ATSIKRATYKITE ĮPROČIO BŪTI SAVIM

Tiriamųjų grupė, fiziškai grojusi gamas ir akordus, išsiugdė naujas smegenų grandines, nes vadovavosi šia formule.

Mintyse repetavę dalyviai taip pat jos laikėsi, tik į mokymąsi neįtraukė kūno. Jie gan lengvai įsivaizdavo save grojančius pianinu.

Atminkime, kad po tokių mentalinių repeticijų jų smegenyse atsirado tokių pat neurologinių pokyčių, kaip ir dalyvių, iš tikrųjų grojusių pianinu, smegenyse. Nauji neuronų tinklai, ar ryšiai, rodo, kad jie išties grojo gamas ir akordus, net jeigu nepatyrė to fiziškai. Galėtume tarti, kad jų smegenys „gyveno ateityje", pirma fizinio įvykio.

Dėl padidėjusios žmogaus sniegenų priekakčio žievės ir unikalaus mūsų gebėjimo susitelkti į mintį labiau nei į bet ką kita, priekinės smegenys gali savaime „nutildyti" išorinę aplinką, kad apdorojama būtų vien tik ši kryptinga mintis. Tokiu atveju mus taip užvaldo vaizduotė, kad atitinkamos nervinių ląstelių jungtys susidaro mums net neišgyvenus realaus įvykio. Jeigu galime keisti savo vidinę būseną nepaisydami aplinkos, o tada ryžtingai priimti idealą ir išlikti į jį susitelkę pakankamą laiko tarpą, smegenys aplenks aplinką.

Taigi mentalinė repeticija yra svarbus įrankis, padedantis atsikratyti įpročio būti savimi. Jei be paliovos mąstysime apie ką nors, užmiršdami visa kita, ateis laikas, kai ši mintis taps patyrimu. Tuomet susidarys tą patyrimą atspindinčios nervinių ląstelių jungtys. Vadinasi, mintys bus pakeitusios smegenų struktūrą. Dabar pamąstykite apie štai ką: mentalinės repeticijos procesą galima pasitelkti siekiant bet kokio tikslo.

Sužadindami smegenyse pokyčius, prieš įvykstant trokštamam ateities įvykiui, sukursite reikiamas neuronų grandines, leisiančias jums elgtis sutinkamai su savo ketinimu, šiam dar neįsikūnijus gyvenimo tikrovėje. Mintyse repetuodami geresnes mintis ir veiksmus, taip pertvarkysite nervų sistemos techninę įrangą, kad ši parengs jus naujam įvykiui.

Tiesą pasakius, tai dar ne viskas. (Kaip tikriausiai supratote, šioje knygoje smegenų technine įranga vadinu fizines smegenų struktūras,

jų anatomiją iki pat neuronų.) Vis tobulindami šią techninę įrangą, galiausiai sudarysite sąlygas rastis naujai programinei įrangai. O tada ši programa galės veikti savaime.

Atėjus laikui pademonstruoti viziją, besiskiriančią nuo esamų aplinkos sąlygų, veikiausiai jau būsite pasirengę mąstyti ir veikti užtikrintai, be jokių svyravimų. Kuo aiškesnį savo elgsenos ateities įvykio metu vaizdinį susikursite ir kuo labiau jį įtvirtinsite, tuo lengviau jums bus išties patirti naują būties būvį.

Ar tikite ateitimi, kurios kol kas nematote ir nepatiriate kitais jutimais? Ar mąstėte apie šią ateitį tiek, kad smegenys pasikeistų ir pralenktų fizinį įvykį? Jei taip, jūsų smegenys - nebe praeities saugykla, jos tapo ateities žemėlapiu.

Žinant, kad mąstydami kitokias mintis galime pakeisti smegenų struktūrą, kyla kitas klausimas. Ar įmanoma pakeisti kūną taip, kad jis pirma laiko patirtų siekiamas aplinkybes? Negi protas pajėgus padaryti ir tai? Likite su manimi.

Pamąstykite apie tai. Kokios progos laukia jūsų toje anapusinėje plotmėje? Koks esate šią akimirką? Koks apskritai esate? Ar ši jūsų būsena pritrauks tai, ko norite?

Ar galime pakeisti savo būties būvį? Ar tikrai pakeitus protą atsiduriama naujoje tikrovėje? Į suos klausimus ir atsakys likusi knygos dalis.

Viliuosi, kad dabar subjektyviojo proto įtaka objektyviajam pasauliui jums atrodo bent iš dalies įtikima. Galbūt net esate pasirengę pripažinti, kad stebėtojas gali paveikti subatominį pasaulį ir sužadinti tam tikrą įvykį vien priversdamas elektroną iš energijos bangos virsti dalele. Taip pat tikriausiai tikite mūsų aptartais kvantinės mechanikos eksperimentais, įrodančiais, kad sąmonė tiesiogiai valdo mažyčių atomų pasaulį, nes šių elementų pagrindas ir yra sąmonė bei energija. Tai jau kvantinė fizika praktiškai, tiesa?

Tačiau gali būti, kad iki šiol nesate visiškai tikri, jog protas gali daryti tikrą ir apčiuopiamą įtaką jūsų gyvenimui. Turbūt klausiate savęs: Kaip mano protas pajėgtų paveikti didesnio masto įvykius, pakeistų gyvenimo aplinkybes? Kaip galiu priversti elektronus įgauti tam tikro įvykio, trokštamos patirties pavidalą? Taigi nenustebčiau, jei jūs abejotumėte savo pajėgumu kurti žmogiškosios tikrovės įvykius.

Šios knygos tikslas - pateikti jums mokslo faktus, patvirtinančius minties galią kurti tikrovę. O skeptikams siūlyčiau suprasti, kad galbūt skepticizmas trukdo įžvelgti tam tikras tiesas (kaip ir bet kokia kita nuostata jis tiesiogiai veikia žmogaus gyvenimą).

Jei pripažinsite tokios paradigmos galimybę, remdamiesi vien logika turėsite sutikti ir su tuo, kad norint susikurti naują asmeninį pasaulį, būtina pakeisti nusistovėjusią mąstyseną ir jausmus. Mąstydami ir jausdami taip, kaip mąstėte vakar bei užvakar, sukursite tokias pačias gyvenimo aplinkybes, kurios sukels tokias pat emocijas, o šios vers mintyti atitinkamas mintis.

Leisiu sau surizikuoti ir palyginsiu šią situaciją su žiurkėnu rate. Be paliovos mąstydami (sąmoningai ar nesąmoningai) apie savo rūpesčius, tik dar daugiau jų pritrauksite \ savo gyvenimą. O galbūt rūpesčių jūsų gyvenime tiek daug, nes be paliovos apie juos mąstote? Galbūt bėdos atrodo jums tokios tikros, nes nuolat esate paniręs į jas sukūrusius jausmus. Atkakliai derindami savo mintis ir jausmus su esamomis gyvenimo aplinkybėmis, įtvirtinsite tą pačią tikrovę.

Todėl keliuose kituose skyriuose norėčiau nuodugniai panagrinėti tai, ką būtina suprasti siekiant pokyčių.

Dauguma žmonių gyvenime yra susitelkę į tris dalykus: aplinką, savo kūną ir laiką. Jie ne tik sutelkę į juos dėmesį, bet ir mąsto sutinkamai su jais. Tačiau įpročio būti savimi atsikratysite tada, kai jūsų mąstymas peraugs gyvenimo aplinkybes, kūno įsimintus jausmus ir pradėsite gyventi naujoje laiko tiesėje.

Norėdami pasikeisti, mintyse turite susikurti idealą, tai yra modelį, kuris skiriasi nuo šiandieninio „jūsų". Visos didžiosios istorinės asmenybės žinojo, kaip tai padaryti; suprasdami ir taikydami žemiau aprašytas sampratas bei technikas, jūs taip pat galite tapti didingi.

Šiame skyriuje aiškinsimės, kaip įveikti savo aplinką, ir padėsime pamatus kitiems dviem skyriams apie kūną bei laiką.

Prieš prabildamas apie įpročio būti savimi atsikratymą, noriu trumpai kreiptis į jūsų sveiką protą. Užduosiu jums klausimą: kaip išsi-ugdėte įprotį mąstyti ir jausti taip, kaip mąstote ir jaučiate?

Aš pats į šį klausimą atsakyti galiu tik remdamasis smegenų, kuriose kyla mintys ir jausmai, veikla. Dabartinė neurologijos teorija sako, esą smegenys sudarytos taip, kad atspindėtų mūsų aplinką. Visa informacija, su kuria susifietėme per gyvenimą, yra saugoma smegenų sinapsėse.

Santykiai su žmonėmis, žinios apie daugybę daiktą, kurie mums priklauso ar kuriuos teko matyti, apie vietas, kuriose lankėmės ir gyvenome, taip pat begalė mus aplankiusių patirčių lieka smegenų struktūrose. Netgi visa aibė išmoktų ir tolydžio kartojamų veiksmų yra įspausti sudėtingose pilkosios materijos klostėse.

Taigi mūsų smegenis sudarantys neuronų (nervinių ląstelių) tinklai tiesiogine šio žodžio prasme atspindi visas mūsų asmenines patirtis* įgytas skirtingu laiku ir įvairiose vietose sąveikaujant su žmonėmis bei daiktais,

Kaip vadiname šių „prisiminimų" apie žmones ir įvairius išgyvenimus visumą? Tai mūsų išorinė aplinka. Smegenys paprastai atliepia aplinką ir yra asmeninės praeities jrašas, nugyvento gyvenimo atspindys.

Jums sąveikaujant su skirtingais pasaulio dirgikliais, išorinė aplinka sužadina įvairias smegenų grandines, kurias suformavo mūsų praeities patirtys, mintys ir jausmai. Sužadintos šios grandinės vėl verčia mus atitinkamai mąstyti (ir reaguoti).

Jei jau mintys nulemia tikrovę, mąstydami tas pačias mintis (kurios savo ruožtu visiškai atspindi aplinką), diena po dienos kursime lygiai tokią pat tikrovę. Tokiu atveju vidinės mintys ir jausmai tiksliai atitiks išorinį gyvenimą, nes būtent ši išorinė tikrovė su visomis savo problemomis, sąlygomis ir aplinkybėmis nulemia, kaip mąstote ir jaučiatės vidinėje tikrovėje.

Kiekvieną dieną matant tuos pačius žmones (kaip antai, viršininką, sutuoktinį ir vaikus), atliekant tuos pačius veiksmus (kelionė į darbą, kasdienės užduotys, įprasta mankšta), lankantis tose pačiose vietose (pamėgtoje kavinėje, parduotuvėje ir darbovietėje), apžiūrinėjant tuos pačius objektus (savo namą, automobilį, dantų Šepetuką... netgi kūną), seni prisiminimai priverčia jus atkurti tas pačias patirtis.

Galėtume tarti, kad žmogaus protas visiškai valdomas aplinkos. Jūsų tapatybę nulemia išorinės sąlygos, nes su jomis tapatinatės. Stebite tikrovę jos pačios suformuotu protu ir taip redukuojate begalines kvantinio lauko tikimybių bangas į įvykius, atspindinčius jūsų proto būseną. Galite su manimi nesutikti ir tvirtinti, kad jūsų mintys nėra visiškai tapačios aplinkai, kad tikrovė nėra taip paprastai perkuriama. Tačiau atsižvelgdami į tai, kad smegenyse glūdi visi jūsų praeities įrašai ir kad protas yra sąmonės produktas, gausime pripažinti, jog tam tikra prasme mūsų mąstymas visada remiasi praeitimi. Į situacijas reaguodami smegenimis, kuriose lyg kompiuterio programoje įrašyti mūsų prisiminimai, sukuriate tiksliai praeitį atliepiančią proto būseną, nes smegenys iškelia visas su esamomis aplinkybėmis susijusias jose glūdinčias žinias ir patirtis. Pagal kvantinį dėsnį (kuriam, be abejo, esate pavaldūs), jūsų praeitis tampa ateitimi.

Supraskite štai ką: jeigu jūsų mąstymas remsis praeitimi, sukursite tik praeities patirtis. Mąstydami ir jausdami žinomas mintis bei jausmus, kursite pažįstamas pasekmes ir nuolatos atkartosite tokį patį gyvenimą. Kadangi jūsų smegenys visiškai atspindi aplinką, kiekvieną rytą jutimai prijungia jus prie tos pačios tikrovės ir sužadina tokį patį sąmonės srautą.

Visa jutiminė informacija, kurią smegenys priima iš išorinio pasaulio jums regint, uodžiant, girdint, jaučiant ir ragaujant, skatina jas mąstyti sutinkamai su pažįstama tikrove. Atmerkiate akis ir žinote, kad šalia gulintis asmuo yra jūsų sutuoktinis, nes jus sieja daug bendrų

išgyvenimų. Išgirstate lojimą už durų ir suprantate, kad taip prašosi išleidžiamas laukan jūsų šuo. Pajuntate dieglį nugaroje ir atsimenate, kad tą patį jautėte vakar. Susiejate puikiai pažįstamą išorinį pasaulį su savimi (tiksliau, tuo, kuo save laikote), prisimindami save konkrečiame laiko ir erdvės taške.

Jau aptarėme, kad jutimai primena mums, kas tokie ir kur esame, — taip mes prisijungiame prie savo tikrovės. Ką dauguma mūsų daro po to? Toliau einame giliai įmintomis senojo aš pėdomis - patys to neįsisąmonindami mąstome, kalbame ir veikiame pagal seną papratimą.

Spėju, paprastai pabundate toje pačioje lovos pusėje, tokiu pat kaip visada judesiu užsimetate chalatą, pažvelgiate į veidrodį, kad atsimintumėte, kas esate, ir visiškai automatiškai apsiprausiate duše. Tada susišukuojate, kad jūsų išvaizda atitiktų kitų lūkesčius, mašinaliais judesiais išsivalote dantis. Geriate kavą iš to paties pamėgto puodelio ir valgote įprastus pusryčius. Apsirengiate striukę ir nėmaž nesusimąstydami ją užsisagstote.

Paskui nesąmoningai važiuojate automobiliu puikiai pažįstamu maršrutu į darbą. Ten atliekate gerai išmoktus veiksmus. Matote tuos pačius žmones, jie spaudo jumyse tuos pačius emocinius mygtukus, verčiančius jus mąstyti apie juos, savo darbą ir gyvenimą įprastas mintis.

Vėliau skubate namo, kad greitai pavalgytumėte ir suspėtumėte pažiūrėti mėgstamą pramoginę televizijos laidą, tada puolate į lovą, kad laiku užmigtumėte ir, išaušus rytojui, vėl skubėtumėte daryti viską iš naujo. Ar per tą dieną jūsų smegenys bent truputį pasikeitė?

apibrėžti beprotybę? Visi vienu ar kitu metu esame patekę į tokį uždarą ratą. Dabar bent jau suprantame, kodėl jis vis nesiliauja suktis.

Galima visiškai drąsiai teigti, kad asmuo, kurio gyvenimą ką tik nusakėme, kiekvieną dieną atkuria tokią pačią proto būseną. Jeigu aplinka yra proto tęsinys (ką užtikrintai sako kvantinio pasaulio modelis), protui išliekant tokiam pačiam, jūsų gyvenimas išsaugos status quo.

Pamąstykite taip: ar gali pakisti išvestis, jei [vedame vis tuos pačius duomenis? Kaip tikitės sukurti ką nors nauja, jei j nesikeičiančią aplinką nuolat reaguojate tokiomis pat mintimis?

Kiekvieną dieną praleidžiant vis taip pat, suaktyvinamos tos pačios nervų sistemos grandinės, o tai gali turėti dar vieną pasekmę. Kaskart įprastai atsiliepdami į pažįstamą tikrovę (tai yra įjungdami tas pačias nervines ląsteles), nervinių ląstelių grandines „sulituojate" taip, kad jos atitiktų įprastas jūsų asmeninės tikrovės sąlygas, nesvarbu, geros jos ar blogos.

Neurologijoje egzistuoja principas, pavadintas Hebo dėsniu. Jo esmė tokia: kartu aktyvinamų nervinių ląstelių jungtys stiprėja. Hebo credo parodo, kad pakartotinai suaktyvinant tas pačias nervines ląsteles, joms bus vis lengviau susižadinti visoms vienu kartu. Ilgainiui tarp jų susiformuos ilgalaikiai santykiai.¹

Žodžiu „lituoti" įvardiju tokį reiškinį, kai grupė neuronų išvien buvo sužadinti tiek daug kartų, kad tarp jų užsimezgė tam tikros ilgalaikės jungtys - pakartotinis sužadinimas juos tarytum sulitavo. Kuo dažniau konkrečios neuronų grandinės yra suaktyvinamos, tuo patvaresni darosi statiški nervinės veiklos maršrutai. Laikui bėgant bet kokia dažnai žmogaus mintijama mintis, atliekamas veiksmas ar puoselėjamas jausmas virs automatišku ir nesąmoningu įpročiu. Kai jūsų protui tokią didelę įtaką daro aplinka, ji raidiškai tampa įpročiu, tai yra įeina į jūsų protą.

Taigi vis mąstydami tas pačias mintis, kartodami tuos pačius veiksmus ir jausdami tas pačias emocijas, pradėsite lituoti savo smegenų ląsteles į ribotą grandinę, kuri tiesiogiai atspindės jūsų ribotą tikrovę. O tai pačiai proto būsenai bus vis lengviau savaime atsikurti kiekvieną dienos akimirką.

Sis nekaltas reakcijų ciklas įtvirtina smegenyse konkrečią išorinę tikrovę. Kuo dažniau sužadinsite tas pačias smegenų grandines, reaguodami į išorinį gyvenimą, tuo labiau smegenys atitiks jūsų asmeninį pasaulį. Jus prie gyvenimo sąlygų prikaustys neurocheminės jungtys. Laikui bėgant, jūsų mąstymas bus įspraustas į tam tikrus ganėtinai siaurus rėmus, nes smegenyse bus suaktyvintas baigtinis grandinių rinkinys, sukursiantis tiksliai apibrėžtą mentalinį parašą. Sis parašas paprastai vadinamas asmenybe.

Dėl šio neuronų susisaistymo vidinė proto tikrovė ir išorinio pasaulio tikrovė tampa beveik neatskiriamos. Jei, pavyzdžiui, negalite liautis mąstę apie savo problemas, protas ir gyvenimas susilies į vienį. Objektyvusis pasaulis nudažo subjektyvųjį protą, o tikrovė, kaip žinoma, klusniai prisiderina prie jo. Jūs pasiklystate sapno iliuzijoje.

Tatai taip pat galima pavadinti vėžėmis, į kurias visi įpuolame. Esmė ta, kad kartojame ne tik tuos pačius veiksnius, į mus šaknis suleidžia ir nuostatos bei jausmai. Taigi įprotį būti savimi išsiugdote tapdamas aplinkos vergu. Jūsų mąstysena prisitaiko prie gyvenimo sąlygų ir štai jūs, kvantinis stebėtojas, žvelgiate į begalinę būtį per tos pačios spalvos akinius ir įtvirtinate vis tą pačią tikrovę. Jūs kaip mašina reaguojate į išorinį, pažįstamą ir nekintantį pasaulį.

Skirtingai nei Bilo Murajaus (Bill Murray) suvaidintas personažas filme „Švilpiko diena", jūs net nebandote kovoti su nenutrūkstama monotonija. Dar blogiau, kad į šį uždarą ratą jus įkišo ne kokia nors paslaptinga neregima jėga, — jūs pats esate šio rato kūrėjas.

Geroji naujiena ta, kad pats sukūręs uždarą ratą, vien savo pastangomis galite jį ir sunaikinti.

Kvantinis tikrovės modelis sako, kad norint pakeisti gyvenimą, reikia iš pagrindų keisti mąstyseną, elgseną ir jauseną. Turime pakeisti savo būties būvį. Kadangi mąstysena, elgsena ir jausena yra esminiai mūsų asmenybės dėmenys, būtent asmenybė kuria asmeninę tikrovę. Taigi naują asmeninę tikrovę, naują gyvenimą sukursite, susikurdami naują asmenybę. Turite tapti kitu žmogumi, nei dabar esate.

Prieš pradėdamas nagrinėti būdus, padėsiančius mintimis pranokti savo aplinką ir taip atsikratyti įpročio būti savimi, noriu jums šį tą priminti.

Mąstymas gali pranokti esamą tikrovę. Istorijos vadovėliuose netrūksta tai padariusių žmonių pavardžių, kaip antai: Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis, Marija Kiuri, Mahatma Gandis, Tomas Edisonas ir Žana d'Ark. Visos šios asmenybės turėjo ateities tikrovės viziją, kuri tuomet egzistavo jutimais neapčiuopiamu kvantinio lauko tikimybės pavidalu. Ir, atėjus laikui, kiekvienas jų pavertė savo vidinio pasaulio viziją tikrove.

Minėtas asmenybes sieja tai, kad visos jos puoselėjo svajonę ar tikslą, kuris buvo daug didesnis už jas pačias. Visi šie žmonės tikėjo tam tikra ateities versija, kuri jų protuose buvo tokia tikra, kad jie gyveno savo svajone, lyg ši jau būtų išsipildžiusi. Jie nematė jos akimis, negalėjo išgirsti, paragauti, užuosti ar kitaip pajusti, tačiau svajonė buvo taip juos užvaldžiusi, kad jų veiksmai pirma laiko atitiko poten-cialią tikrovę. Kitaip sakant, jie elgėsi taip, lyg vizija jau butų tapusi tikrove.

Pavyzdžiui, Indiją XX a. pradžioje geležiniuose gniaužtuose laikęs imperialistinis diktatas stipriai slėgė vietos gyventojus. Nepaisydamas to, Gandis tikėjo tikrove, apie kurią jo tautos gyvenime nebuvo nė menkiausios užuominos. Jis visa širdimi rėmė lygybės, laisvės bei ne-prievartos idėjas ir buvo visiškai tikras, kad jos taps jo tautos egzistencijos pamatu.

Nors Gandis kalbėjo apie laisvę, britų valdymo ir tironijos tikrovė buvo visiškai priešinga. To laikmečio įsitikinimai aštriai kirtosi su jo viltimis ir siekiais. Vis dėlto Gandis neleido priešiškiems išoriniams faktams jo paveikti ir nėmaž nesitraukė nuo savo idealo.

Ilgą laiką iš išorinio pasaulio Gandis beveik nesulaukė ženklų, kad kas nors keičiasi. Vis dėlto kovotojas nesileido paveikiamas aplinkos sąlygų. Jis tikėjo ateitimi, kurios dar nebuvo įmanoma pamatyti ar patirti kitais jutimais, bet kuri buvo gyva jo prote. Fiziškai gyvendamas savo tuometį gyvenimą, prote nešiojosi ateities viziją. Gandis suprato, kad jo mintys, veiksmai ir jausmai permainys aplinkos sąlygas. Jam dedant pastangas, ilgainiui tikrovė išties pradėjo keistis.

Kai mūsų elgsena atitinka ketinimus, kai veiksmai atliepia mintis, kai protas ir kūnas dirba išvien, kai žodžiai ir darbai yra suderinti... tada bet kuris žmogus įgauna didžiulę galią.

Istorijos didžiūnai su nepalaužiamu ryžtu siekė pakeisti ateitį, nereikalaudami skubaus atsako iš aplinkos. Jie nėmaž nesijaudino negavę jokio jutimais apčiuopiamo požymio ar fizinio įrodymo, kad trokštami pokyčiai vyksta; nėra jokios abejonės, kad kiekvieną dieną jie primindavo sau apie siekiamą tikrovę. Jų protai aplenkė tuometę aplinką, nes ši nebevaldė jų mąstymo. Jie išties ėjo pirma laiko.

¹ Šias žymias asmenybes taip pat siejo ir kita ne mažiau svarbi gija -jos labai aiškiai žinojo, ko nori. (Atminkite, kad visas norimos tikrovės pasireiškimo detales paliekame aukštesniajam protui, - didžiūnai tikrai tai žinojo.)

Verta pastebėti, kad dauguma istorijos milžinų amžininkų laikė juos svaičio tojais, kitaip tariant, prasilenkiančiais su tikrove. Ir jie buvo teisūs. Milžinai visiškai prasilenkė su tikrove- ją aplenkė, kaip, beje, ir jų svajonės. Įvykis, kurį jie nešiojo savo mintyse, kurį tvirtino veiksmais ir emocijomis, nebuvo tikroviškas, nes ši tikrovė dar nespėjo pasireikšti. Neišmanėliai ir cinikai taip pat galėjo pavadinti jų viziją beprotybe -šiuo atveju irgi nebūtų suklydę. Ateities vizija buvo „beprotiška", nes sveikam protui tikra yra tik tai, kas apčiuopiama jutimais, o vizija buvo anapus jų.

Antai Žaną d'Ark visi laikė nutrūktgalve, netgi pamišėle. Savo idėjomis ji metė iššūkį laikotarpio įsitikinimams ir tuometei politinei sistemai. Tačiau merginos vizijai pasireiškus, ji imta laikyti didžiai doringa.

Kai žmogus laikosi savo svajonės, nepaisydamas, kokia yra aplinka, tai yra didybė. Netrukus išsiaiškinsime, kad aplinka įveikiama, įveikiant kūną ir laiką. Prisiminkime Gandį - išorinio pasaulio situacija (aplinka) jo nepaveikė, jis nesirūpino dėl savo pojūčių ir nesuko sau galvos, kas jam gali nutikti (kūnas), nesijaudino, kiek prireiks laukti, kol laisvės svajonė išsipildys (laikas). Gandis paprasčiausiai žinojo, kad anksčiau ar vėliau visi šie dėmenys paklus jo ketinimams.

Ar Įmanoma, kad visų istorijos milžinų idėjos jų protuose buvotaip suvešėjusios, jog smegenys priėmė jas kaip tikrą patirtį? Ar galėtumėte ir jūs pasikeisti vien pasitelkę mintį? >.

Neurologija įrodė, kad galime keisti smegenų būseną, - taigi ir elgseną, nuostatas bei įsitikinimus, - vien mintydami kitas mintis (kitaip tariant, aplinkai likus tokiai pat). Pasitelkus mentalinę repeticiją (pakartotinai įsivaizduojant, kad atliekame konkretų veiksnią), smegenų ląstelių grandinės persitvarkys taip, kad atspindėtų mūsų tikslus. Mintys gali tapti tokios realios, kad smegenys jas priima už gryną pinigą - kaip fizinę tikrovę. Žodžiu, smegenų biocheminę struktūrą galima pertvarkyti pirma realaus patyrimo išoriniame pasaulyje.

Pateiksiu pavyzdį. Knygoje „Smegenų vystymas" aptariau, kaip tyrimų subjektai, penkias dienas po dvi valandas mintimis repetavę vienos rankos pratimą pianinu (nė sykio neprisiliesdami prie instrumento klavišų), pademonstravo tokius pat pokyčius smegenyse, kaip ir žmonės, tą patį laiką jfeiffett atlikę identiškus pirštų judesius ant pianino klavišų². Funkcinė smegenų skenografija parodė, kad visi tyrimo dalyviai suaktyvino Jr išplėtė neuronų grupes toje pačioje smegenų srityje. Iš esmės tiriamieji, ganias ir akordus repetavę mintimis, išsiugdė tokį patį sniegenų grandinių skaičių, kaip ir fiziškai barškinę pianino klavišus.

Tyrimas atskleidžia du svarbius dalykus. Jis patvirtino, jog galime pakeisti smegenis keisdami mąstymą, be to, parodė, kad susitelkus j vieną tikslą, smegenys nebeskiria vidinio proto pasaulio ir išorinės aplinkos. Taip mūsų mintys gali tapti patirtimis.

Ši samprata nepaprastai svarbi kiekvienam, siekiančiam senus įpročius pakeisti naujais, tai yra apkarpyti senus neuronų ryšius ir išauginti naujus jų tinklus. Todėl įdėmiau panagrinėkime, kaip mokėsi asmenys, pirštais neišgavę nė vienos natos.

Nesvarbu, kokiu iš dviejų aptartų būdų įgauname įgūdžių, pokyčiams smegenyse atsirasti reikalingi keturi dėmenys: mokymasis, praktinės instrukcijos, arba žinios, dėmesio sutelkimas ir kartojimas.

Mums mokantis, susidaro nauji sinapsiniai ryšiai; žinios padeda įtraukti kūną, kad įgytume naujos patirties, kuri vėliau papildys smegenis. Kai- sutelkiame dėmesį ir vis kartojame naują įgūdį, smegenys ima keistis.

Tiriamųjų grupė, fiziškai grojusi gamas ir akordus, išsiugdė naujas smegenų grandines, nes vadovavosi šia formule.

Mintyse repetavę dalyviai taip pat jos laikėsi, tik į mokymąsi neįtraukė kūno. Jie gan lengvai įsivaizdavo save grojančius pianinu.

Atminkime, kad po tokių mentalinių repeticijų jų smegenyse atsirado tokių pat neurologinių pokyčių, kaip ir dalyvių, iš tikrųjų grojusių pianinu, smegenyse. Nauji neuronų tinklai, ar ryšiai, rodo, kad jie išties grojo ganias ir akordus, net jeigu nepatyrė to fiziškai. Galėtume tarti, kad jų smegenys „gyveno ateityje", pirma fizinio įvykio.

Dėl padidėjusios žmogaus smegenų priekakčio žievės ir unikalaus mūsų gebėjimo susitelkti į mintį labiau nei į bet ką kita, priekinės smegenys gali savaime „nutildyti" išorinę aplinką, kad apdorojama būtų vien tik ši kryptinga mintis. Tokiu atveju mus taip užvaldo vaizduotė, kad atitinkamos nervinių ląstelių jungtys susidaro mums net neišgyvenus realaus įvykio. Jeigu galime keisti savo vidinę būseną nepaisydami aplinkos, o tada ryžtingai priimti idealą ir išlikti į jį susitelkę pakankamą laiko tarpą, smegenys aplenks aplinką.

Tiesą pasakius, tai dar ne viskas. (Kaip tikriausiai supratote, šioje knygoje smegenų technine įranga vadinu fizines smegenų struktūras,jų anatomiją iki pat neuronų.) Vis tobulindami šią techninę įrangą, galiausiai sudarysite sąlygas rastis naujai programinei įrangai. O tada ši programa galės veikti savaime.

Mąstymo procesai vyksta ne vakuume. Kiekviena mintis smegenyse sužadina biocheminę reakciją - išskiriamos tam tikros cheminės medžiagos. Jums mokantis, smegenys siunčia kūnui darnius cheminius signalus, kuriuos galima pavadinti minties pasiuntiniais. Gavęs šiuos cheminius smegenų pranešimus, kūnas akimirksniu jiems paklūsta, sužadindamas smegenų pranešimą atitinkančių cheminių reakcijų grandinę. Tada tučtuojau nusiunčia smegenims patvirtinimą, kad jo būsena. visiškai atitinka jų mąstomas mintis.

Norint suprasti procesą, užtikrinantį abipusį minčių ir kūno ryšį, pirmiausia reikia įvertinti smegenų ir jose vykstančių cheminių reakcijų vaidmenį gyvenime. Per kelis pataruosius dešimtmečius mokslas atskleidė, kad smegenys ir likusi kūno dalis sąveikauja galingais elektrocheminiais signalais. Tarp mūsų ausų veikia didžiulis cheminis fabrikas, diriguojantis miriadui kūno funkcijų. Turiu jus nuraminti - mes pasidomėsime tik mūsų aptariamai temai svarbiausiais cheminio smegenų reguliavimo principais ir susipažinsime su keliomis naudingomis sąvokomis.

Ląstelių membranos paviršiuje yra receptoriai, kuriais jos priima informaciją iš išorės. Gavusi tam tikrą signalą, ląstelė pradeda vykdyti konkrečias užduotis.

ją sustiprinti. Jie netgi gali pakeisti arba perrašyti neuronui siunčiamą pranešimą — tada visos susijusios nervinės ląstelės gauna kitokią žinią.

Neuropeptidai, antrasis ligandų tipas, jie sudaro pasiuntinių daugumą. Didžiąją jų dalį išskiria smegenų centras, vadinamas pogumburiu (naujausi tyrimai parodė, kad neuropeptidus gamina ir imuninė sistema). Šiems chemikalams patekus į hipofizę, pastaroji liauka duoda kūnui konkrečius nurodymus, išskirdama kitas chemines medžiagas.

Smegenų veiklą ir kūno funkcijas reguliuoja neuromediatoriai, neuropeptidai ir hormonai. Šie trys cheminių medžiagų tipai, vadinami ligandais (lotynų kalbos žodis ligare reiškia „surišti"), per milisekundę perduoda ląstelei vienokį ar kitokį smegenų pranešimą.

