Agatodemonas ir Kakodemonas

Visa genų ekspesija DNR ir kokorėžinės schema PILNAI

Agatodemonas arba Agatos Daimon (Demonas) (arba Agatodaimonas) („gera dvasia“) graikų mitologijoje – žemdirbystės, sveikatos, sėkmės, išminties dievas. Egzistavo paprotys išgerti ar išpilti truputį vyno jo garbei valgant kiekvieną patiekalą. Jis buvo Tichės Agatos (vėliau Agata) vyras arba palydovas. Mene Agatodemonas vaizduojamas kaip gyvatė arba jaunuolis, vienoje rankoje nešantis Kornukopiją, o kitoje – dubenį, su aguona, užkišta už vienos ir kviečiu už kitos ausies. Agatodemonas vėliau tapo geros sėkmės demonu, ypač maisto ir gėrimų pertekliaus.

https://atsibudimas.ucoz.com/news/sensejus_is_sambalos_23/2014-08-24-616

Nuostabus jūros krantas, su visu jo neapsakomu grožiu. Čia harmoningai dera atrodytų visiškai priešingų stichijų elementai. Iš vienos pusės - įkaitintas smėlis – nenumaldomas ir negailestingas, griaunančios Dykumos ištikimas karys. Iš kitos pusės - jūros vanduo – gyvybę kurianti Pasaulinio okeano forma. Tarsi toje vietoje persikirto mirtis ir gyvenimas, sudarant neįprastas egzistavimo sąlygas tiems, kas pagal likimo valią yra ant tos ribos.

Dailūs, iki blizgesio nušlifuoti akmenukai, išmėtyti per visą krantą, pretenduoja į  tokios vietos, tokio paslaptingo Portalo, pačius seniausius gyventojus. Atrodytų kam daugiau, jei ne būtent jiems, turi būti žinomos pagrindinės tokios esamos būties paslaptys. Bet ar taip yra iš tikro? Ar žino jie ką nors apie tai, kas yra ir už jų užimamos erdvės ribų?

Akmuo, jis ir yra akmuo, kaip sakoma, tik kieta uoliena. Kažkada tai jis buvo didžiulės uolos dalimi, kuri savo viršūne rėmėsi į Dangų. Tačiau, tada būdamas vienybėje, akmuo svajojo apie savarankiškumą. Su laiku, daugybė įvairių abejonių įtrūkių ir skilimų savo griaunantį darbą pagaliau atliko iki galo, tuo pačiu, tą buvusią akmens svajonę paverčiant į realybę. Bet taip ilgai lauktas tas savarankiškumas akmeniui pasirodė ne toks jau ir džiaugsmingas, kaip jis tai įsivaizdavo. Stichijos, tarsi tarpusavyje lenktyniaudamos, kas dieną pradėjo bandyti jį tvirtumui. Akmenį plėšė dar daugiau nuo pykčio ir nuoskriaudos. Jis įnirtingai priešinosi vėjui, sluoksniuojančiam jo smilteles ir palaipsniui paverčiant jį į dulkes. Jis priešinosi saulei, negailestingai kaitinusiai jo paviršių. Priešinosi netgi vandeniui, prie kurio nors ir slapta linko, ypatingai tada, kada tas jį apiplaudavo savo gyvybine vėsa, gelbstint nuo kepinančios saulės. Jam patiko būti ant tiek neprieinama būtybe, net prieš jį ritmiškai plaukiant bangoms.

Akmuo didžiavosi tokiu savimi, tokia kieta savo forma, savo nepriklausomybe. Šaipėsi iš smėlio, kurį lengvai valdė stichijos. Jis net neįtarė, jog su laiku ir jo laukia toks pats smėlio smiltelių likimas.

Didžiąją savo dienos dalį akmuo tik nuobodžiaudavo, stebint jį supančios aplinkos slegiantį vienodumą ir monotoniškumą. Bet kartais iš nuobodulio jis save sudomindavo tokiu klausimu: “O kame gi viso to prasmė?”

Akmuo, dažnai matydamas paukščių skrydžius, pavydėjo jų laisvei ir tam grakščiam lengvumui, su kuriuo jie taip lengvai pasiekdavo pačius tolimiausius nematomus tolius ir aukščius. Būdavo pas jį tada tokios akimirkos, kada savo ilgą ir pakankamai monotoninį, nuobodų gyvenimą troško iškeisti į nuostabaus skrydžio bent vieną trumpą akimirką.

Taip ir pragyveno tas akmuo visą savo “akmenišką” būtį užsidaręs savyje ir tik dėl savęs. Jis net nepastebėjo į kokią paslaptingą ir nuostabią vietą užmetė jį gyvenimo likimas. Jis nematė ir to, kiek dėl jo jėgų eikvojo, saulė, vanduo ir vėjas, kad performuoti jo kvailą, kietą būtybę, į kokybiškai naują būseną. Jau per daug tvirtas buvo jo išdidumas, puikybė per amžių amžius. Jau per daug sunki buvo jo materija, kad pasikeisti.

Būtent todėl, gulintiems ant jūros kranto akmenims,  žinomas buvo tik savo nuosavas gyvenimas, tik sava būtis. Ir nors pas kai kuriuos iš jų išorinės briaunos  buvo jau seniai idealiai nušlifuotos ir dailios, vis tik vidumi jie taip ir toliau išlieka tik akmeniu...

Jei gerai įsižiūrėti šiandiena į žmonių masę, tai galima pastebėti išoriškai skirtingas žmonių grupes, kažkuo tai panašius savo pokalbiais ir elgesiu. Na o jei dar daugiau įsigilinti, tai galima įžiūrėti juose ir atskirus individus. Kur kiekvienas iš jų žinoma skiriasi vienas nuo kito ne tik savo išvaizda, bet ir gyvenimu. Tačiau, netgi tas taip vadinamas “individualumas” visų yra ant vienų ir tų pačių pamatų, vienų ir tų pačių nesibaigiančių žmogiškų problemų, norų ir materialių poreikių. Bet kada tarp štai tokių štampuotų “individualybių” masės, kartais atsiranda ir tikra Asmenybė – Homo Verus (Tikrasis Žmogus) – net dievai nustoja tada žiovauti, nuo daugelio amžių žmogiškos vienodybės ir su įdomumu pradeda sekti besivystančius įvykius ir likimus.

Bet jei dievams toks Homo Verus iš tolo spindi tarp visos pilkos minios, išsiskiriant joje kaip didžiulis deimantas, tarp kelio dulkių, tai paprastiems žmonės sunku jį jau įžiūrėti, nes sąmonės aptraukta migla to neleidžia, nes per daug jau  tapusios storos ir kreivos nuosavos puikybės linzės. Tokiems, kas juos supa, viskas atrodo per daug maža ir nereikšminga, palyginus su jais ir jų rūpesčiais. Ir tik švarus žvilgsnis, kupinas “meilės jėgos”,  per tą pilką beveidę masę, nesunkiai įžiūrės daugiabriaunį deimantą, tą Esmę jo viduje, kuri ir padeda iš gyvulio tapti tikru Žmogumi...

Kiekvienas žmogus praktiškai gauna tai, ko jis šiandiena nusipelno. Jei gyvenimo eigoje nepasikeiti vidiniai į gėrio pusę ir Dievui dar neįrodė – kad yra ne gyvulys, o būtent Žmogus, atitinkamai ir gauna tik gyvulio likimą, tik dar žymiai blogesnėse sąlygose, kad susivoktų pagaliau. Kaip sakoma, kokie tavo veiksmai, tokios ir Dieviškos dovanos laukia…

Bet juk žmogus gali atgailauti? Jei prieš mirtį atgailaus, manoma, jog Dievas viską visada jam atleis?

Yra tokia sena patarlė: “Ir atgailoje mažai naudos, jei ta atgaila jau pavėluota”. Taip, Dievas viską ir visada atleidžiantis. Tai tiesa, bet jei Dievą ruošiesi atidėti neapspręstam savo “paskui, po to, kada nors vėliau”, pirmiausia taip tenkinant tik savo gyvulio norus ir pas Dievą ateisi tik su tuščiu krepšiu, kurio dugne voliosis tik tavo apgailėtina vienintelė atgaila paskutinę minutę prieš mirtį, tai būk tikras žmogau – ir Dievas atidės tave neapspręstam “paskui”, kaip tu Jį kadaise.

Ne, aš neatidėliosiu tai neapspręstam “paskui”, o tik kaip tradiciškai daugelis  šiandiena daro –  senatvei?

Senatvei? O jūs toks įsitikinęs, jog iki tos senatvės tikrai išgyvensite? Iš kur jūs žinote tai, kada ateis ta jūsų paskutinė diena? Juk mirtis tavęs niekada neklaus, pasiruošęs tu tam ar ne, ateis ir nupjaus. Ir ant kiek tada jūsų užteks tą paskutinę minutę?  Tik apmąstymui to, ant kiek kvailai ir nereikšmingai išeikvojote suteiktą gyvenimo laiką ir šansą, taip ir neatlikus svarbiausio, dėl ko ir atėjote į šį gyvenimą?

Vis tik apmaudu, kad žmogiškas gyvenimas toks greitai prabėgantis. Štai kažkoks kvailas sekvojos medis gyvena iki keturių tūkstančių metų. O mes ir šimtinę sunkiai pasiekiam?

Na kodėl jis kvailas,  tai pilnai naudingas ir puikus medis. O dėl gyvenimo greitumo, tai pasakysiu taip... Žmonės ir taip yra nepamatuojamai, neapsakomai tingūs dvasine prasme, o jei jiems suteikti dar daugiau egzistavimo laiko, tai jie iš vis dar daugiau paskęs materijoje, galvodami kad to laiko turės marias...

Jūs teisus, trumpo gyvenimo suvokimas ir mirties neišvengiamumas priverčia žmogų vertinti gyvenimą ir išnaudoti laiką vaisingai. Mirtis tik suveda savotišką pragyvento laiko suvestinę...

Visiškai teisingai. Suvokiant kūno neišvengiamą pabaigą, tai priverčia žmogų ieškoti atsakymų apie amžinybę, priverčia judintis dvasine linkme ir keistis vidiniai. Tam ir duota mirtis žmogui, kad atsimenant apie jos neišvengiamumą, jis išmoktų suprasti savo būtybę, išmoktų performuoti save ir savo prigimtį, vertinti jam suteiktą gyvenimo laiką, skirtą dvasiniam brendimui. Mirtis – tai savotiškos durys į tikrą dvasinę realybę. Ir bendras pragyvento rezultatas suvedamas būtent vertinant sukauptas žmogaus dvasines vertybes. Tai, ką per gyvenimą surinksi čia, tokia realybė laukia tavęs ir už durų.

 Tas tai taip, bet kodėl mumyse taip stipriai dar sėdi tas siekis apsirūpinti viskuo ateičiai, tarsi mes čia ruošiamės gyventi amžinai?

Iš esmės, tokie siekiai eina iš žmogaus pasąmonės gilumos. Jie eina nuo pačios Sielos. O Siela visada ir siekia susijungti su Dievu, tai yra, save aprūpinti ilgai laukta ir amžina ateitimi, o ne kamuotis tik trumpomis egzistavimo akimirkomis, po įvairius naujus kūnus. Bet per žmogišką protą, per sąmonę, giluminį tokį Sielos siekį, materija visą laiką bando panaudoti savo tarnyboje, tai yra Ego tarnyboje. Todėl žmogus beveik niekada ir nebūna patenkintas tuo, ką pasiekia gyvenime išoriškai. Kadangi tikros vertybės, ateities aprūpinimui –  yra tik dvasinės, o ne materialios. Tame ir skirtumas.

Net kažkaip nesitiki, kad mes visi kada nors mirsime?

