

Emocinio

Virškinimas,

Nepasitenkinimas, pyktis. Valdymas

Saulės

jausmų gyve-

kepenys, tul-

ir savivalė. Valdyti galima per bai-

rezginio

nimo centras.

žies pūslė,

mę, grasinimą, perspėjimą, kaltini-

Čakra, virš

Asmenybės

blužnis, inkstai

mą, įtarimą, verkimą ir t. t. Šykš-

bambos,

atsivėrimo

ir antinksčiai,

tumas. Nesidžiaugia nei savimi, nei

geltona

energija. Val-

vegetacinė

kitais. Nenori nei suprasti savo

 

dymas ir val-

nervų sistema

jausmų, nei jais tikėti. Ncvisaver-

 

džia. Pasiten-

 

tiškumo kompleksas, savo fiziniu

 

kinimas pa-

 

poreikių neigimas (taip pat meilės

 

siektu. Įgyta

 

ir sekso). Priklausomybės santykiai

 

išmintis.

 

su tėvais ir kitais žmonėmis. Glau-

 

Emocijų su-

 

dus ryšys ir santykiai su motina.

 

pratimas

 

Nenoras būti sveikam

IV

Meilės jaus-

Nugaros viršu-

Sutrikę meilės jausmai — manęs

Širdies

mai visiems

tinė dalis, šir-

nemyli, aš nevertas meilės. Kaltės

čakra, virš

ir viskam bei

dis, plaučiai,

jausmas prieš mylimąjį. Į mano

širdies.

gyvenimui.

kraujo apyta-

meilę neatsakoma. Nuslopinta

PATI

Savarankišku-

ka, rankos.

meilė. Visi trukdo gyventi taip,

SVAR-

mas, padėji-

oda, akys

kaip man reikia. Pasaulis negailes-

BIAUSIA

mas, teigia-

 

tingas, čia galioja didesniojo ir

ČAKRA!

mas pasiau-

 

stipresniojo teisė. Man viskas vis

Žalia

kojimas. Va-

 

tiek, aš darau, kaip noriu. AŠ gy-

 

lios jėga, le-

 

venu tik niekindamas save, nes

 

mianti mūsų

 

taip reikia ir man nėra ko laukti

 

gyvenimą

 

 

V

Bendravimas,

Plaučių viršū-

geresnių laikų

Gerklės

atvirumas. Sa-

nės, bronchai,

Problemos bendraujant su pasau-

čakra, virš

varankišku-

gerklė, balso

liu. Nervingas vertinimas, bejėgiš-

gerklės,

mas, nepri-

stygos, žandi-

kumo jausmas. Visi jausmai, kurie

žydra

klausomybė.

kaulis, liežuvis

gniaužia gerklę ir kelia ašaras. Ne-

 

Įkvėpimas,

 

moka, negali gyventi savo asmeni-

 

prisitaikymas

 

nio gyvenimo, nes kažkas trukdo.

 

prie gyveni-

 

Nemoka priimti, ką gyvenimas siū-

 

mo. Savo tei-

 

lo. Nesupranta savo norų. Kitų

 

sių gynimas.

 

kaltinimas. Įsitikinimas, kad visi

 

Pasisekimas

 

nori man blogo. Niekas nesirūpina

 

gyvenime. Pa-

 

manimi. Esu visų atstumtas. Bai-

 

garbos jaus-

 

 

 

mas

 

 


 

 

 

('akros nu-

Energijos,

Poveikis kūno

Paplitę stresai,

meris, pa-

kurios yra

sritims

kurie blokuoja čakrą

vadinimas

stiprumo pa-

 

 

ir spalva

grindas

 

 

VI

Matomo ir

Mažosios sme-

mė, kad nepasiseks. Kitų konevei-

Kaktos

nematomo

genys, didžiųjų

kimas

čiikra, arba

pasaulių paži-

smegenų apati-

Jausmų ir proto pasauliu konflik-

trečioji akis,

nimas. Intui-

nė dalis, ausys,

tai. Noras daugiau gauti. Įsižeidi-

virš kaktos.

cija, aiškiare-

nosis, šalutinės

mai. Nepasitenkinimas savo išvaiz-

mėlyna

gystė. Idėjų

ertmės, akys,

da. Bejėgiškumas sudarant planus

(indigo

atsiradimas.

nervų sistema,

arba juos įgyvendinant. Gražių pla-

spalvos)

Norų išsipil-

veidas

nų žlugimas. Neatitinkantys tikro-

 

dymas. Pa-

 

vės arba neigiami vaizdiniai. Baimė

 

saulio santy-

 

dėl atsakomybės. Nenoras daryti

 

kis su savimi

 

 

VII

Tobulumas.

Didžiosios

nei taip, nei kitaip. Protestas prieš

Karūnos

Visavienybės

smegenys, kau-

viską. Jausmų nestabilumas

čakra,

pažinimas.

kolė

Netiki savo dvasingumu, taigi ir

viršugalvyje,

Patirtas ryšys

 

gabumais. Nepasitikėjimas ir sielos

violetiškai

su savo dva-

 

nerimas. Gyvenimo tikslo nebuvi-

balta

singumu —

 

mas. Baimė prieš fantazijos ir sap-

 

tikėjimas sa-

 

nų vaizdinius, kadangi žmogus ne-

 

vo dvasiniais

 

tiki ir tuo pačiu nesigilina j savo

 

gabumais

 

nežemiško mąstymo vaizdų esmę

Kas yra stresas?

Galbūt Ši sąvoka dar kai kam tebėra neaiški.

Stresas yra įtempta organizmo būklė kaip gynybinė reakcija į neigiamus, arba blogus, dirgiklius.

Stresas yra akiai nematomas energetinis ryšys su blogiu.

Viskas, kas žmogų blogai veikia, yra stresas.

Medicina stresą traktuoja kaip fizinį reiškinį, t.y. kaip ligą. O liga yra ne kas kita kaip nematomos energijos sankaupa, kuri ir sukelia fizinę negalią. Ir medicina, ir pats žmogus stresą paprastai supranta kaip metais (dešimtmečiais) trunkančios stresų grandies paskutinę psichinę įtampą, po.kurios seka liga. Tai ribotas streso supratimas.


 

 


 

50


 

51


 

Kas turi stuburą, o kas nc?|


 

Pažvelkite į kiekvieną čakrą apibūdinančią schemą ir pajuski­te, kaip ji veikia visą kūną. Galėsite pajusti labai savotiškus medi­tacinius pojūčius kiekvienu individualiu atveju.

52


 

Esu mokiusi žmones pačius atidaryti savo čakras, ir dauguma gali tai daryti. Papildydama anksčiau pateiktą pratimą, kaip tiesinti stuburą sėdint, siūlau geresnį metodą. Jis štai toks:

—  Atsistokite tiesiai.

—  Įremkite nykščius į dubens kaulo priekinius atsikišimus ir
tikrinkite, ar jie vienodame aukštyje. Jei ne, mintimis ir
rankomis pakelkite žemesnį atsikisimą. Suglauskite kojų
pirštus ir kulnis, nepakeikite nuo žemės. (Jei dubuo labai
deformuotas, pirmąjį kartą gero rezultato galite ir nepa­
siekti.) Šitaip pasieksite dubens pusiausvyrą. Priešingu at­
veju nepavyks stuburą pakelti tiesiai į viršų, o kadangi su­
silenkęs žmogus nevaikšto, tai, norėdamas išlaikyti pusiau­
svyrą, turės išlenkti stuburą.

^— Dabar padėkite delnus ant klubų taip, kad po pirštais būtų klubo sąnariai. (Klubo sąnario vietą galite patikrinti sulen­kę kelį.) Dabar pradėkite lėtai, jausdami kėlimą, kelti aukš­tyn liemenį. Atsiranda gumos tempimo jausmas. Pakėlimas gali būti neįtikėtinai didelis.

— Dabar perkelkite rankas kuo aukščiau ir ištempkite stubu­
rą kiek tik pajėgiate.

Pakelkite rankas kiek tik galite aukščiau, gerai, jei iki kru­tinės aukščio (atskirai keldami ir krūtinę), ir ištempkite stu­burą taip, kad išnyktų kupra. Kas sykį turi pasikelti visas liemuo.

Dabar, vis dar laikydami stuburą pakeltą, nuleiskite rankas ir pečius, kad laisvai kabotų, ir ištiesinkite kaklą. Mėgauki­tės ir džiaukitės jausmu, kad kūnas lengvėja, kvėpavimas laisvėja, matymas ryškėja, iš galvos dingsta sunkumas. Kas kartą gaunate geresnį efektą.


 


 


 

7 kaklo slanksteliai

12 krutinės slankstelių

5 juosmens slanksteliai

kryžkaulis ir stuburgalis


 

Pajutę tą jausmą, pridėkite dar vieną, labai reikalingą ele­mentą:

— Galvokite apie savo tarpvietės raumenį, šlapimo pūslę, iš­
einamąją žarną (o moterys ir apie makštį) ir sutraukite jų
raumenis. Kelkite kūno centrą kartu su stuburu į viršų, vi­
są laiką laikydami įtemptus raumenis.

Jei stuburas sulinkęs, paprastai vidaus organai būna nu­smukę. Visi, turintys neįtemptą pilvą, nusileidusį skrandį, neįtemptą išeinamąją žarną, o moterys, kurios nelaiko šla­pimo ar jų makštis ir gimda nusmukusios ar iškritusios, — atsikrato savo bėdų.

— Pratimą baikite tuo, kad lyg kylanti banga įtempiate visą
kūną, pradėdami kojų pirštų galais ir jausdami, kaip kylant

,:'.         įsitempia net vidaus .organai, kaip kyla aukštyn plaučiai ir . 'jį,,       širdis. Pajuntate, kad kūnas tuoj pradės skristi. Mėgaukitės tuo jausmu ir džiaukitės, kad sugebate savo kūnui suteikti šį malonumą. Džiaugsmas yra teigiama energija.

Šitaip pakelsite stuburą ir tada, kai jaučiatės nuvargę. Teisingiausia tai daryti profilaktiškai, t.y. užbėgant ligai už akių, būtinai kiekvieną rytą ir vakarą. O gydydamiesi — tiek dažnai, kaip greitai norite pasveikti.

Jei stuburas sustingęs ir menkai jaučiate jo kilimą, tai jus kausto stresai, visų pirma baimė. Išlaisvinę baimės stresus, pajusite palengvėjimą ir stuburo ypatingą elastingumą bei tįsumą. Jei atsigulsite ant grindų kniūbsčiomis, o kitas žmo­gus ranka paspaus jūsų stuburą, tai pajusite, kaip padidėjo stuburo elastingumas, kai paprašėte atleisti.


 

Norėdama pabrėžti, kaip svarbu rūpintis stuburu, toliau pa­teikiu lentelę, kurioje atskirai kiekvienam slanksteliui parodau jo veikimo energetinę zoną ir labiausiai paplitusias patologijas.


 

54


 

55


 

 

Stuburo dalis

Slanks­telis

Organas, kurį cnergetiškai veikia slankstelis

Dažnesnės ligos, sąlygotos pažeisto slankstelio

Kaklo slankste­liai

I

Didžiųjų smegenų viršutinė dalis

Migrena, atminties sutrikimas, epilepsija, aukštas kraujospūdis, sunkumas galvoje

 

II

Didžiųjų smegenų apatinė dalis, mažieji smegenys, akys

Pusiausvyros sutrikimas, regos akių ligos

sutrikimas,

 

U!

Nosis, ausys, šalutinės ertmės

Sloga, veido ertmių uždegimai, polipai, ausų ligos

 

IV

Liežuvis, ryklė

Ryklės uždegimai, adenoidai, skonio receptorių sutrikimai

 

V

Gerklė, balso stygos

Gerklės uždegimas, balso stygų uždegimas, angina

RANKOS Skausmas, tirpimas, nejautrumas, pakitusi forma

 

VI

Skydliaukė

Medžiagų apykaitos sutrikimai, nervingumas, širdies ritmo sutrikimai

 

 

VII

Šalutinės skydliaukės

Kalcio apykaitos sutrikimai — kaulų retėjimas

 

Krūtinės slankste­liai

I

Plaučiai

Bronchitas, plaučių uždegimas, astma

 

 

II

 

 

 

 

III

 

 

 

 

IV

Krūtys

Fibroadenomatozė. aug

liai

 

v

 

 

 

 

VI

Širdis

Visos širdies ligos, astma, kraujo apytakos sutrikimai, žemas kraujospūdis

 

VII

Kepenys, tulžies pūsle, blužnis

Visos kepenų ligos, cirozė, tulžies pūslės akmenligė, odos ligos, kraują gaminančių organų ligos

 

VIII

Inkstai, antinksčiai, diafragma

Aukštas kraujospūdis, inkstų akmenligė, inkstų dubens uždegimas, neatsparumas ligoms

 

IX

Skrandis, dvylikapirš­tė žarna, kasa

Opaligė, gastritas, diabetas


 

 

Stuburo dalis

Slanks­telis

Organas, kurį e n ergelis kai veikia slankstelis

Dažnesnės ligos, sąlygotos pažeisto slankstelio

 

X

Žarnynas

Visi virškinimo sutrikimai, kieti viduriai, laisvi viduriai

Krutinės slankste­liai

XI

 

 

 

XII

 

 

Juosmens slankste­liai

1

 

 

KOJOS

Kraujo apytakos sutrikimai, venų ir arterijų uždegimai, gangrena

 

II

 

 

 

 

III

Moterų kiaušidės, vyrų lytinės liaukos

Visos moterų ir vyrų lytinių organų ligos, nevaisingumas

 

 

IV

Moterų gimda, vyrų priekinė liauka

Mioma, menstruacijų

 

 

 

 

sutrikimai, priekinės liaukos ligos

 

 

v

Pūslė

Uždegimai, nelaikymas

 

Kryžkaulis

Seksualinė energija, tonizuojanti visą kūną

Sutrikimai seksualiniame gyvenime

 

Stuburgalis

Tarpvietės raumuo, šlaplė, išeinamoji žarna, makštis

Šlapimo ir išeinamosios žarnos nelaikymas, moterų lytinių organu smukimas ar iškritimas

Tarp slankstelio pažeidimo srities (kairėje — dešinėje, prieky­je — užpakalyje, viršuje — apačioje) ir ligos yra tiesioginis ryšys. Pavyzdžiui: jei šeštasis krūtinės slankstelis pažeistas priekyje, tai širdies ligos židinys yra jos priekinėje sienelėje.


 

 


 

56


 

57


 

Galvok! Ieškok! Rask! Atleisk! Pasveik!

Glaustai sakant, kiekvienas žmogus, remdamasis logika, gali rasti ligą sukėlusį stresą, kai žino kūno energijų pasiskirstymą.

Sąvokos dešinė — kairė, priekyje — užpakalyje, viršuje — apačioje yra labai reikšmingos žmogaus kūno negalioms suprasti.

— Dešinė. Kūno dešinioji pusė yra moteriškos energijos sklei­
dėja. Ji susijusi su motina ir moteriškąja lytimi. Jei jūs esa­
te moteris, tada geri ir blogi motinos bruožai, kurie jumyse
reiškiasi stipriau, iškyla dešiniojoje kūno pusėje.

Stipri dešinė pusė rodo stiprų motiniškąjį pradą. Silpna dešinioji pusė priklauso nuo problemų su motina ar žmona arba apskritai moteriškąja lytimi (toliau — motina).

Pažiūrėkite į save veidrodyje: dešinysis petys nusmukęs,

dešinėje pusėje ant menties kyla gumbas arba jau net kup-

rojatės. Stuburo viršutinė dalis yra meilės jausmų skleidė-

•>•       ja. Jūs jaučiate, kad motina nemyli jūsų arba nepriima jūsų

;        meilės, arba jūsų jausmai neranda atgarsio jos širdyje ir

pan. Ir šis sunkumas ima spausti dešinįjį petį prie žemės.

•'.                Jei turite kuprą dešinėje nugaros dalyje, jaučiate kaltės

''"          jausmą prieš motiną.

Jei dešinysis klubas nusmukęs, tada jūsų motinos gyveni­mo sunkumai ir nelengvos ūkinės (piniginės) problemos glūdi jūsų sieloje ir laukia išlaisvinimo.

Dešiniosios kūno pusės organų ligų ieškokite toje pačio­je lentelėje.

— Kairė. Kūno kairioji pusė yra vyriškos energijos skleidėja.
Ji susijusi su tėvyste ir vyriškąja gimine.

Stipri kūno kairioji pusė rodo, kad geri santykiai su tėvu.

Silpna arba ligota kairioji kūno pusė laukia, kad stresai, susiję su tėvu ir vyru, būtų išlaisvinti taip, kaip darėte su dešiniąja kūno puse.

Kad galėtumėte išlaisvinti stresą atleidimu, gerai pagal­vokite apie savo problemas su tėvais ir, jeigu suprasite, kas trukdo gražiai sugyventi, galėsite apsiginti nuo nelaimės.


 

Nėra tokio žmogaus, kuris neturėtų su tėvu ar motina (taigi ir su vyrais ar moterimis) susijusių stresų. Priešingu atveju nebebūtų poreikio įsikūnyti į fizinį kūną, nes jau žinotumėte visą žemiškąją išmintį.

Streso sąvoka dažnai yra neaiški. Apie tai kalbėsime dar ne kartą. Ir gėdijimasis, drovumas, uždarumas, nepatogumo jausmas, nesugebėjimas rasti išeitį ir t. t. taip pat yra stresai.

Visos priešingybės sudaro visumą, taip pat tėvas ir motina, dešinė ir kairė. Todėl ne visada galima tiksliai atskirti ligą, kadangi ji gali būti abiejose kūno pusėse.

Pavyzdžiui, ir dešinoj, 'r kairįjį Pet! arDa ranką skauda, tirpsta, juos sunku pakelti. Taigi motina ir tėvas, vienas kitą veikdami, supanašėjo ir dabar veikia abi jūsų puses vienodai. Dar sykį prime­nu: tai jų problema, jūs neturite jos prisiimti. Taigi atleiskite jiems, kad jie turi tokias problemas, atleiskite sau, kad prisiėmėte jų problemas, prašykite savą kūną atleisti, kad jam kenkiate. Dažnai atsakoma: „Kaip galiu būti toks beširdis, kad nepaisau tėvų rū­pesčių?" Vėl pabrėžiu: negatyvumą reikia suvokti protu, tada ga­lėsite širdies gerumą skirti sunkiai problemai spręsti ar kitą žmogų remti.

—  Priekyje. Kūno priekinė dalis yra jausmų energijos reiškė­
ją. Visi negalavimai kūno priekinėje dalyje susieti su nei­
giamais jausmais, kuriuos prisiėmėte.

—  Užpakalyje. Kūno užpakalinė dalis yra valios energijos reiš­
kėją. Viskas, kas jūsų valią kausto ar naikina, valdo, gniau­
žia, paverčia niekais, nuvertina, išjuokia, — atima iŠ jūsų
galimybę tenkinti savo poreikius, siekti tikslų. Sunaikinta
valios jėga yra sunaikintas gyvenimas.

Kūno užpakalinė dalis — arba nugara, arba stuburas — reiškia gyvenimo principus, taigi dueda gyvenimui prasmę.

—  Viršus. Kūno viršutinė dalis reiškia į ateitį nukreiptą ener­
giją. Jei žmogus baiminasi dėl ateities, suserga jo kūno vir­
šutinė dalis.

—  Apačia. Kūno apatinė dalis reiškia į praeitį nukreiptą ener­
giją. Jei praeitis buvo rūsti ir sunki, suserga apatinė kūno
dalis.


 

 


 

58


 

59


 

Pamąstykite ir savo kūne rasite nuostabią logiką, atskleidžian­čią, kaip kam atleisti ir kaip prašyti atleidimo.

Priekinė kūno dalis

Jausmų energija

Kairioji kūno pusė

Vyriškos energijos skleidėja,

arba viskas, kas susiję su (ėvu

ir vyriškąja gimine

Dešinioji kūno pusė

Moteriškos energijos skleidėja,

arba viskas, kas susiję su motina

ir moteriškąja gimine

Užpakalinė kūno dalis

Valios energija

Vis dėlto žmogaus žemiškoji pradžia glūdi praeityje. Atleidi­mo mokymas grindžiamas praeities supratimu ir pradinės priežas­ties pašalinimu.

Kadangi su motina esame visam laikui surišti eterine bamba­gysle, motinos įtaka vaikui dažnai būna tokia didelė, kad jis darosi panašus į motiną ir tėvą, o vėliau pradeda kitus veikti irgi tokiu pat būdu. Taigi, jei aš turiu negatyvumo, kuriuo veikiu sutuoktinį, šei­mą, kolektyvą, tai privalau jų atsiprašyti.

Vaikai kenčia dėl tėvų stresų. Jie yra aiškiaregiai ir nori matyti tėvų skleidžiamą gėrį.

Atskirai pakalbėkime apie užpakalinę kūno dalį arba nuga­rą — valios jėgą, valios energiją.

60


 

 

Nugaros dalijimas sritimis

pirštų

Ekonominės problemos

Nuo viršugalvio iki UI krūtinės slankstelio + petys bei rankos viršutinė pusė + 1 — 3-iasis pirštai

Jausmai

Dažniausi stresai

Baimė, kad manęs nemyli. Baimė, kad nemyli mano tėvų,

IV ir V krūtinės slanksteliai + rankos apatinė pusė + 4 — 5 — ašis pirštai + pažasties

Meilės jausmai Su meile susijęs kaltės

šeimos, vaikų, sutuoktinio ir 1. 1. Baimė, kad mane kaltina, jog manės nemyli. Kaltinimas, kad

duobutė VI— XII krūtinės

jausmas ir kaltinimas Kaltės jausmas ir

manęs nemyli Baimė, kad mane kaltina.

slanksteliai

kaltinimas Kaltės jausmas, susijęs su ekonominėmis problemo-

Kitų kaltinimas Baimė, kad mane kaltina, jog nepajėgiu spręsti ekonominių problemų. Baimė, kad mane kaltina dėl pinigų švaistymo. Kito kaltinimas visais ekonominiais

I — V juosmens slanksteliai Nuo kryžkaulio iki kojų

mis, ir kitų kaltinimas

reikalais Baimė prieš ekonomines oroblemnc

Baimė naikina valios jėgą.

Baimė yra antinksčių stresas, per čakras valdantis visą kūną. Baimės taikiniu tapęs organas nenori veikti. Jei organas nenori, neįmanoma jį priversti.

Jei užklupo liga, pagalvokite, ar ji kairėje, ar dešinėje, ar apa­čioje, ar viršuje, ar priekyje, ar užpakalyje, kokioje čakroje, ties kuriuo slanksteliu, — ir rasite priežastį savo sieloje.

Atleiskite savo stresui... Atleiskite sau... Prašykite savo kūną, kad atleistų ...

Būsite radę tikrąją priežastį, jei skaudančioje vietoje arba vi­same kūne atsiras palengvėjimo jausmas. Pakartotinai atleidžiant dingsta skausmas, paskui ir liga.

Jei žmogus serga nuo galvos iki kojų, jo ligos priežastis ta, kad jis nemoka atleisti ir prašyti atleidimo. Jis nepripažįsta savo klaidų. Kai jis pradeda pripažinti savo klaidas ir atsiprašyti, pasveiksta.

61


 

Meilės jausmas


 

Kaltės jausmas


 

Su ekonominėmis

problemomis

.susietas kaltės

jausmas


 

Ekonominės problemos


 

Kairioji kūnu

pusė =

vyriškos

energijos

skleidėja, arba

viskas, kas susiję

su tėvu ir vyriškąja gimine


 

Dešinioji kūno

puse -moteriškos


 

energijos

skleidėja, arba

viskas, kas susiję

su motina ir

moteriškąja

gimine.


 

Kad žmogus pasveiktų visam laikui, privalo visiškai ir galu­tinai pakeisti savo galvoseną. Sielos ramybė = Sveikata

Kodėl senovės žmonės buvo ramūs? Ne taip jau sunku su­prasti:

I čakra          —      Pirmadienis

II čakra         —      Antradienis

III   čakra        —      Trečiadienis

IV   čakra        —       Ketvirtadienis

V čakra         —      Penktadienis

VI čakra        —      Šeštadienis

VII čakra      —      Sekmadienis = Atokvėpio diena,

kai galima laisvai atsikvėpti.

Kai žmogus teisingai įvertina sekmadienį, jis turi laiko pagal­voti apie praėjusios savaitės klaidas, mokytis iš jų, kad vėliau būtų protingesnis. Senovėje žmogus sekmadieniais atsiprašydavo ir tuo pačiu palaimindavo ateitį.

Ateitis remiasi praeitimi, bet egzistuoja tiktai vienas amžinas dabar = praeitis + dabartis + ateitis.

Kas taiso praeitį, tas tuo pat metu taiso ir ateitį.

 

Viršutinė kūno pusį _ ATEITIS

VII čakra (viršugalvio)

TIKĖJIMAS

 

VI čakra (trečioji akis)

Jausmų ir mindės energijos pusiausvyra = VILTIS

 

V čakra (gerklės)

Bendravimas

 

IV čakra (širdies)

MEILĖ

Apatinė kūno pusė — PRAEITIS

III čakra (saulės rezginys)

Valios energija

 

II čakra (gaktinė)

Seksualinė energija

 

1 čakra (šakninė)

Gyvybinė energija

Glaustai ir apibendrintai energijos pasiskirstymą rodo kitame puslapyje esanti schema.

62


 

BAIMĖ per antinksčius valdo visas fiakrai

Priekinė kūno pusė


 

Užpakalinė kūno dalis
Valios energija____ l


 

Su meile

susietas

kaltės

jausmas

63


 

Baimės valdžia ir mokymas, kaip išlikti gyvam

Žmonija yra baimės kalinė!

Kad geriau suprastume, kaip stresai virsta liga, turime paaiš­kinti baimės poveikį. Jau pirmykštėje visuomenėje žmonės žinojo baimės magišką įtaką priešui: gąsdinantis riksmas ir be ginklo vertė jį iš kojų.

Baimės neigiama energija kenkia inkstams ir antinksčiams. Antinksčiuose fiziniu lygmeniu atsiranda spazmas, sumažėja ar nu­trūksta hormonų išsiskyrimas; jie nebepatenka į kraują pagal porei­kį. Tie hormonai gyvybiškai svarbūs, o tai rodo net aplinkybė, kad klinikinės mirties ištiktam žmogui visų pirma suleidžiama antinks­čių hormonų.

Antinksčiai yra III čakros užpakalinėje dalyje, taigi susieti:

—  su valdžia ir valdymu,

—  su valios jėga.

Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme baimė dabar valdo žmoniją ir naikina valios jėgą.

Kiekvienas organas turi sąmonę. Kai išnyksta valia, organas atsisako veikti. Priklausomai nuo baimės ypatybių ji paralyžiuoja skirtingas čakras ir skirtingus organus.

PRIMENAME:

VII Čakra  —   tikėjimo problemos.

VI čakra    —  jausmų ir minčių pasaulių pusiausvyros problemos.

V čakra     —   bendravimo problemos.

IV čakra    —   meilės problemos.

III čakra    —   valdžios ir valdymo problemos.

II čakra     —   seksualumo problemos.

I čakra       —   gyvybinės jėgos problemos.

Dažnai žmonės neigia baime, kadangi nenori prisipažinti esą bailiai, arba baimę laiko jausmu, kuris atsiranda esant fiziniam pa­vojui.


 

Kai sakomi žodžiai — aš nenoriu, aš nedrįstu, ar tik neklystu, nežinau, ar verta, — tada už šių žodžių iš tikrųjų slepiasi baimė.

Kas sutinka pamąstyti ir pasikalbėti su savimi, gali sau prisi­pažinti, kad jaučia baimę.

Baimės jausmas veikia čakras vienodai, nors vieną baimę va­diname baime, o kitos niekaip nenorime šitaip vadinti.

Pateiksime po vieną pavyzdį apie kiekvieną Čakrą:

 

Čakra

Baimė

Lėtai veikiant

Greitai veikiant

VII čakra

Baimė pasitikėti savimi

Psichiatrinės ligos, neurozės

Psichiatrinės ligos, psichozės

VI čakra

Baimė prisiimti atsakomybę

Galvos skausmai, meningitas, encefalitas

Insultas ir paralyžius arba mirtis

V Čakra

Baimė bendrauti

Skydliaukės, gerklės ir balso stygų ligos

Gerklės ištinimas, galintis baigtis mirtimi

IV čakra

Baimė prarasti mylimąjį

Širdies, plaučių ir krūties liaukų chroniškos ligos

Infarktas, astma, staigi mirtis

III čakra

Baimė prieš piktą, niekinantį, išjuokiantį, pavydintį, prievartą vartojantį, valdingą ir pan. žmogų ar situaciją

Kepenų, skrandžio, dvylikapirštės žarnos, blužnies, kasos ligos

Tos pačios ūminės ligos, dažnai su pykinimu ir vėmimu

II čakra

Baimė dėl savo seksualumo

Mažina seksualinės funkcijos aktyvumą, bendrą raumenų tonusą, didina nevaisingumą, fizines ligas

Impotencija, lytinės ligos

I čakra

Baimė dėl savo gyvybinės jėgos

Toks žmogus nyksta, puola į neviltį, apatiškas, niekas jo nedomina. Tyliai gesta

Staigi mirtis, kadangi užsidaro pagrindinis energijos kanalas


 

 


 

64


 

65


 

 


 

Baimė gali veikti ir kartu su skirtingų čakrų energijomis.

Baimės magija valdo žmones ypač mūsų laikais. Visos įmano­mos gamtos katastrofos, karai, ekonominis chaosas, nusikalstamu­mas, neaiškumas, saugumas ir pranašystės baugina bei kelia ligas. Žinoma, žmogus negalvoja, kad visos šios problemos yra žmonijos neteisingų minčių ir veiksmų išdavos, todėl natūralios. Tai, kad po gero seka bloga — natūralu, nes vėl būna gera. Baimė tik didina blogį.

Bet žmogus vis jaučia baimę. Kas atleisdamas pašalina baimę iš savęs, gali gyventi ramia širdimi.

Užuot bijoję ateities, pradėkite taisyti dabartį. Ypač patariu tai daryti pensininkams, bedarbiams, ligoniams, kurių laikas eina veltui.

Prisimenu vieną senutę, kuri dėl savo geros širdies buvo labai sveika, bet visą laiką bijojo dėl visų ir visko ir galų gale susirgo. Kai aš jai išaiškinau ligos priežastį, ji tiesiog pasijuto nelaiminga dėl savo kvailumo, bet ir bejėgė pakeisti šią padėtį.

Mokiau ją pirmiausia atleisti savo baimei, paskui atleisti vi­siems, kurie kitiems kenkia, nes bloga daro tik tas, kurio sieloje nėra meilės. Kiekvienas geras žmogus gali atleisti motinai, kuri pa­gailėjo savo sūnui meilės, todėl jis išėjo į karą. Kiekvienas geras žmogus gali atleisti tam sūnui ir siųsti jam meilę, dėl kurios stokos ši nerami siela daro pasaulyje blogį. Tada pasibaigs prievarta.

Kaip miela buvo žiūrėti į tos senutės ašaras, kai ji susigraudi­no: ji džiaugėsi, kad rado, kur siųsti savo meilę. Ji liovėsi baimintis.

Iš tikrųjų baimės šaknys glūdi kur kas giliau — žmogaus dva­sios bedugnėje. Dvasia, kuri dabar pasaulyje gyvena kaip žmogus, yra Čia buvusi jau daug kartų. Kiekviename gyvenime žmogus darė klaidų, kurių nesugebėjo teisingai vertinti arba, kitaip sakant, — neišmoko, netapo išmintingas. Jo siela jaučia kaltę, kad nesugebėjo teisingai išmokti savo kūno pamokų. Dvasia nors ir žino, kad kal­tės, kaip tokios, nėra, bet kūno sąmonė vis dėlto ją veikia per pa­sąmonę.

Kaltės jausmą turinti dvasia nuolatos grįžta į Žemę, kad iš­pirktų savo kaltę. Vieną dalyką išmoksta, kito ne. Dvasia atsimena


 

viską ir žino viską, taip pat ir tai, kad išmokyti gali ir mokymas — iki pirmos klaidos. Susikaupusių klaidų kaltės svoris veikia Žemę. Dvasia jaučia, kad dėl jos klaidų Žemės būklė blogėja. Taigi dvasia /ino, kad dabarties chaose ji irgi dalyvauja, todėl ją ima baimė dėl Žemės likimo, nes prieš Dievą ji atsakinga pagal priežasties ir pa­sekmės dėsnį.

Tai ne sėdėjimas teisiamųjų suole laukiant bausmės, ne, tai reiškia, jog kiekviena dvasia atsako už stiprėjančią Visavienybės iš­mintį, ir jei ji nebetrokš tobulėti, pasekmės bus globalinės, konkre­čiai liečiančios ir ją pačią.

Trumpai sakant, dvasia žino, kad dėl jos klaidų Žemę apėmė krizė, jos kaltės jausmas kelia baimę dėl ateities. Baimė naikina žmogaus kūną ir trukdo dvasiškai tobulėti.

Šią baimę išpirksime, jeigu atsiprašysime Žemės ir Dievo, kad savo klaidomis jiems bloga darėme, atleisime sau, kad negebėjome jų išvengti.

Žemę gaubia neigiamos energijos sfera, kuri savo ruožtu su­sideda iš skirtingų stresu sluoksnių. Kiekvienas žmogus gali priklau­somai nuo savo stresų prašyti Žemės atleisti, kad savo pykčiu, pa­vydu, baime, kaltės jausmu, gobšumu, kerštu, negeranoriškumu, kal­tinimais, piktdžiugiavimu ir pan. izoliavo Žemę nuo švaraus Kosmo­so. Ir sau pačiam atleisti, kad taip padarė. Žemė laukia meilės taip pat kaip ir kiekvienas iš mūsų!

Kas atleidžia paviršutiniškai, gauna ir atitinkamą rezultatą. Žemė laukia atleidimo, kuris išlaisvintų žmoniją iš jos pačios pan­čių. Viskas, kas kelia baimę, yra neaišku; baugus žmogus žiūri į Žemę ir joje vykstančius procesus kaip į neteisingumą ir košmarą. Žemė myli žmoniją, bet priversta kęsti žmonių negatyvumą. Žemė stengiasi tą negatyvumą atsverti visais įmanomais procesais savo gelmėse, bet žmogus teršia ją vis greičiau. Susikaupęs negatyvumas naikinamas žemės drebėjimais, potvyniais, ugnikalnių išsiveržimais, liūtimis, karais ir katastrofomis. Jei Žemė to neleistų, ji visiškai sunyktų ir žūtų.

Kiekvienas, norintis būti laimingas, turi Žemei padėti, kitaip negalima. Žemė yra mūsų namai. Jei namai nemylimi, jie žūsta.


 

 


 

66


 

67


 

Kiekvienas, parnešęs blogų minčių j namus, kenkia jų atmosferai ir juos palengva ardo. Niekas tuose namuose nesijaučia laisvai. Žmo­nija tūno savo pačios stresų nelaisvėje.

Mokymas atleisti — tai mokymas išlikti gyvam

Labai sunku šiuolaikiniame materializme paskendusį žmogų priversti galvoti. Dar prieš baigdama mintį, dažnai girdžiu: „Ne, ne dėl to ši mano negalia". Tai kelia Šypseną, nes toks žmogus nedve­jodamas neigia viską — net gėrį, kadangi jis tiek apimtas blogio, jog automatiškai priešinasi viskam. Dažnai pabrėžiu — smegenys ne dėl grožio, o dėl naudos. Galvokite ir darykite išvadas. Atleiski­te savo stresams, — ne visada dėl nemalonumų reikia ieškoti kal­tininko.

Atsisėskite ir įsivaizduokite priešais save juodą rūko debe­sį — tai jūsų baimė. Baimė yra energija, energija turi sąmonę, taigi jūsų baimė girdi jus. Ji nėra bloga linkinti ar atėjusi kan­kinti jūsų. Jūs patys prisiėmėte ją. Ji atėjo jūsų mokyti.

Jūsų kūnas dėl to kenčia, bet išsilaisvinti iš baimės negali. Tik jūs patys galite tai daryti. Kūnas žino, kad viskas, ką prisi­imate, jums praverčia, padeda mokytis ir tapti išmintingesniems. Ir kūnas turi kentėti bei kamuotis po didėjančiu baimės kalnu. Kūnas įvairiais būdais duoda jums tai pajusti. Padėkite jam pa­galiau!

Sakykite tam baimės debesiui: „Aš atleidžiu tau, kad įėjai į mane. Aš atleidžiu sau, kad jį prisiėmiau. Brangusis kūne, atleisk man, kad dėl to tau bloga dariau. Aš tik mokiausi, bet dabar jau pasidariau protingesnis".

Pajuskite dabar savo kūną ir suvoksite, kad jis tapo leng­vesnis. Įsivaizduokite ir baimę, galbūt pajusite, kad ir ji suma­žėjo. Daug sykių kartojant baimė išnyksta. Tokiu pat būdu ga­lite atsikratyti visų stresų. Tada jau galite atleisti žmogui, kuris jus išgąsdino.


 

Tol, kol jumyse gludi baimė, jūsų kūnas žino, kad jus pasigen­date gąsdinimų, todėl nuolat susidursite su žmonėmis bei situacijo­mis, kurios jus gąsdins. Jei nugalėsite baimę savo sieloje, tada lyg stebuklinga lazdele mostelėjus dings visos baisybės.

Atleidimas turi virsti įprastiniu užsiėmimu. Tol, kol nebūsite visiškai laisvi, nuolatos, kad ir po truputį, susidursite su kuo nors akis į akį arba tik išgirsite. Tokie trukdytojai įrodys, kad dar nega­lutinai išsivadavote iš baimės.

Kiek yra tokių, kurie dėl mados vieną kitą kartą atleidžia ir daro išvada.- „Tai nepadeda. Tik žmonių kvailinimas". Ir toliau ke­liauja link beprotybės. Bet gyvenime veikia taisyklė: kiek dirbai, tiek ir gavai.

Žmogus, turėdamas iš ankstesnių gyvenimų kaltės jausmą, dažnai sukuria situacijas, kai ir be kaltės lieka kaltas. Jis dažnai jaučia nepaaiškinamą kaltės jausmą, kuris liūdina ir erzina. Bet koks pasakytas žodis tuoj atrodo, kad tai priekaištas, taigi kaltini­mas. Žmogui, jaučiančiam kaltės jausmą, nieko neįmanoma išaiš­kinti. Kuo stipresnis kaltės jausmas, tuo stipriau jį apima ateities baimė. Kieno sieloje glūdi kaltės jausmas, tas turi kaltinti kitus, — jam to reikia.

Nors chroniškos baimės nevadiname baime, bet ji valdo žmo­gų, trukdo jam žengti pirmyn, galiausiai kelia protestą, pyktį ir troš­kimą priešintis.

Kovingas žmogus pasirenka griežtą kovą su blogiu. Nuolankusis skandina baimę alkoholyje arba nuodijasi narkotikais.

Vartojantys nuolatos raminamuosius narkomanai neurasteni­kai savo kovą teisina liga.

Laimi tas, kuris kovoja už gėrį, o ne prieš blogį.

Kaltės jausmas, pasiekęs kritinę ribą, virsta baime. Baimė, pa­siekusi kritinę ribą, virsta pykčiu. Pyktis, pasiekęs kritinę ribą... pradeda naikinti patį žmogų.

Iš pykčio atsiranda pikta liga — vėžys.

Nesvarbu, ar išoriškai reiškiate savo pyktį, ar jį kaupiate vidu­je, — rezultatas tas pats. Vėžio baimė pritraukia jį dar greičiau. Jeigu širdyje kaupiate pyktį prieš kitus ir nirštate: "Kodėl jie taip daro?1', susilauksite tokio pat poveikio.


 

 


 

68


 

69


 

Pyktis

Nepriklausomai nuo to, ar aš esu piktas žmogus, jeigu su ma­nimi blogai elgiasi ar mano akivaizdoje niršta, bijau piktų, negaliu pakęsti = neapkenčiu piktųjų ir t. t. — manyje bręsta pykčio stre­sas.

Pyktis pritraukia pyktį, ir tada pyktis didėja.

I stadija — paniškas pyktis.

1.  Baimė prieš pyktį — baimė, kad pyktis sunaikins meile.
Tai kelia nerimą, paniką.

Pasekmė — ALERGIJA.

2.  Baimė, kad manęs nemyli, sukelia poreikį užgniaužti sa­
vo panišką pyktį, neprotestuoti, tada mylės = slapta bai-
mė = užgniaužti jausmai.

Pasekmė — ASTMA,

II  stadija — rūstus pyktis.

1. Rūsti kova prieš blogį, nes jis yra piktas.

Pasekmė — TULŽIES PŪSLĖS AKMENLIGĖ.

2. Baimė, kad manęs nemyli, sukelia poreikį slėpti savo
pyktį prieš blogį, todėl kiti mylės = slaptas pyktis.

Pasekmė — INKSTŲ AKMENLIGĖ.

III  stadija — piktavališkas pyktis.

1.  Jei kitaip negalima įveikti pikto žmogaus, tada jam lin­
kima patirti blogį. Kai tiesiai sakoma į akis, kyla ginčai,
kuriuose išaiškėja ir tiesa, bet jei geradarys nenurimsta,
kadangi priešas nepasikeitė pagal jo norus, tada piktava­
liškas pyktis tęsiasi ir kaupia jėgas kitam ginčui.

Pasekmė — LĖTAI BESIVYSTANTIS VĖŽYS.

2.  Baimė, kad manęs nemyli, sukelia poreikį slėpti savo pik­
tavališką pyktį, nes kiekvienas trokšta kitų meilės, — jos
niekada niekam nėra užtektinai.

Pasekmė — GREITAI BESIVYSTANTIS VĖŽYS.


 

Pastarajai kategorijai priklauso žmonės, apie kuriuos sakoma, kad jie niekada nekelia balso, visada yra kantrūs ir protingi, bet gyvenimas jiems neteisingas.

Gyvenimas teisingas, bet mes turime suprasti gyvenimo tai­sykles.

Iš visų jėgų stengdamiesi pelnyti meilę, trokšdami pripažinimo ir paskatinimo = meilės, žmonės nesupranta, kad iš tikrųjų jie nori pabėgti nuo baimės, ir neįsisąmonina, kad baimės kojos greitesnės.

Nepasiekęs tikslo, toks geras žmogus pradeda kaltinti pats sa­ve, neapkęsti savo negebėjimo, net keikti save, jei kas nepavyksta.

Pastangos eina vėjais. Nuolatinis nuovargis priverčia pareigin­gą žmogų, sukandus dantis ir neapkenčiant savęs, palengva kopti svajonių kopėčiomis.

Visi jį laiko uoliu, darbščiu, rūpestingu ir tvarkingu žmogumi. Tiktai sutuoktinis ir šeima lieka be meilės. Greitai ir be jo paties, nors jis teigia labiausiai dėl jų besistengiantis. Iš tikrųjų jis „užsitar­nauja" meilę, nesuprasdamas, kad jo baimės siena trukdo ir duoti, ir gauti meilę.

Vėžys greit naikina tokį žmogų. Taip pat greitai toks žmogus gali ir pasveikti, jei atleidžia baimei, kad jo nemyli. Dėl šios prie­žasties vėžiu sergančiųjų pasveikimas buvo man stebuklas. Turiu pabrėžti — tai žmonės, kurie viską daro nuodugniai, taip pat nuo­dugniai ir atleidžia.

Pasekmė verta poelgio.

Jei vėžiu sergantis nuo ryto iki vakaro atleidžia savo stresams, jis pasveiksta per kelis mėnesius. Jei jis dėl baimės, kad jo nemyli, vis nori didvyriškai veikti ir pelnyti meilę, stengdamasis išlaikyti sa­vo poziciją, kad atrodytų drąsus, tada jam padėti neįmanoma.

Ligos negalima gydyti atmestinai, tarp kitų reikalų. KJekvie-nas žmogus turi pats susidaryti savo vertybių skalę ir gauti atitinka­mą rezultatą.

Žmogaus kūno būklė, jo sveikata yra to žmogaus gyvenimo filosofijos veidrodis.

Savo klaidas žmogus suvokia prieš mirtį. Žinoma, kad mirš­tantieji savo visą gyvenimą regi kaip filmo juostą. Taip atsitinka dėl


 

 


 

70


 

71


 

l


 

Pyktis

Nepriklausomai nuo to, ar aš esu piktas žmogus, jeigu su ma­nimi blogai elgiasi ar mano akivaizdoje niršta, bijau piktų, negaliu pakęsti = neapkenčiu piktųjų ir t. t. — manyje bręsta pykčio stre­sas.

Pyktis pritraukia pyktį, ir tada pyktis didėja.

I stadija — paniškas pyktis.

1.  Baimė prieš pykt j — baimė, kad pyktis sunaikins meilę.
Tai kelia nerimą, paniką.

Pasekmė — ALERGIJA.

2.  Baimė, kad manęs nemyli, sukelia poreikį užgniaužti sa­
vo panišką pyktį, neprotestuoti, tada mylės—slapta bai-
mė=užgniaužti jausmai.

:'                        Pasekmė — ASTMA.

II stadija — rūstus pyktis.

1.  Rūsti kova prieš blogį, nes jis yra piktas.

Pasekmė — TULŽIES PŪSLĖS AKMENLIGĖ.

2.  Baimė, kad manęs nemyli, sukelia poreikį slėpti savo
','                pyktį prieš blogį, todėl kiti mylės = slaptas pyktis.

Pasekmė — INKSTŲ AKMENLIGĖ.

III stadija — piktavališkas pyktis.

1.  Jei kitaip negalima įveikti pikto žmogaus, tada jam lin­
kima patirti blogį. Kai tiesiai sakoma į akis, kyla ginčai,
kuriuose išaiškėja ir tiesa, bet jei geradarys nenurimsta,
kadangi priešas nepasikeitė pagal jo norus, tada piktava­
liškas pyktis tęsiasi ir kaupia jėgas kitam ginčui.

Pasekmė — LĖTAI BESIVYSTANTIS VĖŽYS.

2.  Baimė, kad manęs nemyli, sukelia poreikį slėpti savo pik­
tavališką pyktį, nes kiekvienas trokšta kitų meilės, — jos
niekada niekam nėra užtektinai.

Pasekmė — GREITAI BESIVYSTANTIS VĖŽYS.


 

Pastarajai kategorijai priklauso žmonės, apie kuriuos sakoma, kad jie niekada nekelia balso, visada yra kantrūs ir protingi, bet gyvenimas jiems neteisingas.

Gyvenimas teisingas, bet mes turime suprasti gyvenimo tai­sykles.

Iš visų jėgų stengdamiesi pelnyti meilę, trokšdami pripažinimo ir paskatinimo = meilės, žmonės nesupranta, kad iš tikrųjų jie nori pabėgti nuo baimės, ir neįsisąmonina, kad baimės kojos greitesnės.

Nepasiekęs tikslo, toks geras žmogus pradeda kaltinti pats sa­ve, neapkęsti savo negebėjimo, net keikti save, jei kas nepavyksta.

Pastangos eina vėjais. Nuolatinis nuovargis priverčia pareigin­gą žmogų, sukandus dantis ir neapkenčiant savęs, palengva kopti svajonių kopėčiomis.

Visi jį laiko uoliu, darbščiu, rūpestingu ir tvarkingu žmogumi. Tiktai sutuoktinis ir šeima lieka be meilės. Greitai ir be jo paties, nors jis teigia labiausiai dėl jų besistengiantis. Iš tikrųjų jis „užsitar­nauja" meilę, nesuprasdamas, kad jo baimės siena trukdo ir duoti, ir gauti meilę.

Vėžys greit naikina tokį žmogų. Taip pat greitai toks žmogus gali ir pasveikti, jei atleidžia baimei, kad jo nemyli. Dėl šios prie­žasties vėžiu sergančiųjų pasveikimas buvo man stebuklas. Turiu pabrėžti — tai žmonės, kurie viską daro nuodugniai, taip pat nuo­dugniai ir atleidžia.

Pasekmė verta poelgio.

Jei vėžiu sergantis nuo ryto iki vakaro atleidžia savo stresams, jis pasveiksta per kelis mėnesius. Jei jis dėl baimės, kad jo nemyli, vis nori didvyriškai veikti ir pelnyti meilę, stengdamasis išlaikyti sa­vo poziciją, kad atrodytų drąsus, tada jam padėti neįmanoma.

Ligos negalima gydyti atmestinai, tarp. kitų reikalų. Kiekvie­nas žmogus turi pats susidaryti savo vertybių skalę ir gauti atitinka­mą rezultatą.

Žmogaus kūno būklė, jo sveikata yra to žmogaus gyvenimo filosofijos veidrodis.

Savo klaidas žmogus suvokia prieš mirtį. Žinoma, kad mirš­tantieji savo visą gyvenimą regi kaip filmo juostą. Taip atsitinka dėl


 

 


 

70


 

71


 


 


 

r.

f:   DVASIOS MEILĖ


 

Klaidos

sukelia

KALTĖS

JAUSMĄ


 

r


 

 

Jei žmogus neturi pykčio, jis neserga piktomis ligo mis. Jeigu nėra pyk­čio, nėra ir baisiu gų. Jei nejaučia kal­tės, 'patiria SIELOS RAMYBE


 

Kaltės jausmas,

pasiekęs kritinę

ribą, kelia

BAIMĘ


 


 

Baimė, pasiekusi

kritinę ribą, kelia

PYKTĮ


 

PYKTIS NAIKINA ŽMOGŲ


 

Kai žmogus patiria baimę, kad jo niekas nemyli, jo jausmų ir minčių pasauliai praranda pusiausvyrą, dėl to daro neapgalvotus veiksmus — KLAIDAS.


 

U>, kad suprastų savo klaidas. Pyktis apakina. Vėžiu sergantieji daug kartų mato šią juostą, kol išsilaisvina iš kančių. Vėžininkas, išmo­kus atleisti ir teisingai atleisdamas, gali pasveikti. Bet kai liga nu­ėjusi per toli, jis turi laimę mirti po kelias minutes trunkančios ago­nijos.

Kai norima išgelbėti sergantį vėžiu, save keisti turi ir jo tėvai, ir šeimos nariai, arba ligonis turi izoliuotis visiškoje vienatvėje su gamta ir bendrauti tik su Mokytoju.

Teisingai mąstantys žmonės yra džiaugsmingi, jie ne kuria keršto planų, o atleidžia. O supykę vėliau juokiasi, nes pykčio aki­mirką nusileido iki priešininko lygmens, bet greitai kitaip įvertina padėtį ir atleidžia kvailajam.

Sakoma, protingesnis nusileidžia, nes protingesnis moka tei­singai galvoti, jis geba kvailajam atleisti. Jis supranta kvailąjį. Tas, kuris pyksta ant kvailio, pats yra kvailas. Protingajam nereikia įro­dinėti, jog jis protingas.

Baimės šaknys gali giliai glūdėti.

GYVENIMO PAVYZDYS

Mažas berniukas dažnai serga kvėpavimo takų kataru. Savo tėvu jis labai patenkintas, nes su juo leidžia laiką išmintingai ir maloniai. Su motina jis greit tampa neramus ir nervingas. Motina nėštumo metu nenorom sukėlė sūnui vyrų niekinimo stresą.

Motinos tėvas buvo labai vyriškas ir fiziškai stiprus vyras, bet švelnaus charakterio. O jo žmona savo ruožtu turėjo stresą dėl sa­vo tėvų santykių — vyrai šiurkštūs ir blogi. Tokia pat buvo ir jo žmo­nos nuomonė. Ji pradėjo niekinti savo labai vyrišką vyrą. Kadangi jos stresas vis stiprėjo, ji, nuolatos veikdama savo vyrą savo požiū­riu, privertė šį minkšto charakterio vyrą smukti. Žmona jį niekino, vyras tai jausdamas pradėjo gerti ir, žinoma, nebesirūpino savo Šei­ma.