Neuromediatoriai, ar tiesiog mediatoriai, yra cheminiai pasiuntiniai, pirmiausia pernešantys signalus tarp nervinių ląstelių ir taip palaikantys smegenų bei nervų sistemos ryšius. Kūne egzistuoja daug skirtingų neuromediatorių rūšių ir kiekviena jų atsakinga už konkrečią veiklą. Vienos neuromediatorių rūšys smegenis sužadina, kitos sulėtina jų veiklą, trečios suteikia mums mieguistumo, ketvirtos — žvalumo pojūčius. Neuromediatoriai paliepia neuronui nutraukti esamą jungtį arba

Paveikslas 3B. Neuromediatoriai yra įvairiarūšiai cheminiai pasiuntiniai, • kursuojantys tarp neurong. Neuropeptidai yra cheminiai ryšininkai, perduodantys skirtingoms kūno liaukoms nurodymą gaminti hormonus.

Keliaudami krauju neuropeptidai prikimba prie įvairių audinių (dažniausiai liaukų) ląstelių ir taip sužadinamas trečio ligandų tipo, hormonų, išsiskyrimas; jie dar labiau paveikia mūsų būseną. Neuropeptidai ir hormonai yra cheminės medžiagos, atsakingos už jausmus.

Patogumo dėlei neuromediatorius apibūdinkime kaip cheminius smegenų ir proto pasiuntinius, neuropeptidus laikykime cheminiais ryšininkais, palaikančiais smegenų ir kūno komunikaciją, kad kūno būsena atitiktų mintis, o hormonus įvardykime kaip chemines medžiagas, pirmiausia susijusias su jausmais.

Pavyzdžiui, seksualinės fantazijos atveju dalyvauja visi trys veiksniai. Iš pradžių jums į galvą ateina kelios mintys, smegenys išmeta šiek tiek neuro mediatorių, kurie sužadina tam tikrą neuronų tinklą, prote sukuriantį vaizdinius. Šios cheminės medžiagos paskatina konkrečius neuropeptidus išsiskirti į kraują. Pasiekę lytines liaukas, minėti peptidai prilimpa prie šių audinių ląstelių, taip suaktyvindami hormonine. sistemą, o toliau viskas vyksta žaibiškai. Taigi mintys tapo tokios realios, kad privertė kūną pirma laiko ruoštis lytinei patirčiai. Štai kokie galingi proto ir kūno ryšiai.

Lygiai taip pat jums vien pamąsčius apie būsimą pašnekesį su savo ūgtelėjusiu vaiku apie įlenktą naujo automobilio kėbulą, neuromedi-atoriai sukurs tam tikrą proto būseną, neuropeptidai pasiųs kūnui atitinkamus cheminius signalus, ir jūs staiga pasijusite suirzęs. Pasiekę antinksčius, peptidai išskirs hormonus adrenaliną ir kortizolį - o tada jūs ne juokais įširsite. Jei spręsime iš cheminių medžiagų, jūsų kūnas pasirengė kovai.

jausmus. Todėl mintydami iškilias, meilingas ar džiugias mintis, paskatinsite išsiskirti chemines medžiagas, kurios leis jums jaustis iškiliai, įkvėps meilės ir džiaugsmo. Toks pat procesas nutiks, įsileidus į galvą neigiamas, baimingas ar nekantrias mintis. Akimoju pasijusite prasčiau, pradėsite nerimauti ar nekantrauti.

Smegenys ir kūnas susiderina kiekvieną akimirką ir netgi dainiau. Tiesą sakant, mūsų mintims paveikus savijautą, ši neabejotinai irgi veikia mąstymą. Smegenys nenutrūkstamai seka kūno pojūčius. Remdamosi atsakomosiomis cheminėmis reakcijomis, jos generuos kitas

Jums mąstant skirtingas mintis, suaktyvinamos atitinkamos smegenų grandinės, konkretūs neuronų tinklai, o tada smegenys išskiria konkrečias chemines medžiagas, sužadinančias mintis atitinkančius

mintis, atliepiančias kūno savijautą, taigi taip susidaro savotiškas ratas: mintys veikia, jausmus, o šie — mintis.

Vėliau šią idėją panagrinėsime nuodugniau, o dabar įtvirtinkime, ką jau aptarėme. Mintys yra susijusios su protu (ir smegenimis), o jausmai - su kūnu. Kūno jausmams derinantis prie prote esančių minčių, protas ir kūnas veikia išvien. Kaip atsimenate, suminį proto ir kūno sambūvį mes pavadinome būties būviu. Kitaip galėtume tarti, kad nuolatinio mąstymo ir jautimo bei jautimo ir mąstymo procesas sukuria tam tikrą būties būvį, kuris veikia tikrovę.

Mes, be abejo, suvokiame savo mentalinę-emocinę būseną ir ji yra neatsiejama mūsų tapatybės dalis. Taigi nusakome save remdamiesi esamojo laiko mintimis, jausmais ar tiesiog būsena. Aš esu piktas; aš esu nesaugus; aš esu negatyvus; aš esu entuziastingas; aš esu laimingas...

Metų metus mintims veikiant jausmus, o jausmams — mintis (ar atsimenate rate besisukantį žiurkėną?), susikuria būties būvis, kuris labai giliai įsirėžia į atmintį ir iš kurio kyla, rodos, nenuginčijami „aš esu..." teiginiai. Taigi, mintims ir jausmams susiliejus, jūs apibūdinate save šiuo būties būviu, šia įsiminta būsena.

Turbūt ne kartą girdėjote aplinkinius (ar net save) sakant: visada buvau tingus; esu nerimastingas asmuo; per mažai pasitikiu savimi; stokoju savigarbos; esu ūmus ir nekantrus; nesu ganėtinai apsukrus ir pan. Ir šie įsiminti jausmai formuoja visas mūsų asmenines savybes.

Turiu jus įspėti, kad jausmams tapus mąstymo pamatu ar nesugebant mintimis pralenkti savijautos, taip niekada ir nepasikeisime. Pokyčiai prasideda tada, kai mąstymas pranoksta emocinę būseną. Keistis — tai veiksmais peržengti pažįstamus jausmus ir įsimintą aš.

Pateiksiu gyvenimišką pavyzdį. Tarkime, automobiliu važiuojate į darbą ir nejučia pradedate galvoti apie prieš kelias dienas kilusį karštą ginčą su bendradarbiu. Jums mastant apie šį asmenį ir įvykį, smegenys išskiria chemines medžiagas, kurios krauju pasklinda po kūną. Jūsų savijauta iškart prisiderina prie minčių, tad veikiausiai vėl pradedate pykti.

Kūnas smegenims pasiunčia atsakomąjį signalą, kuris žmonių kalba skambėtų maždaug taip: „Et, kaip tai mane siutina!" Kadangi smegenys nuolat seka kūno būseną ir cheminių medžiagų pusiausvyrą, staigūs pokyčiai jame, be abejo, jus paveikia. Jūsų mąstymas keičiasi. (Tą pačią akimirką, kai jūsų savijauta susiderina su mintimis, šios ima derintis su savijauta.} Jūs nesąmoningai įtvirtinate tuos pačius jausmus, toliau mintydami piktas ir irzlias mintis, kurios savo ruožtu įžiebia jumyse dar stipresnį pyktį ir susierzinimą. Galima tarti, kad jūsų mąstymą užvaldė jausmai. Proto vadžias perėmė kūnas.

Ratui įsisukant, piktos mintys sužadina dar daugiau cheminių signalų kūnui, ir antinksčiai išskiria su pykčiu susijusių hormonų. Jūs nirštate, jūsų veidas įraudęs, skrandis susisukęs į mazgą, galva tvinksi, raumenys stipriai įsitempę. Šiems „išaukštintiems" jausmams užliejus kūną ir pakeitus jo fiziologiją, atitinkamas cheminių medžiagų kokteilis suaktyvina smegenyse neuronų grandinių rinkinį, priverčiantį jus mastyti jausmus atitinkančias mintis.

Dabar jūs savo proto nuošalumoje dedate kolegą į šuns dienas pačiais riebiausiais žodžiais. Surikiuojate mintyse ištisą litaniją praeities įvykių, pagrindžiančių jūsų apmaudo teisėtumą, galvoje vis iš naujo perkratote visus šiuos skundus, kuriuos ir anksčiau jau norėjote pateikti viršininkui. Beje, mintyse tai jau darote, nors fiziškai dar neatvykote į darbą. Išlipate iš automobilio net apsvaigęs iš pykčio, ir akylesnis stebėtojas iškart pasakytų, kad ketinate kažką auklėti. Žodžiu, esate piktas kaip širšė... O visa tai prasidėjo nuo vienui vienos minties. Tą akimirką, rodos, beveik neįmanoma mintimis pranokti jausmus — štai kodėl taip sunku pasikeisti.

Dėl tokios cikliškos smegenų ir kūno tarpusavio sąveikos jūsų reakcijos į tam tikras aplinkybes darosi nuspėjamos. Sukuriate tų pačių minčių ir jausmų šablonus, nesąmoningai veikiate kaip mašina ir nebesugebate išsiropšti iš gilių provėžų. Štai kaip veikia cheminė jūsų asmenybės pusė.

Įsivaizduokite, jog jūsų motina tiek prisikentėjo, kad net pamėgo skausmą. Ilgai stebėdamas, netikėtai supratote, kad vaidindama auką ji pasiekia savo. Taip pat tarkime, kad ir jūs pats gyvenime patyrėte sunkumų. Tie atsiminimai, susiję su konkrečiais asmenimis bei vietomis, ir dabar dar sukyla, kartais kone savaime. O kaip gali būti kitaip, jeigu jau daug metų mąstote ir jaučiate, jaučiate ir mąstote apie praeityje patirtą skausmą.

Iš tikrųjų jums nereikia nė pagalvoti apie. praeities įvykį, kad viduje pajustumėte jo atgarsius. Ši būsena tapo įprasta ir netgi to norėdamas nebegalite nuo jos pabėgti. Nuolatinės mintys apie skausmą ir jas lydintys jausmai giliai įspaudė jį į jūsų atmintį, o aukai būdingi jausmai ir gailestis sau ryškiai nuspalvino jūsų savimonę. Daugybę metų gromuliuotos tos pačios mintys ir jausmai taip paveikė jūsų kūną, kad kančios pojūtis visada su jumis — sąmoningos jūsų „pastangos" iškviesti jį yra nebereikalingos. Dabar tai natūrali ir įprasta jūsų būsena. Neatsiejama jūsų dalis. O kiekvienąkart, kai pamėginate ką nors pakeisti, išsiropšti iš gilių savigailos provėžų, netrukus vėl sunkiai šleptelite atgal. Vėl grįžtate į savo senąjį aš.

Daugumai žmonių nėra žinoma, kad galvojant apie labai įtemptą emocinį išgyvenimą suaktyvinamos tos pačios nervinių ląstelių grandinės, o tada jungtys tarp atitinkamų neuronų stiprėja ir ilgainiui susidaro patvarūs jų tinklai. Be to, taip jie paskatina smegenis ir kūną išskirti tokias pačias chemines medžiagas, kokias išskyrė ir to įvykio metu. Šios medžiagos pratina kūną dar stipriau įsiminti atitinkamą emociją. Cheminiai minčių ir jausmų, jausmų ir minčių padariniai, taip pat stiprėjančios neuronų jungtys įspraudžia protą bei kūną į ribotų mašinalių programų rėmus.

Taip, praeitį pergyventi mes gebame daug kartų, tarkime, tūkstantį kartų per vieną gyvenimą. Nuolat verčiamas jausti tą pačią emocinębūseną kūnas labai gerai ją įsimena - netgi geriau už sąmoningąjį protą. Tokia būsena vadinama įpročiu.

Psichologai sako, kad mūsų tapatybė, ar asmenybė, visiškai susiformuoja, sulaukus ketvirtosios dešimties vidurio. Vadinasi, tie, kuriems daugiau nei trisdešimt penkeri, spėjome gerai įsiminti konkrečius elgsenos, pažiūrų, įsitikinimų, emocinių reakcijų, įpročių, įgūdžių, asociacijų, sąlyginių refleksų ir suvokimų rinkinius. Kitaip tariant, šios programos tvirtai suleido šaknis į mūsų pasąmonę ir dabar valdo mus, nes kūnas tapo protu.

Tai reiškia, kad mąstysime tas pačias mintis, jausime tuos pačius jausmus, reaguosime tais pačiais būdais, taip pat elgsimės, tikėsime tomis pačiomis dogmomis ir tapačiai suvoksime tikrovę. Bemaž 95 procentus mūsų asmenybės, mums sulaukus vidutinio amžiaus, sudaro pasąmoninių programų rinkiniai: mes mašinaliai vairuojame automobilį, valomės dantis, susijaudinę persivalgome, nerimastaujame dėl ateities, apkalbame draugus, skundžiamės gyvenimu, kaltiname tėvus, nepasitikime savimi, visaip kovojame už savo teisę nuolat jaustis nelaimingiems ir tai, žinoma, dar ne viskas¹.

Kadangi kūnas perima pasąmonės funkcijas, nesunku suprasti, kad sąmoningasis protas vis mažiau kišasi į elgseną. Vos tik galvoje kyla mintis ar jausmas (dažnai tai yra savaiminė reakcija į išorės veiksnius), kūnas pradeda veikti autopiloto režimu. Elgiamės nesąmoningai.

Pasižiūrėkime, kaip motina, vežanti į mokyklą vaikus, vairuoja autobusiuką. Kaip nardo tarp kitų automobilių, išsprendžia mažamečių ginčus, geria kavą, keičia pavaras ir padeda sūnui išsipūsti nosį... Ir visa tai daro vienu metu! Visi šie veiksniai tapo tokie pat mašinalūs kaip kompiuterio programų operacijos ir atliekami sklandžiai, kone nedalyvaujant sąmoningajam protui. Motinos kūnas meistriškai susidoroja su

šiomis užduotimis, nes daugsyk kartodamas įsiminė, kaip juos atlikti. Ji veikia sąmoningai nemąstydama; jos veiksmai yra įprasti.

Pagalvokite apie štai ką: 5 procentai sąmoningojo proto grumiasi su 95 procentais mašinalių pasąmoninių programų. Taip gerai išmokome tam tikrų veiksmų rinkinius, kad tapome kūno ir proto mašinomis. Kūnui perėmus proto funkcijas, kitaip sakant, jam tapus protu, mes esame nebe mes, o tik mūsų atminimai. Jeigu 95 procentus mūsų asmenybės, sulaukus trisdešimt penkerių, sudaro nevalingos programos, įsiminta elgsena ir įprastos emocinės reakcijos, vadinasi, 95 procentus dienos esame nesąmoningi. Ir tik iš šalies atrodo, kad būdraujame. Še tau kad nori!

Taigi asmuo sąmoningai gali svajoti apie laimę, sveikatą ir laisvę, tačiau dvidešimt metų puoselėtas skausmas ir jį atitinkančios cheminių medžiagų dozės pripratino kūną prie šios būsenos, o pripratimas, kaip žinome, - antras prigimimas. Jei nesuvokiame, ką mąstome, darome ar jaučiame, gyvename valdomi įpročių, esame nesąmoningi.

Pateiksiu keletą gyvenimiškų pavyzdžių, iliustruosiančių kūno atmintį. Ar kada nors pasitaikė užmiršti telefono numerį? Kad ir kiek laužote galvą, trijų skaitmenų niekaip neįstengiate prisiminti. Tačiau jeigu paimsite į ranką telefoną, pirštai - didžiai jūsų nuostabai! - reikiamą numerį kaipmat surinks. Sąmoningai mąstančios smegenys numerio neatsimena, tačiau kūnas tiek kartųjį rinko, kad be didesnių sunkumų ir dar kartą tai padarys. (Šis pavyzdys bus suprantamesnis tiems, kurie užaugo iki telefonų, turinčių greitojo rinkimo funkciją; jaunesni skaitytojai veikiausiai bus patyrę šį tą panašaus įvedinėdami kreditinės kortelės PIN kodą bankomate ar slaptažodį internete.)

Susidūriau su šiuo fenomenu tais laikais, kai uoliai mankštinda-vausi sporto salėje. Kartą po treniruotės buvau toks nuvargęs, kad priėjęs prie kodine spyna užrakinamos spintelės niekaip neįstengiau prisiminti derinio.Tik spoksojau į spyną, stengdamasis prisiminti trijų skaitmenų derinį, bet jie niekaip neiškilo mano atminty. Tačiau vos pabandžius sukti ratukus su skaitmenimis, derinys šmėstelėjo man galvoje, nelyg mostelėjus burtų lazdele. Taip nutinka dėl to, kad daug sykių kartojant kokį veiksmą, kūnas jį įsimena geriau nei sąmoningasis protas. Tokiu atveju kūnas tampa protu.

Kaip jau minėjau, 95 procentus vidutinio amžiaus asmenybės sudaro pasąmoninės elgsenos ir emocinių reakcijų programos. Kitaip sakant, viskam vadovauja kūnas.

Iš tikrųjų kūnas yra proto tarnas. Jei kūnas atlieka proto funkcijas, tai yra savaime veikia be pastarojo įsikišimo, vadinasi, jis tapo šeimininku. O buvęs šeimininkas (sąmoningasis protas) užmigo. Protui gali atrodyti, kad jis vis dar yra viršininkas, tačiau iš tikrųjų tai kūnas lemia sprendimus, vadovaudamasis įsimintomis emocijomis.

Dabar tarkime, kad protas nori atgauti valdžią. Kaip manote, ką jam atsakys kūnas?

Kur iki šiol buvai? Eik ir snūduriuok toliau^ Ir be tavęs puikiai tvarkausi. Neturi nei valios, nei atkaklumo, nei sumanumo, kad darytum tai, ką aŠ dariau, kol nesąmoningai vykdei mano įsakymus. Kad geriau tau tarnaučiau, bėgant metams, permainiau savo receptorius. Manei, kad pats viską valdai, bet uties aš įpiršau tau visus sprendimus (kuriuos laikei savo sprendimais), vadovaudamasis man įprastais dalykais.

O kai sąmoninga asmenybės dalis, tesudaranti 5 procentus, bando priešintis mašinalioms pasąmonės programoms (95 asmenybės pro-centams)^ šioms pakanka vienos atsitiktinės minties ar nereikšmingo

dirgiklio iš išorės ir jos vėl užvaldo žmogų. Tada mes vėl mąstome tas pačias senas mintis, atliekame tuos pačius veiksmus, bet tikimės, kad mūsų gyvenime įvyks kas nors nauja.

Mums pamėginus atsiimti valdžią, kūnas pasiunčia smegenims signalą atkalbėti mus nuo šio sumanymo. Nenutylantis vidinis triukšmas pažeria mums visą krūvą priežasčių, kodėl neverta daryti nieko, kas nėra įprasta, kad pastangos ištrūkti iš įprastos būsenos yra visiškai nenaudingos ir beprasmės. Jis surinks visas jūsų silpnybes, kurias puikiai žino bei puoselėja, ir vieną po kitos svies jums į veidą.

Idant nereikėtų peržengti į kraują įaugusių jausmų, protuose susikuriame pačius blogiausius scenarijus. Ir išties, mums pamėginus suardyti nuo seno nusistovėjusią ir antrąja prigimtimi tapusią cheminių medžiagų pusiausvyrą, kūne kyla sumaištis. Mums labai sunku atsilaikyti prieš vidinį jo zirzimą, tad dažniausiai nusileidžiame. , _K

Pasąmonei žinoma tik tai, ką į ją įdėjote. Ar niekada nepastebėjote, kad dirbant kompiuteriu staiga automatiškai įsijungia tam tikros programos, kurių negalite nei sustabdyti, nei išjungti? Mėginimai sąmoninguoju protu sustabdyti kūne įrašytas savaime įsijungiančias pasąmonės programas tolygūs staugimui ant kompiuterio, kai jame vienu metu įsijungia kelios programos, ima atsidarinėti daugiau darbalaukių, nei pajėgiate aprėpti. Ei! Gana! Stop! Tačiau kompiuteris į tokius jūsų šūkaliojimus nekreips jokio dėmesio. Jis tęs tai, ką pradėjęs, kol operacinėje sistemoje nepakeisite atitinkamų nustatymų.

Si knyga pamokys jus nusileisti į pasąmonę ir ją perprogramuoti. Iš tikrųjų jums reikia pamiršti, ar pašalinti, senus mąstysenos ir jausenos modelius, o tada išmokti, arba įdiegti, naują mąstyseną ir jauseną, padėsiančią tapti norima asmenybe. Jūsų protui pasikeitus, kūnas turės su juo susiderinti, nes kitaip abu temps jus į priešingas puses. Kaip tik čia prasidės virsmas, savikūra.

Panagrinėkime tikrovišką situaciją, padėsiančią suprasti, kas vyksta, nusprendus ištrūkti iš įsimintos emocinės būsenos ir pakeisti mąstyseną. Manau, visiems jums pažįstamas kaltės jausmas. Dėl to remdamasis juo paaiškinsiu, kaip minčių ir jausmų ratas atsigręžia prieš mus. Tada išryškės kai kurie sniegenų ir kūno sistemos veiksmai, kuriais ji stengiasi išsaugoti valdžią ir įtvirtinti neigiamą būties būvį.

Tarkime, vienokios ar kitokios aplinkybės dažnai verčia jus jausti kaltę. Jeigu pašlyja kokie nors santykiai - įvyksta paprasčiausias nesusipratimas, kas nors visiškai nepagrįstai išlieja ant jūsų pyktį ar panašiai, — jūs imate kaltinti save ir graužtis. Įsivaizduokite, kad esate vienas iš tų žmonių, kurie be paliovos kartoja: tai mano kaltė.

Po dvidešimties tokios „praktikos" metų kaltės jausmas tampa įprasta jūsų būsena. Veikiausiai būsite nepriekaištingai susikūręs kaltę jums peršančią aplinką. Be abejo, gyvenime visada yra ir kitų veiksnių, bet šiuo metu susitelkime į tai, kaip mintys ir jausmai sukūrė šį būties būvį bei aplinką.

Kiekviena kalte persmelkta mintis duodavo kūnui ženklą išskirti tam tikras chemines medžiagas, įtvirtinančias tą kaltės jausmą. O tokias mintis mąstėte taip dažnai, kad jūsų ląstelės plaukioja kaltės chemikalų jūroje.

Jūsų ląstelių receptoriai prisitaiko, kad galėtų lengviau sutraukti ir apdoroti šias konkrečias chemines medžiagas. Milžiniškos kaltės dozės joms tampa kasdiene norma, o įprastus dalykus kūnas ilgainiui ima laikyti maloniais ir netgi būtinais. Tai tarsi gyvenimas šalia oro uosto. Bėgant metams taip priprantate prie reaktyvinių lėktuvų keliamo triukšmo, kad jo nebegirdite, nebent kuris nors praskristų žemiau nei paprastai ir kurtinantis variklių ūžimas patrauktų jūsų dėmesį. Taip pat nutinka ir ląstelėms. Po kurio laiko jų jautrumas cheminėms kaltės medžiagoms labai sumažėja; tada reikia stipresnių emocijų — aukštesnio dirgiklių slenksčio. Tokiai stipresnei kaltės chemikalų „dozei" pa-traukus kūno dėmesį, ląstelės pralinksmėja ir atgyja, tarkim, kaip kavos mėgėjas po rytinio puodelio.

Ląstelei pasidalijus j kitas dvi, naujų ląstelių receptoriams reikės aukštesnio kaltės slenksčio, kad cheminės medžiagos jas sujaudintų. Kūnas reikalaus stipresnių emocinių šuorų ir saviplakos, nes tik tada jis jausis gyvas. Taip tampate priklausomas nuo kaltės.

Kam nors nenusisekus ar nuėjus perniek, jūs automatiškai prisiimate visą kaltę. Tačiau dabar tai jums atrodo visiškai normalu. Iš tikrųjų kaltas jaučiatės net be minčių pagalbos - tiesiog tai įprasta jūsų būsena. Kaltės jausmai visiškai persikėlė į pasąmonę - pats to nesuvokdamas, beveik nuolat jaučiatės kaltas, be to, nesuprantate, kad jūsų žodžiai ir veiksmai, persunkti kalte, ir toliau ją skatina. Kūnas nori jausti įprastą kaltės lygmenį, nes pats prie to jį pripratinote.

Ir tik draugui atkreipus jūsų dėmesį, kad nebuvo jokio reikalo atsiprašinėti visos grąžos jums neatidavusiu kasininko, suprantate, kaip giliai jumyse šaknis yra suleidusi kaltė. Sakykime, vienas panašus nutikimas sužadina savotišką nušvitimą ir jums topteli: Jis teisus! Kodėl aš nuolat atsiprašinėju? Kodėlprisiimu atsakomybę už visų klaidas? Apmąstę visą savo teisinimųsi, atsiprašinėjimų ir apgailestavimų istoriją, tariate sau: Šiandien liaujuosi kaltinti save ir atsiprašinėti dėl netinkamo kitą žmonių elgesio. Aš pradedu keistis.

Priėmęs tokį sprendimą, nebeįsileidžiate į galvą įprastų minčių, kuriančių įprastus jausmus, ir atvirkščiai. Taip pat su savimi susitariate, kad nejučia pasidavę įpratimui, sustosite ir prisiminsite savo ketinimą. Praėjus dviem valandoms, pasijuntate daug geriau. Tai iš tikrųjų veikia, mąstote jūs.

Deja, jūsų ląstelės taip puikiai nesijaučia. Per ilgus metus įpratinote jas reikalauti vis daugiau konkrečių cheminių medžiagų (šiuo atveju susijusių su kaltės jausmu). Išmokėte kūną gyventi nuolat esant tam tikrai cheminių medžiagų pusiausvyrai, bet dabar nutraukiate šį tęstinumą, nepatenkindami jo cheminių poreikių ir priešindamiesi pasąmonės programoms.

Kūnas darosi priklausomas nuo kaltės ar kitų emocijų lygiai taip pat, kaip priprastų prie narkotikų². Iš pradžių pakanka nedidelio kiekio emocijos ar narkotiko; paskui kūno jautrumas jam sumažėja, o ląstelės tos medžiagos reikalauja vis daugiau. Mėginimai pakeisti savo emocinę būseną labai panašūs į abstinenciją negavus narkotinių medžiagų.

Kai tik ląstelės iš smegenų nebegauna įprastų signalų apie kaltę, jos ima reikšti susirūpinimą. Iki tol kūnas ir protas drauge kūrė būseną, vadinamą kalte; dabar jūs nutraukėte įprastą minčių ir jausmų, jausmų ir minčių ratą. Siekiate mąstyti pozityviau, tačiau kūnas vis dar sudirgęs ir pasirengęs generuoti kaltės jausmus, tik nėra reikiamų minčių.

Įsivaizduokite specializuotą surinkimo liniją ar konvejerį. Smegenys užprogramavo kūną laukti vienos būtinos dalies, kuri įsimontuoja į surenkamą agregatą. Tačiau visiškai nelauktai jūs pasiunčiate jam kitokią dalį, kuri netelpa ten, kur puikiai tilpdavo kaltę teigianti dalis. Pasigirsta pavojaus signalas ir visas procesas sustoja.

Ląstelės nuolatos šnipinėja, kas vyksta smegenyse ir prote; reikia pripažinti, kad kūnas yra gabiausias telepatas. Ląstelės meta visus savo darbus, pažvelgia į smegenis ir mąsto:

Kaip jus suprasti? Primygtinai reikalavote mus jausti kaltę, ir mes metų metus klusniai vykdėme Šią jūsų valią! Nuolat besikartojančios mintys ir jausmai įdiegė mumyse kaltės programą. Mūsų receptoriai prisitaikė, kad atspindėtų protą, — mes priderinome cheminių medžiagų pusiausvyrą, kad kaltę jaustumėte savaime, nepaisydami išorinių aplinkybių. Mes taip pripratome prie šios cheminių medžiagų sudėties, kad nauja būsena mums nepažįstama ir nemaloni. Grąžinkite tai, kas mums taip sava! Nejaugi be niekur nieko imsite ir viską pakeisite? Mums taip netinka!

Taigi ląstelės susiburia ir ima tartis. Pareikškime smegenims protestą. Tačiau atsargiai, kad jos ir toliau įsivaizduotų viską valdančios. Verčiau jos nesuprastų, kad tas mintis palaikome mes. Pasakyta — padaryta. Ir štai ląstelės siunčia pranešimą, pažymėtą spaudu SKUBU, stuburo smegenimis -aukštyn. Vadinu tai „oro paštu", nes pranešimas akimirksniu pasiekia centrinę nervų sistemą.

Tuo metu kaltės chemikalų kiekis kūne yra stipriai sumažėjęs, nes liovėtės mąstyti įprastas mintis, jausti įprastus jausmus. Šį pokytį pastebi ir smegenų dalis, vadinama pagumburiu. Pastarasis taip pat išsiunčia pavojaus signalą, skelbiantį: cheminių medžiagą lygmuo krito. Reikia pagaminti ją daugiau!

Taip pagumburis mąstančiosioms smegenims duoda ženklą grįžti prie įprastų mąstymo modelių. Šį signalą galėtume vadinti „paprastuoju paštu", nes išskirtoms cheminėms medžiagoms reikia pasklisti po kraują. Kūnas nori, kad susigrąžintumėte įsimintą būseną, todėl skatina jus mąstyti įprastu būdu.

„Greitąjį" ir „paprastąjį" atsaką ląstelės pasiunčia vienu metu. Ir tučtuojau galvoje jums pasigirsta mentalinis triukšmas: Šiandien esi pavargęs. Galėtum pradėti nuo rytojaus. Rytojus tam tinkamesnis. Kodėl neatidėjus šių pastangų vėlesniam laikui. Paradoksaliausias, mano galva, šis argumentas: Kažkas ne taip.

Jeigu tokios mintys jūsų nepaveikia, prasideda antras pasalūniškas puolimas. Nesąmoninga kūno ir proto sistema nori atgauti valdžią, todėl pradeda jus spausti. Leisk sau jaustis prastai. Juk tam esti aibė priežasčių! Argi nesijauti kaltas dėl to, ko per gyvenimą esi pridirbęs? Pažvelkime į tavo praeitį, tada viskas paaiškės. Tik pažvelk į save — esi apgailėtinas liurbis, skystablauzdis ir nelaimėlis. Toks pat, kokia ir tavo motina. Tau niekada nepavyks pasikeisti. Taigi mesk iš galvos šias kvailystes.

Taip kūnas gundo protą grįžti į pasąmonei labai gerai pažįstamą būseną. Racionaliai vertinant, tai absurdiška. Tačiau tam tikras jūsų asmenybės lygmuo pamėgo prastą savijautą ir visiškai su ja susitapatino.

Vos tik įsiklausote į šiuos kuždesius ir jais patikite, vėl pasinerdami į įprastus jausmus, jūsų protą užvaldo amnezija ir netrukus užmirštate pirminį tikslą. Juokingiausia, kad mes iš tikrųjų patikime tuo, ką smegenims liepia sakyti kūnas. Sąmoningasis pradas vėl užleidžia vietą mašinalioms programoms ir liekame tokie, kokie visada buvome.

Daugumai mūsų šis scenarijus pasirodys pažįstamas. Tas pat vyksta mėginant atsikratyti bet kokio įpročio. Ar būtume priklausomi nuo cigarečių, šokolado, alkoholio, apsipirkinėjimo, azartinių lošimų ar nagų kramtymo, vos nutraukus įprastus veiksmus, proto ir kūno santykiuose įsivyrauja sumaištis, jie neberanda bendros kalbos ir ima tampyti jus į priešingas puses. Nusileidę potraukiui, toliau keliausime tomis pačiomis vėžėmis ir mūsų gyvenime niekas nesikeis.

Kol kūno pojūčiai mums bus barometras, pasakantis, ar pastangos keistis teisingos, tol atkalbėsime save nuo didybės. Mūsų mąstymas niekada nepranoks aplinkos. Niekada nesugebėsime išvysti kitokio gyvenimo vizijos. Tokios galingos yra mūsų mintys ir jausmai.

Norėdami atsikratyti įpročio būti savimi, turime suprasti darnaus kūno ir proto funkcionavimo svarbą bei nutraukti kaltės, gėdos, pykčio ar depresijos sukeltą atitinkamų cheminių medžiagų tęstinumą. Kūnas reikalaus, kad atkurtume nesveiką cheminių medžiagų pusiausvyrą, ir priešintis jam bus nelengva, tačiau turiu jus padrąsinti, - pagalba visiškai šalia.

Skaitydami artimiausius puslapius, sužinosite, kad išties pasikeisite tik ištrynę iš atminties emociją, kuri tapo jūsų asmenybės dalimi, o tada pripratinę kūną prie naujos proto būsenoj.

Suvokus, kad įsisenėjusių emocijų skatinamos cheminės medžiagos pripratino kūną prie pykčio, pavydo, apmaudo, liūdesio ar kitų liguistų būsenų, gali apimti neviltis. Juk nejučia susiformavusios programos ir polinkiai dabar giliai įsitvirtinę pasąmonėje. Geroji naujiena ta, kad šiuos polinkius mes galime įsisąmoninti. Tolesniuose knygos skyriuose šią idėją aptarsiu nuodugniau. Tikiuosi, dabar bent jau supratote, kad norint pakeisti savo asmenybę, reikia keisti būties būvį, kuris glaudžiai susijęs su įsimintais jausmais. Esmė ta, kad teigiamos emocijos pasąmonėje įsitvirtina taip pat tvirtai kaip neigiamos.