Kodėl kada nors? Juk niekas nežino kas gali atsitikti  jam jau po sekančios minutės. Argi klausimo esmė yra tuose likimo siūluose, kada išeisime iš kūno? Klausimas yra tame, būtent su kokiu bagažu stovėsime prieš tikrą realybę. Žmones traukia prie amžino gyvenimo visada, kadangi juose pačiuose yra amžinybės dalelytė. Bet protas, su savo gyvulišku pradu, perdirba tą vidinę trauką pagal savo manieras –  į amžino gyvenimo kūne siekimą, nes kitokia realybė, apart šios erdvės, gyvuliškam pradui ir nežinoma, visiškai nepriimtina...

Jau kaip tik žmonės neįsigudrino patys save apgaudinėti. Daugelis galvoja: “Kam man dvasiškai lavintis, melstis, medituoti, laikyti mintis griežtoje kontrolėje, ar paprasčiausiai pamilti artimą savo? Juk tam visą gyvenimą išeikvosiu. O gal vis tik jis duodamas tik kartą? Gal po mirties – tik karstas ir šalta žemė, kur sutrūnys palaikai? Todėl nespėsiu pasinaudoti malonumais čia.”

Tokie yra patys svariausi Gyvuliško prado argumentai tam, kad prislopinti Sielos siekius ir sustiprinti trauką tik materijai. O kiti žmonės, iš vis stengiasi negalvoti apie mirtį. Bando kuo greičiau nueiti į šalį nuo tokių neramių minčių, slepiasi kaip stručiai – kiša galvas į smėlį ir vaizduoja jog to neegzistuoja. Visa tai žinoma labai kvaila. Geriau daugiau paskaitykite apie tikrųjų Šventųjų gyvenimus. Kad ir pavyzdžiui  tokio, kaip Serafimo Savorskio. Jis savo kelnėje ( gyvenamoje nišoje, prakirstoje oloje) laikė karstą sau tik tam, kad pastoviai būtų priminimas, apie kūno mirtį ir jo mirtingumą. Šventieji žmonės neskrajojo iliuzijose, dėl geresnės laukiančios pasaulinės ateities. Jų gyvenimas buvo – šiandiena, čia ir dabar. Jie visada laukė, jog būtent šiandiena teks stotis prieš Aukščiausiojo Teismą, todėl ir stengėsi dvasinėje terpėje, todėl ir rezultatus turėjo apčiuopiamus, net iki “Meilės jėgos” prabudimo. O nuo čia ir jų kiti stebuklai prasidėdavo, įvairus žmonių išgydymas, kaip dvasiškai taip ir kūniškai...

Na o pagrindinė masė žmonių vis tik savo dvasinius reikalus palieka “rytojui”, net nesusimąstant, kad tas “rytojus” gali niekada ir neprasidėti. Visas liūdesys yra tame, kad kiekvienas supranta negrįžtamai praėjusias vertingas akimirkas, bet dažniausiai tai jau būna per vėlai.

Tačiau jei žmogus bent jau abejoja tuo ką mato šiandiena aplinkui, vadinasi jis jau ieško. O jei yra siekis ko nors ieškoti, vadinasi yra ir noras tai pažinti... Tokio žmogaus viduje vyksta dviejų galingų pradų priešprieša. Iš vienos pusės, Siela visada virpa, skamba kaip varpas, neduoda jam ramybės. Iš kitos pusės, materija pastoviai slegia per sąmonę pilnu savo norų rinkiniu. Taip ir gaunasi, jog abejonės tokiam žmogui, tai tarsi įprasta jo būsena, taip sakant, pastovi vidinio konflikto išraiška.

Kur aš kažką darau ne taip, atliekant dvasinę praktiką “Lotoso žiedas”? Viską įsivaizdavau ramybės būsenoje, kaip ir reikia. Po to, tą daigelį “maitinau” meile, galvoje laikiau pozityvias mintis... Pradžioje jaučiau net kažkokią lengvą vibraciją, saulės rezginio zonoje... O vėliau praėjo keletas dienų ir nieko...Net tos pačios pirminės šilumos nebegaliu jau pajausti.

Na teisingai. Kai pradžioje viską darei su Meilės jausmu, viskas gavosi. O kada išsiblaškei ir pabandei tai atlikti tik protu, nieko neišėjo. Tai natūralu. Dvasinė praktika “Lotoso žiedas” – tai pastovi minčių kontrolė ir pastovus vidinės Meilės jausmas. Tam, kad užauginti “gėlelę” savyje, reikia pastoviai save nuteikti Meilei Dievui ir visa apimančiam. Tokią vidinę būseną būtina išlaikyt, nežiūrint į bet kokias likimo peripetijas išorėje. Dar kartą pabrėžiu – “gėlelę” reikia auginti ne mintimis, o tik nuoširdžiais giluminiais jausmais, panaudojant dėmesio jėgą. Dvasinės praktikos esmė tame, kad pažadinti Meilės jausmą ir pastovų, kartoju, pastovų jo išsaugojimą, net iki fizinio pojūčio saulės rezginio srityje.

O kodėl būtent ten? Tai kaip nors paaiškinama iš fiziologinės žmogaus pusės?

Galima paaiškinti ir iš fiziologinės pusės, taip sakant iš pačios grubiausios ir primityviausios supratimo pusės, per sąmonę. Iš tikro, žmogus – tai švari fizika,  tik ištisos energijos judėjimo formulės. Ir visa žmogaus chemija prasideda būtent nuo čia. O fiziologinės asociacijos, tai tėra tik pats primityviausias to reiškinio paaiškinimo būdas.

Pakartokime pamoką iš praeities. Taigi, visi jūs įsivaizduojate, kas tai yra saulės rezginys jūsų kūne. Tai rezginys, kurį dar vadina pilvo nervų rezginiu, susijęs su daugybe nervinių organų ataugų, įvairaus storio ir dydžio atšakų. Tai labai varijuojasi, kaip nervinių ataugų, tiek nervinių mazgų kiekiu, kaip ir to galingo konglomerato forma. Savo centru Saulės rezginys daugiau primena trikampio viršūnės jungtį. O pagal bendrą išorinę formą – dažniausiai nelygų apskritimą, kadangi nervai nuo saulės rezginio radialiai pasiskirsto į visas puses, prie pilvo srities organų, kaip ir šviesa nuo saulės. Na ir žinoma, ten yra daugybė nervinių galūnių. Saulės rezginys priskiriamas prie pačių stambiausių vegetatyvinių rezginių. Jį net vadina “pilvo smegenimis”.

Tai štai, kas įvyksta, kada žmogus atlikinėja dvasinę praktiką “Lotoso žiedas”? Jei pabandysime vaizdžiai suprojektuoti vidinių energijų cirkuliacijos procesą į žmogaus fiziologiją, tai susidarys toks piešinys. Tikslingai nukreipiant koncentruotą dėmesį į saulės rezginį, pabrėžiu, tik su teigiamais jausmais, įvyksta savotiškas nervinių galūnių dirginimas, tame tarpe ir Vagus nervo, vieno, iš dvylikos kaukolės nervų porų.

Tiesa, noriu atkreipti dėmesį, kad saulės rezginio vietoje, dalyvauja kaip kairysis taip ir dešinysis klajojantys nervai parasimpatiškos jo dalies kokybėje. Ir dar daugiau, į rezginio sudėtį savo didžiąja dalimi įeina abiejų klajojančių nervų didysis užpakalinis stulpelis.

Grįžkime prie susikaupimo. Po klajojančio nervo sudirginimo, signalai per jį perduodami į galvos smegenis. Ir praeinant per smegenų skirstomuosius sluoksnius patenka būtent į hipothalamus. Lietuviškai pagumburis yra tarpinių smegenų dalis, esantis po gumburu (pagal tai ir pavadinimas)

Hipothalamus? Tai ne tai, kas vadinama “senovinėmis smegenimis”, arba “dinozaurų smegenimis”, “reptilijų smegenimis”?

Taip ir dar vadina “pirminiais smegenimis” , kaip tik juos žmonės nevadino. Nors hipothalamus iš tikro - viena iš seniausių nervinių sandarų. Net pas pačius primityviausius iš visų stuburinių egzistuoja Hipothalamiškos srities prototipas. O Žmoguje hipothalamus galima sakyti užbaigtas iki tobulumo.

O kodėl jį vadina būtent reptilijų, dinozaurų smegenimis, o ne pavyzdžiui kokių nors amfibijų?

Todėl, kad būtent seniausių reptilijų laikais, nes tai iš tikro buvo pirmieji stuburiniai, išėję iš vandens, reikėjo žymiai patobulinti ir diferencijuoti hipothalamus, įskaitant tokių gyvūnų adaptaciją sausumoje. O žmogiškasis hipothalamus variantas – tai jau viso labo tik savotiškas papildomas priestatas, patobulinimas, ant senovės reptilijų hipothalaminės srities bazės. Na ir skirtumas tarp jų, sakysime taip, kaip tarp pirmo kompiuterio ir šiuolaikinių kompiuterių modeliu. Iš principo, tai vienas ir tas pats kompiuteris, bet galimybės visai  jau kitokios...

Kad suprasti tai, kas vyksta žmogiškame hipothalamus, po sudirginimo perdavimo į juos, pradžioje turime atsimint, kas tai yra hipothalamus. Nors jau tiek, kiek yra žinoma šiai dienai oficialiai moksliškai. Hipothalamus – aukščiausias smegenų centras, kuriame surenkami visi duomenys apie organizmo vidinę būseną. Tai tarsi tarpininkas, tarp nervų sistemos, vidinių organų, medžiaginių skysčių ir aš dar pridėčiau, jog tai ir energijos performuotojas. Gaunasi taip, kad iš smegenų plutos nervinis impulsas, performuojamas hipothalamuso pagalba į kalbą, suprantamą organizmo skysčių aplinkai.

 O tai kaip galima suprast?

Na visa tai keičia, hormonų, fermentų, druskų ir tt. santykines reikšmes, koncentraciją juose. Be to, nė viena galvos smegenų dalis, nėra tokioje privilegijuotoje padėtyje, kaip hipothalaminė sritis, kraujo aprūpinimo atžvilgiu. Ten iš kraujo patenkantys cheminiai elementai pastoviai signalizuoja, kokioje būsenoje yra kiekvieną atskirą momentą vidiniai organai ir sistemos. Paprasčiau sakant, hipothalamus – tai geras kūno valdytojas, kuris puikiai sutaria kaip ir su įmonės šeimininku, taip ir su paprastais darbininkais, protingai paskirstant jiems patikėtus jam resursus. Todėl ir įmonė dirba darniai, kaip vientisas mechanizmas. Bendrai tai, tas valdytojas įmonei garantuoja pilną gomeostazę. Gomeostazė – organizmo vidinės aplinkos pastovumas, stabilumas, sveikata.

O kas yra tas organizmo šeimininkas?

Epifizas. Taigi išsiaiškinome, kad hipothalamusas, pagrindinis vegetatyvinio aprūpinimo ir kontrolės po plėvelinis smegenų centras. Jis dalyvauja reguliuojant širdies-kraujotakos sistemos, pilvo-virškinimo trakto, kūno temperatūros, organizmo biochemijos reguliavime, taip pat reguliuoja žmogaus bioritmus, alkio, apetito, troškulio jausmą, įtakoja į lytinį elgesį ir tt. Na ir žinoma, hipothalamus koordinuoja pačias įvairiausias nervinės veiklos formas, pradedant nuo budrumo būsenos, miego ir užbaigiant teigiamų ir neigiamų emocijų formavimu, organizmo reakcijas, elgesį adaptacijos metu. Bet tai, kaip sakoma, yra tik tam, kad žinotumėte, jog geriau suprastumėte sekančią  čia  pateikiamą informaciją.

Dabar apie svarbiausią dalyką. Būtent hipothalamuse yra du seniausi centrai. Jei į žmogaus kaukolę žiūrėti iš viršaus, tai tie centrai, kartu su kankorėžine liauka, sudaro savotišką trikampį, kurio viršūnė – epifizas. Skirtingais laikais tie centrai vadinosi įvairiai, bet jų esmė nuo to nesikeitė. Vieni iš senovės rankraščiuose minimų pavadinimų, – “agatodemonas” ir “kakodemonas”. Agatodemonas stimuliuoja teigiamų minčių užgimimą, o kakodemonas – neigiamų minčių.