Dabar žmona jau galutinai įsitikino, kad dėl vyrų buvo visiškai teisi. Tuo metu jie susilaukė dukters, —ji buvo trečioji karta, kuri


 

 


 

72


 

73


 

triskart blogiau galvojo apie vyrus, todėl susidūrė su didele proble­ma: ar apskritai tekėti, ar ne. Natūrali trauka kitai lyčiai kartais nugalėdavo, kartais ne. Moteris pastojo — gamta nugalėjo. Bet sa­vo stresą moteris perdavė sūnui, kuris dar mažas būdamas jautė, kad motina jį niekina, nors jos motiniška meilė didelė. Juos skyrė stresas ir neleido jiems suartėti.

Dar būdamas įsčiose sūnus jautė tėvo meilę, todėl tie šilti san­tykiai tęsiasi iki šiol. Jei motina nebūtų pašalinusi savo streso, tai šio berniuko santykiai su moteriškąja gimine ateityje būtų buvę sun­kūs — juk moterys jį niekina. Natūrali lytinė aistra pradeda ieškoti išeities, ir tada jis būtų palikęs daug nusivylusių moterų...

Pašalinti stresą gyvybiškai būtina. Šio berniuko motina protin­gai darė viską, kad išlaikytų šeimą kartu, kad namuose būtų tvarka bei šiluma. Labiau savo valia aplinkybių keisti ir neįmanoma. Bet pro­tu nuslopintas vyrų niekinimas ilgainiui vis stiprėja, nors vyras ja myli, yra šaunus ir darbštus. Bet ir jis blogėja dėl nematomo streso...

Visada reikia dar ko nors, taigi ir vyro trūkumus galima trak­tuoti kaip jo bejėgystę. Žmona suprato savo įgimtą stresą, atleido ir iškart pradėjo regėti savo vyrą kitoje Šviesoje. Sūnus išsilaisvino iš įtampos, o Šeima — iš košmaro.

Šitokia įtampa slegia kaip prakeikimas, kurio dabar labai ieškoma ir randama. Nereikia nei ekstrasenso, nei būrėjos, kad pašalintų prakeikimą. Pats žmogus jį prisiėmė, pats ir išsilaisvina. Reikia tik pagalvoti apie tai, kas tave slegia, ir jei už viso to pasi­rodys esąs žmogus, reikia jam atleisti, kad jis taip mane veikia, sau atleisti, kad prisiėmiau, ir prašyti savo kūną atleisti, kad jam ken­kiau.

Kai žmogus nepagalvodamas kam nors skundžiasi: „Mane lyg koks užkeikimas slegia, viskas krenta iš rankų," — galimas dalykas, kad būtent taip ir yra. Tiesiog iš pasąmonės iškilo ši žinia.

Dabar reikia kreiptis į tą prakeikimą: „Prakeikime, nesvarbu, kas tave man pasiuntė, aš tau atleidžiu, kad atėjai. Aš atleidžiu sau, kad tave prisiėmiau. Brangusis kūne, aš tavęs atsiprašau, kad to pra­keikimo anksčiau nemokėjau iš tavęs išvaduoti! Bet dabar visi esame laisvi. Aš myliu visus! Ir prakeikimą, nes per jį šį bei tą išmokau".


 

Labai paprasta, ar ne? Užuot jautę baimę ir dar labiau save

mkine, atleiskite!

Daug žmonių patys prisiima prakeikimą. Jei kas nors prakei-cia žmogų, kuris yra stiprios teigiamos mąstysenos asmuo, prakei­kimas savaime atkrenta. Prakeikimas grįžta atgal pačiam prakeikė-jui. Kadangi prakcikėjas pasižymi neigiama mąstysena, jis yra sil­pnas, todėl prakeikimas nesunkiai prilimpa prie jo paties. Kai kurie žmonės gyvenime klysta ir dėl savo klaidų save prakeikia, o kiti ittcina į šį pasaulį jau turėdami iš praėjusių gyvenimų prakeikimą, kurį patys sau ir skyrė.

Atsiminkite! Kas iš savo burnos išleido prakeikimą, tas nuo jo kenčia pats. Ir jeigu prakeikimą siuntė kitam žmogui, kenčia ir pas­tarasis.

Prašymas atleisti išlaisvina!

Jei jūsų gyvenimas — kova prieš vėją, baikite tą beprasmišką užsiėmimą, o laiką skirkite pokalbiui su savimi, savo pačių gyveni­mui apmąstyti.

Tada galite nustebę atrasti, kad vėjas jau pakeitė kryptį.

Gyvenimas — tai savotiška energijos sinusoidė, kur gėris kai­taliojasi su blogiu. Tai natūralu, reikalinga ir teisinga. Jei nebūtų blogio, nebūtų ir gėrio. Šį faktą privalu ramiai priimti.

Kai ateina geras laikotarpis, reikia džiaugtis, kad gera. Kai pasidaro bloga, džiaukitės, nes dar gali būti blogiau ir kad tuoj vėl bus gera. Paprastai nesuvokiama, kas blogyje gali glūdėti gėris, bet jei pagalvosite, tai suprasite.

Jei laukdami blogio

iš anksto atleisite

blogiui, — blogis

sumažės.

Jei laukdami blogio

anksto jausite

baimę, — blogis

padidės.


 

 


 

74


 

75


 

Kieno siela protestuoja prieš tokį santykį, turės kankintis ir kentėti. Pasekmė verta veiksmo.

Gyvenime labai dažnai gėris sutinkamas su nepasitikėjimu, o neretai tiesiog su baime ir atšiaurumu: „Vis tiek Šitaip negali ilgai tęstis. Man vis vien viskas hus blogai. Bet kas tau, juk tau viskas ge­rai!"

Gyvenimo dėsniai visiems vienodi. Vieniems blogos mintys blogį dar labiau sustiprina, o kitiems geros mintys gėrį dar labiau padidina. Kas vienam gali būti smulkmena, kitam — didelė laimė.

Žmogaus gyvenimą galima išreikšti grafiškai.

+ + +  -f

+  +

Čia vaizduojamas gyvenimas, kuriame niekas nesikeičia. Tada žmogus sako, kad nieko nepasiekęs gyvenime.

Šitoks gyvenimas vertas Žmogaus: vadinamosios nulinės būk­lės lieka praeityje, o viena kitą keičia tik labai gera būklė su mažiau gera arba santykiškai geresnė ir bloga. Toks yra Žmogaus judėji­mas, kurį papildo kilimas aukštyn tobulėjimo spirale. Taip blogis tampa gėriu.


 

Apie aterosklerozę

Atskirai turime pakalbėti apie ateroskleroze, liaudiškai vadi­namą gyslų kalkėjimu. Diagnozių, bandančių paaiškinti ligonio nu­siskundimus, yra daug: osteochondrozė, neuralgija, radikulitas, gal­vos ir galūnių kraujo apytakos sutrikimai, neurologiški reiškiniai ir t. t. Diagnozė negalios nepalengvina.

Kai vienas slankstelis nusileidžia ant kito ir jie atsiduria per daug arti vienas kito, tai susilenkus jie susiliečia. Vienam kaului spaudžiant kitą, kaulinis audinys pažeidžiamas, — kad ir mikro­skopiškai, ląstelių lygiu. Pažeistas kaulas nori atsitaisyti — tai daro antkauliu, tarsi apsaugodamas save iš viršaus. Taip atsiranda vadi­namasis druskų nusėdimas — egzostozė. Klausiate: iš kur gauna­me tų druskų? Atsakau: jos persiskirsto iš to paties pažeisto slanks­telio. Pats slankstelis vis retėja, o egzostozė — stiprėja. Lyg vana­gas įsikabina nagais į slankstelio kraštą ir duria kiekvieną kartą, jei neištiesinate stuburo.

Tai esminis paaiškinimas. Lemia tai, kaip slankstelis leidžia­si — po truputį senstant ar dėl traumos. Jei dėl traumos, tai pri­klausomai nuo kokios — mažos ar didelės. Visada traumuojasi ta vieta, kur stresas ją pritraukia. Čia išimčių nėra.

Tarp slankstelių yra savotiški amortizatoriai — tarpslankste-liniai diskai. Dėl traumų jie arba pasislenka, arba lūžta, arba retė­ja. Ir sulūžės diskas gali be operacijos pasveikti, jeigu jūs patys atsiprašysite skaudamos vietos, kad buvote traumos priežastis.

Teisingai bendraujant su savo kūnu, ir 70 metų amžiaus žmo­gui dingsta aterosklerozės pokyčiai. Žinoma, lėčiau negu jauniems žmonėms, bet kadangi kiekvienas pokytis kaupėsi ilgesnį laiką, il­gainiui išnyks ir jis. Priklauso nuo darbo, — per kelis mėnesius ar per kelis metus.

Tam reikia:

1.         Prašyti stuburo atleisti, kad neapsaugojote nuo traumos.

2.         Išlaisvinti stresus pagal anksčiau nurodytas logines nuoro­
das.


 

 


 


 

76


 

77


 

3.         Kelti stuburą.

4.         Valgyti kiaušinių lukštus.

Aterosklerozė kenkia ir kraujagyslėms, dėl jos visame kūne gausėja kraujo apytakos sutrikimų. Visas šiuolaikinis pasaulis ko­voja su cholesteroliu — aterosklerozės sukėlėju. Keista, bet atero­sklerozės neišvengia ir visiški vegetarai. Kodėl? O štai žmonės su tiesiu ir ištemptu stuburu — taip. Kodėl? Tiesus ir ištemptas stu­buras leidžia energijai teisingai tekėti. Normali organizmo energe­tika užtikrina greitą kraujo apytaką, sistema veikia teisingu režimu ir kenksmingas cholesterinas kaip švitrinis popierius valo krauja­gyslių sieneles.

Kraujo apytaką pagreitina ir teisingai subalansuotas fizinis treniravimasis. Parankiausia ir bet kokiomis aplinkybėmis pritai­kytina yra mankšta.

Tuoj pajuntu fizinį darbą dirbančių žmonių pasipriešinimą, kadangi jie sutapatina savo darbą su sportu. Vienodas kaulų lau­žymas, ir tiek! Kaip žinia, sunkus fizinis darbas neprideda žmogui sveikatos, ypač jei to žmogaus galvoje sukasi juodas mintys, jei jis prisiverčia dirbti. Užtat protinį darbą dirbantis žmogus, džiaugs­mingai randantis valandą mankštai ar bėgimui, pasveiksta. O pro­filaktiškai dar vaikystėje pradėtas sveikatingumo sportas net nelei­džia susirgti. Pabrėšiu — teisingas sportas! Yra ir tokių protinį darbą dirbančiųjų, kurie žino, kad turi sportuoti, nes nuo to pri­klauso jų gebėjimai.

Pasveiksta tik su džiaugsmu sportuojantieji. Visi priverstiniai veiksmai neduoda naudos.

Dėl nuolatinio vienodo fizinio darbo priverstinėje padėtyje atsiranda nelygi raumenų įtampa, kuri veikia ir kaulus. Kaulai pavargsta, dėl to retėja. Kaip žinia, pavargsta net metalas. Dėl nuovargio griaučiai pradeda deformuotis. Kas negali priešintis, paprastai bėga nuo skriaudiko. Taip daro ir kaulai. Jie deformuo­jasi, pavargsta nuo nepakeliamos prievartos. Kuo daugiau prievartos, tuo jie atsargesni, — net nedidelis ko nors kilstelėji-


 

mas — ir skausmas nudiegia per nugarą. Tai stuburas duodu si(V»i brangiajam savininkui galimybę kurį laiką bejėgiškai pii^uli'!! Ii pagalvoti, ką jis neteisingai darė. Šitaip persistengia neg;ilvo|itn tis darbštuolis.

Žmogus, kuris savo sveikatą laiko tik darbiniu gyvuliu ir tikv lingai priverčia jį dirbti per sunkų darbą, galiausiai susilaukia siu būro deformacijos. Atsiranda tokia padėtis, kai raumenys sverli) sistemoje nebetenka pusiausvyros ir, neteisingai įtempę kaulus, juos deformuoja.

Jei aš rūpinuosi savo kūnu ir linkiu jam gero. rytą pradedu džiaugsminga mankšta — taip paruošiu jį dienos darbui. Kai diena žada būti sunki, sakau savo kūnui: „Iš anksto atleisk man, kad turiu šiandien dirbti tą sunkų darbą, bet kitaip negaliu. Padėk man! Aš tave myliu. Eime dabar dviese į darbą". Ir vakare jūsų kūnas bus toks pat sveikas kaip ir rytą.

Pokalbį apie atraminį kūno aparatą — skeletą, kuriam natū­raliai priklauso ir stuburas, baigiu vienu pavyzdžiu iš gyvenimo.

GYVENIMO PAVYZDYS

Džiugaus būdo, geranoriškas, aukšto ūgio, stiprus vyras atei­na į priėmimą ir sako: „Jūs vis vien nesate mačiusi tokios ligos. Aš parodysiu". Tiesą pasakė. Kai jis nuėmė protezą nuo savo kairio­sios, labai ištinusios, elefantiazės paveiktos rankos, ji pradėjo aki­vaizdžiai ilgėti, o alkūnės sąnario vieta lyg dešrelės sąvaržos vie­ta— plonėti ir raukšlėtis. Vaizdas buvo baisus. Medicininė diag­nozė: syringomyelia... Ypač reta liga.

Liga jau tęsėsi 25 metus. Rankos skausmas buvo nuolatinis ir košmariškas. Naktimis vyras turėjo miegoti ant grindų, nesveiką ranką padėjęs po šonu, kad ranka „tirptų" ir skausmas taptų bu-kesnis. Gydytojai visaip bandė jam padėti. Prieš metus buvo nu­spręsta imtis paskutinės galimybės — amputuoti nuo peties ranką, bet laimingas atsitiktinumas sutrukdė.


 

78


 


 

Apžiūriu jo ranką ir nerandu kaulo. Kita ranka turi kaulą, o ši ne. Ranka kaip iš gumos. Bet kaulo kontūrą matau. Ir matau, kad keturiolikmečiam jam suskilo peties sąnario kaulas aukščiau alkūnės. Skilimas nebuvo diagnozuotas ir fiksuotas; ėmė mažėti kalcio. Išsivystė kraštutinė osteomaliacija — kaulo minkštėjimas iki tokio laipsnio, kad alkūnės sąnarys tiesiog išnyko. Jei būtų bu­vusios sveikos stuburo kaklo ir krūtinės dalys, nebūtų tokios sun­kios padėties. Bet vyras laikė įgaužęs galvą tarp pečių — dėl pa­žeistosios vietos ištempti kaklą jis tiesiog nepajėgė dėl skausmo. Jis yra užsispyręs ir, nors niekam nelinki blogo, tiki savo teisybe ir neabejoja.

Suauginau kaulą. Taikėm visus dvasinio gydymo metodus, ku­riuos ir jūs jau žinote; kai vyras penktadienį, t.y. penktosios gydy­mo dienos rytą atėjo ir pranešė, kad vakar su ta ranka skynęs ir J valgęs mėlynių, tai atrodė neįtikėtina. Bet kai kartu su žmona po mėnesio apsilankė ir žmona juokdamasi ėmė skųstis, kad vyras vie­nas tampo grūdų maišus, tada jau neabejojau.

Tai ne stebuklas. Tai sąmoningas gydymas, prasidedantis nuo priežasties likvidavimo. Pasveikimui reikia tikėjimo, valios ir rūpi­nimosi savo kūnu.

O kodėl traumuotas kaip tik šis kaulas? Buvo rimta priežas­tis — bet praėjusiame gyvenime, ir toji priežastis virto stresų gran­dine rankoje.

Neseniai, t.y. praėjus dvejiems metams po rankos pasveiki­mo, tas pats vyras atėjo dėl dešiniosios akies regos sutrikimų, ku­riuos sukėlė ankančios akių kraujagyslės. Priežastis — tas pats su­stingęs kaklas, — nepajudinamai ir tvirtai laikydamasis savo prin­cipų, jis laikė gėriu tik savo gėrį, o blogiu — tik savo blogį. Bet gyvenimas pasunkėjo. Būdamas tikras riteris, jis savimi nesirūpi­na — juk sveikas. Bet jį piktina, kad moterų gyvenimas pasidaręs sunkus. Jis nenori matyti tokio gyvenimo. Pasąmonėje jis bijo pra­rasti savo žmonos meilę. Ir kūnas duoda tokią galimybę — atima regėjimą. Kitos galimybės dabar nėra, nes pirmiau reikia išgyventi Žemės krizę.


 

Šis vyras vis dar bando dvasinį lygmenį pagerinti fiziniu lyg­meniu — dirbdamas, kad šeima būtų laiminga. Kas nepasimoko, lą plaka sava rykštė, kaip sako patarlė. Kitiems gera darydamas, negali sau bloga daryti.

Būdamas jautrus ir protingas, po savaitės jis, laimei, jau buvo sveikas. Ir protingesnis.

Po trijų dienų tas vyras skambina ir sako, kad dabar jo kairio­sios rankos plaštakos raumenys nyksta ar sausėja. Vyras turėjo stresą: „Jei negaliu pagerinti moterų gyvenimo, tai koks aš vyras; jei negaliu tinkamai aprūpinti savo žmonos, tai nesu vertas vyro vardo!" Kadangi problema buvo susijusi su ateitimi, ranka atėjo į pagalbą. Dabar šis šaunus vyras suprato, kad ir krizę reikia mokėti tinka­mai įveikti. Atleido baimei ir saviplakai. Po trijų dienų ranka vėl buvo sveika.

Gaila, bet mažai yra žmonių, kurie supranta, kad nuolatos reikia tobulinti savo jausmus. Nuo to priklauso mano supratimas ir mąstymo būdas — visas dabarties gyvenimas ir ateities gyveni­mai. Netgi tada, jei nesirūpinu ateities gyvenimu, kadangi netikiu jo buvimu, nepalengvina padėties. Lygiai kaip įstatymo nežinoji­mas nesušvelnina bausmės.

Pagalvokite truputį apie savo gyvenimo patirtį ir pamatysite, kad jei kamuoja viena liga, tai ir kita gali lengvai ateiti. O kai jų kelios, tada dar labiau susierzinate ir bijote — negalite miegoti kaip anksčiau, darbai nebesiseka, galva neveikia ir t. t.

Organizmas yra visuma, ir net viena liga rodo, kad sutrikdyta pusiausvyra. Kada atsiras kita liga, — tik laiko klausimas.

Kas tu per vyras?

Moteris ir vyras yra priešingi poliai, jų sąjunga sudaro šventą vienį, kurio abi dalys turi būti lygiavertės. Moteris turi stipresnę emocijų sferą, vyras — fizinę. Moteris turi trapų kūną, vyras — trapią sielą. Tai neišvengiamybė, kurią reikia suprasti kaip absoliu-


 

 


 

80


 

81


 

Čia tiesą. Abu turėtų įvertinti moters jausmų stiprybę ir vyro fizinę jėgą ir saugoti, kad nepalūžtų moters fizinė jėga, nenusilptų vyro jausmai.

O kas vyksta iŠ tikrųjų?

Pagal materialistine pasaulėžiūrą, vyras yra stipresnioji pusė. Dievo karalystėje pirminė yra dvasia, — taigi moteris su savo jaus­mais. Žmonija turėtų žinoti ir tai, kad gyvenimas yra sinusoidinis energijos tekėjimas — pozityvaus ir negatyvaus, arba gėrio ir blo­gio, kaita. Tai irgi tiesa, kurios negalima išvengti. Tik tas, kuris gerojo laikotarpio metu nejaučia džiaugsmo ir nekaupia sieloje jė­gos, pradeda dūsauti ir skųstis, kad vis vien tasai laikotarpis kada nors baigsis, kad jam greit vėl bus blogai {lyg kitiems būtų kitaip), ilgina blogio laikotarpį. Nuolatinė baimė dėl blogio greitai ima trukdyti matyti gėrį.

XX amžiaus pabaiga yra silpnų kaulų laikotarpis, nes dabar išgyvename nuosmukį. Tai irgi neišvengiamybė, kurios supratimas turėtų normaliai galvojantį žmogų skatinti stiprinti savo kaulus, kad jie nelūžtų ir nesideformuotų. Dabar vien tik tarp 13-mečių vaikų jau esama 78% su deformuotais kaulais.

Griaučiai — kaip namai. Minkšti audiniai, kuriuos kaulai lai­ko, yra visa kita, kas priklauso namams.

Griaučiai — tėvas. Kas turi autoritetingą tėvą, tas ir XX am­žiaus pabaigoje turi stipresnius kaulus, palyginti su tais, kurių tė­vas minkšto charakterio. Deformuoti kaulai — užuomina apie sil­pną tėvą.

Pasviręs dubuo reiškia pasvirusią šeimą (tėvas + motina), to­dėl ir stuburas negali tiesiai juo remtis.

Materializmas yra didelė ir skaudi žmonijos, kuri pervertino materialumą, pamoka. Prasidėjo ir lig šiol tęsiasi turtų medžioklė, kuri vyrus, kaip stipriąją žmonių giminės pusę, stūmė į sunkią pa­dėtį: jei sukaupsi aukso kalną ir ant jo pasodinsi žmoną, būsi tikras vyras. Ir vyrai norėjo būti tikrais vyrais. Sielos skausmas buvo giliai paslėptas, o meilei duotas kitas vardas. Jei darai žmoną laimingą, tai myli ją ir t. t., ir pan. Tik aukso žemėje nėra tiek, kiek reikia...


 

Kokią baimę turėjo patirti vyriškoji pusė šioje medžioklėje! Kas be ko, dar baimė grįžti namo tuščiomis rankomis. Bet susikau­pusi baimė virsta pykčiu.

Mes ateiname į šį pasaulį kartą vyrais, kartą moterimis, bet vis dėlto egzistuoja ir vyriškos giminės atmintis, ir moteriškos gi­minės atmintis, — panašiai kaip kiekviena energija turi savo są­mone. Visi kaltinimai, nukreipti prieš vyrišką (moterišką) giminę, tuo pat metu užgauna konkretų vyrą (moterį).

XX amžiaus moterys labai aiškiai mato vyriškos giminės nuos­mukį ir su dideliu malonumu juodina vyrus, nesuprasdamos, kad tai menamas, santykinis reiškinys, nes iš tikrųjų padėtis kitokia.

Brangios moterys! Atidžiai perskaitykite tolesnius sakinius ir galbūt tada suprasite, kad apmėtydamos purvu vyrišką gimine jūs pataikote į savo tėvą, savo vyrą, savo sūnų. Bet sutepto vyro dukra, žmona ir motina būtinai bus pačios suteptos. Jūs sviedžiate kalti­nimus vyrui į veidą, nesuprasdama, kad labai stipriai klystate.

Mes gimstame pasaulyje, pasirinkdami kūną pagal savo no­rus, nes mums jo reikia, kad išmoktume šio gyvenimo pamoką. Tai galioja ir moterims, ir vyrams, todėl kiekvienas privalo mylėti savo paties kūną.

Tikrovėje yra atvirkščiai.

Dvasios pasirinkimas yra šventas, taigi ir visas žmogaus kūnas yra šventas. Moterys neapkenčia savo menstruacijų, nesuprasda­mos, kad tai Dievo duotas apsivalymas, kuris, turint omenyje mo­ters jausmų galimą perdėtą plykstelėjimą, kartą per mėnesį valo moterį nuo per didelio negatyvumo, daro jai gera. Iki menstruaci­jų moteris nervinga ir lengvai susierzina, paskui rami (kaip gėlytė pievoje).

Baimė pastoti ir baimė tapti nevaisinga pritraukia būtent tai, ko bijote — nėštumą ar nevaisingumą. Kai bijote pastoti, iš baimės trik­doma kiaušidžių veikla, kiaušialąstė neišeina laiku ar išeina būtent tada, kai nenorite. Ką kaltinti? Juk jūsų kūnas žino, kad jaučiate baimę pastoti. Įrodykite jam savo tikrąjį norą būtent tuo, kad išsilais­vinate iš baimės.


 

 


 

82


 

83


 


 

Moteris, kuri bijo nevaisingumo, tuo pat metu ir gimdymo, sugadina abiejų procesų natūralią eigą. Moteris protestuoja, kodėl būtent ji turi slaugyti vaikus, gaminti valgį, tvarkyti kambarius ir 1.1. Jei prisiverčiate tai daryti, vaikai serga ilgai, valgis yra be sko­nio, namai šalti...

Brangios moterys! Džiaukitės, kad gamta būtent jums davė šią teisę, nes moters sieloje yra neišsenkančios meilės Šaltinis. Mei­lė gydo vaikus labiau nei vaistai. Maistas, gaminamas su meile, yra skanus. Ir meilės kupini namai yra tvirtovė.

Daugelis motinų vaikui susirgus sako: „Dabar mes išvirsime žolelių arbatytės ir mūsų brangus vaikelis pasveiks". Tokia meilės Ši­luma išgydo kiekvieną.

Kita motina dūsauja/ „Dieve saugok, vėl tu susirgai pačiu blo­giausiu laiku! Vėl turėsiu tau brangių vaistų pirkti!" Nuo tokio kal­bėjimo ir sveikas atsigultų į lovą.

Neseniai atėjo žmogus ir pasakė: ,fiet duona nebelenda į bur­ną. Apsidairau parduotuvėje — tiktai pikti, nepatenkinti veidai. Juk tas pyktis prasiskverbia ir į maistą. Dabar turėsiu šią duoną palaikyti virš ugnies, kad būtų švari".

Teisingai pasakė! Visi turėtų duonos (maisto) atsiprašyti, kad savo negatyvumu teršia ją, ir sudeginti ugnyje visa, kas bloga. Tam reikia duoną mintimis ugnyje apvalyti. Taip pat reikėtų vėl pagar­biai kaip kadaise senoliai sukalbėti maldą prieš valgymą. Tas, kuris valgymo metu užsiima bet kuo, išskyrus valgymą ir maisto palaimi­nimą, daro nuodėmę. Ir kūnas kenčia.

Jei žmonės — ir moterys, ir vyrai — siųstų savo meilę viskam, kas juos supa, tada ir pasaulis, ir kiekvieno asmeninis gyvenimas būtų net materialiai geresni ir turtingesni.

Pagal medicininę statistiką, vienos ligos labiau paplitusios tarp moterų, kitos tarp vyrų. Kodėl?

Prisiminkite, ką skaitėte anksčiau: kūno priekinėje dalyje yra jausmų energija, — taigi moteriška. Kūno užpakalinėje dalyje yra valios energija, — taigi vyriška. Moterų ligos dažniausiai yra kūno priekinėje dalyje, vyriškos — užpakalinėje dalyje.

84


 

Vyras, remdamasis savo lyties sąmone, žino, kad jo pareiga rūpintis šeimos (valstybės) materialine gerove. Ir jis tai daro vis geriau, forsuodamas materialios pusės kilimą tiek, kad Žemė šau­kiasi pagalbos.

Bet moterys reikalauja... Kodėl vyrai tada taip daro?

Žmonija patiria sielos krizę, kitaip sakant, meilės krizę. Mo­linos nebeturi laiko mylėti vaikų, —jos sukasi norėdamos tapti vis turtingesnės. Berniukams labiau trūksta motinos meilės, nes jų sie­los gyvenimas trapesnis. Motina yra moteris. Paaugęs berniukas pradeda nesąmoningai siekti mergaitės = moters, kaip motinos, meilės. O mergaitė žiūri niekinamai iš aukšto, nes jos motina taip elgiasi vyrų atžvilgiu: „Kas tu per vyras, jei man bilieto į kiną nenu-perki!?" Ir vyriškos giminės kaltės jausmas prislegia berniuką. Iš tikrųjų esmė — ne bilietas, — įskaudino pažeminimas. Ilgainiui bilietas į kiną virsta automobiliu ir namu, bet „Kas tu per vyras!?" lieka ir naikina jį toliau. Jaunas vyras tampa impotentu ir gauna gangreną. O žmona lyg ir turėtų vėl teisę sakyti: „Kas tu per vy­ras!?"

Dar kartą pakartokime valios energijos paskirstymą:

 

 

Nuo viršugalvio iki III krūtinės slankstelio

Meilės energija

 

IV ir V krūtinės slanksteliai

Meilė + kaltės jausmas

Visi jie pavaldus BAIMĖS valdžiai

VI— XII krūtinės slanksteliai

Kaltės jausmas

 

I — V juosmens slanksteliai

Kaltės jausmas + ekonomi­nės problemos

 

Nuo kryžkaulio ir kojų pirštų

Ekonominės problemos

85


 

r


 

Pagalvokite, kokiame uždarame rate sukasi vyriškoji giminė:

1. Baimė, kad manęs nemyli.        Priverčia dirbti taip, kad protas

aptemsta, akys nemato, ausys negirdi.

Ir atsiranda impotencija.

2. Kaltės jausmas, kad nesuge-ba šeimos išmaitinti. Kadan­gi III — IV juosmens slanks­teliai yra lytinių organų slanksteliai, bauginantis kal­tės jausmas atima organo norą veikti.

3. Negalėjimas išsikapstyti iš       Ir kojoje susidaro gangrena. Jei

ekonominių problemų kelia   dešiniojoje, tai pati problema

baimę — kad tik pakaktų gy- susijusi su moteriškąja gimine,

vybinių jėgų kovoti!               jei kairiojoje, — ta pati proble-

••..'.'    ••                     •                ma susijusi su vyriškąja gimine.

Kas jaučia kaltės jausmą, tą lengva kaltinti — vis vien prisi­ims, net jei žodžiais prieštarauja. Nesvarbu, kokia moteris kalti­na, — ji pataiko. Ir jei tai daro žmona, ji pataiko į dešimtuką.

Dabar priklauso nuo vyro, kaip jis išoriškai reaguoja: prade­da piktai kovoti su visa tai arba save patį naikinti. Galimybių daug. Bet pralaimi abu — ir moteris, ir vyras.

Moterų galvos skausmai, moterų kaklo radikulitai, moterų skaudančios rankos ir tarpupetės! Kas tai?

O verkimas, nusiminimas, apgailestavimas? Vis tas pat.

Taip būna todėl, jog moteris kamuoja baimė, kad Jos nemyli­mos. Kuo didesnė baimė, tuo stipresnė liga.

Iš ko ta baimė? Iš susikaupusio kaltės jausmo. Net jei atsisako­me pripažinti savo klaidas, — dvasia žino ir atitinkamai reaguoja.


 

Dažnai girdžiu: moters Širdis neleidžia neįsikiŠti, kai kitus skriaudžia. Tai sako tos, kurios neprisipažįsta, kad pačios ką nors skriaudžia.

Kas yra moters širdis?

Bedugnės meilės šaltinis. Semkite tada iš ten tai, ką reikia semti, — meile. Kas myli, tas atleidžia, ir gyvenimas susitvarko.

Taigi, moterys, mums visoms reikia atsiprašyti vyriškos gimi­nės ir savo vyro už visus tuos kaltinimus, kuriuos moteriškoji gimi­nė pateikė; ir net tada, jei pačios nieko panašaus niekada nesakė­me. Net tada, jei nesame taip galvojusios, bet pateisinusios tokius moterų pasisakymus, kadangi jų vyrai tikrai blogi.

Ir reikia savęs prašyti atleisti, kad žemindamos vyrus save pačios žeminame. Šitaip naikiname žmoniją — vyrų impotencija nebeleidžia susilaukti vaikų. Jei motinos to nesupranta, tai jos vaikai nepriklau­somai nuo lyties jau gimdami turės tokius pačius kompleksus ir stre­sus.

Tai nebuvo moterų kaltinimas ir vyrų gailėjimas.

Vyras yra galva, moteris — kaklas. Abu svarbūs. Bet vyras vis dėlto galva. Aiškus ir logiškas mąstymas rodo vyro vertę ir leidžia jam save gerbti. Kiekvienas šiame pasaulyje turi žinoti savo vietą ir pareigas prieš Gamtą. Visa, kas trukdo žengti pirmyn ir tobulėti, reikia išlaisvinti. Dažnai išlaisvinimas vyksta fiziniu lygmeniu — per savęs ar kitų naikinimą. Naikintojas užsitraukia bausmę. O kas sako: „Man vis tiek!", tas težino, kad greitai jis taip nebesakys.

Atleiskite moteriškajai giminei jų paviršutinišką logiką ir ne-apgalvotumą. Atleiskite joms jų kaltinimus, nes tai jų sielos Šauks­mas iŠ baimės, kad meilė išnyks. Atleiskite^ motinoms, kurios ne­mokėjo vaikų su meile gimdyti ir nerado laiko jiems auklėti. Kad leido juos baimei valdyti. Tai žmonijos pamoka, ir kas supranta šią klaidą bei atleidžia, tas išmoko pamoką ir išvengs bėdos. Jūsų šei­ma pasveiks.

Kieno šeima iširo ar sutuoktinis mirė, tas težino, kad atleidę praeičiai, formuoja savo ateitį.


 

 


 

86


 

87


 

Visų pirma pasikalbėkite su savo stresais. Atleiskite savo bai­mei, kaltės jausmui, toms ekonominėms problemoms, kurias turite asmeniškai. Atleiskite sau, kad prisiėmėte jas, prašykite savo kūną atleisti, kad jomis kūnui bloga darėte.

Tada jau lengviau atleisti moteriškajai giminei ir jos atsipra­šyti. Taip pat ir moteriškoji giminė gali atleisti vyriškajai. Iš klaidų mokomasi.

Dažnai ateina išsigandusios moterys ir sako: „Manpasakė, kad mano sveikata bloga todėl, kad mano vyras energetinis vampyras. Ką man daryti? Jis man toks blogas". Kas gi lieka tam vyrui, — juk jo gyvenimas priklauso nuo žmonos. O žmona saugo savo meile už mūro, pati kamuojama baimės, kad jos nemyli. Vyras tiesiog ima, moteris duoda, — ir tai yra objektyvi tiesa.

Moterys, išlaisvinkite savo baimę ir paleiskite į laisvę savo meilę. Nebijokite, kad meilės šaltinis jūsų sieloje išseks. Duoda­mos gaunate dvigubai. Tada įsimylėsite savo vyrą iš naujo kaip ka­daise, kaip seniai jau atsitiko. Prisiminkime gražius laikus ir džiu­gias akimirkas ir žinokite, kad kam blogai, tas tegul išlaisvina savo blogį, jei nori įsileisti gėrį. Nemanykite, kad vyrui jo piktume gera. Visiems piktiems labai labai bloga, nes jie neturi meilės, jie jaučia meilės trūkumą.

Tiesiog vyras yra ėmėjas, o moteris davėja. Imti galima, jei yra ką duoti. Jei moteris duoda su džiaugsmu, tada vyras ima, mė­gaudamasis gavėjo vaidmeniu. Vyras duoda savo fizinės jėgos ir proto. Abu juos jungia laiko brandinamas džiaugsmas. Tiktai duo­dant didėja meilė.

Nelaimei, šiuolaikinis žmogus yra ėmėjas, tiesiog reikalauto­jas, pykstantis, kai neduodama.

Pagalvokite dabar apie savo darbo kolektyvą ar pažįstamus bei draugus, iš kurių kas nors panašus j vampyrą. Užuot jo bijoję, atleiskite savo baimei, leiskite tekėti savo meilei, maitinkite vam­pyro sielą meile ir matysite, kad vampyras nustos toks būti. Pasi­rodys, kad jis atkakliai skuba į ateitį, kad poreikis judėti yra dides-


 

nis, nei jis pats turi sielos jėgų. Dingstant baimės sienai, išnyksta viso kolektyvo noras eiti prieš vėją, o jūsų nuostabai, jūs žengiate pirmyn vis greičiau, ir sėkmė vis didėja.

Gimimo stresas

Po ilgos įžangos pagaliau priėjome prie pagrindinio dalyko, dėl kurio ši knygelė ir parašyta.

Gimimo stresas, tiksliau — gemalo stresas, yra labai plati są­voka, kurią reikia gerai išsiaiškinti.

Kiekvienas žmogus unikalus, nes visų anksčiau buvusių gyve­nimų patirtys darė jį nepakartojamą. Tos nepakartojamos savybės yra charakteris, įpročiai, vaizdiniai.

Vienu momentu susikryžiuoja trijų žmonių gyvenimo keliai: moteris ir vyras, kurie, be ankstesnių savo gyvenimų bagažo, turi jau ir dabartinio fizinio gyvenimo patirties, užmezga vaiko fizinį kūną. Vaikas yra dvasia, kuri nori ateiti į šį pasaulį. Savo kūno kūrimui ji daugiau darė įtakos, nei mes galime tai iš viso suprasti. Tai įvyksta tada, kai moteris ir vyras nenori vaiko, bet nepaisant saugojimosi kažkas išeina ne taip ir prasideda nėštumas. Tai įvyks­ta ir tada, kai moteris ir vyras metų metais ilgisi vaiko, bet jo nėra, — nėra dvasios, kuriai reikėtų Šio kūno.

Taigi vaiko dvasia nėštumo atsiradimą veikia labiau nei kas kitas. Vaikas ateina su savo ankstesnių gyvenimų patirtimi, tik jis dar neturi šio gyvenimo, į kurį atėjo mokytis, patirties. Juk jis ir atėjo mokytis.

Pagal tai, kokia buvo Šios dvasios patirtis su tėvais ankstes­niame gyvenime, jis jau turi nuostatas būsimų tėvų atžvilgiu. Jei ankstesniame gyvenime šie santykiai buvo blogi ir dvasia išsirenka mane savo motiną, tai reiškia, kad ir man reikia tokių santykių pamokos.

Taigi susitinka trys skirtingi charakteriai. Pavyzdžiui, vienas gyveno prieš šimtą metų Rusijoje, kitas prieš du šimtus metų Pran-


 

89


 

l


 

cuzijoje, trečias prieš tris šimtus metų Amerikoje. Vis dėlto pa­grindinės dvasinės tiesos yra vienodos — visi yra Dievo vaikai.

Embriono laikotarpį ir žmogaus gyvenimą galima lyginti su sulankstytu popieriumi — kaip to paties popieriaus sulankstyta ir išlankstyta padėtis. Viskas, kas vyksta gemalo metu, t.y. sulankstytu pavidalu, pasireiškia gyvenimo eigoje, t.y. išlankstytu pavidalu, vis aiškiau, nes kaupiasi vienodi stresai.

Stresai atsiranda tiktai dėl nesusipratimo ir yra tėvų klaidos, kurias gimdamas vaikas privalo pradėti taisyti. Paties vaiko atėji­mo tikslas — vienaip ar kitaip spręsti tas problemas; o vaiko atėji­mas apskritai ignoruojamas.

Kartais tėvai labai kardinaliai paveikia vaiko esybe ir jo atėji­mo tikslingumą, bet tai yra tik vienas iš daugelio trukdymų, kurį įveikė įrodome savo vert? ir valome tolesnį kelią.

Ateidama vaiko dvasia visada yra tyra, jos meilė tėvams dide­lė ir nuoširdi. Didele negęstančia meile ji pasirenka sau tėvus, ku­rie duos jai to, ko ji ateina ieškoti, — sunkumų.

Čia prasideda problemos, nes tėvai perkelia vaikui ir tas pro­blemas, kurios skirtos jiems patiems spręsti.

Jei mokėtume ir norėtume vienas kitą suprasti, problemų ne­būtų.

Prieš tęsdama noriu dar kartą pabrėžti, kad teisingai mane suprastumėte.

Neegzistuoja nei gėris, neegzistuoja nei blogis, — viskas tie­siog YRA savo gerume ir blogume.

Tas dėsnis galioja ir tėvams. Si problema yra ypač subtili ir konfliktiška, nes niekas nenori, kad kas nors aitrintų jo sielos žaiz­das, todėl kai jis turi problemų, susijusių su tėvais, niekas kitas neturi teisės jų liesti. Vis dėlto norite pasveikti. Neigdamas savo problemas, teigiate savo ligą.

Si problema gali būti tokia skaudi, kad žmogus nusprendžia ir toliau sirgti. Yra ir tokių tėvų, kurie atsisako aptarti vaiko gimi­mo stresą, kadangi jiems, nepaisant ilgo išankstinio paaiškinimo, atrodo, kad jie kaltinami.


 

l


 

Nėra kaltės, yra pradinė priežastis, atsiradusi dėl nesupra­timo.

Įsisąmoninę problemą, galite pašalinti stresą. Stresų grandinė pradeda išsinarplioti, ir liga dingsta. Santykiai su tėvais praranda įtampą, ir daugelis jau pagyvenusių žmonių pirmą kartą gyvenime atranda savo tikruosius tėvus. Neretai būna atvejų, kai žmogus at­eina ir sako: „Kaip lengva sielai, kokie geri tapo mūsų santykiai. AŠ pats nesupratau savo tėvą". Taip sako žmonės, kurie žino, kad jie buvo nenorimi vaikai, todėl tėvai jų nemylėjo. Nuolatinis atstum­tumo jausmas — gera dirva ligoms. Atleisdamas žmogus pats iš­laisvina savo stresus ir netrukus pastebi, kad ir kiti pasikeitę.

Vaikas ateina į gyvenimą simboliniu likimo keliu. Tai tarytum KELIAS, vedantis prie SLENKSČIO ir į KAMBARĮ — į GYVE­NIMĄ. Viskas, kas yra kairėje pusėje, priklauso tėvo įtakos sferai, o kas dešinėje — motinos.

KELIAS apibūdina dvasią tokią, kokia ji ateina iš ankstesnių gyvenimų. Kai kas ateina greitai ir tikslingai, kai kas džiaugsmin­gai ir šokio žingsniu, o kai kas su atsargumu Širdyje, pasiruošęs prisitaikyti prie visų situacijų, kai kas domėdamasis ir norėdamas viską suprasti. Yra ir tokių, kurie ateina skubėdami, kad savo bū­simam gyvenimui greitai padėtų pamatus, nes ankstesnis per skau­džiai pamokė.

Vaiko kūnas sukuriamas lytiniu susijungimu, taigi vaiko dva­sia ateina:

—   iki to susijungimo — tie, kurie iš anksto nori savo likimą
pagerinti; jų yra apytiksliai 8—9 %;

—   lytinio akto metu — tie, kurie paskutinę akimirką suprato,
kad kažką galima pataisyti, apie 20 %;

—   po kelių valandų, būtent tada, kai susijungia lytinės ląste­
lės, — tie, kurie susitaiko su likimu, apie 70 %;

—   kur kas vėliau — vėluojantys, nuo gyvenimo atsilikusieji,
kuriems vis tiek, kas vyksta su kūnu, — apie l—2 %.


 

 


 

90


 

91


 

SLENKSTIS reiškia tikslą. Tikslo siekiama taip pat skirtin­gai. Kai kas žengia per slenkstį, nekreipdamas ypatingo dėmesio, nerūpestingai, pasipiktinęs, kad šis trukdo ir t. t. Kai kas stovi, laukdamas kvietimo. Pastebi, kad stovi ant slenksčio, ir džiaugiasi. Nepastebimai peržengia per slenkstį. Per aukštą slenkstį perkopia­ma skirtingai — kas ant pilvo persirita, eikvodamas daug jėgų, bet laimingas, kad perkopė, kas piktas, kad reikėjo stengtis. Įsidėmė­kite, kaip jūs peržengiate paprastą slenkstį ir kokį jausmą patiria­te, — tada sužinosite, kaip lengvai ar sunkiai siekiate savo tikslų. Ypač stebėkite, kaip per slenkstį žengia mažas vaikas.

KAMBARYS apibūdina gyvenimą žengimo per slenkstį mo­mentu. Kiekvienas gali pakeisti savo gyvenimą, bet pradinių aki­mirkų pobūdis priklauso nuo tėvų. Kiekviena dvasia iškart mato, ar kambarys saulėtas ir šviesus — geras, ar juodas kaip anglis — blogas.

Ar ten šviečia ryški šviesa, ar tiršti debesys. Viskas turi savo reikšme. Kambario energija priklauso nuo tėvų, jų tarpusavio mei­lės santykių. Tėvai gali būti labai šaunūs, mieli, vienas kitą ger­biantys, išsilavinę ar ne, bet jeigu jie nejaučia nuoširdžios meilės, kuri yra pagrindas aistringiems seksualiniams santykiams, kamba­ryje tvyro prieblanda. Net kai tėvų santykiai blogi, kai jie nesutaria ir nesupranta vienas kito, bet vis dar atsimena savo ankstesnę mei­lę, kurią dar kartais jaučia pagauti aistros ir kuri įprasmina jų gy­venimą, tada kambarys šviesus. Bent tą momentą, kai ateina dva­sia. Tai padaro dvasią laimingą, — tas žmogus moka mylėti.

Apvaisinimo momentas susieja dar tik prasidedančio vystytis žemiško žmogaus, t. y. formuojančio subtilios materijos pradinę gyvenimui reikalingą energiją, ir konkretų nematomą žmogų. Ligi šiol žmonės nežino apie savyje esantį žmogų kaip tikrą žemišką žmogų.

Kai kurios dvasios ateina iš anksto, kad pagal savo pageida­vimą padėtų teisingus pamatus savo fiziniam kūnui. Dvasios valia yra labai stipri. Ir jos stiprybė yra meilė, kaip ir visa, kas patvaru šiame pasaulyje. Jei praėjusiame gyvenime dvasia labai kentėjo dėl


 

tėvų abejingumo ir meilės stokos, dabar ji iš anksto ateina ir iš anksto duoda savo tėvams, kurie šiaip blogai gyvena, tokį meilės impulsą, kad moteris ir vyras susijungia meilės aistroje kaip dvi liepsnos. Atsiradusi meilės ugnis amžinai lieka vaiko sieloje. Gyve­nimas gali būti labai sunkus, bet jis įveikia viską be atšiaurumo ir viskas jam gerai klosis.

Kai kas galvoja, kad lytinis gyvenimas yra amoralus. Pasaulyje tėra viena absoliuti tiesa — Dievas. Jei Dievas sukūrė mūsų kūnui lytinius organus ir paskyrė mums tokiu būdu kurti palikuonis, kad gyvenimas tęstųsi, vadinasi, ir moters bei vyro fizinė meilė yra šventa.

Pati vertingiausia — meilė — yra vaiko pradėjimo pirmutinis poreikis, kad jis gautų didžiausią turtą, kurį apskritai galima pavel­dėti. Taip pradėtas žmogus niekada nesako, kad jo nemyli. Jis mo­ka save mylėti, o kas moka save mylėti, tas myli ir kitus.

Kadangi gydau, tai galiu drąsiai teigti, kad tarp sergančių re­tai yra žmonių, pradėtų su meile.

Kaip dvasia tai supranta? Kiekvienoje dvasioje slypi Dieviš­koji meilė, todėl niekas negali pasakyti, kad nežino, kas yra meilė. Ateidamas į fizinį kūną, žmogus pasigenda ir žmogiškos meilės, kuri būtų aiškiai jam skirta.

Vaikas tai jaučia. Per dažnai esu mačiusi, kaip dvasia stovi ant slenksčio ir verkia, t.y. savo fizinio gyvenimo pirmomis sekun­dėmis ir minutėmis ji jau verkia. Ir pasilieka verkti. Bet kadangi ji labai nori gyventi, vis vien žengia pirmyn.

Kai dvasia ateina susiliejant lytinėms ląstelėms, t.y. kelios va­landos po lytinio susijungimo, tėvai paprastai miega. Dvasia neži­no, kad žmogus dieną dirba ir naktį miega. Ji mato, kad niekas jos nelaukia, niekas nekviečia, ji susiduria su buku abejingumu ir gau­na pirmuosius stresus — manęs nelaukia, aš nereikalinga, manęs nemyli.

Dvasia yra tarp tėvo ir motinos. Viskas, ką galvoja tėvas apie motiną bei gyvenimą, viskas, ką galvoja motina apie tėvą bei gyve-


 

 


 

92


 

93


 

nimą, perskrodžia vaiką kaip skydą — ir tos skylės yra stresai vai­ko sieloje.

Daugelis tėvų įsižeidžia: „Kas jai liepė taip galvoti ir prisiminti, juk mes taip negalvojome apie ją!" Teisybė, bet jei kambarys būtų buvęs šviesus, dvasia negalvodama būtų ėjusi keliu su džiaugsmu.

Brangūs tėvai, jei tik žinotumėte, kiek sielos skausmo jaučia jūsų būsimieji vaikai pirmomis savo gyvenimo minutėmis! Jūs nie­ko nežinote, nė neįtariate, kokiu momentu pradėjote vaiką. Deja, dauguma vaikų gimsta neplanuotai. Ir tai, kad dešimt metų laukiu kūdikio, kurio vis nėra, bet pagaliau jis sykį ateina, dar nėra pla­navimas. Planavimas — kai planuoju Šiandien ir šiandien pradedu. Motinos dažnai pyksta, kai joms sakoma, kad vaikas jaučia stresą dėl to, kad gimė neplanuotas.

Jei vaikas laukia metų metais, o vyras su žmona kiekvieną kartą eina į lovą, jausdami sieloje kaltę, abejonę ir neviltį, tai ir dvasia jaučia įtampą. Bet visiškai kitokią.

Dvasia susiformavo praėjusių gyvenimų pagrindu. Jos vaizdi­nius galima ir leistina pakeisti, bet tam reikia kreiptis į dvasią, atsiprašyti ir paaiškinti problemą.

Kai vaiko dvasia priima motinos požiūrį į tėvą ir pasaulį kaip požiūrį į save, tai ji pradeda manyti, kad motina ir moterys apskri­tai yra tokios. Jei gimė mergaitė, ji ir save ima vertinti taip kaip motiną.

Kai vaiko dvasia priima savo sielon tėvo požiūrį į motiną ir pasaulį kaip požiūrį į save, ji pradeda galvoti, kad tėvas ir vyrai yra tik tokie ir jų požiūris į mane yra toks.

Jei motina mano, kad ji vargšė nelaiminga, kad visi vyrai blo­gi, vaikas ateityje irgi taip manys. Jei to vaiko praėjusių gyvenimų patirtis kitokia, gali prasidėti sielos kančia. Rezultatas priklauso nuo to, kuri patirtis stipresnė. Bet jei vaiko praėjęs gyvenimas irgi buvo toks pat, nuostata stiprėja. Tokiu atveju požiūris į save pri­klauso nuo lyties. Jei gimė mergaitė, ji bus didelė verkšlenę, kuri baugiai šalinasi vyrų ir, jei net yra ištekėjusi, išveda savo verksmais vyrą iš kantrybės, todėl jis tampa piktas. Jei gimsta berniukas, jis


 

gailisi moterų, leidžia joms su savimi viską daryti, o kadangi jaučia, kad yra blogas, nes nesugeba pildyti moters norų, gali jaunas mirti dėl infarkto ar plaučių vėžio. Net jeigu turi supratingą žmoną. Ir visi dūsauja: „Buvo geras žmogus. Nežinia, kodėl jis taip anksti iš­ėjo". Uošvė būtinai kaltina marčią, kad ši neišsaugojusi jos sūnaus.

Taip atsiranda stresai jau pirmomis gemalo gyvenimo akimir­komis. Dvasia labai nori būti panaši į tėvus, net jei jie ją ir įskau­dina. Dvasia žino, kad pati su meile išsirinko tėvus ir kad jos pa­sirinkimas Šventas.

Jeigu dabar motina pasakytų stovinčiai ant slenksčio dvasiai: „Brangus vaike, atleisk, kad mes nemokėjome vienas kito taip mylėti, kad šis jausmas apšviestų tavo gyvenimą. Mes nemokėjom, mūsų su­pratimas apie lytinį gyvenimą yra neteisingas, tarp mudviejų prabėgo juoda katė. Kai tu ant slenksčio stovėjai, o mes miegojome, mes ne­žinojome, kad tu atėjai. Bet tu suprask tai protu, mokykis. Žinok, kad žmogus dienos metu dirba, o naktį miega, tai ir yra normalus gyvenimas. Dvasia nemiega, todėl padarei neteisingą išvadą, kad ta­vęs nelaukia ir nemyli. Mokykis. Mes mylime ir laukiame tavęs". Ten, ant slenksčio, ir prasideda santykiai su pasauliu. Mūsų pramočių protas buvo primityvus, bet jos mus pralenkė tuo, kad gebėjo su­silieti su nėštumu, jos buvo vien tik motinystė, todėl viskas, ką motina sutiko savo kelyje, iškart buvo aišku vaikui. Vaikai gimė be stresų, buvo stiprūs ir galėjo nedelsdami pradėti mokytis savo gy- 7 vcnimo pamokas.