Teigiamos mintys savaime nepajėgios įveikti neigiamų pasąmoninių jausmų

Anksčiau ar vėliau visi sąmoningai pareiškiame sau: noriu būti laimingas. Tačiau, kol šis nurodymas kūnui nebuvo duotas, jis puoselėjo kaltės, liūdesio arba nerimo programas. Dėl to mums sąmoningai panorus džiaugtis, gyvenimas akimirksniu nepasikeičia. Mes giedame savo giesmelę, skelbdami neva pokyčiai mums — didžiausias gėris, tačiau viduje tikros laimės nejaučiame. Taip yra todėl, kad protas ir kūnas nesugeba veikti išvien. Sąmoningasis protas nori vieno, o kūnas -visai ko kita.

Jeigu ilgus metus murkdėtės neigiamų emocijų purvynėje, jos augte jaugo jums į kraują. Galėtume tarti, kad esate nesąmoningai nelaimingas, kad liūdesys įsismelkė į jūsų pasąmonę, tiesa? Kūnas prisitaikė prie negatyvumo; būti nelaimingas jis moka geriau nei bet ką kita. Jums nė nereikia stengtis. Tariatės, kad paprasčiausiai toks esate. Kaip sąmoningasis protas gali suvaldyti pasąmonėje glūdinčias nuostatas?

Kai kurie atsakys, kad šiuo atveju raktas — pozityvus mąstymas. Norėčiau pabrėžti, kad pats savaime pozityvus mąstymas nėra išeitis. Dauguma pozityvaus mąstymo šalininkų didžiąją gyvenimo dalį jautė neigiamas emocijas, o dabar stengiasi mąstyti teigiamai. Jie yra susiskaidę ir mėgina mąstymu pergalėti viduje glūdinčius jausmus. Sąmoningai jie mąsto vienaip, bet jų būsena lieka priešinga. Pokyčiai neįmanomi, jei protas ir kūnas kertasi.

Iš esmės emocijos yra galutiniai praeities išgyvenimų produktai. Jums atsidūrus kokioje nors situacijoje, gyvybiškai svarbią informaciją apie išorinę aplinką smegenys gauna penkiais skirtingais juti-

miniais kanalais (rega, uosle, klausa, skoniu ir lytėjimu). Smegenims apdorojus šiuos jutiminius duomenis, neuronų tinklai išsidėsto atspin-dėdami išorės sąlygas. Tą pačią akimirką smegenys išskiria atitinkamas chemines medžiagas. Jas mes vadiname jausmais arba emocijomis. (Knygoje žodžius jausmai ir emocijos vartoju sinonimiškai, nes jų reikšmės ganėtinai artimos.)

Emocijoms užliejus kūną, pastebite vidinius pokyčius (jūsų mintys ir savijauta tampa kitokia nei prieš kelias sekundes). Suprantama, pastebėję vidinės būsenos pasikeitimus, imsite analizuoti, kokie išorės veiksniai juos sužadino. Čia reikia prabilti apie atminties sąvoką. Šią informaciją jūs užkoduojate smegenyse ir kūne. Ten įrašyti jausmai ir emocijos padeda lengviau prisiminti patirtus dalykus.

Tarkime, viršininkas atvyksta patikrinti jūsų darbo. Iškart pastebite, kad jis įraudęs ir sudirgęs. Jam pradėjus kalbėti pakeltu tonu, užuodžiate iš burnos sklindantį česnako dvoką. Viršininkas apkaltina jus, kad žeminate jį kitų darbuotojų akyse, ir užtikrina, jog apie paaukštinimą nė nesvajotumėte. Tą akimirką jums pasidaro silpna, keliai ima virpėti, širdis pašėlusiai daužytis. Jaučiatės išduotas, bijote ir pykstate. Visa jutiminė informacija — tai, ką matote, girdite, jaučiate ir užuodžiate, — keičia jūsų vidinę būseną. Susiejate šias vidines sąlygas su vidinės būsenos pasikeitimu ir jos stipriai įsispaudžia į jūsų atmintį.

Grįžtate namo ir nesiliaujate perkratinėti šio išgyvenimo prote. Ir kiekvienąsyk primenate sau kaltinantį bei gąsdinantį darbdavio žvilgsnį, kaip jis ant jūsų rėkė, ką sakė, nuo jo sklindantį kvapą. Tai jums vėl sukelia baimę ir pyktį; smegenys išskiria tas pačias chemines medžiagas, tarytum šis nemalonus pokalbis vis dar tęstųsi. Kadangi kūnas mano, kad išties taip ir yra, įpratinate jį gyventi praeitimi.

Mąstykime toliau. Kūną galima laikyti pasąmoniniu protu arba bešališku sąmonės tarnu, klusniai vykdančiu jos nurodymus. Jis toks nešališkas, kad nė neskiria išorinio pasaulio ir vien minčių sužadintų emocijų. JCimui jos yra tapačios.

Kas nutinka ilgus metus puoselėjant minčių ir jausmų apie išdavystę ratą? Diena iŠ dienos mintydami apie susidūrimą su viršininku ar išgyvendami šio susidūrimo sukeltus jausmus, siųsite kūnui chemines medžiagas, kurias jis sieja su praeitimi. Įsimintoms mintims ir jausmams nuolat verčiant kūną „būti" praeityje, tam tikra prasme jis tampa praeities atminimų saugykla.

Jeigu įsiminti jausmai daug metų diktuoja jums mintis, vadinasi, 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, 52 savaites metuose gyvenate praeityje. Laikui bėgant jūsų kūnas joje įsitvirtina.

Jau kalbėjome, kad ilgą laiką vis atkuriant tas pačias emocijas, jos tampa mąstymo pamatu ir mintys nebesugeba nuo jų atitrūkti. Kadangi šie jausmai yra praeities išgyvenimo produktai, jūsų mąstymas remiasi praeitimi. O pagal kvantinį dėsnį taip tik pritraukiate praeities aplinkybes.

Išvada tokia: dauguma mūsų gyvena praeityje ir priešinasi naujai ateičiai. Kodėl? Mes tikrąja šio žodžio prasme išsiugdome priklausomybę nuo pažįstamų jausmų. Todėl mums pradėjus svajoti apie naujus ateities planus ir plačias perspektyvas netolimoje tikrovėje, kūnas, kuriam jausmai yra valiuta, ima priešintis staigiam krypties pokyčiui.

Bet kokie asmenybės pokyčiai prasideda komanda „aplink". Tiek daug žmonių kamuojasi, stengdamiesi susikurti naują gyvenimą, bet nepajėgia įveikti praeities atminimų. Net trokšdami dar nepatirtų nuotykių ir svajodami apie naujas ateities galimybes, esame priversti vis grįžti į praeitį.

Anaiptol nenoriu pasakyti, kad jausmai ir emocijos yra blogis. Tai yra galutiniai patirties produktai. Bėda ta, kad mes nuolatos išgyvename tuos pačius jausmus, nes negalime priimti naujų. Ar nesate sutikę žmonių, kurie, rodos, be paliovos vograuja apie „senus gerus laikus"? Iš tikrųjų toks jų elgesys sako Štai ką: Mano gyvenime nevyksta nieko, kas sužadintą jausmus, todėl savo asmenybę įtvirtinu šlovingomis praeities akimirkomis. Jei tikime, kad mūsų mintys kuria likimą, turėsime pripažinti, kad dauguma mūsų sukasi tame pačiame rate.

Aiškindamiesi, kaip kvantinis tikrovės modelis gali padėti mums pasikeisti, iki šiol daugiausia kalbėjome apie emocijas, smegenis ir kūną. Įsitikinome, kad įpročio būti savimi atsikratysime tik įveikę atsikartojančias mintis ir jausmus, įsispaudusius į kūno atmintį.

Neretai keistis žmogų paskatina pašlijusi sveikata. Be jokių abejonių, sveikata - didžiulis daugumos mūsų rūpestis ir ją pataisyti trokšta kone vist. Siūlau patyrinėti vieną dogmų rinkinį ir išsklaidyti genetinio determinizmo mitą, skelbiantį, kad ligas sukelia genai. Taip pat pasidomėkime viena veikiausiai dar negirdėta mokslo šaka — epigene-tika*. Sukurti ar pakeisti esame pajėgūs ne tik išorines savo gyvenimo aplinkybes (ką padarė mano dukra), bet ir kitą labai svarbią gyvenimo dalį - genų užprogramuotą likimą. Skaitydami toliau suprasite, kodėl taip svarbu iš pradžių pakeisti savo vidų.

Mokslas jau daug metų tvirtino, kad būtent genai yra atsakingi už daugumą ligų. Tačiau prieš porą dešimtmečių mokslo bendruomenė atsainiai užsiminė klydusi ir pareiškė, esą pagrindinė ligų priežastis yra aplinka, galinti suaktyvinti konkrečius genus arba, priešingai, jų aktyvumą sumažinti. Dabar jau žinome, kad dėl genetinių sutrikimų kyla vos 5 procentai visų ligų (pavyzdžiui, Tajaus-SeČo ir Hantingtono ligos), o 95 procentai visų ligų susijusios su pasirinkta gyvensena, lėtine nuolatine įtampa ir toksiniais aplinkos veiksniais⁴.

Vis dėlto išorinės aplinkos sąlygos negali paaiškinti visų negalavimų priežasčių. Kodėl iš dviejų žmonių, patyrusių toksinį aplinkos poveikį, suserga tik vienas, o kitas lieka sveikas? Kaip gali būti, kad disociatyviojo tapatybės sutrikimo atveju viena asmenybė yra stipriai alergiška kokiems nors dirgikliams ar antigenams, o kita tame pačiame kūne gyvenanti asmenybė jiems yra atspari? Negi didžioji dalis gydytojų bendruomenės nuolat serga — juk jie kasdien sąveikauja su ligą sukeliančiais veiksniais?

* Psichikos sutrikimas, kai asmens elgesį valdo bent dvi santykinai ilgalaikės tapatybės. (Vert. past.)

Taip pat yra daug dokumentais pagrįstų atvejų, kai identiškų dvynių (turinčių tokius pačius genus) sveikatos būklė ir gyvenimo trukmė stipriai skyrėsi. O jeigu kuris nors šeimos narys sirgo kokia konkrečia liga, ji dažnai persidavusi tik vienam iš dvynių. Taigi genai gali būti tie patys, o pasekmės — skirtingos⁵.

Galbūt visais šiais atvejais sveikatą išsaugojęs Žmogus gebėdavo išsaugoti nuoseklią ir harmoningą vidinę būseną, net jei jo kūnas patekdavo į rizikingas aplinkos sąlygas? Galbūt tada išorinis pasaulis nepajėgus paveikti genų raiškos ir neduoda jiems ženklo sužadinti ligą?

Išorinė aplinka išties daro įtaką mūsų vidinei aplinkai, to neigti nė neketinu. Jdomu, ar patys keisdami vidinę būseną galime atsispirti stresą keliančiai ar toksiškai aplinkai, kad nebūtų suaktyvinti tam tikri genai? Juk išorinės aplinkos sąlygas suvaldyti ne visada įmanoma, o štai vidinę aplinką keisti tikrai galime.

Kad suprastumėte, kaip valdome vidinę aplinką, reikia bent probėgšmais aptarti genų prigimtį.

Kūnas yra baltymų gamykla. Raumeninių skaidulų ląstelės gamina raumenų baltymus, kurie vadinami aktinais ir miozinais, odos ląstelės gamina baltymus kolageną ir elastiną, o skrandžio ląstelės — enzimus. Taigi baltymus sintetina dauguma kūno ląstelių, o genai tiesiogiai dalyvauja šiame procese. Konkretūs genai skirtingose ląstelėse naudojami konkretiems baltymams gaminti.

Prie aplinkos sąlygų organizmai prisitaiko palaipsniui vykstant genų modifikacijoms. Pavyzdžiui, organizmas, susidūręs su sunkiomis aplinkos sąlygomis, kaip antai, dideliu šalčiu ar karščiu, pavojingais plėšrūnais, greitas kojas turinčiais grobiais, itin stipriais vėjais ar vandens srautais ir panašiai, yra priverstas atsilaikyti ir įveikti šiuos nepalankius veiksnius, idant išgyventų. Organizmams įrašant šias patirtis (tai vyksta formuojantis atitinkamų nervinių ląstelių jungtinis ir kūnąveikiant emocijoms), ilgainiui jie pakinta. Liūtams nuolat tenka vaikytis greitesnius už save gyvūnus, tad per daug kartų jų kojos pailgėjo, o Širdys padidėjo. Šie pokyčiai vyksta dėl baltymus gaminančių genų gebėjimo prisitaikyti prie aplinkos sąlygų.

Siūlau dar kiek pabūti gyvūnijos pasaulyje ir paanalizuoti prisitaikymo prie aplinkos bei evoliucijos principus. Tarkime, hipotetinė žinduolių grupė persikėlė į aplinką, kurioje temperatūra svyruoja nuo -26 iki 4 laipsnių Celsijaus. Per daugelį kartų gyvenančių tokiomis atšiauriomis sąlygomis žinduolių genai gaus paskatą pagaminti naują baltymą, dėl kurio gyvūnų kailis pasidarys tankesnis ir ilgesnis (tiek plaukai, tiek kailis yra proteinai).

Daugybė vabzdžių rūšių išsiugdė gebėjimą užsimaskuoti. Gyvenantieji tarp medžių lapijos prisitaikė atrodyti kaip plonos šakelės ar dygliai - tokia išvaizda apsaugo juos nuo vabzdžialesių paukščių. Bene geriausiai mums žinomas slapukas yra chameleonas, o jo gebėjimas akyse keisti spalvas taip pat susijęs su tam tikrais baltymais. Adaptacijos proceso metu genuose užkoduojamos išorinio pasaulio sąlygos. Tai juk evoliucija, tiesa?

Genai yra tokie pat nepastovūs kaip ir smegenys. Naujausi genetikų tyrimai rodo, kad skirtingu metu suaktyvinami skirtingi genai - jie nuolat kinta ir patiria tam tikrą poveikį. Kai kurie genai suaktyvinami, kai organizmas auga, sveiksta ar mokosi, kiti — jam patiriant stresą, emociškai susijaudinus ar svajojant/¹.

Viena intensyviausiai besivystančių mokslo Šakų šiandien yra epi-genetika (raidiškai ši sąvoka reiškia „virš genetikos"), aiškinanti, kaip aplinka valdo genų aktyvumą. Epigenetika meta iššūkį visuotinai priimtam genetikos modeliui, teigiančiam, kad visą gyvybę valdo DNR ir kad genai reiškiasi tik ląstelių viduje. Šis pasenęs supratimas pasmerkė mus nuspėjamai ateičiai, pavertė mus genetinio paveldimumo auko-mis, kai ląstelių gyvavimas iš anksto nulemtas. Tada mes daromės panašūs į „mašinoje lindinčius vaiduoklius" .

Įrodyta, kad epigenetiniai pokyčiai DNR sekoje gali būti perduoti ateities kartoms. Tačiau kaip tai įmanoma, jei DNR kodas lieka toks pat?

Šioje knygoje nesiekiu išanalizuoti visų genų raiškos subtilybių, todėl šiuo atveju tik pateiksiu vieną analogiją. Palyginkime genų seką su namo projektu. Įsivaizduokite, kad šį projektą nuskenuojate ir atvaizdą perkeliate į kompiuterį. Tada, naudodami programą Photoshop, galite keisti atvaizdo ypatybes (spalvas, dokumento dydį, mastelį, matmenis, medžiagas ir taip toliau), nepakeisdami pirminio projekto. Tūkstančiai žmonių (mūsų analogijoje jie simbolizuoja aplinkos kintamuosius) sukurtų visiškai skirtingus atvaizdus, tačiau visi jie būtų to paties projekto variantai.

Epigenetikos mokslo paradigma suteikia mums laisvę suaktyvinti tam tikrus genus ir keisti genetinę lemtį. Siekdamas paprastumo geno suaktyvinimą vadinsiu „įjungimu". Iš tikrųjų genai nėra nei įjungiami, nei išjungiami; juos suaktyvina cheminiai signalai, ir tada jie ima reikštis gamindami įvairius baltymus.

Vien keisdami savo mintis, jausmus, emocines reakcijas ir elgseną (pavyzdžiui, pasirinkdami sveikesnę gyvenseną), siunčiame ląstelėms naujus signalus ir šios ima gaminti naujus baltymus, nors genetinis Šablonas lieka toks pat. Taigi DNR kodui nepakitus, naujos informacijos suaktyvinta ląstelė gali sukurti tūkstančius to paties geno variantų. Vadinasi, galime duoti genams ženklą perrašyti mūsų ateitį.

Įamžindami senas būsenas stumiame save į nepageidaujamą genetinę lemtį

Kai kurios mūsų smegenų grandinės labai tvirtai sulituotos, kitos nervų sistemos dalys yraplastiškesnės (jas gali keisti naujos patirtys, mo-kymosi procesas). Mano supratimu, šie apibudinimai tinka ir kalbant apie genus — kai kurias genų sekas daug lengviau įjungti nei kitas. Bent jau taip šiuos dalykus dabar aiškina mokslas.

Kaip įjungiami ar išjungiami konkretūs genai? Jei nuolat išgyvename toksiškas pykčio, depresijos, nerimo būsenas, menkiname save, gausūs cheminiai signalai, kuriuos daug kartų minėjau, spaudys tuos pačius genetikos mygtukus ir galiausiai sužadins tam tikras ligas. Žalingos emocijos, kaip sužinosite, išties paleidžia nepageidaujamą genetinę lemtį, išderindamos ląsteles (išderinimas čia reiškia fiziologinio kontrolės mechanizmo sugadinimą) ir sukurdamos ligą.

Jei didžiąją gyvenimo dalį mąstome ir jaučiame tokias pat mintis bei jausmus, vidinė cheminė būsena aktyvina vis tuos pačius genus, taigi kūnas gamina tuos pačius baltymus. Bėda ta, kad jis negali prisitaikyti prie šių pakartotinių poreikių ir ima irti. Po dešimties ar dvidešimties metų monotonijos genai susidėvi ir ima gaminti „pigesnius" baltymus. Ką tuo noriu pasakyti? Pamąstykite apie senatvę. Mūsų oda sudrimba ir nukąra, nes kolagenas ir elastinas nebetinkamos kokybės. Kas senstant atsitinka raumenims? Jie atrofuojasi. Ir nieko keista, nes aktinas ir miozinas irgi yra baltymai.

Štai jums analogija. Visos metalinės jūsų automobilio dalys yra išlietos tam tikrose formose. Gaminant kiekvieną detalę, formą veikia konkrečios jėgos, įskaitant karštį ir trintį, todėl laikui bėgant liejimo formos susidėvi. Kaip turbūt įsivaizduojate, leidžiamos tik labai nedidelės automobilio detalių nuokrypos nuo standartinių matmenų. Ilgainiui formos nusidėvi tiek, kad jose išlietos detalės nebeatitinka kokybės standartų ir iš jų surinkti automobiliai negali tinkamai veikti. Panašiai nutinka ir kūnui. Dėl nuolatinio streso ar įpročio vis generuoti pyktį, baimę arba liūdesį, baltymų gamyboje peptidų naudojamos DNR sudyla.

Kokią įtaką mūsų genetikai daro rutina, kai visa mūsų būtis tėra tų pačių minčių, jausmų ir veiksmų atkartojimas, kai kūnas priverstas gaminti vis tas pačias medžiagas? Taip mes audžiame nepageidaujamą

genetinę lemtį, įspraudžiame save į tuos pačius rėmus, kuriuose gyvavo ankstesnės kartos. Jei tik pergyvename emocinius praeities prisiminimus, mūsų laukia nesunkiai nuspėjamas galas — kūnas pradės kurti tas pačias genetines sąlygas, kurias patyrė ankstesnės kartos.

Ką tik sužinojote, kad išorinė aplinka paveikia genus, sukeldama mums vienokias ar kitokias emocijas (ląstelėms išskiriant tam tikras chemines medžiagas). Jeigu mūsų patirtys nesikeičia, tokie patys išlieka ir genams siunčiami cheminiai signalai. Iš išorinio pasaulio ląstelių nepasiekia jokia nauja informacija.

Kvantinis modelis tvirtina, kad emocijomis galima pasiųsti kūnui ženklą keisti genų užprogramuotą įvykių grandinę be jokios fizinės patirties, kuri tas emocijas atlieptų. Mums nėra reikalo laimėti lenktynių, pagrindinio loterijos prizo ar būti paaukštintiems tarnyboje, kad patirtume su Šiais įvykiais susijusias emocijas. Atminkite, kad emocijas esame pajėgūs sukurti vien mintimis. Dar neatsiradus reikiamoms sąlygoms, galime pajusti tokį stiprų dėkingumą ir džiaugsmą, kad kūnas nė nesuabejos jau patekęs į tas sąlygas. Taip paskatinsime genus gaminti naujus proteinus ir parengsime kūną būsimai aplinkai.

Čia pateiksiu pavyzdį, kaip galime nusiųsti genams naują pranešimą, dar neįvykus geidžiamam ateities įvykiui.

Japonijoje buvo atlikti tyrimai, kuriais siekta nustatyti proto būsenos poveikį ligoms. Tiriamieji sirgo II tipo diabetu ir visi buvo priklausomi nuo insulino. Kaip žinome, dauguma diabetikų gydosi insulinu, ši medžiaga pašalina cukrų (gliukozę) iš kraujo ir perneša jį į ląsteles, kur jis tampa energijos šaltiniu. Tyrimų metu dalyviai gėrė insulino tabletes arba leidosi jį į raumenis, taip kontroliuodami cukraus kiekį kraujyje⁷.

Tiriamieji buvo padalyti į dvi grupes ir nevalgius visiems buvo pamatuotas cukraus kiekis kraujyje, kuris vėliau laikytas išeities tašku. Poto vienai dalyvių grupei valandą buvo rodoma humoro laida, o kita grupė klausėsi nuobodžios paskaitos. Galiausiai visi buvo pavaišinti skaniais pusryčiais, o tada vėl pamatuotas visų tiriamųjų cukraus kiekis kraujyje.

Rezultatai parodė, kad eksperimento dalyvių tyrimo rezultatai ženkliai skyrėsi. Nuobodžios paskaitos klausiusių ligonių cukraus kiekis po pusryčių pakilo iki 123 mg/dl - ganėtinai pavojingo lygmens, kad reikėtų insulino dozės. O humoro laidą žiūrėjusiems žmonėms, kurie ištisą valandą smagiai juokėsi, cukraus kiekis pakilo perpus mažiau (tik truputėlį viršydamas normą).

Iš pradžių tyrinėtojai manė, kad linksmuoliams cukraus kiekis kraujyje sumažėjo dėl juokiantis susitraukinėjančių pilvo ir diafragmos raumenų. Raumenims susitraukti reikalinga energija, o gliukozė juk ir yra energija, — samprotavo jie.

Tyrimas tuo nesibaigė. Mokslininkai ištyrė komediją stebėjusios grupės narių genų seką ir nustatė, kad vien juokdamiesi Šie diabetikai pakeitė 23 skirtingų genų raišką. Kaip galima suprasti, pakili proto būsena paskatino smegenis pasiųsti ląstelėms naujus signalus, kurie įjungė tam tikrus genų derinius, atsakingus už natūralų cukraus kiekio kraujyje reguliavimą.

Japonijos mokslininkų tyrimas aiškiai parodė, kad emocijos gali įjungti vienas genų sekas ir išjungti kitas. Juokdamiesi ir kvatodami tyrimo dalyviai pasiuntė kūnui tam tikrą signalą,, kuris pakeitė cheminių medžiagų pusiausvyrą ir sužadino kitokią (šiuo atveju sveikesnę) genų raišką.

Kartais genų raiškos pokyčiai būna ypač staigūs ir dramatiški. Gal kada nors teko girdėti apie atvejus, kai žmogus, patyręs itin didelį stresą, per naktį pražyla? Tai puikus genų veikimo pavyzdys. Asmuo išgyvena tokią stiprią emocinę reakciją, kad pakitusi kūno cheminių medžiagų pusiausvyra vos per kelias valandas įjungia žilų plaukų geną ir neutralizuoja normalios plaukų spalvos genus. Naujus nurodymus genai gauna emociniu ir cheminiu atžvilgiais pakitus vidinei aplinkai.

Kaip aptarėme ankstesniame skyriuje, jums daug kartų „išgyvenus" tam tikrą įvykį, prote repetuojant visus jo aspektus, pajuntate, kokius jausmus šis įvykis jums sukels, dar jam nenutikus. Jei jau sugebate patirti su įvykiu susijusias emocijas iki jam pasireiškiant fiziškai, vadinasi, esate pajėgus pats keisti kūno genetiką.

Ar įmanoma iš kvantinio lauko pasirinkti vieną kurią galimybę (beje, jame egzistuoja jos visos) ir emociškai išgyventi įvykį, iki šiam įvykstant? Ar įmanoma kartoti tai tiek kartų, kad šios emocijos sužadintų kūno ir proto pokyčius, taip sužadindamos naują genų raišką? Jei atsakymai teigiami, labai tikėtina, jog imsite naujai formuoti smegenis ir kūną... kad jie fiziškai pasikeistų anksčiau, nei pasireikš trokštama tikrovės versija.

Tiesa, mąstymas gali pakeisti smegenis - su tuo sutiks daugelis, tačiau kokį poveikį mintys gali daryti kūnui? Tiesiog prote repetuodami kokią nors veiklą, galime gauti didžiulės naudos, nors fiziškai būsime nė piršto nepajudinę. Štai pavyzdys, bylojantis, kad tai anaiptol ne skambi metafora.

1992 m. Journal of Neurophysiologf aprašyta, kad tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes.

• Pirmosios grupės buvo paprašyta po valandą mankštinti vieną
kairės rankos pirštą penkis kartus per savaitę.

• Antroji grupė tokį patį pratimą tokiu pačiu grafiku darė minty
se, fiziškai nesuaktyvindama jokių pirštų raumenų.

• Į trečią, kontrolinę, grupę patekę žmonės išvis nedarė jokių pra
timų.

Tyrimo pabaigoje mokslininkai apibendrino rezultatus. Pirmoji dalyvių grupė buvo palyginta su kontroline grupe. Čia nereikia Saliamono galvos, kad nuspėtum rezultatus, tiesa? Asmenų, kurie fiziškai mankštinosi, pirštas buvo 30 procentų stipresnis nei kontrolinės gru-pės. Visi žinome, kad reguliariai apkraunant raumenį, jo jėga padid Keisčiau, kad grupė žmonių, tą patį pratimą kartojusių tik mint} „lavinto" piršto raumenų jėgą padidino 22 procentais! Taigi pro kaip matyti, visiškai apčiuopiamai paveikė kūną. Kitaip sakant, kū pasikeitė be fizinės patirties.

Be jau minėtų eksperimentų, kuriuose buvo tirtas mentalinis p tų raumenų lavinimas ir mokymasis groti pianinu, mokslininkai lygi praktinį ir mentalinį dvigalvio žasto raumens treniravimą. Rezults parodė, kad šį raumenį sustiprino abi eksperimento dalyvių grup Įdomiausia, kad teigiamų fiziologinių pokyčių atsirado vaizduo sportininkų raumenyse, šiems neatlikus jokių fizinių veiksmų".

Jeigu atidžiai repetavote ateities tikrovę, kol smegenys fiziškai p£ keitė, tarsi jau būtų ją tiesiogiai patyrusios, jei išgyvenote įvykio kcl mas emocijas tiek kartų, kad jos persmelkė kūną ir sužadino jame il| laikius pokyčius, apsidairykite aplink... šią akimirką įvykis turi surs jus! Ir užklups jis pačiu netikėčiausiu būdu, nepalikdamas nė menku šios abejonės, kad jo priežastis - jūsų santykis su aukštesne sąmone, įvykis įkvėps jus vėl tai pakartoti.

Tiesa, mąstymas gali pakeisti smegenis — su tuo sutiks daugelis, tačiau kokį poveikį mintys gali daryti kūnui? Tiesiog prote repetuodami kokią nors veiklą, galime gauti didžiulės naudos, nors fiziškai būsime nė piršto nepajudinę. Štai pavyzdys, bylojantis, kad tai anaiptol ne skambi metafora.

1992 m. Journal of Neurophysiologf aprašyta, kad tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes.

• Pirmosios grupės buvo paprašyta po valandą mankštinti vienąkairės rankos pirštą penkis kartus per savaitę.

• Antroji grupė tokį patį pratimą tokiu pačiu grafiku darė mintyse, fiziškai nesuaktyvindama jokių pirštų raumenų.

• Į trečią, kontrolinę, grupę patekę žmonės išvis nedarė jokių pratimų.

Tyrimo pabaigoje mokslininkai apibendrino rezultatus. Pirmoji dalyvių grupė buvo palyginta su kontroline grupe. Čia nereikia Saliamono galvos, kad nuspėtum rezultatus, tiesa? Asmenų, kurie fiziškai mankštinosi, pirštas buvo 30 procentų stipresnis nei kontrolinės gru-pės. Visi žinome, kad reguliariai apkraunant raumenį, jo jėga padidėja. Keisčiau, kad grupė žmonių, tą patį pratimą kartojusių tik mintyse, „lavinto" piršto raumenų jėgą padidino 22 procentais! Taigi protas, kaip matyti, visiškai apčiuopiamai paveikė kūną. Kitaip sakant, kūnas pasikeitė be fizinės patirties.

Be jau minėtų eksperimentų, kuriuose buvo tirtas mentalinis pirštų raumenų lavinimas ir mokymasis groti pianinu, mokslininkai lygino praktinį ir mentalinį dvigalvio žasto raumens treniravimą. Rezultatai parodė, kad šį raumenį sustiprino abi eksperimento dalyvių grupės. Įdomiausia, kad teigiamų fiziologinių pokyčių atsirado vaizduotės sportininkų raumenyse, šiems neatlikus jokių fizinių veiksmų⁹.

Jeigu atidžiai repetavote ateities tikrovę, kol smegenys fiziškai pasikeitė, tarsi jau būtų ją tiesiogiai patyrusios, jei išgyvenote įvykio keliamas emocijas tiek kartų, kad jos persmelkė kūną ir sužadino jame ilgalaikius pokyčius, apsidairykite aplink... šią akimirką įvykis turi surasti jus! Ir užklups jis pačiu netikėčiausiu būdu, nepalikdamas nė menkiausios abejonės, kad jo priežastis - jūsų santykis su aukštesne sąmone. Šis įvykis įkvėps jus vėl tai pakartoti.

Apie buvimo čia ir dabar svarbą parašyta labai daug knygų. Galėčiau pažerti jums visą krūvą statistikos duomenų, pradėdamas eismo nelaimėmis, baigdamas skyrybomis, kurie paliudys, kad išlikti sąmoningam - ne pati lengviausia užduotis. Norėčiau papildyti šį supratimą kvantiniu požiūriu. Kvantiniame lauke vienu metu, tiksliau sakant, dabar, egzistuoja visos galimybės. Būdami šioje akimirkoje, galime peržengti erdvę bei laiką ir bet kurią iš tų galimybių paversti tikrove. Betgi, kol esame įklimpę praeityje, nė viena tų galimybių mums neegzistuoja. Jau supratome, kad bandydami keistis susiduriame su rūpesčiais, būdingais priklausomybių turintiems žmonėms, nes išties tapome priklausomi nuo įprasto cheminio būties būvio. Išsiaiškinome, kad įgijus tokią priklausomybę kūnas tarytum užima proto vietą. Praeities įvykių prisiminimams sužadinant tas pačias chemines reakcijas, kokias sukėlė tikrasis įvykis, kūnas mano vis iŠ naujo jį patiriąs. Šis procesas išmoko jį elgtis savarankiškai, be proto įsikišimo, vadinasi, jis tapo protu ir tam tikra prasme geba mąstyti bei priimti sprendimus.

Jau išsiaiškinome, kaip nesibaigiantis minčių ir jausmų, jausmų ir min,čių ratas paverčia kūną protu, tačiau tokį patį poveikį daro ir praeities prisiminimai.

Štai principas. Jums nutinka koks nors įvykis, į kurį reaguojate stipriomis emocijomis. Imate mąstyti apie šią patirtį. Prisiminimai savaime atkurs su patirtimi susijusias emocijas. Jei vis mąstysite apie tą įvykį, jo sukeltos emocijos persmelks jūsų protą - „įsiminsite" jas. Gyvensite praeityje, o nūdienos aktualijas už jus spręs pasąmonė.Į

Pasąmonė valdo daugumą fizinių ir mentalinių procesų, vykstančių po mūsų sąmonės slenksčiu. Taip ji palaiko kūno funkcionavimą. Mokslininkai šią reguliavimo sistemą vadina autonomine nervų sistema. Mums nereikia sukti galvos dėl kvėpavimo, kraujo varinėjimo gyslomis, tinkamos kūno temperatūros palaikymo ar bet kurio kito iš milijonų procesų, palaikančių harmoningą kūno egzistavimą ir padedančių jam atsinaujinti.