Verčiant iš graikų “demonas” (daimon) reiškia “dieviška”, “dvasia”.  Tik jau žymiai vėliau, tą žodį pas graikus pasiskolino krikščionybė ir apdalino tokia  šiuolaikiška reikšme, kaip pavyzdžiui “velnias”, “nelabasis”(demonas).

O štai priedėlis “kako” tai ir yra ne kas kito, o būtent kako - pajuokavo sensėjus. Priedėlis kako kyla nuo graikiško “kakos”, kas ir reiškia būtent “blogas”.

Vadinasi jei “kakos” reiškia blogas, tai “agatos” reiškia geras?

Visiškai teisingai. “Palaimintas”. Be to, teigiamų minčių centro apibūdinimas buvo žinomas dar senovės egiptiečiams. Ir visiškai ne atsitiktinai senovės Egipte atsirado medalionas, vėliau tapęs talismanu, graikų-egiptiečių tradicijose pavadintas “agatodemonas”. Jame pavaizduota gyvatė, su liūto galva ir septyniomis spindinčiomis žvaigždėmis (kurias vėliau pakeitė karūnomis).

Gaunasi, kad graikai tas žinias perėmė iš egiptiečių?

Taip, bet jei pas egiptiečius dar kažkas tai ir buvo likę daugiau iš pirmapradžiu žinių, tai pasiskolinus graikai tas žinias pavertė tik į mitologiją. Graikų tradicijose  taip ir atsirado gera dvasia – agatodemonas, kuri per visą gyvenimą seka paskui žmogų. Ji ir buvo laikoma tarpininku tarp žmonių ir dievų.

Ir iš vidinio, kaip dažniausiai nutinka, padaro tai tik išoriniu, o žmonės Jį taip ir prarado?

Visiškai teisingai.

O kaip hipothalamuse užgimsta mintys?

Na jos žinoma užgimsta visai ne tame mėsos gabaliuke, esančiame kaukolėje. Jau sakiau, jog tai tėra tik vaizdinis subtilaus sutapatinimas, energijų projektavimas į materiją. Mintys negimsta smegenų medžiagoje, su pavadinimu hipothalamus. Jos gimsta tuose dviejuose centruose, esančiuose hipothalamus, apie kuriuos ir kalbėjome aukščiau. O duotieji centrai, tai – subtilios materijos savotiški čakranai. Tokios būtent subtilios materijos prigimties ir yra mūsų mintys. Ir jeigu pašalinti tą smegenų sritį, pas žmogų bus pastebimas atitinkamų psichinių mastymo funkcijų sutrikimas, atminties praradimas ir tt., bet mąstyti jis nenustos, tai darys ir toliau, nežiūrint į tai, kad tokio organo neturi.

Duotasis centras, tai tarsi savotiškas puslaidininkis, tarp subtilios materijos ir  grubesnės nervinės sistemos. Tie centrai priima nervinės sistemos signalus, juos performuojant į subtilią materiją ir tuo pat metu patys gali koduoti informaciją į signalą, kaip sakoma, per nervinius kanalus, siusti “minties įsakymą”... Pridėsiu prie to jums jau žinomas žinias, kad sužadinant tiek teigiamas, tiek neigiamas emocijas, prasideda parasimpatinis nervinės sistemos, kurios svarbiausias nervas – klajojantis nervas, aktyvumas.

Dabar grįžkime prie pradžios. Kas vyksta, kai atliekama dvasinę praktiką “Lotoso žiedas”? Kada nuo klajojančio nervo į hipothalamus patenka sudirginimas, sukeltas teigiamų jausmų sukoncentravimu į saulės rezginį, tie nerviniai signalai savo ruožtu praeina per abu tuos centrus. Ir su didesne tik agatodemono stimuliacija, vyksta ir kakodemono, bet mažiau išreikšta stimuliacija. Stimuliuojant agatodemono centrą duota meilės energijos rūšimi, paprasčiau sakant, “Meilės” energija, žmogus ir jaučia palaimos būseną, jaučia vidinį visą apimantį džiaugsmą, laimę.

Dabar panagrinėsime tai, per ką praeina praktiškai visi pradedantieji dvasinėse praktikose. Pakanka žmogui savo dėmesį susilpninti, arba iš vis pilnai nukreipti dėmesį į savo Gyvuliško jausmus ir poreikius, kai momentaliai įvyksta jau būtent kakodemono žybsnis, kuris stimuliuojamas. Tai pradžioje ir pasireiškia negatyvių minčių atsiradimu, kokių tai neigiamų emocijų sužadinimu. Iš čia dažniausia ir gimsta įvairios abejonės. Prašau ypatingai pasižymėti tai, kai suteiki tokioms negatyvioms mintims savo dėmesio jėgą – kaip duotos sintezės pasekmė, įvyksta eilės kitų nervų sistemos centrų sudirginimas, dėl ko žmogus ir puola į depresiją, atsiranda prislėgtumas, agresija. Po to toks dėmesio užgrobimas negatyviomis mintimis tik dar daugiau sustiprėja, tuo pačiu, dar stipriau stimuliuojant jau tik kakodemono centrą. Gaunasi savotiškas uždaras, užburtas ratas. Ir žmogus, kaip sakoma, vėl patenka į savo Gyvuliško prado nupintas pinkles.

O kaip jį pertraukti, tą uždarą ratą?

Tame ir yra fokusas. Žmogaus smegenys nuo pat gimimo nustatytos į Gyvulišką pradą, nors iš visų jo sugebėjimų, tai  tėra tik pati primityviausia jo programa. Kakodemono centras yra stimuliuojamas pastoviai žmogaus, gyvenančio paprastą gyvenimą, nedalyvaujant savo Dvasinio prado vystyme. Todėl, duotame individe tokie elementai, kaip pavydas, pyktis, neapykanta, gobšumas, klasta, baimė, egoizmas ir tt stabiliai yra. Tik pas kažką tai išreikšta labiau, pas kažką tai mažiau. Bet tokie žmonės, galima sakyti diena iš dienos kanda patys sau į uodegą  ir nuo to įkandimo tik dar daugiau kenčia. Pas tokius žmones agatodemono stimuliavimas vyksta labai retai. Pagrinde, tik kaip nežymūs duotojo centro trumpalaikis padirginimai. Be to, su paskesniu visišku to centro nuslopinimu, labiau stimuliuojamo kakokdemono centro pagalba.

O štai einantys dvasiniu keliu žmonės, tikslingai užsiima agatodemono centro stimuliavimu. Prie ko tai juos veda? Kaip pavyzdį paimkime praktiką “Lotoso Žiedas”, kadangi būtent jos darbo schema yra bet kokio dvasinio kelio žmogaus organizme esmė, sakysime taip, vedantys prie vienų ir tų pačių vidinių Vartų. Taigi, jei teisingai atlikti praktiką “Lotoso žiedas”, kontroliuoti savo emocijas, mintis, savo dėmesio jėgą, didžią laiko dalį, o dar geriau pastoviai, būti Meilės būsenoje, lokalizuojant tą jausmą saulės rezginio srityje, tai galima pasiekti sekančio rezultato. Agatodemono centro pastovi stimuliacija ir dirginimas sustiprina jo darbą, įjungiant atitinkamus mechanizmus, kurie nuslopiną mažą šalutinį kakodemono centro stimuliavimą...O toliau jau eina tik švari fizika, todėl nesigilinsiu į ne visiems suprantamas smulkmenas, nes tai nebūtina. Taigi,  jei vaizdžiai išsireikšti fiziologijos kalba, įvyksta kažkas panašaus į dalinį ar pilną kakodemono srities stabdymą, blokavimą. To pasekoje atsilaisvina atitinkama energija, kuri dar labiau staigiai sustiprina agatodemono darbą, kas savo ruoštu atveda prie energetinio žybsnio, aktyviai stimuliuojančio kankorėžinės liaukos darbą. Ją dar vadina epifizu arba penialine liauka. Būtent tokiose epifizo atnaujintose sąlygose darbo rezultate, paprasčiau tariant, pakeitus banginį savo dažnį, ir atsiveria pas žmogų dvasiniai matymai, arba kaip vadinama Rytuose – “Trečioji akis”.(Virgio trigrašis: susiję tai ir su taip vadinama Egipto dievo Goro akimi, kas ir pavaizduota piešinyje žemiau)

Na o tai savo ruoštu padeda atsiskleisti, prabusti kolosalioms Sielos jėgoms. Žmogus ne tik keičiasi viduje, jam atsiveria tikrų žinių saugykla, aukščiausių pasaulių realijos ir tt....

Vis tik nesuprantu, kaip kažkokia tai maža kankorėžinė liauka gali taip globaliai performuoti žmogų? Na daleiskim ištisa nervų sistema gal ir gali, bet vien tik epifizas???

Centrinė nervų sistema iš tikro užima vieną iš privilegijuotų vietų organizmo valdymo sistemoje. Bet viso vidinio šeimininkas yra būtent tas mažytis – epifizas. Tai savotiškas aukščiausios kontrolės organas, kuris suteikia žmogui savo žymią įtaką tik tada, kai žmoguje iš tikro įvyksta globalūs pasikeitimai. O jei to pas jį nėra, tai epifizas paprasčiausiai tik “stebi”, laikas nuo laiko kontroliuojant nervinių sistemų bendrą suderinamumą, koreguojant jų darbą:  arba aktyvuojant, slopinant vienus ar kitus procesus. Bet svarbiausia, kad būtent epifize yra ta informacinė matrica, savotiškos hologramos, kuriose saugoma informacija apie viską, kas liečia duotą individą, tame tarpe ir apie jo buvusius gyvenimus.Tai pats slapčiausias atminties “seifas”, turintis “nesudegamą dugną”, kadangi tai dar yra ir čakranas. Visa tai, ką tu matai gyvenimo eigoje, jauti, pergyveni, bendrai visa tavo vidinė ir išorinė fiksuojasi būtent kankorėžinėje liaukoje. Tai savotiškas vidinis Vartų Sargas, kuris visada viską žino apie tave, visas tavo paslaptis ir tikrus norus. Tiesa, pas pirmuosius Kristaus pasekėjus, ta informacija interpretavosi kaip asmeninis puslapis, gyvenimo knygoje Dievo rankose, kur užrašoma viskas apie žmogų...Todėl, jei tavyje prevoliuoja tik gyvuliška, mintys apie nesibaigiantį materialų kaupimą, tai nors ir kaip išoriškai neužsiimtum savo “angeliška” natūra, visos pastangos bus absoliučiai nulinės. Vartai gali atsiverti tik per vidinį dvasingą darbą, pastovų nuoširdų norą, pripildytą tavo švariu tikėjimu ir Meile. Ir šiaip, kas dar įdomu... Tas Sargas, ne šiaip sau fiksuoja ketinimus ir žmogaus veiksmus, bet ir sustiprina būtent tai, kas dominuoja mintyse. Tai yra, jei tu perjungi savo dėmesį į negatyvumą, - Sargas palaikys tavyje tą negatyvumą, dar labiau sustiprinat jau tai, ką turi. Jei persijungsi į gėrį – Sargas stiprins tavyje tuos gėrio jausmus.

O epifizas toks pat yra senovinis organas kaip ir hipothalamus?

Žinoma. Epifizas, kaip ir hipotalamusinė sritis – senovinis organas. Epifizas yra pas visus stuburinius, nors pagal savo organizaciją yra nevienodas. Pavyzdžiui, pas žemutinius stuburinius gyvūnus (driežus, amfibijas, kai kurias žuvų rūšis) kankorėžinė liauka pateikta kaip porinis organas, kaip smegenų viduje taip ir paviršiuje išsidėsčiusios dalys. Na kaip vadinamos trečiosios akies, esančios po oda ir kaukolės dangteliu.

Ir ką, driežas mato per tą akį?