Naujųjų laikų moteris, ypač XX amžiuje, laukiasi vaiko turė­dama devizą: „Aš ir nėštumas". Gyvenimo materialioji pusė užgo­žia jausmus, motina nemoka bendrauti su būsimu vaiku, todėl pas­tarasis gimsta su stresais ir, užuot pradėje_s savo gyvenimą, ima taisyti savo tėvų gyvenimo klaidas.

Moteris, kuri planuoja vaiką, galėtų turėti kontaktą su vaiko dvasia dar iki nėštumo, jei kreiptųsi į dvasią kaip į draugą ir atver­tų savo sielą. Atsiprašytų dėl savo galimų paklydimų, jei jie trukdo vaikui, ir mokytų vaiką vertinti klaidas protu. Tai būtų bendravi­mas, atitinkantis dabartinės gimdytojų kartos proto lygį.


 

 


 

94


 

95


 

Jei moteris nuo pastojimo momento kiekvieną savo žingsnį aiškintų vaikui, pastarasis neturėtų stresų. Jei motina mokytų: „Brangus vaike, žiūrėk, kokia šiandien graži diena, man taip gera. Pajusk šį jausmą ir savo širdimi, tai būsi stiprus. Aš tave myliu". O jei po kurio laiko motina, sakykime, išsigąstų Šuns lojimo, tai tu­rėtų sakyti: „Atleisk, brangusis, kad tave išgąsdinau, bet šunų visada bijojau. Turiu tą baimę iš vaikystės. Nemoku kitaip. Bet tu suvok tai protu, tada būsi sveikas ir stiprus ir nepradėsi bijoti šunų. Niekad neįsileisk blogio į Širdį, nes jo vieta yra prote. Žinok, kad aš tave myliu ir viskas bus gerai". Po to ji atleidžia sau, kad išsigando, ir net atleidžia šuniui už aną šunišką poelgį.

Kasdieniame gyvenime yra kitaip. Moteris visą nėštumo laiką jaučia išgąstį sieloje ir baiminasi, ar su vaiku viskas gerai. Kiekvie­ną kartą, kai ji prisimena šį atvejį, prideda negatyvumo anam stre­sui, todėl visai galimas dalykas, kad padėtis pasiekia kritinę ribą, pasireiškiančią kaip liga. Visus gyvenimiškus nemalonumus, kurių būna ir namuose, ir darbe, reikia išaiškinti vaikui, pagrįsti savo argumentais. Labai dažnai senelių ir močiučių įsimaišymas į savo vaikų šeimų gyvenimą yra prievartinis, kartais jie stengiasi nuspręs­ti vaikaičio gimimą ar negimimą, nesuprasdami, kokį stresą tai su­kelia vaikams ir vaikaičiui.

Kai jaučiate, kad nemokate vaiko dvasiai paaiškinti, sakykite: „Aš nemoku, bet tu būsi protingesnis už mane, tau reikia šios patir­ties. Mokykis. Aš tave myliu".

Kiekviena būsima motina tegu kalba su vaiku savaip, taip, kaip širdies balsas sako, — ją vaikas supras. Meilė leidžia suprasti.

Mokau būsimas mamas su vaikais taip bendrauti, kad vaikai neturėtų stresų. Tipiška, kad tie vaikai gimsta normaliai, nepri­klausomai nuo kūno svorio, nežeisdami nei savęs, nei motinos. To­kioms motinoms nereikia chirurginio įsikišimo. Jos žino, kad jų vaikas protingas ir patikimas. Mylintis vaikas neįskaudina mylin­čios motinos.

Jei vaikas yra neįprastai didelis, tai reiškia, kad jis norėjo sa­vaip įveikti gyvenimo sunkumus. Kaip galima įveikti sunkumus?


 

Logiškai — kas yra didelis, tas lengviau įveikia blogį. Vaikas pri­siverčia augti didelis. Jei motina jį mokytų: „Brangus vaike, kad įveiktum skausmą, reikia jį suprasti, išsiaiškinti ir atleisti, tada jis dings. Fiziškai galima be galo augti, bet sielos skausmo neperaugsi. Aš tave myliu". Taip vaikas bus išlaisvintas iš streso.

Be streso gimę vaikai iškart kelia galvą ir akimis fiksuoja ob­jektą. Mano praktikoje per vienerius metus gimdė apie 15 moterų, kurios nuo 5 iki 15 metų nesėkmingai gydėsi nuo nevaisingumo. Dalis tų moterų dėl įvairių priežasčių anksčiau gimdydamos buvo praradusios nuo l iki 3 vaikų. Kai pas mane šeštąją gyvenimo die­ną pasisvečiuoti atnešė pirmąjį mano pacientės kūdikį ir kai jis iš penkių metrų atstumo pakėlė iš vystyklų galvytę, ieškojo manęs akimis ir radęs pradėjo juoktis, tai mane tiesiog pritrenkė. Dabar, jau turėdama daugiau patirties, žinau —jei vaikas nėra toks, mo­tina nebuvo deramo lygio.

Kiekviena motina turi žinoti, kad ji yra tik kanalas, per kurį vaikas gimsta. Vaikas žino viską tiksliai, jei tik motina su savo stre­sais netrukdo jam ateiti. Netrukdo nei motinos anatomija, nei vai­ko dydis. Vaikas žino, kiek jis augs, nes tai yra jo gyvenimo poreikį atitinkantis procesas.

Motina! Jei jūs nieko nemokate, gimdydama sakykite savo vaikui: „Brangusis vaike, aš tave myliu, aš laukiu tavęs! Ateik! Viskas bus gerai!" Ir vaikas ateina. Argi jis, Didžiosios Meilės šaltinis, ne­atsilieps į motinos šauksmą?

Ypatingas yra akušerės vaidmuo. Akušerė simbolizuoja Gy­venimą, ji pirmoji pasitinka žmogų. Akušerė lemia žmogaus santy­kius su kitais žmonėmis. Jei rimta ir susirūpinusi, tai nauji vaiko gyvenime sutinkami žmonės yra rimti ir susirūpinę, jei nepaten­kinta — nepatenkinti, jei pikta — pikti. O jei draugiška ir mylin­ti — draugiški ir mylintys.

Akušere, brangute, jei jūsų širdis sako, kad gimdymas vyksta nenormaliai, kad reikia kaip nors padėti, tai didžiausia pagalba, kurią galite suteikti, — sakykite vaikui, kurio motina nemokėjo su juo teisingai bendrauti: „Brangus vaike, ateik! Ateik nors dėl manęs.


 

 


 

96


 

97


 

Nes aš tave myliu ir aš noriu tave į šį gražų pasaulį priimti sveiką. Viskas bus gerai!"

Ir mokykite motiną tą daryti. Net jei motina netiki savo žo­džių jėga, tai jūs išpirksite prieš Dievą jos klaidą.

Žinokite, kad daugelį vaikų nuo mirties išgelbėjo akušerės širdies gerumas, skirtas vaikui. Net jei gimdo asociali motina, ke­lianti jums priešiškumo stresą, jos vaikas vertas meilės. Ir kada nors, kai jūs atsidursite bėdoje, Šis vaikas ateis jūsų gelbėti. Gyve­nime nėra atsitiktinumų ar keistų sutapimų, gyvenime visada veiks­mą seka pasekmė. Jei žmogui kartais gyvenime netikėtai sekasi, tai reiškia, kad jis pats iš anksto sau dovanojo jau pamirštą gera­daryste. Ir kai žiūrite mirčiai į akis, tokio vaiko dvasia pasiunčia jums pagalbą, kuri jus išgelbės. Kosminiu mastu už geradarystę atlyginama geradaryste. Ar dabar suprantate, kokia puiki yra aku­šerės profesija?

Mes visi kadaise buvome vaikai. Nė viena motina, skaitanti šias eilutes, protestuodama ir pasiteisindama sušuks: „Bet mano motina irgi nemylėjo manęs.'" Ar supratote, iŠ kur galėjo kilti jūsų stresas? Ir dėl to, kad atėjote tuo metu, kai tėvai miegojo. Motina nemokėjo jums aiškinti: „Brangus vaike, tu nežinai, kad darbo žmo­gus naktį miega. Atleisk, kad ant slenksčio nelaukiau tavęs ištiesusi rankas, su meile sieloje ir lūpose. Nežinojau, negalėjau to momento atspėti, mes nesame labai protingi, nes tokie jau esame... Atleisk, bet mes tave mylime. Aš buvau tą dieną labai pervargusi, kai tu nuspren­dei ateiti, todėl tikrai buvau nejautri ir supykusi ant tavo tėvo, ne ant tavęs. Atleisk. Aš tave myliu. Ir jei gali, mokyk mane pats". Vaikas tada gali padėti, jei jam duota tokia teisė.

Analogiškai atsiranda visų žmonių stresai. Motinos pareiga — mokyti vaiką, bet yra dvasių, kurios jau pačios motinos įsčiose gal­voja. Jų mažai.

Iš principo kiekvieną stresą tik pats žmogus suvokia, nes kitas negali to net atspėti, nes apie tai negalvojo ir nenorėjo. Jis tik jaučia įtampą.


 

Atleidimą turi skleisti tas žmogus, kuriam bloga. Dar sykį grįžkime prie slenksčio, nes iš čia ir kyla mūsų pra­diniai stresai.

Vaikas dažnai pasirenka aukštą slenkstį, kuriam peržengti sto­koja jėgų, todėl pajunta baimę. Kyla stresas, ir toks žmogus jau hijos bet ko imtis. Tada motina turi sakyti: „Brangus vaikeli, tu žen-iįi per labai aukštą slenkstį. Atleisk savo tikslams, jeigu jie tau dar per unkšti. Pats slenkstis nuo to nepažemės, bet tu subręsi. Pasimokyk iš io, aiškiai suprask, juk tu protingas. Mokau tik to, ką pati žinau. Aš i a ve myliu".

Kiekvienas žmogus turėtų susimąstyti apie tai, ką sako moti­na. Vertėtų žinoti, kaip gyveno tėvai, kai jis dar buvo įsčiose, at­leisti jiems, kad nepaaiškino savo problemų. O jei kas sakytų: „Bet juk jie patys to dar nežinojo, aš pats tik dabar tai sužinojau", — dar kartą tvirtinu, kad Jūsų motina nekalta. Dievo karalystėje nė­ra kaltės. Tai, kad žmonija nemoka suvokti Dievo išminties, — žiauri bausmė žmonijai, Jums ir Jūsų tėvams.

O vis dėlto tas, kieno širdis atvira gėriui, o tai niekam ne­draudžiama, jaučia palengvėjusią sielą. Kaip sakoma, jam sekasi.

Ištaisę klaidas, padarysime gera sau ir kitiems.

Kiek pajėgiame, taisome savo likimą. Vienų likimo kelias pla­tus, todėl ir taisyti jiems yra daug ką. Stiprių žmonių kelias plates­nis nei dvasingų, nes bręstantis dvasios protas lemia priedermę mažiau kentėti fiziškai, greičiau žengti pirmyn ir dirbti svarbesnius darbus.

Visi nėščios moters džiaugsmai ir rūpesčiai turi būti vaikui paaiškinti. Kiekvienas neigiamas krūvis slegia. Jei nėščiosios kojos ištinusios, sunkios, pilvas išsipūtęs, skauda gaktikaulį, suslėgta šla­pimo pūslė, kūdikis neramus, aišku, kad reikia padėti sau ir jam.

Pirmiausia pasitempti, paskui atleisti sunkumams, paprašyti savo kūno ir kūdikio atleidimo ir vėl pasitempti. Nebijokite pasi­tempti. Paplitęs klaidingas požiūris, kad patempusi nugarą moteris patirs persileidimą.


 

 


 

98


 

99


 

Persileidimas įvyksta, kai:

— kūdikis jaučia, kad jo nemyli ir jam krauna vis naują krūvį
tol, kol peržengiama kritinė riba ir dvasia išeina. Kiek ga­
lima iškęsti? Jei moteris būdama nėščia rūpinsis savimi, kū­
dikis išliks. Bet jei prie senų stresų prisideda baimė netekti

-           kūdikio ir kaltų ieškojimas, nepadės joks gydymas. Baimė

blokuoja antinksčius, todėl kūdikiui telieka išeiti, o ne gy-

<          venti tokį gyvenimą. Jei nepašalinus stresų ištisus mėnesius

stengiamasi dirbtinai išsaugoti nėštumą, gimdymas bus sun­kus, vaikas ligotas;

—        sulinko stuburas. Ketvirtasis juosmens slankstelis maitina
;           gimdą — vaiko lopšį — energija. Gimda — motinystės or­
ganas. Motinos ir jos dukros — būsimos motinos — stresai
„apsunkina" gimdą, suyra teigiama energija ir gimda nepa­
jėgi išsaugoti nėštumą.

Jei pasislinko ketvirtasis juosmens slankstelis, tai:

—  jis nesaugo nėščiosios;

—  gimdymo metu trukdo išeiti vaisiui.

Ta pati situacija ir priešlaikinio gimdymo atveju. Tai kovingos prigimties vaikai, kurie, užuot prisitaikę ar kentėję, nusprendžia bėgti. Jie šalinasi vietos, kur jiems sunku, tikėdamiesi, kad vėliau bus geriau. Jei trukdysime jiems — pražudysime, nes jie tiksliai žino, kada gali išsigelbėti. Bet koks teigiamas įsikišimas — moti­niška viltis, gera mintis, stresų slopinimas, šiltas ir pritariantis me­dikų požiūris ir t. t. — padeda išsaugoti nėštumą. Vaistai čia be­veik nepadės.

Moteriai galima suleisti distiliuoto vandens ir nuoširdžiai įteigti, kad viskas bus gerai, tad taip ir bus. Net šiuolaikiniai vaistai visada padeda išsaugoti nėštumą, — pusę sėkmės lemia dvasinė jėga. Mokslininkai seniai iš ligonio pozicijų išaiškino placebos efek­tą. Gydytojo ar akušerės dvasinė jėga turi tokį pat stiprų poveikį,


 

o kritinėmis sąlygomis net ir didesnį, nes yra kryptingesnė ir teisin­gesnė.

Vaiko dvasia dažnai pasiryžusi pasiaukoti. Meilė tėvams ir gy­venimui didelė, tad vaikas prisiriša prie tėvų, kad atsitiktinai nepa­mirštų tėvo—motinos, ir prisiima dalį tėvų rūpesčių. Nėščios mo­terys pastebėjo, kad nėštumo metu visos buitinės problemos nu-lolsta, nebejaudina širdies, ir aiškina tai bendravimu su vaiku min-lyse. Dažnai tai tėra saviapgaulė. Jei iki nėštumo buvote viskam jautri, pastojus jūsų rūpesčių dalį perėmė vaikas. O vėliau jis ne­pajėgė jų atsikratyti.

Nėščia moteris atleisdama turi auklėti vaiką: „Brangus vaikeli, kiekvienam savas likimas. Tėvui — savas, man — savas. Mes patys turime išmokti gyvenimo pamokas. Klaidinga prisiimti kito rūpesčius. Kitam nepalengvės, tik tau bus sunkiau. Reikia mokytis iš svetimų klaidų, o juos pačius reikia mokyti ir palaikyti, bet prisiimti jų bė­das— nusikaltimas. Taip tu tik atimsi iš jų galimybę mokytis, ir jie liks kvaili. Suvok. Mokykis. Aš myliu tave!"

Vaisius viską supranta, reikia jam tik paaiškinti, pagrįsti, pa­rodyti protingą sprendimą. Dvasios protas didelis, bet niekada ne­būna nei per didelis, nei tobulas.

Simboliškai kiekvienam vaikui gimimas — tai išėjimas į malonų tarsi ola kanalą. Kanalas nuolat uždarytas plačiais var­tais, kai įeiname, ir siaurais varteliais, kai išeiname. Gimimo ka­nalas yra kairėje gyvenimo pusėje, taigi tėvo, arba jėgos, pusėje, nes gimimui reikia jėgos ir aiškumo. Vienišų motinų vaikai ar tie, kurių tėvai toli nuo namų, nejaučia tėviškos paramos. Jei motina atleis nedalyvaujančiam tėvui, paaiškins tai kūdikiui ir paprašys atleidimo, jis nepatirs streso. Kūdikis sutelks jėgas dėl motinos ir savęs.

Gimdymas šeimoje — tai tobulybė, kur visos šalys maksima­liai išlošia. Tai patyriau savo praktikoje. Pvz., pirmą kartą gimdanti trisdešimtmetė moteris, kuri 10 metų gydėsi nevaisingumą, sve­rianti 50 kilogramų, per 6 valandas pagimdė 4,5 kilogramo vaiką,


 

 


 

100


 

101


 

kuris iŠ karto gebėjo pakelti ir išlaikyti galvutę, fiksuoti visk^j akimis.

Tai, kas neįtikima, tampa natūralu, jei natūralumas yra savai­me suprantamas. Gimdymas juk natūralus procesas.

Apie akušerės vaidmenį jau kalbėjome. Čia tik dar vienas pa­vyzdys.

GYVENIMO PAVYZDYS

Moteris gimdo. Vaikas patiria tiek stresų, kad jaučia mirtį. Tą akimirkų jauna akušerė tai suprato, bet nieko negalėjo padėti, kad pakeistų padėtį. Bet ji įsimylėjusi, jos Širdis kupina meilės. Ji stovi prispaudusi rankas prie krūtinės ir meldžia, kad vaikas gimtų dėl jos. Ji nežino, kas jai atsitiks, jei jis mirs. Tai mylinčios širdies Šauks­mas. Vaikas pajuto, kad jį myli. Tai pirmas jį mylintis žmogus, ir jis skubėjo pas tą meil£. Sąrėmiai suintensyvėjo, gimė sveikas vaikas.

Akušerė vos neverkė iš laimės. IŠ susijaudinimo išsprūdusi ašara nukrito vaikui ant pilvuko ir ištiško kaip karšta saulutė. Tai laimingos meilės ženklas.

gimdymo streso išvaduota moteris laiminga sušuko: „Dabar suprantu, kodėl visada, kai man pasidarydavo bloga, dėdavau rankas ant pilvo, kol pasidarydavo Šilta ir gera". — „O gal jums patinka žmonės gatvėje, kuriems ant nosies kabo lašas?"— „Taip, jie tokie mieli!", — atsakė ji.

Kiekvieno meilė skirtinga.

Širdis — meilės organas

Gimdymo stresą norėtųsi paaiškinti viena iš dažnų patolo­gijų-

Vis daugiau vaikų serga kvėpavimo takų ligomis, kurių ūmiau­sia — astma. Dažnam skauda pilvą, dingsta apetitas, lėtėja augi-

102         -    '               •                                •        '                     ''


 

mas. Baltą veidą linkstama aiškinti baltu odos atspalviu. Vaikas pasisotina suvalgęs pusę šaukšto, netikėtai pavargsta, ir jei nepa­miegotų ar neprigultų, apalptų. Nervingą, apatišką, išsigandusį vai­ką apima baimė, jam norisi mirti. Arba skundžiasi, kad šąla ir skau­da kojas. Dažnai atsiranda alergija ar kitos odos ligos, kurios ne­gyja, nepaisant didelės motinos meilės ir rūpesčio. Motina nusivi­lia medicina.

Šie simptomai gali būti kombinuoti, be aiškios priežasties iš­nykti ir vėl atsirasti.

Retai viso to priežasties ieškoma širdyje, nors tada vaikui skauda būtent širdį. Dažniausiai pasitaiko įgimta širdies yda — atvira ovalinė ertmė — Foramen oval apertum (lot.). Pagal oficia­liąją statistiką, šią patologiją turi 25 proc. naujagimių, neoficialiais duomenimis šis skaičius dar didesnis.

arterija Aortos lankas Botalo latakas

Kas sukelia šią ligą?

Viršutinė tuščioj! vena

OVALIOJI ERTMĖ

Plaučių vena

Dešinysis širdies

skilvelis

Veninis bambutės

latakas

Apatinė į       tuŠčioji vena

Kepenys Portalinė

vena Bambutės

Žemutinė aorta Placenta Šlapimo pūslė.

103

vena Bambutės


 

Vaisiaus gyvenimas motinos įsčiose skiriasi nuo gimusio kūdi­kio gyvenimo. Vaisiaus kraujotaka vyksta taip — kraujas į širdį patenka tiesiogiai per ovaliąją ertme, esančią tarp prieširdžio, nes vaisiaus plaučiai nekvėpuoja. Vaikui gimus, plaučiai atsiskleidžia ir kraujas teka per juos, imdamas deguonį. Anksčiau tai darė moti­nos plaučiai. Tuo metu ovalioji ertmė užsidaro. Tai įvyksta per ke­lias minutes.

Jei ji iš viso užsidaro...

Širdis — meilės organas. Jei vaikas jaučia stresą: „Manęs ne­myli, aš nevertas meilės, mano meilė neverta kitų meilės ir t. t.", tai ši ertmė neužsidaro. Nuo streso didumo priklauso, ar ši ertmė liks visiškai atvira ar iš dalies užsidarys, — vaikas pasilieka galimybę kuo greičiau išeiti, jei niekas nepagerės ir jis nulius, kad savo gi­mimu apsunkino motinos gyvenimą.

Pro iš dalies uždarytą ertmę kraujas dažniausiai teka turbu-lentiškai, o tai sukelia ūžesius. Šiuos ūžesius gydytojas mano atsi­radusius dėl vaiko organizmo augimo. Vieni gydytojai juos girdi, kiti ne. Svarbiausia čia — ne prasta gydytojų klausa. Mylintis kū­dikį gydytojas negirdi, o tas, kuris dabar prastai nusiteikęs, girdi. Priežastis — kūdikio patirtas stresas. Vaikai yra aiškiaregiai tol, kol tėvai = materialinis pasaulis nesunaikina šio gebėjimo, ir jie mato = jaučia tai, ką suaugę slepia. Šiuo atveju pajutusi, kad gy­dytojas pyksta, vaiko širdis ima smarkiau plakti, nes iŠ baimės pa­didėja kraujospūdis ir padažnėja pulsas.

Jei tėvai namie pykstasi, tai vaikas reaguoja adekvačiai ir jo meilės energija sunaikinama — vaikas paaukoja ją tėvams.

Dėl padidėjusio kraujospūdžio, kai ovalioji ertmė atvira, krau­jotaka sulėtėja. Kadangi kraujas teka neteisingai — lengviausiu keliu, todėl plaučiuose ir kepenyse jis užsilieka. Kiekvienas širdies dūžis padidina užsilikusio kraujo kiekį.

Dažniausiai tokių vaikų krūtinė siaura, o pilvas didelis, jie kvėpuoja pilvu, pastebimi minėti simptomai.

Jei kraujas sustoja ir neteka, tai tas pat tarsi kraujo iŠ viso nebūtų.


 

l


 

Dėl to dažnai atsiranda bronchitai, plaučių uždegimai, astma:

—  bronchitas atsiranda, kai šeimoje liūdesys, nerimas, gyveni­
mo nuovargis;

—  plaučių uždegimas kyla, kai šeimoje pykstamasi, Šaukiama
ar piktai tylima;

—  astma atsiranda, kai šeimoje nuslopinti meilės jausmai, kai
vaikas tyliai verkia, nes bijo gyvenimo ir nenori gyventi.

Dėl užsilikusio kraujo kepenys dažnai labai padidėja. Kepe­nys — pats didžiausias žmogaus organas, jos valo kūną nuo šlakų, taip pat gamina kraują.

Kepenys — pykčio, neapykantos, įniršio ir t. t. centras. Nei­giami jausmai kenkia kepenims. Kai jų prisikaupia tiek, kad kepe­nys pačios nebesusitvarko, gelbsti gleivinės ir oda. Čia vaikų kaulų ir sąnarių skausmo, reumatizmo, odos ligų priežastis.

Vaikams skauda kaulus dar ir dėl kalcio trūkumo. Kai kaulai negauna augimui būtino kalcio kiekio, vakarais nuo įtampos ima skaudėti vamzdelinius kaulus. Tada vaikas prašo pamasažuoti kojas.

Ovalioji ertmė lengvai užsidaro. Nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus užsidarant ovaliajai ertmei, vyksta šie pakitimai:

—  iš karto pagilėja įkvėpimas, kuris kartais tęsiasi keletą mi­
nučių, jo metu viršutinė krūtinės ląstos dalis išlinksta į prie­
kį, o didelis pilvas sumažėja tiesiog akyse. Dažnai girdime:
„Kvėpuoju lyg pirmą kartą gyvenime". Tai tiesa — taip gimęs
vaikas ir turi kvėpuoti. Jam nebuvo leista taip kvėpuoti,
tad jis lyg gimsta iš naujo;

—  pilve atsiranda tuštumos jausmas, nes kepenys ima veikti
visu pajėgumu. Vaikai prašo valgyti;

—  oda tampa rausva, lūpos raudonos, veidas pašviesėja, akys
ima blizgėti.

Tai vyksta labai greitai, tiesiog akyse. Nuostabaus grožio vaiz­das. Pasirodo džiaugsmo ašaros. Jei žmogus išsivaduotų iš stresų, šie simptomai galutinai išnyktų.


 

 


 

104


 

105


 

Jei kas nors mano, kad viskas baigta ir liga nugalėta, klysta: nors efektas išlieka ilgam, liga gali grįžti. Ertmė dar kartą neatsi-vers, bet stresai pažeidžia širdies raumenį, tad sulėtėja kraujotaka ir kraujas užsilieka gyvybiškai svarbiuose organuose.

Šios širdies ligos pasitaiko dažnai, ligoniai operuojami. Širdis pagyja, bet ligos dažnai neišnyksta. Į nuostabą širdis atsako labai paprastai: „Laukiau meilės, o gavau prievartą".

Skalpelis — visada prievarta kūnui, net kai jis teisingai nau­dojamas gyvybei gelbėti. Jis yra akivaizdi santykių su kūno porei­kiais klaida. Operacija rodo, kad ligos priežastį pavėluota panai­kinti.

Si patologija dažnai neiškyla paviršiun, nes širdis jos neparo­do, — mat dar maitina dieviška meilė. Kadangi tarp prieširdžiu nėra ryšio, tad tradicinis tyrimas eletrokardiograma (EKG) nieko neparodo. Kai širdies raumuo jau būna pažeistas, tik tada liga diag­nozuojama. Juk mąstant logiškai, jei pažeidimai nebuvo rasti, tai jų ir nebuvo, o vėliau jų negalėjo rastis, tad jie ir liko neišaiškinti.

r      GYVENIMO PAVYZDYS

1992 m. vasarą pas mane apsilankė penkiasdešimtmetis žmo­gus. Atrodė prastai: blyškiai geltona veido oda, kvėpavimas sun­kus, pečiai nuleisti, viršutinė krūtinės dalis įdubusi, rankos lyg kal­vio kūjai. Didelis pilvas ir siauras dubuo. Graži juoda barzda, o akys blausios. Sis karikatūriškas vaizdas lig šiol kelia man šypseną, nors vėliau žmogus pasidarė mano draugas. Kaip ir kiekvienas Hy-jumos salos gyventojas, jis mėgo juokauti, jo akys švietė ugnele. Tąkart jis buvo lakoniškas. Po kelių mėnesių sužinojau, kad jis atvyko iš Talino, išėjo iš ligoninės, kur du mėnesius tyrėsi dėl kas­metinio invalidumo patvirtinimo.

Paklausiau, kuo skundžiasi. Ji sako: „Skauda nugarą". Galvo­ju: „Kokia nugara! Pažiūrėk į savo pilvą, kodėl dėl jo nedejuoji?" — ir palikus nugarą ramybėje, ėmiau tirti pilvą. Dešinėje pastebiu


 

Stangrų organą, kurį sunku butų pavadinti kepenimis, nes nema­čiau kepenų, siekiančių mažąjį dubenį. Palei centrinę pilvo liniją pastebiu tokį stangrų darinį, kurį mintyse galiu palyginti tik su šluo-los kotu. Aš paguldžiau jį ant kušetės, nes jautrūs vyrai linkę kristi be sąmonės, ir paklausiau: „Ką jaučiate pilve?" Vyras lėtai atsakė: „Pilve kažkoks pagalys, galima net pačiupinėti". Pačiupinėti tai ga­lima, bet pamėgink per būgną. Pastuksenus iš tikrųjų pilvas pa­tamsėjo. Paspaudinėjusi darinį giliau, pajutau — ten vanduo. Jei tai vanduo, tai edema, vadinasi, čia kepenys, taigi — priežastis Širdyje. Ištyrusi su nuostaba pripažinau, kad tarp prieširdžiu nėra pertvaros. Matoma ir jaučiama jos bazė kaip pamatas, ant kurio nepastatytas namas.

Kaip ginekologė negirdėjau, kad žmonės gyventų su trijų ka­merų širdimi. Bet Dievas padėjo išlaikyti dvasios ramybę ir šviesią galvą: žmogus gyvas — vadinasi, jam galima padėti.

Jei pertvaros nėra, ją galima sukurti. Pasakyta — padaryta. Kūriau ją pamiršusi laiką. Vyras gulėjo ramus. Stebėjausi savo ra­mybe, mačiau, kaip formuojasi paskutinis milimetras, širdis ėmė keistis.

Energetinis vaizdas yra toks tikras, o energija tokia materiali, kad funkcija atsistatė. Vėliau atsirado sveikų audinių, ir žmogus pagijo. Dabar galiu ramiai sakyti, nes ne sykį buvo zonduojamos šitaip mano išgydytos Širdys, bet defektų nerasta.

Mano džiaugsmą nutraukė netikėtas knarkimas. Pažvelgiau į žmogų —jis taip giliai įkvėpė, kad net užknarkė. Gyvenime nebu­vau mačiusi tokio ilgo įkvėpimo. Pilvas ėmė mažėti akyse, viršuti­nė krūtinės ląstos dalis pakilo. Vyras, baigęs ilgiausią gyvenime įkvėpimą, aiškiai ištarė: ,J(vėpuoju lyg pirmą kartą gyvenime". Ir vėl ėmė mėgautis kvėpavimu. O aš mėgavausi jo išvaizda ir pakiti­mais. Po pusvalandžio jis tapo kitu žmogumi — plačia krūtine, tarsi tešla žemyn krentančiomis didelėmis pilvo klostėmis, atsiki­šusiomis į šonus. Pamaniau: „Viešpatie, jo oda tįsta iki kelių lyg pri­juostė, ką man su ja daryti?"


 

 


 

106


 

107


 

Jis atėjo po poros savaičių. Žvelgiu į jį net žado netekusi. Jis klausia: Nepažinote?" — „Pažinau ir nepažinau" — tariau ne vi­siškai pažinusi. „Pajaunėjote dešimčia metų. Kiek jums?" — „O kiek duotumėte?" Tiksliai negaliu pasakyti, tad tariu: penkiasdešimt". — „Taip", — atsako. Iš tikrųjų jam buvo 40 metų. „Kaip laikosi kelnės?" — klausiu, lyg nebūtų didelio pilvo. „Laikosi, dirže net trys skylutes pradariau". Pažiūriu jo kepenis ir netikiu savo akimis — jos po šonkaulių skliautu. Tai neįmanoma! Paguldžiusi ant kušetės, palpuoju pilvą ir sakau: „Kepenys dingo!11 Jis sako žinąs. Klausiu, kas jam tai sakė. „Gydytoja. Daviau kraują tyrimams, o ji pačiupi­nėjo. Sakė, kad tai neįmanoma. Maniau sau — čiupinėk, o aš tau nieko nesakysiu." „Kodėl nepapasakojote?" — nustebau. ,Ji sakė, kad aš simuliuoju kepenų ligą", — pasiskundė susiraukęs kaip įžeis­tas vaikas.

Dar daug galėčiau pasakoti apie šį simpatišką vyrą, nes jis patyrė daug stresų, bet būdamas stiprios dvasios ir optimistas išlai­kė išbandymus ir ėjo savo keliu.

Kaip jam seksis, galima nuspėti. 20 metų buvęs invalidu, tapo darboholiku. Darbo džiaugsmas privertė jo akis švytėti. Nors ne­derėjo priekaištauti jam dėl per didelių pastangų, aš tai padariau.

Jis neneigė nė vieno savo streso. Tiesa, stebėjosi, kiek turi blogio ir kad bloga mintis iš tikrųjų blogas dalykas. „Pats buvau beimąs taip galvoti..." — atsakė.

Po dvejų metų jis atėjo skųsdamasis pykinimu, vimdymu ir viduriavimu. Prieš tai jis jautė nuovargį, kurį vadino tingumu. Iš saulės rezginio buvo matyti, kad žmogus valdo savo kūną, tik no­rėdamas baigti darbus, ir gyvena bijodamas sirgti. Viskas, kas truk­do darbui, jj erzina, pyktis užtemdė džiaugsmą.

Kas atsitiko? Šis žmogus iš prigimties — darbštuolis; nepaisy­damas ligų, pasirengęs pakilti iš pelenų kaip feniksas. Jis pakilo, bet persistengė, daug statė, dirbo laukus, augino gyvulius, norėjo praturtėti.

Net sveikam kūnui taip per daug sunku. Šis žmogus save pri­sižiūrėjo, buvo geras mokinys, bet nesuprato, kad pailsusiam kū-


 

nui reikia poilsio. Jis viską skyrė darbui ir pareigai, todėl kūnas ieškojo išeities. Kai dar nebuvo taip užleistas, organizmas reagavo vimdydamas (norėdamas išvemti prievartą, kurią patiria persidirb­damas). Kūnas pats nusprendė išsivaduoti iš blogų dalykų. Paskui sutriko skrandis. Kai ribos buvo peržengtos, kūnas pats ėmė kon­troliuoti padėtį. Simboliškai fekalijos — tai šlakai = blogis. Kiek­vienas turi atsparumo ribą, ir jei to nesuvoksime, neišvengiamai prisišauksime ligą.

Kas septintą dieną privalome ilsėtis. Tai dieviškas gamtos dės­nis. Pažeidę dėsnį, esame baudžiami. Taigi savęs neapgausime.

Kartų konfliktas

Vyksta nuolatinė kova dėl valdžios. Tėvai pajungia sau vai­kus, paskui ir patys patenka į jungą. Kad ir ką žmogus darytų, viskas grįžta dvigubai. Kas sėja vėją, pjauna audrą.

Pabrėšime jau minėtus dalykus:

1.         Vaikas renkasi tėvus ir jų geras bei blogas savybes, o ne
atvirkščiai. Nėra ko kaltinti.

2.         Vaikas = tyra dvasia ateina visados mylėti savo tėvų. O
tėvų tikslai, atvirkščiai, dažnai būna egoistiški.

Mylinti motina (tėvas) net blogai nusiteikusi nesakys vaikui: „Tu nemyli manęs, tu blogas". Tik motina, širdimi jaučianti, kad jos nemyli, ir žinanti, kaip tai skaudu, sako tai negailestingai, norėda­ma labiau įskaudinti. Motina paaiškina logiškai: ,J£odėl man nega­lima, o jam galima?" Motinos pareiga — išmokyti vaiką, bet pir­miau turi pati mokytis. Jei motinos tėvai ją auklėdami irgi klydo, Šią klaidą reikia atleisti, o ne sėti blogio sėklą toliau.

Dvasiškai vaiką sužeidę žodžiai kada nors grįš jums atgal, bet pajusite kur kas stipresnį skausmą. Tad nekaltinkite vaiko, bet pa­prašykite atleisti už klaidą. Supratimą turi skleisti protingesnis.

Vaike! Jei žinai, kad iš motinos to nesulauksi, atleisk jai pats, atleisk ir sau, kad įsileidai į sielą šį skausmą.


 

 


 

108


 

109


 

Motinos pareiga išmokyti vaiką prisitaikyti prie pasaulio, pa­daryti jį stiprų. Reta motina gimdo tyra mylinčia širdimi.

Tokios šnekos supykdo žmones, bet yra šio teiginio įrody­mas— tyrą meilę širdyje nešiojantis žmogus niekada nejaus ne­apykantos savo vaikui. Galima pyktis, ginčytis, ieškoti tiesos, bet niekada neniršti ir neįžeidinėti. Meilė daro žmogų stiprų, protin­gą, supratingą. Įsižeidęs dėl kito pasakyto žodžio ar poelgio, žmo­gus nepajėgia suvokti esmės ir iš sykio trokšta įtvirtinti savo teisu­mą, sutrikdyti oponentą. Bet prievarta gimdo protestą, protestas — neapykantą. O tėvai, būdami dideli ir stiprūs, amžinai laimi. Kuo labiau fizinė jėga pranašesnė prieš dvasią, tuo silpnesnė ji tampa. Sutrinka ir protinis paklusnių vaikų vystymasis. Valdyti vaiką galima įvairiai:

—  barimu ir keiksmais,

—  grasinimais,

—  verksmu, žinant, kad vaikas bejėgis prieš šią gudrybę.

Kadangi vaikas trokšta tėvams tik gero, esama tėvų, sakan­čių: „Dėl gero mūsų šeimos vardo privalai..."' Vaikas paklūsta. Jis ir pats taip elgtųsi, bet dabar yra priverstas. Dažnai patys tėvai elgia­si kitaip, jų žodžiai neatitinka veiksmų. Toks tėvų elgesys gniuždo vaiką.

Kiek tėvų gąsdina vaiką savo mirtimi tol, kol pastarasis suser­ga neuroze. Bet žmogus, nemokantis teisingai vertinti mirties, ne­moka ir gyventi. Gimimas ir mirtis neišvengiami ir natūralūs, — vaikas turi tai suvokti. Vaikas, išmokytas, kad mirtis — tai kūno perėjimas iš vienos būsenos į kitą, kad miręs išeina iŠ mūsų, žino, kad tai ne išnykimas, bet kitokia būtis. Ir tai tiesa.

Tėvai, bijantys mirties, patys yra ligoti, tad ir vaikas gali su­sirgti sunkiomis ligomis. Vaikas savo sveikatos energija maitina tė­vų mirties baimę. Pasiaukoti linkęs vaikas dėl tėvų galėtų net nu­mirti.

Rūsti gyvenimo tiesa sako, kad tėvai pirmieji prievartauja vai­ko sielą ir kūną, o paskui dėl to susilaukia atpildo. Tie, kas skun­džiasi savo vaikais, nenori to suprasti. Bet klaidų neigimas negy-


 

lo, — norint išgyti reikia atsiprašyti vaikų. Tie, kuriems to nelei-Ižia daryti išdidumas ir užsispyrimas, pasmerkti kentėti. Subren-lęs vaikas tampa protingesnis už tėvus, nes gyvenimas juda prie-jn. Tas, kas dabar protingesnis, gali ir turi mokyti, bet tik teisingų lalykų. Tėvai, bijantys suklysti, tepradeda žodžiais: Atleisk, regis, irai neteisingai. Leisk pamokyti". Kiekvienas tėvas ir kiekviena lotina turi būti tokie protingi, kad pamokytų vaiką. Jei taip nėra, reikia mokytis. Vaikas nori gerbti tėvus, ir tėvai, kurie mokosi, vi-ida vaiko akyse pelnys pagarbą.

Jei protu pranokėte tėvus, nežeminkite jų, girdamiesi prana­šumu. Galbūt kituose gyvenimuose patys atsidursite jų vietoje ir turėsite kentėti dvigubai. Džiaukitės, kad žinote ir elgiatės tei­singai.

Jei vaikas nusipelno bausmės, bausti jį reikia aiškiai ir vien­prasmiškai. Bausmė — svarbus dalykas. Taip parodomas santykis su vaiku, ir vėliau vaikas padėkos už teisingą bausmę, kuri jį pa­mokė.

Vaike! Net jei tu užaugai ir supratai, kokie neteisūs buvo tė­vai, atleisk jiems ir sau, kad perėmei iš jų blogus įpročius. Papra­šyk atleisti savo kūną, kad jam darei bloga.

GYVENIMO PAVYZDYS

Trisdešimt vienerių metų amžiaus vyras. Diagnozė: Bechtere-vo liga. Kitaip tariant, deformuotas spondiloartritas, kai stuburas panašus į sulenktą bambuko lazdą. Labiausiai iŠkrypus viršutinė stuburo dalis, ir vyras sėdi taip, kad vos pakelia smakrą nuo stalo per 20 centimetrų. Žmogus jaučia, kaip kažkas jį stipriai slegia. Su pašnekovu bendrauja žiūrėdamas viena akimi, palenkęs galvą į šo­ną. Jis jau 20 metų 2—3 kartus per metus praeina gydymo kursą.

Pažvelgusi nustačiau, kad susirgo būdamas septynerių metų. Vyras sakė, kad vaikystėje skaudėdavo nugarą. Mačiau, kad šei­moje kilo problemų, išėjo tėvas. Vaikas dėl to juto kaltę, norėjo


 

 


 

110


 

111


 

mirti. Išėjo laukan per ledinį lietų, kad persišaldytų ir mirtų. Per­šalo, susirgo, bet nemirė. Vyras patvirtino, kad tai tiesa. Ieškau priežasties, dėl kurios vaikas jautėsi kaltas prieš tėvus. Matau, kad vaikas gimė kuprotas kaip elgeta su ištiesta ranka.

Kas sukėlė šį stresą?

Žiūriu praeitin ir matau, kad būdama 4 mėnesį nėščia motina susipyko su tėvu ir norėdama įskaudinti sakė: „Dėl tavęs turėsiu pagimdyti tą išgamą!" Vaikas jaučia, kad padarė motinai bloga — nebūtų jo, motina jaustųsi gerai. Vaikas, kuris gimė su saulėtu jaus­mu širdyje, kuris buvo protingas ir susitvardantis, virto išgama, kaip „nurodė" motina.

Aptarėme problemą, vyras atleido motinai, atleido savo kū­nui, — tai padarė emocionaliai ir azartiškai, ir po pusvalandžio viskas atrodė štai kaip: stoviu, mokau, pati energingai išgyvenu, vyras sėdi ant kušetės ištiesinęs stuburą ir žiūri į mane neįtempda­mas kaklo. Greitai klausiu: ^Ką jaučiate?" Kaip ir aš suglumęs vy­ras sako: „Mane lyg kažkas lenktų į kitą pusę — aš tiesėju".

Ir iš tikrųjų išsitiesė.

Ypatingas vaidmuo Šeimoje skiriamas motinai. Ji — meilės šaltinis. Motinos stresai trukdo normaliam šeimos gyvenimui. Jei motina paveldėjo kaltės jausmą, ji nuolat blaškosi, stengiasi pelny­ti meile. Jei jai nepavyksta dėl baimės, kad manęs nemyli, tada motina ieško savo nelaimių kaltininkų. Rasti nesunku — kas šalia, tas ir kaltas, — vyras, tėvai, kaimynai ir t. t. Vaikas mato tėvų konfliktus, dingusią meilę ir suserga. Motina tada sako: ,JMan ir taip sunku, o dar tu susirgai".

Motinos kaltės jausmas paskatina kaltinamuosius — vyrą, gy­dytoja, jos tėvus, sakančius, kad jei ji būtų klausiusi senelės, tai vaikas dabar būtų sveikas. Streso apimtas, žmogus mano, kad gali kištis į kitų reikalus.

Kitąsyk žvelgiu į tokį vaiką, o jo siela maldauja: „Padėk mano motinai ir mano tėvui. Man viskas gerai". Jei seneliai ir tėvai išsiva­duotų iš stresų, nebūtų kaltės, kaltinimų, baimės, gąsdinimų, pyk­čio ir pasipiktinusių...

112


 

Gyvenimas — nuolatinis judėjimas. Praėjusi ir negrįšianti die­na palieka dabartyje savo pėdsakus. Taigi praeitis mus nuolat per­sekioja. Jei ji gera, džiaukitės. Jei bloga, panaikinkite ją atleidimu, kad netrukdytų gyventi.

Žmogus, kuris mato surambėjusį tėvų mąstymą ir priešišku­mą, mano, kad jie nieko nesupranta jaunimo reikaluose, netenka kažko svarbaus. Jaunimas dažnai galvoja — su tėvais apie nieką negalima šnekėti, tik su svetimais. Taip mąsto, nes jaučia pasąmoni­nį vidinį pasipriešinimą ir stresą, kadangi tėvai liepia mokytis (nors pats gyvenimas — pamoka). Kadangi prievarta — neigiamas reiš­kinys, ji priimama liguistai, nors tai tik tėvų rūpesčio išraiška. Jau­nuolis ima protestuoti, nes neklauso proto balso. Kas pirmiausia geba matyti gera, o jau paskui bloga, tas tėvų rūpestį regi kitaip. Jaunuolis, atleidęs tėvams už prievartą, pasitiki jais, o jie pasitiki juo; net jeigu tėvai gero linkėdami daro bloga, vėliau tas blogis virsta gėriu.

Kol motina neištaisys klaidų, padarytų santykiuose su savo motina ir vaiku, stresų grandinė nenutrūks. Kiekviena nauja karta kentės vis stipriau.

Galima visam pasauliui įrodinėti, kiek skausmo man suteikė motina ir kad dabar savo ruožtu vaikas vis labiau mane engia ir kamuoja, — vadinasi, esu nelaimingas žmogus. Bet neatleidę mo­tinai ir vaikui, nelaukite pagerėjusių santykių.

Šioje knygoje nuolatos pabrėžiu motinos įtaką vaikui, nes tė­vas jį veikia per motiną. Bet kiekvienas tėvas gali kituose gyveni­muose būti motina, tad verta ir jam atleisti.

Dabar vaikai patiria stresus dėl meilės stygiaus.

Statistiškai vis daugiau žmonių miršta nuo širdies ligų, vis daž­niau jaunimas miršta nuo plaučių vėžio, moterys — nuo krūties vėžio. Tai — IV čakros ligos. Tikiuosi, nereikia to aiškinti.

Sunkių ligų, ypač vėžio, atskiras žmogus neįveiks. Reikia tė­vų, sutuoktinio ir paties ligonio aktyvumo. Gali padėti ir vaikai. Stipraus charakterio žmonės geba pakeisti savo mintis ir išsigydyti vėžį pradinėje stadijoje. Dauguma jų jau save keičia. Tai sunkus

113


 

 


 


 

 


 

darbas, bet jie ima gyti. Tačiau tuo metu tėvai ar sutuoktinis vėl ji dvas.ška, suze.džia, ir žmogus staiga miršta.

Tokia baigtis gan lengva, nes žmogus išsivadavo iš stresų, pa-sunokė iš gyveninio.

Dvasinė ramybė išlaisvina kūną nuo dvasios, - jam nereikia kentėti, jis jau protingas.

'                   Nevaisingumo problema

Gyvename ant naujo amžiaus slenksčio. Istorija moko, kad krizes sukelia revoliucijas. Dabar irgi tokia krizė - gyventi žemė­je taip kaip iki šiol gyvenome, nebegalima, kitaip sunaikinsime Žemę. Pavergta dvasia veržiasi į laisvę.

Dabar visame pasaulyje padaugėjo bevaikių šeimų. Fiziškai sveiki žmones neturi vaikų. Nepadeda nei gydytojai, nei burtai.

Naujų la.kų vaikai nori ateiti į pasaulį be stresų. Jie nori įvyk­dyti savo gyvenimo planą, o ne atitaisyti tėvų klaidas. Visas neri­mas baime, klaidingi vaizdiniai, persitempimai, norai ir t. t. atbai­do dvasią nuo kelionės į stresų atmosferą, nes žino, kad tėvų jaus­mą, .r Įsitikinimai pereis jai. Protinga dvasia jau išmoko šias pamo­kas - ateiti ir jas pakartoti nėra prasmės.

Beva.kei moteriai pirmiausia derėtų išanalizuoti santykius su
savo motina. Santykis su motina rodo požiūrį apskritai į moterį ir
J save pačią Jei laukiatės mergaitės, sulauksite ir požiūrio į a.
Pagalvokite, ką ji jaus, jei Jūsų mmina ^ .^                         ^ ><_

tai baisikanaa, dar neaišku, kaip pavyks, vaikų auklėjas - sun­kus darbas Vaikai gerai, bet geriau, kai jų nėra". Įsidėmėkite, kad jus, kaip doras vaikas, suvokėte šį požiūrį, todėl gailitės apsunkinę motinos gyvenimą. Motina dabar kenčia dėl jūsų problemų. Jūs įsi-vaizduojate ydingo vystymosi, gimdymo traumų baisumus ir t. t.

Vaiko dvasia viską mato ir nusprendžia neateiti, nes:

— Ji nenori blogo motinai,

- mylėti savo motiną galima ir būnant dvasia,

114            .   •   •   .       .


 

 

—  ji nenori būli kalta,

—  ji nenori gimti motinai, kuri netiki, kad vaiko rankose gi­
mimo išmintis ir jėga,

— ji žino, kad slegiama stresų neįvykdys gyvenimo užduoties.
Galioja ir jūsų motinos požiūris į jūsų tėvą ir atvirkščiai. Tarp

atsiduriate kaip tarp dviejų ugnių. Jei tėvui įgriso moteriškos Saros, jam viskas nusibodo, jis pavargo ar jaučia, kad jo nemyli ir

t., tai ir jūsų požiūris į vyrus bei tėvą bus toks: vyrai abejingi \otcrs ašaroms, jie beširdžiai, nenori suprasti moterų. Vyrai pavargs-

nuo moterų, persisotina jomis, pyksta, nemyli jų. Vaiko dvasia daro išvadą:

—  mano tėvas nesupranta motinos ir manęs, tad mūsų gyve­
nimas sunkus;

—  gyvenimas vargina ir įgrysta, o aš noriu su pasimėgavimu
pragyventi turintį tikslą gyvenimą;

—  nenoriu matyti pykčio;

—  noriu meilės, nes be jos man nėra gyvenimo.

Tad kam vaikui gimti? Toks vaikas palauks, kol motina pasi­darys protingesnė, ims teisingai mąstyti, tada ir ateis.

Jei būtumėte tas vaikas — eitumėte ar palauktumėte? Ypač jei būtumėte geras, ryžtingas ir galėtumėte pasirinkti.

Kreipiuosi į moteris, beviltiškai laukiančias nėštumo. Pažvel­kite į save ir sąžiningai nuspręskite.

Tai juk laimė, kad dar neturite vaiko, kad vaiko dvasia tokia protinga, jog laukia ir auklėja savo tėvą bei motiną, nes nori gimti visaverčiu žmogumi.

Džiaukitės tuo ir pradėkite išlaisvinti stresus. Išanalizuokite savo santykius su tėvais, vyru, pasauliu ir būsimu vaiku. Atleiskite savo tėvams už atsiradusius iš kažkur stresus. Atleiskite visiems, kurie jums nepatinka. Atleiskite sau, kad visa tai perėmėte (šią išmintį turite suvokti). Prašykite būsimo vaiko atleidimo, kad truk­dėte jam ateiti. Pakalbėkite su juo atvirai, lyg jis būtų šalia. Pakal­bėkite taip atvirai, kaip galite, nes vaikas gimsta tėvams, o ne pat­riotams ar visuomenei. Pasijuskite motina, kuri moko tai, ką mo-

U5


 

l


 

ką, ir dėl to džiaugiasi, neniekina savęs, nekeikia savęs dėl kvai­lumo.

Įsiminkite — dvasia protingesnė nei fizinis žmogus, jai tik trūksta fizinio gyvenimo patirties. Visi vaikai pranoksta tėvus savo žemiškumu, — tai neišvengiama. Tačiau priešingai nei tėvai, jis nepabrėžia savo proto, nelaiko tėvų kvailais. Dvasių skirtingi pro­tai, tad Jūsų vaikas gali turėti senos dvasios protą, labai didelį, palyginti su jūsų. Kuo protingesnė dvasia, tuo labiau jai reikia aiš­kumo ir tiesos, — ji skiria pelus nuo grūdų.

Dvasia neateina lengvai, nerūpestingai pagyventi. Tėvai, ku­rių gyvenimo principas —pagyvensiu, pasilinksminsiu, užkopsiu kar­jeros laiptais, gausiu butą, nusipirksiu automobilį, sukaupsiu turtą ir r, t., dažniausiai neturi vaikų. Vaikas žino, kad tokia motina nenori jo meilės, dabar jai reikia žaisliuko, o senatvėje — ramentų. Jis tokią vadinamąją padorią motiną iškeis į tą, kuri gal ir duos niuk­są, bet be galo mylės ir kada nors ištars: ,^4teik, padėk, patark, pati nebesusitvarkau, man džiugu, kai mes kartu ropščiamės!" H tokios motinos yra ko pasimokyti.