Ši autonominė sistema, be jokių abejonių, mums yra būtina ir visiškai nepakeičiama, tačiau tikriausiai suprantate, kokių pavojų gali kilti, jei perleisime jai tvarkyti mūsų kasdienes emocines reakcijas į aplinką. Šiuos pasąmoninius ir šabloniškus reakcijų rinkinius galima lyginti su autopilotu ar foninėmis kompiuterio programomis. Kitaip tariant, mūsų elgseną valdys po mūsų suvokimo paviršiumi glūdinčios programos.

Pateiksiu šią mintį įtvirtinsiantį pavyzdį. Įsivaizduokite, kad būdamas vaikas vieną dieną grįžote namo ir radote mylimą augintinį negyvą tysantį ant grindų. Visi jūsų tąkart patirti jutiminiai įspūdžiai įsirėžė į smegenis, vaizdžiai tariant, paliko jumyse randą.

Nesunku suprasti, kad tokie trauminiai išgyvenimai įsiskverbia j pasąmonę ir vėliau skatina atitinkamas šabloniškas reakcijas į aplinkos užuominas apie prarastą mylimą būtybę. Dabar jau žinote, kad mąstydami apie tą išgyvenimą, smegenyse ir kūne kuriate tokias pačias emocijas, kokias patirtumėte įvykiui kartojantis. Programą suaktyvinti gali visiškai atsitiktinė mintis ar išorinio pasaulio aplinkybė (pamatote panašų šunį ar atsiduriate vietoje, kurioje vedžiojote jį, kol buvo mažas) — ir štai jūs vėl maudotės praeities sielvarte. Kad ir kokie būtų emocijas sužadinę mygtukai, jie paveikia jus pasąmonės lygmeniu ir, - gerai nesupratę, kas įvyko, — vėl jaučiate širdgėlą, pyktį ar liūdesį.

Kai tai įvyksta, protui vadovauti imasi kūnas. Galbūt naudodamiesi sąmoningu protu šias emocijas mėginsite išsklaidyti, tačiau pasijusite bejėgis tai padaryti.

Prisiminkime Pavlovą ir jo šunis. Pačioje XIX a. pabaigoje jaunas Rusijos mokslininkas sočiai maitindavo keletą šunų, prieš tai visad paskambinęs varpeliu. Po kurio laiko užtekdavo vien paskambinti varpeliu, ir šunims gausiai imdavo skirtis seilės.

Sis reiškinys vadinamas sąlyginiu refleksu ir yra visiškai automatiškas. Kodėl? Mat kūnas j tam tikrą dirgiklį pradeda reaguoti savaime (autonominė nervų sistema). Sužadintų cheminių reakcijų kaskada

akimirksniu pakeičia kūną fiziologiškai ir visa tai vyksta bemaž be jokių sąmoningų pastangų.

Būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl taip sunku pasikeisti. Net jei sąmoningasis protas gyvena dabartyje, pasąmonę neretai valdo praeitis. Tam tikri praeities išgyvenimai vis verčia mus reaguoti fiziologiškai ir mes nedaug skiriamės nuo minėtų šunų.

Kai atsikratysime praeityje įsišaknijusių emocinių priklausomybių, mūsų niekas nebevers grįžti į mašinalią egzistenciją. O iki tol lieka labai nemaža tikimybė, kad mūsų kūnai vis dar praeityje, net jei manome ar tikime gyveną čia ir dabar.

Daugumos mūsų nelaimei, smegenys gana lengvai leidžia kūnui užimti proto vietą.' Regis, patys mažiausi dirgikliai gali sužadinti nevaldomas emocines reakcijas.

Įsivaizduokite tokią situaciją: važiuodami į darbą, kaip įprasta, stabtelite kavinėje ir sužinote, kad jūsų pamėgtos rūšies kava baigėsi. Nusivylęs bambate sau po nosimi, kodėl toks didelis prekybos tinklas negali pasirūpinti, kad niekada nepristigtų šios populiarios rūšies kavos. Pasiekęs darbovietę, nemaloniai nustembate išvydęs jūsų įprastoje vietoje stovintį kitą automobilį. Įlipęs j liftą, pastebite, kad jis neveikia.

Galiausiai jums įžengus į kontorą, vienas iš bendradarbių atkreipia dėmesį, kad neatrodote itin linksniai nusiteikęs. Papasakojate visą istoriją ir tas asmuo pareiškia jums užuojautą.

Nuotaika yra cheminių medžiagų nulemtas būties būvis, užsitęsusių emocinių reakcijų pasekmė. Tam tikri jūsų aplinkos veiksniai -Šiuo atveju padavėjo nesugebėjimas patenkinti jūsų poreikių ir keli kiti smulkūs nusivylimai - sukelia emocinę reakciją. Išsiskyrusios cheminės medžiagos taip greitai neišsiskaido ir kurį laiką išlieka kūne. Vadinu šį

tarpsnį rejrakteriniu periodu². Kuo šis periodas ilgesnis, tai yra kuo ilgiau cheminės medžiagos išlieka kūne, tuo ilgiau jausite tuos jausmus. Refrakteriniam periodui užsitęsus kelias valandas ar dienas, žmogaus neapleidžiančius jausmus vadiname nuotaika.

Kas nutinka, kiek ilgėliau užsilikus kokiai nors nuotaikai? Susirinkimo metu dairydamiesi po patalpą galvojame tik apie tai, koks bjaurus štai ten sėdinčio asmens kaklaraištis ir koks pasidygėtinas viršininko balso tembras.

Šioje stadijoje nuotaika to nebepavadinsi. Čia jau galima įžvelgti temperamentą, polinkį reikšti įprastas emocijas tam tikru elgesiu, Tem-peramentas yra emocinė reakcija, kurios refrakterinis periodas užtrunka nuo kelių savaičių iki mėnesių. Toms pačioms emocijoms vyraujant dar ilgiau, polinkis virsta asmenybės bruožu. Tada aplinkiniai nuspren-džia, kad esate „pagiežingas", „piktas" ar „kritiškas".

Iš to seka, kad mūsų asmeniniai bruožai dažnai remiasi praeities emocijomis. Ne kitaip yra ir su mąstymu, elgsena ir savijauta - praeitis yra visa ko pamatas. Taigi norėdami permainyti savo asmenybę, pirmiausia turime pakeisti įsimintas emocijas. Turime atitrūkti nuo praeities.

Egzistuoja dar vienas būdas įstrigti ir atimti iš savęs galimybę keistis. Gyvendami nuspėjamoje ateityje taip pat prarandame brangias dabarties akimirkas.

Žinoma, sąmoningai nukreipdami dėmesį į tam tikrą trokštamą ateities patirtį, galime pritraukti į gyvenimą gerų dalykų, kaip pasielgė mano dukra, susikurdama vasaros darbą Italijoje. Jos atvejis parodo, kad mums susitelkus į konkretų ateities įvykį ir planuojant, kaip viską darysime bei elgsimės, ateis toks laikas, kai ši galima ateitis taps mums tokia aiški, kad mintys pamažėle pradės virsti patirtimi. Mintims virtus išgyvenimu, rasis emocijos, net jei išties įvykis dar neįvykęs. Emocijos paskatins kūną (pasąmonę) reaguoti taip, tarsi jis jau būtų įvykio sūkuryje.

Tačiau pasvarstykime, kas nutiks, jei remdamiesi praeities atsiminimais pradėsime nujausti kokį nors nepageidaujamą ateities įvykį ar, sergėk dieve, mūsų protą užvaldys blogiausias įmanomas scenarijus? Net ir tokiu atveju mes pirma laiko programuojame kūną šiai patirčiai. Kūnas dabar nei šioje akimirkoje, nei praeityje - jis gyvena ateityje, tačiau ši ateitis yra grįsta kokiu nors praeities vaizdiniu.

Susidarius tokioms aplinkybėms, kūnas nebemato skirtumo tarp tikrovėje sau nišos ieškančio įvykio ir mūsų fantazijų. Rengiame jį tam, kas, mūsų galva, tuoj nutiks ir jis išties pradeda tam rengtis. Netrukus kūnas iš tikrųjų patiria tą įvykį.

Pateiksiu pavyzdį. Įsivaizduokite, kad sulaukėte prašymo paskaityti paskaitą 350 žmonių auditorijai, bet tolimoje praeityje išgyventos nesėkmės kalbant didesniam klausytojų būriui įvarė jums didžiulę scenos baimę. Vos pagalvoję apie būsimą kalbą, įsivaizduojate save beviltiškai mikčiojantį ir nesurezgantį logiško sakinio. Kūnas ima reaguoti taip, tarsi šis ateities įvykis jau būtų atėjęs: pečiai įsitempia, širdies ritmas pagreitėja, jūs sunkiai gaudote orą. Laukiant tos baisios dienos, kūnas jau dabar gyvena neramioje tikrovėje.

Galimybė vėl patirti fiasko tiesiog apsėda jūsų protą ir jūs nebesugebate galvoti apie nieką kitą. Protas ir kūnas susisieja su praeities įvykiu ir perkelia jį į ateitį. Taip atimate iš savęs bet kokį šansą išgyventi nuostabią naują tikrovę.

Štai dar universalesnis gyvenimo nuspėjamoje ateityje pavyzdys. Tarkime, jau daug metų ryte pabundate tik tam, kad vėl nesąmoningai kartotumėte tuos pačius automatiškus veiksmus. Kūnas taip pripranta prie nesikeičiančios kasdienės veiklos, kad atlieka viską kone kaip mašina. Antai pamaitinate šunį, valotės dantis, rengiatės, verdatės arbatą, išnešate šiukšles, tikrinatės paštą... Supratote apie ką aš kalbu? Net jei pabundate su mintimi nuveikti ką nors nauja ir prasminga, vis viena įkrentate į seniai išvažinėtas vėžes, kurios prieš jūsų valią traukia jus nuobodaus ir gerai žinomo likimo link. Kūnas pats atlieka gerai išmoktus veiksmus, o jūs tik žvelgiate į priekį.

Norint atsikratyti rutiniŠkos gyvensenos ir- įpročio vis laukti ateities, prireiks pranokti laiką. (Prie to dar grįšime.)

Pateiksiu dar vieną pavyzdį, iliustruosiantį, kaip pažįstamos emocijos sukuria jas atitinkančią ateitį. Jūs pakviečiamas į Liepos 4-osios* šventę bendradarbio namuose. Joje dalyvaus visi jūsų skyriaus darbuotojai. BėcU ta, kad šeimininkas jus, švelniai tariant, erzina. Jis dedasiesąs geriausias, šauniausias ir nė trupučio nesidrovi visiems to demonstruoti.

Per visus ankstesnius susiėjimus jo namuose jausdavotės apgailėtinai, o tas pasipūtėlis nepraleisdavo nė menkiausios progos užlipti jums ant nuospaudos. Važiuodamas pas jį, niekaip neišvejate iš galvos atsiminimų, kaip pačiu netinkamiausių metu kolega privertė visus stotis nuo stalo ir apžiūrėti naują jo žmonos BMW. Jau visą savaitę savo žmonai bambėjote, kad ši diena bus sumauta. Būtent taip ir nutinka. Pralekiate „Stop" ženklą ir susimokate solidžią baudą. Vienas iš bendradarbių išverčia ant jūsų kelnių ir marškinių alaus bokalą. Paprašote neperkepto mėsainio, o gaunate pusžalį.

Turint omenyje jūsų nusiteikimą (būties būvį) išvykstant, kitokios veiksnių eigos tikėtis vargu ar buvo įmanoma. Pabudote jausdamas, kad laukia kankynė, ir nuojauta pasitvirtino. Visą dieną blaŠkėtės tarp nepageidaujamos ateities (prote nešiojotės nedžiugius vaizdinius) ir praeities (mintimis perkratinėjote jau patirtus įspūdžius), tad sukūrėte dar daugiau panašių situacijų.

Jei atidžiau pasektumėte savo mintis ir pradėtumėte jas užsirašinėti, aptiktumėte, kad didžiąją laiko dalį mąstote apie ateitį arba praeitį.\

Kyla keli itin svarbūs klausimai — kas verčia gyventi praeityje, taip vis atkartojant ją ateityje, jei žinome, kad būdami čia ir dabar galėsime pasinaudoti visomis kvantiniame lauke egzistuojančiomis galimybėmis? Kodėl nesiimate daryti to, kas yra jūsų galioje - mintimis nepertvarkote fizinės smegenų ir kūno sandaros, idant pasikeistumėte prieš pageidaujamą patirtį? Kodėl nesirenkate gyventi trokštamoje ateityje dabar, pirma laiko?

Užuot laužę galvą dėl kokio nors traumą ar įtampą praeityje sukėlusio įvykio arba baiminęsi, kad jis vėl neaplankytų jūsų ateityje, verčiau pagalvokite apie naują trokštamą patirtį. Leiskite sau jau dabar apsigyventi galimoje ateityje, idant jūsų kūnas patikėtų, kad šie pakilus jausmai sukelti realių tikrovės sąlygų. (Tai padaryti dar išmoksite.)

Atsimenate mano patarimą dukrai: gyventi taip, lyg jau būtų praleidusi nuostabią vasarą Italijoje? Taip elgdamasi ji perdavė kvantiniam laukui signalą, kad įvykis fiziškai jau įvyko.

Šios taktikos veiksmingumą savo pavyzdžiu įrodė iškiliausios pasaulio asmenybės, taip pat tūkstančiai vadinamųjų paprastų žmonių, tad galite tai padaryti ir jūs. Turite visas reikiamas priemones (neurologinį aparatą), kad peržengtumėte laiką ir įtvirtintumėte šį įgūdį. Nors kai kurie tokius atvejus vadina stebuklais, mes turime galimybę pakeisti savo būties būvį, idant kūnas ir protas liautųsi vien atspindėję praeitį ir taptų aktyviais mūsų bendrininkais, žengiant į naują, geresnę ateitį.

Peržengti didžiąją trijulę: kulminacinės patirtys ir pakitusios sąmonės būsenos

Šiuo metu jūs jau puikiai suprantate, kad labiausiai atsikratyti įpročio būti savimi mums kliudo aplinką, kūną ir laiką atspindintis mąstymas bei jausmai. Taigi akivaizdu, kad pirmas uždavinys prieš pereinant prie sudėtingesnių meditacinių praktikų - mokytis mintimis ir jausmais pranokti minėtą „didžiąją trijulę".

Kertu lažybų, kad jums jau yra tekę (tikriausiai net ne sykį) mintimis aplenkti savo aplinką, kūną ir laiką. Galima tarti, kad peržengę didžiąją trijulę, tekate išvien su visuma. Tokias akimirkas, kai aplinka, kūnas ir laiko pojūtis pradingsta ir mes liaujamės egzistavę pasauliui, galima apibūdinti labai įvairiai. Skaitydamas paskaitas žmonių grupėms įvairiose Žemės vietose, prašydavau jų nusakyti kūrybinio įkvėpimo akimirkas, kai jų sąmonė, atrodė, imdavusi veikti kitu režimu.

Šias patirtis bendrai galima suskirstyti į dvi kategorijas. Pirmajai jų priklausytų vadinamieji kulminaciniai išgyvenimai, paprastai siejami su vienuolių ir mistikų siekiamu transcendentiniu būties būviu. Kita grupė, palyginti su pastaraisiais dvasiniais patyrimais, pasirodys žemiš-

Daug tokių „paprastų" akimirkų patyriau rašydamas šią knygą, nors, žinoma, norėjau patirti jų dar daugiau. Man tik pradėjus rašyti, galvoje neretai sukdavosi daugybė pašalinių minčių: mąstydavau apie įtemptą dienotvarkę, pacientus, vaikus, darbuotojus, kartais susitelkti trukdydavo alkis, miego stygius ar džiaugsmo pojūtis. Geresnėmis dienomis žodžiai patys liedavosi iš vidaus, o rankų pirštai ir klaviatūra tapdavo proto pratęsimu. Tokiais atvejais nesuvokiu, kaip juda pirštai ar į kėdės atkaltę remiasi nugara. Išnyksta už kontoros lango vėjo siūbuojami medžiai, mano dėmesio nebetraukia dieglys sprande — aš visiškai susitelkęs į žodžius kompiuterio ekrane. Kartais pastebiu, kad valanda ar net ilgesnis laiko tarpas pralėkė bemaž akimirksniu.

Neabejoju, kad ir jums yra nutikę panašių dalykų. Vieni yra patyrę tai vairuodami automobilį, kiti - žiūrėdami filmą, pietaudami puikioje draugijoje, skaitydami, megzdami, grodami pianinu ar paprasčiausiai ramiai sėdėdami gamtoje.

Nežinau, kaip jus, bet mane tokie išgyvenimai stulbinamai atgaivina. Dabar, rašydamas antrą knygą, pastebiu, kad jie tapo daug dažnesni. Pasistengęs pasiekiau, kad tekėjimo pojūčiai liautųsi buvę vien laimingais atsitiktinumais, kaip buvo iš pradžių.

Taigi peržengdami didžiąją trijulę dažniau patirsime tokių ypatingų būsenų, kurios padės atsikratyti mąstysenos ir jausenos šablonų, idant pradėtume naują gyvenimą.

Ketvirto skyriaus gale didžiosios trijulės peržengimą rašymu iliustravau neatsitiktinai, nes rašydami kuriame žodžius ant lapo ar skaitmeninio ekrano. Tokia pat galia sutraukyti didžiosios trijulės pančius pasižymi bet kokia kita kūrybinė veikla — tapymas, grojimas muzikos instrumentu, medžio drožinėjimas ar panašiai.

Kodėl taip sunku kūrybingai gyventi šia akimirka? Jei mintijame apie nemalonią praeitį ar baugią ateitį, vadinasi, patiriame stresą — gyvename išlikimo režimu. Ar jaudintumėmės dėl sveikatos (kūno išlikimo), būsto paskolos grąžinimo (poreikio turėti būstą išorinėje aplinkoje) ar laiko stygiaus patenkinti visas kitas su išlikimu susijusias reikmes, daugumai mūsų ši išlikimo instinkto diktuojama proto būsena pažįstama geriau nei kūrybinis polėkis.

Pirmoje savo knygoje smulkiai aiškinau skirtumus tarp kūrybingo gyvenimo ir vien išlikimu grįstos egzistencijos. Taigi norintiesiems geriau suprasti šią temą siūlau paskaityti knygos „Smegenų vystymas" (Evolve Your Brain) 8-11 skyrius. O čia aš tik glaustai juos nusakysiu.

Įsivaizduokite miške ramiai besiganantį elnią. Tarkime, jo būsena yra tobulai harmoninga (homeostazė). Tačiau gyvūnui pajutus pavojų iš išorės, sakykime, užuodus plėšrūną, savaime suveikia nervinis „pulti arba sprukti" mechanizmas. Taip patvarko simpatinė nervų sistema, autonominės nervų sistemos dalis, atsakinga už tokias nevalingas kūno funkcijas, kaip antai, virškinimas, temperatūros reguliavimas, reikiamo cukraus kiekio kraujyje palaikymas ir panašiai. Kad kūnas pasiruoštų kritiškai padėčiai, jame vyksta cheminiai pokyčiai - simpatinė nervų sistema suaktyvina antinksčius ir išlaisvina milžinišką energijos kiekį. Pajutęs gaują kojotų, elnias energiją panaudoja pabėgti nuo jų. Jeigu jo kojos pakankamai eiklios, po kokių 15—20 minučių grėsmės nebelieka ir gyvūnas toliau ganosi, o viduje vėl įsivyrauja harmonija.

Mes, žmonės, turime tokį pat nervinį mechanizmą. Mums pajutus pavojų, įsijungia simpatinė nervų sistema, išlaisvinama energija ir viskas vyksta pagal ką tik aptartą principą, padedantį išlikti elniui. Ankstyvojoje žmonijos istorijoje šios nuostabios reakcijos padėjo išvengti plėšrūnų antpuolių ir kitų pavojų. Šios iš gyvūnų paveldėtos savybės puikiai tarnavo mums evoliucionuojant kaip rūšiai.

Nelaimei, tarp homo sapiens ir mūsų giminaičių gyvūnų karalystėje egzistuoja keli svarbūs skirtumai. Būsena, kurią patiriame kiekvienąkart, kai kūne sutrinka cheminių medžiagų pusiausvyra, vadiname stresu. Mums išvydus liūtą Serengetyje , atsimušus į jumis visiškai neapsidžiaugusį buvusį sutuoktinį parduotuvėje ar be proto spaudžiant greičio pedalą greitkelyje (juk vėluojame į susitikimą!), sužadinama apsauginė reakcija.

Skirtingai nei gyvūnai, „pulti arba sprukti" mechanizmą mes gebame paleisti vien mintimis. Ir Šios mintys gali neturėti nieko bendra

su esamomis aplinkybėmis. Galime įjungti šią reakciją laukdami kokio nors ateities įvykio arba — dar blogiau — sužadinti tokią pat apsauginę reakciją aplankydami pilkosios materijos audinyje įsiūtus nelinksmus atsiminimus.

Nesvarbu, ar įsivaizduojame būsimas apsauginę reakciją sukeliančias patirtis, ar jas atsimename, kūnas gyvena ne dabartyje, o ateityje arba praeityje. Savo nelaimei, trumpalaikes stresą keliančias situacijas paverčiame ilgalaikėmis.

Žinoma, kad gyvūnai neturi gebėjimo (kurį labiau pritiktų vadinti negalia] taip dažnai ir lengvai įjungti apsauginę reakciją. Mums jau pažįstamas elnias toliau laimingas ganosi ir jo nekamuoja mintys apie ką tik užsivijusius kojotus, jau nekalbant apie panašius incidentus, kurie įvyko prieš porą mėnesių. Tokios pasikartojančios įtampos mums yra žalingos, nes organizme nėra jokio mechanizmo, kuris neutralizuotų dažnai ir ilgais tarpsniais patiriamo streso poveikį kūnui. Kitaip sakant, jokia būtybė nepajėgi išvengti ilgą laiką trukusios kritiškos padėties pasekmių. Įsijungus ir neišsijungiant apsauginei reakcijai, kūne prasideda vienokie arba kitokie irimo procesai.

Panagrinėkime, kas vyksta kūne įsijungus „pulti arba sprukti" mechanizmui. Širdžiai pumpuojant milžiniškus kraujo kiekius į galūnes, sutrikus organizmo homeostazei, ruošiate jį bėgti arba kovoti. Tačiau tiesa ta, kad į Bahamų salas nepabėgsite, taip pat negalite sau leisti pasmaugti jus iš kantrybės išvedusio bendradarbio - tai būtų primityvu. Dėl dažno tokių situacijų kartojimosi širdis įpratinama dirbti greičiau, nei reikalauja aplinkybės, o jums diagnozuojamas didelis kraujo spaudimas, aritmijos ir kitos bėdos.

Kas nutinka mobilizavus šitiek energijos kokiai nors kritiškai padėčiai? Paskyrus ją išorinės aplinkos klausimams spręsti, energijos ima stigti vidinei kūno aplinkai. Imuninei sistemai, prižiūrinčiai vidinį pasaulį, nebepakanka išteklių atsinaujinti ir kovoti su antikūnais. Dėl to žmogus-sunegaluoja - peršąla, suserga vėžiu, reumatoidiniu artritu ar bet kokia kita liga, susijusia su silpnu imunitetu.

Tiesa, stresą patiria tiek gyvūnai, tiek žmonės, tačiau skirtumas tas, kad mes išgyvename jį ne vien trauminių situacijų metu, bet ir prieš jas bei po jų. Kuo žalingos praeities, dabarties ir ateities dirgiklių sužadintos apsauginės reakcijos? Mums labai dažnai prarandant cheminę pusiausvyrą, šis disbalansas tampa norma. Taip sužadiname nepageidaujamą genetinę lemtį, o dažniausiai tai pasireiškia ligomis.

Esmė aiški: hormonų ir kitų cheminių medžiagų, išskiriamų stresą patiriančio kūno, domino efektas gali išreguliuoti kai kuriuos genus ir sukelti ligas. Kitaip sakant, dažnas stresas paspaudžia genų mygtukus ir mes judame į tam tikrą genetinę lemtį. Taigi ši praeityje buvusi didžiai naudinga ir adaptyvi biocheminė reakcija (pulti arba sprukti) tapo žalinga sveikatą ardančia programa.

Antai liūtui vejantis mūsų protėvius, apsauginė reakcija tiksliai atliko savo pirminę paskirtį — saugojo nuo išorinės aplinkos. Tai padėjo prisitaikyti ir išlikti. Tačiau jeigu dienų dienomis jaudinatės dėl paaukštinimo tarnyboje, drebate galvodamas apie ataskaitą vadovybei ar nerimaujate dėl į ligoninę patekusios motinos, šios situacijos paskatina išsiskirti lygiai tas pačias chemines medžiagas, kurios padėdavo protėviams nešti kudašių nuo liūto.

Matome, kad dabar šis mechanizmas trukdo mums prisitaikyti. Per daug laiko praleidžiame veikiami streso. „Pulti arba sprukti" mechanizmas išeikvoja per daug vidinei aplinkai reikalingos energijos. Kūnas vagia šią gyvybinę energiją iš imuninės, virškinimo ir endokrininės sistemų bei nukreipia ją į raumenis, kad galėtumėte susidoroti su plėšrūnu ar paspruktumėte nuo pavojaus. Tačiau mums tai tik kenkia.

Psichologiniu požiūriu, streso hormonų perteklius įžiebia tokias emocijas, kaip antai, pyktį, baimę, pavydą ir neapykantą, kursto agresyvumą, nusivylimą, nerimą ir nesaugumo pojūtį, taigi stumia mus į skausmą, kančią, neviltį ir depresiją. Dauguma žmonių didžiąją laiko dalį gyvena apnikti neigiamų minčių ir jausmų. Ar tikėtina, kad mus supa vien nepalankios aplinkybės? Akivaizdžiai ne. Tokį didelį negatyvumą lemia tai, kad nujaučiame stresą ateityje arba vis susisiekiame su

juo pasitelkę atmintį; todėl mūsų mintis ir jausmus labai dažnai veikia stiprūs streso ir išlikimo hormonai.

Kokiems nors dirgikliams sužadinus apsauginę reakciją, susitelkiame į tris dalykus:

Žmones didžioji trijulė taip stipriai valdo kaip tik dėl to, kad jie gyvena išlikimo režimu. Apsauginė reakcija ir jos sužadinti hormonai verčia pernelyg susitelkti į kūną, aplinką ir laiką - šie trys dalykai tarytum apsėda mūsų protus. Imame tapatintis vien su fizine plotme, taigi skursta mūsų dvasingumas, sąmoningumas ir nuovokumas.

Kitaip tariant, pasidarome „materialistai" - nuolat laužome galvas dėl išorinės aplinkos dalykų. Mūsų tapatybė paskęsta kūniškuose reikaluose. Visą sąmonę pasiglemžia išorinis pasaulis, nes cheminės medžiagos prikausto dėmesį prie nuosavybės, pažįstamų žmonių ir vietų, mus varginančių problemų, erzinančių šukuosenų, savų kūno dalių, svorio, išvaizdos, lyginant ją su kitų išvaizda, turimo ar stingančio laiko... Tikiuosi, supratote, apie ką aŠ. O save suvokiame pirmiausia remdamiesi savo veikla ir kitų požiūriu į mus.

Gyvendami išlikimo režimu patiriame tik 0,00001 procento tikrovės, o kiti 99,99999 procentų lieka už mūsų akiračio.

Dauguma mūsų suvokia save tapatindamiesi su kūnu, aplinka ir laiku. Tačiau mūsų tikroji esybė neturi nieko bendra su didžiąja trijule. Esame sąmonė, neatsiejamai susijusi su kvantiniu proto lauku.

Mums susitapatinus su vienokiais ar kitokiais fiziniais atributais, dėl išlikimo kovojančia materialia fizine asmenybe, užmirštame, kas išties esame. Prarandame ryšį su visatos proto lauku ir jaučiamės nuo jo

regavus savivokos? Galėtume tarti, kad su išlikimu susijusios emocijos yra žemesnio dažnio energijos (emocija yra tam tikra energijos forma). Jų virpesiai yra lėti, todėl pririša mus prie fizinės plotmės. Tampame tankesni, sunkesni, kūniškesni, nes ši energija lėtina mūsų virpesius. Tiesiogine prasme kūno masė didėja energijos sąskaita... materijos jame būna daugiau negu proto.¹

Visiškai logiška, kad susilaikydami nuo primityvių išlikimo emocijų ir atsikratydami priklausomybės nuo jų, pakylėsime savo energijos dažnį ir nebebūsime taip stipriai pririšti prie kūno. Galėsime atpalaiduoti dalį kūno pasigvelbtos energijos ir nukreipti ją į kvantinį lauką. Mūsų emocijoms tapus pakilesnėms, savaime ūgtelsime į aukštesnę sąmonės pakopą ir atsidursime arčiau Šaltinio... šitaip jausimės labiau susiję su visatos sąmone.

Paveikslas 5A. Aukštesnio dažnio bangos viršuje greičiau virpa ir dėl to jos

nes mūsų virpesiai tada artėja prie fiziniu objektu virpesiu dažnio. Tačiau

atskiri. Kuo didesnę įtaką mūsų gyvenimui daro streso hormonai, tuo labiau tapatinamės su tuo, kas nesame.

Laikydami save tiktai fizinėmis būtybėmis, tikrovę apibrėšime vien fiziniais jutimo organais. Kuo labiau vadovausimės jutimo organais, tuo didesnę galią suteiksime jiems lemti mūsų tikrovę. Įsmuksime į niutoniškąjį mąstymo modelį ir, remdamiesi praeities patirtimis, mėginsime numatyti ateitį. Kaip atsimenate, šio modelio esmė ir yra pasekmių numatymas. Taigi siekiame kontroliuoti tikrovę, užuot atsidavę aukštesnei jėgai. Visas mūsų gyvenimas tėra pastangos išlikti.

Jei jau kvantinis tikrovės modelis viską apibūdina kaip energiją, kodėl mums nepasinaudojus šiomis įžvalgomis ir atitinkamai nepako-

Tikrai ar įsivaizduotai grėsmei sužadinus apsauginę reakciją, mus užlieja galingas cheminių medžiagų srautas, akimirksniu pažadinantis kūną ir tam tikras smegenų dalis bei raginantis visą dėmesį sutelkti į didžiąją trijulę. Šių medžiagų poveikis prilygsta trims puodeliams stiprios kavos (kelioms sekundėms tampame itin budrūs) ir, beje, prie jo ne mažiau priprantama.

Lakui bėgant, nesąmoningai prisirišame prie savo rūpesčių, nepalankių aplinkybių ar nesveikų santykių. Palaikome šias situacijas savo gyvenime, maitindami jomis išlikimo emocijas, kurios mums primena, kas tokie esame. Mums paprasčiausiai patinka bėdų teikiamas energijos antplūdis! Negana to, tampame priklausomi nuo tam tikrų aplinkos elementų ir imame su jais tapatintis.

Jei sutiksite, kad įmanoma vien mintimis sužadinti apsauginę reakciją ir sykiu įprantamų cheminių medžiagų pliūpsnį, bus aišku, kad galima išsiugdyti priklausomybę pačioms mintims. Jos leidžia patirti adrenalino euforiją ir ilgainiui mums pasidaro sunku mąstyti kitaip.

O jei ir pavyksta trumpam mintimis pranokti savijautą ar nusistovėjusius rėmus, tai neteikia jokio pasitenkinimo. Vos atėmus iš savęs priklausomybės objektą — šiuo atveju pažįstamas mintis ir jausmus, - ima kamuoti ilgesys, abstinencijos skausmai ir visas tuntas balsų, iŠ vidaus kuždančių būti savimi. Taip mes ir toliau liekame prikaustyti prie pažįstamos tikrovės.

Taip ribojančios mintys ir jausmai riša mus prie bėdų, sunkumų, įtampą keliančių aplinkybių bei klaidingų pasirinkimų, įjungiančių „pulti arba sprukti" reakciją ir pažadinančių mus iš nuobodulio. Laikome save apsupę šiais neigiamais dirgikliais, kad jaustume streso hormonus, pastiprinančius mūsų savivoką ir asmeninę tapatybę. Kabinamės į prastą darbą ar santykius, nes jie leidžia mums jaustis kažkuo, nes maitina mūsų priklausomybę žemo dažnio emocijomis.

Suvis nuostabiausia, kad mes netgi bijome netekti šių bėdų, nes tada, vaizdžiai tariant, prarastume pagrindą po kojomis ir nebežinotume, kas tokie esame. Dauguma mūsų už jokius pinigus neatsisakytų buvimo „kažkuo". Ir kas gali būti baisiau, nei tapti „niekuo", argi ne taip?

Kaip matote, mūsų aš egzistuoja kolektyviniame minčių, jausmų, problemų ir visų kitų didžiosios trijulės dėmenų rezginio kontekste. Dėl to nė trupučio nekeista, kad žmonėms taip sunkiai sekasi pasitraukti vidun ir palikti šią pačių sukurtą tikrovę. Kaip suprastume, kas tokie esame, jei nebūtų aplinkos, kūno ir laiko? Štai kodėl mes tokie priklausomi nuo išorinio pasaulio. Apsiribojame vadovaudamiesi vien jutimo organais, žadinančiais tam tikras emocijas, kad gautume fiziologinį atsaką, dar labiau įtvirtinantį mūsų asmenines priklausomybes. Viso to mums reikia, kad jaustumėmės žmonėmis.