O kaip gi. Ten yra ir savotiškas kristaliukas, akies burbulo viršutinės sienelės išvaizdoje ir ertmės, užpildytos šviesą laužiančio skysčio, ir pigmentas, viskas kaip ir turi būti akyje.

O ką ji mato tiesiog per savo odą?

Taip. Epifizinis gumbas, tai yra, oda virš tos akies – ji juk pakankamai skaidri. O jau aukštesnieji stuburiniai turi neporinį epifizą. Pas žmogų, iš vis duotoji kankorėžinė liauka yra užpakalinėje pilvelio dalyje, tarp keturių kalvinių išsikišimų. Tai jau yra kažkas unikalaus ir ypatingo. Palyginus, žmogaus epifizą su kitų stuburinių tokiu organu, stebimi esminiai pakitimai, ryšium su žmogaus vidiniu dualumu: materialinio prado ir dvasinio. Todėl epifizas yra ne tik žmogaus kūno šeimininkas, bet ir  savotiški Vartai į dvasinį, žymiai aukštesnį pasaulį, tai savotiškas Portalas, kaip mėgstama šiuolaikiškai vadinti. Taip kad bet kokie sąmonės būsenos pasikeitimai vyksta būtent kontroliuojant epifizui.

Tai trikampio-ovalo formos organas, šiek tiek suplokštėjęs priekine-užpakaline kryptimi. Iš išvaizdos pilkai-rožinės spalvos, nors spalva gali keistis, priklausomai nuo kraujotakos indų prisipildymo. O pagal svorį pas kiekvieną skirtingai...Na bet vidutiniškai kažkur 0,130 gramo. Nors pas visiškai prarastas asmenybes jo svoris gali būti žymiai mažesnis ir kartais siekia vos 0,025 gramo. O pas dvasiškai išsivysčiusius net 0,430 gramo ir daugiau.

Toks mažas ir toks “kietas”?

Mastote tik subjektyviai, matuojant įprastu materialiu matu. O jei žiūrėti objektyviai, tai energetiniams objektams matmenys erdvėje esminės rolės nevaidina. Štai pavyzdžiui, kad ir dalelytė “Po”. Ji ant tiek yra maža, kad iki jos šiuolaikinis mokslas dar negali prisikasti, su savo visomis taip vadinamomis pažangiomis technologijomis. Bet iš jų yra išausta viskas: ne tik mes, bet ir visas beribis Kosmosas, su visomis galaktikomis kartu sudėjus. Taip kad matmenys – sąlyginis supratimas.

O epifizas kažkaip tai turbūt auga gyvenimo eigoje?

Kaip čia pasakyti... Epifizo svoris pastoviai auga, kol žmogus pasiekia dešimt – keturiolika metų, tai yra, auga iki pilno subrendimo periodo pabaigos. Po to, įvyksta gyvybinės energijos pranos žymus žybsnis. Ir nuo to laiko, jeigu žmogus pradeda skęsti tik materialume, kaip kokia kiaulė purve, epifizo svoris praktiškai jau nesikeičia. O jeigu žmogus kruopščiai ir pastoviai dirba su savimi dvasiškai – tai jau kitas reikalas... Paskaitykite bent medicininę literatūrą, kaip pas žmones, tame tarpe ir pas vaikus, pasireiškia nepaprasti protiniai gabumai, esant padidintai penialiniai liaukai ir patys viską suprasite.

Bet jei ta kankorėžinė liauka ant tiek svarbi žmogaus organizme, tai kodėl apie ją nėra jokios platesnės informacijos, kodėl nepopuliarinama tai?

Kaip tai jos nėra? O ar pakankamai kardinaliai ieškojote to? Tikriausiai ne. Nuostabu, kaip mėgsta žmonės tvirtinti tai, ko nežino neužsiminama, kai net neatlieka jokių pastangų to paieškai. Kas ieško, tas visada ras, kas beldžiasi, tam atvers.

O apie kankorėžinę liauką žinojo seniai ir būtent kaip apie liauką, o ne kokį kitokį organą. Paimkime kad ir senovės Indiją. Du tūkstančiai metų iki mūsų eros, ten buvo ištisas mokymo apie epifizą klestėjimo periodas. Jau tada žinojo, jog tas organas žmoguje yra ne tik aiškiaregystės, atminties apie praeitus gyvenimus vieta, bet ir pagrindiniu aukščiausių energijų koncentracijos čakranu. Dar daugiau, tokios žinios buvo žinomos dar anksčiau, senovės Egipte, pas pirmuosius faraonus, nors kiek kitokioje interpretacijoje. Apie kankorėžinę liauką žinojo ir senovės Kinijoje, Tibete. Tiesa, ten dar nuo senovės egzistavo mirusių aukštų dvasinių asmenų sudeginimo ritualas, po kurio artimiausieji mokiniai pradėdavo ieškoti pelenuose taip vadinamą ringse. Tai tokia kieta medžiaga, daugiau panaši į gintarinį akmenuką. Pagal jį mokiniai ir sprendė apie savo Mokytojo dvasingumo laipsnį. Buvo manoma,  kad kuo jis didesnis, tuo dvasingesnis buvo miręs žmogus. Tai štai, tas ringse – ne kas kita, kaip epifizo taip vadinamas smegenų smėlis. Tas smėlis iki šiol išlieka mįslė iš mįslių šiuolaikiniams mokslininkams. O senovės Tibete apie jį jau žinojo kaip apie psichinės energijos kaupimo vietą...

Taip kad apie kankorėžinę liauką buvo žinoma labai seniai. Tik vadino tą organą įvairiai. Iš principo, kankorėžine ją pavadino nuo antrojo mūsų eros amžiaus, kada senovės Romos daktaras Galenas sulygino ją su pušies kankorėžiu. Taip ir liko tas užvadinimas. Verčiant į lotynų kalbą epifizą pradėjo vadinti glandula pinealis, pagal itališkos pušies pini pavadinimą.

O epifizas – tai jau graikiškas žodis “epiphysis”, kas reiškia “auglys”.

Bet įdomiausia tai, kad kuo toliau žmonės tolo nuo senovės žinių, kuo intensyviau vystėsi ortodoksali medicina, tuo greičiau buvo prarandamos tikros žinios apie tos liaukos tikrąsias funkcijas. Ilgą laiką epifizą iš vis laikė tik niekam nereikalingu rudimentu. Nors žingeidūs protai vis tiek prisikasdavo iki tikros tiesos. Paimkime bent jau Rene Dekartą, gyvenusį septyniolikto amžiaus pradžioje. Nuostabus tai buvo žmogus. Nenuostabu tuo, kad su jo protu ir savęs tobulinimo siekiu, buvo ir filosofas, matematikas, fizikas ir  įvairių mokslų metodologas vienu metu. Taip kad jis irgi išsakė savo tokią nuomonę, jog mažoje kankorėžinėje liaukoje, išsidėsčiusioje smegenų centre turi savo vietą ir Siela. Sakysime taip, jis tikrai buvo arti tiesos ir beveik prisikapstė iki viso to esmės... Dar daugiau, dar tais laikas Dekartas nurodė į funkcinio ryšio, tarp kankorėžinės liaukos ir regos sistemos buvimą, kas ir buvo įrodyta žymiai vėliau.

Ar žmonėms kada nors pavyks įrodyti epifizo ryšį su siela?

Pilnai tikėtinas dalykas. Juk dabar jau vyksta intensyvus epifizo tyrinėjimas, nors dar tik chemizmo stadijoje. Bet jau yra pripažįstamas jo pagrindinė rolė organizme, kaip svarbiausios neurogumoralinės sistemos ir neuro endokrininio organo dalies. Niekas jau neabejoja tuo, jog epifizas – pagrindinis tarpininkas tarp vidinės ir išorinės organizmo aplinkos, aprūpinantis visų organų ir sistemų reguliarų gyvybingumą, priklausomai nuo buvimo sąlygų, tai yra, keičiantis dienai ir nakčiai, metų laikams, temperatūrai, drėgmei, Žemės elektromagnetinio lauko aktyvumui, jonizuojančios radiacijos lygiui ir tt. Žinoma, kad būtent kankorėžinė liauka daro žymią įtaką elgesiui, tyrinėjimams, sugebėjimui mokytis, atminčiai, lokomotoriniam ir traukulių aktyvumui, lytiniam ir agresyviam elgesiui. Jau atrado ne tik kankorėžinės liaukos sąveikavimą su hipotalariniu-hipofiziniu-inkstiniu kompleksu, bet ir epitalamo-epifizinės sistemos buvimą, kaip paraleliai dubliuojančiam mechanizmui, ekstremaliose sąlygose. Tiriama epifizo intervaciją su viršutiniais kaklo slanksteliais, tai yra, su simpatiniais nervais. Atliekami bandymai ištyrinėti epifizo ryšį su parosimpatika. Pažymima kankorėžinės liaukos įtaka į imunitetą, į neuro endokrinines liaukas...Paskutiniųjų mokslo pasiekimų dėka, žmonėms tapo prieinama informacija apie gisto struktūras, cheminę sudėtį, apie kai kuriuos epifizorinius hormonus ir hormonoidus. Vedami kankorėžinės liaukos dažninių charakteristikų stebėjimai.

Bet tai tik pradinis startas, daugeliu atžvilgiu paslaptingo organo tyrime. Viskas kas šiandiena tuo klausimu ištirta – tik trupinėlis didžiulio vandens paviršiuje. Žmonės iki šiol net nežino, kad tas vanduo – okeanas, nekalbant jau  visišką žinių nebuvimą apie pačio to okeano savybes. Nors ateities medicina, jeigu žinoma tokia ateitis bus iš vis šiai civilizacijai, tikrai atvers epifizo paslaptis. Iš principo, tai ne taip jau viskas ir sudėtinga. Pakanka tik išmokti teisingai nuskaityti informaciją nuo jo hologramų. Bet jei žmogiškas mokslas spės prisikasti iki to, tai pasaulis apsivers.

O į kokią pusę apsivers – priklausys nuo žmonių pasirinkimo. Jeigu dabar žmonės kapstosi tiriant tik materialų pasaulį ir grubias energijas, jo valdymo mechanizmus, tai pilnai iššifravus epifizo struktūrą ir jo halogramas, žmonės galės valdyti ir subtilias energijas.

Nors kas panorės, tas visada atras tas žinias savyje pats, be to, tai gali atlikti bet kokiu laiku, nepriklausomai nuo bendro žmonijos išsivystymo lygio. Tai, ką dabar žmonės bando padaryti kartu, savo mokslo pagalba – švelniai tariant, tai tėra tik bandymas kaire ranka pasiekti dešinę ausį...Šiek tiek sudėtingai, bet kaip viliojančiai... Senovėje tam tikslui žinojo žymiai trumpesnį kelią – per savo vidų. Juk esmė ne tame, kaip pasieksi tą ausį, o suprasti, kas tai yra per organas ir kaip juo reikia naudotis.

Atskirai paimtai asmenybei visada žymiai svarbiau praeiti per savo vidinį, nei beviltiškai ieškoti to išorėje. Juk iš principo, jei kas nors pluša su savimi, pasieks kokių tai dvasinių aukštumų, tai kitam nuo to asmeniškai nebus nei kiek ne lengviau. Juk kiekvienas turi savarankiškai dirbti savo vidiniame lauke, kad užsiauginti sau vertinga derlių.

O instrumentų savo vidinio lauko apdirbimui, visada buvo pakankamai. Rinkis kokį tik nori. Bet dirbant su jais, vienaip ar kitaip žmogus ateina prie vieno ir to paties rezultato – per Meilės jėgos užauginimą, nugalint savyje gyvulišką (senovės drakoną), tai yra, per hipotalamus stimuliuojant epifizą. Tai dėsningumas, kuris ir atsispindi pačioje pirminėje dvasinėje praktikoje “Lotoso žiedas”, iš “Beliao Dzi” mokslo, savo laiku adaptuoto žmonėms. O visa kita, kas prie šito galima sakyti priaugo jau po to – viso labo tik įvairūs duotosios praktikos apsunkinimai, priaugimai, ir kurių pasekoje, vienaip ar kitaip, vis tiek žmogus atvedamas prie to paties pirmapradžio grūdo.