Vaikai nori, kad motina būtų motiniška. Moteris, kuri labai rūpinasi savo išvaizda, gėdijasi dėl savo didelio pilvo prieš kitus, gali likti bevaikė. Moteris, kuri baiminasi visko — nevaisingumo, nėštumo, gimdymo ir t. t., taip ir liks bijoti — vaikas negims, kad negėdintų jos.

Geriausias patarimas — susikurkite motinos idealą, įsivaiz­duokite savo gyvenimą su tokia motina. Įsivaizduokite įvairias si­tuacijas, jų sprendimus skirtingomis sąlygomis, o jei kyla keblumų, pataisykite idealųjį vaizdinį.

Dabar įsivaizduokite save tos motinos vietoje. Įsivaizduokite save pramote, kuri džiaugiasi kiekvienu gimstančiu vaiku, peržen­giančiu gyvenimo slenkstį.

Moterie, svajojanti apie vaiką! Pakalbėkite su būsimuoju vai­ku taip, kaip norėtumėte, kad jūsų motina su jumis kalbėtų. Tada jis ateis. Per pastaruosius pusantrų metų be stresų gimę vaikai — ypatingi. Jie nuovokūs, nekaprizingi, daro, ką nori, mažai miega, ir

116


 

kai bendraujate su jais, atrodo, kad kalbatės su senu, patyrusiu žmogum, nors jie dar nemoka kalbėti.

Būsimoji senele! Įsidėmėkite, kad motinai net mintyse nega­lima kištis į vaiko gyvenimą. (Pasiųsti meilę ir gėrį — nereiškia kišimosi.) Jei bijote, kad gimus vaikaičiui jūsų vaiko gyvenimas pa­sunkės, ir jei jūs paveiksite savo dukrą šia mintimi, gali būti. kad lik dėl šios vienos minties jis neateis. Būsimoji senelė paprastai mano, kad gimus vaikaičiui jos brangiausioji duktė nutols nuo jos. Ji baiminasi ir to, kad vaikas nepadės savo motinai, todėl nesąmo­ningai nori, kad vaikaičio nebūtų. Paskui norus pamiršta, bet pa­dariniai lieka. Tokių pavyzdžių daug.

Jei nepalankiai vertinamas žentas, tai senoji karta nori, kad nors nebūtų vaikų. Deja, nesupranta, kad duktė myli tą žmogų ir kad tai jos šventa teisė.

Kartais šeimos suyra dėl tėvų, bet yra stiprių žmonių, galinčių išsaugoti šeimą pačiomis atšiauriausiomis sąlygomis. Tokie tėvai kenkia savo vaikams, vaikaičiams ir įpėdiniams. Juk sakoma, kad tėvų nuodėmes išperka trys kartos. Tai pati didžiausia kaina. Patys tėvai kenčia ir šiame, ir kituose gyvenimuose.

Jei vaikas susituokia su netinkamu žmogumi, atminkite: pa­našus traukia panašų. Vadinasi, jie panašūs tuo, ko nenorite pripa­žinti. Sunku susitaikyti, kad negeidžiamas bruožas, kurį turi vaiko sutuoktinis, būdingas ir pačiam jūsų vaikui — jūs patys perdavė­te. Pripažinkite tai sau, ištaisykite klaidas, gal tada pasirodys, kad situacija nėra tokia prasta, gal net atvirkščiai.

Galbūt jūsų siūlomas geras variantas toks netinkamas vaikui, kad jis prieš jūsų valią pasirenka visiškai priešingą sutuoktinį, — tai vaiko, atėjusio čia mokytis, teisė, kadangi jis atėjo išmokti savo pamokos. Vaikas nėra jūsų nuosavybė. Užuot kovoję ir darę įtaką, išmokykite jį geriau prisitaikyti prie situacijos. Prisiminkite liau­dies išmintį: motina turi ateiti ir išeiti laiku.

Jei tai jus skaudina, vadinasi, nesuprantate gyvenimo ir jo tiesų. Norite, kad jūsų vaikas būtų išimtis, o išimtims keliami di­desni reikalavimai ir jų gyvenimas kur kas sunkesnis.

117


 

 


 


 

 


 

Moterys, norinčios pastoti! Žinote savo motinų mintis, žino­te, kaip jas mylite, kaip jautriai reaguojate į jų žodžius. Atleiskite savo motinai už blogus žodžius, nes ji to nežinojo, atsiprašykite būsimojo vaiko, jei neapsaugojote nuo savo motinos neigiamos įta­kos.

Gyvenimo pamokos gali būti labai aiškios. Jei motina dėl sa­vo klaidų nusipelno skaudžios pamokos, jos gali susilaukti per vai­ką. Kitaip tai nebūtų pamoka.


 

GYVENIMO PAVYZDYS

Graži devyniolikmetė mergina ėmė sparčiai akti. Ji gimė bi­jodama peržengti kambario slenkstį, nes nenorėjo matyti blogio. Ji susimąstė — ką daryti? Nuodugniau suprasti nespėjau, nes to pa­klausta motina pasipiktinusi sušuko: „Apie ką ji gali galvoti? Aš jos atėjimo laukiau Šešerius metus..."

Motina turėjo savęs paklausti, kodėl vaikas šešerius metus bijojo ateiti į pasaulį...

GYVENIMO PAVYZDYS

Protingas dvidešimt penkerių metų jaunuolis su progresuo­jančia raumenų atrofija prieš metus atsidūrė invalido vežimėlyje. Suomijoje jam operacijos metu buvo Įstatyti metaliniai strypai stu­burui sutvirtinti, bet sveikata negerėjo. Atsirado stuburo trumpė­jimo tendencija, o kaulų audiniai yra.

Gimdymo stresas. Vaikas kryptingai žengė prie savo gyveni­mo slenksčio ir duryse susidūrė su kliūtimis. Mačiau durų ertmę su storos vielos tinklu, o už jų piktus tėvą ir motiną. Tai garsiai ir papasakojau.

Paklausiau jaunuolį atlydėjusio tėvo: „Tai nelauktas vaikas?" Atsakymas nelabai derėjo prie gydytojo kabineto aplinkos: „Kaip


 

nelauktas? Ką čia tauškiate niekus? Laukiamas daugiau nei kas nors kitas. Jei jo nebūtų, mane būtų paėmę į kariuomenę1'. Buvo laikai, ai dviejų vaikų tėvo neimdavo j kariuomenę.

Šis vaikas pasiaukojo. Jo skausmą lėmė praeitų gyvenimų kar-a. Bet jei tėvų požiūris į gyvenimą būtų buvęs teisingas, šis vai-as nebūtų gimęs. Mat ir tėvai turėjo savo karmos skolų.

Brangūs tėvai!

Vaikui reikia meilės. Visi egoistiniai tėvų tikslai dažnai išsipil­do „atvirkščiai" kaip įrodymas, kad be tyros meilės nėra gyvybės. Vaikas ne daiktas.

Jeigu tėvai galvoja neigiamai, tai jie pritraukia kūdikį su kar­mos skola. Šiuos du pavyzdžius pateikiau ne smerkdama, o kvies­dama kurti. Padėtį buvo galima pakeisti iš pat pradžių.

Pateiksiu dar vieną gyvenimo pavyzdį, kuriuo remdamasi kon­krečiau panagrinėsiu tėvų ir vaikų santykių problemas.

GYVENIMO PAVYZDYS

Jautri keturiasdešimt penkerių metų moteris linkus į dvasi­nius mokslus. Iš vaikystės ji turėjo įgimtą dovanų atleisti, be to, net prašydama atleisti už kitus, ji buvo savotiškas buferis ir liaudies teisėja — namuose, mokykloje, darbe.

Turi stiprią valią ir nori kurti gėrį. Kurti sau gėrį išmoko po didelių kančių. Kadangi ją slėgė kaltės jausmas, klaidų ieškodavo ir rasdavo savyje.

Keturi nėštumai baigėsi persileidimais, du dėl valingumo ir teisingo pasąmoninio mąstymo buvo sėkmingi — jų metu ji save gynė dėl vaikų.

Jau dešimt metų šeima gyvena su jos motina, kuri aktyvi ir veikli, nors ir sena. Jos gyvenimas panašus į besiritantį akmenį — margas ir sunkus. Motina myli visus, ką laiko gerais. Dažnai geras yra tas, kuris jau miręs. Maištinga siela iš vaikystės tą senutę vertė


 

 


 

118


 

119


 

kovoti prieš blogį. Net puikiuose dalykuose ji įžvelgia blogį ir gebu įteigti tai vaikams ir seniems, {kyriu rūpestingumu ir gailesčio aša­romis ji valdo visą giminę, pridarydama jai daug nepatogumų.

Kurdama gėri, ji padarė daug blogo, nes juk, kaip jai atrodo, ji iš prigimties gera, visi jai tyčia daro bloga ir tik ramus gyvenimas galėtų išgelbėti prastą jos sveikatą.

Jos mąstymo būdas — materialistinis, — išgirdusi kalbas apie dvasią, ji ima nervintis ir keiktis. Ji nekenčia Dievo. Nežino, kas jis. Ir nenori, kad kas nors jai aiškintų.

Nuoširdžiai mano, kad seni žmonės teisūs, o ypač ji, ir nustel­bia visus savo keiksmais, gailesčiu sau, verksmu ir t. t. Jau ketu­riasdešimt metų kasdien „miršta1', nors mirti bijo. Nepaklusnius iškoneveikia ir prakeikia. „Mirsiu, bei tau to neatleisiu", — tai įpras­tinė, nuoširdi jos frazė.

Prisimena, kam yra padariusi gera, ir laiko jį pririšusį pri< savęs kaip skolininką. Didžiausi skolininkai — jos vaikai.

Žinomi gamtos dėsniai teigia:

—  vaikas pasirenka sau tėvus — vadinasi, dukteriai reikia to­
kios motinos. Būdama dvasinga, ji stokoja būtent tokios
motinos, kuri apsunkina gyvenimą, nes sunkumai moko.
Nors galėjo būti ir kitaip — visa tai galėjo patirti per mo­
kymą;

—  vaikas iš didelės meilės renkasi tėvus, — visos dvasios at­
eina pas tėvus iŠ meilės, ir joks vaikas nenustos mylėjęs
motinos. Žodžiais jis gali tai neigti, bet ne širdyje. Tikintys
jo žodžiais nesupranta gamtos dėsnių. Si duktė, nepaisant
nieko, myli savo motiną;

—  gyvendama fiziniame kūne ilgiau, motina turi išmokyti vai­
ką prisitaikyti prie gyvenimo.

Duktė apie tai jau žino ir širdyje padarė viską, ką galėjo. Ta­čiau ji vis tiek dažnai serga kvėpavimo takų ligomis. Užbėgdama už akių, pasakysiu, kad jei liga negyja, vadinasi, stresas galutinai neišsilaisvino. Taigi dar daug reikės atleisti.

120


 

Dukters ligos:

—  gerklų ir balso stygų uždegimas (V čakra ir bendravimo
problemos);

—  bronchitas (IV+V čakros, bendravimo ir meilės jausmai);

—  angina. Atsiradusi Šešių mėnesių amžiaus vaikui, ji rodo
tėvų bendravimo problemas.

Motina suprato: „Niekas manęs nemyli, niekam nesu reika­linga". Vaikas, nemokėdamas kalbėti, negali pasakyti, kad ją myli. lis jaučia: ,^4-š myliu mamą, bet jai nerūpi mano meilė, kitaip nesa-kvtų, kad jos niekas nemyli". Atsiranda nevisavertiskumo komplek­sas. Ir kuo daugiau motina verkia ir priekaištauja, tuo duktė daž­niau serga angina. Vaikas pasiaukoja ir linki motinai gero -— ati-iluoda jai jėgas. Per šešerius metus duktė tris kartus sirgo ūmia ;ingina, ir gydytojai manė, kad jos nebeišgelbės. Sulaukusiai vie­nuolikos metų jai pašalino glandas, bet stresai pasiliko, todėl pra­sidėjo gerklų ir balso stygų uždegimai.

— Chroniškas šlapimo pūslės uždegimas.

Motinos žodžiai: „Tavo ligos mane pribaigs" — vaikui sukelia kaltės ir baimės dėl motinos mirties jausmą. Vaikas, tris kartus patyręs klinikinę mirtį, bijojo motinos, o ne savo mirties. Šlapimo pūslės uždegimas reiškia, kad susikaupė įniršis prieš gyvenimą. Nuolat kartodama blogas mintis, motina nuodija dukters gyvenimą.

— Pilvo skausmai, virškinimo sutrikimai.

Virškinimo sutrikimus sukelia gąsdinimai, keiksmai, grasini­mai mirtimi, draudimai, įsakymai, verksmai, priekaištai, įvairus val­džios demonstravimas. Kūnas skirtingai reaguoja į skirtingus stre­sus. Motina ir vaikas susiję nematoma bambagysle, todėl motinos valdingumas kelia vaikui skausmus.

— Apendicitas.

Padėtis beviltiška: vaikas neranda išeities. Jis nuolat blogas, nors dėl motinos stengiasi iš paskutiniųjų — gerai mokosi, yra

121


 

darbštus ir paklusnus. Bet gero žodžio jis negirdi, o kai jau kas n< taip, tada vėl baramas, gėdinamas, koneveikiamas.

— Galvos skausmai.

Vaikas nemoka išspręsti tėvų ginčų. Tėvai naudoja jį kaip sky-<| dą nuo vienas kito smūgių. Jam brangūs abu tėvai. Naikinamas vaiko jausmų ir minčių pasaulis.

— Skydliaukės ligos.

Duktė negali ir nemoka išsakyti savo minčių, nes tai namuose draudžiama, kadangi vaikų mintys klaidingos. Motina kalba už ją taip, kad darosi gėda, o vaikas negali nė prasižioti. Auga geras vaikas, besielgiantis ir kalbantis visada teisingai, nors jam tai ir bjauru. Taip auklėjami vergai, nesuvokiant, kad ne kiekvienas gali būti vergas.

— Virusinių ligų ir nediagnozuotų negalavimų iki lytinio su­brendimo gausa.

Jie suteikia vaikui tvirtą viltį: ,J\ai baigsiu mokyklą ir išeisiu iŠ namų, viskas susitvarkys". Kai kuriems taip ir atsitinka.

Pastebėsiu, kad po daugelio kančių moters širdis sunegalavo, nes jos meilė motinai buvo tokia didelė, kad tesėsi nepaisant nie­ko. Protas jai kuždėjo, kad motina ją myli ir kad pasaulis ne toks blogas, kokį įsivaizduoja motina. Vaikui padėjo Dievas. Vaiko pa­galbos šauksmas buvo nuoširdus, kuo paprastai visada pasižymi vai­kai, tad Dievas jam irgi nuoširdžiai padėjo.

Įvairių stresų gausa kėlė norą mirti, bet tai nebuvo išeitis, nes tada kentėtų motina. Užvirė tyli kova už savo pačios išlikimą. Du anksčiau gimė vaikai mirė. Pagalvokite, kodėl? Moteris ima stumti motiną iš savo minčių. Galutinai atleisti ji nemoka, tačiau už padarytas klaidas visada atsiprašo. Ji širdyje nejaučia pykčio, kas bloga, pamiršta, išmoksta save gerbti ir įteigia sau gerus dalykus. Motina jaučia, kad duktė nebepaklūsta ir ima priekaištauti.


 

Augdama vis dažniau remiasi protu ir Dievo dovana — tiki jvo jausmais, gebėjimu skirti gėrį ir blogį, pakankama savigarba, )et tai sukelia vienatvės pojūtį tarp vienmečių. Padėti galėtų įvai-is lavinimasis.

Vis dėtoji perima motinos vaizdinius. Vienas iš jų — vyrai yra vabaisos, jei prisileisi prie savęs vyrą, tu man ne dukra, — trukdo (meilės jausmui, griauna šeimą.

— Nėštumo nutraukimas.

Duktė drovisi ir nekenčia vyrų, žino, kad vaikai naudos ne­duoda, tik trukdo gyventi. Bet jausmai teigia ką kita. Duktė išteka už nekalbaus žmogaus, su kuriuo nepasikalbėsi apie gyvenimą, ne­pasiginčysi, ncsusipyksi, kurio nevisavertiŠkumo kompleksas iš pra­džių užslėptas. Vyro stresas, kad nėra vertas meilės, neleidžia jam atskleisti jausmų. Motina kalbina nutraukti nėštumą. Darbe įtam­pa, vyras nemyli, ji pati neverta meilės, — tai sukelia Širdies rau­mens uždegimą, kuris net dešimt metų kartosis kiekvieną ankstyvą pavasarį.

— Miokarditas, arba širdies raumens uždegimas.
Pavasarį labiausiai trūksta natūralios saulės energijos. Meilės

stygius nuvargina širdies čakrą. Moteris visą gyvenimą laukia, kad nuskambėtų nuoširdūs žodžiai: "Myliu tave", vis laukia ir laukia, belaukiant kyla stresas: „Nesu verta meilės". Tai neleidžia žodžiais išreikšti jausmų — užveria žodžiams duris.

Jauna, energinga, linksma moteris myli savo šeimą, darbą, do­vanoja meilę visiems, kam jos reikia, — žmonėms, augalams, gyvū­nams, jai viskas sekasi. Iš visų susilaukia atsakomosios meilės, ir tai padeda jai išlikti. Bet tie, kam ji labiausiai trokšta atiduoti mei­lę, jos nepriima, ir tai gniuždo. Ji ieško išeities. Išanalizavusi jaus­mus, supranta, kad yra mylima, bet, kaip būdinga žmogui, laukia žodinio patvirtinimo.


 

 


 

122


 

123


 

 


 


 

 


 

— Smegenų funkcijų sutrikimai — atminties pablogėjimas, savitvardos praradimas, sumažėjęs darbingumas, pagaliau — chro­niškas miokarditas.

Jausmų ir proto konfliktas labiausiai paūmėja trisdešimtme­čiams. Moters smegenys perima mokyklines gudrybes ir laiko su­tramdytus jausmus, bet, norėdamos aiškumo ir atvirumo, patiria didelį krūvį. Būdama emocionali, ji, laimei, vadovaujasi jausmais, nors ir jaučiasi kalta. Taigi teikia gėrį kitiems, o save skriaudžia.

— Gimdos auglys, chroniška mažakraujystė.

Gimda — motinystės ir gimdymo organas. Duktė, kuri pasi­aukoja ir perima motinos rūpesčius, gimdoje augina miomą. Ma­žakraujystė rodo, kad gyvybinės jėgos ir gyvenimo prasmė išseko. Per ginekologijos procedūras moteris patiria šoką, ją ištinka klini­kinė mirtis, laikinai pasitraukia į anapusį pasaulį. Paskui viską at­mena, bet nesuvokia tų reginių.

Po tokios krizės padidėja pasitikėjimas savimi ir tam tikras nerimastingas nuovargis, atsiranda noras ieškoti... Ieškodama ji randa save pačią. Atsiranda tikėjimas savimi, dėl to prasideda trin­tis su kolegomis.

Ji palengva tampa dvasingesnė, protingesnė, stipresnė. Ji ne­gali įveikti tik motinos.

Viskuo nepatenkinta, kupina pykčio, motina laiko įtampoje visą šeimą. Namų ramybę mėgstančiai šeimai — tai našta. Labiau­siai kenčia duktė, jausdamasi kalta prieš motiną ir šeimą, nes pri­ėmė gyventi skandalingą motiną. Ji delikačiai išsprendžia visas pro­blemas, bet pastarosios gražiuoju išspręsti neįmanoma.

— Pakilusi temperatūra.

Motina sukelia eilinį barnį, bet jis neįsiplieskia, nes duktė ne­gali kivirčytis — ji nuo vaikystės įpratinta atvirai nekonfliktuoti. Tai sukelia įtampą. Pakilusi temperatūra rodo, kad ji praranda maksimumą energijos. Duktė moka atleisti motinai, tad per porą valandų įkarštis atslūgsta.


 

— Balso stygų uždegimas.

Jeigu žmogus pasako savo nuomonę, ginčijasi, svarsto, tai da-ko teisingai. Jei žmogus pykdamas rėkia, darydamas bloga sau ir lutiems, arba nepasako, ko nori, nes žodžiai užstringa gerklėj, — •itaip susikaupia neigiama energija.

— Bronchitas.

Jei meilės jausmas užgniaužtas, kenčia širdis ir plaučiai. Nu-llinta Širdies čakra silpnina širdies raumenis, trikdo kraujotaką, craujas kaupiasi plaučiuose. Kūnas nori išsivaduoti iš slogių santy-su motina (ar vyru) problemos, nori ją atkosėti — tai kūnas moka daryti fiziškai. Atleisti sunkiau, nes moteris žino, kad motina neatleis net mirdama. Bet normaliai su motina apsvarstyti Šių pro­blemų neįmanoma. Moteris nemoka ir nenori Šaukti, tam priešta­rauja širdis. Ji žino, kad vos ištars bent žodį motinai, toji bemat užsikabins už žodžio ir paskleis po visą pasaulį telefonu ir laiškais. Vadinasi, iŠ kaltės jausmo kyla visuomenės nuomonės baimė. No­rint pasveikti, reikia išsivaduoti:

— Nuo kaltės prieš motiną jausmo.

Toks išsivadavimas dukteriai atrodė kaip meilės atstūmimas. Kai ji išsivadavo, suprato, kad dar myli motiną, tik meilė nebekelia skausmo.

— Visuomenės nuomonės baimės.

Dažniausiai ji nesąmoninga. Konkretų stresą nugalėti leng­viau. Žmonės remiasi kitų nuomone ir daro sau bloga. Kiekvienas turi suprasti, kad pasaulis — aplink jus pačius besisukantis kamuo­lys, kurio centre esate jūs patys. Jei man gerai, tai spinduliuoju gėrį, nuo kurio gera kitiems. Ir ši problema išnyksta.

— Nuo gerklės čakros užblokavimo.

Išrėkti jausmus — padaryti sau bloga, nutylėti — taip pat. Problema lyg ir neišsprendžiama. Bet taip nėra. Protingas žino, ką kalba, kvailas kalba, ką žino.


 

 


 

124


 

125


 

Kiekvienas žmogus turi savo išminties lygmenį, Čia ir reikia1 bendrauti. Kvailas aukščiau nepakils, vadinasi, turi nusileisti pro­tingasis, nes jis turi nuolat mokyti. Taigi, jei kvailam priimtinas piktas riksmas, reikia jam duoti tokią galimybę. Jei tai sugadina jums patiems nuotaiką, atsiprašykite savęs, kad padarėte būtent taip. Problemas reikia spręsti ginču, tegul net barniais, bet nesine-šioti širdyje akmens iŠ delikatumo, kol susirgsite vėžiu. Jei žmogus susirgo vėžiu, o kvailas netapo protingesnis, tai kuris iš jų klydo? Žinia, tas išsiauklėjęs vėŽininkas.

— Nuo jausmo, kad motina ne klauso patarimų, o kenčia, pyksta ir ieško kaltų.

Visi žmonės atėjo į pasaulį mokytis, todėl mokosi iš klaidų. Mokosi to, ko stokoja. Vienas mokosi A, kitas — B, trečias — C, praėjusiuose gyvenimuose ši tvarka buvo kita, taigi — C,B,A. Va­dinasi, kiekvienas mokosi skirtingai, savo nuožiūra pasirinkdamas metodą. Šios moters duktė — sena dvasia, pranokstanti motiną ir iš meilės mokanti išminties, kad motinai būtų gera kaip ir jai. Tai klaida.

Kas bendrauja dvasiniu lygiu, tą reikia mokyti dvasiškai.

Kas bendrauja proto lygiu, tą reikia mokyti protingai.

Kas bendrauja fiziniu lygiu, to agresiją reikia sudrausminti fiziškai. Pasiaukoti fizinei agresijai — reiškia save sunaikinti.

Norintys tobulėti dvasiškai, turi to geisti. Šiuo atveju to turi norėti motina. Nieko negalima padaryti taip, kad tai neatsisuktų prieš tą, kuris daro. Apgailestauji, kad motina daro sau bloga, bet nieko negali pakeisti, nes kiekvienas žmogus pats pasirenka moky­mosi metodą. Jei duktė moko gerų dalykų, o motina jų nepriima, kentėti — pačios motinos šventa teisė.

Kai moteriai aiškinau jos motinos gimdymo streso esmę, kad galėtų geriau ją suprasti, pasirodė, kad motinai šis gyvenimas buvo labai reikalingas ir ji labai mylėjo savo tėvus, kad jie leistų jai gim-

126             •"• ').   •     -      ''   .'•'.' ••       " '     '•      '      "'    •


 

l


 

l. Bet motinos motina buvo griežta darbštuolė, jau turėjusi vieną lukterį, todėl norėjo tik sūnaus — kad būtų, kas padeda Šeimoje. Tėvas buvo ligotas, minkšto charakterio žmogus. Tėvai sunkiai ver-įsi, ir vaikas įgijo kaltės jausmą, nes nepateisino tėvų lūkesčių. Atsirado stresas „Manęs vis tiek niekas nemyli", ėmęs didėti kaip ivina ir nuodyti gyvenimą.

Šioje situacijoje moteris galėjo padėti savo motinai tik tuo, [ad būtų atleidusi savo senelei ir seneliui, jog jie taip galvojo apie pūsimą vaiką, palikdami jį be meilės ir leisdami šiam procesui plės­is bei pakenkti anūkei. Ir taip toliau.

Bet kodėl dukters motina pasirinko tokius tėvus? Atsakymas llypi praėjusiuose gyvenimuose.

Praėjusiame gyvenime tos motinos tėvai buvo niurgzliai, ne-irūpinę savo vaiku. Mergaitė nuo skandalų bėgo iš namų, dėl ko Jaskui buvo baudžiama. Galų gale šeima iširo, tėvai paliko vaiką, įergaitė tapo pamestinukė. Paūgėjusi ji valkatavo kaip laukinuke, (oš dvasia buvo jautri ir atvira. Ji užsiėmė burtais. Iš pradžių bal­tąja magija. Vaikystėje patirtas žiaurumas padarė savo, ir ji, paju­tusi savo jėgą, už bloga mokėjo blogu.

Turbūt supratote, kad į šį gyvenimą dvasia atėjo, norėdama gauti tėvus, nepaliekančius savo vaikų. Noras išsipildė.

Iš visų kitų klaidų ji nepadarė išvadų. Stresų šiame gyvenime gausa sukėlė neuroze, pasireiškiančią viso kūno skausmais. Ir šia­me gyvenime galima mokytis tik fiziniais skausmais. Toks liūdnas dvasios kelias į šviesą.

Moteris pagijo. Motinos mąstymas pasikeitė, todėl konfliktai tapo retesni — duktė nebetraukė motinos savo stresais. Motina nebegalėjo paralyžiuoti jos valios.

727


 

Lyčių santykiai ir kaltės jausmas

Galbūt kas nors dar ir lig šiol ieško kaltininkų, nes nesuprato, kad kaltė tėra pirminė priežastis. Esame tiek įpratę jaustis kalti ir kaltinti kitus, kad juokinga girdėti moteris visomis nuodėmėmis kaltinant vyrus, o vyrus — moteris.

Pagal Visatos poliškumo dėsnį žmogus — porinė būtybė, vy­ras ir moteris. Kartu jie sudaro vienį. Fiziniame pasaulyje — tai užbaigtas kompleksas. Pasirinkęs vienatvę, žmogus netenka kažko svarbaus. Tai klaida, iš kurios reikia mokytis.

Vyras kuria formą, moteris — turinį. Vyras kuria idėjas, mo­teris — vaikus. Vyras stato namus, moteris saugo židinį. Vyras reiš­kia jėgą, moteris — dvasios šilumą. Vyras — protas, moteris — jausmas.

Jei moteris teigia, kad vyrų giminė degraduoja, tai tinka ir jos vyrui. Jei taip ir nėra, ji verčia vyrą degraduoti.

Jei vyras teigia, kad moterys kvailos, tai kvaila ir jo žmona, ir ji kvailės toliau.

Moteris, norėdama, kad vyrai būtų švelnūs, jautrūs kaip ir moterys, nesupranta, kad verčia vyrus moteriškėti, Mylėkite vyrą taip, kad ši meilė uždegtų jo meilę. Tik meilė pritraukia meilę.

Vyrai, norintys, kad moterys įgytų techninį išsilavinimą ir bū­tų vyriškai imlios versle, nesuvokia, kad taip naikina jų Švelnumą. Mylėkite žmonos jautrumą ir gerbkite jos moteriškumą bei moti­nystę.

Motinos meilė teisėtai laikoma viską nugalinčiu jausmu.

Motina — pirmasis mokytojas fiziniame pasaulyje. Jei motina išmoko vaikus mylėti, tada — mergaitė ar berniukas — irgi mokės mylėti, nesijaudins dėl partnerio meilės. Mylintis žmogus — geras sutuoktinis, tėvas, viršininkas, draugas ir t. t.

Kai motina myli, jos meilė persiduoda viskam, ką ji paliečia. Į mylinčios motinos ir žmonos kambarį norėtų užeiti kiekvienas, net jei tai tik nedidelis kambarėlis, kur vietoj pakabos įkalta vinis,

128                  •':•:.'        '    '     ' •


 

laprastas stalas ir suoliukas, grindys išplautos iki baltumo. Ten šil-ir gera, nes visi daiktai kvėpuoja meile.

Yra tokių prisodrintų namų, kuriuose gyventi būtų laimė, jei lošė pakaktų šilumos. Tai nereiškia, kad varganuose namuose šil-l, o turtinguose — ne. Turtas čia nieko dėtas. Ir turtinguose na-juose būna gera, jei šeimininkė ne tik turi brangių daiktų, bet ir loka mylėti.

Vyrai ir moterys!

Džiaukitės, kad jūsų sutuoktinis yra normalus žmogus, o ne jelytis robotas. Saugokite jį. Sis lobis vertas išsaugoti. Jei savo val-lingumu paversite sutuoktinį robotu ar pati leisitės pavergiama, )rarasite pusę gyvenimo. Ką atimate iš kito, netenkate patys.

Moterys turi daugiau jausmų, vyrai — jėgos. Moters jėga pa-Įlėpta, o vyro — paslėpti jausmai. Taip ir turi būti.

Vyrai kartoja: ,^rgi moterys silpnos? Jos juk gyvena ilgiau".

Dvasia, arba jausmų sritis, — pirminė, tad jausmai lemia svei-tatą ir gyvenimo trukmę. Čia moters atsparumo priežastis. Mote-fris, žadinanti vyro jausmus, sutvirtina jo emocijų sferą ir pailgina jo gyvenimą. Moterys kovoja už savo jausmų tyrumą, pakeliui da­rydamos ir gera, ir bloga, bet jei moteris gyvena ilgiau nei vyras, ji elgėsi teisingai. Jei moteris nori būti gera, dorovinga, klusni ir sudaryti palankų įspūdį, gyvena sukandusi dantis ir patiria stresus, ji mirs anksčiau nei vyras.

Jėga besimėgaujantis vyras teigiamai veikia savo kūną. Jo džiaugsmas pritraukia kitų džiaugsmą, malonu bendrauti su tokiu žmogum. Bet jei fiziškai išsivystęs vyras turi nevisavertiškumo kom­pleksą, jis suserga, nes jausmai — vyro silpnoji vieta.

Jei moteris protu koreguoja savo jausmus pagal vietą ir laiką, tai stipri moteris (jausmai sutvirtino jėgą).

Jei vyras protu koreguoja savo jėgą pagal vietą ir laiką, tai stiprus vyras (jėga sutvirtino jausmus).

Tokie žmonės geri visada. Nugalėję savo minčių tingulį, gali valdyti save.

129


 

Teisingai elgiasi sutuoktinių pora, leidžianti vienas kitam būti tokiems, kokie jie sukurti. Jie supranta vienas kitą, atleidžia klai­das ir pasitenkina stipriosiomis vienas kito pusėmis. Jie tobulėja ir tobulina vienas kitą, o susiginčiję viską išsiaiškina iki galo. Jei vy ras atlaidžiai galvoja: „Ji juk moteris, jos jausmai visada paviršiuje", jei moteris galvoja: „ Vyras vis tiek nejaučia kaip aš, bet jis savaif teisus", ir gyvena toliau — tai tobula vienybė.

Tai tvirta šeima.

Jei vyras sąmoningai išjuokia žmonos jausmus ir yra privers tas gintis nuo jos jausmų arba jei žmona slopina vyro jėgą ir pyksl;i dėl jo nejautrumo, šeimoje nėra sutarimo. Žmona turi vaidinti mo­ters vaidmenį, o sutuoktinis — vyro. Kitaip jų šeima bus nevisaver-tiška.

Tokiose šeimose išsilieti reikia rėksmingais ginčais, o ne tylint kaupti pyktį savyje.

Noras pažinti save ir kitą gydo nuo visų ligų. Žmogui reikia

aiškumo.

Žmonija seniai egzistuoja nepriklausomai, kur jos būstas — oloje ar rūmuose. Lemia ne užgyventi turtai, o dvasios ramybė. Kuo Žmonija tampa protingesnė, tuo sudėtingesnis darosi dvasinis gyvenimas, tuo labiau tobulėja bendravimo priemonė — kalba. Kalba labai svarbi žmonijai. Ji tobulina žmones ir jų santykius. Filosofija pabrėžia retoriką kaip saviraiškos būdą. Deja, filosofija dažnai painiojama su demagogija.

Mintis pirmine, žodis ją sutvirtina. Protas skirtas kontroliuoti jausmams ir žodžiams. Neapgalvotas, nesukontroliuotas žodis gali įskaudinti kitą, o atleisti nėra taip paprasta. Įskaudinti kitą, pa­minti trapius jausmus lengva, o įveikti nuoskaudą sunku.

Mokykite vaikus kalbėti, ginčytis, reikšti mintis, kad nebūtų kalbančių, bet neturinčių žodžių žmonių. Daugelis stresų kyla, kai žmonės nemoka išreikšti minčių taip, kad niekas neįsižeistų ir ne­kiltų baimė įžeisti kitą. Nemažai stresų būna, kai žmonės bijo kitų nuomonės, kiekviename žodyje mato įžeidimą, kaltinimą, laiko gai-

130


 

fctj, tuščiažodžiavimą ir t. t. Jie bijo nesuprasti kito, nes žino, kad Itys kalbą priima pernelyg tiesiogiai.

Simpatiški jaunuoliai įsimyli ir susituokia. Gyvenimas priver­ia išsiaiškinti santykius, bet jie nemoka parinkti tinkamo žodžio ir liko, bijo būti nedelikatūs. Bijo, kad kitas priims tai kaip priekaiŠ-Į, Stengiasi iš visų jėgų, nori vienas kitam gero, linksminasi vaka-tčliuose, kompanijose vartoja žodžius perkeltine prasme, tikėda-liesi, kad sutuoktinis supras. Bet žmogui reikia tiesumo, kai kal-)ama apie jį. Alegorijos nuskamba kaip priekaištas.

Glamonės be žodžių nėra visavertės, nes trūksta žodžio jėgos. Negali ir nesugeba balsu ištarti žodžio. Kuo ilgiau trunka tokia (tampa, tuo didesnis nepasitenkinimas kyla savimi ir sutuoktiniu. Jausmai nuslopsta. Sutrinka lytinis gyvenimas.

Pirmoji pratrūksta moteris, nes ji negali gyventi su nuslopu-^ais jausmais. Tikra moteris turi švytėti jausmais, tada nušvis šei-la ir namai. Moteris tiek rūpinasi savo jausmais, kad instinktyviai įdresuoja juos kitiems žmonėms, gyvūnams, augalams, daiktams. Kitaip ji negali. Vyrui jų nebetenka, nes jis atstumtas.

Jausmai — vyro silpnoji vieta. Savo jausmus slopinantis vyras juos praranda, nes tik atiduotas jausmas padvigubėja. Jausmus slo­pinantis vyras daug ką praranda, jo gyvenimas sutrumpėja. Vyrų siela trapi, o kūnas stiprus. Moterų atvirkščiai.

Pagal elgsenos taisykles žmonės griežtai susiskirstę — vyras, būdamas stipresnis, pirmasis praneša apie savo jausmus. Moteris tu­ri laukti. Jei būna kitaip, per ginčą vyras gali priminti tai žmonai. Tada pyktis greit nepraeis. Čia nėra laimėtojų. Pralošia abu. Pagal gamtos dėsnius žmogus turi likti savimi. Jausmų raiška — natūra­lus ir individualus procesas. Moralės normos turi būti supranta­mos teisingai, jos neturi kaustyti.

Estai, kurie pažinote čia save, atleiskite varžantiems apribo­jimams, baimei, išreikškite save ir jausmus. Taikliu žodžiu parem­tas jausmas — didelis gyvenimo ramstis.

Kitaip gyvenime jūsų laukia beprasmė kova. Ir vaikai augs kovos lauke.

131


 

lt

Meilė Šeimoje bandoma išlaikyti visaip. Madingos laisvos, g| lutinai nesuvaržančios santuokos. Tada stengiamasi išvengti sa^ ninkiško požiūrio vienas į kitą, neriboti vienas kito laisvės. Dejl tokie žmonės nesupranta, kad prieš Dievą jie vis tiek sudaro viei tisą visumą.

Žiedai ir santuokos liudijimai, net bažnytinė santuoka — tbi žmogiškas spektaklis, prasmingas tiek, kiek jo dalyviai geba su* vokti.

Prieš Dievą susituokę tie, kurie siela ir kūnu susijungė į vienįį ir ši sąjunga yra amžinai šventa. Suklydę patys pasirenka baus­mę, — saikas klystančioje širdyje.

Oficialiai įregistruotai santuokai, kuri remiasi meile ir pagar­
ba asmenybės laisvei, nereikia kito ramsčio, tik jausmų tvirtumo.
Tyra, nesavanaudiška meilė ta, kuri duoda ir nelaukia apdovano­
jimo.                                                                         :,
Mokantis duoti gauna dvigubai.       .:/.    <

Alergija — amžiaus prakeiksmas

Alergija, arba padidėjęs jautrumas, — tai ženklas, kad kūnas kažko nepriima. Ko būtent?

Maisto produktų? Bet atleiskite, kaip kūnas gali nepriimti maisto?

Konservantai, apsaugos priemonės, citrusiniai vaisiai — štai kas naikina kūną. Be to, dar buitinė chemija. Šių medžiagų orga­nizmas nepašalina, ir jos pakenkia išskiriamiesiems organams — kepenims ir inkstams. Kepenyse ir kauluose susikaupia sunkieji metalai, o kai jų masė pasiekia 2000 gramų, kūnas miršta lyg ir be paaiškinamos priežasties.

Bet kodėl dažniausiai alergiški būna vaikai? Atnešami apžiū­rai vaikai, kurių oda būna susiraukšlėjusi, šašuota, nors jų maisto racionas ribojamas. ,. .-•-?•- \-•• ••• • -.• ; *


 

GYVENIMO PAVYZDYS

Tėvai atveda vaiką, kurio oda alergiškai išberta. Aiškinu, kad U dėl kepenyse susikaupusių šlakų. Kepenys daugiau nebegali va-t! organizmo, todėl padeda oda. Kepenys negali atlikti savo funk-jjų, nes neapykantos ir pykčio baimė jas užblokavo. Kepenų be-įgiŠkumą sukėlė nepakankama Širdies čakros energija. Vadinasi, [ažkas blogai su meile.

Vaikas — šeimyninių santykių veidrodis. Tėvų neapykanta ir )yktis tam, kas yra bloga ir nepataisoma, ko nepadarė vienas su­tuoktinių ar Šalies vyriausybė, žlugdo meilę. Tai mato vaikas, todėl 'tėvų meilės ir šeimos griūtis skausmais blokuoja jo širdį.

Pasakoju jiems, kokius stresus vaikas patyrė embrioniniu lai­kotarpiu, kai jis buvo netikėtai pradėtas, kai atsidūrė tarp tėvų kovos dėl įtakos girnapusių.

Matau mirtinai išbalusius veidus, gėdos ašaras, priekaištau­jančius žvilgsnius, bet vis ryžtingesnius. Žmonės pripažino savo klaidas, o pripažinę ištaiso jas.

Žinau, kad jų vaikas greitai ir galutinai pasveiks. Jo dvasia kas buvo, tai buvo tik pamoka. Mano tėvai mane myli.

no

GYVENIMO PAVYZDYS

Kita motina skundžiasi, kad jos vaikas nelabai sveikas. Ji at­ėjo jau nebe pirmą kartą, nes efektas mažesnis, nei tikėjosi. Mo­tina nuoširdžiai tikisi, kad vaikas pasveiks. Matau jos išsigandusį, ašarotą veidą — juk kiek galima kęsti, kai tau sakoma, kad vai­kas — šeimos veidrodis. Mūsų šeima padori, nesipykstame. Ji nesu­pranta, kad kartėlis kaupiamas širdyje.

Tikėtina, kad šeimoje nesipykstamą, bet nuolat pakeltas to­nas, griežtas gyvenimo režimas blogiau nei kivirčai.

Kodėl neatėjo tėvas? Ak, jam nėra kada...


 

 


 

132


 

133


 

Atleiskite, o sėdėti mašinoje ir keiksnoti žmoną, kad pas šun­daktarius tampo vaiką, jis turi laiko? Beje, visi žmonės savotiškai) nenormalūs...

Motina sako: „Bet gyvename gerai".

Labai norėčiau, kad gyventumėte gerai, mieloji. Bet jei bijo dama vyro pykčio nutylite ir drebate, pati pelnysite alerginę astmn o vaikas tokiame neigiamame biolauke nepagis. Nuslopintos mci lės nelaikai širdyje. Vaikui paūmėjo opos ant kaklo. Vadinasi, vai kas bijo, kad jo nemyli.

Kas nemyli? Ko nemyli?

Vaikas savo tėvus myli labai ir visada. Matydamas namų ai mosferą (juk jo neapgausi), jis baiminasi, kad tėvų meilė slopstii. Seimą griauna ir materialinės problemos. Visos bėdos prasidėjo dar embrioniniu laikotarpiu. Neigti problemas beprasmiška. Tėvui reikia atleisti. Padarykite tai už vaiką. Atleiskite pykčio baimei, tada atleisite ir tėvui. Padarykite tai kasvakar prieš miegą. Dary­kite tai vaiko akivaizdoje, tada jis matys, kad tėvo meilė atsigauna. Vyro tėvams atleiskite, kad ncįskiepijo jam tikros meilės, savo tė­vams atleiskite, kad jūsų meilė priklauso nuo baimės.

Laisva siela — drąsi ir stipri. Tada ir vyras išsivaduos iŠ stre­sų, galėsite pasikalbėti su juo. Vyro užsispyrimas — tai tik apsau­ga. Teisingas poelgis tikram vyrui priimtinesnis. Tikro vyro vertė tik didėja, kai jis prisipažįsta klydęs ir atsiprašo, jei moteris jį tei­singai supras. Vaikas tikrai supras teisingai.


 

GYVENIMO PAVYZDYS

Penkiasdešimt penkerių metų vyras taip įpyko darbe, kad kitą dieną buvo gatavas sprogti iš pykčio. Vakare jį išbėrė ir ėmė niežėti. Tik to betrūko, — ir taip viskas blogai\ Rytą pasidarė dar blogiau: „Eisiu pas gydytoją, tegu išrašo stiprių vaistų. Bet daktarai nieko neišmano, mūsų medicina nusmukus, Dievas jų nematė*1'. Ir

134      ' '       '                        -


 

inašiai. Pyktis tiesiog smaugia —jau senis, o vaikiška liga pri-i _

Vaistai brangūs. Už ką, kyla klausimas. Ir vaistininkas girdi )iklą niurzgimą. Be to, tabletė karti. Vienu žodžiu, kur pažvelgsi, [visur juoda.

Gal manote, kad vakare jis pasveiko? Ne, vietoje paprasto Ifthėrimo jį išbėrė pūlingais spuogais. Tai jam sukėlė įniršį. Kas at­siliko?

Kepenyse susikaupė kritinė pykčio masė, — jos bėrimu davė ženklą, kad prašo pagalbos, bet gavo karčią tabletę. Jos prašė at­leidimo ir meilės, bet prie pykčio prisidėjo kartėlis. Jos to nelaukė. Organizmas pats ėmėsi valytis — varyti pūlius, kad padėtų žmogui.

O gal geriau būtų ėmęs vystytis vėžys?

Pamokyti šį žmogų buvo nesunku — atleisk pykčiui, prašyk kūno atleidimo. Efektas buvo greitas ir akivaizdus.

Taigi alergija — susivijęs meilės, baimės ir pykčio kamuolys..

Suaugusiųjų alerginės ligos rodo, kad kūnas myli žmogų ir tikisi, kad jo emocijos pagerės. Jis jaučia, kad nenori žūti nuo vė­žio. Jis geriau išmano.

Alergija būna įvairi. Pvz., alergija gyvūnų kailiams dažnai su­sijusi su išgąsčiu ar susierzinimu nėštumo metu. O gal motina ne­kenčia šunų, nes jie mėgsta laižyti vaikui veidą. Jei vaikui alergija nuo šuns šerių, jo motina tikrai aikštingo būdo.

Jei vaikas bijo, kad jo neišleis į lauką, ir dėl to pyksta, gali susirgti šienlige — augalų žiedadulkių alergija. Tada jis visą gyve­nimą dejuos: „Man negalima eiti į lauką" — ir ris harmoninius preparatus. Kūnas suteiks jam tokią galimybę.

Išsilaisvinkite iš baimės, kad ir kas ją_keltų, — tai jūsų stre­sas. Atkurkite savo vaikystės paveikslą ir ten surasite tikslias pro­blemų priežastis.

Jei šienlige atsirado suaugusiam, susimąstykite, ar ne dėl to, kad nenorėjote kaime krauti šieno ar patyrėte nemalonumų gam­toje ir t. t. Atsiminkite ligos pradžią — išryškintas nepasitenkini­mas ir yra tas stresas, kurį reikia išlaisvinti. Priežastis retai būna

135


 

praėjusiuose gyvenimuose, o jei ir būna, tai stresas yra šio gyveni­mo savybė.

Kartoju nuolatos — nebūkite piktas žmogus. Kitų pykčio bai­mė, nerimas dėl blogų žmonių, nusivylimų kartėlis, nepasitenkini­mas materialine padėtimi, kančia dėl pikto žmogaus valdžios, — vis tai jūsų stresai. Atraskite savo blogus jausmus ir mintis, išsiva­duokite iš jų. Lengviau išsivaduosite ir nuo vėžio baimės.

Paprašykite atleidimo visų, kuriuos kaltinate savo nelaimė­mis, nes ne jie, o jūs tas nelaimes pritraukiate. Sakote: „Kiekvieno nelaimė skirtinga". Tiesa. Bet kas jiems trukdo pagerinti emocinę būseną? Kam laukti, kol gamta papurtys kokia nors katastrofa?

Kas pašalina blogį pradžioje, išsivaduoja iŠ jo. Kas nekenčia blogio, bet neprašo atleidimo, kenčia nuo blogio.

Kartais žmonės teisinasi: J&ti dar nervingesni už mane''. Ne­neigsiu. Kiekvienas turi būti toks, koks yra, bet tik jis savo sveika­tos kalvis. Pats atėjau prie šių aplinkybių, žinojau, kur einu, ir vis dėlto atėjau.

Jūsų liga priklauso nuo streso pobūdžio.             ; V

Auglių atsiradimas

Stresai skirtingi. Energetinis stresas turi svorį ir tūrį, — sako-'jna „sunku širdyje", nes slegia stresas.

Širdis prasiplečia, kad priimtų skausmą.

IŠ esmės, kai organas priima stresą, iš pradžių jis patinsta ir padidėja. Tai panašu į streso putas. (Išlaisvinus stresą, tai gali stai­ga išnykti). Vėliau organas turės priimti vis daugiau stresų, taigi juos sudės kompaktiškiau. Viso to pasekmė — gėrybinis auglys, išaugantis iki neregėto dydžio. Prieš trisdešimt metų būsimuosius gydytojus mokė, kad gimdos mioma neperauga į vėžį. Prieš dešimt metų retai jie virsdavo vėžiu, bet kuo toliau, tuo dažniau.

Aišku, kad moteris, sukaupusi savo motinos rūpesčius (gim­da — motinos organas), sudėjusi juos su savaisiais ir nebepakelda-

136


 

l


 

la naštos, visko nekenčia, todėl iš gerybinės miomos išsivysto :žys.

Atleiskite neapykantai.

Atleiskite sau, kad prisiėmėte motinos rūpesčius ir pyktį, taip pat tavo rūpesčius ir pyktį.

Prašykite savo kūną atleisti, kad darėte jam bloga.

Jūsų mioma išnyks greičiau, nei atsiras kita liga.

Mioma — atspari liga, nes dabar motinų ir dukrų santykiai [abai sunkūs, dažnai liguisti. Dukros baimė, kad motina jos nemyli, tusikerta su valdingu motinos elgesiu. Dukters atleidimas gali nu-;iti perniek, ir mioma per mėnesį gali padidėti kelis kartus. Tokiais atvejais dukra verkdama sako: „Padariau, ką liepėte"; kyla bepras­mybės pojūtis. Aš atleidžiu tokioms mintims ir sakau: „Bet juk ne­seniai susipykote su motina, ar apie tai nepagalvojote? Mokymas turi pasiekti sielą, pasitarnauti visais gyvenimo atvejais. Jis turi tapti jūsų nuosavybe, eiti iš širdies, o ne iš mano parašyto popiergalio, kur už­fiksuoti jūsų tuometiniai stresai. Po akimirkos stresai bus jau kiti. Galvokite kūrybingai!"

Vaiką reikia auklėti iki aštuoniolikos metų, vėliau motina turi žinoti, kada ateiti, kada išeiti.

Dabartinės motinos, nemokėjusios reikiamai mylėti savo vai­kų, nes jėgas ir laiką paaukojo darbui, jaučia prieš juos kalte. Si kaltė kaip rimbas jas gena kištis į jų gyvenimus. Jos nori atpirkti klaidas, nesuvokdamos, kad laikas praėjo. Dabar galima tik žiūrėti iš šalies, nuoširdžiai prašyti atleidimo, kad nedavėte vaikui meilės. Atleisti sau, kad nesugebėjote kitaip. Taip išlaisvinsite savo vaiką, ir Jūsų mioma išnyks.

Kita labai dažna moteriška liga — pienliaukės fibroadenoma-tozė ir krūties vėžys, riba tarp jų trapi ir gali staiga išnykti. Ją sukelia baimė.

Pasvarstykime.

1. Iš priekio žiūrint krūtys yra širdies čakros srityje — taigi stresas susijęs su meile.

737


 

Įjj


 

2.  Žiūrint iš užpakalio krūtys aprūpinamos energija tarp 4
5 krūtinės slankstelių. Tai meilės ir kaltės jausmo sritis.

3.  Užpakalyje yra valios energija, bet ją sunaikina baimė.
Su šia liga susiję stresai, kai moteris kaltina vyrą, kad jis joi

nemyli, ar kilęs moters kaltes jausmas, kad vyras jos nemyli dė| neištikimybės, nesupratimo, nepatyrimo ir t. t.

Jei patologija yra vienoje krūtyje, tai stresai susiję su embrio­niniu laikotarpiu, problema kyla dėl motinos ir tėvo santykių: l       — motina manęs nemyli, ir tuo ją kaltinu;

— suvokimas, kad tėvas nemyli motinos, motinos gailestis^
,;          virstantis apskritai gailesčiu visoms moterims.

Pabrėžiu — esant stresui: vyrai nemyli moterų, yra joms abe­jingi, — moteris pasistato streso sieną, kurios vyro meilė negali įveikti. Tokią moterį gali pamilti tik labai vyriškas vyras, bet ir tas pasmerktas nesėkmei: „Kas man yra, jei ši moteris už savo uždangos jaučiasi nelaiminga, nes jos niekas nemyli". Taigi ligą prišaukia:

—   abipusiai tėvų kaltinimai;

—   konfliktas tarp vyrų ir moterų;

—   meilės neigimas (ypač-   netekėjusios ir išsiskyrusios);

— užsispyrimas: nereikia man vyro. Streso neigimas ir pykčio
brandinimas;

—   vyrai manęs nemyli, įdomu, ką jie randa kitose?
'•'"     — pavydas tai, kurią myli;

—   tėvas manęs nemyli, nes norėjo sūnaus.