Jei mūsų išlikimo reakcija labai stipriai prasilenkia su tuo, kas išties vyksta išoriniame pasaulyje, streso hormonų perteklius verčia mus per-

nelyg susitelkti į savojo aš atributus. Kitaip tariant, tampame pernelyg egocentriški. Mums neduoda ramybės mintys apie savo kūną ar kurį nors aplinkos atžvilgį, vergaujame laikui. Esame įstrigę konkrečioje tikrovės versijoje ir jaučiamės bejėgiai pasikeisti, atsikratyti įpročio būti savimi.

Besaikės išlikimo emocijos nusveria sveiko ego (kurį turime omenyje, sakydami „aš") svarstyklių lėkštelę. Pajutęs pavojų, ego savaime užtikrina mūsų saugumą išoriniame pasaulyje. Pavyzdžiui, jis verčia laikytis saugaus atstumo nuo didžiulio laužo ar stačios uolos krašto. Kai ego harmoningas, jis rūpinasi savisauga, tačiau išlieka sveikas santykis tarp jo ir kitų individų reikmių, dėmesio sau ir kitiems.

Visiškai natūralu, kad atsidūrę pavojingoje situacijoje pirmiausia pagalvojame apie save. Tačiau įtampai tapus nuolatine, visą laiką esame savanaudiški ir, neatsižvelgdami į nieką, savo interesus iškeliame aukščiau visų kitų. Nuolat sau pataikaujame, galvojame ir rūpinamės tik savimi, laikome save svarbiausiais, o tokias nuostatas neišvengiamai lydi savigaila ir pasidygėjimas savimi. Nuolat stresą patiriančiam ego svarbiausias dalykas yra jis pats.

Tokiomis aplinkybėmis ego pirmiausia rūpi numatyti kiekvienos situacijos baigtį, nes yra pernelyg susitelkęs į išorinį pasaulį ir jaučiasi visiškai atskirtas nuo 99,99999 tikrovės procentų. Tiesą pasakius, kuo labiau sureikšminame jutimų apibrėžiamą tikrovę, tuo labiau tampame šiai tikrovei pavaldūs. O materiali tikrovė yra gryna kvantinės tikrovės priešingybė. Tikrovė mums yra tai, į ką sutelkiame dėmesį. Taigi nematydami nieko kita, tik savo kūną, fizinę plotmę ir konkretų linijinio laiko tarpsnį, prikaustome save prie šios tikrovės.

Užmiršdami pažįstamus žmones, mus persekiojančias nesėkmes, nuosavybę, dažnai lankomas vietas, prarasdami laiko suvokimą; peržengdami kūną ir jo poreikius; atsisakydami pažįstamų išgyvenimų teikiamos euforijos, kuri stiprina tapatybę; atsisakydami mėginimų numatyti ateities sąlygas ar be paliovos knaisiotis praeities atsiminimuose; atstumdami savanaudišką ego, kuriam terūpi jo paties reikmės; min-

timis ar svajonėmis pranokdami savijautą ir trokšdami nežinomybės pajudame laisvės nuo dabartinio gyvenimo link.

Ženkime dar vieną žingsnelį į priekį. Kaip jau išsiaiškinome, apsauginę reakciją sužadinti galime vien mintimis. Taip pat minėjau mokslinį faktą, kad streso metu išsiskyrusios cheminės medžiagos ląstelių išorėje sukuria atšiaurią aplinką, taip išjudindamos tam tikrus genetinius veiksnius, kurie sukelia ligą. Taigi matome, jog mintys išties gali mus susargdinti. Jeigu jos tokios galingos, galbūt pajėgios ir pastatyti mus ant kojų?

Sakykime, asmuo per trumpą laiko tarpą išgyveno kelias nemalonias patirtis. Nesąmoningos reakcijos sužadino apmaudą ir kartėlį, o šias emocijas atitinkančios cheminės medžiagos užliejo ląsteles. Bėgant savaitėms, emocijos virto nuotaika, ši užsitęsė keletą mėnesių ir suformavo atitinkamą temperamentą, kuris po kelerių metų tapo stipriai išreikštais asmenybės bruožais. Kadangi asmuo visus tuos metus mąstė ir jautė, jautė ir mąstė tas pačias mintis bei jausmus, jo kūnas pagiežą ir apmaudą įsiminė geriau nei sąmoningasis protas.

Remdamiesi žiniomis apie cheminį emocijų poveikį, turėsime sutikti, kad, asmeniui puoselėjant apmaudą, jo kūnas reaguos taip, tarsi vis iš naujo patirtų seniai praėjusius įvykius, kurie iš pradžių tą emociją sukėlė. O išsiskyrusioms cheminėms medžiagoms suardžius tam tikrų genų funkciją ir toliau nepaliaujamai ją ardant, kūne gali išsirutulioti fiziologinės sąlygos, vadinamos vėžiu, ar ne?

Jeigu taip, ar įmanoma, kad užmiršęs nuolatinį apmaudą - nebe-mąstydamas jį sukėlusių minčių — asmens kūnas išsivaduos nuo emocinio lažo? Galbūt taip jis nustos siuntęs genams žalingus signalus?

Tarkime, šis žmogus ne vien atsisakė įsisenėjusio mąstysenos ir jausenos modelio, bet pradėjo mąstyti ir jausti naujai. Maža to, jis atrado naują idealą ir ėmė skleistis kaip nauja asmenybė. Ar įmanoma, kad

persikeldamas į naują būties būvį, jis pasiuntė genams pozityvų signalą ir pripratino kūną prie pakilios emocinės būsenos anksčiau, nei jo sveikata išties pasitaisė? Ar įmanoma, kad jo kūnas pradėjo keistis vien dėl minčių?

57-erių metų Bilas dirbo rangovu įmonėje, dengiančioje stogus. Jo veide atsirado žaizdelė, ir dermatologas nustatė, kad tai piktybinė melanoma. Po operacijos Bilas buvo gydomas radioterapija ir chemoterapija, tačiau vėžys vėl pasirodė ant kaklo, paskui — ant šono ir galiausiai ant blauzdos. Kiekvieną kartą vyrui buvo taikomos tos pačios gydomosios procedūros.

Savaime suprantama, Bilas klausė savęs: „Kodėl aš?" Vyras žinojo, kad dažnas buvimas saulėje didina riziką susirgti šia liga, tačiau jis pažinojo daugybę žmonių, kurie saulėkaitoje praleisdavo ne mažiau laiko ir iki šiol buvo sveiki. Sis neteisybės jausmas tapo nuolatiniu Bilo palydovu.

Išsigydęs vėžį ant kairiojo Šono, Bilas susimąstė, galbūt šią ligą paskatino jo mintys, emocijos ir elgsena. Vieną savistabos akimirką vyras suprato, kad jau daugiau nei 30 metų jaučiasi apniktas apmaudo, nuolat mąsto, kad dėl kitų jam visada tenka atsisakyti trokštamų dalykų.

Antai baigęs mokyklą jis svajojo tapti profesionaliu muzikantu. Tačiau tėvui gavus traumą ir nebepajėgiant toliau dirbti, Bilas turėjo prisidėti prie Šeimos stogų dengimo verslo. Aplinkiniai jam vis kartojo, esą turįs atsisakyti savo siekių, taigi svajonės vis tolo. Iškilus kokioms nors kliūtims, užklupus nesėkmėms, — viena iš jų buvo nekilnojamojo turto krizė, vos tik išplėtus verslą, - Bilas vis ieškodavo kaltų.

Kartėlis taip stipriai persmelkė visą Bilo psichiką, kad tapo vyraujančiu asmenybės bruožu, pasąmonine programa. Įsisenėjęs neigiamas būties būvis taip ilgai siuntė genams tuos pačius signalus, kad jis net susirgo.

Esant tokiai rimtai padėčiai, Bilas nebegalėjo leistis toliau valdomas aplinkos. Juk žmonės, vietos ir kiti veiksniai tiek daug metų diktavo, kaip jis turi mąstyti, jausti ir elgtis! Vyras pajuto, kad norėdamas nutraukti senojo aš pančius ir iš naujo save atrasti, privalo palikti pažįstamą aplinką. Taigi jis dviem savaitėms išvyko į Bachos kyšulį Meksikoje.

Pirmus penkis rytus Bilas analizavo savo minčių eigą, užplūdus apmaudui. Tapo kvantiniu savo minčių ir jausmų stebėtoju; siekė įsisąmoninti pasąmonę. Analizavo savo elgseną ir veiksmus, kuriuos anksčiau atlikdavo mašinaliai. Nusprendė stabdyti bet kokią mintį, elgseną ir emociją, kuri nebuvo grįsta meile bei darė jam žalą.

Po pirmos budrumo savaitės Bilas pasijuto laisvas, nes išvadavo savo kūną iš emocinės priklausomybės nuo apmaudo. Užslopindamas įprastas mintis ir jausmus, skatinusius jį atitinkamai elgtis, vyras nutraukė išlikimo emocijų signalus kūnui. Tada kūne atsirado pakankamai energijos sukurti naują likimą.

Kitą savaitę Bilas praleido nepaprastai pakilios nuotaikos, galvodamas, kokiu žmogumi nori būti ir kokie bus jo santykiai su žmonėmis, vietomis bei veiksniais, kurie prieš tai jį valdė. Pavyzdžiui, pasiryžo geraširdiškai ir dosniai reaguoti į žmonos ir vaikų prašymus, nors anksčiau tokiomis aplinkybėmis priversdavo juos jaustis našta. Trumpai tariant, jis sutelkė dėmesį į tai, kaip nori mąstyti, jaustis ir veikti, susidūręs su situacijomis, kurios praeityje jį trikdė. Taip jis pradėjo kurti naują asmenybę, naują protą ir naują būties būvį.

Grįžęs į namus jis pradėjo praktiškai taikyti, ką buvo apmąstęs sėdėdamas Bachanių paplūdimyje. Netrukus jis pastebėjo, kad auglys ant blauzdos sunyko. Praėjus dar vienai savaitei, nuėjo pas savo gydytoją ir sužinojo, kad vėžys jį apleido. Nuo to laiko liga nebepasikartojo.

Suaktyvindamas naujas smegenų grandines, Bilas pasikeitė biologiniu ir cheminiu atžvilgiais. Taip jis pasiuntė kitiems genams naują pranešimą; vėžinės ląstelės negalėjo sugyventi su nauju protu, nauja cheminių medžiagų sudėtimi, nauja asmenybe. Anksčiau kalėjęs praeities emocijų celėje, dabar Bilas gyvena savo naujoje ateityje.

Ankstesnio skyriaus gale glaustai nusakiau, ką reiškia gyventi kūrybiniu režimu. Tokiomis akimirkomis esate visiškai susitelkęs ir atsidavęs tėkmei, o aplinka, kūnas ir laikas netenka jokios reikšmės, nebe-trikdo sąmoningų jūsų minčių.

Kūrėjas yra niekas. Ar kada nors pastebėjote, kad kurdamas (jei tai tikra kūryba!) užmirštate save? Atsiribojate nuo pažįstamo pasaulio. Nebesiejate savo tapatybės su jums priklausančiais daiktais, pažįstamais žmonėmis, jums tekusiomis užduotimis ar vietomis, kuriose gyvenote skirtingais laiko tarpsniais. Galima tarti, kad kurdamas žmogus atsiriboja nuo įpročio būti savimi. Nusimeta savanaudišką ego ir tampa nesavanaudiškas.

Kurdamas peržengiate laiką ir erdvę, tampate nematerialia sąmone. Atsisieję nuo kūno, atitraukę dėmesį nuo žmonių, vietų ir daiktų išorinėje aplinkoje; atsidūrę anapus linijinio laiko, įžengiate pro kvantinio lauko duris. Pro jas nepraeisite, kol esate kažkas, tai įmanoma tik tapus niekuo. Visą egocentrizmą turite palikti anoje durų pusėje ir įeiti į sąmonės karaliją kaip gryna sąmonė. Atsimenate, ką sakiau pirmame skyriuje? Idant pakeistumėte savo kūną (pagerintumėte sveikatą), išorines aplinkybes (gautumėte naują darbą, užmegztumėte naujus santykius) ar laiką (atsidurtumėte ateities tikrovėje), jums reikia visiškai užmiršti kūną, visus daiktus ir laiką.

Štai jums svarbiausias patarimas: kokį gyvenimo aspektą (kūną, aplinką, laiką) norėtumėte pakeisti, jums reikia jį peržengti. Norint valdyti didžiąją trijulę, būtina palikti ją už nugaros.

Kurdami suaktyviname kūrybinį smegenų centrą, priekines smegenis, tiksliau, priekakčio smegenų žievę. Tai naujausia, labiausiai išsivysčiusi žmogaus nervų sistemos dalis, lengviausiai prisitaikanti

smegenų sritis. Manoma, kad tai yra kūrybinis asmenybės centras, smegenų viršininkas ar sprendimus priimantis aparatas. Priekinės smegenys yra sąmonės, dėmesio, gebos susitelkti, suvokti ir stebėti buveinė. Šios nervų sistemos dalies padedami samprotaujame apie galimybes, formuluojame tvirtus ketinimus, priimame sąmoningus sprendimus, suvaldome impulsyvų bei emocionalų elgesį ir mokomės naujų dalykų.

Siekdami aiškesnio supratimo priekinių smegenų funkcijas suskirstysime į tris grupes. Si klasifikacija itin pasitarnaus, kai pradėsite mokytis ir praktiškai taikyti trečioje knygos dalyje aprašytas meditacijas, padedančias atsikratyti įpročio būti savimi.

Jei norite susikurti naują savąjį aš, pirmiausia reikia liautis buvus tuo, kas visada buvote. Pirmoji priekinių smegenų funkcija kūrimo vyksme yra savęs suvokimas.

Kadangi turime metapažinimo gebą - galime stebėti savo mintis ir save, — esame pajėgus nuspręsti, kad nenorime būti, kokie esame... nenorime mąstyti, veikti ir jaustis, kaip dabar mastome, veikiame ir jaučiamės. Refleksijos geba leidžia mums kruopščiai išanalizuoti save, o tada susidaryti kitokios elgsenos planą, kad iš jo kiltų šviesesnių ar geidaujamų pasekmių.²

Energija seka paskui dėmesį. Norėdami suteikti sau daugiau galios, turėsite tirti, ką jau esate sukūrę. Štai čia prasideda „savęs pažinimas". Tiriate savo įsitikinimus apie gyvenimą, save ir kitus. Juk būtent įsitikinimai padaro jus tuo, kas esate, tokį, koks esate, ir nuveda ten, kur esate. Įsitikinimai — tai mintys, kurias sąmoningai ar nesąmoningai pri-

* Metapažinimas yra psichologijos sąvoka, reiškianti savo paties pažintinių funkcijų pažinimą. (Vert. past.)

• Todėl, jeigu išties norite naujos asmeninės tikrovės, pradėkite ste-
II bėti dabartinę savo asmenybę. Kadangi dauguma įsitikinimų veikia
l| žemiau įsisąmoninimo lygmens ir tuo darosi panašūs į savaime įsi-
II jungiančias kompiuterio programas, jums prireiks atsigręžti į vidų ir
[l pažvelgti į dėmenis, kurių anksčiau greičiausiai nesuvokėte. Kadangi

asmenybę sudaro mintys, elgsena ir jausmai, turite skirti dėmesio pasąmoninėms mintims, mašinaliai elgsenai ir automatinėms emocinėms reakcijoms — stebėti jas ir nuspręsti, ar palankiai jos veikia jūsų būtį ir ar verta toliau penėti jas savo energija.

Siekiant susipažinti su pasąmoninėmis proto ir kūno būsenomis, prireiks valios, tvirto pasiryžimo ir didesnio atidumo. Jei būsite atidesnis, savaime sustiprės dėmesingumas. Šis paaštrins suvokimą. Taigi daugiau pastebėsite. O daugiau pastebėdamas galėsite geriau tirti save ir kitus, tai yra tiek vidinius, tiek išorinius savo tikrovės dėmenis. Galiausiai tokia savistaba ir savityra pažadins jus iš nesąmoningos proto būsenos ir tada sąmoningai suvoksite visa, ką mąstote, darote ir jaučiate.

Sąmoningas žmogus neleidžia jokiai nepageidaujamai minčiai, veiksmui ar emocijai eikvoti jo energijos. Laikui bėgant, ši jūsų geba išardys senas neuronų grandines (iki tol jos būdavo vis aktyvinamos, taip stiprindamos konkrečias jungtis), susijusias su senąja asmenybe. Be to, pertraukę tų minčių žadinamus jausmus, nebesiųsite genams tų pačių signalų. Tada kūnas liausis tvirtinti tą pačią proto būseną. Taigi galima tarti, kad šis vyksmas gana paprastai priverčia jus „pamesti protą".

Stengdamiesi pažinti visus senojo aš atžvilgius, galiausiai tapsite sąmoningesni. Jūsų tikslas — pamiršti, ką žinojote apie save, ir susikurti naują asmenybę. Naujos asmeninės tikrovės neįmanoma sukurti liekant ta pačia asmenybe. Turite tapti kitu žmogumi. Pirmoji priemonė, padėsianti palikti praeitį ir kurti ateitį, yra metapažinimas.

Antroji priekinių smegenų funkcija yra naujo proto kūrimas. Tai pasiekiama suardant neigiamą įtaką darančius neuronų tinklus, suformuotus daug metų mąstant įprastas mintis ir paskatinant smegenis užmegzti naujas jungtis.

Mums radus laiko ir nuošalią vietą naujai būčiai apmąstyti, priekinės smegenys ima kurti. Įsivaizduokime naujas galimybes ir užduokime sau svarbų klausimą: kas ir kokie norime būti, ką norime veikti, ką reikia pakeisti savyje ir aplinkoje.

Kadangi priekinės smegenys susijusios su visomis kitomis smegenų dalimis, jos sugeba nuskenuoti visas neuronų grandines ir sulipdyti atskiras informacijos daleles į žinių ir patirties tinklus. Tada jos pasirenka ir konkrečiais būdais sujungia tam tikras nervinių ląstelių grandines, sukurdamos modelį, norimo rezultato vaizdinį. Visiškai logiška, kad mūsų gebėjimas įsivaizduoti sudėtingesnius ir detalesnius modelius priklauso nuo turimų Žinių ir neuronų tinklų kiekio bei įvairovės.

Šioje kūrimo pakopoje palanku sužadinti savyje nuostabą, pastūmėti save į kontempliatyvią refleksiją, galimybių apmąstymą, o tai pasieksite užduodami sau kelis svarbius klausimus. Geriausiai sklandų sąmonės srautą parodo atviri klausimai, kurių pavyzdžius čia pateikiu:

• Kaip jausčiausi užsiimdamas__________

• Kaip galėčiau būti geresnis___________

• Kaip jausčiausi būdamas_____________

nančiu________________ tikrovėje?

• Kokiu istoriniu asmeniu žaviuosi ir kokie ryškiausi jo bruožai?

Iš vidaus išplaukiantys atsakymai savaime suformuos naują protą, nes sužadins smegenyse naujas neuronų grandines. Prote repetuodami naują asmenybę, šias grandines įtvirtinsite - taip pasikeis jūsų smegenys, proto būsena ir gyvenimas.

Norėtumėte turtų ar tiesiog būti geresniu tėvu - galbūt net tapti didžiu kerėtoju, - bet kokiu atveju nepakenks suteikti smegenims aktualių žinių; tada turėsite daugiau konstrukcinių vienetų naujos tikro-vi-s modeliui suręsti. Kiekvienąkart įgydami kokios nors informacijos, pridedate naujų sinapsinių ryšių, kurie padės smegenims persitvarkyti. Kuo daugiau išmoksite, tuo daugiau šaudmenų turėsite senajai asmenybei nuversti nuo sosto.

Priekinės smegenys susisiekia su

skirtingais neuronu tinklais, kuriuos

sukūrė praeityje gautos žinios ir patirtys

pasinaudoti smegenyse sukaupta informacija iš perskaitytu knygų, matytu DVD įrašu, asmeninės patirties. Vos priekinėms smegenims sukūrus šį naują protą, išvystate individualu atjautos vaizdinį, hologramą ar viziją.

Trečioji gyvybiškai svarbi priekinių smegenų funkcija kūrybinio vyksmo metu - paversti mintį tikrove, sureikšminant ją labiau už visa kita. (Kaip tai padaryti, sužinosime trečioje knygos dalyje.)

Mums kuriant, priekinės smegenys tampa labai aktyvios ir nutildo kitų smegenų dalių aktyvumą, kad būtų apdorojama tik viena mintis, j kurią sutelktas dėmesys.³ Kadangi priekinės smegenys yra vykdomasis organas, tarpininkaujantis likusioms sniegenų dalims, pastarąsias jos gali kontroliuoti. Taigi priekinės smegenys prislopina jutimo centrus

Paveikslas 5C. Kai jus dominanti mintis tampa patirtimi, priekinės smegenys nutildo likusias smegenų sritis, kad būtu apdorojama

tik ta viena mintis, j kurig sutelktas dėmesys. Jūs nurimstate, nebejaučiate kūno, nebesuvokiate laiko ir erdvės, užmirštate save.

(atsakingus už kūno pojūčius), motorinius centrus (atsakingus už kūno judesius), asociacijų centrus (atsakingus už tapatybę) ir laiko pojūtį suteikiančias neuronų grandines. Galima tarti, kad nuslopus nervų sistemos veiklai, nelieka proto, kuris galėtų apdoroti jutiminę informaciją, duotų kūnui impulsą veikti ir susietų veiklą su laiku; tokiomis akimirkomis nebetekome kūno, tapome „niekuo" ir išsprūdome iš laiko tiesės. Išjungus minėtų smegenų dalių garsą, ego, arba savasis aš, kokį jį pažinojome, nebetrukdo kūrybiniam vyksmui.

Jums kuriant, viską valdo priekinės smegenys. Jos taip įsitraukia į kūrybą, kad mintys tampa tikrove ir patirtimi. Tokiomis akimirkomis nelieka nieko kita, išskyrus jūsų dėmesį patraukusias mintis. Visų įmanomų trikdžių išvengiama, nutildant kitų smegenų dalių signalus. Vidinis minčių pasaulis tampa toks pat tikras, koks yra išorinis pasaulis. Nervų sistema mintis įdiegia į smegenų architektūrą kaip patirtis.

Jeigu kuriama teisingai, ši patirtis sužadina emociją ir jūs pasijuntate taip, tarsi tas įvykis išties vyktų dabartyje. Jūs susivienijate su mintimis ir jausmais, atliepiančiais trokštamą tikrovę. Išgyvenate naują būties būvį. Nesuklysime pasakę, kad tokią akimirką perrašote pasąmonės programas, pratindami kūną prie naujo proto.

Kūrybinio akto metu, mums tapus niekuo ir praradus ryšį su laiko tiese, nustojame generuoti įprastą cheminį parašą, nes mūsų tapatybė pasikeičia; nebemąstome ir nebejaučiame kaip anksčiau. Neuronų tinklai, kuriuos sulitavo išlikimu grįstas mastymas, yra išjungti, o asmenybės, kuri vis versdavo kūną gaminti streso hormonus, nebėra...

Trumpai sakant, emocinis aš, gyvenęs išlikimo režimu, nebefunk-cionuoja. Kai taip nutinka, nelieka ir ankstesnės tapatybės, išlikimo instinktu grįstų minčių bei jausmų susaistyto būties būvio. Kadangi mes liaujamės buvę ta pačia būtybe, prie kūno pririšta emocinė energija atpalaiduojama.

• Kur pasideda energija, iki tol maitinusi emocinį aš? Ji negali išsisklaidyti kaip dūmas, vadinasi, ji nukreipiama į kitą vietą. Energija palieka hormonus išskiriančius centrus ir emocijų pavidalu kyla kūnu aukštyn į širdies plotą bei smegenis... Visiškai netikėtai pasijuntate pakiliai, džiugiai, tarsi išsiplečiate. Pamilstate savo kūrinį. Kaip tik tada išgyvename natūralų mums būties būvį. Nustoję penėti apsauginių reakcijų palaikomą emocinį aš, liaujamės buvę savanaudžiai ir užmirštame save.⁴

Senai energijai virtus aukštesnio dažnio emocijomis, kūnas išvaduojamas nuo emocinės vergovės. Mes pakylėjami aukščiau horizonto ir išvystame visiškai naują peizažą. Nusiėmę nuo akių instinktyvių praeities emocijų akinius, pamatome naujas galimybes. Dabar mes kvantiniai naujo likimo stebėtojai. Sis įvykis išgydo kūną ir išlaisvina protą.

esančioje plotmėje, iš kurios kyla visi materialus dalykai. Jūs dėl to toks tikras, kad galite atsipalaiduoti ir nutraukti kovą dėl išlikimo.

Laužydami galvą, kada, kur ir kaip pasireikš šis įvykis, lik sugrįžtumėte j senąjį aš. Jaučiatės laimingas ir nematote jokios prasmės gaišti laiko dėl tokių smulkmenų - šiais dalykais užsiima tik išlikimo būsenų apriboti žmonės.

Kai kurdami pametate buvusią tapatybę, nervinių ląstelių jungtys, sudariusios ankstesnę asmenybę, ima silpnėti. Būtent tada pradedamas biologiškai ardyti senasis aš. Nauji jausmai siunčia genams naujus signalus. Kuo labiau įveikiate ego, tuo mažiau fizinių senos asmenybės atributų lieka. Senasis aš išnyksta.

Dar kartą dirstelėkime į energijų ir dažnių lentelę, kurią pateikiau aiškindamas išlikimo ir pakilių emocijų santykį (žiūrėkite paveikslą 5A). Atpalaiduotas pyktis, gėda ar geismas perkeičiami į džiaugsmą, meilę ar dėkingumą. Siame kelyje kūnas nustoja valdęs mūsų gyvenimą, jo virpesių dažnis pakyla - tada jaučiamės labiau susiję su aukštesne galia. Trumpai tariant, mumyse stipriau pasireiškia dieviškoji prigimtis.

Gyvendami išlikimo režimu, bandote kontroliuoti ar skubinti pasekmes; toks yra ego braižas. Kita vertus, pakylėti kūrybinių jausmų niekada nemėginsite analizuoti, kaip ar kada turi pasirodyti pasirinktas Ūkimas. Paprasčiausiai pasitikėsite, kad tai nutiks, nes jau išgyvenote įvykį protu ir kūnu, mintimis ir jausmais. Žinote, kad jis tikrai nutiks, nes jaučiatės susiję su kai kuo aukštesniu. Jūsų širdyje - dėkingumas, nes savijauta tokia, lyg troškimas jau būtų išsipildęs.

Jums nėra žinoma, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis įsikūnys trokštamas įvykis, tačiau pasitikite ateitimi, kuri kol kas neprieinama jutiminiam patyrimui. Jums ji jau pasireiškė anapus laiko ir erdvės

Skaitydami pirmą knygos dalį įgijote žinių pamatą, padėsiantį iš naujo sukurti save. Dabar pradėkime ant šio pamato statyti.

Apžvelgėme daugybę galimybių: subjektyviojo proto gebėjimą veikti objektyvųjį pasaulį; mintimis pralenkti aplinką ir taip pakeisti smegenis bei kūną; perspektyvą ištrukti iš reaktyvaus, sekinančio išlikimo režimo, kai tikras atrodo tik išorinis pasaulis, ir įžengti į vidinj kūrybos pasaulį. Viliuosi, kad dabar šias galimybes laikote galimomis tikrovėmis.

Jei esate tam pasirengę, kviečiu tęsti toliau ir skaityti antrą knygos
dalį, kurioje įgysite konkrečių žinių apie smegenis ir meditaciją, pa
rengsiančią jus ilgalaikiam virsmui. .•-,,.- • •-• ..'.»'!..( .

tvarko taip, kaip jums būtų geriausia. Jeigu jau ko nors tikitės, tikėkitės netikėtumų. Atsiduokite, pasikliaukite ir atsisakykite bet kokių pastangų suvaldyti trokštamo įvykio pasireiškimo būdus.

Daugumai mūsų šią kliūtį įveikti sunkiausia, nes žmogus nori valdyti ateities tikrovę, kurdamas ją pagal praeities tikrovės modelį.

Ką tik kalbėjau apie minčių ir jausmų suderinimą, siekiant sukurti norimą rezultatą... sykiu atsisakant mėginimų suvaldyti aplinkybes, kuriomis tas rezultatas pasirodytų. Taip, tam tikra prasme turime atlikti tikėjimo šuolį - jis būtinas, jei nuobodų, nuspėjamą gyvenimą norime išmainyti į naujas džiugias patirtis ir kvantines staigmenas.

Tačiau tai ne vienintelis kvantinis šuolis, kurį turėsime atlikti, kad pritrauktume norimus dalykus.

Kokiomis aplinkybėmis paprastai jaučiatės dėkingi? Spėju, daugelis jūsų atsakytų taip: Esu dėkingas už šeimą, jaukius namus, draugus ir darbą. Visus šiuos dalykus sieja tai, kad jie jau yra jūsų gyvenime.

Paprastai jaučiamės dėkingi už dalykus, kurie jau įvyko ar dabar vyksta mūsų gyvenime. Tiek jums, tiek man nuo mažų dienų buvo skiepijama, kad džiaugsmui reikalinga priežastis, dėkingumui - motyvas, o meilei - pagrindas. Tai ir yra mano minėta vidinių sąlygų priklausomybė nuo išorinės tikrovės, niutoniškasis modelis.

Naujasis tikrovės modelis kviečia mus, kvantinius kūrėjus, keisti savo vidų, mintis ir jausmus, prieš patiriant fizinius vidaus ir išorės vienio įrodymus jutimais.

Ar galėtumėte dėkoti ir džiaugtis trokštamu įvykiu iki jam nutinkant? Ar galėtumėte taip aiškiai įsivaizduoti tą tikrovę, kad jau dabar atsidurtumėte ateities gyvenime?

Dabar pamąstykime apie tai turėdami omenyje kvantinį modelį. Ar galėtumėte dėkoti už tai, kas jau egzistuoja kvantiniame lauke, nors dar neįsikūnijo jūsų tikrovėje? Išties taip elgdamasis apgręžtumėte prie-

žasties ir pasekmės dėsnį ir, užuot laukęs, kol išorinės aplinkybės pakeis jūsų vidų (tarkime, suteiks laimės ar dėkingumo pojūtį), pats taptumėte priežastimi (pakeitę vidų, neišvengiamai sulauksite pasekmių išorėje). Jausdami dėkingumą siunčiate signalą, kad įvykis jau įvyko. Dėkingumas toli gražu nėra vien mentalinis procesas. Turite jaustis taip, tarsi norimas dalykas jau šią akimirką būtų jūsų tikrovėje. Tam jums reikės įtikinti tik jausmų kalbą suprantantį kūną, kad jis gautų emocinį ateities patyrimo, kurį išgyvenate dabar, dalmenį.

Tikiuosi, dabar jau sutinkate su pamatinėmis kvantinio modelio sampratomis - kad fizinė tikrovė pirmiausia yra energija, egzistuojanti neaprėpiamo, visą laiką ir erdvę sujungiančio tinklo pavidalu. Kad šiame tinkle, kvantiniame lauke, yra visos galimybės, kurias patys redukuojame į tikrovę savo mintimis (sąmone), stebėjimu, jausmais ir būties būviu.

Tačiau negi tikrovė — tik bešališkos viena kitą veikiančios elektromagnetinės jėgos? Negi gyvastį mums teikianti dvasia tėra biologijos ir genetinių atsitiktinumų produktas? Man ne kartą teko kalbėtis su žmonėmis, kurie vadovavosi tokiu požiūriu. Paprastai dialogas klosty-davosi štai taip:

Ar smegenyse yra kokie nors konkretūs audiniai, palaikantys širdies plakimą?

Mums priėjus prie išvados, kad fiziologinė mūsų transporto priemonė yra sudaryta iš tos pačios substancijos kaip ir visa visata, tokie žmonės kaktomuša atsitrenkia į sampratą, jog kūnui gyvybę teikianti energija yra 99,99999 procentai „nieko", sudarančio fizinę visatą. Tada jie arba gūžteli pečiais ir nueina savo keliais, arba gauna pripažinti visą fizinę visatą vienijantį principą.

Argi ne ironiška, kad visą savo dėmesį esame sutelkę būtent į šį 0,00001 procentą tikrovės, kuri yra fizinė? Tikriausiai daug ko nepastebime?

Jei šis „niekas" yra sudarytas iš informaciją pernešančių energijos bangų ir organizuoja mūsų fizines struktūras bei jų funkcionavimą, be jokių abejonių, į kvantinį lauką reikia žvelgti kaip į nematomo proto lauką. Kadangi energija - tai visos mūsų fizinės tikrovės pamatas, materija irgi yra ne kas kita, o save pertvarkęs šis ką tik mano apibūdintas protas.