Kaip dvasinė praktika “Lotoso žiedas” galėjo tapti visko pagrindu, kai pasaulyje tiek daug pačių įvairiausių kelių? Juk yra ir krikščionybė, musulmoniškas kelias, krišnaitai, ten daugiau eina viskas per maldas, tai visiškai kitoks poveikis į organizmą?

Na o apie tai sekantį kart...

https://atsibudimas.ucoz.com/news/sensejus_is_sambalos_22/2014-08-17-614

Bet juk tie Kandukai ima ir atima iš žmonių gyvybinę energiją? Kaip su tuo momentu?

Na ir kas? Kas tai yra gyvybinė energija žmogui? Vaizdžiai sakant – tai tik  savotiškas benzinas, kuras. Kol yra benzino, žmogus važiuoja mašinoje (kūne). Benzinas pas jį baigėsi, žmogus išėjo iš tos mašinos, perėjo į kitą mašiną ir vėl  toliau važiuoja. Kas svarbiausia, Sielos evoliucija, kada kažkas tylomis “nupylė jos mašinos benziną”, nuo to nesustos, o tik sulėtės judėjimas trasa kokiam tai laiko tarpui. Iš esmės, nieko baisaus čia kaip ir nėra. Juk kas svarbiausia tame judėjime? Svarbu kur tas žmogus važiuoja, kokia kryptimi. Jei jis juda reikiama kryptimi, centrinėmis gatvėmis ir palieka savo mašina saugomose aikštelėse, tai bus viena. O jeigu vingiuoja kokiais tai užkampiais, numeta mašiną kur pakliūna ir dar palieka atvirą kuro talpą, kas gi tame yra kaltas, jei ne jis pats? Ir prie ko čia Šambala tada? Taip kad žmonės patys kalti savo bėdose. Kandukams tik lieka išstatyti savo nupintus tinklus ir laukti kol į juos laimikis pats papuls. Juk jie neverčia žmones plaukti į tuos tinklus? Tai daro žmonės patys, atlikdami tokį savo pasirinkimą.

O paskutiniu metu, remiantis statistika, matosi, kad jiems ir laukti jau nieko nebereikia. Žmonės kaip pašėlę leidžiasi sugaunami į tuos tinklus.

Visiškai teisingai. Žmogiškas kvailumas, savo Gyvuliško pasireiškime, šiandiena jau peržengia bet kokias padorumo ribas. Todėl pas Kandukus ir Lenbojus galima sakyti dabar puota begalinė, kaip sakoma “valgyk, nenoriu”. Todėl jie taip nebaudžiamai ir įžūlėja, medžiojant net vaikus ir kūdikius.

Nebaudžiamai? Vadinasi kažkas juos vis tik bausdavo anksčiau?

Na buvo tokie drąsuoliai, metę jiems savo iššūkį...

O kodėl tik buvo, o dabar ką jau nėra?

Todėl, kad dabar praktiškai tokių iš tikro nėra. Dėl ko ir sutriko bendras žemės monados balansas, dėl ko ir pradėjo greitai augti ir bujoti kaip piktžolės visas tas juodas brudas.

Tokius žmones, kovojančius su jais, kažkada ir vadino Geliarais. Nuo senovės tai buvo slapta žmonių sąjunga, kurie tą nešvarą medžiojo, tame tarpe ir Kandukus su jų apsuptimi, tuo labai stipriai maišant jiems gyventi ir laisvai veikti.

Tai tarsi savotiški nematomo fronto Šviesos kariai?

Panašiai taip. Geliarai veikė daugiau nei slaptai. Nes jų kova visiškai nebuvo panaši į paprastą žmogišką materialią kovą, kadangi buvo vykdomą už žmogiškos sąmonės ribų, anapus, subtiliuose energetiniuose planuose.

Tokios išorinės negatyvios jėgos yra dar blogiau, nei žmogaus nuosavas Gyvuliškas pradas. Juk jie ant tiek iškreipia žmogui tikrovės suvokimą, ant tiek jį įveda į paistalus ir Netiesą, kad esantis tikrų dvasinių kelių paieškose žmogus, jų pastangomis praktiškai yra visiškai dezorientuojamas. Kaip taisyklė, tokio žmogaus sąmonė yra jau pilnai užzombinta tos nešvaros ir jis ilgą laiką negali įvertinti realią egzistuojančią tikrovę...

Šiame nematomame fronte veikia ne tik Kandukai ir jų apsuptis, bet ir pilna kitokios ištroškusios, išalkusios nešvaros. Todėl Geliarų tikslas buvo ir yra tame, kad kiek tai įmanoma padėti žmonėms ne šiaip sau išgyventi fiziškai, bet ir apsaugoti juos nuo panašių parazitų įėjimo į jų pasąmonę, kad žmogus galėtų vis tik atlikti savarankišką pasirinkimą savo Būtybės vystymesi.

Tai yra, jie žmonėms norėjo duoti galimybę vystytis natūraliu būdu, atlikti savo asmeninį pasirinkimą pačiam?

Visiškai teisingai. Be to, Geliarai niekada nestumia ir netempia žmonių dvasiniu keliu, niekaip neįtakojo į jų tikėjimą ir laisvą pasirinkimą. Jie net neįeina į  jokį verbalinį kontaktą su tais žmonėmis, kaip tai daro Klohtunai, Izniliai, Lembojai, o veikė iš kitos sąmonės pusės. Vaizdžiai sakant, gynė žmones iš už jų nugaros, žmonėms net nežinant. Ir kas ypatingai čia yra svarbu, jog jų veiklos dėka pas žmones vyko natūralūs vidinio dvasinio augimo procesai. O visa tai, kas dirbtinai buvo jiems įdiegiama, primesta ir stimuliuojama tos nešvaros, paprasčiausiai išnykdavo kaip dūmas, nukrisdavo, tarsi pelai nuo grūdų.

O kaip jie gyveno tie nematomo fronto kariai? Kas jie tokie buvo materialiame pasaulyje?

Pasaulyje? Jie buvo paprasti padorūs žmonės, kurie gyveno paprastą normalų, niekuo neišsiskiriantį žmogišką gyvenimą. Skirtingais istorijos laikais visuomenėje jie dažniausiai užimdavo būtent tą nišą, kuri suteikdavo jiems geriausias galimybes veikti ne tik Tėvynės labui, jos ribose, bet ir pilnai atsiskleisti dvasiškai, realizuoti savo dvasinį potencialą, nesukeliant ypatingų įtarimų iš aplinkinių pusės. Pavyzdžiui, religijų viešpatavimo laikais, Geliarai dažniausiai tarnaudavo įvairiose religinėse organizacijose, kurių mokymai būdavo tradiciniais tais laikais vienai ar kitai vietovei, kurioje jie gyveno. Pavyzdžiui, viduramžiais tose pačiose Vakarų ir Centrinės Europos šalyse dažnai jie tarnavo kaip geradariai riteriai, susirenkant į slaptus dvasinius ordinus. O žymiai vėliau, jau arčiau šiems laikams, dažniausia plušo tokiose visuomeninėse struktūrose, darbas kuriose daugiau susijęs su ilgalaikėmis komandiruotėmis. Prieš kokį šimtmetį jie maskavosi kokiais nors gamtotyros mokslininkais, valstybės tarnautojais, ar keliaujančiais vienuoliais, tai jiems duodavo galimybę kovoti su ta nešvara įvairiuose pasaulio regionuose. Bendrai tai, įvairiais laikais jie prisitaikydavo įvairiai. Iš tikro, tai paprasčiausiai visada buvo Tikrų Žinių žmonės... Ir iš principo, jei tai vis tik nebuvo susiję su jų tikra veikla, padėtis visuomenėje jiems nebuvo taip ir svarbi, skirtingai nei paprastiems žmonėms. Nes pagrindiniu jų gyvenimo darbu buvo pastovus vidinis dvasinis darbas, ne išorė.

Taip, iš tikro, tikri Šviesos karia ir yra tarnystėje tik Dievui... Jie turbūt gali būti sulyginami tik su Šventaisiai Tėvais, kurie irgi atlieka Dievui tinkamus darbus...?

Pas kiekvieną žmogų savas kelias pas Dievą. Šventuosius galima pavadinti daugiau egoistiškesniais, kadangi jie daugiausia rūpinasi tik savo Sielos išgelbėjimų, laukiant tos Teismo dienos. Nors žinoma jie irgi atlieka Dievui tinkamus reikalus, nuoširdžiai moko kitus žmones ir net meldžiasi už juos. Tačiau mokyti kitus ir kovoti pačiam už juos, čia ir dabar – tai du skirtingi dalykai, didelis skirtumas. Tai  toks pat skirtumas, kaip tarp žodžių ir veiksmų. Turbūt jums sunku suprasti tą skirtumą dabar, dvasinio kelio pradžioje, bet su laiku jūs tai patys pajausite... Šventųjų kelią galima pavadinti silpnųjų keliu, nors ir silpnaisiais iš tikro Šventuosius nepavadinsi, palyginus juos su kita didžiąja žmonijos dalimi. Be to, niekam jau ne paslaptis, jog daugelį garsių pasaulinių asmenybių tik prirašydavo prie Šventųjų, nors tokiais jie niekada nebuvo (ne atsitiktinai žmogų, kuris pretenduoja į Šventuosius, kanonizuoja dažniausia tik po jo mirties ir kaip taisyklė, po ilgesnio laiko, kai tarp gyvų jau nebelieka nieko, kas pažinotų duotąjį žmogų gyvai.) O štai pas tikruosius Šventuosius, kaip sakoma, iki šiol niekada neužželia liaudies pramintas takelis ir jų palaikai iš tikro stebuklingai veikia iki šiol.

Todėl Šventojo ir Geliaro keliai – tai du skirtingi keliai, vedantys pas Dievą. Kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti tą kelią, kuris jam yra pagal jėgas įveikti. Ir nors Šventieji pasiekdavo tik tokio lygio, ką Geliarai pasiekia jau pirmoje savo kovos su nešvara stadijoje, nieko baisaus ar smerktino tame nėra. Nes paprasčiausiai tokiam gyvenimiškam žygdarbiui, kuriam pasiryžta Geliarai, toli gražu ne kiekvienas gali ir sugebėtų. Reikia pasakyti, kad netgi į Šventųjų kelią yra norinčių tik vienetai, jau nekalbant apie Geliarus ir jų kelią. Geliarai tuo ir skiriasi nuo Šventųjų, kad nelaukia paskutinės kovos, tarp Šviesos ir Tamsos, o sąmoningai žengia į ją čia ir dabar. Ir ne šiaip sau kovoja, tik dėl savo sielos išgelbėjimo, bet ir neatlyginamai nešė didžiulę naudą milijonams kitų sielų, padedant jų natūraliam vystymuisi. Tai žinoma labai sunkus ir gerbtinas kelias.

O kuo konkrečiai pasireiškia tokio kelio sunkumas?

Na jei trumpai...Pirmiausia, aplinkiniams žmonėms Geliaras turi visada išlikti paprastu žmogumi, tai yra, vesti normalų gyvenimo būdą, kad neišprovokuoti, kaip jau ir sakiau, tų žmonių Gyvulišką agresiją prieš jį. Antra, Geliaras turi pastoviai kontroliuoti save ne tik išoriškai, bet kas svarbiausia ir vidiniai, kadangi jo Dvasingumas turi prevoliuoti virš Gyvuliško. Trečia, be viso šito, Geliarui kas dieną tenka dirbti su sudėtingomis meditacijomis tam, kad pastoviai būtį tos vietovės, kurioje jis medžiojo nešvarą, žmonių sąmonių apsaugoje. Tai yra, esant visuomenėje ir matant jos įprastą gyvenimo būdą, jis iš esmės, pastoviai egzistuoja darbe kitoje realybės pusėje. Taip kad tai labai sudėtingas ir sunkus kelias... Dvasiniu atžvilgiu, taip žmogus žymiai labiau prasistumia į priekį, pasakyčiau, įvyksta net šuolis dvasiniame savo vystymesi.