Pienliaukė jautri priekaištams, skundams, kaltinimams. Mo­teris pritraukia panašų vyrą, nes nekenčia priekaištų, skundų, ne­pagrįstų kaltinimų, arba šis stresas paveldėtas iš motinos. O gal situacija priešinga — moteriai patinka dejuoti, skųstis, mokyti.

Jei draugei konstatuotas krūties vėžys, pamąstykite, kaip ji gyveno. Juk gerai ją pažįstate. Mąstykite logiškai, nepulkite į pa­niką — o gal ir man tas pat. Draugei reikia padėti, palaikyti ją, bet ne iš gailesčio visą situaciją pritaikyti sau. Dažnai draugių rate vie-


 

nai susirgus, kitai patinsta krūtis. Stresas visų vicmuliis: „A/i/uo nemyli". Panašus traukia panašų, todėl jos ir tapo dnuigi-mU. .linus trūko tik patologijos stimuliatoriaus — baimės. Ir jos ji| nuvo

Jeigu tokie stresai susikaupia, o gydytojas jų nc^yiUi, tul ulM randa įniršis, stiprėja baimė, galiausiai virstanti pykčiu. Hlul Ii jvyko milžiniška klaida, kurios pasekmė — vėžys.

Moterys!

Pagalvokite apie save! Atraskite savo stresus ir issivmlunklli' iš jų. Neneikite jų, nemėginkite būti aukščiau. Drąsus /įminu* ?lli r i blogiui į akis ir atleidžia jam.

Krūtinės liaukų ligomis serga ir vyrai bei berniukui   Pik'/iiN lys panašios, tik su vyriškais niuansais.

Tas, kuris bijo, kad jo nemyli, atviras stresams.

Žmogus pats įsileidžia stresą. Jei jis jau yra, vadinasi.

dvasia nori tapti išmintingesnė. Per kūno skausmus ji

mokosi. Taip kūnas nuolat pritraukia panašų stresą, kati

dvasia mokytųsi per kūno skausmą. Savo tikrąjį poreikį — sveikatą — galiu savo kūnui įrodyli

tik išsivaduodama iš streso. Ne nekęsdama streso, o

mylėdama jį išsivaduoju iš jo, nes jis atėjo manęs mokyti.

O mokymas aukščiau visko.

Žmonės labai įsižeidžia, kai sakau: gorite būti li^tli" urliii „Nenorite pasveikti".

— Kodėl taip sakote, nes juk atvykau čia specialiai.
Tenka vis aiškinti:

—  Man nereikia Jūsų protestų. Man nereikia paaiškinami  Mii
tau, kaip yra. Paaiškinkite savo kūnui, įrodykite, jei jis sitpnn. \intt
naši, elgiatės teisingai.

—  Bet visada visiems atleidžiu.


 

 


 

138


 

l (U


 

—  Bet visi mane laiko geru žmogum.

—  Bet...

—   Ir Jūs prašėte kitų žmonių ir savo kūno atleidimo?

—  Perskaičiau ir padariau, bet nepadėjo.

Keista, šis mokymas turi būti teisingas. Tai Kristaus mokymas. Jis pagydė vieną, antrą, trečią. O ketvirtasis įsižeidė dėl mano žodžių — jis nepagijo. Kaip manote, kodėl jis nepagijo ir jūs nepagijote? Kaip skaitėte? Ak, prabėgote akimis! Štai kaip! Aišku.

Tokiais atvejais visada prisimenu poetės Doris Karevos eilė-

raštį:

Sakau: MEILĖ. Tai ne melas. Jei nori išgirsti, prieik arčiau.

Jei nori pajusti,              \    •'       '•'•'-' :

prieik visiškai arti,                 ' '            '

bet daugiau                      :        •'            !;

1   nieko nebesakysiu...

;. Kiekvieno žmogaus sielos saikas gludi jame pačiame, jis juo Vftve matuoja. Tai irgi pamoka.

i Pasiteisinimas prieš žmones, gailestis pačiam sau ir kitų kal­tinimas — žmonijos klaida ir gyvenimo pamoka. Seni žmonės iš­mintingai sako: sava rykštė skaudžiau kerta, bet leidžiasi plakami. Patarlės cituojamos, komentuojamos, tačiau į jas nesigilinama.

Pabandykite pajusti liaudies išmintį širdimi, pajuskite poetinę eilutę, o ne perskaitykite paskubom, neiškalkite mintinai, kad pa­demonstruotumėte savo kairiojo pusrutulio gebėjimą.

Jausmai ištremiami į patį sielos dugną, neigiami ir trypiami, kad paskui apatiškai, madingai abejingai, bet išdidžiai galėtumėte tarti: „Ne, nejaučiu jokio streso savyje".

Nejaučiu?..


 

Ar kada nors šiaip sau įsiklausėte į savo kūną, kai jis dar nedavė skausmingų ženklų? Ar pažvelgėte į savo sielą be materia­linių ir savanaudiškų tikslų? Kaip galite kalbėti apie jausmus, kai slepiate juos net nuo paties savęs?

Slepiate — melui — vagystei — sunaikinimui.

Ką naikiname? SAVE. Kartu naikindami ir kitus. Bet tai ki­tos problemos.

Mane visada glumina, kai po ilgo pokalbio, po nuodugniai išaiškintų ligos priežasčių ir mokymo atleisti, kai mano širdis džiū­gauja: „h šiam žmogui galima padėti!", esu nužvelgiama įtaraus žvilgsnio ir klausiama: ,^4r manote, kad turėčiau išeiti iš darbo!"

Ne! Man to nereikia, todėl nepriduriu: Jūsų vietoje atsisaky­čiau pramogų". Reikia skirti laiko sau.

Dvasios proto ir Dievo neapgausi.

Krikščionys sako — Dievas nubaus. Žmogus įsivaizduoja, kad Jis baudžia kažkur toli ir aukštai. Bet Jis ne Ten, o čia viduje, manyje, mokosi iš manų klaidų. Jis nori viską žinoti. Jei šiame gyvenime vagiu, pykstu, meluoju, žudau, kitame gyvenime tai pa­tirsiu savo kailiu, tik dar baisiau. Pati ateisiu, nes to noriu. Praėju­sio gyvenimo išminties būsimajame neturėsiu, bus tik dvasia ir sie­la. Jos nejaučia fizinio skausmo. Skausmas — nuostabus pojūtis, kuriuo mokomas protas.

Dažnai klausiama: „Kodėl gimdo girtuokliai ir valkatos?" Pri­siminkite, kad per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą milijonai žmo­nių sukaupė savyje karmos skolą. Tie, kurie ėjo ir žudė nekenčia­mą priešą, o ne tie, kurie gynė tėvynę. Jiems reikia padengti savo skolą, todėl jie gimsta ten, kur sunku. Pagalba ir rūpestis — geri dalykai, bet trūksta pagrindinio — padėsiančio mokymo. Kol kas žmogus tik didina krizę.

Pamatytumėte, kaip aistringai trejų metų vaikas atleidžia sa­vo tėvams. Kaip jis supranta savo praėjusių gyvenimų kaltes ir pra­šo atleidimo tų, kam padarė bloga. Biolaukas pakinta taip smar­kiai, kad pasikeičia ir vaiko išvaizda. Su juo lengva, bet nemalonu


 

 


 

140


 

141


 

matyti išdidžius ir valdingus tėvų veidus. Jiems reikia sveiko vaiko, o ne kvailų pasakėlių. Laimei, daugelis tėvų susimąsto.

Aš geras žmogus

Daugelis tėvų dūsauja: ,^4š geras, padorus žmogus, bet kodėl mano vaikas toks! Aš neleidžiu laiko veltui, kažkuo vis užsiėmęs. Rei­kalauju iš jo tvarkos, jis visai neišlepęs, bet jį sugadino draugai ir mokykla, man tai aišku".

Pažvelkime į situaciją vaiko akimis:

1.  Vaikas širdyje kenčia, nes motina jo nemyli, nepastebi, ne­
priima su meile.

Pabrėžiu, tai vaiko stresai. Motinos jausmai irgi tokie, tad ne kitokie ir vaiko. Bet motina juos neigia.

2.         Be meilės vaikas klysta, o už klaidas tėvai baudžia. Atsi­
randa tėvų baimė, baimė ką nors apskritai daryti.

3.         Vaikas labai nori veikti, bet jį verčia veikti net tada, kai jis
jau ką nors daro. Tėvai patenkinti, kai verčia, ne gailisi, ne
glosto, o auklėja vaiką „užgrūdinta asmenybe". Tai kelia vai­
kui prievartos baime, liūdesį, pasipriešinimo dvasią, užsi­
spyrimą. O blogiausia — jausmą, kad manęs nemyli.

4.         Tėvai verčia vaiką mokytis, nesuvokdami, kad jis ir pats to
nori. Tėvų liepimas mokytis tai, kas jiems atrodo būtina,
yra prievarta vaikui.

11                  Vaikui sakoma: „Nedaryk, neišeik, neliesk ir t. t.", užuot

'''••'"       sake: „Pažiūrėk, paliesk, padaryk..." Regis, tėvams gerai, kai !J        vaikas niekuo nesidomi. Geras vaikas tas, kuris netrukdo 111 •• ••     tėvams.

Jie nepastebi, kad vaikas užsidaro savyje, nebenori ko

nors imtis. Greit šis vaikas girdi: „Kodėl nedarai, nežiūri,

\    ;•:      kodėl toks abejingas?" Vaikas jaučia, kad atsiradusi tuštuma

:   /•'-'     jį verčia nusisukti nuo tėvų. Vaikas ieško kitos išeities. Ar

-:       tai gerai jam — kitas klausimas.    - -t .:.'> ,-;,-(.   ',   -


 

5.  Tėvai moko vaikus gyventi žodžiais, o ne veiksmais:

nebijok — o patys bijo;

nedaryk — o patys užsiima nelegaliais reikalais;

neik — o patys pasuka klystkeliais;

neskubėk — o patys nesugeba net sakinio pabaigti.

6.         Tėvai nesupranta, kad vaikas viską mato ir žino. Tu kvailas,
o aš protingas, mokykis!
Geras vaikas, kuris labai myli savo
tėvus (tėvai dažnai to nesupranta), tėvų išmintį vadina iš­
mintimi, net jei yra atvirkščiai, ir gyvena pagal šią išmintį.
Kiek talentų pražuvo vaikystėje dėl to, kad tėvai sunaikino
vaiko „Aš". Jie pavertė jį savo nuosavybe, „auklėjimo me­
tu" sugriovė jo sielą.

7.         Tėvų nepakantumas visiems, kas moko jų vaiką (vaikų dar­
želio auklėtojoms, mokytojoms, treneriams), sukelia vaikui
tokius pat jausmus ir lemia jo elgseną. Taigi mokytojai kvai­
li, pikti, priplaukė.

Geras, humaniškas mokytojas, turintis profesinį pašau­kimą, priverstas tapti tokiu, kokį jį mato vaikai savo tėvų akimis. Ir tampa.

Tačiau vienam mokytojas tiesiog angelas, kitam — vel­nias. Savo nuotaikomis vaikas verčia mokytoją atitinkamai •    su juo elgtis. Paskui nustatyk, kas pirmasis pradėjo.

Išeitis — visuotinis atleidimas.

Tėvų charakterio bruožai perduodami ir pabrėžiami vai­kuose.

Ilgainiui stresai stiprėja ir užsispyrė tėvai bei vaikai stoja vie­ni prieš kitus kaip akmens luitai.

Vaikas = tai tėvai kreivame veidrodyje.

Vaikui reikia tiesos. Geri, visais kitais atvejais rūpestingi tėvai vengia vaikui sakyti tiesą ar kalbėti apie bėdas, bijodami jį įskau­dinti.

Vaikas — tėvų pamoka, tėvai — pamoka vaikams.

Baimę reikia išlaisvinti.


 

 


 

143


 

143


 

Atleiskite baimei. Atleiskite savo nemokėjimui save išreikšti, painioms mintims.

Paskui galite nusileisti į vaiko lygmenį ir sakyti: „Atleisk, noriu tau kai ką pasakyti... " Štai pasakėte vaikui suprantamai, tad pokal­bis įvyks, nuo kurio bus gerai visiems.

Vaikas būtinai pajus, ar kalbatės nuoširdžiai, ar teisinatės. Vaikas supras ir pasiteisinimą, jei pasakysite: ,J)abar nemoku ir negaliu kitaip. Bet bus gerai, jei suprasi, kad ši problema kilo ne dėl tavęs".

Vaikas nori būti geras.

Vaikas nori, kad tėvams būtų gerai. Suteikite jam tą galimy­bę vaikystėje ir nepasigailėsite.

Labiausiai vaikas trokšta meilės. Jei kitaip šio tikslo nepasie­kia, tai siekia net per skausmus ir kančias. Šitaip tėvai formuoja „profesionalius" ligonius — silpnus žmones, sergančius dėl kiekvie­nos problemos, nesuprasdami, kad šitaip vaikai prašo rūpes-čio=meilės.

Dar keli gyvenimo pavyzdžiai

Žmonės sunkiai suvokia streso esmę, tad pateiksiu kelis pa­vyzdžius.

GYVENIMO PAVYZDYS

Žmogus serga tulžies akmenlige ir kepenų liga. Priežastis — pyktis. Kaip atsaką galima išgirsti piktą purkštavimą: „Kokspyktis! Esu pats geriausias, visais rūpinuos, visi man brangūs". Šis žmogus neigia savo prigimtį, todėl jo akmenligę nugalės tik chirurgo skal­pelis, bet kepenys visam laikui liks ligotos. Jei tarčiau konkrečiau: „Akmenligės priežastis —jūsų pyktis ant viršininko", jis pultų gintis ar įrodinėti, kodėl dera viršininko nekęsti.


 

Kitas žmogus susimąstytų ir tartų: „Kartais pykstu, bet nesu->rantu, kad esu toks piktas". Pačiam nebūtina būti piktam, lieka tik įerimti kitų pyktį. TŠ esmės nesvarbu, ar esu nekenčiamas, ar ne-;enčiu, ar aplink mane vienas kito nekenčiantys žmonės, — tai latenka į mane ir augina akmenis.

Pvz., nedraugiškame kolektyve esu priverstas nuolatos ben­drauti su prisiekusiais priešais. Kepenys, tulžis ir inkstai yra saulės rezginio čakroje. Tad jei patenku piktų žmonių įtakon, negaliu iš­spręsti problemos, išsivaduoti iš stresų, inkstuose ir kepenyse man atsiranda akmenys. Jei žmogus turi kelis tulžies akmenis, jis turi kelis priešus. Kuo dažniau žmogui tenka apsimetinėti ir šypsotis slepiant pyktį Širdyje, tuo dažniau atsiranda inkstų akmenligė.

Nuostabu, kiek mažai žmonių save pažįsta ir moka bendrauti su savimi. Gėris ir blogis — painios sąvokos. Iš esmės — viskas, kas ne taip, kaip aš noriu, — blogai.

Yra tokia nuomonė: juk aš savo kaltės, gailesčio jausmais, verksmu niekam nedarau blogo. Tai, kad pamenu tik bloga ir nuola­tos apsipilu ašaromis nuo tų prisiminimų, niekam nekenkia.

Taip dažniausiai elgiasi pagyvenusieji. Jie nesupranta, kad mąstydami tik apie blogį prisiima šį blogį ir tampa blogi (ligonis — blogas žmogus), kad visur spinduliuoja šį blogį.

Visur blogį matantiems senukams negalima palikti prižiūrėti vaikų. Neigiamai galvojanti motina sukelia vaikui ligą.

Visas be išimties — net virusines ir užkrečiamas ligas — su­kelia stresai.

GYVENIMO PAVYZDYS

Skambina motina, kurios šeima kelias dienas gripuoja, o da­bar susirgo mažylis. Motina išmano parapsichologiją. Matau virš šeimos šviežią kraują. Klausiu: „Kas čia per kraujas jūsų šeimoje, paskerdėt gyvulį?" — „Ne". Ir staiga sušunka: „Prieš savaitę kastra­vau aviną. Daug kartų esu dariusi Šią operaciją ir visada pavykdavo,


 

 


 

144


 

145


 


 

o šį kartą rytą radau aviną kraujo baloje". — „Ir tada visiems sutik­tiesiems apie nelaimę papasakojote?" — „Taip. Besikalbėdama su viena moterim pajutau, kad, regis, pradedu sirgti gripu..."

Tai, kad bakterijos ir virusai gyvena šalia mūsų, visai natūra­lu. Tai, kad jų dauginimosi laikotarpis rudenį ir žiemą, taip pat natūralu. Natūralu, kad stresų apimtas žmogus nusilpsta ir negali pasipriešinti virusui.

Motina atsiprašė visų dalyvių, ir po poros valandų visa šeima pasveiko.

Žmogus — Visavienybės dalis. Taigi jis būtinai veikia aplinką. Tai aiškiai matoma, pažvelgus į vaikų ligas.

GYVENIMO PAVYZDYS

Vienuolikmetis berniukas susirgo plaučių uždegimu, išgulėjo dvi savaites ligoninėje ir pasveiko. Papildomai savaitę gydėsi na­mie. Penktą dieną jam vėl pakilo temperatūra, jis ėmė kosėti ir dusti.

Temperatūra rodo gan didelį energijos praradimą. Plaučių už­degimas blokuoja širdies čakros energiją, taigi nukenčia ir meilės jausmas. Sakysite, koks tas vienuolikmečio meilės jausmas?

Vaikas myli savo tėvus ir nori, kad jiems viskas būtų gerai. Šioje šeimoje tėvas sirgo depresija dėl sumažėjusių pajamų. Tėvas išgyveno dėl nesėkmės — kas per vyras, jei nesugeba net šeimos išlaikyti. Žmona tokio nemylės. Tai nepakeliama. Žmona juto jo bū­seną, bet nemokėjo paaiškinti, kad jos meilė nepriklauso nuo pi­nigų. Abiejų meilės jausmas buvo užblokuotas. Tada vaiko energi­ja nutekėjo tėvams, ir jis susirgo plaučių uždegimu. Ligoninėje jis pasveiko, nes nebuvo šeimos biolauko. Grįžęs namo, jis vėl su­sirgo.


 

GYVENIMO PAVYZDYS

Prie tėvų prisirišusius vaikus pastarieji gali taip nualinti, kad jie nepagydomai suserga ir miršta.

Apžiūrai atvežė trisdešimt penkerių metų nusilpusią moterį su skaudančiu keliu. Kelio sąnario auglys buvo piktybinis, kaulo audiniai suirę, išgelbėti pacientę atrodė jau nebeįmanoma. Mote­ris elgėsi ramiai, nereiškė pretenzijų, daug nekalbėjo, — tikrai iš­tverminga kankinė. Pasmerktas žmogus su tokia blaivia sąmone — retas atvejis. Ji užblokavo savo jausmus, buvo apatiška, susitaikiusi su likimu.

Pagal jos gimdymo stresą nustačiau, kad ji buvo pradėta ne atsitiktinai, o blaiviai nutarus, tėvai gerbė vienas kitą, bet nejautė vienas kitam tikros meilės. Tam reikalui jie atidėjo visus savo dar­bus, nes seksu užsiiminėjo sąžiningai ir rimtai.

Jie buvo pareigingi, geri žmonės.

Vaiko dvasia grožisi savo puikiaisiais tėvais. Motina ir tėvas buvo lyg anglų aristokratai — išsilavinę, inteligentiški, elegantiški. Gimsta vaikas ir iš karto patiria stresą — manęs nemyli. Bet jis vis dėlto gimsta, nes myli savo tėvų grožį ir eleganciją, — tai jo gyve­nimo pamoka. Paaiškėjo, kad ją auklėjo senelė, nes tėvai buvo už­siėmę darbais.

Kodėl vaikas pasirinko tokius tėvus? Tai paaiškėjo iš praėju­sio gyvenimo Anglijoje. Jauni, turtingi, gražūs tėvai patraukia su aštuonių mėnesių sūnumi į jūrų kelionę, kaip tada buvo madinga. Senelė nori atkalbėti, bet jos niekas neklauso. Laivas nuskęsta. Vaikas išsigelbėja statinėje, jį priglaudžia vargšo žvejo šeima; bet vaikas ilgisi savo mielų, gražių tėvų. Šis jausmas taip apakina, kad kitame gyvenime jis renkasi tėvus pagal išvaizdą — jis atėjo pasi­mokyti, kad išorė dažnai apgaulinga.

Tas, kuris vertina žmogų pagal išorę, išsiauklėjimą, išsilavini­mą ir kalbos kultūrą, dažnai apsigauna. Pajuskite pašnekovą ir pa­sikliaukite jausmais, — jie pasakys, kaip jūs veikiate vienas kitą. Pagal tai ir reikia kurti savo santykius.


 

 


 

146


 

147


 

GYVENIMO PAVYZDYS

Jei žmogus labai jautrus, kartais stebuklingai pagyja savaime

Septyniasdešimt trejų metų vyras buvo atvestas dėl inkstuose1

susidariusio didelio akmens, kuris keletą savaičių durstė inkstus.

Vyras buvo nualintas, dirbęs visą amžių medkirčiu, apskritai vis;ii

sunykęs, atbukęs. Ilgai filosofuoti nebuvo prasmės.

Pasakiau: „Prieš 20 metų susipykot su kaimynu ir linkėjai jam blogo. Pyktis lig šiol nepraėjo". Vyras atsakė: 'Taip, turiu Šią nuodė­mę".

„Jei paprašysite kaimyno atleisti, nors jis pats pradėjo kivirčą, paskui atsiprašysite savęs ir inksto, kad užauginote akmenį, tai kuo ilgiau prašysite atleisti, tuo mažesnis bus akmuo," Tai pats trumpiau­sias mano liepimas. Vyras išėjo.

Rezultatais netikėjau, nes vyras buvo atbukęs. O aš net ir jauniems stengiuosi kuo išsamiau, kuo suprantamiau ir įtaigiau vis­ką išaiškinti.

Po penkiasdešimt septynių minučių suskambo telefonas: „Mes dėl Jūsų paciento. Pakeliui namo (1,5 km. nuo mano darbovietės) jam prasidėjo akmenligės priepuolis. Nesijaudinkite, jam viskas gerai, jis pas mus (tai dar 700 m.) geria arbatą. Ką mums daryti su inkstų akmenimis, kurių pilnas klozetas?"

Supratau, kad eidamas namo vyras prašė atleidimo... ir dide­lis akmuo suskilo j dalis.

Šis žmogus suprato, ką reiškia ką nors daryti iš širdies. Tas žmogus mokėjo mylėti. Klausiate, kuo čia dėta meilė?

Gydyti galima tik meile. Suprantantys meile taip, kad ji pade­da iŠ karto, moka mylėti. Kitaip pagalba nebūtų iš karto priimta. Žmogus būtų ilgai mąstės.

Nepaprastų dvasios galimybių turi kiekvienas žmogus. Kai kurie jas laiko užrakinę už septynerių durų. Jas atrakinti gali tik pats žmogus. Skaitant atitinkamą literatūrą, ją reikia suvokti ir pa­justi savo siela, sukelti rezonansą, tada galima sakyti: „Ji kaip tik

man ".

148


 

Pasaulyje yra daug žymių ir patyrusių žmonių, turinčių tikrai puikių dvasinių gebėjimų, ir kiekvienas jų remiasi asmenine filoso­fija, spręsdamas tą pačią problemą. Tai rodo, kokia sudėtinga tie­sa. Iki tiesos galima eiti skirtingais keliais, bet visada reikia orien­tuotis į gėrį. Kiekvienas sprendžia, kas jam yra gėris. Jei tavoji amplitudė sutampa su gydytojo amplitude, tokią filosofiją reikia studijuoti nuodugniau. Kai suvoksite teoriją, galėsite realizuoti ją praktiškai.

GYVENIMO PAVYZDYS

Atvedamas dvejų metų berniukas su astmos priepuoliu. Iš karto galima konstatuoti, kad priežastis narnų aplinkoje; taip mo­tinai ir pasakiau. Motina neigia, namie esą viskas gerai. Dar kartą aiškinu, kad vaikas serga dėl tėvų problemų, kad namie kažkas blogai. Noriu, kad motina susimąstytų. Motina to nepripažįsta: „Pastaruoju metu nieko reikšmingo neįvyko, tik kreipiausi į gydytojus dėl širdies ir dabar gydausi. Mes nesipykstame". Bet kodėl jaunai moteriai skauda širdį, ji nesusimąsto. Nesigilina j priežastis, bet pasitiki vaistais. Savo ir vaiko ligų nesusieja. Toks motinos požiūris stebino, nes dar prieš dvi savaites su ja kalbėjomės apie vaiko gim­dymo stresus. Vadinasi, mano pamokymų jai neprisireikė.

Motina — išgąsdintas, į depresijas linkęs žmogus. Kai vaikas susirgo, motinos baimė sustiprėjo. Žinia, baimė blokuoja antinks­čius, neišskiriami kūnui pasveikti reikalingi hormonai. Motina prane­ša senelei apie nelaimę, o toji savo ruožtu perduoda baimę vaikui.

Suaugusieji vaiko sielą tarsi užminuoja savo pavojais, nusivy­limais, baime ir t. t.

Vėl ilgai mokiau šią motiną, viską aiškinau kuo suprantamiau. „Vaikas negyja dėl jūsų baimės", — sakau jai.

„Kaip atsikratyti baimės?" — klausia motina, lyg prieš tai ne­būtume kalbėjusios. Mes vėl grįžome prie pradžios — taip sakant, užkliuvo už varčios ir vėl iŠ pradžios...

149


 

 


 


 

 


 

Motina nieko nesuprato. Trukdė baimė. Baimė lyg betono sie­na turi ginti nuo blogio, bet neretai trukdo priimti ir gėrį.


 

Į^^^^^^B^^B


 

GYVENIMO PAVYZDYS

Jaunuolis su įgimta nugaros smegenų išvarža. Išoperuotas. Su­trikęs apatinės kūno dalies jautrumas ir funkcijos.

Praėjusiame gyvenime jis buvo karininkas, kuris vedamas gar­bėtroškos ir šlovės paliko miške kitą karininką su sulaužytu stubu­ru.

Iš praėjusio gyvenimo išvadų nepadarė, tad gyvenimo pamo­ka liko neišmokta. Karmos skolą tenka išpirkti šiame gyvenime.

Visas klaidas galima ištaisyti, net ir karmos skolą. Idealiu at­veju kiekviena motina galėtų ištaisyti būsimo vaiko klaidas, jei jas žinotų.

Vaiko kūnas neatsižvelgia, kad dabar motinos dvasia užblo­kuota ir negali padėti jo dvasiai.

Toliau aprašau jaunuolio gimdymo stresą ir kitas tą stresą su­kėlusias situacijas. Šiuos stresus motina galėtų panaikinti, jei mo­kėtų ir gebėtų prašyti atleidimo. Motina nemokėjo, bet kūnas ne­gali toleruoti šio nemokėjimo, ir motina pajuto pasąmoningą kal­tės jausmą, lyg akmuo prislėgusį jos širdį.

Motinos gali įsižeisti — kodėl gyvenimas reikalauja, ko žmo­gus nemoka. Bet gyvenimas turi vystytis, todėl jo reikalavimai vi­sada aplenkia įvykius.

Pagrindinė taisyklė buvo, yra ir bus — panašus pritraukia pa­našų. Jei motina teisingai mąsto, teigiamai jaučia, ji pritraukia pa­našų vaiką. Be karmos skolos, t.y. sveiką.


 

Dvasios kelias

Dvasia tikslingai lekia

link savo gyvenimo

slenksčio, kuris yra

aukštas. Jo neperžengsi,

per jį neperlipsi. Ji vargais negalais užsiropš­čia ant slenksčio, džiaugiasi tuo ir nieko daugiau negalvoja.

Dvasia atsistoja ir trenkia galvą į viršutine staktą. Bet neatsistoti ji negali.

Atsistoja ir išsitiesia taip, kad viršufinė stakta

sulenda į kūną iki pečių.

Stovi ir laukia. Kuo

toliau, tuo labiau apima

liūdesys, tuo kartesnės

ašaros, nes niekas

nekviečia.

Ieško rankomis po tamsų

kambarį ir nejaučia, kad

jo laukia su meile.


 

Stresų kilimas

Ji kryptingai pasirenka didelius

tikslus, kuriuos

sunku pasiekti, bet

nemoka rasti būdų,

kaip lengviau siekti

tų tikslų.

Skuba taip, kad sukelia sau skausmą.

Laukia kvietimo ir

liūdi, jei niekas

nekviečia.

Jausmas, kad jo nelaukia su meile.


 

Motinos neišprašytas atleidimas

Brangus vaike! Norėdamas ką

nors pasiekti, pradėk nuo

mažiausio, — tai lengviau. Jei

sunku, atleisk kliūtims, tada

pats išaugsi, kitaip kliūtys

nesumažės. Mokykis. Myliu

tave.

Brangus vaike.1 Tau baisu likti

pusiaukelėje. Atleisk baimei, ir

tavo kilimas bus natūralus.

Mokykis. Myliu tave.

Brangus vaikei Atleisk, kad

nežinojau, jog jau atėjai,

todėl ir nepakviečiau tavęs su

meile. Esu paprasta moteris ir

nežinojau, kad tą akimirką pastojau. Šiuolaikinės moterys paprastai sužino pastojusios,

kai prapuola mėnesinės.

Atleisk! Tu to nežinojai, bet

dabar mokykis.

Brangus vaike! Tikrai

nesitikėjau pastosianti, bet

vaiku norėjome. Atleisk, kad

patys to nežinodami leidome

pajusti, kad nesi laukiamas su

meile.


 

 


 

150


 

l


 

151


 

Dvasios kelias


 

Motinos neišprašytas atleidimas


 

Dvasios kelias


 

Stresų kilimas


 

Motinos neišprašytas atleidimas


 

 


 

Bet nori ateiti ir ateina.

Norėdamas peržengti

slenkstį, sumažina savo

ūgį taip, kad kūnas tampa

mažas ir juodas, ir dvasu

užpildo visą kūną.

Kambaryje prieblanda.

Mato, kad motinos jausmai neaiškūs, netikri, ji nesupranta vyro. Vaikas junta, kad tai požiūris į jį.

Dvasia supranta tėvų

padėtį, ji padėtų savo

meile, bet tėvams taip

•   trūksta meilės, kad jai

neužteks jėgų, ir jei ji tai

padarys, žus.

Bijo mirti, nes labai norėjo gyventi.

Šiaip taip atsiskiria nuo

durų angos ir skuba pro

tėvus, kad neprisiimtų

tėvu blogio.

Tėvo sieloje mato juodą

žaizdą, bet nesupranta,

kad tai tėvo dvasinio

gyvenimo problemos.


 

Motina netikra dėl

vyro. Motina jo

nesupranta.

Mirties baimė, nepakanka meilės.

Bijo prisiimti kitų

blogį. Bijo blogų

žmonių.

Vyro siela traumuo­ta.


 

Brangus vaike! Nemoki kūno padaryti verto dvasios, nes

nėra galimybių (durų anga).

Atleisk kliūtims, ir durys

praplatės. Mokykis.

Brangus vaike! Atleisk mums, kad nemylėjome vienas kito

taip, kad tavo gyvenimas

nušvistų meile. Atleisk mūsų

neužtikrintus santykius, nes

nesuprantame vienas kito.

Mokykis iš mūsų klaidų.

Brangus vaike! Atleisk baimei ir tada išdrįsi patarti bei

atiduoti mums visą meilę, nes

tavo meilė širdyje begalinė.

Mokykis iš mūsų klaidų.

Brangus vaike! Atleisk mirties baimei ir mums, kad sukėlėme šią baimę.

Brangus vaike! Visos baimės išnyksta atleidus. Atleisk, kad

bauginame tave savo gyvenimu, bet tai tau pamoka.

Brangus vaike! Atleisk, kad

nepastebėjau vyro žaizdos ir

leidau tau manyti, kad vyro

vieta iš tikrųjų pažeista ir kad

taip neva turi būti. Mokykis iš

mano klaidų.


 

Dvasia eina į tamsią

naktį. Kelias kyla į kalną,

darosi slidu. Dvasia slysta

atgal.

Su baime galvoja:

atsargiau! Tai reiškia, kad

ji nujaučia blogį.

Ji jaučia, kad kalta, todėl

bus nubausta. Ji tam

pasirengusi.

Slidus gruntas po kojomis

nušviečia ją iš apačios,

bet ji nesigilina, nes mato

naują slenkstį. Jis

gražesnis nei buvęs.

Patrauklus tikslas

sujaukia jos mintis ir

logiką, ji lekia prie naujo

slenksčio.

Didelis pergalės džiaugs­mas stovint ant slenksčio trukdo pastebėti, kad mažas juodas kūnas skęsta stiprioje dvasioje.


 

Renkasi sunkų kelią,

kuriame galima

paslysti.

Blogio nuojauta.

Kaltės jausmas, kuris motyvuoja bausmę.

Jei atsiranda kažkas

patrauklaus, logiškai

nebemąsto.

Apimta pergalės

džiaugsmo, nemato

svarbos.


 

Brangus vaike! Atleisk

slydimui ir sunkumams, tada

kelias taps patikimas ir

palengvės.

Brangus vaike! Atleisk blogio

nuojautai. Ji išnyks ir nieko

blogo neįvyks. Mokykis.

Brangus vaike! Nėra kaltės, yra klaidos, iš kurių reikia mokytis, Kas jaučia kaltę ir

laiko bausmę natūraliu

dalyku, klysta. Atleisk, kad

perėmei mano vaizdinius, bet

nuolatos mokykis iš

mano klaidų.

Brangus vaike! Grožėdamasis

išoriniu grožiu, pamesi galvą.

Mokykis. Myliu tave.

Brangus vaike! Pergalės

džiaugsmas trukdo įžvelgti

tikrąją esmę. Kūnas ir dvasia

turi būti vienas kito verti.

Atleisk pergalės džiaugsmui,

trukdančiam tau regėti.

Mokykis!


 

153


 

Dvasios kelias

Stresų kilimas

Motinos neišprašytas          B

Dvasios kelius

Stresų kilimas

Motinos neišprašytas

 

 

atleidimas                   •

 

 

atleidimas

Mato motinos džiaugsm;

 

Brangus vaike! Atleisk, kad        -

Ketvirtosios nėštumo

Dvasinių jėgų

Brangus vaike! Teisingai darai

(egoistišką, pragmatišką

 

nemokėjau tavęs mylėti tyra

savaitės pradžioje dvasia

pervertinimas,

ieškodamas išeities, bet ta

džiaugsmą — vaikas bus

 

meile, o tik norėjau turėti

nebegali judėti pirmyn,

suvokimas, kad

išeitis neteisinga. Kūnas ir

jos padėjėjas) ir tėvo

 

gyvenime padėjėją. Mokykis iš

nes priekyje žiojėja baisi

fiziniam žmogui

siela turi būti verti vienas kito.

džiaugsmą (dvasinį —

 

mano klaidų.

bedugnė. Sugalvoja

reikia tvirto kūno.

išeitį rasi tai suvokęs. Dvasia

džiaugiasi savo vyrišku-

•. ....'.,-.. <, ..

 

variantą, kai didelė

 

auga dėl kūniško patyrimo, jei

mu).

 

 

spindinti dvasia palieka

 

dvasia nori pakilti virš savęs,

 

 

 

mažą. juodą kūną. ir

 

tai neįmanoma ir neleistina.

Vaikas abiejų būsenas suvokia kaip jų požiūrį į save, džiaugiasi nepaste­bėdamas didėjančios

Asmeninis džiaugs­mas trukdo pamatyt tykų kito skausmą.

Brangus vaike! Savo džiaugsme nematai tėvo kančios. Jo tėvai neįdiegė jam meilės jausmo, kad galėtų

kūnas bedugnės fone gali nepastebėtas pralėkti virš jos. Tai niekšinga dvasios išmonė, kad išsivadavusi

 

Mokykis. Atleisk sau, kad niekšiškai elgeis su kūnu, nes jis tave myli. Prašyk kūno atleisti už savo niekšišką

Į     •

juodos tėvo žaizdos.

 

jaustis ramus. Atleisk jiems.

galėtų pakilti virš

 

poelgt.

 

 

Mokykis.

sunkumų.

 

 

Tėvų džiaugsmas laukiant

Jo ir tėvų sąmonę

Brangus vaike! Atleisk, kad

Kitoje bedugnės pusėje dvasia susijungia su kūnu,

Laiko bausmę natūraliu dalyku,

Brangus vaike! Žmogus klysdamas mokosi. Mokykis ir

vaiko stiprėja ir šviesina gyvenimą, bet jie nemoka kreiptis į vaiką. Jų džiaugsmas neskirtas

skiria juoda bedugnė, todėl tėvai jo negirdi.

tarp mūsų — juoda bedugnė. Ją išrausėme savo nesuprati­mu. Nemokame teisingai tvarkyti savo gyvenimo ir

bet tas kūnas lyg senas, susikūprinęs žmogus, kuris nebegali atsitiesti ir kuris žino kad tai

nesupranta, kad klaidingas poelgis visada baudžiamas.

/                                                                -

tu. Nelaikyk savęs kaltu, kurį reikia bausti. Bausmė nereikalinga, tai tik pasekmė.

vaikui. Jie neprilygina

 

padėti vienas kitam dvasiškai.      M

teisinga bausmė, kad nėra

 

 

vaiko sau.

 

Mokykis. Mylime tave.           1

ko dėl to kaltinti.

 

 

Atsiranda galutinio išsiskyrimo su tėvais jausmas, nes dvasia Besupranta tėvų materiali­nių rūpesčių.

Išsiskyrimo su tėvais jausmas. Kitų žmonių materialinių rūpesčių nesuprati­mas.

Brangus vaike! Atleisk, kad       • savo materialiniais rūpesčiais      • darome tau bloga. Tu dar        1 nežinai, kas tai yra. Dar tik       • eini mokytis gyventi. Šiandien      1

Šeštosios nėštumo savaitės metu atsiranda didelis džiaugsmas — dvasia suvokia, kad tėvai nori būtent jo. Iš tiesų

Mokėjimas džiaugtis kartu su kitais. (Pats padarė teisingą išvadą.)

Brangus vaike! Kaip gerai, kad pats teisingai pajutai ir pamatei. Džiaukis gėriu, priimk džiaugsmą į širdį ir būsi stiprus.

 

 

šie rūpesčiai dideli ir kelia        •

tėvams pasisekė, nors

 

 

 

 

mums neviltį. Atleisk, kad        •

vaikas šį džiaugsmą

 

 

 

 

nesupratome tavęs, nejutome,       • kad jaudiniesi.             •    •

priskyrė sau. Mato Dievą padėjus tėvams, kad jie

 

*

 

 

 

galėtų padėti jam gimti.

 

 


 

154


 

155


 

Dvasios kelias


 

Stresų kilimas


 

Motinos neišprašytas atleidimas


 

Dvasios kelias


 

Stresų kilimas


 

Motinos neišprašytas atleidimas


 

 


 

Per paskutinį nėštumo mėnesį motinos džiaugs­mas sumažėja dėl gimdymo baimės, bet dvasia atstumia nuo savę motinos baimę. Auga jo

Mėgina pabėgti nuo tėvų

problemų, nes bijo, kad

jos jį pražudys.

Pasiekia gimimo vartus, bet jie uždaryti. Nesu­pranta, kad ėjo per

greitai, purto vartus, bet droviai ir nesmarkiai.

įsižeidžia, nes niekas

nereaguoja, trypia kojomis, puola į isteriją.

Kai jau pradeda suvokti

aplinką, neberanda vartų

ir ima abejoti: ar jie

buvo?


 

Supranta savo silpnumą ir atskiria

nuo savęs kitų

nuogąstavimus ir

baimę.

Noras išvengti blogio,

Ne visada suderina savo ir kitų galimy­bes.

Nuoskauda, per

isteriją naikinama

usikaupusi neigiama

energija.

Pajunta, kad paklydo.


 

Brangus vaike! Atleisk, kad

patyriau baimę prieš tavo

gimimą, nes esu paprasta

moteris ir kitaip negaliu. Tu

protingas, padėk pats sau. tau

pasiseks — žinau. Myliu tave.

Laukiu. Ateik. Viskas gerai.

Brangus vaike. Baimės kojos

ilgos. Atleisk baimei, ir ji

išnyks. Mokykis.

Brangus vaike! Ką nors pasiekęs, suderink tai su

kitais, galbūt tu juos

pralenkei. Ištik ramus. Jei

išsigandai, atleisk baimei, ir

viskas bus gerai. Myliu tave.

Brangus vaike! IŠ nuoskaudos

susergama. Stresams

susikaupus, sunku juos

išnaikinti. Atleisk iš karto, ir

bus lengviau.

Brangus vaike! Atleisk šiam 'ausmui, ir jis nebepasikartos.


 

Jaučia neteisingai pasielgusi ir bijo būsimos bausmės; protinga dvasia vėl išeina, piktdžiugiškai

siųsdama kūną į

gimdymo kanalą prisiimti

bausmės.

Kūnui prasiskverbus,

dvasia grįžta švęsti pergalės.

Akušerė, žinia, susirūpi­nusi. Pergalę švenčianti dvasia, kuriai nesvarbus

kūnas, mato tai ir su panieka žiūri į susirūpinu­sius žmones ir į jų rūpesčius.

Motina džiaugiasi, kad baigėsi kančios.

Motinos neviltis lieka gimdymo streso ribų.


 

Supranta klydusi ir

jaučia kaltę. Aukoja

kūną.

Nepateisinamas pergalės jausmas.

Panieka susirūpini­mui.


 

Brangus vaike! Klaidos

daromos dėl to, kad iš jų

būtų mokomasi. Prisiėmęs

kaltės jausmą praranda

dvasios ramybę, pajunta

baimę ir norą išpirkti. Bet

aukos vaidmuo niekam neduoda gėrio, o teikia tik.

blogį.

Atimk klaidingoms mintims. Myliu tave.

Brangus vaike! Džiaugsmas —

gerai, bet pergalės džiaugsmas

gali atnešti bėdų, jei galvosi

klaidingai. Mokykis.

Brangus vaike! Kiekvienas turi būti toks, koks yra. Niekinti

ką nors — tai sėti blogį. Reikia pažiūrėti į save, ir jeigu rasi ką nors savyje nepriimti­no, netgi susirūpinimą, reikia jam atleisti, kad jis nepatektų i tave. Mvliu tave.

Brangus vaike! Atleisk, kad negalėjau tavimi pasidžiaugti, o džiaugiausi kančios pabaiga.


 

 


 

156


 

157


 

Šio jaunuolio stresai buvo klasifikuoti, o kad įsivaizduotume, kaip jis vertino ir jautė sveikimo procesą, pacituosiu jo man rašytą laišką.

Gimiau su pažeistomis nugaros smegenimis, dėl to mano ko­jos pusiau paralyžiuotos; man pažeista: apatinių galūnių kraujo apytaka, limfų ir nervų funkcijos, be to, kūne atsirado sunkiai gyjančios opos. Tai reiškia, kad gydžiausi nuo pat vaikystės. Iš pra­džių tradicinės medicinos metodais, bet tat nedavė rezultatų. Tada kreipiausi į vadinamuosius ekstrasensus, liaudies gydytojus, raga­nas ir t. t. Vargas privertė. Gyvenimas suvedė mane su kai kuriais iš jų, ir aš jiems esu dėkingas — visi jie nuoširdžiai norėjo man padėti, kuo galėjo. Bet aš palengva ėmiau suprasti, kad man nors ir galima padėti, bet niekas iki galo už mane to nepadarys. Liga tol nepraeis, kol nepakeisiu savo mąstysenos ir pats neišsiaiškin­siu. Kaip {veikti ligą, jei nežinau priežasčių? Kaip sau padėti, jei pats sau esu svetimas, nesuprantu savyje vykstančių procesų? Kaip viskas prasideda? Kur klydau ir klystu? Man stengiamasi padėti, bet aš nesveikstu, — kodėl? Tokių klausimų susikaupė visas veži­mas, ir jie mane persekioja.

Pamenu didį ir svaiginantį jausmą, kad tas vežimas pamažu pajudėjo iš vietos, kai grįžau iš Luulos Viilmos su lapeliu, kuria­me buvo užrašyti visi mano stresai, patirti praėjusiuose gyvenimuo­se. Kaip susiformavo vienas ar kitas mano charakterio bruožas? Kodėl man skauda, kai matau vienišą medį, augantį plynėje? Ne­mokėjau to savęs paklausti ir gauti atsakymų. Jaučiau, kad ryšys yra, pažinau skausmą, kurį jie teikė. Man skyrė gydymą atleidžiant. Jaučiau, kad gydymas teisingas, bet įgyvendinti jį nebuvo lengva; lyg ir paprasta, bet ir sudėtinga! Problemos buvo senos, o aš sten­giausi ne susitelkti savyje, bet rasti atleidimą maldoje. Kaskart tą daryti darėsi lengviau. Atlėgo ir skausmas.

Kai pradėjome atsikratyti gimdymo streso, pasikartojo tie patys, tik stipresni jausmai. Pamenu, kaip proceso metu retsy-


 

kiais drėko akys. Matyt, todėl, kad tai buvo tiesa, sakoma apie mane. Kai tą vakarą atsiguliau miegoti ir galų gale likau vienas, pajutau, lyg kas nors man būtų grąžinęs mano kūną. Tokį savą, artimą, GYVĄ. Tai buvo džiaugsmas ir skausmas, netgi tam tik­ras šokas, nes suvokiau, kad ligi šiol jo neturėjau. Lyg tarp mūsų būtų stovėjusi siena. Ar įsivaizduojate džiaugsmą, pavykus šiek tiek priartėti prie savęs? Tą kartą man nebuvo sunku dirbti su stresų užrašais. Reikalai palengvėjo. Po kelių dienų pajutau stu­bure šilumą, nors iki tol tik skaudėdavo, kažkas vyko poopera­cinio rando vietoje. Praėjo šiek tiek laiko, ir pažeistas kaulas ėmė gyti. Tikinau savo kūną, kad nenoriu jam blogo, ką galėtų be ceremonijų padaryti kitas žmogus. Prašiau, kad pasakytų sa­vo lūkesčius ir poreikius. Palengva taip ir vyksta. Tikiu, kad grei­tai mesiu rūkyti, ko anksčiau negalėjau padaryti. Kūnas protin­gesnis nei aš — jis į rūkymą reaguoja šleikštuliu, pranešdamas, ką apie tai galvoja. Kai išsivadavęs iŠ gimdymo streso vėl susiti­kau su motina, po kelių dienų ji pasakė, kad jos gyvenimas pa­lengvėjo tarsi nuo gerosios fėjos burtų. Regis, nuo to laiko brolis ir motina labiau vienas kitu rūpinasi. Atrodė, kad ir sutikti žmo­nės dažniau man nusišypso.

Kitame etape turėjau susidurti su užslėpta savyje baime. Ne­buvo apsieita be nuostabos ir šį kartą, bei dabar jau pats ją atpa­žinau, supratau jos poveikį elgsenai ir kūnui. Kaip tik nugalėda­mas baimę, supratau, koks tvirtas mano kūnas, kaip žaizdos lau­kia mano meilės patvirtinimo. Net išsigandau, ar susitvarkysiu. Daug kartų prašiau kūnui meilės. Ir kartą nubudęs FIZIŠKAI SU­PRATAU, ką žinojau ir kuo tikėjau daugelį metų, kad Dievas — iš tikrųjų yra meilė, o meilė — tiesa ir nenugalima jėga, kuriose nuslopsta ir gęsta kaip beprasmybė visas negatyvumas, visas blo­gis; gimęs žmogus turi tik vienintelę ir paskutinę galimybę — my­lėti. (Tai labai asmeniška patirtis, ją sunku paaiškinti fiziniais po­jūčiais, bet manau, jog mano pasakojimas nebus suprastas kaip skambūs žodžiai!) Mano kūnas išsitiesė iš vidaus, nurimo, tapo


 

 


 

158


 

159


 

oresnis, džiaugsmingesnių ir kaip sveikinimą dovanojo įsitikiu,,,,,,. kad jei gebėsiu laikytis atrastosios tiesos ~ atverti jai save. nieko blogo man nenutiks. Taip ir yra, jei. gebėsiu... Net jei *,-/;,» ilgas, negalima pralaimėti pažinus tiesą.

Pabaigai susimąsčiau, ką man reiškia rašyti šiuos žodžio Tikriausiai palengvėjimą paversti žodžiais tą teigiamą patirtį, k« rios negalima nepastebėti ar atmesti. Tai pokyčių savo viduje „•/ girnas, tokių pokyčių galimybė. Savo asmenybės įtvirtinimas' AČIŪ!


 

Baimių baimė: baimė, kad manęs nemyli

Materializmas pateikė žmonijai pamoką, kaip valdyti molcr|, Valdžia, žinia, — neigiamas reiškinys. Norint, kad gyvenimus Kernį Busi klostytų, reikia užtikrinti dvasinio ir fizinio pasaulių pusiausvyra.

Pirmutinė gyvenimo pusė — teisingas mąstymas, po jo — tiii.syklingas kvėpavimas, taisyklingas maitinimasis ir taisyklingas (Judėjimas. Teisingai mąstantis žmogus visai natūraliai ir visa kilu iluro teisingai.

Būtis apibūdinama priešingybėmis, tai yra turi dvi puses. Ir 'mąstymui būdingos dvi pusės: viena — loginė, racionali, kita — 'emocinė, intuityvi. Jos taip pat turi būti subalansuotos pagal pro­porciją 1:1, paremti viena kitą pagal poreikius ir situaciją.

Vyras — proto įsikūnijimas, jis — galva, žmona — jausmai, ji — kaklas. Jei žmona pamiršta, kad ji ne galva, o kaklas, ir nesi­jaučia laiminga, galėdama savo meile priversti vyrą skrajoti, bet nori valdyti pati, pažeidžia Dievo įstatymą. Žmogui žinotina: jei lori valdyti, gimk vyru, jei gimei moterimi, vadinasi, taip reikėjo.

Mes gimstame laisva dvasios valia, tad jei burnosime ant šios /alios, sugriausime, ką turėjome pastatyti, atsidursime tarp griu­vėsių.

Kai moteris panoro valdyti, kokybiškai pakito lytinio gyveni­mo sfera: vaikų pradėjimas virto seksu. Dvasių susiliejimas meilė­je, kurio kulminacija — fizinis artumas, tapo lytinio akto pozų pa­ieškomis, kad būtų dar aistringiau. Vyras stengiasi patobulinti sek­so techniką, nesuprasdamas, kad malonumą teikia dvasinė meilė. Jei vaikas pradėtas be dvasinio artumo, jis" patiria meilės stokos stresą.

Nuoširdžiai mylintys nekuria nauju pozų, jos atsiranda pa­čios, nes įsimylėjėliai neturi baimės, kad „manąs nemyli14.

Bet vyras ir moteris trokšta kažko nuostabaus, todėl dar daug-kart susijungia, nesuvokdami savo dvasinių troškimų. Malonu-


 

 


 

160


 

161


 

mas — užsimiršimo momentas. Taip žmogus mėgina pamiršti sav( tikrove, stresus-antrankius. Užsimiršimas — tai savęs apgaulė. Ge< riau išlaisvinkite stresą.

Baimė, kad „manęs nemyli", — didžiausia baimė, nes be meilės ir dvasia negyvena.

Fizinio kūno mirtis natūrali. Dvasia visada gyvena ir

vėl reinkarnuojasi. Meilės mirtis — dvasios mirtis. Meilės mirtis blogiau už fizinę mirtį.

Taip žmogus tampa nusižeminęs ir paklusnus, — svarbiausia, kad jį kas nors mylėtų. Bet kadangi jis turi stresą —jis turi patini, kad jo nemyli, tai jo ir nemyli, nepaisant jo paslaugumo. Žmogumi pasinaudojama, paskui jis atstumiamas. Jis nesupranta, kodėl jam skauda, nes baimė, kad „manęs nemyli", užblokavo protą.

Dauguma ašaroja ir skundžiasi padarę tiek gero kitiems, bei vis tiek likę atstumti.