Kvantinis laukas yra neregima potenciali energija, sugebanti persitvarkyti ir virsti subatominėmis dalelėmis, vėliau - atomais, molekulėmis ir taip toliau. Žodžiu, būdama niekas ji gali virsti bet kuo. Fiziologiniu požiūriu, ši energija organizuoja molekules į ląsteles, ląsteles - į audinius, audinius - į organus, šiuos - į organų sistemas, o galiausiai viską į vientisą kūno sistemą. Kitaip tariant, ši potenciali energija pamažu žemina savo virpesių dažnį, kol virsta kietaisiais kūnais.

Būtent šis visatos protas suteikia gyvastį laukui ir viskam, kas jame yra, žinoma, įskaitant jus ir mane. Ši galia yra tas pats visatos protas, atgaivinantis ar įkvepiantis gyvybę visiems materialios visatos aspek-tams. Jis palaiko mūsų širdžių plakimą, padeda skrandžiui virškinti maistą ir prižiūri nesuskaičiuojamą daugybę cheminių reakcijų, kiekvieną akimirką vykstančių mūsų ląstelėse. Maža to, tas pats protas ragina medžius auginti vaisius ir priverčia susidaryti bei išsiskaidyti tolimas galaktikas.

Egzistuodamas visuose erdvės ir laiko taškuose, tvarkydamas viską tiek mūsų viduje, tiek išorėje, šis protas yra ir asmeninis, ir visatinis.

Visatos protas pasižymi suvokimo geba, kuri mus daro individais. Nors ši galia yra visatinė ir nešališka, ji išties sąmoninga - suvokia save ir savo gebėjimą veikti materialioje visatoje.

Taip pat šis protas yra absoliučiai dėmesingas ir atidus, tai yra pastebi ir rūpinasi visais savo lygmenimis, įskaitant jus bei mane. Jis viską stebi ir viskuo pasirūpina. Jis suvokia mūsų mintis ir svajas, mūsų elgseną ir troškimus. Būtent „stebėdamas" jis suteikia viskam stabilų, tai yra fizinį, pavidalą.

Ir nėra jokios galimybės, kad ši visa sukūrusi ir visa palaikanti galia, šitaip mumis besirūpinanti ir pildanti kiekvieną troškimą, būtų kas nors kita, o ne tyra meilė.

Jau užsiminiau apie du sąmonės aspektus: objektyvųjį ir subjektyvųjį. Pirmasis - tai visaapimančio lauko protas, antrasis - laisvą valią ir savimonę turintis individas. Atkartodami pirmojo aspekto savybes, tampame kūrėjais. Vidumi ir elgsena atliepdami šį mylintį protą, su juo supanašėjame. Kad ir kokį pranešimą į kvantinį lauką išsiųstų subjektyvusis protas, visatos protas parinks ir fizinėje plotmėje įkūnys atitinkamą įvykį. Kai mūsų valia susiderina su visatos valia, kai mūsų protas susiderina su jos protu, o mūsų meilė su jos meile, - ši visatos sąmonė ima reikštis per mus. Mes tampame šia didinga galia, kuri padeda peržengti praeitį, gydo dabartį ir atveria duris ateičiai.

Visatos protas mūsų gyvenimus tvarko ir organizuoja štai tokiu principu. Tarkime, žmogus patyrė skaudų išgyvenimą. Jeigu neišsiskiria su juo ir toliau nešiojasi šią kančią savo prote bei kūne, reiškia ją mintimis ir jausmais, tokiu būdu siunčia į lauką tam tikrą energinį parašą. Visatos protas atsiliepia pasiųsdamas į jo gyvenimą dar vieną įvykį, kuris sužadins žmogui tą energinį parašą atitinkančius jausmus ir mintis.

Tokiu atveju jo mintys siunčia signalą (aš kenčiu), o tą patį sakančios emocijos pritraukia į gyvenimą emocijų dažnį atitinkantį įvykį -štai dar viena puiki priežastis kentėti. Tiesą sakant, mes be paliovos siunčiame vienokius ar kitokius signalus, o visatos protas nuolatos atsako tam tikromis išorinėmis aplinkybėmis. Štai kokie galingi esame.

Vienas svarbiausių šioje knygoje keliamų klausimų: kodėl mums nesiuntus signalo, kuris sužadintų pozityvias pasekmes? Kaip mums pakeisti savo vidų, kad siunčiamas signalas atitiktų tai, ko išties norime? Pasikeisime tik tada, kai iki kaulų smegenų patikėsime, kad pasirenkant siunčiamą signalą, galima sukurti bet kokias trokštamas pasekmes.

Objektyvioji sąmonė nebaudžia mūsų už nuodėmes (tai yra mintis, jausmus ir veiksmus). Šios mintys, jausmai ir poelgiai patys mus nubaudžia. Jeigu siunčiame į lauką signalą, paremtą nepageidaujamų praeities patirčių sukeltomis mintimis ir jausmais, nieko keista, kad lauko atsakas irgi neigiamas.

Kiek kartų tarėte tokius ar panašius žodžius: „Negaliu tuo patikėti... kodėl tai visada man atsitinka?" Remdamiesi nauju tikrovės supratimu, gausite pripažinti, kad toks klausimas atspindi jūsų pasąmonėje įsitvirtinusį niutoniškąjį modelį, pagal kurį esate priežasties ir pasekmės dėsnio auka. Ar nematote, kad patys kuo puikiausiai galite sužadinti norimas pasekmes? Ar jums neatrodo, kad, užuot reagavus ką tik paminėtu būdu, daug prasmingiau užduoti sau tokį klausimą: Kaip turiu mąstyti, jausti ir elgtis, kad mano kuriamos pasekmės ar rezultatai atitiktą tai, ko noriu?

Jei taip, jums reikia sąmoningai susikurti tokią sąmonės būseną, kuri leistų susijungti su visatos protu, užmegzti tiesioginį ryšį su galimybių lauku ir pasiųsti aiškų signalą, kad norime keistis ir matyti savo gyvenime iš to lauko grįžtančius norimus rezultatus.

Pradėję kryptingai kurti, paprašykite kvantinės sąmonės duoti jums ženklą, kad užmezgėte su ja ryšį. Nesidrovėkite. Taip tik išreikšite savo norą žinoti, kad kvantinė sąmonė yra reali ir suvokia jūsų pastangas. Jos patvirtinimas, kad ir kokia forma pasirodytų, įkvėptų jus džiaugsmingai kūrybai.

Savo ruožtu kvantinės tikrovės principai reikalauja mūsų nusižeminti, atidėti į šalį savo žinias ir atsiduoti nežinomybei; tada stebėti savo gyvenimo pokyčius, tai yra grįžtamąjį ryšį. Ir tai yra geriausias mokymosi būdas. Sulaukę teigiamų ženklų (pastebėję palankiai pakitusias išorines gyvenimo aplinkybes), žinosime, kad mūsų vidinės pastangos buvo tinkamos. Be abejo, atminsime, ką darėme, idant vėl galėtume

Taigi gyvenime sulaukę grįžtamojo ryšio, lyg mokslininkai galite imtis tiriamojo darbo. Kodėl nepamėginus stebėti ir analizuoti atsirandančių pokyčių, patikrinti, ar visata palaiko jūsų pastangas ir galiausiai įrodyti sau savo galią?

Klasikinė Niutono rizika skelbė, kad objektų sąveika visada yra linijinė, nuspėjama ir atkartojama. Jeigu A + B = C, tada C + D + E = F ir panašiai. Tačiau sveiku protu nesupaisomame kvantiniame tikrovės modelyje visa yra susiję su aukštesnių matmenų informacijos lauku, kuriame erdvė ir laikas visiškai susipynę. Kurgi ne!

Mums taip sunku suprasti kvantinę fiziką dar ir dėl to, kad nuo pat vaikystės buvome pratinami mąstyti sveiku protu, remtis jutimo organais. Ir išties, jei imsime matuoti ir analizuoti tikrovę remdamiesi šiais pagalbininkais, niekada neišsprūsime iš Niutono paradigmos gniaužtų.

Norint suprasti kvantinį modelį, teks atsisakyti sveiko proto ir liautis vadovautis jutimais (kvantinė fizika yra beprotystė). Kuriant ateities tikrovę pagal kvantinio modelio dėsnius, jausmais apčiuopiami ir sveiku protu įvertinami patvirtinimai ateis paskiausia. Kodėl?

Kvantinis laukas yra daugiamatė tikrovė, egzistuojanti anapus mūsų jutiminio patyrimo ir logikos dėsnių, plotmėje, kur nėra nei kūno, nei kitų objektų, nei laiko. Tam, kad susiliestumėte su šia plotme ir pradėtumėte konstruktyviai su ja sąveikauti, kuriam laikui prireiks užmiršti savo kūną. Taip pat teks laikinai atitraukti dėmesį nuo išorinės aplinkos - visko, su kuo tapatinatės gyvenime. Sutuoktinis, vaikai, nuosavybė, patys įvairiausi rūpesčiai ir bėdos yra jūsų tapatybės dalys; per jas tapatinatės su išoriniu pasauliu. Galiausiai jums teks pamesti linijinio laiko giją. Kitaip tariant, sąmoningai stebėdami potencialią ateities patirtį, turėsite įsišaknyti dabartyje, idant protas liautųsi svyravęs tarp praeities atminimų ir nuspėjamos ateities lūkesčių.

Argi ne ironiška, kad norėdami paveikti savo tikrovę, išsigydyti kūną ar pakeisti ateitį, turite visiškai atsiriboti nuo išorinio pasaulio, užmiršti kūną ir prarasti laiko nuovoką? Jūs iš tikrųjų turite tapti grynąja sąmone.

Taip pasielgę galėsite valdyti savo aplinką, kūną ir laiką. (Švelniai vadinu šiuos dėmenis didžiąja trijulei) Kadangi subatominis pasaulis sudarytas vien iš sąmonės, patekti į jį galima tik pro grynosios sąmonės duris. Į jį neįžengsite su savo išorine tapatybe, statusu, pasiekimais ir laimėjimais - kvantinio pasaulio durys tam per mažos; į jį patenkama tik tapus „niekuo".

Neišsigąskite, mūsų smegenims tai įgimtas gebėjimas (plačiau apie tai dar kalbėsime). Kai suprasite, kad esate visiškai pajėgus tapti gryną-ja sąmone, palikti užnugaryje pasaulį ir žengti į naują laiko bei erdvės nesaistomą tikrovę, savaime rasis didžiulis noras tai išbandyti.

Pirmiausia aptarkime, kas tai yra laikas ir erdvė. Šias sąvokas žmogus sukūrė aiškindamas fizinės tikrovės sandarą ir siekdamas nustatyti bet kokio objekto padėtį erdvėje bei laike. Kiekvieną daiktą mes apibūdiname pagal tai, kur ir kiek laiko jis yra. Šios dvi sampratos kone apsėdusios žmogaus protą: kur aš esu? Kiek laiko čia esu? Kiek laiko čia dar būsiu? Kur judėsiu paskui? Nors laiko kaip tokio pajusti nesugebame, suvokiame jo tekėjimą panašiai kaip vietą erdvėje: „jaučiame" prabėgusias sekundes, minutes ir valandas taip, kaip savo kūną, atsišliejusi į kėdę, ir ant žemės padėtas pėdas.

Begalinės galimybės materializuoti tikrovę yra anapus laiko ir erdvės, nes tos galimybės kol kas neegzistuoja. Neegzistuodamos jos, savaime aišku, neužima jokios padėties erdvėje ar laiko tiesėje. Visa, ko nėra materialia prasme, tai yra kieno tikimybių bangos nesusiaurėjo iki konkrečios tikrovės, egzistuoja anapus laiko ir erdvės.

Kadangi kvantinis laukas yra ne kas kita, o nematerializuotos galimybės, jis yra už laiko ir erdvės. Šias dvi charakteristikas bet kuri iš nesuskaičiuojamų galimybių įgauna tada, kai pradedate ją stebėti ir taip suteikiate jai materialią būtį.

Puiku, mes turime galią materializuoti bet kokią norimą tikrovę, išsirinkdami ją iš kvantinio lauko. Tačiau kaip prie šio lauko prieiti? Tiesa, visada esame su juo susiję, tačiau kaip tinkamai į jį kreiptis, kad gautume pageidaujamą atsaką? Jei jau nuolatos spinduliuojame energiją ir taip siunčiame į kvantinį lauką informaciją, kaip veiksmingiau su juo bendrauti?

Kituose skyriuose labai nuodugniai aiškinsiu, kaip j šį lauką įžengti. Dabar jums pakaks žinoti, kad norint patekti į anapus laiko ir erdvės egzistuojantį lauką, reikia pačiam susikurti panašią būseną viduje.

Ar jums niekada neteko išgyventi akimirkų, kai laikas ir erdvė tarytum išnyko? Atminkite, kai vairuodami automobilį visas mintis sutelkėte į kokį nors rūpimą klausimą. Tokiais atvejais užmirštate savo kūną (nebesuvokiate savo padėties erdvėje), nebesuvokiate supančios aplinkos (išnyksta išorinis pasaulis) ir visiškai nebepastebite laiko (nė neįsivaizduojate, kuriam laiko tarpui buvote atitrūkęs).

Jei jums toks potyris pažįstamas, vadinasi, buvote atsidūręs ties durimis, vedančiomis į kvantinį lauką. Peržengus jų slenkstį, galima sąveikauti su visatos protu. Iš esmės tada mintis jums jau buvo tapusi realesnė už bet ką kita.

Vėliau smulkiai paaiškinsiu, kaip reguliariai patekti į šią sąmonės būseną, susisiekti su lauku ir tiesiogiai bendrauti su visa kam gyvastį įkvepiančiu visatos protu.

Pradėjome šį skyrių aptardami sampratą, kad protas ir materija yra visiškai atskiri dalykai, o paskui ėmėme gilintis į kvantinį modelį, teigiantį, kad jiedu neatskiriami. Protas yra materija, o materija yra protas.

Neatmestina, kad praeityje jūsų mąstymas buvo apribotas netinkamų sampratų, todėl pastangos keistis būdavo bevaisės. Tikriausiai manėte, kad keisti reikia išorines aplinkybes: Jei neturėčiau tiek daug kitą įsipareigojimą, atsikratyčiau antsvorio ir būčiau laiminga. Visi ne kartą esame pareiškę sau panašių dalykų. Jei būtų A, daryčiau B. Priežastis ir pasekmė.

O jei galėtumėte pakeisti savo protą, mintis, jausmus, savo būseną, nepaisydami jokių laiko ir erdvės veiksnių? Jei galėtumėte pirmiausia pasikeisti pats, o tada stebėti, kokias pasekmes sužadins šie „vidiniai" pokyčiai „išoriniame" pasaulyje?

Žinote, kas iš esmės pakeitė mano ir daugybės kitų žmonių gyvenimus? Supratimas, kad norint pakeisti savo protą ir taip pritraukti naujas patirtis bei įžvalgas, tereikia atsikratyti įpročio būti savimi. Visa yra įmanoma žmogui, kuris pakilo aukščiau jutimo organų, suvokė, kad praeitis nepajėgi jo supančioti ir gyvena neapsiribodamas kūno poreikiais, aplinkos bei laikotarpio tendencijomis. Visa kam gyvybę įkvepiantis visatos protas tokį žmogų maloniai nustebins. Jis nenori nieko daugiau, nei išpildyti visus jūsų troškimus.

Prieš pradėdamas naują skyrių, norėčiau papasakoti, kokia galia pasižymi sąlytis su aukštesniąja sąmone ir kaip stulbinamai jis gali veikti mūsų gyvenimus.

Mano dabar jau suaugę vaikai praktikavo meditacines technikas, panašias į tas, kurias aprašysiu trečioje knygos dalyje. Šios technikos jiems padėjo patirti išties nepaprastų nuotykių. Nuo pat vaikystės tarp mūsų galiojo susitarimas, kad panorėję kokių nors materialių dalykų ar patirčių patys stengiasi ir jas susikuria. O aš nesikišu į šias pastangas ir leidžiu jiems veikti savarankiškai. Kitaip sakant, jie patys kuria savo tikrovę, naudodamiesi protu ir sąveikaudami su kvantiniu lauku.

Dvidešimtmetė mano dukra koledže studijavo menus. Tuo metu buvo pavasaris ir aš paklausiau jos, ką ketinanti veikti per artėjančias vasaros atostogas. Ji išsitraukė ilgiausią sąrašą! Užuot pasielgusi kaip įprasta koledžo studentei ir vasarai susiradusi darbą savo šalyje, ji norėjo dirbti Italijoje, išmokti ir patirti naujų dalykų, aplankyti bent šešis Italijos miestus ir vieną savaitę praleisti Florencijoje, kur gyveno jos

draugų. Ji buvo suplanavusi pirmas šešias vasaros savaites padirbėti už solidų atlygį, o likusią atostogų dalį praleisti namuose.

Pagyriau dukrą už aiškią viziją ir patariau, kad leistų visatos sąmonei pačiai sutvarkyti, kaip susiklostys ši jos svajonių vasara. Ji jau nusprendusi, ką nori patirti, o didžioji sąmonė pasirūpins, kaip tai įvyks.

Nors mergina buvo gerai įvaldžiusi gebėjimą mąstyti ir jausti taip, lyg jau būtų patyrusi tam tikrą išgyvenimą, priminiau ne tik suformuluoti ketinimą, kokia turėtų būti jos vasara — kokius žmones sutiks, kokių įvykių sūkuryje atsidurs ir kokias vietas aplankys, - bet ir tai, kokius jausmus pažadins visos šios išorinės aplinkybės. Paprašiau protu kurti tokį aiškų ateities vaizdą, kol jos mintys virs patirtimi, o smegenų neuronų jungtys interpretuos šią informaciją kaip tikrovę.

Jeigu ji būtų likusi mergina, sėdinčia bendrabučio kambaryje ir svajojančia aplankyti Italiją, rezultatas būtų buvęs vienoks. Kitokio rezultato galima sulaukti jau dabar tapus kitu žmogumi. Taigi nors tada buvo dar tik kovas, ji turėjo tapti mergina, pusę vasaros praleidusią Italijoje.

Tiesą sakant, tokios situacijos jai nebuvo naujiena. Panašiai ji išpildė savo norus vaidinti dainos vaizdo siužete ir patirti nevaržomą apsipirkinėjimo šėlsmą. Abu šie troškimai materializavosi nepaprastai sklandžiai.

- Kai atsisėsi kurti šių savo patirčių, pakilti turi tapusi kitu žmo
gumi. Po šio mentalinio kūrimo turi jaustis taip, lyg ką tik būtum pra
leidusi pačią nuostabiausią gyvenimo vasarą, - aiškinau dukrai ne kartą
jau girdėtus dalykus.

Ji suprato, kad kasdien turės susikurti naują būties būvį. Ir po kiekvieno tokio mentalinio kūrimo jai reikės praleisti dieną kupina dėkingumo už tas patirtis širdimi. Po kelių savaičių dukra man paskambino. - Tėti, universitetas siūlo meno istorijos vasaros kursą Italijoje. Šiaip visa programa kainuoja septynis tūkstančius dolerių, bet galiu

išsirūpinti nuolaidą ir mokslai man tekainuotų keturis tūkstančius. Ar nepadengtum šių išlaidų?

Tikrai nesu iš tų tėvų, kurie nė piršto nepajudins dėl suaugusių savo vaikų, tačiau jos prašymas man nepasirodė atitinkąs pradinį tikslą. Mergina mėgino pati surežisuoti šios galimos lemties išsipildymą, užuot leidusi tai padaryti kvantiniam laukui. Pasiūliau jai išties protu apsigyventi Italijoje - mąstyti, jausti, kalbėti ir svajoti „itališkai", kol šie išgyvenimai įtrauks ją fiziškai.

Kai po gero mėnesio vėl sulaukiau dukters skambučio, jos balsas trykšte tryško džiaugsmu. Ji buvusi bibliotekoje ir plepėjusi su savo meno istorijos dėstytoja. Nejučia jiedvi ėmė šnekėtis itališkai, nes abi puikiai mokėjo šią kalbą. Po kurio laiko dėstytoja tarė: „Klausyk, ką tik prisiminiau, kad viena mano kolegė ieško žmogaus, kuris šią vasarą galėtų mokyti amerikiečius studentus italų kalbos pradžiamokslio."

Be abejo, mano dukra gavo šią vietą. O tai reiškia, kad ji ne tik gaus nemažą atlygį už darbą, bet per šešias savaites pabuvos šešiuose skirtinguose Italijos miestuose, praleis bent savaitę Florencijoje, o antrą vasaros pusę grįš į namus. Taip ji materializavo išsvajotą darbą su visomis pirminės vizijos smulkmenomis.

Atkreipkite dėmesį, kad čia pasakojau ne apie merginą, kuri su įprastu šių laikų jaunuomenei atkaklumu ieškojo galimybių patenkinti savo užgaidą - naršė internete, kamantinėjo visus dėstytojus ir kitus pažįstamus bei panašiai. Užuot bandžiusi išpešti naudos iš linijinio priežasties ir pasekmės dėsnio, mano dukra taip pakeitė savo būties būvį, kad pati tapo pasekmių priežastimi. Ji savo gyvenimu įkūnijo kvantinį dėsnį.

Elektromagnetinėmis bangomis ji susisiekė su kvantiniame lauke egzistuojančia trokštama tikrove ir jos kūnas atsidūrė tose ateities erdvėse. Pats įvykis ją susirado. Jos pastangų pasekmės atėjo visiškai nenuspėjamai; įvykus stulbinamam sutapimui jos pasirodė taip, kaip niekas nesitikėjo, ir negali būti nė menkiausios abejonės, kad visa tai -merginos vidinių pastangų rezultatas.

Pamąstykite apie tai. Kokios progos laukia jūsų toje anapusinėje plotmėje? Koks esate šią akimirką? Koks apskritai esate? Ar ši jūsų būsena pritrauks tai, ko norite?

Ar galime pakeisti savo būties būvį? Ar tikrai pakeitus protą atsiduriama naujoje tikrovėje? Į suos klausimus ir atsakys likusi knygos dalis.

Tačiau gali būti, kad iki šiol nesate visiškai tikri, jog protas gali daryti tikrą ir apčiuopiamą įtaką jūsų gyvenimui. Turbūt klausiate savęs: Kaip mano protas pajėgtą paveikti didesnio masto įvykius, pakeistų gyvenimo aplinkybes? Kaip galiu priversti elektronus įgauti tam tikro įvykio, trokštamos patirties pavidalą? Taigi nenustebčiau, jei jūs abejotumėte savo pajėgumu kurti žmogiškosios tikrovės įvykius.

Leisiu sau surizikuoti ir palyginsiu šią situaciją su žiurkėnu rate. Be paliovos mąstydami (sąmoningai ar nesąmoningai) apie savo rūpesčius, tik dar daugiau jų pritrauksite į savo gyvenimą. O galbūt rūpesčių jūsų gyvenime tiek daug, nes be paliovos apie juos mąstote*. Galbūt bėdos atrodo jums tokios tikros, nes nuolat esate paniręs į jas sukūrusius jausmus. Atkakliai derindami savo mintis* ir jausmus su esamomis gyvenimo aplinkybėmis, įtvirtinsite tą pačią tikrovę.

Todėl keliuose kituose skyriuose norėčiau nuodugniai panagrinėti tai, ką būtina suprasti siekiant pokyčių.

Siame skyriuje aiškinsimės, kaip įveikti savo aplinką, ir padėsime pamatus kitiems dviem skyriams apie kūną bei laiką.

Aš pats į šį klausimą atsakyti galiu tik remdamasis smegenų, kuriose kyla mintys ir jausmai, veikla. Dabartinė neurologijos teorija sako, esą smegenys sudarytos taip, kad atspindėtų mūsų aplinką. Visa informacija, su kuria susilietėme per gyvenimą, yra saugoma smegenų sinapsėse.

Santykiai su žmonėmis, žinios apie daugybę daiktą, kurie mums priklauso ar kuriuos teko matyti, apie vietas, kuriose lankėmės ir gyvenome, taip pat begalė mus apianki\isi\\ patirčių lieka smegenų struktūrose. Netgi visa aibė išmoktų ir tolydžio kartojamų veiksmų yra įspausti sudėtingose pilkosios materijos klostėse.

Taigi mūsų smegenis sudarantys neuronų (nervinių ląstelių) tinklai tiesiogine šio žodžio prasme atspindi visas mūsų asmenines patirtis, įgytas skirtingu laiku ir įvairiose vietose sąveikaujant su žmonėmis bei daiktais.

Kaip vadiname šių „prisiminimų" apie žmones ir įvairius išgyvenimus visumą? Tai mūsų išorinė aplinka. Smegenys paprastai atliepia aplinką ir yra asmeninės praeities įrašas, nugyvento gyvenimo atspindys.

Kiekvieną dieną matant tuos pačius žmones (kaip antai, viršininką, sutuoktinį ir vaikus), atliekant tuos pačius veiksmus (kelionė į darbą, kasdienės užduotys, įprasta mankšta), lankantis tose pačiose vietose (pamėgtoje kavinėje, parduotuvėje ir darbovietėje), apžiūrinėjant tuos pačius objektus (savo namą, automobilį, dantų šepetuką... netgi kūną), seni prisiminimai priverčia jus atkurti tas pačias patirtis.

Galėtume tarti, kad žmogaus protas visiškai valdomas aplinkos. Jūsų tapatybę nulemia išorinės sąlygos, nes su jomis tapatinatės. Stebite tikrovę jos pačios suformuotu protu ir taip redukuojate begalines kvantinio lauko tikimybių bangas į įvykius, atspindinčius jūsų proto būseną. Galite su manimi nesutikti ir tvirtinti, kad jūsų mintys nėra visiškai tapačios aplinkai, kad tikrovė nėra taip paprastai perkuriama. Tačiau atsižvelgdami į tai, kad smegenyse glūdi visi jūsų praeities įrašai ir kad protas yra sąmonės produktas, gausime pripažinti, jog tam tikra prasme mūsų mąstymas visada remiasi praeitimi. \ situacijas reaguodami smegenimis, kuriose lyg kompiuterio programoje įrašyti mūsų prisiminimai, sukuriate tiksliai praeitį atliepiančią proto būseną, nes smegenys iškelia visas su esamomis aplinkybėmis susijusias jose glūdinčias žinias ir patirtis. Pagal kvantinį dėsnį (kuriam, be abejo, esate pavaldūs), jūsų praeitis tampa ateitimi.

Jau aptarėme, kad jutimai primena mums, kas tokie ir kur esame, - taip mes prisijungiame prie savo tikrovės. Ką dauguma mūsų daro po to? Toliau einame giliai įmintomis senojo aš pėdomis - patys to neįsisąmonindami mąstome, kalbame ir veikiame pagal seną papratimą.

Kodėl slapčia tikitės, kad jūsų gyvenimą aplankys kokios nors naujovės, jei kiekvieną dieną mąstote tas pačias mintis, atliekate tuos pačius veiksmus ir išgyvenate tas pačias emocijas? Ar ne taip būtų galima apibrėžti beprotybę? Visi vienu ar kitu metu esame patekę į tokį uždarą ratą. Dabar bent jau suprantame, kodėl jis vis nesiliauja suktis.

Pamąstykite taip: ar gali pakisti išvestis, jei įvedame vis tuos pačius duomenis? Kaip tikitės sukurti ką nors nauja, jei į nesikeičiančią aplinką nuolat reaguojate tokiomis pat mintimis?

Kiekvieną dieną praleidžiant vis taip pat, suaktyvinamos tos pačios nervų sistemos grandinės, o tai gali turėti dar vieną pasekmę. Kaskart įprastai atsiliepdami j pažįstamą tikrovę (tat yra įjungdami tas pačias nervines ląsteles), nervinių ląstelių grandines „sulituojate" taip, kad jos atitiktų įprastas jūsų asmeninės tikrovės sąlygas, nesvarbu, geros jos ar blogos.

Donald O. Hebb (1904—1985) — Kanados psichologas, padaręs didelę įtaką neuropsichologijos srityje. (Vert. past.)

. Kai jūsų protuitokią didelę įtaką daro aplinka, ji raidiškai tampa įpročiu, tai yra įeina įjūsiį protą.

Tatai taip pat galima pavadinti vėžėmis, į kurias visi įpuolame. Esmė ta, kad kartojame ne tik tuos pačius veiksmus, į mus šaknis suleidžia ir nuostatos bei jausmai. Taigi įprotį būti savimi išsiugdote tapdamas aplinkos vergu. Jūsų mąstysena prisitaiko prie gyvenimo sąlygų ir štai jūs, kvantinis stebėtojas, žvelgiate j begalinę būtį per tos pačios spalvos akinius ir įtvirtinate vis tą pačią tikrovę. Jūs kaip mašina reaguojate į išorinį, pažįstamą ir nekintantį pasaulį.

Geroji naujiena ta, kad pats sukūręs uždarą ratą, vien savo pastangomis galite jį ir sunaikinti.

Prieš pradėdamas nagrinėti būdus, padėsiančius mintimis pranokti savo aplinką ir taip atsikratyti įpročio būti savimi, noriu jums šį tą priminti.

Minėtas asmenybes sieja tai, kad visos jos puoselėjo svajonę ar tikslą, kuris buvo daug didesnis už jas pačias. Visi šie žmonės tikėjo tam tikra ateities versija, kuri jų protuose buvo tokia tikra, kad jie gyveno savo svajone, lyg ši jau būtų išsipildžiusi. Jie nematė jos akimis, negalėjo išgirsti, paragauti, užuosti ar kitaip pajusti, tačiau svajonė buvo taip juos užvaldžiusi, kad jų veiksmai pirma laiko atitiko potencialią tikrovę. Kitaip sakant, jie elgėsi taip, lyg vizija jau būtų tapusi tikrove.

Kai mūsų elgsena atitinka ketinimus, kai veiksmai atliepia mintis, kai protas ir kūnas dirba išvien, kai žodžiai ir darbai yra suderinti... tada bet kuris žmogus įgauna didžiulę galią.

Šias žymias asmenybes taip pat siejo ir kita ne mažiau svarbi gija -jos labai aiškiai žinojo, ko nori. (Atminkite, kad visas norimos tikrovės pasireiškimo detales paliekame aukštesniajam protui, - didžiūnai tikrai tai žinojo.)

Verta pastebėti, kad dauguma istorijos milžinų amžininkų laikė juos svaičiotojais, kitaip tariant, prasilenkiančiais su tikrove. Ir jie buvo teisūs. Milžinai visiškai prasilenkė su tikrove — ją aplenkė, kaip, beje, ir jų svajonės. Įvykis, kurį jie nešiojo savo mintyse, kurį tvirtino veiksmais ir emocijomis, nebuvo tikroviškas, nes ši tikrovė dar nespėjo pasireikšti. Neišmanėliai ir cinikai taip pat galėjo pavadinti jų viziją beprotybe -šiuo atveju irgi nebūtų suklydę. Ateities vizija buvo „beprotiška", nes sveikam protui tikra yra tik tai, kas apčiuopiama jutimais, o vizija buvo anapus jų.

Antai Žaną dArk visi laikė nutrūktgalve, netgi pamišėle. Savo idėjomis ji metė iššūkį laikotarpio įsitikinimams if tuometei politinei sistemai. Tačiau merginos vizijai pasireiškus, ji imta laikyti didžiai doringa.

Kai žmogus laikosi savo svajonės, nepaisydamas, kokia yra aplinka, tai yra didybė. Netrukus išsiaiškinsime, kad aplinka įveikiama, įveikiant kūną ir laiką. Prisiminkime Gandį — išorinio pasaulio situacija (aplinka) jo nepaveikė, jis nesirūpino dėl savo pojūčių ir nesuko sau galvos, kas jam gali nutikti (kūnas), nesijaudino, kiek prireiks laukti, kol laisvės svajonė išsipildys (laikas). Gandis paprasčiausiai žinojo, kad anksčiau ar vėliau visi šie dėmenys paklus jo ketinimams.

Ar įmanoma, kad visų istorijos milžinų idėjos jų protuose buvo taip suvešėjusios, jog smegenys priėmė jas kaip tikrą patirtį? Ar galėtumėte ir jūs pasikeisti vien pasitelkę mintį?

Neurologija įrodė, kad galime keisti smegenų būseną, - taigi ir elgseną, nuostatas bei įsitikinimus, - vien mintydami kitas mintis (kitaip tariant, aplinkai likus tokiai pat). Pasitelkus mentalinę repeticiją (pakartotinai įsivaizduojant, kad atliekame konkretų veiksmą), smegenų ląstelių grandinės persitvarkys taip, kad atspindėtų mūsų tikslus. Mintys gali tapti tokios realios, kad smegenys jas priima už gryną pinigą - kaip fizinę tikrovę. Žodžiu, smegenų biocheminę struktūrą galima pertvarkyti pirma realaus patyrimo išoriniame pasaulyje.

Pateiksiu pavyzdį. Knygoje „Smegenų vystymas" aptariau, kaip tyrimų subjektai, penkias dienas po dvi valandas mintimis repetavę vienos rankos pratimą pianinu (nė sykio neprisiliesdami prie instrumento klavišų), pademonstravo tokius pat pokyčius smegenyse, kaip ir žmonės, tą patį \afa\fizukai atlikę identiškus pirštų judesius ant pianino klavišų². Funkcinė smegenų skenografija parodė, kad visi tyrimo dalyviai suaktyvino ir išplėtė neuronų grupes toje pačioje smegenų srityje. Iš esmės tiriamieji, gamas ir akordus repetavę mintimis, išsiugdė tokį patį smegenų grandinių skaičių, kaip ir fiziškai barškinę pianino klavišus.