Geliarai kūrė realų gėrį... Netgi Šambalos Bodhisatvos, tame tarpe ir pats Rigdenas Džappo – Šambalos Valdovas, buvo neabejingas jiems, jausdamas ypatingą pagarbą, už jų tokį vidinį žygdarbį. Dar esantys gyvi Geliarai jau užsitarnauja išėjimą iš pragaro reinkarnacijų rato ir gali bet kada laisvai išeiti į Nirvaną (dvasinį pasaulį). Tai yra, išsireiškiant krikščioniškais terminais, Rojaus vartai jiems visada atviri ir pats Arkangelas Gabrielius (Rigdenas) su pagarba lydi juos pro tuos vartus...

Kaip suprantu, Geliarai veikė bendrai, o ne po vieną? O kokia tada yra jų vidinė struktūra?

Beveik tokia pati, kaip ir pas Kandukus. Jei jau yra kokia tai jėga, tai jai priešpastatoma tokia pat lygi tai jėgai, ko pasekoje palaikoma monados pusiausvyra. Žmonijos visuomenėje atsiradus Kandukams, Geliarų atsiradimas vėl subalansavo monadą, nuo ko visuomenėje atsirado sąlyginis balansas.

Tai kuo panašios tos struktūros, tokiais pat savo išoriniais ratais?

Ne, ne išoriniais. Ten panašumas su vidiniu jėgos ratu. Kaip pas Lenbojus yra Kandukas, taip ir pas Geliarus yra savo Etimonas, taip sakant jų vadovas. Etimonas reiškia “saugantis pagrindus”, “Tiesą”. Iš esmės, tai labiausiai patyręs ir labiausiai dvasiškai išsivystęs Geliaras. Etimonas koordinuoja grupės veiksmus, veda Geliarus jų keliu, padedant įsisavinti jo paties jau praeitus sunkumus, kovos ir dvasinio vystymosi etapus. Kada kas nors iš Geliarų dvasiškai išaugdavo iki Etimono lygio, tai jis arba pavaduodavo savo vadą, kai šis atlikęs savo darbą ruošėsi išeiti į Nirvaną, arba sudarydavo atskirą savo grupę, renkant kitus Geliarus iš to vertų paprastų žmonių tarpo, kuriuose didesniu laipsniu vyrauja aukštas dorovingumas ir dvasinių žinių siekis. Kaip Kandukas bando aplink save surinkti 12 Lembojų, taip ir Etimonas surenka aplink save 12 Geliarų.

Vadinasi 12 Geliarų ir 13-tas Etimonas? Kaip pas Jėzų apaštalų ratas?

Taip, kadangi taip sukuriamas jėgos žiedas. Paprastiems žmonėms tai sunku suprasti, bet Žinių žmonės, kas apie tai pilnai apsišvietę, tai vertinga informacija.

Bet jeigu tai pagal pajėgumą vienodos jėgos, jos turi panaudoti ir tą pačią energiją, kovai vienai su kita? Vadinasi ir Geliarai naudoja savo praną, eikvojant tam savo gyvybinę energiją. Vadinasi Geliarai turi kažkaip pasipildyti savo gyvybinę jėgą, kad neišsektų po pirmo mūšio?

Visiškai teisingai. Skirtumas tik pranos pasipildymo būduose. Tačiau, jeigu Kandukai ir Lembojai paprasčiausiai vagia ją iš kitų žmonių, tuo pačiu atimat gyvybę iš jų, neduodant galimybės vystytis jų sieloms. Tai Etimonai ir Geliarai gauną jos nekenksmingais kitiems būdais.

O kodėl Kandukas negali gauti pranos tokiu nekenksmingu būdu?

Todėl, kad tokiu būdu galima gauti jos tik esant absoliučiam agatodemono dominavimui žmoguje ir griežtai kakodemono kontrolei... Geliarams gyvenimas – pastovi kova, o Kandukams gyvenimas – pasimėgavimas, tik pasitenkinimas. Pastebit skirtumą? Ant to ir statosi visada monada.

O kodėl Geliarų ordinas pasimetė?

Na kaip kodėl? Todėl kad pasikeitė visuomenės vertybės. Juk naujieji Geliarai buvo renkami iš paprastų žmonių tarpo. O pažiūrėkite šiandiena į šiuolaikinę visuomenę? Juk joje pastebimas žymus Gyvuliško pranašumas. Žmonės siekia daugiau sukaupti materialių turtų, nei dvasinių žinių. Todėl Geliarų Ordinas palaipsniui pradėjo išsigimti. Jau prieš šimtą metų buvo uždaryta paskutinė Geliarų Pravi tamga, nes kaip nebūtų banalu, daugiau neatsirado dvasiškai trokštančių žmonių pratęsti šį kilnų reikalą...Vienu žodžiu, tada ir buvo pažeista monados pusiausvyra. Atitinkamai, visuomenė gavo tokį rezultatą, kokį turi dabar.

O ką reiškia uždaryta Pravi tamga?

Pas Etimonus ir Geliarus buvo kažkas tokio, kaip aukščiausias vadovavimo įrankis, kuris koordinavo visų Etimonų veiklą, kurie, savo ruoštu, koordinavo Geliarų veiklą. Nors žodis “vadovavo” – ne visiškai teisingai tokiai veiklai. Kadangi tie žmonės tarp savęs turėjo daugiau nei draugiškus ar giminiškus santykius. Niekas iš jų nebuvo nei aukščiau, nei žemiau kito. Disciplina žinoma buvo, kiek jų veiksmuose tiek ir jų pačių mintyse. Paprasčiausiai, labiau patyrę toje srityje ėmėsi sau didesnę atsakomybę. Pravi tamga kontroliuoja viso dvasinio tinklo darbą. Na tai kažkas panašiai kaip internetas ir serveris, tik jau dvasiniame variante.

Pravi tamga – tai toks tarsi medaljonas, su kuriuo dirbo ne viena Geliarų ir Etimonų karta. Tai auksinė plokštė, lotoso žiedo, sudaryto iš trijų lapelių, jos viduje išsidėsčiusi nukirsta piramidė, su akimi per vidurį. Virš piramidės, centriniame lapelyje, kyla erdvinis trikampis, tarsi nupjauta piramidės viršūnė. Trikampio viduje randasi trys įspausti ratai. Ant pagrindo ir žiedo lapelių sudėtos paralelės išlenktos linijos. O į piramidės akies vyzdį įstatytas akmenukas, pagal išvaizdą primenantis briliantą.

O ką reiškia tas piešinys?

Tai tik reiškia šio daikto priklausomybę Šambalai. Na o štai tas akmenukas tai, taip.... svarbiausia. Tai ne koks briliantas, o tik labai gerai apdirbtas akmuo. Dirbtinas akmuo, kuris nežemiškos kilmės. Kažkas vidutinio, tarp stiklo ir kristalo. Pasaulyje tokio brilianto, kuris būtų vertas to akmenuko – neegzistuoja.

Žinoma, kad jo kristaluose susikaupė ne maža jėga. Kada Pravi tamga yra darbe – ji atvira energijoms. O atidaryta ji visada, kada dirba su ja Geliarai. Kada su ja nustoja dirbti, kaip tai atsitiko prieš šimtmetį, jį savime užsidaro. Paprasčiau sakant, tamga paliekama specialioje kapsulėje, Geliarų ateities kartoms.  Na ne tokioje kapsulėje, kurioje pagalvojote. Sakysime taip, kad jūs nesimaišytumėte, tamga yra saugoma kalnuose, neprieinamoje vietoje. Tačiau tamga tik tėra pagalbinis įrankis, žymiai svarbiau pats žmogaus noras tapti tikru dvasiniu Meistru, tapti – Geliaru.

Toks Šviesos ir Tamsos žaidimas – amžinas klausimas. Senovėje galvojo, kad matomas pasaulis sudarytas susijungus dviems priešingiems pasauliams,dviems pradžioms – Tamsiai ir Šviesiai,  tai yra, Gėriui ir Blogiui.

Galima ir taip išsireikšti. Pirma – šviesa pagimdo žmogaus Sielą, antroji, tai yra jos šešėlis – žmogaus kūną. Kada įvyks to įkalintojo išlaisvinimas į šviesos tamsiąją, tada ateis pasaulio pabaiga. Rytuose pilna tokių priminimų. Paimkit kad ir budistus. Ten aiškiai sakoma, kad pasaulio sugriovimas prasideda po to, kai ugnis užvaldo pasaulį. “...Kada septynios Saulės pakyla viena po kitos, šaltinių vandenys išsenka ir ugnis įsitvirtina pasaulyje net iš vidaus. Gyvybė prasideda tada, kada ugnis palieka šį pasaulį ir pereina į kitą...” Ir tokios žinios yra ne tik Rytuose. Tokia informacija pritvirtinta visų kontinentų tautų atmintyje. Pavyzdžiui, pas indėnus majus buvo legenda apie penkias saules. Ji skelbia: “...keturis kartus buvo duota žmonėms saulė. Bet praėjo laikas, o žmonės nepasikeitė: jie netapo geresniais ir jų ydos nesumažėjo. Tada Dievai nusprendė sunaikinti žmones. Bet vienas iš dievų, labiausiai juos mylėjęs, nusprendė duoti žmonėms dar vieną šansą. Jis pats metėsi į ugnį, pavirto penktąja saule, kuri vėl švietė žmonėms ir dovanojo jiems gyvybę ir dar vieną galimybę.”

Penktoji saulė? Tai ta, po kuria mes gyvename? “Viskas ne taip blogai, kaip jūs galvojate, nes viskas žymiai blogiau”?

Na kam taip tragiškai komentuojate.  Juk kai kurie tai pavyzdžiui laiko tik, “nesąmoningomis legendomis” ir ne daugiau.

Na o kas liečia tamga. Tai yra vis tik ypatingas akmuo jame. Jis sugeba saugoti energiją amžinai ir ne tik ją saugoti, bet ir dauginti esančią ten galybę. Tas kristalas yra labai senas. Maža to, kad jis turi nežemišką kilmę, tai dar su juo ne viena Geliarų karta pravedinėjo savo sudėtingas meditacijas. Kristalas keičia žmogaus, kuris susiliečia su juo meditacijos metu, dažnines charakteristikas...Jis sustiprina energijos veiklą. To pasekoje, to turėtojas pasiekia dvasinį lygį tų, kuriems jis priklausė iki tol ir kurie jau išėjo į Nirvaną. Žinoma jis vertingas ir pasižymi ypatingomis savybėmis tik tam žmogui, kuris dirba su savimi, einančiam dvasiniu keliu, kuris turi pakankamai vidinės jėgos ir žinių, kad juo pasinaudoti, o kitiems – tai tik paprastas akmuo, stikliukas.  Tačiau  jame yra daugelio Geliarų kartų sukaupta dvasinė jėga.

Nenustebčiau, jei tas akmenukas bus vienintelis, kuris paskutiniu metu atėjęs iš taip vadinamų “protingų civilizacijų” pusės?

Visiškai ne vienintelis. Iš viso Žemėje yra septyni tokie akmenys. Penki yra Šambalos valdovo tamgoje, dar vienas yra Navi pasaulio tamgoje ir vienas čia, tai yra Pravi pasaulio tamgoje.

Net yra Navi tamga? Tai yra ir priešingoje pusėje?

Taip turi būti ir yra būtina, dėl monados subalansavimo. Tiesa, toje Navi tamgoje visiškai kitokie ženklai pavaizduoti. Bet akmenukas praktiškai tokio pat dydžio kaip ir Pravi tamgoje.  O jėgų priešpriešoje laimės tas kas turės didesnę dvasios jėgą ir nepriklauso nuo tų akmenų. Visas reikalas čia tų akmenų turėtojų turima sukaupta jėga.