Taip ir turėjo būti, nes vergų niekas nemėgsta. Vergas nuolat baiminasi, kad jo nemyli, ir ši baimė turi būti nuolat palaikoma, reikalauja nuolat patirti jausmą, kad jo nemyli. Taip mokoma. Ne­kaltinkite kitų, išlaisvinkite savo baimę.

Šiuolaikinė moteris daro tris principines klaidas:

1.         Vaiko pradėjimo momentas. Jis ateina kaip dvasia prie gy­
venimo slenksčio, mato neigiamus dalykus ir suvokia juos
kaip požiūrį į jį. Buitiniai tėvų nesklandumai nuskandino
meilę. Vaikas tai mato. Jis stovi, laukia, bet motina prara­
do pirminį vaiko sutvėrimo ir atviros jo meilės instinktą,
tad vaikas mano, kad manęs nemyli.

2.         Šis stresas sutvirtinamas per gimdymą. Motinos baimė
sukelia gimdymo kanalų spazmas. Užuot maloniai slydęs

162           •"•"• ;       -           "       "      .     • ' .             •     ••


 

motinos įsčiomis, vaikas juda tarsi tarp volelių, žalodamas save ir motiną. Ar mylintis mylimą gali skaudinti? Ne! Ir vaikas taip mano. O motina jį skaudino, vadinasi, nemyli. 3. Vaikas gimsta ir iš karto laukia motinos meilės. Didelis no­ras susilieti su motina. Motina to nežino ir geriausiu atveju džiaugiasi, kad vaikas gimė. Bemat seka baimingas klausi­mas: „Ar jam ir man viskas gerai?" Pirmiausia užplūsta di­džiulė baimė. Akušerė ima žirkles ir nukerpa bambagyslę. Taip nukerpama paskutinė meilės viltis, ir vaikas pajunta baimę, kad „manęs nemyli".

Motina gali visam pasauliui įrodinėti, kaip ji myli vaiką, ir įasaulis patikės jos jausmų tikrumu. Bet vaikui baisu. Kol motina nenutrauks šio streso atleidimu, vaikas neišsivaduos, o motina neatsikratys kaltės jausmo.

Net jei motina neigia kaltės jausmą, nes netiki tokiomis pa­sakomis, ji nešiojasi kaltę, o stresas laukia, kaupia jėgas, kad galų gale prasiveržtų. Ligotas ir nervingas vaikas — motinos klaidų pa­sekmė.

Ne viena motina su ašaromis skundžiasi draugėms: kokia aš vargšė, mane kaltina, kad nemyliu vaiko, todėl jis serga.

Kartais žiūriu į tokią motiną ir matau, kad jos trimetis vaikas supranta, apie ką kalbu, o ji ne. Jei žmogus nori suprasti, jis su­pras. Jei nenori, ieškos kalto, kuris jį nuskriaudė. Bet tai negel­bės...

Baimė, kad „manęs nemyli," XX amžiaus pabaigoje pasiekė aukščiausią lygį.

Jei gimęs vaikas nepakelia galvos, nefiksuoja akimis motinos akių, jį apėmęs baimės stresas.

Vaidinasi, visos šiuolaikinės motinos turi atsiprašyti vaikų už tris pagrindines klaidas, atsiprašyti savęs ir savo kūno. Ir vaikai turi atleisti savo motinoms klaidas. Moteris — tai jausmai, bet ne­pamirškite, kad ji turi ir protą. Vyras — tai protas, bet ir jis turi jausmus.

163


 

Bijodami, kad išnyks meilė, žmonės praranda tikrovės jaus­mų. Moterys skundžiasi: „Manęs nemyli vyras". Jos prisigalvoja vi­sokių būdų vyrams prisivilioti — kaprizų, reikalavimų, priekaištų, silpnumo, net suserga, norėdamos išsaugoti vyrą. Tai sukelia neu­rozes, kurių pirmasis požymis — galvos skausmai. Vyrai numoja ranka ar tyli, kol trūksta kantrybė. Jie abu mąsto vienodai: „Kodėl jis (ji) ne tokia (toks) kaip aš?"

Visa bėda — nesupratimas. Nepajėgia suprasti žmogus, kurio smegenys (ir proto dalyje, ir jausmų dalyje) užblokuoti baimės, kad „manęs nemyli". Visos galvos, kaklo, pečių, rankų ligos kyla iš šios baimės. Dauguma tai slepia, nes nenori pasirodyti esą silpni. Žmogus nesuvokia, kaip daug gali sugriauti stresas. Tas, kuris bent šiek tiek mąsto logiškai, pajunta, kad jame glūdi ši baimė ir pro­vokuoja jį elgtis nelogiškai.

Atleiskite baimei, kad ji yra jumyse. Atleiskite sau, kad ją įsilei­dote. Prašykite kūną atleisti už tai, ką blogo jam padarėte. Prašykite sutuoktinį atleisti, kad šiuo stresu atstūmėte jį nuo savęs.

Jei žmogus jaučia stresą, kad „jo nemyli", jis atsitveria siena, o paskui skundžiasi, kad jo nemyli, bet juk meilė negali jo pasiekti per sieną. Jei to, kito, minkštas charakteris, jis palaidojamas po tais skundais ir kaltinimais. Jei jis kovingas, mėgina paveikti, bet po kelių nesėkmių pradeda niršti. O jei ir jam stresas, kad „nėra vertas meilės", padėtis pablogėja — žmonės nutolsta dvasiškai.

Kita motina kaltina vyrą ir vaikus, kad jos nemyli. Ji nelai­minga, nes visi jos vengia. Vyras ir vaikai nelaimingi, nes motina netiki jų meile. Tokia šeima gyvena uždarame rate ir kamuoja vie­ni kitus. Kartais tie nesusipratimai tokie dideli, kad lieka tik išsi­skirti. Ir žmonės sužeistomis Širdimis išeina kas sau. Jie neranda laimės, nes tam trukdo stresas. Bet išeitis yra.

Žmogus, bijantis, kad Jo nemyli, pasąmoningai nori būti geras ir vertas meilės. Poreikis yra toks didelis ir galingas, jog žmogus žemina kitus, kad atrodytų geresnis ir aukštesnis. Baimės sufor­muotu pykčiu jis sunaikina tai, kas jam brangiausia, nes negali mąs­tyti logiškai.


 

Jis susideda su tais, kurie padeda jam juodinti kitus ir niekin-i į save panašius žmones. Ši sunki ir niūri problema ima kamuoti pagyvenusias moteris. Jos skaudina vaikus ir artimuosius, bet ken-!ia ir pačios. Jei baimės pagautas žmogus tampa agresyvus, tai ne-;uri teisės skaudinti kitų. O jei skaudina, pats kenčia dvigubai.

Skaitytojau! Atleiskite savo senelei, kad ji neįkvėpė meilės jūsų notinai. Atleiskite motinai, kad ji nesuvokia savo bėdos. Atleiskite sau, kad įsileidote nuoskaudą, negalios jausmą, mintį, kad motina jūsų nemyli, neviltį, kuri verčia nusigręžti nuo motinos. Motiną pasi­rinkote jūs patys, tad šis skausmas — pamoka jums.

Dabar pasirinkite patys — ar tapti piktu žmogumi, nes įleido-le į sielą jausmą, jog motina jūsų nemyli, ar išsivaduoti iš streso. Suvokę, kad motina iš baimės pametė galvą, o iš tiesų ji gera, pa­milsite ją.

Pažvelkite į motiną tiesiog kaip į klystantį žmogų. Taip elgiasi viršininkas, manantis, kad jo nemyli. Jis tampa despotu ir kamuoja kitus, nes turi įrodyti, kad yra vertesnis ir geresnis už kitus, norė­damas pelnyti meilę. Tiesa, jis to nesuvokia ir neigia.

Tik laisvas žmogus būna mylintis ir drąsus. Kiekviena dvasia nori tobulėti. Įkalinta dvasia to nesugeba. Ji vaduojasi iš baimės, kovoja ir pralaimi, nes nežino, kad baime reikia išlaisvinti. Jei toks viršininkas turi pavaldinį, kuris taip pat bijo, kad;o nemyli, tai šis pavaldinys stengiasi išsikovoti viršininko meilę, nesuvokdamas, kad tik siutina viršininką.

Jei šioje įstaigoje yra dar vidurinės grandies vadovų, jiems dar sunkiau. Baimė daro juos ir viršininko, ir pavaldinių vergais, nes kiekvienai dvasiai reikia kuo daugiau meilės, — baimė skatina rimbu.

Šių laikų žmonės — racionalūs, geranoriški, todėl norėdami pašalinti trūkumus ima prievarta save keisti, mėgdžioti priešingą lytį:

—  moterys tampa išmintingesnės arba vyriškesnės;

—  vyrai darosi jausmingesni arba moteriškesni.


 

 


 

164


 

165


 

Taip žmogus save prievartauja. Nuo to kenčia saulės rezgini čakra. Nuo savęs prievartavimo atsiranda opos, o nuo piktybišk prievartos — skrandžio vėžys.

Išeitis yra — reikia išlaisvinti savo stresą, tada mane pasieks trokštama meilė, užplūs dvasinės, nematomos jėgos: visi mes tu n me globėjus, angelus sargus, padėjėjus. Atsikratė streso, padarom* vietos gėriui. Gauname, ko nusipelnėme. Ir stebimės patyrę, k;id mus myli.

Vyrui ir moteriai labai reikia vienas kito. Žmogui reikia už­baigtumo, nors jis to nesuvokia. Kas yra užbaigtumas? Tai šeima * vyras + žmona. Kadangi baimė, kad manęs nemyli, ir išjos kylan­tis abipusis nesupratimas blokuoja normalią vienovę, tai nuvilia, nes kitas nereaguoja j nuoširdų polėkį. Atsiranda nusiminimas, no­ras pagerinti santykius, vėl nusivylimas, ateities baimė, pyktis, no­ras pažeminti, atkeršyti ir t. t.

Pavydas akina. Atsiranda mūšio laukas, kur nėra nugalėtoju. IŠ pirmo žvilgsnio pranašesnis vyras, turintis didelį kumštį ir skam­bų balsą, ką apskritai žmona dievina. Vyras mano, kad žmona jo bijo, ir tampa tironu.

Vyre! Nesuvokdamas, kad dievinate žmonos silpnumą ir stip­rius jausmus, pranokstate jėga, bet ne jausmais. Jums reikia mo­ters, kad jaustumėtės stiprus. Vyras, nors mintyse pakėlęs ranką prieš moterį, tampa silpnas ir ritasi spirale Žemyn.

Moterie! Užuot tapusi dar mažiau jausminga, atleiskite vyrui, kad jis nesusivokia išlaisvinti savo baimės, ir išlaisvinkite savo bai­me. Tada jūsų vyras neims ieškoti tikros moters, nes netikėtai ras ja namie. Savo meilę iš baimės išvadavusi moteris visada traukia vy­rą. Meile traukia tik meilė. To nepadarys nei sąlygos, nei reikala­vimai. Nepadės grožis, ištikimybė, padorumas, tvarkingumas, pro­tas, rūpestis ir t. t. Jūs norite išsikovoti vyro meilę? Mylėkite ir atsiverkite, kad būtų galima jus pamilti. Tada nereiks verkti už bai­mės sienos, kad jūsų nemyli, ir kaltinti vyro.

Kas nenori atsisakyti valdingumo ir bado pirštais — kodėl aš, o ne jis? — gauna, ko nusipelno — suskilusią geldą. Nuolatinis

166


 

ro kaltinimas kelia pyktį, pavydą, negeranoriškumą. Pagaliau — irūties vėžį.

Žmogus, bijantis, kad jo nemyli, negali mąstyti kritiškai. Jis Jiato varžovą kiekviename, kuris geresnis už jį ir gali sumažinti jo fcrtę. O pažeminto niekas nemyli. Sėkmės lydimas kaimynas ar [raži moteris kelia baimę — taip atsiranda galingas pavydas ir jo juvidalai: nuo paskalų iki padarytos šunybės, nes pavyduolio blai-, vų protą blokuoja baimė. Tegul kitas bus toks pat geras kaip aš, bet ne geresnis. Kovoje už pranašumą nesirenkamos priemonės. Malonu rodyti kilniaširdiškumą tiems, kurie atrodo apgailėti­nai, o paskui laikyti save geradariu. Skaudu, kai šis apgailėtinas Žmogus nevertina mano gerų darbų ar net šaiposi iš jų. Kai nebijau, kad manęs nemyli, tai:

—  atiduodu vertingą daiktą, o ne Šiukšlę;

—  nelaukiu padėkos — mane ir taip myli;

—  gavėjas dėkingas ir už mažmožį — pastarajame glūdi ma­
no meilė.

Jei kovojančios šalys nesistengtų padaryti taip, kad priešinin­kas taptų toks pat kaip aš, jei jos išmoktų džiaugtis, kad jis (ji) ne toks (ia) kaip aš ir jaustųsi laimingas(a) duodamas tai, ką turi, tai patirtų didžiulį malonumą. Žmona ir vyras skirti vienas kitą papil­dyti.

Kas reikalauja, tas nieko negauna. Kas neduoda, ir pats to netenka. Ką iš manęs atimi, ir pats netenki.

Jaunimas jaučia malonumą, nes kol kas neturi stresų. Prisi­minkite savo jaunatvišką meilę.

Sakoma, kad jaunimas sugedęs. Tai netiesa. Bet jaunuolių dvasios dar vaikystėje mato, ką daro baimė, kad „manęs nemyli". Ji pastato neperkopiamą sieną tarp tėvo ir motinos, kurie turi būti vientisa visuma. Dvasia bailiai puola į gelbėjančią meilę, kad pa­siimtų nors smulkmeną. Taip nepamirštamas malonumas, leidęs jai tapti kūnu.

767


 

m*

Taip žmogus save prievartauja. Nuo to kenčia saulės rc/>v čakra. Nuo savęs prievartavimo atsiranda opos, o nuo piklyhisi prievartos — skrandžio vėžys.

Išeitis yra — reikia išlaisvinti savo stresą, tada mane p;im trokštama meilė, užplūs dvasinės, nematomos jėgos: visi mes n me globėjus, angelus sargus, padėjėjus. Atsikratė streso, padai o. i

vietos gėriui. Gauname, ko nusipelnėme. Ir stebimės patyrė, k i

mus myli.

Vyrui ir moteriai labai reikia vienas kito. Žmogui reikia n baigtumo, nors jis to nesuvokia. Kas yra užbaigtumas? Tai šeima vyras + žmona. Kadangi baimė, kad manęs nemyli, ir išjos kyliu i tis abipusis nesupratimas blokuoja normalią vienovę, tai nuvili.i nes kitas nereaguoja į nuoširdų polėkį. Atsiranda nusiminimas, m* ras pagerinti santykius, vėl nusivylimas, ateities baimė, pyktis. no

ras pažeminti, atkeršyti ir t. t.

Pavydas akina. Atsiranda mūšio laukas, kur nėra nugalėtojų

IŠ pirmo žvilgsnio pranašesnis vyras, turintis didelj kumštį ir skani'

bu balsą, ką apskritai žmona dievina. Vyras mano, kad žmona jo

bijo, ir tampa tironu.

Vyre! Nesuvokdamas, kad dievinate žmonos silpnumą ir strp rius jausmus, pranokstate jajėga, bet ne jausmais. Jums reikia niu terš, kad jaustumėtės stiprus. Vyras, nors mintyse pakėlęs rank.i prieš moterį, tampa silpnas ir ritasi spirale žemyn.

Moterie! Užuot tapusi dar mažiau jausminga, atleiskite vyriu. kad jis nesusivokia išlaisvinti savo baimės, ir išlaisvinkite savo bai mę. Tada jūsų vyras neims ieškoti tikros moters, nes netikėtai ras j.i namie. Savo meilę iŠ baimės išvadavusi moteris visada traukia v\ ra. Meilę traukia tik meilė. To nepadarys nei sąlygos, nei reikalą vimai. Nepadės grožis, ištikimybė, padorumas, tvarkingumas, pro tas, rūpestis ir t. t. Jūs norite išsikovoti vyro meilę? Mylėkite ii atsiverkite, kad būtų galima jus pamilti. Tada nereiks verkti už bai mes sienos, kad jūsų nemyli, ir kaltinti vyro.

Kas nenori atsisakyti valdingumo ir bado pirštais —kodėl aš, o ne jis? — gauna, ko nusipelno — suskilusią geldą. Nuolatinis 166


 

kaltinimas kelia pyktį, pavydą, negeranoriškumą. Pagaliau — irs vėžį.

/.mogus, bijantis, kad jo nemyli, negali mąstyti kritiškai. Jis Ino varžovą kiekviename, kuris geresnis už jį ir gali sumažinti jo Įli-   O pažeminto niekas nemyli. Sėkmės lydimas kaimynas ar ji/1 moteris kelia baimę — taip atsiranda galingas pavydas ir jo IVulalai: nuo paskalų iki padarytos Šunybės, nes pavyduolio blai-piotą blokuoja baimė. Tegul kitas bus toks pat geras kaip aš, (u-l ne geresnis. Kovoje už pranašumą nesirenkamos priemonės. Malonu rodyti kilniaširdiškumą tiems, kurie atrodo apgailėti-nu, o paskui laikyti save geradariu. Skaudu, kai šis apgailėtinas .•įmigus nevertina mano gerų darbų ar net šaiposi iŠ jų. ik     Kai nebijau, kad manęs nemyli, tai:

—  atiduodu vertingą daiktą, o ne Šiukšlę;

—  nelaukiu padėkos — mane ir taip myli;

—  gavėjas dėkingas ir už mažmožį — pastarajame glūdi ma-
nn meilė.

Jei kovojančios šalys nesistengtų padaryti taip, kad priešinin-k.is taptų toks pat kaip aš, jei jos išmoktų džiaugtis, kad jis (ji) ne loks (ja) kaip aš ir jaustųsi laimingas(a) duodamas tai, ką turi, tai p;ilirtų didžiulį malonumą. Žmona ir vyras skirti vienas kitą papil-'lyli.

Kas reikalauja, tas nieko negauna. Kas neduoda, ir pats to netenka. Ką iš manęs atimi, ir pats netenki.

Jaunimas jaučia malonumą, nes kol kas neturi stresų. Prisi­minkite savo jaunatvišką meilę.

Sakoma, kad jaunimas sugedęs. Tai netiesa. Bet jaunuolių .Ivasios dar vaikystėje mato, ką daro baimė, kad „manęs nemyli". Ji pastato neperkopiamą sieną tarp tėvo ir motinos, kurie turi būti vientisa visuma. Dvasia bailiai puola į gelbėjančią meilę, kad pa­siimtų nors smulkmeną. Taip nepamirštamas malonumas, leidęs jai tapti kūnu.


 

767


 


 


 

Kai pirtyje susitinka maža mergaitė ir mažas berniukas ir pra­deda vienas kitą smalsiai apžiūrinėti, motinos sako: "Gėda!" Gėdintis reikia veiksmų, o ne būties.

Gėdintis turi motina, nepapasakojusi vaikui, kuo skiriasi vy­ras nuo moters ir kad tai reikia žinoti, jog gyventum pagal savo lyties normas. Stiprus tampa dar stipresnis, jei padeda silpnam, — vyras moteriai fiziškai, moteris vyrui dvasiškai.

Vyrai dar nežino, ką reiškia būti vyru, — nei vaikas, nei senis nejaučia malonumo padėti silpnai moteriai. Bet dvasiškai stiprios moterys turi nurausti iš gėdos— materialinių turtų vaikymasis dva­siškai apakino jas. Moterys pyksta, kai vyrai jų nepraleidžia pirmų, neužleidžia vietos. Kaip iškilmingai skamba: „Ibriu teisę!" Tačiau teisė fiksuojama Įstatymuose, o gyvenimiška teisė — širdyje.

Kai matau išblyškusį, liguistą, užgesusiu žvilgsniu jaunuolį, kaip galiu aš, sveika moteris, reikalauti jo užleisti man vietą? Bet jis užleidžia dėl savo vyriškos, riteriškos prigimties.

Jaunas vyras gali su džiaugsmu užleisti vietą moteriai, kuri mandagiai atsisako pasiūlymo. Bet jis užsispirs ir nepasiūlys vietos burbančiai bobulei. Kodėl? Argi neaišku, — burbanti nori burbėti. Jei užleisite vietą, ji nebegalės burbėti.

Taigi pasikeiskite, ir pasikeis požiūris į jus. Šių laikų vaikas, negavęs namų meilės, ieško jos pirmai pro­gai pasitaikius. Deja, vaikai labiausiai bijo, kad/ų nemyli. Tai by­loja jų elgsena, pažangumas, nervingumas, ligotumas. Kuo labiau vaikas įtraukiamas į tokių paieškų verpetą, tuo stipriau jį tempia į dugną.

Dvasia žino, ko jai reikia. Jauna dvasia — jautri, bet protas to nesupranta. Jai reikia supratimo, ir galų gale susiranda jį tarp savo lyties atstovų. Atsiranda homoseksualūs santykiai, kurie gali tenkinti ilgą laiką, bet tai nėra dieviškas tobulumas ir vienybė.

Kai moteris sujungia su moterimi stiprias dvasines ir silpnas fizines savybes, jausmai greit įsiliepsnoja. Viena iš partnerių turi susitapatinti su vyru, kitaip ryšys nutrūks. Tai galima pasiekti tik išoriškai. Lyties keitimas — savęs apgaudinėjimas.


 

Kai vyras sujungia su vyru savo silpnas emocines ir stiprias fizines savybes, jų sąjunga išlieka ilgiau, nes jausmų suma sustip­rėja ir įsivyrauja dvasinė ramybė. Tačiau nukenčia fizinė pusė, nes kiekvienas organas turi atlikti savo funkcijas.

Bet baimė, kad „MANĘS NEMYLI", rusena kaip ugnis po pelenais ir toliau griauna.

Nebijo tik dvasiškai ir fiziškai stiprūs, nes meilė — jų pusėje.

Kas gėdijasi sau prisipažinti šią baimę ir parodyti silpnumą, lo baimė greitai išsiveržia kaip ugnikalnis. Jaunuoliai gėdijasi, ne­suvokdami, kad gėda — tai baimė pripažinti tikrąją savo prigimtį.

Baimė, kad „manęs nemyli", vyrams ir moterims pasireiškia skirtingai. Stiprių ir sudėtingų jausmų mergaitė, trokštanti valdyti, pradeda reikalauti meilės arba mėgina ją užsitarnauti. Ji tampa gerute, norinčia pagyrų arba kaprizinga, jei baimė ima lietis per kraštus. Jaunuolis nori pašalinti visas meilei trukdančias kliūtis, todėl blaškosi ir kovoja už ją. Stresas sukelia atvirkščią reakciją: mergina tampa agresyvi, vaikinas apatiškas, neigia daugelį proble­mų, kad neatrodytų drovus.

Ilgainiui jausmai sumuojami, ir pagyvenę vyrai bei moterys ima dar labiau skirtis.

Po 77 gyvenimo metų prasideda antroji vaikystė; tuo paaiški­namas šio amžiaus vyrų atvirumas. Jie neneigia baimės, kad ,jų nemyli". Dievo karalystėje pagrindinis kūrinys — vyras. Stresų ne­turintis vyras — puikus vadovas, jam paklūstama su džiaugsmu. Jei vadovas turi mylinčią žmoną, tai pagerina ir jo karjerą. Jei va­dovauja moteris, iškilti ji gali tik per meile. Jei moteris vadovauja pasitelkdama vyrų priemones, įstaigoje kyla konfliktai — kenčia pačios moters sveikata ir pavaldžių jai vyrų sveikata.

Vyras turi užimti savo vietą gyvenime. Jei taip nėra, jis ken­čia. Taip vyrai ir moterys nuolat kovoja dėl valdžios. Vyras turi vadovauti, o moteris nenori vadovauti. Tai nereiškia, kad moteris turi sėdėti namie ir auklėti vaikus. Moteris turi užimti savo vietą gyvenime.


 

 


 

168


 

169


 

Vadovauti norinti moteris serga vyrų ligomis (juosmens krj
kaulio radikulitu, kitomis apatinės kūno dalies ligomis). Vyras, ne
giamai reaguojantis į moters viršenybę, turi tokių pat negalavimu
Išeitis — išsivaduokite iš baimės, kad „manęs nemyli", ir taij
išsilaisvins protas. Rasite savo vietą gyvenime.                              i

Žmogus, verčiantis save gyventi, kad patiktų visiems, žlugd^
save ir savo šeimą. Tas, kuris laiko darbą svarbesniu nei meil<
praranda meilę. Darbas — ne meilė, bet meilė — tai darbas...
Pamenu, vieną trylikametį berniuką su deformuotu stuburu
kuriam pasakiau: „Taip bijai savo tėvo, kad net sukrypai. Tavo gal
vaje toks svoris todėl, kad bijai, jog tavęs nemyli".
Nekalbus vaikasJ
žvilgsnį nuolat nuleidęs į grindis, staiga pažvelgė į mane protingaij
susiėmė galvą ir susuko: ,Jie sako, kad aš bukagalvis. Man taip blo-
8°"-                                                                                             l

Vaike, atleisk baimei, kad tavęs nemyli, ir tavo buka galva' taps protinga. Lig šiol baimė kaustė tavo protą. Tavo stuburas iš­sities. Paaiškės, kad tėvai tave myli. Jie tik turi savo baimę.

Kaip rodo kasdienis bendravimas, vaikų ir jaunimo reakcija vienoda. Jie tikri šaunuoliai. Jie neklausia: „Nenusikaltau, kodėl turėčiau atsiprašyti? Kiti manęs turi atsiprašyti". Nė vienas jaunuolis manęs to neklausė. Seniai tai daro dažnai.

Bet suaugusiųjų baimė, kurią jie neigia, blokuoja galvai. Taip teisme kaltininkas atsiprašo nukentėjusiojo, o šis oriai atleidžia: svarbu būti geresniam nei kitas. Argi tai atleidimas? Supraskite, kad pyktis išliks ir didės, jei jį pažeminsite pergalės džiugesiu. To priežastis — provokacija, nusikaltimas — tai jau pasekmė. Būtų teisinga, jei atsiprašytų provokatorius, o kaltininkas (pasekmė) at­leistų. Tik dabar kaltininkas turi atsiprašyti, kad pakėlė ranką.

Provokatorius turi kitą baimę. Baimė stiprėdama sukelia pyk­tį. Bet dvasinė ramybė neateina.

Keista, kad žmonės taip masiškai save apgaudinėja.


 

Įprastos savęs apgaudinėjimo rūšys:

1.        Užmiršimas. Įsivaizduokite, kad imu bijoti, baimė įsitvirti­
na saulės rezginyje. Nenoriu, bijau jos. Nenorėdama jos
matyti, nuo akių nusirišu baimės juostą ir tempiu ją kaip
siūlą, paslepiu už kampo ir prislegiu akmeniu. Ten ji išbū­
na metus, dvejus ar dešimt. Aš laisvai vaikštau, ji man ne-
betrukdo. Tikiu sakydama: „Nebijau". Bet akmuo suaižėja.
Vieną dieną ateina katė ir išsklaido uodega tas aiženas.
Baimės siūlas išsilaisvina ir, per tuos metus virtęs virve ir
pasunkėjęs, kerta man.

2.        Įsikalbėjimas. Baimė kaip pelė, slepianti mano saulės rez­
ginyje savo ilgą, juodą uodegą. Įsikalbu, kad viskas gerai ir
bus dar milijoną kartų geriau.
Lyg aukso grūdai tie kartai
susikaupia į krūvą ir džiugina mane. Juk viskas gerai. O
toji pelė savo ruožtu krimst krimst... Pelė sustiprėjo. Da­
bar jos taip lengvai nepagausi.

3.        Juodą vadinu baltu. Nerimstu, dvejoju, abejoju, tikiu prie­
tarais, esu drovi, kompleksuota, pateisinu savo būgštavi­
mus, pagrindžiu juos, ieškau kaltų, bet nedrįstu pasakyti:

:      „MAN BAISU". Baimė — siaubingas žodis. Geriau apgau-dinėsiu save, neigsiu, bet sau neprisipažinsiu.

4.  Neigimas. Ko nematau ir negaliu paliesti, neigiu, nors tai
ir egzistuoja. Kaltė, baimė, neapykanta — jos daro savo,
nors jas ir neigiu.

Kuo materialistiškesnis tampa žmogus, tuo labiau jis save ap­gaudinėja. Ryja hormonus, bet jo kaulai tokie minkšti, kad lūžinė­ja. Viską jis geba pateisinti, bet apie baimę nekalba. Baimė užblo­kavo antinksčius, jis ryja hormonus ir bijo, nes nežino, kaip su­veiks šie vaistai.

Mieli žmonės, pažvelkite į save veidrodyje. Jei jūsų veido spal­va nesveika, žvilgsnis abejingas, išsigandęs, nuvargęs, po akimis maišeliai, sulinkusi nugara, sudribus oda, neprižiūrėtos rankos ir 1.1. — vadinasi, bijote, kad jūsų nemyli.


 

 


 

7761


 

171


 


 

Išleiskite baimę laisvėn anksčiau, negu nupirksite vaistinėji visus vaistus ir nusiminę suprasite, kad pradedate išprotėti. Padir bėkite valandėle su šia baime ir vėl pažvelkite veidrodin. Jei pakl timų nematyti, tai bent akys tapo šviesesnės, galva nebe tokil sunki.

Kai viskas erzina, kai norisi verkti, nerandate sau vietos, ka| norisi ką nors sulaužyti, įniršti ir t. t., apskritai kažką daryti vadinasi, baimė tapo pykčiu, kuris nori sunaikinti kitus arba jus pačius. Žmogus nebeatsako už savo veiksmus, nes baimė blokavo] smegenis.

Išlaisvinkite baime. Ji ne kenkti jums skirta. Jūs ją pasiėmėte, j nes ji jums reikalinga mokytis. Ji jūsų draugė. Jūsų teisė — klau­syti arba neklausyti savo draugės.

Išlaisvinkite baimę ir daugiau nebeverksite.

Sunkiai žmonės atleidžia. Jie bijo atleisti ir ieško kitos išei-, ties— medituoja, treniruoja fizinį kūną, atstato energiją rytietiš­kais būdais. Bet patikėkite, kad neatleisti negalima. Jei bijote at­leisti, kentėsite, nes mąstymas turi būti pirminis. Atleiskite man, jei suprantate mane iš pusės žodžio, jei jums jau nuobodu, nes daugybę sykių kartoju tą pačią mintį. Jūsų dvasia atviresnė, bet tai nesuteikia teisės mokyti kitų. Mano patirtis rodo, kad kartoti bū­tina.

Bet mano darbe nutinka, kad žmonės žiūri ir nemato, klauso ir negirdi. Nors jie neakli ir nekurti. Žinau, kad išėję sakys: „Pri­pliurpė visokių nesąmonių apie atleidimą, o aš sirgau ir sergu". Jie dar labiau sirgs, nes net nemėgino suprasti ir supyko nesuvokdami, kad niršta ant savęs pačių. Taigi sveikata dėsningai blogės. Bet po kelių dienų krizė dings ir ateis palengvėjimas.

Tada žmogus šiek tiek susimąstys. Nors protas priešinsis, kū­no sąmonė prašviesės. Juk kūnas girdėjo mūsų pokalbį.

Manęs klausia, kodėl dirbu su žmonėmis, kurie ateina gydy­tis, bet nenori sau padėti. Atvirai kalbant, kartais atsisakau ne dėl to, kad tai nusikaltėlis arba kaip nors kitaip blogas žmogus. Tai žmonės, kurie nenori nieko suprasti, užsispyrę neigia savo klaidas,

172        .               ;-.-..        -      •    •        ,


 

Luko save teisuoliais, mano, kad sveikata nuperkama. O juk jos nenupirksi už jokius pasaulio turtus.

Nieko nepavyks, jei žmogus nenori. Žmogus gali viską, jei |i;iis to nori. Tada jam tereikia mokymo ir mokytojo.

Visiems tai išaiškinu. Daugelis žmonių labai stipriai įsikalė lalmudines tiesas ir standartinį mąstymą, bet laiko dvasią įkalintą, 'lokie žmonės dažnai serga neuroze: protas neleidžia dvasiai išsi­laisvinti.

Tokiais atvejais jaučiu, jog privalau griebtis prievartos — juk vaikai irgi verčiami mokytis, kad vėliau būtų lengviau. Atsiprašau žmogaus, kad šneku, ką privalau pasakyti. Pamėginsiu tai pailiust­ruoti pamokančiu pavyzdžiu.

GYVENIMO PAVYZDYS

Atėjo nedidelio ūgio keturiasdešimt penkerių metų moteris ir sako: „Pamenate, prieš porą mėnesių lankiausi, bet nepatikėjau, o dabar aš sveika". — „O kaip jūs pasveikote, jei nepatikėjote?'1 — „Jūs sakėte, jei atėjote, tai paklausykite, gal padės. Gyvenimas paro­dys".

Ir ką gi jis parodė?

Moteris papasakojo savo istoriją. Ji gyvena Talino priemiesty­je. Grįždama vasarą iš darbo, akies krašteliu pastebėjo, kad ją len­kia girtas aukštas jaunuolis, palinkęs, kad išsilaikytų ant kojų, kaip tai daro girtuokliai. Moteris tai pastebėjo ir tuoj pamiršo, nugrimz­dus į savo apmąstymus.

Toliau viskas truko akimirką. Ja pagriebė už gerklės. Po mirksnio ji gulėjo ant nugaros, prispausta užpuoliko kelio. Jo ran­koje švystelėjo peilis. Moteris nespėjo net išsigąsti.

Staiga jos galvoje šmėstelėjo netikėti žodžiai: Atleidžiu tau, kvailam, nes nežinai, ką darai..." Kitkam nebūtų pakakę laiko. Tą pačią akimirką vyriškis pagriebė ją už apykaklės, pastatė ant kojų, papurtė lyg tuščią maišą ir „palaimino": „Tavęs, kale, net užmušti

173


 

l


 

neverta". Atidavė jai rankinę ir... ji atsidūrė vidury kelio lyg vieni­šas stulpas, aplink tarsi nieko niekada ir nebuvo.

„Tik namie pradėjau mąstyti ir išgijau", — baigė pasakoti mo­teris, besidžiaugdama pergale.

Todėl nieko neatsisakau pamokyti,

Kaip tarpininkė perduodu jums mokymą, ir jei mane ima slėg­ti nerimas dėl žmonių, kurie nenori pasveikti, netiki gėriu, tai al-leidžiu savo nerimui už tai, kad jis atsirado. Atleidžiu sau, kad įsileidau jį. Prašau kūną atleisti, kad nerimu dėl žmonių pakenkiau sau. Prašau atleisti žmonių, kad savo nerimu jiems kenkiu, nes verčiu gydytis.

Žmogaus valia turi būti laisva. Vėliau vėl perduodu mokymą tiems, kas supranta, kam jo reikia, kad patektų į naują ciklą.

Rašiau šią knygą su pertraukom, ir tai aišku kiekvienam au­toriui: pauzės leido rastis naujiems skyriams. Manau, kad knygos medžiagą turiu pateikti žmonėms kuo aiškiau, kad jie galėtų ja pasinaudoti.

Gyvenimas paprastas tiems, kas žino ir naudojasi jo dėsniais, bet norintieji žinoti turi juos suprasti, o tai ne taip paprasta.

Kaip visą knygą, taip ir šią dalį rašiau norėdama kalbėti trum­pai ir aiškiai, bet atsirado pertrauka, kurios metu patyriau pamo­ką, apie kurią dabar ir noriu kuo nuodugniau papasakoti.

Dažnai žmonės neigia baimę, kad jų nemyli. Jų galvos užblo­kuotos, jausmai pažaboti, apsunkintas loginis mąstymas, tad šis nei­gimas — dėsningas. Sakoma — mąstyk teisingai. Žmogus, kuris bi­jo, kad jo nemyli, nežino, ką tai reiškia. Jis mano, kad ir taip mąsto teisingai.

O kiek žmonių neturi šio streso? Tokių beveik nėra. Kas nei­gia, nesąmoningai laiko save aukštesniu už kitus.

Salindama savo stresus, supratau, kad, nuėmė kaip luobą vir­šutinį jų sluoksnį, randame tikrus stresų sandėlius. Iš pradžių to nesuvokiau. Stresai ima veržtis kaip tava iš ugnikalnio.

Žmogus, taikydamas stresų išlaisvinimo metodiką, nors ir iš smalsumo ar noro sau padėti, per kelias dienas patiria įkvėpimų ir emocinį savęs atpažinimą, o vėliau ir audringą reakciją.

174


 

MANO GYVENIMO PAVYZDYS

Kasdienis darbas su ligoniais parodė, kad baimę, jog numes nemyli, reikia paaiškinti. Mąstydama, kaip geriau tai padaryti, vakare gulėdama lovoje, paprašiau Dievo pagalbos. Valandėle nu­migau ir aiškia galva ėmiau prašyti atleisti baimės, kad manęs ne­myli.

Atleidžiu tau, kad atėjai pas mane.

Atleidžiu sau, kad tave įsileidau.

Atleidžiu savo kūnui, kad taip jam pakenkiau.

Netikėtai pajutau poreikį įsivaizduoti, kas būtų, jei manęs iš tikrųjų niekas nemylėtų. Visiškai niekas.

Šio siaubo neaprašysi. Drebėjau ir virpėjau, jaučiau, kad slys­tu paviršiumi, plaukai atsistojo piestu. Tai buvo pabaigos nuojauta, bet ne mirties baimė. Mintys buvo aiškios.

Aš atleidau šiam jausmui. Kartą, antrą, trečią... Siaubą pa­keitė išsivadavimo jausmas. Sąmoningai pasistengiau įsiminti siau­bo būseną. Smegenų išlaisvinimas nuramino. Kūnas sušilo, drebu­lys praėjo.

Ilgus metus mano rankos ir pečiai buvo įtempti. Dar prieš man užsiimant dvasiniu gydymu dažnai tirpdavo rankos, sprandas buvo nejautrus. Aiškinau tai sunkiu fiziniu darbu vaikystėje. Kai eidama namo su maisto krepšiais matydavau pravažiuojančias ele­gantiškas damas, tik graudžiai atsidusdavau. Matote, ir aš jaučiau, kad manęs nemyli. Manęs niekam nereikia, esu niekam neverta ir t. t. Kartais tai sukeldavo pyktį. Daugumai pažįstamas jausmas, ar ne?

Po atleidimo procedūros, kuri truko kelias valandas, užmi­gau, o kai atsibudau, vėl pakartojau atleidimą. Maloniai pajutau, kad baimė sumažėjo. (Anksčiau irgi ne kartą ją išlaisvindavau, ir visada tapdavo lengviau.)

Atsibudau žvali, bet vos pakilau iš lovos, kai ėmė skaudėti sprandą, pečius, rankas. Tokie skausmai atsiranda kitą dieną sun-

175


 

neverta". Atidavė jai rankine ir... ji atsidūrė vidury kelio lyg vienj šaš stulpas, aplink tarsi nieko niekada ir nebuvo.

„Tik namie pradėjau mąstyti ir išgijau", — baigė pasakoti m< teris, besidžiaugdama pergale.

Todėl nieko neatsisakau pamokyti.

Kaip tarpininkė perduodu jums mokymą, ir jei mane ima slėj ti nerimas dėl žmonių, kurie nenori pasveikti, netiki gėriu, tai a leidžiu savo nerimui už tai, kad jis atsirado. Atleidžiu sau, ka įsileidau jį. Prašau kūną atleisti, kad nerimu dėl žmonių pakenkinu sau. Prašau atleisti žmonių, kad savo nerimu jiems kenkiu, m-s verčiu gydytis.

Žmogaus valia turi būti laisva. Vėliau vėl perduodu mokyni;i tiems, kas supranta, kam jo reikia, kad patektų į naują ciklą.

Rašiau šią knygą su pertraukom, ir tai aišku kiekvienam au toriui: pauzės leido rastis naujiems skyriams. Manau, kad knygos medžiagą turiu pateikti žmonėms kuo aiškiau, kad jie galėtų j;i pasinaudoti.

Gyvenimas paprastas tiems, kas žino ir naudojasi jo dėsniais, bet norintieji žinoti turi juos suprasti, o tai ne taip paprasta.

Kaip visą knygą, taip ir šią dalį rašiau norėdama kalbėti trum­pai ir aiškiai, bet atsirado pertrauka, kurios metu patyriau pamo­ką, apie kurią dabar ir noriu kuo nuodugniau papasakoti.

Dažnai žmonės neigia baimę, kad jų nemyli. Jų galvos užblo­kuotos, jausmai pažaboti, apsunkintas loginis mąstymas, tad šis nei­gimas — dėsningas. Sakoma — mąstyk teisingai. Žmogus, kuris bi­jo, kad/o nemyli, nežino, ką tai reiškia. Jis mano, kad ir taip mastu teisingai.

O kiek žmonių neturi šio streso? Tokių beveik nėra. Kas nei­gia, nesąmoningai laiko save aukštesniu už kitus.

Salindama savo stresus, supratau, kad, nuėmė kaip luobą vir­šutinį jų sluoksnį, randame tikrus stresų sandėlius. pradžių to nesuvokiau. Stresai ima veržtis kaip lava iš ugnikalnio.

Žmogus, taikydamas stresų išlaisvinimo metodiką, nors ir iŠ smalsumo ar noro sau padėti, per kelias dienas patiria įkvėpimą ir emocinį savęs atpažinimą, o vėliau ir audringą reakciją.


 

MANO GYVENIMO PAVYZDYS

Kasdienis darbas su ligoniais parodė, kad baimę, jog manęs \tti'inyli, reikia paaiškinti. Mąstydama, kaip geriau tai padaryti, vakare gulėdama lovoje, paprašiau Dievo pagalbos. Valandėle nu­migau ir aiškia galva ėmiau prašyti atleisti baimės, kad manęs ne­myli.

Atleidžiu tau, kad atėjai pas mane.

Atleidžiu sau, kad tave įsileidau.

Atleidžiu savo kūnui, kad taip jam pakenkiau.

Netikėtai pajutau poreikį įsivaizduoti, kas būtų, jei manės iš tikrųjų niekas nemylėtų. Visiškai niekas.

Šio siaubo neaprašysi. Drebėjau ir virpėjau, jaučiau, kad slys-lu paviršiumi, plaukai atsistojo piestu. Tai buvo pabaigos nuojuula, hct ne mirties baimė. Mintys buvo aiškios.

Aš atleidau šiam jausmui. Kartą, antrą, trečią... Siaubą pa­keitė išsivadavimo jausmas. Sąmoningai pasistengiau įsiminti siau­bo būseną. Smegenų išlaisvinimas nuramino. Kūnas sušilo, drebu­lys praėjo.

Ilgus metus mano rankos ir pečiai buvo įtempti. Dar prieš man užsiimant dvasiniu gydymu dažnai tirpdavo rankos, sprandas buvo nejautrus. Aiškinau tai sunkiu fiziniu darbu vaikystėje. Kai eidama namo su maisto krepšiais matydavau pravažiuojančias ele­gantiškas damas, tik graudžiai atsidusdavau. Matote, ir aš jaučiau, kad manęs nemyli. Manęs niekam nereikia, esu niekam neverta ir t. t. Kartais tai sukeldavo pyktį. Daugumai pažįstamas jausmas, ar ne?

Po atleidimo procedūros, kuri truko kelias valandas, užmi­gau, o kai atsibudau, vėl pakartojau atleidimą. Maloniai pajutau, kad baimė sumažėjo. (Anksčiau irgi ne kartą ją išlaisvindavau, ir visada tapdavo lengviau.)

Atsibudau žvali, bet vos pakilau iš lovos, kai ėmė skaudėti sprandą, pečius, rankas. Tokie skausmai atsiranda kitą dieną sun-


 

 


 

174


 

175


 

kiai fiziškai padirbėjus. Supratau, kad tai reakcija. Kūnas tapo jud­resnis, atjaunėjau.

Tai buvo šeštadienis — šeimininkių ruošos diena; ėmiau tvar­kyti namus. Šitaip padariau klaidą. Kadangi skausmingi pojūčiai] raumenyse atsiranda nuo šlakų sankaupos, todėl turėjau tądien) apie tai pagalvoti ir gerti daug vandens, kad išvalyčiau šlakus. Va­kare atitaisiau klaidą. Tą vakarą dar kartą paprašiau atleidimo. Buvo lengviau tai daryti.

Rytą pajutau, kad kūnui lengva ir malonu. Raumenų nebe­skaudėjo, tik pajudinusi kairįjį peties sąnarį, pajutau stiprų pul­suojantį skausmą — lyg būtų nervų uždegimas. Kuo daugiau judė­jau, tuo darėsi blogiau. Skaudėjo vos prisilietus. Žodžiu, bjaurus skausmas — kuo stipriau lieti, tuo skaudžiau.

Pamėginau iš įpročio rasti priežastį, kad ją panaudočiau gydy­dama:

—  ranka — baimė, kad manęs nemyli;

—  kairė pusė — problemos su vyru; su vyru vakar buvo gerai,
vadinasi, skausmas susijęs su kitais vyrais;

—  skausmas aiškiai piktas. Pyktis = įniršis;

—  judėdama jaučiu, kad sustingusios mentys — vadinasi,
skausmas susijęs su kalte ar kito apkaltinimu.

—  Randu ir vakarykščių pojūčių priežastis:

—  pyktis prieš tuos, kurie kaltina kitus, kad jų nemyli, ir kartu
nesuvokia, jog tai trukdo meilei;

—- kaltė, kad taip ir nesugebėjau paaiškinti jiems Dieviškosios išminties.

Vakar skambino trys moterys, skundėsi gyvenimu ir sveikata, visos trys tarsi primuštos vienu rimbu: savo baime, kad;'^ nemyli, jos užmūrijo kelią meilės energijai, kaltina vyrą, artimuosius ir 1.1

Kodėl pajutau pyktį = įniršį? Į mane kreipiasi pagalbos, aš mokau, ieškau priežasčių. Padėti sau gali tik pats žmogus, kiti to nepadarys, be to, jiems ir neleista. Bet jei ilgai mokai kitą, ben­drauji su žmonėmis, kurie sprendžia dvasines problemas, bet ne-


 

išmokyti mąstyti ir nenori, kad kas nors kitas ištaisytų jų klaidas, lai negalima nepykti.

Mano kūnui nereikėjo tokio pasiteisinimo. Jis nori, kad ne-prisiimčiau svetimų stresų ir atsikratyčiau savųjų. Jam nereikia sa­kyti: „Paklausyk, dažniausiai to nedarau, nurimk. Jie kalti!"

Bet kodėl trys panašūs atvejai per vieną dieną? Keista! Kol rašiau šias eilutes, nustojo skaudėti petį.

Kodėl? Todėl, kad be šio skausmo to nebūčiau parašiusi. Pa­rašiau — vadinasi, to reikėjo. Dievas viską mato ir žino. Daugiau skausmo nebereikia.

Jei kūnas signalizuoja kokią nors ligą, jis nori pasakyti kažką svarbaus. Mokykitės suprasti ir vykdyti kūno patarimus. Jis geriau­sias draugas.

Kodėl tradicinė medicina nesutaria su alternatyviąja

Pyksta tas... Kas?

Kas bijo. Kada žmonės keikiasi labiausiai? Kai abu neteisūs ir nenori nusileisti ar pakilti iki vienas kito.

Kadangi turiu laime kartu būti ir gydytoja, ir gėrio skleidėja, pamėginsiu paaiškinti. Gal pavyks.

Tradicinė medicina nagrinėja reiškinius ar pasekmes, vykstan­čius fiziniame kūne. Gydymas — pasekmių likvidavimas. Kilnus tikslas — profilaktika — liks svajone tol, kol gydytojas neišmoks regėti pasaulį ir žmogų vieningus. Kiekvienas žino, kaip toli pa­žengusi pasaulinė medicina, ir stebisi — kokia ji netobula pas mus!

Brangieji! Jūs matote tik aparatūrą, bet neįžiūrite už jos mū­sų gydytojų, kurie gydo savo sielos galia. Dauguma sutiktų žmonių skundžiasi, koks sunkus, įtemptas, prastai apmokamas jų darbas. Didelė atsakomybė, ilga darbo savaitė, jaudulys, nepraeinantis net namuose. Vis dėlto teigčiau, kad niekas nedirba savo darbo taip


 

 


 

176


 

177


 

kiai fiziškai padirbėjus. Supratau, kad tai reakcija. Kūnas tapo jud| resnis, atjaunėjau.

Tai buvo šeštadienis — šeimininkių ruošos diena; ėmiau tvai kyti namus. Šitaip padariau klaidą. Kadangi skausmingi pojūčii raumenyse atsiranda nuo šlakų sankaupos, todėl turėjau tądiei apie tai pagalvoti ir gerti daug vandens, kad išvalyčiau šlakus. Va­kare atitaisiau klaidą. Tą vakarą dar kartą paprašiau atleidimo.1 Buvo lengviau tai daryti.

Rytą pajutau, kad kūnui lengva ir malonu. Raumenų nebe­skaudėjo, tik pajudinusi kairįjį peties sąnarį, pajutau stiprų pul­suojantį skausmą — lyg būtų nervų uždegimas. Kuo daugiau judė­jau, tuo darėsi blogiau. Skaudėjo vos prisilietus. Žodžiu, bjaurus) skausmas — kuo stipriau lieti, tuo skaudžiau.

Pamėginau iš įpročio rasti priežastį, kad ją panaudočiau gydy­dama:

—  ranka — baimė, kad manęs nemyli;

—  kairė pusė — problemos su vyru; su vyru vakar buvo gerai,
vadinasi, skausmas susijęs su kitais vyrais;

—  skausmas aiškiai piktas. Pyktis = įniršis;

—  judėdama jaučiu, kad sustingusios mentys — vadinasi,
skausmas susijęs su kalte ar kito apkaltinimu.

—  Randu ir vakarykščių pojūčių priežastis:

—  pyktis prieš tuos, kurie kaltina kitus, kad jų nemyli, ir kartu
nesuvokia, jog tai trukdo meilei;

—- kaltė, kad taip ir nesugebėjau paaiškinti jiems Dieviškosios išminties.

Vakar skambino trys moterys, skundėsi gyvenimu ir sveikata, visos trys tarsi primuštos vienu rimbu: savo baime, kad jų nemyli, jos užmūrijo kelią meilės energijai, kaltina vyrą, artimuosius ir 1.1.

Kodėl pajutau pyktį - įniršį? Į mane kreipiasi pagalbos, aš mokau, ieškau priežasčių. Padėti sau gali tik pats žmogus, kiti to nepadarys, be to, jiems ir neleista. Bet jei ilgai mokai kitą, ben­drauji su žmonėmis, kurie sprendžia dvasines problemas, bet ne-


 

Imokyti mąstyti ir nenori, kad kas nors kitas ištaisytų jų klaidas, ii negalima nepykti.

Mano kūnui nereikėjo tokio pasiteisinimo. Jis nori, kad ne-prisiimčiau svetimų stresų ir atsikratyčiau savųjų. Jam nereikia sa­kyti: „Paklausyk, dažniausiai to nedarau, nurimk. Jie kalti!"

Bet kodėl trys panašūs atvejai per vieną dieną? Keista! Kol rašiau šias eilutes, nustojo skaudėti petį.

Kodėl? Todėl, kad be šio skausmo to nebūčiau parašiusi. Pa­rašiau — vadinasi, to reikėjo. Dievas viską mato ir žino. Daugiau ikausmo nebereikia.

Jei kūnas signalizuoja kokią nors ligą, jis nori pasakyti kažką Darbaus. Mokykitės suprasti ir vykdyti kūno patarimus. Jis geriau-lias draugas.

Kodėl tradicinė medicina nesutaria su alternatyviąja

Pyksta tas... Kas?

Kas bijo. Kada žmonės keikiasi labiausiai? Kai abu neteisūs ir nenori nusileisti ar pakilti iki vienas kito.

Kadangi turiu laimę kartu būti ir gydytoja, ir gėrio skleidėja, pamėginsiu paaiškinti. Gal pavyks.

Tradicinė medicina nagrinėja reiškinius ar pasekmes, vykstan­čius fiziniame kūne. Gydymas — pasekmių likvidavimas. Kilnus tikslas — profilaktika — liks svajone tol, kol gydytojas neišmoks regėti pasaulį ir žmogų vieningus. Kiekvienas žino, kaip toli pa­žengusi pasaulinė medicina, ir stebisi — kokia ji netobula pas mus!