Tyrimas atskleidžia du svarbius dalykus. Jis patvirtino, jog galime pakeisti smegenis keisdami mąstymą, be to, parodė, kad susitelkus į vieną tikslą, smegenys nebeskiria vidinio proto pasaulio ir išorinės aplinkos. Taip mūsų mintys gali tapti patirtimis.

Si samprata nepaprastai svarbi kiekvienam, siekiančiam senus įpročius pakeisti naujais, tai yra apkarpyti senus neuronų ryšius ir išauginti naujus jų tinklus. Todėl įdėmiau panagrinėkime, kaip mokėsi asmenys, pirštais neišgavę nė vienos natos.

Mums mokantis, susidaro nauji sinapsiniai ryšiai; žinios padeda įtraukti kūną, kad įgytume naujos patirties, kuri vėliau papildys smegenis. Kai sutelkiame dėmesį ir vis kartojame naują įgūdį, smegenys ima keistis.

Tiriamųjų grupė, fiziškai grojusi gamas ir akordus, išsiugdė naujas smegenų grandines, nes vadovavosi šia formule.

Mintyse repetavę dalyviai taip pat jos laikėsi, tik į mokymąsi neįtraukė kūno. Jie gan lengvai įsivaizdavo save grojančius pianinu.

Tiesą pasakius, tai dar ne viskas. (Kaip tikriausiai supratote, šioje knygoje smegenų technine įranga vadinu fizines smegenų struktūras, jų anatomiją iki pat neuronų.) Vis tobulindami šią techninę įrangą, galiausiai sudarysite sąlygas rastis naujai programinei įrangai. O tada ši programa galės veikti savaime.

Beta. Tikėtina, kad skaitote šį skyrių kasdienio būdravimo būsenos, o jūsų smegenys skleidžia beta bangas. Smegenys apdoroja knygoje pateikiamą informaciją ir stengiasi susieti ją su savo tikrove. Skaitydami šią knygą tikriausiai jaučiate, kaip kūnas remiasi į kėdę, girdite fone skambančią muziką, pakėlę akis matote vaizdus už lango. Visą informaciją apdoroja galvos smegenų žievė.

Alfa. Sakykime, dabar jūs užsimerkiate ir tyčia susitelkiate į vidų. Kadangi taip labai sumažinote jutiminės informacijos srautą iš aplinkos (80 procentų jutiminės informacijos nervų sistemą pasiekia per regą), smegenų bangos savaime sulėtėja ir pasiekia alfa bangų diapazoną. Atsipalaiduojate. Dabar išorinio pasaulio dėmenys mažiau jaudri-na jūsų protą, dėmesį vis labiau pasigvelbia vidinis pasaulis. Būdamas tokios būsenos mažiau mąstysite ir analizuosite*. Galima tarti, kad jūsų būsena šiek tiek primena meditaciją (praktikuodami trečioje knygos dalyje aprašytą meditaciją, pasieksite dar gilesnes alfa būsenas).

Smegenys kiekvieną dieną pereina į alfa būseną be jokių jūsų pastangų. Jums klausantis kokios nors paskaitos smegenys paprastai veikia žemutiniu-vidutiniu beta režimu. Klausotės pranešimo ir analizuojate pateikiamas sampratas. Kai surenkate pakankamai informacijos ar išgirstate jums itin tinkantį dalyką, savaime nustojate klausytis, o smegenys „nuslysta" į alfa būseną. Taip nutinka dėl to, kad tuo metu informacija įsitvirtina pilkojoje smegenų medžiagoje. Spoksote į erdvę, savo mintimis susidomėję labiau už bet ką kita, visiškai užmiršę išorinį pasaulį. Tokiomis akimirkomis priekakčio žievė įrašinėja šią informaciją į jūsų smegenų architektūrą... ir štai galite atsiminti

Teta. Suaugusiųjų smegenys šio dažnio bangas skleidžia ribiniu būsenų metu, kai žmogus pusiau miega, pusiau būdrauja (sąmoningasis protas yra budrus, o kūnas miega). Tai būsena, į kurią hipnoterapijos specialistas įveda pacientą, kad galėtų susiliesti su jo pasąmone. Tokio-

mis akimirkomis mus lengva paveikti, užprogramuoti, nes pasąmonės ir sąmoningojo proto neskiria jokia uždanga.

Delta. Dauguma mūsų šią būseną patiria giliai miegodami. Tuomet mes bemaž nieko nesuvokiame, o kūnas geriausiai pasiilsi ir atsigauna.

Kaip matyti iš šio glausto aprašymo, lėtėjant mūsų smegenų bangoms, nyrame gilyn į vidinį pasąmonės pasaulį. Teisingas ir atvirkščias teiginys - mūsų smegenų bangų dažniui kylant, sąmonė vis labiau krypsta į išorę.

apdovanojo „pulti arba sprukti" reakcija. Išsiskyrusios cheminės medžiagos stipriai sujaudina širdį, plaučius ir simpatinę nervų sistemą, o tai savo ruožtu dramatiškai pakeičia fiziologinę būseną. Pakinta mūsų suvokimai, elgsena, nuostatos ir emocijos. Si budrumo forma labai skiriasi nuo kasdienio budrumo ir susikaupimo. Ji verčia mus elgtis kaip išgąsdintiems gyvūnams. Mūsų dėmesys nukrypsta vien į išorinę aplinką, o protas maksimaliai įsitempia. Persijungti į aukštųjų beta bangų režimą smegenis skatina tokios emocijos, kaip antai, nerimas, jaudulys, pyktis, skausmas, kančia, nusivylimas, baimė ir net varžymosi dvasia.

Tikro pavojaus ar kritiškos padėties akivaizdoje šis mechanizmas išties naudingas. Savaime susiaurėjęs ir itin intensyvus dėmesys nėra žalingas. Jis mums padeda atlikti daug netikėtai iškilusių užduočių, kurioms reikalinga staigi reakcija ir ryžtingi veiksmai.

Tačiau jei ilgą laiką gyvensime „kritiškos padėties" režimu, viršutinis beta bangų diapazonas išderins mūsų organizmą, nes tokiai būsenai palaikyti reikalingi milžiniški energijos kiekiai, be to, tai pats reaktyviausias ir nestabiliausias iš visų smegenų modusų. Šiai būsenai tapus lėtine ir nevaldoma, sveikatai iškyla grėsmė.

Deja, dauguma žmonių siaubingai piktnaudžiauja viršutiniu beta bangų diapazonu. Esame apnikti įvairiausių įkyrių minčių, užvaldyti neįveikiamų potraukių, mus kankina nemiga ar lėtinis nuovargis, esame neramūs ar prislėgti, visomis jėgomis siekiame tapti visagaliais ar beviltiškai kabinamės į skausmą ir jaučiamės visiški bejėgiai, varžomės, mėgindami pasirodyti pranašesni už kitus ar laikome save aplinkybių auka -visa tai liudija, kad mūsų smegenys veikia aukštųjų beta bangų režimu.

Smegenys yra centrinės nervų sistemos dalis, o ši sistema valdo it koordinuoja visas kitas kūno sistemas: palaiko širdies plakimą, virškinimą, reguliuoja imuninę sistemą, kvėpavimo dažnį, hormonų pusiausvyrą, kontroliuoja medžiagų apykaitą, atliekų šalinimą ir daug kiti gyvybiškai svarbių procesų. Kol protas veikia nuosekliai ir tvarkingai, stuburo smegenimis sklindantys smegenų pranešimai kūnui užtikrins organizmo sveikatą ir pusiausvyrą.

Tačiau daug žmonių ištisas dienas praleidžia smegenims veikiant viršutinio beta bangų diapazono režimu. Dėl to jie viską regi kaip kritišką padėtį. Smegenys be paliovos dirba labai greitai ir tai apkrauna visą sistemą. Gyvenimas šiame siaurame smegenų bangų ruože primena važiavimą automobiliu pirma pavara, iki pat galo spaudžiant greičio pedalą. Tokie žmonės lekia per gyvenimą nestabtelėdami pasvarstyti apie persijungimą į kitą režimą, kuris būtų jiems palankesnis.

Be paliovos sukdami galvoje išlikimo instinkto skatinamas mintis, jie pasmerkia save pykčiui, baimei, liūdesiui, nerimui, depresijai, varžymuisi, agresijai, nesaugumui, nusivylimams ir kitoms ne itin smagioms emocijoms bei būsenoms. Žmones taip stipriai užvaldo nuodingos emocijos, kad jie bando analizuoti gyvenime iškylančius sunkumus neatsiriboję nuo šių pažįstamų jausmų, o tai tik dar labiau įvelia juos į atitinkamų minčių raizgalynę. Atminkite, kad stresą sužadinti pajėgios vien mintys -mūsų mąstysena veikia smegenų ir kūno būseną, kuri palaiko ją sužadinusias mintis... taip sukasi uždaras ratas, savo uodegą ryjanti gyvatė.

Ilgalaikės aukštosios beta bangos skatina išsiskirti nesveikus streso chemikalus, kurie išderina smegenis ir tada jos primena į natą nepataikantį simfoninį orkestrą. Skirtingos smegenų dalys nebepajėgia veikti išvien su kitomis dalimis; paskiros dalys dirba neatsižvelgdamos į kitas, netgi kertasi. Kaip suskilę namai smegenys nustoja dirbti organizuotai, vientisumo nelieka. Streso sužadintos cheminės medžiagos priverčia susiskaidyti mąstančiąsias smegenis (galvos smegenų žievę), ir mes daromės panašūs į asmenį, turintį disociatyvų tapatybės sutrikimą, tik visas skirtingas asmenybes patiriame vienu metu.

Chaotiški, nerišlūs smegenų signalai perduoda kitoms fiziologinėms sistemoms mišrius ir padrikus elektrocheminius pranešimus, kurie išderina kūną, sutrikdo homeostazės, ar pusiausvyros, būseną ir paruošia dirvą ligoms.

Ilgą laiką užtrukusi tokia būsena neišvengiamai paveikia širdį (vystosi aritmija ar didelis kraujo spaudimas), atsiranda virškinimo sutrikimų (vargina nevirškinas, refliuksas ir kiti negalavimai), silpsta imuninė sistema (dažniau persisaldome, pasireiškia įvairios alergijos, didėja vėžio, reumatoidinio artrito ir kitų ligų grėsmė).

Visų šių bėdų priežastis yra streso ir viršutinio beta diapazono bangų išderinta nervų sistema.

Stresas, apie kurį vis užsimenu, kyla dėl priklausomybės nuo didžiosios trijulės. Bėda yra ne aukštas budrumo lygmuo — kaip tik tokie esame smegenims veikiant viršutinio beta diapazono režimu, - negerai tai, kad būdami tokios būsenos sutelkiame dėmesį vien tik į aplinką (žmones, daiktus, vietas), savo kūną, jo funkcifas (esu alkanas... esu per silpnas... norėčiau gražesnės nosies... esu labai stora, palyginti su ja...) ir laiką (Paskubėk! Visai nebėra laikof).

Esant šios būsenos, išorinis pasaulis atrodo tikresnis už vidinį pasaulį. Pirmiausia mūsų dėmesys krypsta į sudėtines išorinės aplinkos dalis. Savaime suprantama, kad tokiu atveju ir tapatinamės vien su materialia sfera. Kritikuojame visus pažįstamus, kabinamės į nuosavybę, baimindamiesi, kad galime ją prarasti, kvaršiname sau galvą dėl vietų, kurias mums reikia aplankyti, vis jaudinamės dėl laiko. Šitaip gyvenam lieka labai mažai resursų sužadinti pokyčius, kurių išties norime, - eiti vidun... stebėti ir sekti savo mintis, elgseną bei emocijas.

Vidinę tikrovę apčiuopti labai sudėtinga, kai visą mūsų dėmesį pa sigvelbęs išorinis pasaulis. Apskritai tariant, smegenims dirbant viršutiniu beta režimu, nepajėgiame susitelkti į nieką, išskyrus didžiąją trijulę, nematome nieko, tik tai, kas tiesiog po nosimi, ir vis mąstome apie bėdas bei sunkumus, užuot pamėginę rasti išeitį. Kodėl reikia tiek daug pastangų, kad paleistume išorę ir atsisuktume į vidų? Viršutiniu beta režimu veikiančioms smegenims sunku pakeisti pavarą ir persijungti į

alfa vaizduotės plotmę. Jos prirakina mus prie išorinio pasaulio, tarsi šis būtų vienintelė tikrovė.

Esant tokios būsenos, mokytis praktiškai neįmanoma: nervų sistema beveik nepriima informacijos, kuri neatitinka tuo metu patiriamų emocijų. Tiesa ta, kad problemų, kurias taip energingai analizuojate, nepavyks išspręsti apimtam dabartinių emocijų. Kodėl ne? Analizuodami tik priversite skleisti dar aukštesnio dažnio bangas. Kol jūsų būsena tokia įtempta, į viską reaguosite pernelyg jautriai, per daug sureikšminsite nesvarbius dalykus; jūsų mąstymas stokos aiškumo, darysite nepagrįstas išvadas.

Savo gniaužtuose jus laikančios emocijos verčia mąstyti praeities sąvokomis - kitą akimirką bandote numatyti remdamiesi praeitimi, o šios akimirkos smegenys tiesiog nesugeba suvokti. Dar nepažintiems dalykams pasirodyti jūsų pasaulyje nėra vietos. Jaučiatės atskiras nuo kvantinio lauko ir nesugebate net įsivaizduoti naujų galimybių, kurios įmanomos jūsų aplinkybėmis. Jūsų smegenys veikia ne kūrybiniu režimu; jas užvaldė išlikimas, o kuria jos tik blogiausius įmanomus scenarijus. Vėl pasikartosiu, kad nervų sistema beveik nepriims informacijos, neatitinkančios kritiškos padėties būsenos. Jei jaučiate, kad jus ištiko krizė, smegenims pirmiausia rūpės išlikti, o ne mokytis.

Atsakymas ateis pakilus aukščiau ramybės jums neduodančių emocijų, palikus mintis, dėl kurių tiek sukate galvą, nes visa tai neleidžia jums atitrūkti nuo pažįstamos praeities. Išeitis iš keblių situacijų, rūpimų klausimų sprendimus rasite peržengę šiuos pažįstamus jausmus ir pradėję tvarkingiau mąstyti.

Smegenims veikiant viršutinio beta diapazono režimu, mąstymas darosi padrikas

Nesunku įsivaizduoti, kad apdorodamos jutiminę informaciją smegenys, veikiančios viršutinio beta bangų diapazono režimu, gali sukurti nemažą sumaištį. Svarbu ne vien smegenų elektrinių impulsų

dažnis (ciklai per sekundę), bet ir jų kokybė. Kaip atsimenate, užsiimant kvantine kūryba, būtinas siunčiamo signalo rišlumas (koherencija); tas pat galioja ir mąstymui bei smegenų bangoms.

Kiekvienąkart, kai smegenys skleidžia viršutinio beta diapazono bangas, vienas kuris nors didžiosios trijulės dėmuo pritrauks didesnę jūsų dėmesio dalį. Jei baiminatės nepavėluoti, jūsų dėmesio centre yra laikas - ši mintis galvos smegenų žieve siunčia aukštesnio dažnio bangas. Žinoma, taip pat suvokiate ir savo kūną bei aplinką. Skirtumas tas, kad šiuo atveju jūsų siunčiamų bangų dažnis žemesnis.

Kaip matote, žmogui įsitempus, trys aukščiau pateiktos skirtingos kreivės sukuria nerišlų ir nedarnų signalą. Veikiausiai ir jums teko patirti būsenas, kai galvoje sukosi apatiniame paveikslėlyje atvaizduotos padrikos mintys.

Kai dėmesį patraukia visi trys matmenys - aplinka, kūnas ir laikas, - smegenys bando sujungti į visumą skirtingus bangų dažnius ir modelius. Si užduotis pareikalauja milžiniškų mūsų vidinio procesoriaus resursų. Jei atitrauktume dėmesį nuo bet kurio iš matmenų, susidarančios kreivės taptų rišlesnės, o jas apdoroti būtų lengviau.

Jei vienu metu mėgintumėte susitelkti į visą didžiąją trijulę, smegenys galėtų skleisti taip atrodančias bangas:

piešinėlyje šviesos bangos sklinda chaotiškai, padrikai, jų fazės skiriasi.

Atpažinti savyje beta būseną nesunku: jei nuolatos analizuojate, vadinasi, jūsų smegenys veikia beta bangų režimu, o tai jums neleis įžengti į pasąmonę.

Galima sakyti, mes tiek daug mąstome ir analizuojame, kad energijos niekam kitam nebelieka. Ir išties, dauguma mūsų didžiąją gyvenimo dalį praleidžia beta būsenos ir ištrūksta iš jos tik nugrimzdę į miegą (tada smegenys generuoja delta diapazono bangas).

Šioje vietoje jums gali kilti prieštaravimų. Sakėte, kad turime būti sąmoningi. Mums reikia pažinti savo mintis, jausmus, tipiškas reakcijas ir kitus dalykus. Argi tai įmanoma padaryti neanalizuojant?

Iš tikrųjų sąmoningumas ir gebėjimas suvokti gali egzistuoti be analizės. Antai paprasčiausiai suvokiate: jaučiu pyktį. Analizuodami neapsiribotumėte šiuo paprastu pastebėjimu rr mintytumėte maždaug taip: Kodėl taip ilgai neatidaro šio tinklalapio? Koks kvailys kūrė šią in-terneto svetainę? Po galais, kodėl interneto ryšys toks lėtas visada, kai tik man reikia ką nors skubiai parsisiųsti?! O suvokti reikštų paprasčiausiai pastebėti mintį ar jausmą, neleidžiant jam sužadinti tolesnių minčių srauto.

Aptardami skirtingus vaikų ir suaugusiųjų smegenų bangų tipus, padėjome pamatus darbiniam modeliui, paaiškinsiančiam, kas vyksta medituojant (žiūrėkite kitus penkis paveikslus).³

Pradėkime nuo paveikslo 8E. Vaikų smegenų veiklos tyrimai rodo, kad naujagimiai yra visiškai valdomi pasąmonės.

Dabar pažvelkime į paveikslą 8F. Pliuso ir minuso ženklai atstovauja proto raidai, vaikui mokantis iš teigiamų ir neigiamų patirčių bei asociacijų, kurios lemia įpročių ir elgsenos modelių formavimąsi.

Paveikslas 8E. Tegul šis apskritimas simbolizuoja protq. Mums gimus, visas mūsų protas priklauso pasąmonės sričiai.

Paveikslas 8F. Laikui bėgant, mokomės susiedami jvairias vidinio ir išorinio pasauliu aplinkybes.

Pateiksiu teigiamos patirties pavyzdį: išalkęs ar nepatogiai pasijutęs kūdikis ima verkti, stengdamasis patraukti motinos dėmesį. Šiai atskubėjus ir pamaitinus ar pakeitus vystyklus, kūdikio psichikoje užsifiksuoja svarbus dalykas. Užtenka kelis sykius pasikartoti panašiai situacijai, ir jis susieja sotumo bei komforto pojūčius su verkimu. Taip formuojasi elgsenos modeliai.

Tinkamas neigiamos asociacijos pavyzdys toks: dvejų metų vaikas priglaudžia pirštą prie karštos viryklės. Taip jis labai greitai išmoksta susieti išorinius objektus, šiuo atveju viryklę, su vidiniais pojūčiais, skausmu, ir po kelių kartų vaikas išmoksta vertingą pamoką.

Iš abiejų pavyzdžių matyti, kad, voš vaikui pajutus vidinius cheminius pokyčius kūne, smegenys pagyvėja ir atkreipia dėmesį, kokie išorinės aplinkos veiksniai sukėlė šias permainas, nesvarbu, malonios jos ar skaudžios. Tokiu asociacijų principu pamažu formuojasi įpročiai, įgūdžiai ir elgsenos modeliai.

Vaikui sulaukus šešerių septynerių metų, jo smegenys ima veikti alfa bangų režimu ir pradeda formuotis analitinis ar kritinis protas. Paprastai šis procesas baigiasi 7-12 metų tarpsnyje.

Paveiksle 8G skersai apskritimo viršutinę dalį kertanti linija yra analitinis protas, lyg užkarda atskiriantis sąmoningąjį protą nuo pasąmonės. Sis kritinis suaugusiųjų protas mėgsta samprotauti, vertinti, skaičiuoti, prognozuoti, lyginti naujus dalykus su žinomais, juos priešinti. Paprastai analitinis suaugusiųjų protas dominuoja didžiąją budraus gyvenimo dalį, taigi žmogaus smegenys veikia beta režimu.

Dabar patyrinėkime paveikslą 8H. Virš analitinį protą simbolizuojančios linijos yra sąmoningasis protas, kuris tesudaro 5 proc. viso proto. Tai logikos ir protavimo centras, sudarantis sąlygas rastis valiai, ištikimybei, ketinimams ir kūrybiniams gebėjimams.

Paveikslas 8H. Protą sudaro 5 proc. sąmoningojo proto ir 95 proc. pasąmonės. Sąmoningasis protas pirmiausia veikia naudodamas logiką, samprotaudamas,

iš čia kyla valia, ištikimybė, kūrybiniai gebėjimai ir ketinimai. Pasąmonė

Pasąmonė sudaro 95 proc. visos mūsų asmenybės, joje gludi teigiamos ir neigiamos asociacijos - įpročių ir elgsenos modelių pagrindas.

Paveikslas 81 iliustruoja esminį meditacijos tikslą (piešinyje jį vaizduoja rodyklė): perėjimą už analitinio proto. Nuolat analizuodami ir vertindami, negalime iš tikrųjų pasikeisti. Tiesa, naudodamiesi analitiniu protu galėsime išnarstyti senąjį aš po kaulelį, bet šis protas nepadės pašalinti senų programų ir įdiegti naujų.

Meditacija atveria duris tarp sąmoningojo proto ir pasąmonės. Medituodami įžengiame į operacinę pasąmonės sistemą, kur kaupiami visi nepageidaujami įpročiai ir elgsenos modeliai, bei pakeičiame juos produktyviais ir naudingais mums.

Pasiaiškinkime, kaip pakeisti pavarą ir pasiekti kitokias smegenų aktyvumo būsenas, atitruksiant nuo kūno, aplinkos ir laiko suvaržymų. Visiškai natūraliai galite sulėtinti greitą smegenų ritmą, kad jos generuotų ramias, tvarkingas ir darnias bangas.

Išmokę sąmoningai judėti smegenų bangų skale aukštyn ir žemyn, atversite sau tikrų asmeninių pokyčių duris. Taip peržengsite kasdienio mąstymo, kurį kursto išlikimo instinktais pagrįstos reakcijos, rėmus ir atsidursite pasąmonės karalijoje.

Medituodami pakilsite aukščiau kūno jausmų, ištruksite iš priklausomybės nuo aplinkos ir pamesite laiko pojūtį. Užmiršite, kas toks esate, - tuos išorinius ir nuo išorės priklausomus atributus, su kuriais tapatinatės. Jums užmerkus akis, informacijos srautas iš išorinio pasaulio sumažėja ir galvos smegenų žievei lengviau liautis mąsčius bei analizavus. Taigi analitinio proto veikla ima slopti, sykiu nurimsta galvos smegenų žievės elektrinis aktyvumas.

Ramiai sutelkdami dėmesį į vidų, savaime sužadinate priekakčio žievę, kuri nuslopina sinapsinius ryšius likusioje galvos smegenų žievėje. Dėl to pritildomos laiką ir erdvę apdorojančios smegenų grandinės, o smegenų bangos sulėtėja iki alfa diapazono, tampa tvarkingesnės ir rišlesnės. Pereinate į kūrybingesnę būseną, nors iki tol iš esmės vadovavotės išlikimo instinktais.

Toliau praktikuojant galima pasiekti kitą meditacijos pakopą -teta bangų dažnį, kai kūnas miega, o protas išlieka budrus. Atsiduriate stebuklų krašte. Keliaujate po gilesnius pasąmonės klodus ir galite tučtuojau pakeisti neigiamas asociacijas teigiamomis.

Svarbu atminti, kad tokiu atveju, kai kūnas yra perėmęs proto funkcijas ir reaguoja į įvairius dirgiklius be pastarojo įsikišimo, būdamas teta būsenos jis pasidaro bejėgis — tiesiog užmigdomas, — o jūs galite laisvai svajoti, keisti pasąmonines programas ir niekieno netrukdomas kurti.

Kai kūnas nustoja vadovauti protui, tarnas liaujasi šeimininkavęs ir jūs atgaunate tikrą galią. Vėl esate kaip vaikas, žengiantis į dangaus karalystę.

Grimzdamas į miegą žmogus pereina visą smegenų bangų spektrą, nuo beta iki alfa, teta ir delta. Keldamiesi ryte ir atgaudami sąmonę savaime kylate nuo delta iki teta, alfa ir beta. Grįždami iš žemutinio pasaulio, atsimenate, kas toks esate, savo rūpesčius ir bėdas, šalia miegantį asmenį, namą, kuriame gyvenate... ir - presto! - asociacijos jus netrunka sugrąžinti į įprastą beta būseną.

Kai kurie per šiuos lygmenis pralekia kaip akmuo, krintantis nuo daugiaaukščio namo stogo. Jų kūnai tokie išvargę, kad kopėčiomis į pasąmonines būsenas jie nusmunka pernelyg greitai.

Kiti nesugeba perjungti pavarų, kad natūraliai nusileistų kopėčiomis į miegą; jie per stipriai susitelkę į išorę ir nesugeba nuo jos atsiplėšti. Tokius žmones pamažėle ima vis labiau kankinti nemiga ir dažnas jų tampa priklausomas nuo cheminių vaistų, be kurių nesugeba nuraminti smegenų bei kūno.

Kad ir kokie būtų miego sutrikimai, jie rodo, jog smegenys ir protas yra išderinti.

Dėl kasdienių smegenų chemijos pokyčių (smegenys pakaičiui išskiria serotoniną, padedantį išlikti budriems, ir melatoniną, atpalaiduojantį nakties poilsiui) dukart per parą - einant miegoti vakare ir keliantis iš ryto - atsiveria pasąmonės durys. Šie du laiko tarpsniai yra palankiausi meditacijai, nes tada daug lengviau patirti alfa arba teta būseną.

Mėgstu medituoti atsikėlęs anksti ryte, nes tada aš dar nevisiškai ištrūkęs iš sapnų karalijos ir mano smegenys dar dirba alfa režimu. Manau, kad geriausia pradėti kurti nuo nieko.

Kiti pirmenybę teikia vėliam vakarui. Jie žino, jog visą dieną vadovavęs kūnas dabar yra per daug pavargęs, kad toliau eitų proto pareigas. Taigi jie nesunkiai nusileidžia į alfa būvį ar net pasiekia teta, o tada kuria.

Medituoti vidurdienį paprastai yra sudėtingiau, ypač jei dirbate triukšmingoje kontoroje, prižiūrite būrį viso jūsų dėmesio nuolat reikalaujančių vaikų ar užsiimate kita veikla, kuriai būtinas didelis susitelkimas. Tokiais atvejais jūsų smegenys tikriausiai veikia vidutiniu ar viršutiniu beta bangų diapazonu ir prasprūsti pro duris gali būti nelengva.

Paveikslas 8J. Ši diagrama parodo smegeriŲ bangu spektro ir sąmoningojo ir pasąmoninio proto sąsajas. Atkreipkite dėmesį, kad alfa būsena yra

jungiamoji sgmoningojo proto ir pasąmonės grandis. Kuo smegenų bangos žemesnės, ar lėtesnės, tuo giliau panyrame į pasąmonę; kuo smegenų bangos aukštesnės, ar greitesnės, tuo budresni ir sąmoningesni esame.

Vidinės kontempliatyvios praktikos išmoko protą, kūną ir smegenis būti šioje akimirkoje, užuot nerimastingai laukus kokių nors ateities įvykių. Medituodami taip pat ištraukiame inkarą, siejantį mus su praeitimi, ir išsilaisviname iš emocijų, verčiančių gyventi tą patį pažįstamą gyvenimą, gniaužtų.

Meditacija padės jums ramiai ir palengva lyg plunksnai nukristi nuo daugiaaukščio pastato viršaus. Iš pradžių mokotės atpalaiduoti kūną išlaikydami sutelktą protą. Kai gerai įvaldote šią tarpinę būseną, siekiate aukščiausio tikslo - užmigdyti kūną, pačiam išliekant budriam.

Štai kokia seka viskas turėtų vykti. Jei pradedant jūsų būsena atitinka beta bangų diapazoną (priklausomai nuo streso lygmens ji gali būti tiek žemutinėje, tiek viršutinėje jo dalyje), atsisėdę tiesia nugara, užmerkę akis ir ramiai bei sąmoningai pakvėpavę, susiliesite su savo vidumi ir nuo simpatinės nervų sistemos persijungsite į parasimpati-nę. Nuo išorinės apsaugos sistemos (kai kiekvieną akimirką esate pasirengęs pulti arba sprukti) pereisite prie vidinės apsaugos sistemos (kai energijos ištekliai eikvojami augimui ir atkūrimui). Kūnui atsipalaidavus, smegenų bangos savaime ims lėtėti ir artėti prie alfa diapazono ribų.

Teisingai medituojant, smegenų bangos taps koherentinės ir tvarkingos. Jei prieš meditaciją buvote susitelkę vien į didžiąją trijulę, medituodami užmirštate tiek kūną, tiek visą aplinką, tiek laiką. Pradedate jaustis susijęs su visuma, vientisas ir harmoningas; jus apima sveikesnės ir pakilios emocijos: pasitikėjimas, džiaugsmas ir įkvėpimas.

Jeigu protą apibrėžiame kaip smegenis, apdorojančias skirtingus sąmonės srautus, vadinasi, meditacija padeda sukurti sinchroniškas ir koherentinės proto būsenas.⁴

Jaučiuosi vientisas.

Myliu savo gyvenimą.

Esu spontaniškas.

Man viskas aišku.

Pasitikiu visata.

Paveikslas 8K. Kairiame piešinėlyje smegenys yra harmoningos ir vientisos. Kelios skirtingos jų sritys dirba sinchroniškai ir sukuria tvarkingą išvien veikiančiŲ neurony tinklg bendrijg. Dešiniame piešinėlyje smegenys netvarkingos ir be pusiausvyros. Aibė jų skyrig veikia pavieniui, dėl to smegenyse vyrauja Įtampa ir susiskaidymas.

Ir atvirkščiai, jeigu smegenys įsitempusios, elektrinis jų aktyvumas primins nedarniai grojančių muzikantų orkestrą. Protas veiks neritmiškai, neharmoningai, bus išderintas.

Jūsų darbas - atlikti šedevrą. Jei toliau liksite su šia grupe egocentriškų, susireikšminusių ir triukšmingų muzikantų, įsivaizduojančių, kad būtent jų instrumentas turėtų girdėtis geriausiai, jei kantriai, bet primygtinai reikalausite, kad jie repetuotų kartu ir paklustų jūsų vadovavimui, ateis laikas, kai jie pripažins jus savo vadovu, dirigentu ir pradės groti sutartinai.

Kalbu apie akimirką, kai smegenų bangos taps sinchroniškos, nuo beta diapazono persislinkdamos prie alfa ir teta. Šiuo atveju daugiau individualių neuronų grandinių pradeda tvarkingai bendradarbiauti ir protas darosi vieningesnis. Išlikimo instinktu pagrįstą ribotą, pernelyg įtemptą, įkyrų ir fragmentuotą mąstymą pakeičia atviresnės, ramesnės,pastebėti, jausti, suvokti, įsisąmoninti; taip pat erdvės tūris, tankumas ir svoris. Tai padės jums labiau susitelkti j reikiamus dalykus.

Užuot skubėję nuo vienos pratimo dalies perbėgti prie kitos, palikite tarp jų pakankamus laiko tarpus (pusę minutės ar daugiau). Kūno dalių indukcija, pradedant galva ir baigiant kojų pirštais, arba pasinėrimas į vandenį (pradedant kojų pirštais, baigiant galva) apytikriai turėtų užtrukti apie 20 minučių. Jei anksčiau jau esate meditavę, jums nė neverta aiškinti, kad ilgainiui, sulėtėjus smegenų bangoms ir nusistovėjus ramiai alfa būsenai, prarasite laiko pojūtį, o vidinis pasaulis taps kur kas tikresnis už išorinį.

Atėjo laikas pridėti tris žingsnius, padėsiančius su šaknimis išrauti įprotį būti savimi: atpažinimą, tada prisipažinimą ir paskelbimą bei atsidavimą. Pirmiausia perskaitykite šių žingsnių aprašymą ir atsakykite į susijusius klausimus. Tada bent savaitę skirkite meditacijos užsiėmimams, kurių metu mokysitės pasirinktos indukcijos technikos, galiausiai pereisite prie trijų šiame skyriuje aprašytų žingsnių. Jei po savaitės nesijausite deramai įvaldę šių technikų, skirkite joms tiek laiko, kiek tik prireiks.