O kas reiškia tas Navi pasaulis? Kandukai ir jų pasaulis?

Ne žinoma. Tamsos jėgų hierarchijoje Kandukai stovi ant pačio žemiausio laiptelio. O štai pati visa Navi – tai jau žinoma rimta problema...

Tai gaunasi, kad Geliarai ir Etimonai kovoja ne tik su Kandukais?

Taip, galima sakyti tai yra universalūs Šviesos kariai.

O kaip atrodo Šambalos vadovo tamga?

Iš principo, Pravi tamga kai kuriomis detalėmis labai panaši į ją. Valdovo tamgoje  yra toks pat lotoso žiedas, su nukirsta piramide ir akimi jos viduje. Tik į akies vyzdį įstatytas yra žymiai didesnis akmuo, nei pas Pravi ir Navi tamgas kartu sudėjus. Tai “viską matančios Akies” simbolis, reiškiantis ne ką kitą, o  Šambalą. O virš piramidės, centriniame žiedlapyje esančiame trikampyje, išsidėsčiusi mažoji akis, kurioje įstatytas dar įdomesnis akmenukas. Pagal savo tankį jis žymiai lenkia deimantą, o jo maži išmatavimai, palyginus su kitais akmenimis tamgoje, nei kiek nesumenkina jo reikšmingumo. Tai tarsi Po grūdelis. Ir jame esanti jėga yra neišsemiama. Tas akmenukas simbolizuoja absoliučią Dievo valdžią, tame tarpe ir virš “viską matančios Akies”. Šambalos valdovo tamgoje lotoso žiedelis pritvirtintas prie auksinės apvalios monados viršuje, kurioje yra trys dideli akmenys, išdėstyti tarpusavyje trikampiu. Iššifruojant, jie simbolizuoja Oriono žvaigždyną, iš kur ir buvo pateiktas mažasis akmenukas ir ne tik...Tie akmenys nurodo į Dievišką trejybę, jėgą ir valdžią virš mirties ir gyvenimo. Pasaulyje tą ženklą dar vadina Graalio ženklu. Praktiškai vaizdinių komplekse monadoje yra visų pasaulinių religijų simboliai, įskaitant ir lotoso žiedą, kaip pažymėjimas to, jog viskas kas dvasiška žmogiškame pasaulyje išeina būtent iš Šambalos. O monados kraštuose dar yra skulptūrų, egiptietiška tema atvaizdai, kurie atsirado po paskutinio tamgos atnaujinimo.

Sunkoka gaunasi pas valdovą ta tamga?

 O kaip gi, juk tai ne šiaip sau tamga, o pačio Šambalos valdovo. Taigi, nors auksas duotuoju atveju naudojamas tik kaip patogi medžiaga, kuris nepasiduoda erozijai, kaip pavyzdžiui paprastas metalas, ir neapsineša kaip sidabras. Taip kad auksas čia yra panaudojamas tik kaip labiausiai tinkama tam medžiaga. Štai ten pavaizduoti ženklai, tai jau visai kas kita, nors šiais laikais kaip tik mažai kas kreipia dėmesio į juos, o be reikalo...

O kur dabar yra saugoma Šambalos valdovo tamga?

Dabar saugoma tokioje specialioje kapsulėje, esančioje Lotos šventykloje, kuri kaip tik yra Ozyrio galvos trečios akies rajone. Tiksliau sakant, tam tikroje reljefinėje-geografinėje vietoje. Dabar toje vietoje yra taip vadinama Senovės Rusijos sostinė Kijevas.

 O kur tada tenai yra išsidėsčiusi trečioji Ozyrio akis?

Tas žemės sklypas yra dabar kaip tik ten, kur kažkada tai pagal Jėzaus prašymą, Andrėjus Pirmas Pakviestasis pasodino Lotoso sėklas. Dabar ten išsidėsčiusi įžymioji Kijevo-Pečioros Lavra.

Kas galėjo pagalvoti, jog Kijevas yra Ozyrio galva?  Nes tas miestas daugiau asocijuojasi su Čenobilio įvykiais.

Taip, dėl to Černobilis vos visas kortas nesusimaišė.

Kokios kortos?

Pranašystes, apie Ozyrio galvą... Reikalas tame, kad po sprogimo reaktorius pradėjo greitai degti ir vis daugiau įsiliepsnoti. Akivaizdu, jog jokie gaisrininkai jo nebūtų užgesinę. Situacija tapo ant tiek kritinė, kad priversta buvo įsikišti ir Šambala. Ir tą procesą deja, užfiksavo specialistai, kadangi branduolinė reakcija, pažeidžiant visus fizikos dėsnius, vietoje to, kad tik didėtų, pradėjo intensyviai mažėti...Bet iš kitos pusės, jeigu ne Šambala... tai ir Kijevo jau nebūtų...Ir pranašystės neišsipildytų.

 Tiesa, kalbant apie legendas. O ar girdėjote legendą apie stebuklingą Goro akį?

Tai senovės Egipto mitas. Ozyrio sūnus Goras, kuris kovojo su piktu dykumos dievu Setu. Pradžioje Goras pralaimėjo ir kovoje Setas išplėšė jam akį. O vėliau Goras vis tik laimėjo ir atsiėmė savo stebuklingą Akį.

Teisingai ir kova ėjo būtent už šią “stebuklingą Akį”, tai yra, už Pravi pasaulio tamga. Kova už to akmens jėgos užvaldymą.

Vadinasi tai visai buvo ne mitas? Vadinasi tai buvo Pravi ir Navi kova?

Visiškai teisingai.

Kiekvienas pats turi pasirūpinti savo išgelbėjimu, o ne laukti, kad kažkas ateis ir viską už jį padarys. Dieviškumo reikia ieškoti ne išorėje, o savo viduje. Ir ne šiaip sau ieškoti, o siekti susilieti su Juo ir tapti geru savo gyvenimo Kūrėju. Dievas kiekvieno žmogaus viduje. Ir tik per savo vidinį pasaulį mes galime Jį pasiekti, nueiti pas Jį.

Doros mintys esant stipriam norui – gerų darbų pranašas. Geri darbai – subrendusios sielos esmė. Drąsa pagimdo Dvasinę Jėgą. Dvasinė jėga sutelkia Vienybei. Vienybė dešimteriopai padidina Jėgą, Vieninga Dvasia keičia net ištisus ciklus. Bet toks bendras globalus rezultatas visada priklauso ir nuo kiekvieno pastangų atskirai. O kiekvieno pastangos priklauso nuo vidinio dažnio pasikeitimų žmoguje. Dažnis - tai yra akimirksnio šuolis, išvedantis mus už Po dalelės ribų.

Taip pat Geliarų savotiškais įrankiais buvo ir šiandiena taip vadinami dolmenai. Tai buvo ir vietos, iš kurių jie išeidavo į Nirvaną. Vyčių (Vitiazių) kapavietės. Ir tokių megalitų, kaip žinote tikriausiai, o jei ne tai patys nuodugniau pasidomėkite, yra išmėtyta po visus kontinentus.

Vadinasi ten yra ir jų tų vitiazių kokie tai palaikai, yra ir galinga kokia tai tų palaikų energija?

Na ne, per tiek amžių visa energija jau išsisklaidė, o kūno kaip tokio ir palaikų irgi ten daugumoje kaip ir nėra. Nes iš tos vietos jie tik išėjo į Nirvaną (Dievo pasaulį), prieš tai dažniausia išsklaidę savo kūną į  atskirus atomus ir subatomus, taip kad čia net palaikų jūs nerasite.

Bet juk taip nebūna? Tai neįmanoma moksliškai?

Dar ir kaip būna, įmanoma tiems, kas turi žinias ir tinkamai jas panaudoja. Juk kas tai yra žmogaus kūnas iš tikro? Tik iliuzija, kaip ir visa egzistuojanti aplinkui materija. Tai tik sufokusuota kažkokia tai banga. Ir apie tai jau pasakojau anksčiau. Esant atitinkamam norui ir panaudojant dėmesio jėgą (Allat jėgą), su juo galima sukurti ką tik nori ir ypatingai tada, kai esantis jame žmogus pasiekė žymių dvasinių aukštumų. Jis savo fizinį kūną gali ramiai išskaidyti į kokias tai atskiras energetines sudedamąsias, o gali ir atvirkščiai, išsaugoti kūną pačioje geriausioje fizinėje išvaizdoje, sustabdant gyvybinius procesus ant tiek, kad jo organika praktiškai labai ilgą laiką išliks gyva, nors jo ten iš esmės jau nebebus. (Virgio trigrašis: 2002 metų rugsėjo mėnesį, pasaulį apskriejo sensacija. Buriatijoje, kaimo kapinėse, buvo atkastas iš kapo lama, buvęs Rusijos budistų vadovas, Dašo-Dorži-Itigelovas, išėjęs iš gyvenimo 1927 metais. Tai buvo atlikta ne atsitiktinai,o vykdant jo parašymą, atkasti kūną po 75 metų. Kape buvo aptikta ąžuolinė dėžė, pripildyta medžio pjuvenų ir lotoso žiedo pozoje sėdintis kūnas. Vienuolio kūnas per 75 metus nesuiro ir nepatyrė jokių pasikeitimų. Dar daugiau, pas vienuolį pastebimas prakaito išsiskyrimas, auga nagai ir plaukai. Kūnui nereikia jokios atramos, jis išlieka toje padėtyje, nesuglemba. Kūnas saugomas Ivolgino Dacane (30 kilometrų nuo Ulan-Ude esantis vienuolynas. Tūkstančiai žmonių jį matė. Kūnas yra idealioje būsenoje. 2004 metais karininkai-medikai išnagrinėjo jo ląstelės branduolį, branduoliniu-rezonansiniu metodu. Jų išvada: ląstelė gyva ir branduolys sveikas. Pradžiai, lamai buvos sudarytas sarkofagas iš stiklo paketų. Vėliau buvo padaryta ir šaldymo įranga, tačiau jungti jos į rozetę nereikia, lamos nereikia saugoti nuo laiko poveikio. Vienuolis, kuris jį prižiūri, pasakoja, kad dažnai reikia kūną nuvalyti nuo druskų, kurios susidaro pačios ir dažnai nuvalyti stiklą, kuris savaime aprasoja. )

Tai  tokio žmogaus buvęs kūnas niekuo – nei odos organika, nei plaukais, nei nagais nesiskirs nuo gyvų žmonių organikos. Netgi kvapo būdingo puvimo procesui nebus. Be to, nesvarbu kur tas kūnas bus: žemėje, oloje ar atvirame ore. Variacijų su materija yra didžiulė masė. Jei tavyje vyrauja Siela, gyveni dvasia, tai atsiveria Dievo jėga. O Dieviškai jėgai paprasčiausiai nieko neįmanomo jau neegzistuoja.

Taip, iš tikro, Geliarai gyveno visiškai kitoje, tikroje dvasinėje realybėje, ne toje  pilnoje amžinų problemų materialioje iliuzijoje, kurioje dabar deja yra didžioji žmonijos dalis. Savo kasdienine kova su energetine nešvara jie tuo pačiu tik tobulino ir didino savo dvasinę jėgą. O dvasinė jėga gali ne tik valdyti materialias žemiškas stichijas, bet ir ištisas planetas, sistemas, galaktikas. Nes Tam, kas jau yra Dievo realybėje, nėra nieko neįmanomo šiame materijos pasaulyje. Todėl Geliarai ir Etimonai teisėtai buvo vadinami Didžiais Šviesos Kariais. Tie, išėję iš paprastų mirtingųjų žmonės, sugebėjo savyje nugalėti vidinį Gyvulį, įgyti dvasines vertybes ir stoti į mūšį su bjaurastimi dėl kitų žmonių, kitoje jų sąmonės pusėje. Savo dvasios švara, savo tarnyste Dievui, jie užsitarnavo sau pačią vertingiausią dvasinę dovaną: įgijo valdžią virš mirties ir teisę išeiti į Nirvaną, tikrą amžiną Dievo realybę.  Tačiau  tą Dievo artumo laimę gali tikrai įvertinti tik tas, kas kiekvieną diena artėja prie Jo pats, darydamas tai savo kruopščiu ir pastoviu dvasiniu darbu.