Brangieji! Jūs matote tik aparatūrą, bet neįžiūrite už jos mū­sų gydytojų, kurie gydo savo sielos galia. Dauguma sutiktų žmonių skundžiasi, koks sunkus, įtemptas, prastai apmokamas jų darbas. Didelė atsakomybė, ilga darbo savaitė, jaudulys, nepraeinantis net namuose. Vis dėlto teigčiau, kad niekas nedirba savo darbo taip


 

 


 

176


 

177


 

pasiaukojamai kaip gydytojas. Supratau tai tik tada, kai išėjau i] ligoninės.

Gydytojas gali būti rūstus, piktas, nes pavargo; jis pradedi savo profesine veiklą būdamas dvidešimt penkerių metų ir dirbi iki pensijos. Kiekvieną valandėlę jis pasiryžęs ateiti j pagalba.

Per penkias minutes jis turi pabusti, apsirengti ir būti dvasis"-1 kai pasirengęs susigrumti su mirtimi. Šioje kovoje jis gali susitepti ir nuskęsti tame, ką žmogus yra prikaupęs, — vandenyje, kraujyje, pūliuose, alkoholyje, narkotikuose, fekalijose ir 1.1. Iš mėsos gaba­lų jis turi susiūti žmogų. Ir jei čia jis pralaimi, tada sukanda dantis, nors širdyje ir rauda. Kas nori suprasti, supras.

Žmonija dar nesuprato, kad mirtis — natūralus dalykas ir pats žmogus už ją atsakingas. Vis dar manoma, kad tai gydytojų darbas. Patys gydytojai tai supranta, bet ligoniai protestuoja. Jiems tai atrodo neteisinga.

O po valandėlės šis gydytojas jau rūpinasi žmogumi, kuriam psichozę sukėlė ekstrasenso informacija apie galimą vėžį. Gydyto­jai jį tyrė, bet žmogus mano, kad jie jį apgavo. Neigiamą mąstymą turintis asmuo susitaiko ir su diagnozuotu vėžiu, nes jam reikia gailestingumo, rūpesčio ir t. t.

Įsivaizduokite save tokioje situacijoje ir raskite išeitį!

Pati tuo domėjausi, bet ne visada pasiseka susigrąžinti sveiką nuovoką, nes baimė blokuoja VI ir VII čakras. Jei pasiseks atlei­dimu išsivaduoti iŠ stresų ir protingai diskutuoti, ir tai jau gerai. Kai kurie vis tiek bėgioja pas ekstrasensus, kurie ką nors vis nuo savęs prideda, — jei vienas nustatė vėžį, kitas tikrai patvirtins diag­nozę. Sis žmogus būtų susirgęs išpranašautu vėžiu po 10—20 me­tų, o dabar jis numirs nuo infarkto po kelių metų.

Pasitaiko, kad medikai nustato vėžį, bet pirmasis ekstrasensas pritaiko savo metodą, todėl kiti nebemato vėžio. O žmogus gęsta. Magija naudotina tik tam ligoniui, kuris grįžta pas savo ekstrasen­są, ir tai reikia tinkamai išaiškinti ligoniui. Jis žino, kad jam uždėta kažkokia apsauga, bet savijauta pablogėjo ir jis iš paskutiniųjų vel­kasi pas kitą ekstrasensą. Jei nors šis galėtų pagelbėti...


 

Gerbiamieji pacientai!

Reakcija į bioenergetinj gydymą ir jo metodus gali būti ūmi, ;t paprastai praeina greitai — per kelias dienas. Kai išsilaisvinsi­te iš baimės, suprasite, kad reakcija — kas kita nei įprasta tempe-frutūrinė liga. Džiaukitės, kad keičiatės — po krizės ateis išsivada-ivimas.

Jei bloga savijauta išlieka ar blogėja, atleiskite ekstrasensui, \kad jis paveikė jus savo energija, nesuvokdamas, kad esate nesude-irinami, arba dėl kitos priežasties. Atleiskite sau, kad prisiėmėte tą energiją, atsiprašykite kūno, kad pakenkėte jam. Ir jūs išsivaduo­site.

Manau, kad atleidę, t.y. pasitikėdami, visi žmonės būtų ener-getiškai suderinami.

Gyvybė turi dvi puses — fizinę ir dvasinę, abi jos būtinos.

Gydytojai išmano fizinę pusę, tai tūkstančius metų plėtotas mokslas. Jis tobulės, jei atsivers dvasiniam pasauliui. Atsirado daug aiškiaregių, ekstrasensų ir pan. Tai gerai.

Bet, gerbiamieji liaudies gydytojai!

Nepamirškite, kad intuityvusis ir racionalusis mąstymas turi būti subalansuoti.

Gydytojų patirtis didelė, jie atsako už ligonį. Ekstrasensai ne. Dažnai gydytis ateina ligoniai, kuriems ligą nustatė ekstrasensai. Neseniai viena moteris pareiškė: „Mano inkstas užstrigo už dubens kaulų, todėl ir skauda!" Ką bepridursi. „Niekada daugiau nekalbė­kite tokių niekų", — atsakiau. Tai daugiausia, kuo galėjau padėti. Visa kita padarė ji pati.

Brangūs žmonės!

Eidami pas ekstrasensą, nepamirškitc_savo proto. Suprantu, kad ieškote, kaip sau padėti, bet nevalia prarasti kritiško mąstymo. Kaip gydytojai, taip ir ekstrasensai būna skirtingi. Tuo, manau, įsi­tikinote. Tai nereiškia, kad reikia visus juodinti.

Brangūs ekstrasensai!

Dvasia tobulėja įvairiai, bet remiasi ta stadija, kurioje žmo­gus buvo anksčiau. Per amžius gyvavo raganos ir burtininkai, gydę


 

 


 

178


 

179


 

žolėmis, užkalbėjimais, maldomis — meilės energija, kuri iš tie!, padeda, bet žiniuoniai nedarė medicininių diagnozių. Dvasia atx| veria galingai ir šuoliais, sukelia euforiją. Žmogus, nemokėjęs s.i ves atskleisti, dabar skuba parodyti, ko vertas.

Atleiskite euforijai ir pasiskaitykite anatomijos vadovėlį. Ci;il suprasite, kur skuba jūsų dvasia. Gal tai visai ne sveikimo kelias Gėrį galima kurti ir kitaip. Pažinkite save. Tikras ekstrasensas turį atsakyti už žodžius. Kas to nesilaiko, tasai visada už savo veiksmt susilaukia atpildo, kas įprasta Dievo karalystėje.

Juk ne veltui ekstrasensai kartais sunkiai serga. Tada kreipi* tės į gydytojus, ir jie padeda.

Juk šiuolaikinis žmogus turi gerai išlavintą protą; jis nori ži­noti, kas su juo ir kodėl, ar galima tai išgydyti ir kaip. Į protingus, klausimus ir reikia atsakyti protingai. Vienam diagnozė — kaip' etiketė su kaina, kitam — medalis už kančias. Kiekvienam vis ki­taip.

Daug problemų su ta lengva vėžio diagnoze. Energetinė in­formacija apie vėžį pasiekia kūną, net jei serga kaimynas, giminai­tis ir t. t. Bet žmogus bijo ir baime pritraukia ligą.

Gerai paieškojus kiekvienam galima nustatyti visas ligas —-gyvename jų supami. Nors aplink mus vien gripas, bet susergame juo ne visi. Sakydami, kad nuėmėme jo ligą, suteikiame žmogui gerų pojūčių, sunaikiname energetinę struktūrą ir duodame vil­ties. Vaikiškai patiklus žmogus gali ilgai nesirgti. Bet fonas išlie­ka— t.y. negebėjimas mąstyti savarankiškai. Ligonis tikisi kitų pagalbos.

Mąstantis žmogus gali nieko nejausti, ir jo liga pasiliks. Ga­lima sakyti: „Kam atėjai, jei netiki?" Apie energetiką nenuvokian­tis žmogus negali ja patikėti. Jam paaiškinti — sunkus, gaišus dar­bas. Liežuvis pinasi, smegenys perkaista, bet tas žmogus pagaliau pradeda domėtis savimi. Kas gali būti geriau!

Laukiantis stebuklingo efekto ekstrasensas taip ir liks laukti. Norėdamas pamaloninti, likimas jam atsiunčia imlius žmones, bet dažniausiai tai kruopštus darbas.


 

Apie vėžį jau kalbėjau. Bet tai nustatęs ekstrasensas smogia fcmogui mirtiną smūgį. Stiprių žmonių maža. Vėžio baimė liks, net kai tyrimų metu bus nustatyta, kad jokio vėžio nėra. Bet jis gali Išsivystyti, nes baimė pritraukia tai, ko bijomasi.

Mintis gyvena ir veikia nepriklausomai, kieno lūpomis ir są­mone siunčia myriop.

Save gerbiantis aiškiaregys diagnozėmis nesišvaisto. Jis priva-žinoti, kad negatyviosios jėgos visada pasiryžusios „padėti", nes įeigiamybe traukia neigiamybė.

Neneigiu, jog kartais reikia šoko terapijos, kad pagydytume depresiją ar apatiją. Kartais verta įpykdyti žmogų, tai — kaip žir­gui rimbas. Žiūrėk, ir akys nušvito. O jei nušvito, reiškia smegenys veikia. Te paskui jis barasi, bet jūs žinote, kad pažadinote jo gyvy­binę energiją ir kad blogį pakeis gėris.

Geras aiškiaregys sako tiesą. Sakyti ar nesakyti karčią tiesą — ginčytina. Kartais žmonės puola į psichoze, o kitąsyk jie greit išsi-kapsto iŠ beviltiškos situacijos. Tiesos įvertinimas atitinka žmogaus išmintingumo lygį. Ligonis, nugalėjęs mirtį, vertas žmogaus vardo. Jei vos paeinantis žmogus, kuris įtempiamas į kabinetą ir kurio beviltiška diagnozė, aiškiaregio padedamas, atgaivina smegenų veiklą ir po dviejų mėnesių praneša, kad pasveiko ir eina į dar­bą, — jis tikras žmogus. Jis tik vienas žino tą darbą, kurį dirbo nuo ryto iki vakaro, išlaisvindamas baimę, kad manęs nemyli. Jis teigia­mai paveikė ir visos šeimos gyvenimą.

Kartais žmogus dažnai vaikšto, rūpinasi, skundžiasi ir tikisi, kad išgydys ligą, bet jei iškeltum jam sąlygą: „Arba dirbkite su sa­vimi ir išsivaduokite iŠ stresų, arba nebeateikite", jis nustos vaikščio­jęs. Jis geriau sirgs.

Kartais ekstrasensai griebiasi alegorijų. Tai būdas pasakyti tie­są nešokiruojant ligonio. Protingas supras. Ekstrasenso žodžius val­do aukščiausiosios galios, kurių išmintis neginčijama.

Apsilankęs pas ekstrasensą, žmogus turi įgauti viltį, impulsą, gerų emocijų, savo neteisingo gyvenimo įvertinimą, — tada jis ga­lės ištaisyti klaidas. Jis turi gauti žinių ir nuspręsti, ką toliau dary-


 

 


 

180


 

181


 

ti, — eiti pas gydytoją ar grįžti. Kuo sunkesnė liga, tuo reikia ryj tingiau veikti. Kas to negavo ir nusivylė, težino: ekstrasensą pas| rinko pats.

Jei dvasia davė ženklą ir kažkas pajuto, kad nuo jo ranki sklinda gydanti energija, džiaukitės, padėkite sau, savo šeima) draugams. Įdėmiai save stebėkite. Tai ne pokštai, bet rimta vciklt Pasiryžkite tobulėti. Jei jūsų noras tyras, jums bus padėta, bet iš karto. Pirmiausia turite pajusti, kad nuosavo proto nebeužtenki Nelaukite Dievo išmaldos, nes elgetoms lieka trupiniai. Dvasit peną reikia užsitarnauti. Ir šiuo atveju galite sau padėti atleisdaJ mi; priverskite veikti galvą. Pirmiausia ekstrasensas turi pažinti sa< ve ir padėti sau. Deja, noriau mokomi ligoniai.

Praktišką protą turinčiam šiuolaikiniam žmogui sunku įsi­vaizduoti, kad atleidimu ką nors galima pasiekti, nebent vidinį pasitenkinimą dėl garbingo poelgio. Sunku patikėti tuo, ko nema­tai. Tai būdinga net ir liaudies gydytojams. Gydymas rankomis ma­tomas, vadinasi, jis padeda. Bet tai tik pradžia.

Bet tas, kieno dvasia atsivėrė ir kuris nori daryti gera, tiki, kad jam pasiseks. Ta sėkmė — sveikata, gerovė ir judėjimas pir­myn.

Teko sutikti liaudies gydytojų, kurie norėjo suvokti, kas jiems yra, iš kur atsiranda liga, — iš šio ar buvusio gyvenimo ir t. t. Bet po mano žodžių tik ir girdžiu: žinau, žinau, žinau.

Deja, iš žinojimo maža naudos. Nuo negalios reikia vaduotis. Kaip? Jau mokiau: atleiskite stresui-priežasčiai. Kartais lengviau pa­aiškinti nieko nežinančiam nei tam, kuris lankė daug kursų, per­skaitė daugybę knygų. Jaučiu atoveiksmį, norą išsisukti, nes kiek­vienas toks žiniuonis turi savo idėją fiks ir savo techniką.

Dar sykį pabrėžiu: vienintelė išlaisvinanti jėga Visatoje — atleidimas, kurio mus mokė Kristus. Tai ne mano mokymas. Aš tik tarpininkė.

Dvasiniam tobulėjimui trukdo dogmos. Yra tokių parapsi­chologijos dėstytojų, kurie neigia medicinos žinias. Dievo karalys­tėje veikia auksinė taisyklė — žinios praturtina. Jei tam tikru metu


 

ir trukdo, tai toliau be medicinos neišsiversime. Kiekvienas mo-f toj aš, dėstantis savo teoriją kaip vienintelę tiesą, pamiršta pasa­lti mokiniui: „Gyvybiška tai, kas eina per sielą ir pradeda veikti, nes veiks ir tada, kai mūsų nebus", — taigi neatlieka svarbios užduo­ties. Išmintingas mokytojas moko bendrauti, gerbti priešininką, nes įgalite netrukus suvokti, kad tai ne priešininkas, o draugas. Mūsų [kelias tas pats.

Nežinau, ar įtikinau oponentus, kad kaltinimai ir patyčios — tai abipusė klaida. Bet protingas iš klaidų mokosi.

Jei ligonis iŠ mediko nueina pas ekstrasensą, kažkas negerai medicinoje. Jei atvirkščiai, blogai su ekstrasensu. Abiem šalims rei­kia daryti išvadas.

Bet labiausiai atsakingas pats žmogus. Kol sveikata atiduoda­ma taisyti kaip automobilis, tol nieko gero nelauk. Niekas neišgy­dys ligos, kurią kaupėte metų metus. Negali, neprivalo, nepajėgia! Liga — tai žmogaus pamoka, patys ją įsileidote. Jei to nesuvoksite, kentėsite.

Žinau, kaip širsta tie, kurie atėję pas mane turi priimamaja­me perskaityti „Atleidimas, meilė, sveikata", bet be išankstinių ži­nių mes nesusikalbėsime. Manau, kad išprususiam žmogui tai ne­sunku, ir tada mūsų bendravimas bus konkretus, tikslingas.

Pyktis ir pavydas siaučia taip smarkiai, kad išplinta po visą miestą. Vaistinėje raminamuosius perka tik bailūs ir pikti žmonės. Žinia, piktuolis nepasikeis — jis turi būti piktas. Bet kas nuo mano mokymo pasveiksta, žino, kad gėris maitina dvasią, duoda viltį to­bulėti. Jūsų džiaugsmas — mano džiaugsmas. Manyje jūsų meilė. Jei dabar skaitote šias eilutes, suvokiate, kad bendrauju su jumis. Kiekvienam ekstrasensui žinomi tokie išgyvenimai, džiaugsmai. Tradicinė medicina bijos likti atstumta. Baimės, net nepagrįstos, didelės akys.

Gydytojai ypač bijo naujovių, nes bus išjuokti kolegų. ] para-mediciną linkės gydytojas nutars likti anonimu. Gerai suprantu, nes moku skaityti mintis, ir žinau, kas slepiasi už minčių, — regiu priežastis ir pasekmes. Atleiskite savo baimei...


 

183


 

Kartokite šias eiles:

Kuo labiau kriauklė susivijus,

Tuo didesnis ir vertesnis perlas.

Kuo didesnis žmogaus Širdies skausmas,

Tuo labiau jis geba kurti.

Iš džiaugsmo negimsta nieko tobulo.

Kūrybai reikia kančios.

Aino Kabe

i

Kiekvienas mokslas kažkada atsirado ir išsikovojo sau teisę egzistuoti. Kiekvienas tikras mokslas prisiderino prie jau esamų • mokslų, neišstūmė jų. Protingas supras.

Iki šiol žmonės gyveno instinktų lygiu. Per šį laiką dirbo tik 5 — 6 procentai jų smegenų. Tai mokslas per kančias. Pastaruosius du tūkstančius metų žmogaus smegenys buvo pasirengusios atsi­verti, bet dabar tas poreikis virto būtinybe. Žmonija kryžkelėje — tie, kurie priima Kristaus Mokymą apie Visatos Išlaisvinimą, žen­gia pirmyn. Kas nepriima, tie... ritasi atgal.

Pasaulinė praktika rodo, kad tradicinė medicina vis dažniau stengiasi pasinaudoti nepaprastų gebėjimų žmonių paslaugomis.

Kartojimas — mokymo motina.

Kartojimas — mokymo motina

Si knygos dalis atsirado dėl žmogaus vertelgiško požiūrio į save ir į sveikatą. Pabrėšiu, kad ir ką žmogus darytų, — daro sau. Kartojimas — mąstymo galimybių plėtojimas.

Lėtai skaitydamas, žmogus mąsto, sistemina, tampa protin­gesnis. Skubotumas — paviršutiniškumo požymis. Daugelis sako, kad daug kartų perskaitė „Meilė, atleidimas ir sveikata", jie gauna informaciją, kurios nepastebėjo praėjusį kartą; sulig kiekvienu skaitymu jie sveiksta. Kodėl? Nes jie vis geriau suvokia savo ligų


 

priežastis. Bet dažnai būna ir priešingai. Kiekvienas mokosi, kaip sba.

Žmogus gimsta, kad mokytųsi, o mokosi per blogį. Kaip ir riša būtis, mokymasis turi dvi puses, dvi galimybes:

—  per mokymąsi,

—  per kančias.

Prieš du tūkstančius metų žmonija jau galėjo mokytis per mo­kymąsi, t. y. protingai, jiems buvo atsiųstas Kristus, mokės atleidi­mu išlaisvinti blogį ir atsiverti gėriui. Dauguma žmonių pasirinko kančios kelią. Žmogaus pasirinkimas — šventas ir laisvas. Bet rei­kia žinoti, kad veiksmai turės pasekmes.

Kas mokosi per kančias, teršia save ir Žemę. Taip užteršėme Žemę, kad ji būtų išnykus, jei mums būtų leista ir toliau mokytis kvailai, per kančias. Mes gyvename Visatoje ne vieni, — esama jėgų galingesnių ir protingesnių už mus. Jos vertina Žemę, palaiko Visatos pusiausvyrą, nori padėti mums dvasiškai, kad taptume iš­mintingesni.

Ši pagalba vykdoma greitai, nes mūsų fizinis tobulėjimas ap­lenkė dvasinį. Dvasinio tobulėjimo pagreitis didinamas dėl stresų keliamų kančių. Teigiama jų pusė ta, kad žmogus pats ima ieškoti ir surasti dvasinę išmintį. Nei atskiro kūno, nei žmonijos negalima išgydyti fiziniu lygiu, nes dauguma ligų — chroniškos.

Meilė — gyvenimo pagrindas ir kūrėja.

Meilės energijos yra visur, jos daug, bet VISAS BLOGIS pa­sireiškia dėl jos trūkumo... Šiais laikais blogio labai daug.

Kas yra VISAS ir iš kur ši prieštara?

VISAS — tai žmonės, gyvūnai, medžiai, krūmai, situacijos, problemos ir t. t. Trumpai sakant — tai gyvenimas.

Kad gyvenimas būtų geras, meilės energija turi apimti VISUS ir VISKĄ. Nepakanka, kad meilė suversta į kampą ar rūpestingai laikoma lentynose taip kaip elektronai, — niekingai, versdami juos judėti elektros grandine, apšviečiame kambarį.


 

 


 

184


 

185


 


 

piiežastis. Bet dažnai būna ir priešingai. Kiekvienas mokosi,


 

Kartokite šias eiles:

Kuo labiau kriauklė susivijus,

Tuo didesnis ir vertesnis perlas.

Kuo didesnis žmogaus širdies skausmas,

Tuo labiau jis geba kurti.

Iš džiaugsmo negimsta nieko tobulo.

Kūrybai reikia kančios.

Aino Kabe

Kiekvienas mokslas kažkada atsirado ir išsikovojo sau teis egzistuoti. Kiekvienas tikras mokslas prisiderino prie jau esamjj mokslų, neišstūmė jų. Protingas supras.

Iki šiol žmonės gyveno instinktų lygiu. Per šį laiką dirbo tik — 6 procentai jų smegenų. Tai mokslas per kančias. Pastaruosiuj du tūkstančius metų žmogaus smegenys buvo pasirengusios atsij verti, bet dabar tas poreikis virto būtinybe. Žmonija kryžkelėje tie, kurie priima Kristaus Mokymą apie Visatos Išlaisvinimą, žen< gia pirmyn. Kas nepriima, tie... ritasi atgal.

Pasaulinė praktika rodo, kad tradicinė medicina vis dažniai stengiasi pasinaudoti nepaprastų gebėjimų žmonių paslaugomis.

Kartojimas — mokymo motina.

Kartojimas — mokymo motina

Si knygos dalis atsirado dėl žmogaus vertelgiško požiūrio į save ir į sveikatą. Pabrėžiu, kad ir ką žmogus darytų, — daro sau.

Kartojimas — mąstymo galimybių plėtojimas.

Lėtai skaitydamas, žmogus mąsto, sistemina, tampa protin­gesnis. Skubotumas — paviršutiniškumo požymis. Daugelis sako, kad daug kartų perskaitę „Meilė, atleidimas ir sveikata", jie gauna informaciją, kurios nepastebėjo praėjusį kartą; sulig kiekvienu skaitymu jie sveiksta. Kodėl? Nes jie vis geriau suvokia savo ligų


 

Žmogus gimsta, kad mokytųsi, o mokosi per blogį. Kaip ir Visa būtis, mokymasis turi dvi puses, dvi galimybes:

— per mokymąsi,

—  per kančias.

Prieš du tūkstančius metų žmonija jau galėjo mokytis per mo­kymąsi, t. y. protingai, jiems buvo atsiųstas Kristus, mokęs atleidi­mu išlaisvinti blogį ir atsiverti gėriui. Dauguma žmonių pasirinko kančios kelią. Žmogaus pasirinkimas — šventas ir laisvas. Bet rei­kia žinoti, kad veiksmai turės pasekmes.

Kas mokosi per kančias, teršia save ir Žemę. Taip užteršėme Žemę, kad ji būtų išnykus, jei mums būtų leista ir toliau mokytis kvailai, per kančias. Mes gyvename Visatoje ne vieni, — esama jėgų galingesnių ir protingesnių už mus. Jos vertina Žemę, palaiko Visatos pusiausvyrą, nori padėti mums dvasiškai, kad taptume iš­mintingesni.

Ši pagalba vykdoma greitai, nes mūsų fizinis tobulėjimas ap­lenkė dvasinį. Dvasinio tobulėjimo pagreitis didinamas dėl stresų keliamų kančių. Teigiama jų pusė ta, kad žmogus pats ima ieškoti ir surasti dvasinę išmintį. Nei atskiro kūno, nei žmonijos negalima išgydyti fiziniu lygiu, nes dauguma ligų — chroniškos.

Meilė — gyvenimo pagrindas ir kūrėja.

Meilės energijos yra visur, jos daug, bet VISAS BLOGIS pa­sireiškia dėl jos trūkumo... Šiais laikais blogio labai daug.

Kas yra VISAS ir iš kur ši prieštara?

VISAS — tai žmonės, gyvūnai, medžiai, krūmai, situacijos, problemos ir t. t. Trumpai sakant — tai gyvenimas.

Kad gyvenimas būtų geras, meilės energija turi apimti VISUS ir VISKĄ. Nepakanka, kad meilė suversta į kampą ar rūpestingai laikoma lentynose taip kaip elektronai, — niekingai, versdami juos judėti elektros grandine, apšviečiame kambarį.


 

 


 

184


 

185


 

Meilės energija turi tekėti taip, jog žmogus ją pajustų, kad j| myli, pats pamiltų, ir kitas tai pajustų. Dabar žmonės sako: „Myliu, bet manęs nemyli". Tokią širdgėlą jaučia visi: vyrai, moterys, vaikai. Kuo žmogus jaunesnis, tuo šis jausmas stipresnis jau iš pradžių, nuo gimimo, tuo greičiau jis kaupiasi.

Kas teigia, kad nebijo, jog jo nemyli, ar jam nereikia meilės, nepažįsta jos. Jis nesuvokia, kad būtį lemia nematoma tikrovė, kad materija — tik maža Visavienybės, kitaip vadinamos Dievu, dale­lė. Mūsų krizės priežastis — Dievo neigimas. Žmonės priima Die­vą piktai, nekęsdami, su baime, žodžiu, neprotingai.

Meilės energijos srautą blokuoja baimė, ypatinga baimė, kad manęs nemyli, — tai pati didžiausia baimė.

Kūnui mirus, dvasiai — tai gyvenimo pamokos pabaiga. Po pertraukos dvasia ateina į kitą pamoką jau kitame kūne. Mirus meilei, miršta ir dvasia. Dvasia to bijo, nes ji — meilės energijos visuma, kurios atkurti neįmanoma.

Baimė, kad manęs nemyli, stūkso lyg siena biolauko krašte, todėl prasibrauti pro ją galima tik fiziškai. Brovimasis pro fizinę baimės sieną sukelia nerimą, susierzinimą, tuštumos pojūtį širdyje, norą pašalinti dirgiklį.

Visi pažįstate būseną, kai atėję pas žmogų jaučiate irzulį, liū­desį, beprasmybės pojūtį, pykstate ant savęs, gailitės atėję, nors žinojote, kad taip bus. Jaučiate neigiamą energiją dėl to, kad su­sidūrė jūsų baimės sienos. Kuo labiau vienas kito neatitinkate, tuo labiau nusiviliate.

Be meilės nėra gyvenimo, tad žmogus vis atkakliau braunasi per baimės sieną, kuri ilgainiui storėja, kelia daugiau skausmo. Dėl baimės sienos seksas tampa įmantresnis, bet jis nepasotins jūsų sielos.

Iš kur kyla baimė?

Kažkada seniai pramotė sumanė valdyti vyrą. Tai buvo mate­rializmo pradžia. Moters valdžia iš žmogaus padarė daiktą.

Tai buvo žmogaus smegenų tobulinimo pašalinis negatyvus efektas, kuo ir buvo įrodyta, jog protas — gerai, bet gamtos dėsnių


 

lis niekad nepranoks. Žmogui neduota valdyti Dievo. Niekas nega­li nieko valdyti. Santuokos saitai nėra vergų grandinės.

Dievas liepė vyrui būti galva, moteriai — kaklu. Jų pareigos n teisės — puikios. Jie turi tuo džiaugtis ir žinoti, kad jų vieta ten, kur ji skirta. Jeigu galva nori nusukti kaklą, tai kvaila galva. Išmin-lingas valdovas aukština savo tautą, nes žino, kad be jos — jis ne valdovas. Tai, kad vyras valdė moterį, yra eilinė žmonijos klaida, dėl kurios turėjome kentėti.

O jei savo ruožtu kaklas nori būti aukščiau už galvą, tai toks kūnas negali būti sveikas. Bet toks moters noras.

Dauguma ir vyrų, ir moterų tvirtai įsitikinę: kalta priešinga pusė. Kaltinimams palaikyti jie turi daug svarių įrodymų iš gyveni­mo, bet kaip nusivilia nelaimingasis kankinys, kai jo niekas nepa­geidauja išklausyti.

Kas nori valdyti bet kuria kaina, supyks, jeigu jam pasakysi: „Nėra nei blogo, nei gero. Bet koks blogis turi gėrio, o geria — blogio. Tereikia pamatyti. Visas kančias žmogus pritraukia savo klaidingu mąstymu. Ištaisykite savo mąstymą, išlaisvinkite pyktį, ir sutuoktinis pasikeis. Būtinai".

Dauguma supykusiųjų negali tuo patikėti —juk jie įpratę vis­ką gauti jėga.

Kai kurie bijo, kad bet kuri frazė yra tiesioginis kaltinimas. Pamenu vieną simpatišką mokyklos direktorę. Kuo ilgiau ji klau­sėsi, tuo mažiau girdėjo, — baimė, kad ją apkaltinsiu, jog ji bloga, akivaizdžiai stiprėjo. Ji nieko nebesuprato, jos galvą ėmė slėgti ne­malonus sunkumas — taip ji norėjo būti gera. Tariau: „ Visi žmonės iš prigimties geri. Taip pat ir jūs. Bet jūsų stresai turi būti išlaisvinti". Ji susileido kaip pradurtas balionas. Neigiamos energijos užtvanka akimirksniu sugriuvo. Prieš mane stovėjo bausmės išsigandusi mo­kinukė, nesuvokianti, kad niekas jos nebaus. Ji labai priprato prie pylos. Toks štai yra baimėje gyvenantis žmogus. Si moteris jautė labai stiprią baimę.

Skirtinguose gyveniniuose būname ir vyru, ir moterimi, todėl materializmas — pamoka žmonijai. Mes norėjome sužinoti, kas


 

 


 


 

186


 

187


 

 


 

Meilės energija turi tekėti taip, jog žmogus ją pajustų, kadi myli, pats pamiltų, ir kitas tai pajustų. Dabar žmonės sako: „Myli bcl manęs nemyli". Tokią Širdgėlą jaučia visi: vyrai, moterys, vaiki Kuo žmogus jaunesnis, tuo šis jausmas stipresnis jau iš pradži| nuo gimimo, tuo greičiau jis kaupiasi.

Kas teigia, kad nebijo, jog/'o nemyli, ar jam nereikia meilį nepažįsta jos. Jis nesuvokia, kad būtį lemia nematoma tikrovė, kl materija — tik maža Visavienybės, kitaip vadinamos Dievu, dūli lė. Mūsų krizės priežastis — Dievo neigimas. Žmonės priima Di| va piktai, nekęsdami, su baime, žodžiu, neprotingai.

Meilės energijos srautą blokuoja baimė, ypatinga baimė, ld manęs nemyli, — tai pati didžiausia baimė.

Kūnui mirus, dvasiai — tai gyvenimo pamokos pabaiga, pertraukos dvasia ateina į kitą pamokų jau kitame kūne. Mirt, meilei, miršta ir dvasia. Dvasia to bijo, nes ji — meilės energijJ visuma, kurios atkurti neįmanoma.

Baimė, kad manęs nemyli, stūkso lyg siena biplauko kraštl todėl prasibrauti pro ją galima tik fiziškai. Brovimasis pro fizinį baimės sieną sukelia nerimą, susierzinimą, tuštumos pojūtį širdyje,1 norą pašalinti dirgiklį.

Visi pažįstate būseną, kai atėję pas žmogų jaučiate irzulį, liū­desį, beprasmybės pojūtį, pykstate ant savęs, gailitės atėję, nors žinojote, kad taip bus. Jaučiate neigiamą energijų dėl to, kad su­sidūrė jūsų baimės sienos. Kuo labiau vienas kito neatitinkate, tuo labiau nusiviliate.

Be meilės nėra gyvenimo, tad žmogus vis atkakliau braunasi | per baimės sieną, kuri ilgainiui storėja, kelia daugiau skausmo. Dėl baimės sienos seksas tampa įmantresnis, bet jis nepasotins jūsų sielos.

Iš kur kyla baimė?

Kažkada seniai pramotė sumanė valdyti vyrą. Tai buvo mate­rializmo pradžia. Moters valdžia iš žmogaus padarė daiktą.

Tai buvo žmogaus smegenų tobulinimo pašalinis negatyvus efektas, kuo ir buvo įrodyta, jog protas — gerai, bet gamtos dėsnių


 

JH niekad nepranoks. Žmogui neduota valdyti Dievo. Niekas nega-nieko valdyti. Santuokos saitai nėra vergų grandinės.

Dievas liepė vyrui būti galva, moteriai — kaklu. Jų pareigos n icisės — puikios. Jie turi tuo džiaugtis ir žinoti, kad jų vieta ten, l ui ji skirta. Jeigu galva nori nusukti kaklą, tai kvaila galva. Išmin-nngas valdovas aukština savo tautą, nes žino, kad be jos — jis ne valdovas. Tai, kad vyras valdė moterį, yra eilinė žmonijos klaida, llčl kurios turėjome kentėti.

O jei savo ruožtu kaklas nori būti aukščiau už galvą, tai toks kūnas negali būti sveikas. Bet toks moters noras.

Dauguma ir vyrų, ir moterų tvirtai įsitikinę: kalta priešinga 9usė. Kaltinimams palaikyti jie turi daug svarių įrodymų iš gyvcni-10, bet kaip nusivilia nelaimingasis kankinys, kai jo niekas nepa-[cidauja išklausyti.

Kas nori valdyti bet kuria kaina, supyks, jeigu jam pasakysi: \itNera nei blogo, nei gero. Bet koks blogis turi gėrio, o gėris — blogio. \Tereikia pamatyti. Visas kančias žmogus pritraukia savo klaidingu ląstymu. Ištaisykite savo mąstymą, išlaisvinkite pyktį., ir sutuoktinis jasikeis. Būtinai".

Dauguma supykusiųju negali tuo patikėti — juk jie įpratę vis­iką gauti jėga.

Kai kurie bijo, kad bet kuri frazė yra tiesioginis kaltinimas. Pamenu vieną simpatišką mokyklos direktorę. Kuo ilgiau ji klau­sėsi, tuo mažiau girdėjo, — baimė, kad ją apkaltinsiu, jog ji bloga, akivaizdžiai stiprėjo. Ji nieko nebesuprato, jos galvą ėmė slėgti ne­malonus sunkumas — taip ji norėjo būti gera. Tariau: „ Visi žmonės iš prigimties geri. Taip pat ir jūs. Bet jūsų stresai turi būti išlaisvinti". Ji susileido kaip pradurtas balionas. Neigiamos energijos užtvanka akimirksniu sugriuvo. Prieš mane stovėjo bausmės išsigandusi mo­kinukė, nesuvokianti, kad niekas jos nebaus. Ji labai priprato prie pylos. Toks štai yra baimėje gyvenantis žmogus. Ši moteris jautė labai stiprią baimę.

Skirtinguose gyvenimuose būname ir vyru, ir moterimi, todėl materializmas — pamoka žmonijai. Mes norėjome sužinoti, kas


 

 


 

186


 

187


 

ta   l

^^^^^M


 

atsitiks pažeidus gamtos dėsnius ir leidus daiktams mus valdyti Noras valdyti, būti pranašesniems atima protą, susargdina kūną \\ to, kuris valdo, ir to, kuris leidžiasi valdomas.

Nuo tos akimirkos, kai pramotė užsimanė valdyti vyrą, joji užgeso motinystės instinktas.

Ką tai reiškia?

Kai pramotė guldavosi su vyru, ji pradėdavo vaiką. Tai buvo1 instinktų lygmuo, ir vaikas, dvasioje atėjęs prie simbolinio savo gyvenimo slenksčio, gimdavo meilėje. Žinia, dvasia — tai „ego". Ego turi dvi puses: savigarbą ir egoizmą. Kiekviena dvasia nori meilės, nori, kad ją pakviestų į gyvenimą. Išnykus pramotės ins­tinktui, prasidėjo seksas, o motina, užsiimanti seksu, tiksliai neži­no, kada pastos. Vaikas, atsidūręs ant gyvenimo slenksčio, neišven­gia tėvų problemų, nes neigiamos emocijos pasižymi greitumu. Blo­gio kojos ilgos.

Vaiko dvasios esmė — meilė, nuoširdi, tyra ir amžina. Bet vaikas švelnus ir pažeidžiamas, todėl bemat pajunta, kad jo nemy­li, nes niekas nesako: „Aš tave myliu. Ateik ir auk gyvenimo džiaugs­mui". Baimę, kad manęs nemyli, žmonės dažniausiai perima iš pra­ėjusių gyvenimų.

Kam daugiau duota, to ir atsakomybė didesnė. Pramotės pro­tas buvo neišlavintas, o šių laikų motinos — kur kas stipresnis, vadinasi, pastaroji turi elgtis sąmoningiau.

Šiuolaikinė motina nėštumo metu klysta, nesuvokdama, kad šalia jos — aukšta dvasia, viską girdinti, matanti, suprantanti, no­rinti patirti visas fizinio gyvenimo pamokas. Ji viską daro dar vis per kančias, nors derėtų per mokymą, kurio laikas jau atėjo.

Motina — pirmasis mokytojas. Kiekvieno mokytojo parei­ga — mokyti tikrosios išminties. Šiuolaikinis materialinis žmogus neturi tikrosios išminties, tad mokytojų darbas sunkus. Bet kūnas šių pasiteisinimų negirdi.

Dvasia, siela ir kūnas gyvena pagal gamtos dėsnius. Jei protas klaidingai suvokia gyvenimą, kenčia kūnas. Neteisingai mokantysis


 

prisiima kaltę, kuri sukelia nervingumą, nepasitikėjimą, verčia ieš­koti kitų žmonių klaidų.

Motina, kaip mokytojas, turi mokėti teisingai mokyti dėl sa­vęs ir ateinančių kartų, dėl savęs ir savo vaikų būsimų gyvenimų, liet kurio žmogaus mintis turi poveikio galią, bet galingiausia — motinos mintis. Nematomas ryšys su motina — amžinas.

Motina turi atsiprašyti vaiko už tai, kad:

—  pradėjusi jį, nepakvietė gyventi su meile;

—  nešiodama jį, nepaaiškino blogų minčių, žodžių, poelgių,
neatsiprašė jo;

—  nežino, kad vaikas gimsta pats ir tik laukia motinos meilės
šauksmo;

—  gimdydama suteikė vaikui ne meilę, o baimę, kad jo ne­
myli.

Motina turi atsiprašyti savęs, kad to nežinojo ir nepadarė. Visos neištaisytos klaidos motinos širdyje palieka kaltės jausmą.

Motina turi atsiprašyti savo kūno, kad taip jam pakenkė.

Vaikas — tai šeimos židinio veidrodis, pripažįsta tai tėvai ar ne. Ir kiekvienas šiuolaikinis vaikas privalo už visa tai atleisti mo­tinai. Tada jie nesijaus tėvų nemylimi. O juk tai ne šiaip rūpestis, bet tikras sielvartas, nes savininkiška Šiuolaikinių tėvų meilė skau­džiai žeidžia.

Šiuolaikinis vaikas mielai pripažįsta tokį tipišką teiginį: „Ži­nau, kad mane tėvai myli, bet to nejaučiu, o jaučiu, kad nemyli. Jie tik draudžia, įsakinėja, moko, o tai mane skaudina".

Brangiosios motinos! Supraskite, tai ne kaltinimai, o klaidos, kurias reikia taisyti. Tėvai gali net per daug mylėti vaiką, bet ta meilė atsimuša į baimės sieną ir vaiko nepasiekia, o pasiekia visiš­ka didelės dvasinės meilės priešingybė — savininkiška meilė. Ji ir skaudina. Motina valdo vaiką savo baime nuo pat kūdikystės. Mo­tina ir vaikas susiję nematoma bambagysle, tad motinos valdžia pasireiškia per saulės rezginį. Žindomo kūdikio medžiagų apykai­tos sutrikimai, infekcijos, sukeliamos žarnyno bakterijų, gastritas, žarnyno uždegimas ir t. t. reiškia, kad motina išsigandusi ir pikta.


 

 


 

188


 

189


 


 

Kai žmogus atleidžia savo baimei, kad jo nemyli, tai jis pajun­ta meilę ir gamtai. To užtenka, kad gyventum, galėtum nusiraminti ir pradėtum mąstyti.

Bet žmogui reikia, kad jį mylėtų VISI, kitaip jis nelaiko savęs žmogumi, tad vis grįžta pas savo gentainius, tačiau jo nusivylimas didėja. Jis reikalauja, aikštijasi, kaltina, pyksta, pavyduliauja ir 1.1. Nesupranta, kad tai iŠ esmės prievarta, kuria meilę galima tik at­baidyti.

Norintys būti mylimi, težino, kad meilę pritraukia tik meilė. Panašus traukia panašų. Išvaduokite savo meilę iš baimės gniauž­tų, tada jus mylės.

Baimė, kad manęs nemyli, blokuoja IV, V, VI ir VII čakras (meilė, bendravimas, viltis, tikėjimas). Dažnai šie blokai tokie stip­rūs, kad žmogus neigia turįs baimę. Bet jei kas nors šalia išsiva­duos iš baimės, jį tai paveiks raminamai. Siela pamažu atsivers gėriui. Paskui džiaugsmas bus abipusis. Kas reikalauja iš kito, sa­kydamas: „Te jis pradeda, jis juk kaltas", — težino, kad tas kitas atėjo atlikti šio tavo užsakymo. Tau ir tavo baimei reikėjo sukrė­timo.

Daugelis bijo baimės ir ją neigia. Tai panašu į kitų kaltinimus.

Puskurtis ir pusaklis vyras atsižegnoja nuo savo streso, nes nenori, kad kas nors keiksnotų jo mielą žmonelę. Baimė taip už­blokavo jo smegenis, kad jis net nepastebi, jog „žmoną" sutapatina su visomis moterimis (jo liga dešinėje pusėje), jam neateina į gal­vą, kad stresus sukėlė motina, teta, kolegės, buvusios mylimosios. Nei iš šio, nei iš to ncapkurstama ir neapankama.

Jei organas negaluoja, klauskite:

—  Kokia baimė užblokavo organo veiklą?

—  Kodėl akis nenori matyti?

—  Kodėl ausis nenori girdėti?

O gal jūs tiesiog norite pasirguliuoti? Nepamirškite, kad gy-i venimas juda į priekį, panašus traukia panašų, — liga rusena kaip, ugnis po pelenais.


 

Ligos priežastį rasite mąstydami logiškai. Neigdami nepagy-dysite kūno. Kūnui nereikia pasiteisinimų, aiškinimų, argumentų, įam reikia laisvės! Kūno kalba logiška (žr. stresų išsidėstymo len­teles).

Atėjo į priėmimą jauna, graži, pasipuošusi moteris, pabrėžti­nai gerų manierų, net su vaidybos elementais. Ji nesuprato, kad gamta ir taip ją apdovanojo akivaizdžiu grožiu. Perdėtas prašmat­numas reiškė baimę, kad jos nemyli. Ji papasakojo, kaip vaikščiojo pas gydytojus, kol pagaliau pasiekė įžymiausią gydytoją, sustabdžiu-sį ligą pusmečiui. Malonu matyti mokantį elgtis žmogų, bet nema­lonu matyti žmogų, kuris save apgaudinėja.

Ji skundėsi galvos skausmais ir ginekologinėmis ligomis, dėl ko jai net buvo įtarta onkologinė patologija. Moteris užima aukštą postą ir mano, kad ligos kilo dėl darbo. (Jausmai teisingi, bet min­tys klaidingos). Abejoja, ar galėtų dar rasti kitą darbą, kur užimtų tokias aukštas pareigas.

Pamėginau paaiškinti jos ligos priežastis.

Galvos skausmai atsiranda dėl baimės, kad jos nemyli. Ji ma­nęs nenutraukė ir nepuolė prieštarauti, kad jokios baimės neturin­ti. Ji — šiuolaikinės verslo moters etalonas — buvo santūri, išauk­lėta, bet nesuvokė, kad be tų puošmenų negali išsiversti, nes trokš­ta būti mylima, jos atsirado dėl baimės, kad kitaip jos nemylės. Galvą skaudėjo dėl vyriškų vadovavimo manierų ir norint patikti vadovybei.

Dešinės jos kiaušidės cistą išgydė geras gydytojas. Privatus gydytojas žmonių įsivaizduojamas kaip turčius, nors taip ir nėra. Pasitikėjimas gydytoju moterį nuramino, pašalino baimę, ir cista išnyko. Bet cistos ir sąaugos priežastys liko. Tai baimė, kad ji ne­moka ūkiškai tvarkyti reikalų. Subtiliau tariant: esu gerbiama, dirbu prestižinėj firmoj ir negaliu sugadinti firmos vardo. Negaliu pavesti kitų.

Sąaugos = mėšlungiški bandymai apginti savo įsitikinimus, savo vaizdinius. Žmogus su užblokuota galva kitam to neprisipa­žins, gerai, jei bent sau prisipažins.


 

 


 

792


 

193


 

Moters kūnas nuolatos save primena ligomis: „Prašau išlala* vinti stresus, ir tada tą patį darbą atliksi be įtampos, ligų, bereikalingo jėgų eikvojimo, o svarbiausia — moteriškai, šiltai, su meile, nieko neskaudindama!"

Pabrėžiu:

Gamtoje nėra kaltės, yra klaidos. Klaida — tai gerai, nes ji moko.

Klaidas reikia taisyti, kad į rody t ūme kūnui, kad jį mylime, kad tapome išmintingesni.

Kaltės jausmas — žmogaus išmonė, bet ir ją reikia išlais­vinti.

Vaiko kaltės jausmas atsiranda dar motinos įsčiose. Jei pei gimdymą vaikas sužaloja motiną, net jei ji pati kalta, nes baime užblokavo gimdymo kanalą, jis įgyja kaltės jausmą, nes sužalojo patį brangiausią žmogų. Bet koks kišimasis į gimdymo procesą, nei medikų, gali sustiprinti kaltės jausmą. Toks vaikas bailiai žiūri j motiną, nesuvokdamas, kad tapo vergas, kuris erzina kitus savo nuolankumu; toks vaikas gali tiesiog sukelti įtūžį.

Dukters patiriamas kaltės prieš motiną jausmas verčia ją pri­siimti motinos problemas, bet mūsų laikais į akis krenta tik prasta motinos materialinė būklė, bent jau taip visi sako. Šiandien dėl šios priežasties jaunų moterų, net iki 20 m. amžiaus, gimdose at­siranda augliai. Tai ne tik vargingųjų problema.

Merginoms ir jaunoms moterims nutrūksta menstruacijų cik­las arba jos tampa nevaisingos. Priežastis — tas pats kaltės prieš motiną (ir tėvą) jausmas, baimė, kad nebemylės, jei būsiu kvailė. O būsiu protinga tik tada, jei neleisiu pinigų, klausysiu tėvų, jaudin­siuos dėl motinos rūpesčių. Geras vaikas taip ir elgiasi. Bet štai tik vaiko kūnas negali funkcionuoti, jei energiją blokuoja baimė dėl materialinių problemų.

Vienas rūpestingas senelis atnešė man savo septyniolikmečio anūko nuotrauką. Sis nukrito iš ketvirto aukšto ir jau pusmetį gu­lėjo ligoninėje su dubens ir kojų lūžiais, bet kaulai negijo. Dar daugiau — išsivystė kaulų uždegimas. Pirminė traumos priežas-


 

tis — baimė, kad manęs nemyli. Tik šis stresas verčia daryli lu-pui-tingus poelgius — šiaip sau iš ketvirto aukšto nekrentamu! Dubini e seimą. Lūžęs dubuo = suirusi šeima. Kojas valdo baime įlėl ekonominių problemų. Tėvų kivirčai, ekonominių problemų kelia­mi nemalonumai, be to, dabar prisidėjusios gydymo išlaidos — vi­sa tai užblokavo gijimo energiją, todėl ir kaulai ncsuaugo.

Po savaitės aplankęs anūką, senelis sutiko jį koridoriuje su ramentais. Greitai jaunuolis buvo išrašytas namo.

Žmogui, turinčiam didelį kaltės jausmą, kiekvienas žodis gali virsti priekaištu = kaltinimu. Dažnos nuoskaudos, nebylūs ginčai ar užsidarymas savyje = gynybinė pozicija = baimė „ką man pasa­kys?" trukdo normaliai bendrauti. Augdamas toks vaikas pats stip­rina kaltės jausmą, kol pastarasis ima trukdyti gyventi. Jaunam žmogui sunku bendrauti, trukdo išankstinė nuostata. Bendravimą blokuoja baimė, kad manęs nemyli, kiti tokį elgesį vadina kvailyste, chamizmu ir t. t. Kaupiasi nusivylimas ir kartėlis, kartais nuo lie­žuvio nusprūsta tokie žodžiai, kad pačiam pasidaro gėda. Šalina­masi vienmečių, pasirenkama vienatvė.

Baimė, kad manęs nemyli, blokuoja galvą, kaklą, pečius, sprandą, rankas, nugarą iki trečiojo slankstelio imtinai ir sukelia:

—   visas Šios srities ligas;

—  visas psichikos ligas;

—  visus psichikos nukrypimus:

 

1)        nesitvardymą;

2)        nekontroliuojamus, neprotingus poelgius;
,        3) atminties sutrikimus;

 

4)   prastus vadinamųjų „bukų" vaikų gebėjimus ar senų
žmonių skleroze;

5)   apatiją savo ir kitų atžvilgiu;

6)        neviltį;

7)        užsispyrimą;

8)        netikėjimą gėriu;

•;       9) visur tik blogio matymą ir ieškojimą; .••'•     10) padidėjusį reiklumą, perdėtą griežtumą; 11) visišką savo galimų klaidų neigimą.


 

 


 

194


 

195


 

Toks žmogus nesuvokia, kas gerai, kas blogai. Jei žmogus bl< kuoja baime, kad manęs nemyli, jis ima veikti ir dirbti tarsi nesi vomis rankomis. Net jei jis pats jaučia, kad viską daro gerai, b< kitiems taip neatrodo. Toks žmogus nejaučia teigiamų jausmų, jul jis neišsiverčia be baimės, kad manęs nemyli. Stiprėdama ši baimj kelia ir kitus stresus.

Žmogui būdingi trys pagrindiniai stresai: kaltės, baimės, pyl čio. Kiti (pvz., nerimas, apmaudas, neviltis, užsispyrimas, atsako) mybė ir t. t.) kildinami iš pagrindinio streso. Stresas turi savo kal­bą: iš streso ūmumo galima spręsti apie žmogaus išsilavinimą.

Panašus traukia panašų, tad besikaupdamas kaltės jausmas virsta baime, o baimė sukelia pyktį. Pyktis naikina žmogų.

Destruktyvus pyktis sukelia vėžį.

Vėžys išgyja išlaisvinus baimę, kad manęs nemyli. Tada leng­viau įveikiamas tam organui būdingas stresas.

PAVYZDŽIUI:

— galvos smegenų vėžys — baimė, kad manęs nemyli; ,   —skrandžio vėžys — prievarta;

• ';— krūties vėžys — vyro kaltinimas, kad jis manęs nemyli; — prostatos vėžys — baimė būti apkaltintam, kad nesi tikras vyras.

Šiuos pavyzdžius paremia konkretūs išgiję žmonės. Stresai taip išsišakojo, kad žmogus virto pikčiurna. Visi išgijusieji iš pri­gimties buvo geri, darbštūs, sąžiningi žmonės, bet baiminosi, kad jų nemylės. Jų darbštumas ir tvarkingumas pasidarė tiesiog pato­logiški, — tipiški pasaulio tobulintojai mano, kad be jų arba bent jau be jų rimbo sustos gyvenimas. Bet jie nepažino meilės, nes buvo jos vergai, nesuvokdami, kad vergui nedėkojama. Vergas pats nori patirti baimę, kad manęs nemyli. Neišsipildžiusios svajonės su­kėlė pyktį, paskui ir vėžį.

Ligos vystymasis.

Patologija neatsiranda tuščioje vietoje. Ligos nebūtų, jei gir-dėtume kūno siunčiamus signalus. Nebūtų negalavimų, jei galvo­tume teisingai. Žmogaus kūnas — jo draugas, kuris viską prižiūri, apie viską informuoja.