Žmonės galvojantys, kad tikra dovana – tai jų fizinių nuopelnų koks tai pripažinimas visuomenėje – klysta. Ir nuo tokio tik išorinio pasitenkinimo siužeto, žmogaus vidinė esmė niekada neįgis savo tikros, tai yra dvasinės vertės. Pasąmoniniame lygyje žmogus taip ir lieka visada nepasitenkinęs, su savo nuosavų problemų kompleksu...Gyvenimas prabėga labai greitai ir kažkada tai atrodžiusios svarbios vertybės jame ne tik kad keičiasi pakankamai dažnai, bet su laiku  ir praranda savo svarbą, prasmę. Ir tas pastovus nepasitenkinimas savimi, kasdieniai lūkesčiai, nuosavo gyvenimo iliuzijų apgaulė, galų gale tik dar labiau sustiprina vidinį savo egzistavimo beprasmiškumo jausmą. Viskas kas anksčiau tokiam žmogui atrodė svarbu, su laiku praranda savo aktualumą ir pavirsta tik gyvenimo epizodo dulke, nereikalinga praeities šiukšle. Vertinant savo gyvenimą, kiekvienas žmogus bando save guosti kokiais tai pasiteisinimais, kad vis tik jis pragyveno ne veltui ir ne šiaip sau. Kodėl taip?  Todėl, kad iš tikro jis puikiai supranta, jog nežiūrint į visus buvusius gyvenime įvykius, jis taip ir lieko nepatenkintas savimi, juk jo viduje gyvenimas buvo tuščias. Visas jėgas jis išnaudojo tik išorei, nesugebėjęs net kiek nors padirbėti su savo vidumi. O viskas išoriška, kaip dūmai, kaip miražai, apakinę savo vaizdu, kaip atsirado, taip vėliau ir dingo į tamsą...

Gyvuliškas pradas visada suras reikalingą jam apgaulės kelią. Kadangi šis pasaulis tai grynai jo stichija. Žmogus gi čia tik kaip laikinas svečias. Šis pasaulis laikinas,  tai tik paprasčiausia iliuzija, kuriame kiekvienas individas, laikinai papuolęs į jį, svajoja įgyti tikrą Laimę. Šiandiena – mada tampa tik pinigai. Daugeliui taip ir atrodo, kad štai jie tuojau pat užsidirbs šiek tiek daugiau pinigų ir pasieks norimą Laimę, galės laimingai ir be rūpesčių ilgai gyventi. Žmogus užsidirbo pakankamai pinigų, bet viduje, dvasioje ir toliau liko liūdna kaip ir buvo iki tol, niekas nepasikeitė.  Tada jis vėl galvoja, na štai, dar daugiau praturtėsiu, tai tada tikrai tapsiu laimingas. Praturtėjo dar, o viduje vis tiek kažko tai dar trūksta iki pilnos laimės. Žmogus vėl svajoja, na dabar įgysiu atitinkamą valdžią, manęs visi klausys, mane gerbs, bučiuos man rankas, atsimins amžiams ir daugiau tikrai man nieko nereikės. Įgijo jis valdžią kokios norėjo, o nepasitenkinimas vis tiek pas jį lieka toks, koks ir buvo. Na galvoja ji, pasieksiu štai prezidento kėdę. Štai tapo prezidentu, bet pasilikęs vienumoje, su ta pačia laimės problema, pagaliau supranta, kad visos tos pastangos buvo bergždžios. Niekas iš tokio kelio jam taip ir nesuteikė tikros laimės. Taip ir negalėjo nutikti, kadangi tikrą laimę žmogus gali įgyti, susikurti tik savo paties viduje, dvasiai esant harmonijoje su Siela.

Ta prasme yra viena sakmė, tik labai sena ir ilga su įvairiomis ne visada suprantamomis alegorijomis, bet jei trumpai, tai daugiau išvertus šiuolaikine kaba supratimui šiandiena, skambėtų panašiai taip:

“Gamta žmogaus neklausė, kada kūrė jį šiame pasaulyje, nori jis, ar nenori to gyvenimo gurkšnio. Bet gavę šansą žmogus paaugo ir tapo mastančia būtybe, tarp tokių pat kaip jis. Kada jis vaikščiojo į vaikų darželį, jam greičiau norėjosi eiti į mokyklą, jis siekė tik to. Juk galvojo, jog ten bus žymiai įdomiau ir geriau nei dabar. Paaugo tas žmogus ir pradėjo eiti į mokyklą. Bet jis greitai nusivylė tuo ką rado ten. Pasirodo, kas gyvenimas mokykloje toks pats nuobodus, tik dar papildomų problemų atsirado. Ir žmogus pradėjo svajoti greičiau užbaigti mokyklą ir įstoti į institutą. Štai ten, jo nuomone, tai tikras gyvenimas prasidės. Baigia mokyklą, įstoja į institutą. O gyvenimas, apie kokį svajojo, niekaip neprasideda, bet problemų prisidėjo dar daugiau.Tos laisvės kaip nebuvo tai ir nėra. Žmogus galvoja, na gerai baigsiu sėkmingai institutą, įsitaisysiu gerame darbe, turėsiu šeimą, štai tada pagyvensiu kaip reikiant ir laisvai be rūpesčių. Praėjo dar koks tai laikas ir išsipildė jo tokie norai. Tačiau tikro gyvenimo kaip nebuvo, taip ir toliau nėra, vis kažkokie tai būties rūpesčiai, eilinės problemos kamuoja. Žmogus galvoja, na štai jau pensijoje tai tikrai realizuosiu visas savo buvusias svajones. Pragyveno jis iki pensijos, tapo senu ir niekam nereikalingas. Pasirodo, kad jau ir mirtis nebe už kalnų, o pagyventi normaliai taip ir nesuspėjo, svajonės taip ir liko tik svajonėmis. Gyvenimas prabėgo kaip sraunus upelis nuo vaikų darželio iki pensijos, o žmogus deja taip ir nepažino to – koks jis yra, tas tikras gyvenimas. Kaip atėjo jis į šį pasaulį nuogas, taip ir išėjo iš jo nieko nepasiėmęs. Gamta neklausia žmogaus, kada pasiima jį į kitą pasaulį, ar nori jis padaryti dar vieną gyvenimo gurkšnį, ar ne.”

O moralė čia paprasta. Pati didžiausia Gyvuliško prado apgaulė slypi tame, jog nuo žmogaus jis visada bando ir bandys nuslėpti tikrą  jo vidinę dvasingumo jėgą ir tai, kad anksčiau ar vėliau, bet vis tik ateis tas “dabar”, kuriame jis mirs, nepriklausomai kokius sau planus nestatytų ateičiai. Laimė negali būti tai, kas laikina ir beprasmiška ieškoti išorėje to, ko ten nėra…

Geliarai tuo ir skiriasi nuo paprastų žmonių, kad jie nutraukia tas Gyvuliško prado pateikiamas iliuzijas per sąmonę. Jiems gyvenimas – tai nuolatinė kova. Jie pašvenčia jai visą gyvenimą ir nė sekundės neišeikvoja kokioms nors laikinoms iliuzijoms. Geliarai tarnauja tik Dievui, kovoja už paprastų žmonių gyvenimus, atmušant norą pas nešvarumus veikti nebaudžiamai ir taip daryti ką nori. Iš kartos į kartą žmonės perduoda vieni kitiems legendas, apie Gėrio ir Blogio paskutinį mūšį.  Bet Geliarai jo nelaukia, o drąsiai stoja į kovą “čia ir dabar”. Jie aukoja savo gyvenimus dėl žmonių ir dėl jų ramybės, kad žmonės galėtų pažinti Kūrinijos grožį, Dievo Meilę.  Žinoma, jog tai yra iš tikro toks kelias, kuris leidžia per trumpą laiką papulti į Dievo realybę. Bet jūs neįsivaizduojate ant kiek jis sunkus...Pirmiausia, tai toli gražu nėra nepavojingas kelias. Jūs net nežinote, kas tai yra mūšis su nešvara subtiliame plane, kiek jis pareikalauja narsos ir pastangų. Tai nesulyginama su bet kokia patirtimi kokią jūs turite čia. Todėl, kad prieš stojant į kovą su nešvara, pirmiausia reikia labai daug pastangų tam, kad pasodinti ant grandinės savo Gyvulišką, kitaip jis jus sunaikins. Antra, jūs sau neįsivaizduojate, kas tai yra Geliaro gyvenimas. Tai dvigubas egzistavimas, kur šalia paprasto gyvenimo, dėl aplinkinių akių, Geliaras veda kasdieninį įtemptą, varginantį dvasinį darbą, kuris niekada nebus įvertintas nei jūsų artimųjų, nei tuo labiau tų, kuriuos jūs ginate. Kadangi žmonės ir lieka žmonėmis. Kiekvienas iš jų užsiėmęs savo būtimi, gyvena savo gyvenimą, kaip vaiduoklis be prieglaudos, klaidžiodamas savo Gyvuliško noruose. Reikia ant tiek mylėti žmones, kad galėtumėt suteikti negrąžinamą pagalbą netgi tiems, kurie atrodo jums visiškai nenusipelnę ją gauti. Taip, toks kelias yra ne iš lengviausių. Tokiam dvasiniam žygdarbiui sugeba pasiryžti ne kiekvienas. Pirmiausia, iš tikro reikia turėti didžiulį norą padėti kitiems žmonėms, gerumą savo širdyje ir švarų tikėjimą į Dievą. Taip kad pagalvokite ar to jūs tikrai norite?

Kiekvienas žinoma pasirenka savo kelią. Bet žmogui ypatingai vertingas yra tas kelias, kuris ne tik jam pagal jėgas, bet ir kuriame jis su maksimalia nauda sugebės realizuoti savo individualų vidinį potencialą.

Ignoruokite dramas. Išmokite džiaugtis tuo kas vyksta. Nustokite ginčytis su gyvenimu. Pamirškite, kaip jūsų požiūriu turi klostytis reikalai. Paprasčiausiai priimkite gyvenimą tokį, koks jis yra. Jūs pats pasirenkate savo reakciją į vykstančius įvykius ir jiems suteikiate reikšmę. 12 svarbiausių žodžių jūsų gyvenime: Įvykiai jūsų gyvenime neturi jokios kitos reikšmės, išskyrus, tą reikšmę, kurią jūs jiems priskirsite.  Kokia reikšmę suteikiate vykstančiams įvykiams, tokį gyvenimą kuriate. Pakeisite suteiktą įvykiams reikšmę, pakeisite siunčamus signalus į kvantinį lauką, pakeisite gyvenimą.

Išanalizuokite, ką jūs jaučiate, ką galvojate šią akimirką? Iš to  galima suprasti, ar jūsų minčių vibracijos atitinkamai rezonuoja su jūsų ketinimų  "išgyti" ir "turėti" vibracijoms". Jeigu jūs norite išgyti,  bet situacija kurioje dabar esate yra apverktina, sunku bus ilgai išsaugoti  teigiamas mintis.Mes susifokusavęs į tai, kas atitolina jus nuo siekiamo rezultato. Visada grįšite prie liūdnų minčių, prie kurių vibracijų, priekurių esate įpratęs, nes jas generuoja seni neuronų tinklai. Turite stengtis bet kuria kaina pasiekti labiausiai jus džiuginančias mintis, iš visų, kurias dabartinėmis sąlygomis galite pasiekti. Ir kartojant jas, stentis padaryti jas dominuojančiomis. Pakeisi neuronų tinklus, reiškia pakeiskite mūsų proto skleidžiamas vibracijas. Naujos vibracijos padės jums kvantiniame lauke artėti prie "išgijimo" ir jūsų ketinimo "turėti" išsipildymo.