 

Iš mažų dalykų atsiranda dideli:

1.        Pirmajame etape, kai neigiamybė nedidelė, žmogus daž­
niausiai vakarais jaučia sunkumą, liguistumą, vidurių išsi­
pūtimą ir 1.1. Bet gydytojai nieko nenustato ir negydo. Dar
gerai, kad nepalaiko simuliantu arba neurotiku.

2.        Antrajame etape, kai kūnas mato, jog stresas neišlaisvina­
mas, jis pradeda koncentruoti neigiamą streso energiją, kad
žmogus galėtų jos daugiau „sukaupti". Juk jis negali išplės­
ti streso už savo paties ribų. Dėl to gali atsirasti matomas
ir jaučiamas patinimas.

3.        Trečiajame etape stresai kaupiasi ir tankėja, kad visi sutilp­
tų; o organuose ir ertmėse kaupiasi skysčiai, susidaro cis­
tos — gerybiniai augliai.

4.        Ketvirtajame etape atsiranda itin stambūs augliai.

Neapsieinama čia be pykčio. Labiausiai paplitusios ir gerai žinomos gleivinių ataugos — adenoidai ir polipai.

Gerybiniai augliai gali pasidaryti kieti kaip akmenys ir labai padidėti, bet jei žmogus nejaučia pykčio, vėžys neišsivystys.

Pagrįstas pyktis — irgi pyktis.

Iš esmės toks pat yra ir besaikio nutukimo mechanizmas.

Jei žmogus nevengia streso, nori ryžtingai spręsti problemas, tai jis ima tukti, o problemos vis kaupiasi. Nepadeda nei dietos, nei modernūs vaistai nuo nutukimo. Jei žmogus laikosi dietos, bet jam ir toliau nesiseka verslas, jis greitai vėl sustorėja. Kas nori grumtis su gyvenimu vienas prieš vieną, turi turėti plačią krūtinę.

Žmogus, išsivadavęs iš ekonominių problemų baimės, noro valdyti gyvenimą ir kitus, numeta svorį. Karingo būdo žmonėms tai sunku padaryti, nes jie pripratę laimėti.

Jiems priskirtume ir vadinamuosius „storaodžius", nesupran­tančius išorinio pasaulio signalų. Jie — pasyvūs kovotojai, panašūs į betoninę sieną. Baimė, kad manęs nemyli, juos verčia kentėti, viską sau prisiimti, bet jie ją giliai užslepia ir nuslopina.


 

 


 

196


 

197


 

Išsilaisvinti iŠ baimės aš mokau štai taip:

Įsivaizduokite, kad prieš jus baimė „manęs nemyli".

Ji gali jums kasdien kelti skirtingas emocijas. Bet žinote, jog tai jūsų baimė.

Dabar pradėkite su ja kalbėtis kaip su draugu, atėjusiu jūsų mokyti.

Atleidžiu tau už tai, kad atėjai pas mane.

Žinau, kad atėjai manęs įtikinti, jog nesi man priešas. Dė­koju tau, tapau išmintingesnis, dabar išeik. Atleisk, kad ilgą lai­ką kalinau tave savyje, apribojau tavo laisvę (bet kokia energija turi būti laisva).

Atleidžiu sau, kad priėmiau tave, kad anksčiau kitaip ne­galėjau.

Brangusis kūne, atleisk, kad baime „ manęs nemyli" pa­kenkiau tau tiesiogiai ir per kitus stresus.

Kartokite! Kartokite! Kartokite!

Vis labiau gilinkitės. Raskite savų minčių, kalbėkitės su sa­vuoju stresu kuo nuoširdžiau. Jei esate motina ir norite išgydyti vaiką, susisiekite su jo dvasia ir kartu atleiskite vaiko baimei, kad manęs nemyli. Įsivaizduokite, kad vaiko dvasia Šalia jūsų, kad ji viską girdi, mato, supranta, ir kartu su ja atleiskite visiems stre­sams paeiliui. Jau būdamas trejų metų vaikas gali pats su šiuo stre­su susidoroti ir noriai tuo kasdien užsiima. Vaikų su negalia dva­sios bijo pagyti — o jei jų taip nebemylės kaip dabar.

Dabar ja rūpinasi, ją lepina, ji dėmesio centre, vadinasi, ją myli. Praėjusiuose gyvenimuose jai labai trūko meilės, todėl baimę atsinešė ir į šį gyvenimą. Būna, kad vaiką taip kamuoja dvasinis skausmas, jog jis tampa užsispyręs ir piktas. Tada motina gali pati atleisti stresams kaip ir kūdikio atveju, kol vaikas pasikeis.

Daugelis vaikų bijo tėvo (motinos); kai kurie tai pasako garsiai.


 

Kodėl?

Vaikui reikia motinos meilės, bet ir jis nori duoti molinai sa­vo meile, kai jai bloga. Jis turi pereiti motinos baimės sieną ir patekti į jos biolauką, bet, būdamas jautrus skausmui, bijo los sie­nos. Kuo storesnė siena, tuo labiau nutolsta vaikas. Greitai jis visai bus nepasiekiamas. Vaikas tampa apatiškas, atbukęs, verksnus, li­guistas. Jei motina pasisodina jį ant kelių ir paglosto, tai ma/.asis ima raudoti taip, kad žodžiais neapsakysi. Geriausiu atveju molina supras, kad vaikui reikia išsiverkti, blogiausiu — supyks, atstums jį, — koks tu blogas, man nereikia verksnių.

Ak, koks gilus šiuolaikinių vaikų dvasinis sielvartas!

Paūgėjęs toks vaikas imamas žeminti, todėl tampa piktas ir kerštingas. Jo negatyvumas pasidaro didesnis už tėvų negatyvumą. Valdinga namų tvarka, kurią daro tėvai, sukelia netvarką. Tėvai pa­siteisindami sako: „Turiu du vaikus, bet vienas kruopštus, kitas — nevėkšla ".

Brangūs tėvai! Prisiminkite, kaip pradėjote savo vaikus. Juk pradėdami vieną burkavote lyg balandėliai, o kitas buvo pradėtas taikantis lovoje, su rusenančia nuoskauda širdyje. Taip jį „kvietėte" į gyvenimą... Vaikas — šeimos židinio atspindys. Taip buvo, yra ir bus. Didžiausi stresai perduodami pradėjimo metu. Atsiminkite tą laiką ir prašykite vaiko atleidimo.

Išlaisvinkite ir kitus stresus. Jei išlaisvindami pagrindinį stre­są prisiminėte kokią nors praėjusią neigiamybę, išlaisvinkite ir ją, juk ne veltui ji jus dabar aplankė. Paskui tęskite darbą su pagrin­diniu stresu.

Kadangi kiekvienas turi pagrindinį stresą, todėl žmogų leng­va apkaltinti, įbauginti, supykdyti. Jei kaltinimas nepagristas, o vė­liau paaiškėja, kad tas kaltinimas visai be reikalo sviestas, tai stre­sas vis tiek savo jau padarė. Jei neigiate, kad jis padidino kaltės jausmą, tai jis tikriausiai supyko arba išgąsdino, — tai jo darbas.

Išgąsdintas žmogus įgauna ne tik baimę, bet ir abejonę (kal­tės jausmas + baimė) arba pyktį (kaip jis taip gali elgtis?).


 

 


 

198


 

199


 

Žmogus priima daug stresų, nusivilia ir jaučiasi nelaimingas, nes jam nesiseka, jam bloga. Jis ieško kaltų, randa, verkia iš gai­lesčio sau ar įtūžta ant kaltų, bet tai nepadeda, nes priežastis liko nepanaikinta. Baimė, kad manąs nemyli, sunkina galvą, kelia mig­reną, kraujospūdį, liūdesį, persisotinimo gyvenimu jausmą, pykčio priepuolius, kuriuos keičia gailestis, o sielvartas vis didėja, kol ne­išlaisvinate baimės, kad manęs nemyli.

Kai pripažįstate kito nuomonę, kai jos baiminatės, kai ją su­reikšminate ir 1.1., kai nemokate prisitaikyti prie situacijos, — visa tai yra baimės, kad manęs nemyli, variantai.

Pabrėžiu: žmogus turi tris pagrindinius stresus, kurie sukelia baimę, kad manęs nemyli. Visi kiti stresai kyla iš jų. Kas geba nors šiek tiek galvoti, supras, kad tai tiesa.

Kuo sudėtingesni stresai, tuo sunkesnės ir ligos. Užblokuotos smegenys negali atleisti stresams, nemoka paprasčiau mąstyti. Juk protingas žmogus kalba paprastai, o besidedantis protingu šneka sudėtingai, pats nelabai suprasdamas, ką jis čia dėsto.

Matematikos užduotis lengviau sprendžiama, kai ją suvedi į paprasta lygtį. Mūsų kūnui reikia nuoširdumo ir sąžiningumo, net jei norime pasirodyti prieš kitus. Bet jei norime susiremti su pri­gimtimi, tai nugalės gamta.

Tik kai žmogus išlaisvina stresus, pradeda suprasti, kaip ap­sunkino sau gyvenimą. Kiekviena neigiama mintis, atsiminimas ar ateities baimė reikalauja laisvės, juk ne veltui jus aplankė.

Niekas nevyksta atsitiktinai. Savo mintimis žmogus pritraukia situacijas, kurios jį mokytų. Jei jos blogos, vadinasi, reikia iš to daryti išvadą ir pradėti valdyti savo mintis.

Jauna, dažnai sloga serganti studentė išmoko atleisti įžei­džiančioms pastaboms, kad greičiau išgydytų slogą. Sloga greitai praeidavo, bet nuolat kartodavosi. Mergina buvo graži ir protinga, bet vaikinai jos nepastebėdavo, nes ji apsitvėrė baimės, kad manęs nemyli, siena. Kai ji atleido baimei, viskas pasikeitė. Vėliau ji tei­gė: „Nosis nustojo varvėjusi, ir tuoj pat atėjo meilė".


 

Minkšto budo žmogus verkšlena: „Nejaučiu baimės, manęs ji \ nepasiekia. Bet įtampa, žinoma, yra". Brangus žmogau! Ši įtampu, kuri verčia jus nuolatos budėti, ir yra baimė, kad manęs nemyli. .10* tai darote, norėdamas įtikti kitiems. Toks žmogus, be visa kita, jau­čia baimės baimę.

Neigiantis pagrindinius stresus laiko save aukštesniu už kilus.

Mylimas tas, kuris nejaučia, kad manęs nemyli, baimės. Mei­
lė — tai visa, kas geriausia: sveikata, sėkmė, turtas, laimė.         l

0  svarbiausia — dvasinis atvirumas.                                   j
Žmogus, kurio neslegia baimė, kad manęs nemyli, mato tikrų

gyvenimo vaizdą — ir blogą, ir gerą, visokį. Gyvenimas tampa aiš­kus. Širdyje įsivyrauja ramybė.

1 tokio žmogaus gyvenimą tada siunčiama MEILĖ.
Baimė, kad manęs nemyli,  sukelia vaikui stresų grandini;.l

Įgimtas kaltės jausmas prieš motiną, vėlesnis neteisingų poelgių] kaltės jausmas griauna tokio vaiko gyvenimą, sudaro kritišką Imi-mes sankaupą.

Kaltės jausmas virsta baime — kas dabar bus, juk clgimi* blogai? Baimė traukia baimę.

Sukaupta baimė sukelia pyktį. Didėjantis pyktis žudo.

Pyktis savo ruožtu turi šias vystymosi stadijas:

— Paniškas pyktis.

1.  Jį ryškiausiai išreiškia šių laikų vaikai, kurie, mutyilniii

'  '        tėvų pyktį, nepasitenkinimą, barnius ir t. t., malyiliimlj

kaip naikinama didžiausia pasaulyje vertybė — mėgina išgelbėti tai, ką dar įmanoma išgelbėti. Jie daro neramūs, nervingi, bando ardyti baimės sieną, kutl| atvertų kelią meilei, bet jų tikslas lieka neaiškus. Ir val­kai suserga įvairiomis alergijomis. Kad ir kokia būli| me­dikų diagnozė, vėliau išsivysto odos liga. Visų šių vaikljl negalima išgydyti, prieš tai nepašalinus paniško pykrto,|

2. Jei vaikas jaučia didelę baimę, kad manęs nemyli, ji*
sičiaupia ir neprotestuoja — geručius myli labiau
gauna savo astmą.


 

200


 

—  Nuožmus pyktis

1. Jo poveikis šiame pasaulyje akivaizdus — visi visada ir
visur barasi, nepaisydami nei laiko, nei vietos, žeminda­
mi vieni kitus. Ieško blogio ir jį randa. Radusysis įgyja
tulžies akmenis. Mirtinų priešų skaičių atitinka šių ak­
menų skaičius. Chirurgai savo modernia technika gali
visai žmonijai pašalinti tulžies akmenis, tačiau pyktis iš­
liks...

2.     Jei žmogus jaučia stiprią baimę, kad manęs nemyli, jis
užsičiaupia, kaupia pykti širdyje ir įgyja inkstų akmenli-

.           gę — daug rimtesnę ligą.

—  Tyčinis pyktis

1. Jei žmogus apipila savo priešą keiksmais pastarajam gir­
dint, kyla barnis. Barnis — blogas dalykas, bet turi ir
teigiamą pusę — išaiškėja tiesa. Labiausiai įnirtęs užsi­
dirba lėtinį ir lengviau nustatomą vėžį.

2. Jei žmogus jaučia didelę baimę, kad manęs nemyli, tai jis
:             užsičiaupia ir nešioja širdyje priešiškumą, nors su visais

elgiasi maloniai. Jo širdyje kaupiasi žmogiškai gal ir pa­teisinamas pyktis, bet kūnui nereikia jokių pasiteisini-, Y m4- Jam mirus' v'si kalbės: „Koks neteisingas gyvenimas! Blogas žmogus gyvena, o geras miršta kančiose". Užblo­kuoto proto žmonija neskiria gėrio nuo blogio.

Išsivadavę iš baimės, kad manęs nemyli, pastebime nuostabių dalykų. Pasirodo, blogis — ne toks jau blogas, o gėris — ne toks jau geras. Viskas yra tiesiog blogio ir gėrio visuma, ją padeda pa­siekti ramybė, gyvenimo džiaugsmas ir sveikata.

Apie baimę apibendrintai galima pasakyti štai ką.

Baimė sukelia stuburo ligas. Kadangi stubure yra pagrindinis energetinis kanalas, tad baimė kenkia atitinkamos srities orga­nams.


 

Baimė, kad manęs nemyli, valdo galvą, kaklą, pečių juostą ir rankas.

•           Baimė + meilė + kaltės jausmas valdo nugaros sritį pažastų
aukštyje nuo 4-ojo iki 5-ojo krūtinės slankstelio, o prieky­
je — širdį, plaučius ir krūtinę.

1.    Baimė, kad būsiu apkaltintas, kad aš nemyliu, sukelia šir­
dies ligas. Šiandien širdies negalavimais dažnai skundžia­
si tie vyrai, kurie jaunystėje kentė tėvų kaltinimus, o da­
bar juos neretai girdi iš žmonų lūpų. Kaltinimai — ne­
būtinai žodiniai, taip pat kenkia liūdna veido išraiška,
suraukti antakiai ir pan. Kaltės kamuojamas žmogus
lengvai pažeidžiamas.

2.    Kaltinu kitą, kad jis manęs nemyli. Jei žmona už savo
baimės sienos nesuvokia, kad ji nesiunčia meilės vyrui ir
nesulaukia jo meilės, bet verkia, skundžiasi, pavyduliau­
ja, ji gaus krūties vėžį. Pyktis kyla iŠ susikaupusios bai­
mės.

3.    Baimė, kad kažkas apkaltins kažką, jog jis nemyli. Tai daž­
niausiai atsitinka vaikams, nes jie neretai stebi tėvų gy­
venimo scenas. Tėvai namuose įnirtingai barasi, todėl

. vaikas suserga plaučių uždegimu. Nuolatinė įtampa tarp tėvų sukelia vaikui plaučių tuberkuliozę.

-           Baimė+kaltės jausmas + ekonominės  problemos kenkia
juosmens slanksteliams. 3-ajį ir 4-ajį juosmens slankste­
lius atitinka lytiniai organai. Ekonominė sfera — tai vyrų
sritis. Moters sfera — namų šiluma ir meilė. Nusižengę
prigimčiai patys kenčia.

1. Baimė, kad būsiu apkaltintas, jog negaliu išmaitinti šei­mos, blogai dirbu, nesugebu būti rūpestingas šeimininkas, nesu tikras vyras, sukelia impotenciją ir kitas lytinių or­ganų ligas. Lygiai taip pat veikia ir savigrauža.


 

 


 

202


 

203


 

IP


 

Žmogaus valdovas — BAIMĖ

Baimė, kad manęs NEMYLI.

Baimė, kati nemyli artimu man žmonių. Jausmas, kad

meilės nėra.

Baimė, kad mane

apkaltins, jog nemyliu.

JCitus bauginu kaltinimu.

kud jie nemyli.

Baimė likti kaliam, arba

bauginu kaltinimu

save ir kitus.

Baimė, kad mane apkaltins, jog nemoku šeimininkauti, \nesusidoroju su darbu.

Arba kaltinu ač.

Ekonominių problemų baimė. Gąsdinu kita ekonominėmis problemo­mis.

Neteisingas požiūris j ekonomines problemas.

2.     Jei moteris nemoka moteriškai šeimininkauti, ji suserga
vadinamosiomis moteriškosiomis ligomis. Jei  moteris
valdingai, žeminamai ir nervingai kišasi į vyro reikalus,
tai ji rodo nepasitikinti vyru, menkinanti jį. Jei moteris
laiko save stipresne, ūkiškesne, tokioje šeimoje viskas
aukštyn kojom. Moteriška moteris moters ligomis neserga.

3.     Ekonomiškai užimtos moterys dažnai būna nevaisingos.
Jei moteris prisiima per daug darbo, kenčia jos dubuo ir


 

apatinė kūno dalis. Vaiko esmė — meilė, tad jį pritrau­kia tik meilė, motinos materialios mintys jį atbaido.

— Baimė+ekonominės problemos valdo apatinę kūno dalį nuo kryžkaulio iki kojų pirštų galiukų. Kryžkaulis — tai seksualinės energijos sritis = aistra.

1. Žmogus, kurio aistrą užblokuoja ekonominių problemų baimė, kitaip sakant, žmogus, kuris be perstojo nerimau­ja dėl savo piniginės, griūte griūva į lovą, kad užmigtų, o ne mėgautųsi seksu. Jis nesuvokia, kad dėl to jo skur­das tik didėja.

Apatinės kūno dalies ligos, ar tai būtų dubens sąnarių deformacija, kaulų lūžiai, venų ligos, gangrena, ar krei­vai nunešiota avalynė, kyla dėl ekonominių sunkumų. Kuo žemiau yra liga, kuo arčiau kojų pirštų, tuo labiau įsisenėjusi problema.

Jei žmogus neišsilaisvina iš ekonominių problemų bai­mės, tai jis ir patiria minėtas ligas. Juk dauguma šiuolai­kinių žmonių dar nesuprato atleidimo išminties, tad lo­giška, jog ekonomiką krečia krizė.

Dažnai žmonės į aukščiau minėtas problemas reaguoja štai taip: ne viskas taip paprasta, kaip šnekate. Patikėkite, lengviau išsi­vaduoti iš stresų ir pamažu pagerinti materialinę savo gerovę, nei buldozeriu nutiesti kelią per gyvenimo sunkumus.

Ne veltui šioje knygoje pateikėme įvairias pagrindinių stresų kombinacijas.

Kiekvienas žmogus turi individualius, tik jam būdingus stre­sus. Kaltės jausmas, baimė ar pyktis gali visaip įvairuoti, paveikti visus ir viską, reikštis skirtingais laipsniais: nuo diskomforto pojū­čio iki pražūtingo poveikio.


 

 


 

204


 

205


 

GYVENIMO PAVYZDŽIAI

Jauna moteris skundžiasi galvos ir stuburo skausmais. Medi­kų diagnozė — kaklo ir juosmens-kryžkaulio radikulitas. Rentge­no nuotraukose matomi viso stuburo pokyčiai. Galva skauda baimės, kad manęs nemyli. Ji verčia moterį įtikti vyrui ir kitiei žmonėms, bet jai vis rečiau sekasi šitaip elgtis. Baimė būti kaltai nuolatos stiprėja, ir vyras ima manyti, kad žmona iš tikrųjų kalti visur, — ar maža pasaulyje galimų priežasčių?

Griaučiai = tėvas, stuburas = principai.

Griaučių struktūra primena lipnų molį. Žmogus, kuriam tė­vas nebuvo autoritetas, turi silpnų stuburą. Tėvą išsirinkome iš meilės patys, todėl jis turi būti autoritetas. Tėvas fiziškai gali būti invalidas, bet jeigu jį gerbiu, turiu tvirtus griaučius.

Jei žmogus kam nors leidžia žeminti tėvų, griauti jo autorite^ tą, kenčia jis pats. Jei juodina motina ar kas nors kitas, tai vis tiel mano problema, nes jai leidžiu taip daryti. Žmogus, norintis savjj tėvą ar ką nors kitą labiau vertinti ir gerbti, susilaukia, kad jo tėvt iš tiesų tampa geresnis. Žmonių klaidas reikia suprasti, juk klysti me visi. Reikia atleisti.

VADINASI:

,      1. Atleiskite savo tėvui jo silpnybes, klaidas ir t. t. i,   2. Atleiskite sau, kad priėmėte tokį tėvą.

3.         Atsiprašykite savo griaučių, kad dėl menko tėvo autoriteto
.,..,        jie susilpnėjo.

4.         Atleiskite motinai, kad ji sugriovė tėvo autoritetą.

5.  Atsiprašykite tėvo, kad pirmiausia jame matėte blogį ir ati­
tinkamai elgėtės.

Šios moters stuburas iškrypęs nuo 6-ojo iki 12-ojo krūtinės slankstelio. Tai lėmė kaltės baimė.

Juosmens sritis pakrypusi į kaire. Vyras reiklus, verčia žmoną daug dirbti, kad praturtėtų. Moteris bijosi, jog bus apkaltinta, kad per mažai dirba, kad nebebus mylima, jeigu nesielgs taip, kaip liepia


 

vyras, todėl jos baimė taip stipriai lenkia stuburą į kairę, \ rm» Ši moteris — vyro nuosavybė.

Šios moters vyras taip pat bijo, kad jo nemyli. Jis iik-įjuhi |n<| nyti meile kuo daugiau uždirbdamas. Jam reikia sėkmės, kin šeimai atsipūsti, o pats galėtų užsiimti dvasiniais dalykui*, Jn u* blokuotas protas nesuvokia, kad materialinė sėkmė užstoju ultklit horizonto liniją. Žmogus ne nuo to pradėjo. Jis serga širdies Mi'Įiii kankamumu, kraujotakos sutrikimais, alergija ir astma. I-ifiiĮ pa­žastys aiškios.

Jų vaikas turi alergiją maisto produktams.Vaikas matu, kuip siekdami turto tėvai pykstasi ir nemyli vienas kito. Kūmis prmk'iln protestuoti prieš maistą — kaip pirminį materialinį veiksnį, dėl kurio žūva tėvų meilė.

Jei ši pora atleistų savo baimėms, kaltėms ir pykčiams, ji pa­siektų savo tikslus ir išgytų.

Kuo daugiau žmogus blogyje ieško gėrio, tuo greičiau išf\|,i,

Žmogaus vidinės paslaptys išsilieja gąsdinimais, kultiiiiiiuii, pykčiu. Tai apibūdina patį žmogų, o ne tą, kuris juodinamus.

Baimės užblokuotas protas negeba teisingai įvertinti siiu.i cijos.

Šitaip žmonės įskaudina vienas kitą, bet neprašo atlcisli. litu gą žodį glaisto geru darbu, bet tai skirtingi lygmenys, to p;ul.it\h neįmanoma.

Blogas žodis nebūna vienpusis, bet tai nepateisina jį sukini čiojo. Atsiprašė išspręsime konfliktus, nes pokalbyje išaiškėja lirmi

Dabartinis žmogus gali penkiasdešimt metų laikyti nutukim dą širdyje, nes skaudintojas neištaisė klaidos.

Visa tai, ką žmogus daro, gauna atgal dvigubai.

Nuskriaustasis pajus dvasios ramybe, kai atleis: „Alk-ul/lii kad be reikalo mane kaltinai. Atleidžiu sau, kad nešioju knllės |imi* mą ir pritraukiu kaltę. Atleidžiu kūnui, kad kaltės jausmu ii kul tinimu kenkiau jam ir leidau tai daryti kitiems".

Jaunam vyrui alkoholizmo psichozės priepuolis. Jani minti pakako žodžių: „Brangus žmogau! Čia nekaltinama,


 

206


 

džiama, neteisiama. Juk eidamas čia jautėte, kad jums padės, tad iŠ\ pradžių patikėkite savo jausmu".

Vyras jautėsi nelaimingas — jis pridarė tiek blogio, kad kal­tės svoris jį prislėgė prie žemės. Baimė, kad manęs nemyli, vertė jį daryti gera. Pinigus jis laikė pačiu didžiausiu blogiu, nesuvokda­mas, kad pinigai — normalus materialinio pasaulio reiškinys. Tei­singai ir teisėtai juos uždirbantys elgiasi teisingai, o kas tik žodžiais smerkia pinigus, tačiau visa širdimi trokšta visus pralenkti, daro klaidą. Apskritai esmė — ne pinigai.

Baimė, kad manęs nemyli, neleido be įtampos bendrauti su motina, šeima, nors troško jis tik gero. Būdamas jautrus, jis blaš­kėsi, bet vos tik peržengęs slenkstį pajusdavo bjaurų užsispyrimą ir sugniauždavo kumščius. Tik didelėmis pastangomis jis neužpulda-vo moterų, — taip stipriai jautė moters baimės sieną, kuri ilgainiui virto panieka, — kas jis per vyras. Juo negalima pasikliauti.

Alkoholis atpalaiduodavo. Nusigerdavo jis su džiaugsmu, iki žemės graibymo ir didžiuodavosi, kad tiek daug pakelia. Užblo­kuota galva negalvoja apie pasekmes. Išblaivėjes jis dar stipriau pajusdavo kaltės jausmą, todėl jį vėl skandindavo alkoholyje.

Kaltės jausmas vyrą tiesiog sugniuždė. Žinia, jis jautė šią savo kaltę ir galvojo, kaip save nubausti. Nusižudytų, bet liktų neišspręs­tos piniginės problemos su daugeliu žmonių. Nugalėjo baimė, kad] manęs nemyli, taigi noras būti mylimam.

Jo baimė ir kaltės jausmas prasidėjo kaip visada motinos įsčio­se. Taip pat ir poreikis išpirkti kaltę. Štai jis ir ieško, kaip save nubausti, bet nesuvokia, kad bausmė nepadės, kad reikia išlaisvin­ti savo stresus. Ši neišmokta pamoka išlieka net nusižudžius ir pa­gimdo karmos skolą. Prasmingas kiekvienas žodis ir poelgis. Pras­mė slypi už žodžių ir tarp eilučių.

Savo noru pasitraukę nerado gyvenimo prasmės, nes protą užblokavo baimė, kad meilės nėra. Užblokuotas jų tikėjimas, viltis, meilė.

Mano pacientas kilęs iš labai skandalingos šeimos. Nuolati-' niai barniai ir kruvinos peštynės gilino krizę, kaltės jausmą, kad jis l negali nieko atitaisyti. Baimė, kad tėvai nemyli vienas kito, prilygsta


 

haimei, kad manęs nemyli arba bijau, kad mano tėvų niekas nemyli. Ši baimė virto psichoze. Alkoholio poveikis tėra ledkalnio pavir­šius.

Iki paauglystės vaikas kenčia nuo tėvų stresų, paskui įgauna ir savų.

Jei šis vyras išsivaduotų iš stresų, jis nustotų gėręs. Taip gali­ma atsikratyti rūkymo, narkotikų ir kitų ydų.

Netekėjusi dvidešimt trejų metų moteris skundėsi gimdos mioma. Gydymo metu padėtis stipriai keitėsi — mioma tai labai padidėdavo, tai vėl sumažėdavo, nes moteris buvo labai emociona­li. Ankstesniame gyvenime, kai ji dirbo buhaltere, ją kamavo eko­nominės problemos. Iki šiol ji nesutaria su motina. Ji nori padėti motinai, bet ši nepriima, nors ir negali apsieiti be jos pagalbos. Tada duktė, norėdama išpirkti kaltės jausmą, perima motinos rū­pesčius, nors tai ir nepadeda. Duktė svajoja apie gražų gyvenimą, drabužius ir t. t. Todėl pasiaukojamai triūsia...

Besigydydama ji labai stengėsi išlaisvinti savo dvasią. Charak­terio nepastovumas praėjo, ji laiko save ramia. Aš kol kas taip nemanau. Kodėl? Pirmiausia ji turi pasveikti, antra, ji nepasitiki savimi. Pateiksiu tokį pavyzdį.

Ji ateina į eilinį priėmimą. Matau, kad jos kairės kūno pusės energija sumažėjo, bet neaišku, kur ji dingo. Nespėjau dar įsigilin­ti, o ji sako: „Išsibūriau kortomis". — „Puiku, ką jums sakė?" — „Pirmiausia sakė, kad pasveiksiu, gausiu butą ir, jei būsiu aktyvesnė, sutiksiu meilę. O antrą sykį — viską tiesiog priešingai".

Aišku! Būrė vyras, kairės pusės energijos trūkumas atsirado dėl būrėjo žodžių.

Kas atsitiko? Per pirmąjį vizitą pas būrėją ji buvo pakilios nuotaikos, turėjo vilčių. Būrėjo nuotaika taip pat puiki. Kortos krenta gerai, rodo sėkmę. Tai reiškia, kad moteris į gyvenimą žiūri teigiamai, tad jai turi sektis. Teisingai.

Antrą kartą moteris atėjo sužinoti visko nuodugniau. Šis jos noras slepia naudos siekį: daugiau nereikės nervintis, — likimas pats sutvarkys mano gyvenimą.


 

 


 

208


 

209


 

l

 


 

Tai klaidinga nuomonė. Likimas egzistuoja, bet jis nėra dog­ma. Esame pajėgūs daug ką pakeisti savo likime, todėl turime veik­ti neatidėliodami. Tai, keičiame, formuoja mūsų ateitį. Jei at­leisdami atitaisome praeities klaidas, tai savaime pageriname at­eitį.

Si moteris save apgaudinėjo. Ji troško išsilaisvinti iš susikau­pusio krūvio be didelių pastangų, bet jos dvasia nenorėjo atsisakyti pamokų. Baimės, kad manęs nemyli, ji neišlaisvino, todėl neteisin­gai įvertino ir situaciją. Jos tikslas geras, bet ji kaip reikiant nesu­vokė ligos priežasties ir iš jos neišsilaisvino.

Gyvenimas jos užduotis išsprendė gan vienpusiškai. Pirmiau­sia būrėjo nuotaika buvo ne per geriausia. Antra, ji norėjo sužinoti daugiau, nei žinojo būrėjas. Vyriškis įsižeidė. Supykęs žmogus dar­bo gerai neatlieka. Taigi jai pribūrė priešingų dalykų nei pirmą kartą. Koks nusivylimas!

Ar kortos melavo? Ne, jos sakė tiesą: „Jei dabar dėl komforto kliaujiesi kitais, nors tavo kūnui reikia tavęs pačios, tai nieko gero tau negalima pasakyti. Jei tai suprasi, gerai".

Moteris sakė, kad dar nėra pakankamai protinga ir mokysis toliau, nes reikia suprasti ir būrėją — jis būrėjai. Moteris suvokė, kad pati prisišaukė šią blogą pasekmę, todėl nusivylimą būrėju pa­vertė pašaipa iš pačios savęs: „Jokie triukai nepadės, teks išmokti atleisti pagal visas taisykles".

Atleidusi pamilsiu, tapsiu laiminga, sveika, mane visur lydės sėkmė.

Atleiskite už kito, labai pamokančio pavyzdžio leksiką.

Atėjo keturiasdešimt ketverių metų vyras, kurį kamavo nuo­latinis švilpesys ausyse. Širdimi jis nesiskundė, nors skaudėjo ir ją, tačiau pacientas iš pradžių į tai nekreipė dėmesio.

Pasirodo, vyras nebegalėjo daugiau pakelti tų skundų, inkšti­mų, guodimųsi, kaltinimų ir 1.1., kuriuos kasdien girdėdavo darbe. Jis jų vengė, ausys irgi stengėsi padėti, kad negirdėtų šio blogio. Gydytojai buvo bejėgiai.


 

Tai buvo gero, dėmesingo, jautraus budo žmogus. Poreikį pa­dėti kitiems jam sukėlė baimė, kad manęs nemyli, ir kaltės jaus­mas. Jis neneigė savo stresų.

Bet atsirado sunkumų: jis suprato, kad galima išsilaisvinti iš stresų, o paskui išvengti ligos, bet kam gi tada guostųsi nelaimingi žmonės? Taip ir paklausė manęs.

Pasiaukojimas — tipiška baimė, kad manęs nemyli. Šios bai­mės užblokuota galva viską supranta atvirkščiai. Anot paciento, jis visaip stengėsi padėti nelaimėliams, nesuvokdamas, kad tai nėra gerai. Gėris — tai, kas nekelia skausmo.

Pagvildenkime problemos esmę. Kasdien jo kabinete žmonės išsipasakoja savo bėdas ir išeina be naštos, nors tuoj pat ir vėl ima ją kaupti. Iš esmės niekieno padėtis dėl to nepagerėja — vienas aptaškytas purvais, kitas priverstas įsitempti ir vėl prikaupti bėdų.

Jei šis vyras išsilaisvintų iš baimės, kad manęs nemyli, jis ne­betrauktų prie savęs skundikų, o trauktų mylinčius žmones.

Jei kas nors po senovei ateitų skųstis dėl bėdų, dar prieš įei­damas pro duris jas pamirštų — pajustų, kad nuo pokalbio gerėja savijauta, tampa ramiau širdžiai. Jis įgautų meilės, ir bėdų maišelis liktų nebereikalingas. Jeigu dar kartą ateitų pas valdininką, kuris išsilaisvino iš stresų, pastarasis jam įžiebtų vilties žiežirbą, nes pa­darytų teigiamą įtaką. Jis susimąstytų, imtų ieškoti problemų šak­nų. Dabar jis išeitų iš kabineto pakilus, ramus, orus.

Valdininkas irgi galės dosniai pasidalyti švariu savo sielos ge­rumu.

Atleidimas suveiks. Bet jį reikia praktikuoti kasdien, panašiai kaip laikydamiesi senovinio papročio žmonės meldžiasi rytais ir vakarais. Dabartis reikli, turime daryti tai sąmoningai — išsilais­vinti iš blogio ir priimti gėrį.

Vienas jaunuolis teisingai sakė: „Pirmąjį kartą išsilaisvinęs iš stresų pagalvojau — koks baisus esu žmogus. Kiek manyje buvo stre­sų! Po dviejų dienų užsiėmimų pamaniau: „Dieve mano, ar bus kada nors galas?" Po trijų dienų atsirado nuovargis ir neviltis. Paskyręs atleidimui tris mėnesius, ėmiau džiaugsmingai laukti kiekvienos lais-


 

 


 

210


 

211


 


 

vos valandėlės, kad galėčiau imtis mėgstamos veiktos. Niekas taip nepalengvina širdies ir gyvenimo kaip atleidimas. Geresnės ir įtikina mesnės teorijos nežinau!"

Nelengva atsisakyti senų nuostatų, materialistinio mąstymo, bet žinokite: jei norėsite ir dvasiškai atsiversite, sulauksite pagal­bos.

Vaizdžiai tariant, žmonija stovi ant bedugnės krašto. Tie, ku­rie jaučia baimę, nukris. Tie, kurie nekenčia, nusitemps paskui sa­ve kitus. Tie, kurie atleis baimei, eis taku virš bedugnės — aukštyn ir aukštyn.


 

Pabaiga

Žmogaus gyvenimas — tai mokymasis, kai per l>lnj|| įtinku masi gyventi ir įgaunamą patirties.

Jis mylėdamas pasirenka tėvus, per kuriuos Ainiui, kti ui ėjęs, — blogio. Ne tėvai blogi. Jis pats nori šių išbandymų, kui Imi* gaus per šiuos tėvus.

Tėvų, ypač motinos, pareiga — išmokyti vaiki) prisilnikyll pili1 gyvenimo. Motina yra pirmoji mokytoja. O mokyli gnlinni \\>\\\\\\ — ir per gėrį, ir per blogį. Per gėrį — perteikti mokytini JmUm, per blogį — Per fizines kančias, nes motina jį nctinkamiti mukt-Regis, pavėlavau mokyti.

Pamoka prasideda, kai būsimieji tėvai pradeda valkti- ''l tKii sinė išmintis — tai dirva kurioje išauga geras augalas, jų i.mimmu tyrumas lemia to augalo gyvybingumą.

Visos problemos ir ligos kyla dėl nemokėjimo bciiiluiiti, n viso to pasekmė — nesusipratimai ir stresai.

Visi gyvenimo įvykiai su žmogumi susiję energijos spindulini*, todėl bet koks blogas įvykis yra neigiamas stresas.

Viskas, kas atsitinka gyvenime, — būtina.

Be blogio nebūtų gėrio. Kuo daugiau gėrio, tuo daugiau hln-gio atstato pusiausvyrą. Gimdama vaiko dvasia tai žino ir nepro­testuoja, nes jai aiškūs Dievo karalystės dėsniai. Suaugusieji juos pamiršta, nuolatos slopina protu, todėl ir klysta. Klaidos — Žmo­nijos pamokos.

Be priešingybių nebūtų judėjimo. Sąstingis — pražūtis, (iyvc-nimas juda pagal sinusoidinę kreivę — blogį keičia gėris.

Kiekviena dvasia gimsta išpirkti blogio. Kuo teisingiau ji lai daro, tuo greičiau auga.


 

 


 

212


 

213


 

Gėris — tai praėjusiuose gyvenimuose išmoktas blogis. Tai, ką suvokiame, tampa gėriu. Bet viską, kas, žmogaus manymu, yra blogis, kurį jis dėl savo mąstymo dogmatiškumo atmeta ir nesuvo kia, turės savo kailiu išmokti būsimuose gyvenimuose.

Dievas yra Visavienybė, niekas neegzistuoja ne jame.

Blogį sugalvojo pats žmogus. Tai padaugintas negatyvumas ir jo sukeltos kančios.

Gyvenimas — kova. Kova turi teigiamų ir neigiamų pusių.

Kuo stipresnė kova už gėrį, tuo daugiau gėrio jau atkovota. Kuo stipresnė kova prieš blogį, tuo žmogui pralaimėjus jo atsiran­da daugiau. Pralaimi tas, kas prieš blogį kovoja blogiu. Šioje kovo­je meilė suteiks jėgų ir tvirtybės.

Dieviškoji meilė sukūrė Dievo karalyste, taip pat ir Žeme. Visos neturinčios proto būtybės — arba aiškiau sakant, — gam­ta, — pačios spinduliuoja meilę.

Dievo karalystėje protas duotas visiems.

Kuo daugiau duota, tuo didesnė atsakomybė. Žmogus — vie­nintelė mąstanti būtybė Žemėje. Jis turi išmintingai naudoti savo protą.

Dvasia — pirminė, materija — antrinė substancija. Taigi jaus­mai amžini, protas — laikinas, jį riboja fizinio kūno egzistavimas laike ir erdvėje.

Gyvenimas vystosi nuo žemesnio prie aukštesnio lygio. Kas nori kilti, turi didinti savo dvasingumą. Kam duotas protas, tam duota ir laisva Dieviškoji valia, teisė pačiam pasirinkti savo kelia.

Per protą žmogus patenka į dvasią, jei tiki, kad jo jausmai teisingi. Dogmatikai ir materialistai kyla lėtai ir sunkiai. Besivai­kantys savų tiesų kyla per kančias ir patenka į aklavietę.

Sunkumai kelyje paprastam žmogui sukelia pyktį ir nerimą, dvasiškai pakylėtam — džiaugsmą, nes jis žino: kuo sunkiau, tuo stipresnė dvasia,

Išmokę atleisti, išsivaduosime iš nuolatos kimbančio blogio ir
galėsime tobulėti.                                               .          :•;;•


 

Atleidimas — didžiausia išlaisvinanti jėga.

Šiuolaikinis žmogus tol bus nelaisvas, kol ieškos ir ras kaltų. Kaltu laikomas kitas žmogus. Astrologija virto madingu ironiškų juokelių prieglobsčiu ir objektu, nors ji turėtų būti mokslu, kurio mokomasi mokykloje ir kuris turėtų kiekvienam padėti gyventi.

Žmogus nematomais energetiniais saitais susijęs su žvėrimis, augalais, aplinkybėmis, įvykiais, problemomis, mintimis, viltimis, baimėmis ir t. t.

Energetinį saitą sukuria pats žmogus, niekas kitas to nepada­rys. Net jei kontakto ieško kitas žmogus, neigiamų energetinių sai­tų priežastis — vis dėlto pats žmogus. Išsivaduoti iš jų jis gali pats. Taip pat ir atleisdamas.

Patirtis būtina. Ji moko.

Norint atleisti, reikia pažinti save. Tas, kas neigia blogį savyje ar artimuosiuose, gyvenime užsidirba daug mėlynių ir gumbų.

Klystanti žmonija eina šiuo keliu, nes nesuvokė tikrosios meilės.

Dievas kaip pavyzdį pasiuntė Kristų, mokiusį mylėti ir atleis­ti. Kas tai suvokia — protingas; išmintis, perėjusį per sielą, yra teisinga.

Todėl Kristus mokė save mylėti ir sau atleisti. Tada žmogus išmoks mylėti ir atleisti kitiems. Tai daro žmogų stiprų.

Bet žmonija nepriėmė šio mokymo. Dievas mato, prie kokios bedugnės ji priėjo, ir nori duoti mokymą, padėsiantį išsivaduoti iš Šios krizės. Šįkart jis padeda žmogui atsiverti dvasiškai per padidė­jusį jautrumą. Mūsų išmintis yra Dievo išmintis. Kuo didesnė Die­vo išmintis, tuo didesnė ir mūsiškė.

įvairūs dvasiniai mokytojai Dievo mokymą supranta skirtin­gai, bet visi jie teisūs; einantieji kitu keliu randa jame daug klaidų. Kiekvienas suklumpa savaip, bet kas toliau eina, pasiekia aukš­tumas.

Materialumas — tai lyg pilis kalno papėdėje, bet kalno viršū­nė virš jos skendi debesyse. Visa žmonija kopia į šią kalno viršūnę,


 

 


 

 


 

214


 

275


 

Šiek tiek apie save


 

tiesa, dauguma žmonių vis dar laiko pilį didesne vertybe. Bet žvelg­dami į kopiančius aukštyn ir jie su liūdesiu bei neaiškiom abejo­nėm pradeda suprasti, kad nors rūmai ir puikūs, vis dėlto jie sens­ta ir šiūra.

Laikas daro savo.

Kas dar neradote savo kelio, ieškokite ir nepraraskite ryžto.

Galbūt jums padės ši knyga.


 

 

Gimiau 1950 m. balandžio 6 dieną. Vidurinę mokyklą bai­giau Jygeve. 1968—74 m. mo­kiausi Tartu valstybinio univer­siteto medicinos fakultete.

Aštuoniolika metų dirbau akušere ginekologe. 1991 m. pradėjau privačią praktiką. Pra­ėjus trims mėnesiams išklausiau 15 dienų parapsichologijos kur­sus. Tada gyvenimas pasuko kita vaga. Dar po trijų mėnesių su­vokiau, kad matau. Nenoriu var­toti žodžio aiškiaregystė, lai ne­būtų gryna tiesa. Draugai aiškia­regiai man pasakė, kad matau, bet nelaikau to ypatinga dovana. Kitaip net neįsivaizduoju.

Buvau praktikuojanti gydytoja, kurios kantrumą, ramybe, pokštus bendraujant su pacientais gerąja prasme visi išnaudojo. Padėdavo atkaklumas ir toliaregiškumas. Paskutiniuosius aštuone­rius metus jau kitame darbe savo kolegoms; kurie turėjo materia­linių interesų ir baimių, kėliau rūpesčių, tad buvau priversta palik­ti tradicinę mediciną. Net pati nepastebėdama, tapau ryžtinges­nė, — Avinas vis dėlto. Esu aštunta ginekologė Estijoje ir pirma apskrityje, turinti privačios ginekologo praktikos licenziją. Juoda tarp baltų avių.


 

 


 

216


 

277


 

Buvau ir esu. Likimo kardas iškeltas.

Kaip privati gydytoja norėjau gydyti normaliai, be nuolatinio nuovargio, taip, kaip reikia. Po trijų mėnesių ėmiau lankyti kursus, kurie suteikė ramybės kaip karšta vonia prieš miegą. O Ši vonia ilgainiui tapo dvasinių žinių vandenynu, kurio krantų nesimato. Matau, kad dugnas gilėja, o bangos aukštėja. Kančios nugludino baimę.

Santykius su sudėtingu materialiu pasauliu nuo vaikystės re­guliavau paprastai — verčiau save imtis nekenčiamų darbų, atsi­durti konfliktiškose situacijose ir taip atsijungdavau. Nemačiau, ne­girdėjau, nejaučiau blogio, tiesiog buvau, kur gera. Nežinojau, ar tai fantazijų, svajų pasaulis. Tik keista, kad visada gerai dirbau materialius darbus (mokykloje buvau kruopšti, pavyzdinga, na­mie — paklusni), bet kai paklausdavo, ar padariau darbą, sudvejo­davau. Žinojau, kad pradėjau darbą, bet ar baigiau, neprisiminda­vau. Dabar žinau, kad sugebu atsijungti arba neprisileisti prie sa­vęs negatyvumo tokiu mastu, jog tik fotografija gali įrodyti, jog ten buvau.

Augau ateizmo laikais, mane mokė, kad Dievo nėra. Bet be­sišaipantys iš Dievo man atrodė esą šventvagiai. Jaučiau Šalia aukš­tesnę jėgą, kuri palaikydavo, padrąsindavo, kontroliuodavo, sugė­dindavo. Ji neturėjo pavadinimo. Mano būtį lėmė jausmai, juos mokėjau parodyti kitiems. Ne kartą teko būti ir taikos teisėja, ir atsakove.

Neatsitiktinai pastaruosius trejus metus Dievas sustiprino ma­no galimybę gydyti jausmų ir minčių sferoje. Pasaulyje laikau svar­biu viską, bet svarbiausia mintis. Žodis — minties reiškėjas fizinia­me pasaulyje. Turiu teisę ir galimybes paprastai paaiškinti sudėtin­gus dalykus.

Iš Kristaus perėmiau mokymą apie atleidimą ir meile. Taip pat juo gydau žmones.


 

Deja, gydymo rezultatai išlieka tik tuo atveju, jei žmogus su­vokia, dėl ko jis serga. Jis turi daug žinoti. Kuo daugiau žinos, tuo bus sveikesnis.

1994 m. pradžioje parašiau pirmąjį veikalą „Meilė, atleidimas ir sveikata". Kol žmogus neišmoks Šių elementarių dalykų, tol jo negydysiu. Maždaug per metus sužinojau daug naujo ir galiu pa­aiškinti ligoniams jų ligų priežastis. Pavadinkime jas stresais. Išsi­laisvinus iš stresų atleidimo būdu, liga praeina.

Neteisinga mąstysena sukelia klaidingą poelgį, ir liga tai at­spindi. Fizinis žmogus tai suvokia, jeigu išmokomas suprasti. Te­reikia noro. Valia lemia rezultatus.

Kas ieško kalto ne savyje, tas nepagis. Galite pradėti keisti save tuoj pat, niekada nevėlu tai daryti. Bet geriau išsiaiškinti pagrindinę priežastį, tada greičiau ir leng­viau išgysite.

Visa tai, ką išdėsčiau, turi jums paaiškinti jūsų ligų priežastis taip, kad būtų galima tuoj pat pradėti gydyti. Tiktai raskite laiko logiškai pagalvoti.

Norėčiau pabrėžti, kad mano mokymas — vienas iš daugelio. Žmogus turi rinktis tinkamiausią. Visi jie — vienio dalys.

Prisiminkite: Kristus atėjo mokyti žmonių paprasta atleidimo ir meilės išmintimi, bet kvaila liaudis jo nepriėmė. Krikščionys tei­gia, kad Kristus atėjo savo kančia atpirkti nuodėmių. O ką jis tu­rėjo daryti? Žmonės nepanoro priimti jo mokymo ir pageidavo, kad nuodėmės pačios savaime išnyktų. Žmonės ir toliau nusideda, bet tikisi, kad Kristus vėl atpirks jų nuodėmes. Bet ar Kristaus kančia ką nors išgelbėjo nuo nuopuolio? Ne. Padėjo tik tikras ti­kėjimas atleidimu ir Dieviška meilė.

Kristus parodė pavyzdį. Jis mokė gyventi su atleidimu ir mei­le širdyje. Golgotos kelias įrodė, koks sunkus mokytojo kelias. Nors persiplėšk per pusę, bet nepajutęs savo kryžiaus svorio žmogus nepradės mąstyti. Gyvenimas negali ir neturi būti lengvas.


 

 


 

218


 

219


 

Per du tūkstančius metų žmonija nedaug įgavo proto. •      Bet išimčių daugėja. Jos palaimina Žemę.

Būkite ta išimtimi ir jūs!

Šioje knygoje perduodu žinias, kurias sakau kiekvienam pu-cientui. Jei pasakojimas per ilgas, atleiskite.

Čia pateikti 1995 m kovo mėnesio duomenys. Bet, ačiū Die­vui, kasdien juos vis papildo tobulesni.

Dvasios ramybės ir meilės Jums.


 

Turinys

dalis. Meilė, atleidimas ir sveikata......................................... 5

II  dalis. Šviesos tiesa ir žmogaus kūno filosofija.................... 21

Meilė — gyvenimo kūrėja....................................................................       23

Kas yra sveikata?..................................................................................       24

Trumpai apie dieviškuosius gamtos dėsnius.....................................       25

Liga...........................................................................................................       30

Kas yra gera, o kas bloga?.......................................................................... 31

Kodėl žmogus gimsta?..........................................................................       32

Mokykis mylėti.......................................................................................       37

Protas žmogui duotas ne grožiui, o naudai............................................. 38

Kodėl aš toks?........................................................................................       39

Žmogaus kūno filosofija............................................................................. 43

Kas turi stuburą, o kas ne?................................................................ 53

Galvok! Ieškok! Rask! Atleisk! Pasveik!................................................. 58

Baimės valdžia ir mokymas, kaip išlikti gyvam.................................... 64

.   Pyktis.........................................................................................................      70

Apie aterosklerozę........................................................................................ 77

Kas tu per vyras?....................................................................................       81

Gimimo stresas.................................................... _................................      89

Širdis — meilės organas.........................................................................    102

Kartų konfliktas.....................................................................................     109

Nevaisingumo problema.......................................................................... 114

Lyčių santykiai ir kaltės jausmas........................................................    128

Alergija — amžiaus prakeikimas............................................................ 132


 

221


 

Auglių atsiradimas..................................................................................... 136

Aš geras žmogus......................................................................................... 142

Dar keli gyvenimo pavyzdžiai................................................................. 144

Baimių baimė: baimė, kad manęs nemyli............................................. 161

Kodėl tradicinė medicina nesutaria su alternatyviąja?...................... 177

Kartojimas — mokymo motina............................................................. 184

;   Pabaiga....................................................................................................    213

šiek tiek apie save........................................................................................     217


 

Vilma Luule MOKYMAS IŠLIKTI GYVAM

Dailininkas Andrius Rebždys

Išleido UAB „Dajalita",

Raudondvario pi. 76, Kaunas

Tel./faksas (8-37) 473 838

EI. p. info@dajalita.lt

Spausdino UAB „INDIGO print",

Piliakalnio g. l, LT-46223 Kaunas

EI. p. info@indigoprint.lt, www.indigoprint.lt