Norint ką nors suremontuoti, pirmiausia reikia suprasti, kas yra sugedę. Jums taip pat reikia pažinti savo bėdas ir trūkumus, o tada juos įvardyti. Taip įgausite galios juos pašalinti.

Dauguma žmonių, kuriems teko išgyventi apymirtės patirtį, pasakoja, kad priešais akis jiems prabėgo visas gyvenimas; lyg kino ekrane jie peržiūrėjo visus slaptus ir atvirus poelgius, pamatė užslopintas ir išreikštas emocijas, nutylėtas ir išsakytas mintis, sąmoningas ir nesąmoningas nuostatas. Išvydo save tokius, kokie buvo, ir gavo progą sužinoti, kaip jų mintys, žodžiai ir darbai paveikė visus su jais susijusius asmenis ir aplinką. Šios patirtys padėjo jiems geriau suprasti save ir įskiepijo troškimą tapti geresniais žmonėmis. Bešališkai išvydę save, jie aiškiai suprato, ką nori pakeisti.

Praktikuoti atpažinimo pakopą - tai kiekvieną dieną peržvelgti visą savo gyvenimą. Jei jau esate apdovanoti visomis reikalingomis nervų sistemos priemonėmis, kad suvoktumėte, kokie esate, kodėl to nepadarius prieš mirtį ir naujai neatgimus dar šiame gyvenime? Ugdydami šj įsisąmoninimo gebėjimą, nugalėsite vadinamąją smegenų ir kūno lemtį, - automatines, jus pavergiančias mentalines ir emocines programas.

Iš sapno pabusite tik tapę išties sąmoningi ir suvokiantys. Atsipalaiduodami, nurimdydami mintis ir emocijas, pasikaustydami kantrybe ir atidžiai tirdami senosios asmenybės įpročius, išlaisvinsite subjektyviąją sąmonę nuo įsisenėjusių nuostatų ir kraštutinių emocinių būsenų. Jūsų protas nebe toks, koks buvo, nes žengiate išsivadavimo nuo egocentriškumo grandinių keliu. Ir kai akyla nešališko stebėtojo akimi pamatysite, koks buvote, panorėsite gyventi, nes be galo trokšite rytojaus dieną praleisti kitaip.

Ugdydamiesi kontempliacijos ir savistabos įgūdžius, mokotės atskirti savo sąmonę nuo pasąmoninių programų, charakterizavusių jūsų senąjį aš. Liovęsi būti senuoju aš ir tapę jo stebėtoju, palaisvinate su senąja asmenybe jus rišusius mazgus. Kai padedami metapažinimo gebos (už ją atsakinga galvos smegenų priekakčio žievė) išvystate savo ankstesnę asmenybę, jūsų sąmonė pirmą kartą išsinarplioja iš pasąmoninių programų raizgalynės; įsisąmoninate tai, kas pirmiau tūnojo pasąmonės migloje. Tai pirmas didžiulis žingsnis, tiksliau tariant, šuolis asmenybės pokyčių link.

Tam, kad atskleistumėte ir tyrinėtumėte įvairias senojo aš pu_ses> būtina užduoti galvos smegenų priekakčio žievę sužadinsiančius kl_au_ simus.

Skirkite šiek tiek laiko ir užduokite sau šiuos ar bet kuriuos kitus jums į galvą ateisiančius klausimus. Atsakymus užsirašykite.

Pasirinkite kurią nors jums būdingą nesveiką emocinę ar prot_o būseną - vieną iš įsisenėjusių asmeninių įpročių, kurio norite atsikratyti. Kadangi įsiminti jausmai verčia kūną perimti proto funkcijas, Šį_os _rį_ bojančios emocijos yra atsakingos už automatinius mąstymo procesus, sukuriančius jūsų nuostatas ir varžančius įsitikinimus apie jūsų _Santy_ kius su visomis gyvomis būtybėmis bei aplinka, veikiančius asmeninius suvokimus. Kiekviena iš žemiau išvardytų emocijų yra sukurta išlįkį_mo instinktu grįstų cheminių medžiagų, stiprinančių ego gniaužtus.

Pasirinkite vieną emociją, kuri būtų svarbus jūsų asmenybės dėmuo (ji gali nefigūruoti mano pateiktame sąraše) ir kurią norėtumėte pašalinti iš atminties. Patariu užsirašyti šią emociją, nes dirbsite su ja šioje ir vėlesnėse meditacijos pakopose.

Perskaitę šiuos pavyzdžius dauguma žmonių klausia: „Ar galima pasirinkti daugiau nei vieną?" Iš pradžių svarbu susitelkti į kurią nors vieną emociją. Bet kokiu atveju visos jos yra susijusios tarpusavyje neurologiškai ir chemiškai. Ar niekada nepastebėjote, kad supykę taip pat pajuntate ir neviltį; nusivylę imate neapkęsti; neapkęsdami smerkiate ir kritikuojate; kritikuodami pavydite; pavydėdami jaučiatės nesaugūs; nesaugumas skatina jus varžytis; varžydamiesi mąstote tik apie save, esate egoistiški? Visas šias emocijas ir proto būsenas įplieskia tos pačios išlikimo instinkto generuojamos cheminės medžiagos.

Kita vertus, taip pat viskas vyksta ir kalbant apie pakilias proto būsenas bei emocijas. Džiaugdamiesi mylite; mylėdami jaučiatės laisvi; laisvės pojūtis jus įkvepia; įkvėpimas išlaisvina kūrybingumą; kūrybingumas suteikia drąsos rizikuoti... ir taip toliau. Visų šių jausmų pagrindas yra cheminės medžiagos, darančios įtaką jūsų mąstysenai ir elgsenai.

Sakykime, kad pasirinkote dirbti su dažnai pasikartojančia pykčio emocija. Pašalinus pyktį iš atminties, visos kitos ribojančios emocijos irgi pamažu praras savo galią. Atsikratę įpročio pykti dėl kiekvienos smulkmenos, rečiau jausitės nusivylę, mažiau nekęsite, smerksite, pa-vydėsite ir taip toliau.

Gera žinia yra ta, kad tokiu būdu tramdote kūną ir verčiate atsisakyti nesąmoningų proto funkcijų. Dėl šios priežasties, jums permainius vieną žalingų emocinių būsenų, kūnas ir jo reakcijos taps lengviau valdomos ir galėsite pakeisti daugelį kitų asmenybės bruožų.

Užmerkite akis ir pamąstykite, kaip jaučiatės, kai jus užplūsta kokia nors konkreti emocija. Pasistenkite pajusti, kokius kūniškus pojūčius ji sukelia. Įvairūs pojūčiai siejasi su skirtingomis emocijomis. Norėčiau, kad įsisąmonintumėte visus šiuos fizinius ženklus. Galbūt jus išpila karštis, parausta veidas, suirztate, pajuntate kūne įtampą, silpnumą, netenkate pasitikėjimo, gerklėje atsiranda smaugimo pojūtis? Tirkite savo kūną ir stebėkite, kurioje vietoje jaučiate tą emociją. (Nenusigąskite, jei jokių fizinių pojūčių nejaučiate; paprasčiausiai atminkite, ką norite pakeisti savyje. Pats stebėjimo veiksmas keičia jus.)

Suvokite dabartinę savo kūno būseną. Ar pasikeitė jūsų kvėpavimo ritmas? Galbūt jums sunku nusėdėti vienoje vietoje, nekantraujate? Gal jums ką nors skauda? Jei taip, kokią emociją atitiktų šis skausmas? Stebėkite, kokie fiziologiniai procesai vyksta šiuo metu, ir nesistenkite nuo jų pabėgti. Būkite su jais. Daugybė įvairiausių kūniškų pojūčių virsta emocija, kai įvardijate ją pykčiu, baime, liūdesiu ar panašiai. Todėl susitelkite į visus šiuos jausmus ir fizinius pojūčius, sukuriančius nepageidaujamą emociją.

Leiskite sau pajusti tą emociją ir nesileiskite atitraukiami ar išblaškomi. Nemėginkite jos atsikratyti ar nustumti tolyn nuo savęs. Juk ir taip beveik visą gyvenimą bėgote nuo šio jausmo. Siekdami jį nuvyti,išmėginote visas įmanomas išorines priemones. Suvokite šią emocijiĮ, jauskite ją kaip kūne pulsuojančią energiją.

Si emocija vertė jus savintis visas aplinkos detales ir iš jų lipdytis tapatybę. Šio jausmo skatinami kūrėte idealą pasauliui, o ne sau.

Jūsų pasirinktas jausmas atspindi tikrąją jūsų asmenybę. Pripažinkite tai. Tai viena iš daugelio jūsų asmenybės kaukių, su kuriomis taip susigyvenote, kad jau nebeatskiriate nuo savęs. Viskas prasidėjo nuo emocinės reakcijos į kažkokį nutikimą; ši reakcija kartojosi ir tapo nuotaika, pastaroji virto temperamentu, kuris suformavo asmenybę. Emocija giliai įsišaknijo jūsų atmintyje ir nepalieka vietos ateičiai. Per šią emociją esate protiškai ir fiziškai susietas su praeitimi.

Jeigu emocija yra galutinis patirties rezultatas, kiekvieną dieną išgyvendami tą pačią emociją, apgaudinėjote savo kūną - vertėte jį manyti, kad išorinis pasaulis nesikeičia. Įvarydami jį į tokį užburtą ratą, atimate iš savęs galimybę keistis ir vystytis. Kasdien patirdami tą pačią emociją, mąstyti tegalite apie praeitį.

kūne pasąmoningai įsitvirtinę įsiminti jausmai. Nusistatymas, ar pozicija, - tai minčių, susijusių su jausmu, grandinė. Jį pagimdo nuolat besikartojantys minčių ir jausmų, jausmų ir minčių ciklai. Todėl būtina apibrėžti šį konkrečios emocinės priklausomybės palaikomą nervų sistemoje įsišaknijusį įprotį.

Įsisąmoninkite savo mąstyseną (proto būseną), kai jus užplūsta nepageidaujama emocija, kurią norite pakeisti. Galbūt rasite šią būseną žemiau pateiktame sąraše, be abejo, galite pasirinkti bet kurį kitą į jį nepatekusį ribojantį proto būvį. Svarbu, kad jis sietųsi su anksčiau įvardyta nepageidaujama emocija. Kadangi viena emocija gali sukurti kelias skirtingas proto būsenas, užsirašykite vieną ar dvi iš jų. Su jomis dirbsite tolesnėse pakopose.

Nesgžiningumas Siekis valdyti Pasipūtimas

Nenatūralumas Skubėjimas

Perdėtas susitelkimas j save

Jautrumas Nejautrumas

Tada užduokite sau paprastą klausimą: „Kokias mintis sužadina šis jausmas?"

Tarkime, norite išsilaisvinti iš pykčio. Paklauskite savęs: „Kokią poziciją užimu pykdamas?" Galbūt nuspręsite, kad tokiomis akimirkomis siekiate valdyti arba paniekinti kitus. Galbūt tuomet esate labai susireikšminįs. Lygiai taip pat analizuokite, siekdami atsikratyti baimės: šiuo atveju jūsų proto būsena gali būti nerimastinga, beviltiška ar panašiai. Kančia gali pastūmėti jus į depresiją, apatiją, apmaudą, tokiomis aplinkybėmis dažnai susitapatinama su aukos vaidmeniu.

Dabar įsisąmoninkite arba atminkite, kokios mintys sukasi jūsų galvoje, apnikus pasirinktai nepageidaujamai emocijai. Kokią proto būseną ji kuria? Žinokite, kad šis jausmas daro įtaką visiems jūsų poelgiams. Įvairios proto būsenos atstovauja nusistatymui, kurį palaiko

Siekis varžytis

Pojūtis, kad esu aplinkybig auka

Skundai, verkšlenimas

Kaltinimai

Sumišimas

Išsiblaškymas

Savigaila

Neviltis

Jei kokia nors emocija ėmė vyrauti, didžioji jūsų poelgių, pasirinkimų ir veiksmų dalis yra šios emocijos sukurtos proto būsenos išdava.Taigi mąstysite ir veiksite nuspėjamai, šabloniškai. Esant tokiai padėčiai, apie naują ateitį neverta nė kalbėti - jūs tik atkartosite tą pačią praeitį. Atėjo laikas nusiimti akinius spalvotais stiklais ir nustoti dairiusis po pasaulį pro praeities filtrą. Jums tereikia suvokti tą emocinę nuostatą ir stebėti ją, nesiimant jokių veiksmų.

Jus ką tik identifikavote nepageidaujamą emociją ir ją atitinkančią proto būseną. Tačiau, prieš imdamiesi praktinių priemonių, padėsiančių atsisveikinti su šia proto būsena, turite išsiaiškinti kelis kitus žingsnius...

Leisdami sau būti pažeidžiamiems, pakylate anapus jutimų plotmės ir susiliečiate su visatos sąmone, savo gyvybės šaltiniu. Prisipažin-dami šiai aukštesniajai sąmonei, koks buvote, ką visą laiką slėpėte ir ką norite pakeisti savyje, užmezgate su ja ryšį.

Atvirai išsakyti, kokie iš tikrųjų esame, kokias klaidas praeityje padarėme, ir prašyti, kad mus priimtų, žmonėms yra vienas sunkiausių dalykų. Tik pamąstykite, kaip jautėtės vaikystėje, kai tekdavo pripažinti nusižengus tėvams, mokytojams ar draugui. Ar dabar kas nors pasikeitė? Ar kaltė, gėda ir pyktis jus užplūsta patekus j panašias situacijas? Greičiausiai ir dabar patiriate šiuos jausmus, tik ne taip aštriai.

Trečiąjį žingsnį įmanoma žengti dėl to, kad šiuo atveju pripažįstame savo klaidas ir trūkumus aukštesniajai galiai, o ne kokiam kitam ydingam žmogui. Esmė ta, kad prisipažindami sau ir visatos galiai nieko neprarandate ir nesulaukiatey'0&/0.? bausmės, jokio pasmerkimo, jokią kaltinimą; galite būti tikras, kad su jumis nebus suvedinėjamos jokios sąskaitos. Si galia jūsų neprakeiks, neatstums, neišvarys, nepradės jumis manipuliuoti ir... nenustos mylėti.

Visi šie paminėti veiksmai kyla iš senos Dievo sampratos - Dievo, kuris buvo sumažintas iki paveikslo žmogaus, visiškai panirusio į savo rūpesčius ir džiaugsmus, pomėgius ir antipatijas, įsipainiojusio gėrio ir blogio, sėkmės ir nesėkmės, meilės ir neapykantos, dangaus ir rojaus,skausmo ir malonumo sampratas. Turite gerai suprasti šio tradicinio modelio trūkumus, nes į susitikimą su aukštesniąja galia reikia ateiti nauja sąmone.

Paslaptį, su kuria susiliesite, galima vadinti įgimta nuovoka, či, dieviškuoju protu, dvasia, kvantiniu lauku, gyvybine jėga, begaliniu protu, stebėtoju, visatos protu, neregima galia, kosmine energija ar aukštesniąja galia. Kad ir kokį pavadinimą pasirinktumėte, supraskite, kad ši energija - tai jūsų viduje ir išorėje esantis beribis galios šaltinis, iš kurio semiatės jėgų ir įkvėpimo visiems savo kūriniams.

Si energija, ši besąlygiška meilė yra mūsų pačių esmė ir ji tiesiog negali teisti, bausti, gąsdinti ar kitaip engti jokios gyvybės apraiškos, nes šitaip elgdamasi ji teistų, baustų, gąsdintų ar engtų save.

Ji tik myli, atjaučia ir supranta. Ši energija apie jus jau žino viską ir jūs esate tas, kuriam reikia dėti pastangas ir išsiugdyti santykius su. ja. Ji stebėjo jus nuo pat jūsų sukūrimo akimirkos. Jūs esate jos pratęsimas.

Ji kantriai ir viltingai laukia... laukia, kol tapsite laimingi. O jeigu jums labiau patinka sielvartauti ir kentėti, ji suteikia tokią galimybę. Štai kaip ji myli jus.

Šis neregimas laukas yra neįsivaizduojamai išmintingas, nes yra visur ir viskas yra jame. Jis persmelkęs erdvę ir laiką, jame į viena susilieja praeitis, dabartis ir ateitis. Jame įrašytos visos amžinybės mintys, troškimai, svajonės, patirtys, išmintis, raida ir pažinimas. Tai begalinis, neapčiuopiamas, daugiamatis informacijos laukas. Jis „žino" kur kas daugiau už jus ar mane (nors mums kartais atrodo, kad esame kone

Sakykime, trokštate būti laimingas ir kiekvieną dieną prašote to visatos. Tačiau taip gerai įsiminėte kančią, kad be paliovos unkščiate ir verkšlenate, kaltinate visus dėl savo savijautos, teisinate bet kokius savo poelgius ir slankioj ate gailėdamiesi savęs. Argi nematote, kad skelbiate norįs tik džiaugtis, tačiau visiems rodote, kad esate auka? Jūsų protas ir kūnas kertasi tarpusavyje. Vieną akimirką mąstote vienaip, tačiau likusią dienos dalį - visiškai kitaip. Ar pajėgsite nuolankiai ir nuoširdžiai

pripažinti, koks žmogus buvote, ką slėpėte ir ką savyje norite pakeisti, kad atmestumėte nebūtiną skausmą ir kančią, kol dar nesukūrėte savo tikrovėje atitinkamų patirčių? Tokiu atveju išmintingiausia bus neilgam palikti savo pažįstamą asmenybę ir, pagarbiai bei džiaugsmingai nusiteikus, pasibelsti į begalybės duris. Keiskimės su džiaugsmu, o ne skausmo perkreiptu veidu.

Užsimerkite ir nusiraminkite. Pajuskite aukštesniosios sąmonės platybes, suvokite save ir pradėkite jai pasakoti, koks buvote. Atvirai ir tiesiai kalbėdamiesi pasistenkite rasti ryšį su šiuo savo gyvybės šaltiniu. Pasidalykite su juo istorijų, kurias nešiojatės prote, smulkmenomis. Užsirašydami atėjusias mintis padėsite sau atlikti tolesnius žingsnius.

• Deduosi esąs laimingas, bet iš tikrųjų kenčiu, nes jaučiuosi vienišas.

• Nenoriu, kad kas nors sužinotų, jog jaučiuosi labai kaltas, dėl to me
luoju visiems ir sau.

• Apgaudinėju žmones, kad jiems patikčiau ir nesijausčiau nemyli
mas, nevertas.

• Niekaip negaliu atsikratyti savigailos. Nuolat ir be atvangos gailiuo
si savęs ir dėl visko apgailestauju, nes neįsivaizduoju, kaip galėčiau
jaustis kitaip.

• Visą gyvenimą jaučiausi esąs nevykėlis, todėl iš paskutiniųjų sten
giuosi pasirodyti geresnis už kitus.

Šioje meditacijos pakopoje turėsite balsu pasakyti, koks buvote ir kokias savo savybes slėpėte. Atskleisite tiesą apie save, palaidosite praeitį ir užversite plyšį tarp pasauliui skirto vaizdinio ir tikrosios savo asmenybės. Atmesite apgaulingą išorę ir nuolatines pastangas būti kažkuo kitu. Garsiai pareikšdami tiesą apie save, sutraukysite emocinius saitus ir prisirišimus prie šio išorinio vaizdinio, priklausomybę nuo jo.

Praktinių seminarų, kuriuos vedu visame pasaulyje, dalyviams žengti šį žingsnį būna visų sunkiausia. Iš tikrųjų niekas nenori atsiverti kitiems ir pasirodyti, kas jie tokie. Žmogus vargais negalais susikuria išorinį vaizdinį ir nori jį išsaugoti. Tačiau jam palaikyti, kaip patys turėjote progos įsitikinti, tenka išeikvoti milžinišką energijos kiekį. O energiją protingiau pasitaupyti kitkam.

Atminkite, kad emocijos yra energija, persmelkianti ir apipinan-ti visas jūsų patirtis, viską, su kuo sąveikaujate išoriniame gyvenime. Emocinė energija susieja jus su pažįstamais asmenimis, daiktais, vietomis ir įtvirtina jūsų ego - laikote save konkrečia asmenybe, turinčia savo aplinką.

Tarkime, ko nors nekenčiate. Ši neapykanta susieja jus su tuo asmeniu. Emociniai saitai neleidžia tam individui išeiti iš jūsų gyveninio, kad toliau galėtumėte puoselėti neapykantą ir įtvirtintumėte atitinkamą savo asmenybės pusę. Kitaip sakant, naudojatės tuo asmeniu palaikydami priklausomybę nuo neapykantos. Dabar jums jau turėjo paaiškėti, kad ši neapykanta pirmiausia žaloja jus pačius. Smegenims išskiriant tam tikras chemines medžiagas, jūs išties nekenčiate savęs. Balsu išsakydami tiesą apie save, išsivaduojate nuo neapykantos (ar kitos ribojančios emocijos) ir palaisvinate su tuo asmeniu ar aplinkybėmis siejančius saitus.

Jei atsimenate antroje dalyje išnagrinėtą plyšio sampratą, žinote, kad dauguma žmonių save suvokia remdamiesi aplinka. Todėl atvirai paskelbdami savo priklausomybę nuo kokios nors emocijos, susigrąži- nate emocinių saitų su visa aplinka sukaustytą energiją. Šis sąmoningas pareiškimas išlaisvins jus nuo senojo aš.

Be to, tiesiai prisipažindami savo trūkumus ir sąmoningai atskleisdami tai, ką slėpėte, atleidžiate kūną nuo proto pareigų; dėl to plyšys tarp pasauliui skirto jūsų asmenybės vaizdinio ir tikrosios asmenybės ima vertis. Žodžiais išreiškę, koks žmogus buvote, išlaisvinate ir kūne sukauptą energiją. Vėliau medituodami galėsite panaudoti ją naujajam aš ir naujam gyvenimui kurti.

Šitaip išsivaduosite nuo bet kokio tapatinimosi su išorine aplinka ir atrasite save tokį, koks išties esate. Atkirsite energinius saitus (emocines priklausomybes), siejančius su visais išorinio pasaulio dėmenimis. Taigi prisipažinimas yra vidinis, o paskelbimas — išorinis šio žingsnio aspektas.

Atėjo laikas sulieti šią trečiojo žingsnio dalį su ankstesne. Atminkite, kad jos turi tapti vientisu ir nepertraukiamu vyksmu. Jei, pavyzdžiui, pasirinkote dirbti su pykčiu, galite balsu ištarti: „Visą gyvenimą buvau piktas žmogus."

Neužmirškite, kodėl tai darote. Ramiai sėdėdami užmerktomis akimis švelniai paskelbsite jus varžančią emociją —pyktį.

Gali būti, kad rengdamiesi paskelbti nepageidaujamą emociją ir tai atlikdami jausitės ne itin smagiai. Kad ir kaip nemalonu būtų, šią emociją vis tiek paskelbkite - tai kūnas priešinasi jums.

Viską teisingai atlikę turėtumėte pajusti įkvėpimą, pakilią nuotaiką ir energijos antplūdį. Nelaužykite pernelyg sau galvos, ženkite šį žingsnį lengvai ir nerūpestingai. Žinokite, kad tiesa jus išlaisvins.

Kol kas dar nepulkite medituoti. Jūs ką tik sužinojote, kaip atpažinti nepageidaujamą emociją ir ją atitinkančią proto būseną, tada pripažinote ją viduje ir paskelbėte išorei. Tačiau dar liko išmokti vieną žingsnį, po kurio galėsite visus juos sujungti į antrosios savaitės meditaciją...

Atsiduokite aukštesniajai galiai - tegu ji išsprendžia jūsų bėdas ir trūkumus

Atsidavimas yra paskutinis šio etapo, kuriame su šaknimis raunate įprotį būti savimi, žingsnis.

Dauguma mūsų priešinasi atsidavimo idėjai ir nieku gyvu nenori leistis kitų valdomi. Atsimenant, kad šiuo atveju atsiduoti reikės ne kam kitam, o savo Šaltiniui, Begalinei Išminčiai, padaryti tai turėtų būti daug lengviau.

Einšteinas yra pasakęs, kad neįmanoma išspręsti problemos liekant tame pačiame sąmonės lygmenyje, kuriame ji buvo sukurta. Už visas jūsų bėdas ir trūkumus atsakinga dabartinė ribota proto būsena. Kodėl nesikreipus pagalbos į aukštesniąją ir išradingesnę sąmonę, kodėl nepaprašius, kad ji padėtų jums susitvarkyti su kuria nors jūsų paties puse? Kadangi toje beribėje galimybių jūroje egzistuoja visos įmanomos galimybės, jūs nuolankiai paprašote pašalinti trūkumus kitaip, nei pats iki šiol mėginote jų atsikratyti. Pripažinkite, kad kol kas neradote būdo pasikeisti, kad visos jūsų pastangos išspręsti gyvenimo

nesklandumus kol kas nedavė vaisių, - taigi pats laikas susisiekti su aukštesniais ištekliais.

Egocentriška sąmonė nepajėgi rasti išeitį. Ji paskendusi prieštaravimuose, apraizgyta emocinės priklausomybių energijos, todėl mąsto, veikia ir jaučia pagal tuos pačius nesunkiai nuspėjamus modelius. Ji gali sukurti tik dar daugiau to, ko jums ir taip netrūksta.

Virsmas įvyks subjektyviajam protui visiškai nenuspėjamu būdu. Aukštesnioji sąmonė aukštesniąja vadinama dėl to, kad mato jus ir visas jūsų gyvenimo versijas iš daug aukščiau. Ji regi galimybes, apie kurias niekada nė nepagalvojote, nes buvote pernelyg įsitraukęs į iš anksto užprogramuotą sapną.

Vis dėlto nepakanka vien pasakyti: aš atsidaviau objektyviosios sąmonės globai. Jei toliau šoksime pagal savo praeities įpročių dūdelę, objektyvioji sąmonė negalės mums niekuo padėti ir toliau gyvensime kaip gyvenę. Tokiu atveju mūsų laisva valia (juk turime ją!) nubrauks visas jos pastangas.

Dauguma mūsų neduoda šiam protui pasireikšti, nes stengiasi spręsti savo bėdas neatsisakydami pasąmonės valdomos įprastos gyvensenos. Taip patys stojame sau skersai kelio. Paprastai esame linkę laukti, kol ego priveda mus iki liepto galo ir toliau eiti nebėra kur. Tik tada pagaliau atsiduodame ir sulaukiame pagalbos.

Neįmanoma atsiduoti ir kartu stengtis suvaldyti įvykių eigą. Atsiduodant būtina atmesti savo ribotas žinias, įsitikinimus ir nusistatymus, ypač nuomones, kaip reikėtų spręsti esamą problemą. Tikras atsidavimas reiškia atsisakymą kontroliuoti - ego atsisakymą; pasikliaukite, kad viskuo bus pasirūpinta (net jei nežinote kaip), ir leiskite šiai visažinei, mylinčiai sąmonei surasti jums geriausią sprendimą. Turite įsisąmoninti, kad ši neregima galia yra tikra, kad ji suvokia jus ir gali pasirūpinti visomis jūsų asmenybės pusėmis. Tada ji sutvarkys jūsų gyvenimą taip, kad jums būtų geriausia.

Atiduodant aukštesniajam protui atpažintą, prisipažintą bei paskelbtą emociją ir prašant jo pagalbos jums nereikės:

Maža to, jums neprireiks kelti savo aukštesniajam protui tokių sąlygų, kaip antai: „Turėtum padaryti taip, kad..." arba „Būtų geriau, jeigu..." Nėra jokio reikalo aiškinti šiai giliausiai esmei, kaip ką daryti. O jei bandytumėte, vadinasi, vėl įsmukote į senas vėžes ir elgiatės senu papratimu. Tokiu atveju aukštesnysis protas nebesikiš į jūsų gyvenimą, nes kitaip jam tektų eiti prieš jūsų laisvą valią. Kodėl jums pačiam laisva valia netarus: „Teesie tavo valia"?

Džiaugsmingai atiduokite nepageidaujamą emociją savo esmei ir žinokite, kad ji priims jūsų emociją. Kai jūsų valia susiderina su visatos sąmonės valia, kai jūsų protas susiderina su jos protu ir kai jūsų meilė susiderina su jos meile jums... ji atsiliepia.

Pastebėsiu, kad atsidavimo aktas turi šalutinį poveikį. Išties atsidavę pajusite:

Jei jaučiate džiaugsmą, jūs jau priėmėte trokštamą ateities tikrovę. Jei gyvenate taip, lyg į jūsų maldas jau būtų atsakyta, aukštesnysis protas padarys viską, kas įmanoma, kad jūsų gyvenimas persimainytų pačiu netikėčiausiu būdu.

Kas būtų, jei žinotumėte, kad jus dominančiu klausimu visiškai pasirūpinta? Jei būtumėte tikras, kad netrukus jus ištiks jaudinantis ir nuostabus įvykis? Jei žinotumėte tai nekamuojami jokių abejonių, nebūtų nė mažiausios dingsties nerimauti, liūdėti, bijoti ir nervintis. Jaustumėtės lyg ant sparnų. Džiugiai lauktumėte ateities.

Argi jūsų neužlietų laimės banga, jei pasakyčiau, kad po savaitės vešiuosi jus į Havajus, ir žinotumėte, kad nejuokauju? Jūsų kūne prasidėtų fiziologiniai pokyčiai dar prieš realią patirtį. Galima tarti, kad kvantinis protas yra lyg didžiulis veidrodis. Taigi jus supantis išorinis pasaulis yra jūsų vidinės tikrovės atspindys. Svarbiausias dalykas, kurį galima suvokti apie aukštesnįjį protą (ir įtvirtinti šį suvokimą atitinkamais sinapsiniais ryšiais), -jisyra realus.

pagerėjusią sveikatą, su visatos protu susijusi pasąmonė im.i l • < > minių medžiagų pusiausvyrą kūne. Tas pat principas galioj.i u • atveju. Tikėkite, kad kvantinis protas atsilieps ir jums padės.

Pradėdami abejoti, nerimauti, jaudintis, netikėti ar įtempi.u n> . lizuoti, kaip įmanoma sulaukti šios pagalbos, ištrinate visa, 1<.| Im oti padaręs. Vėl grįžtate prie senų įpročių. Užkertate kelią aukštesuiosin galios pagalbai. Jūsų emocijos ir tikėjimo kvantinėmis galimybemll stygius nutraukė ryšį su ateitimi, kurią jums rengė dieviškasis proi.is.

Susivokę, kad tai nutiko, turite atgauti tvirtą nusiteikimą. Kalinkite su kvantiniu protu taip, tarsi jis labai gerai jus pažinotų, labai jus mylėtų ir jumis rūpintųsi... nes taip išties yra.

Rengdamiesi šiam pokalbiui, užsirašykite, ką norėtumėte pasakyti žodžiais reikšdami atsidavimą.

Manyje esantis visatos prote, atleidžiu sau už nerimastavimą ir jaudinimąsi, už smulkmeniškus rūpesčius. Visus juos atiduodu tau. Tikiu, kad turi galios išspręsti juos daug geriau, nei pats sugebėčiau. Sutvarkyk mano gyvenimą taip, kad durys atsivertų.

Vidine sąmone, perleidžiu tau visas savo kančias ir savigailą. Jau seniai esu susipainiojęs savo mintyse ir veiksmuose. Leidžiu tau įsikišti ir tinkamiausiu būdu atvesti mane į didingesnį gyvenimą.

Pasirenkite atsiduoti. Peržvelkite savo užrašus, kad atmintumėte, kokie trūkumai labiausiai jus vargina. Užsimerkite ir pajuskite, ką norite pasakyti aukštesniajam protui. Kuo labiau susitelksite, tuo veiksmingesnė bus ši praktika. Pradėję sakyti savo maldą, atminkite, kad aukštesnioji sąmonė jus regi ir suvokia; ji pastebi visas jūsų mintis, veiksmus ir jausmus.

Tada prašykite visatos sąmonės, kad paimtų šią negatyvią jūsų dalį ir pozityviai permainytų. Tai tarę, perduokite ją aukštesniajam protui. Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad atidaro šio proto duris ir įleidžia vidun juos trikdančią savybę, kiti perduoda ją mintyse užrašę ant lapelio, kai kurie nepageidaujamą savo pusę įdeda į gražią dėželę, o tada leidžia jai išnykti aukštesniajame prote. Svarbus ne šis vaizdinys - jį galite pasirinkti kokį tik norite, - svarbu, kad jis padėtų jums išties perleisti tą savybę savo giluminei esmei. Aš paleidžiu ją ir tiek.

Atlikdami šią meditaciją turėtumėte pajusti ryšį su mylinčia visatos sąmone. Jos padedamas pradėsite išties vaduotis nuo senojo aš. Kuo ryžtingiau tvarkysitės su mintimis ir jausite stipresnį išsilaisvinimo nuo trūkumų džiaugsmą, tuo labiau susiderinsite su aukštesniąja valia, jos protu ir meile.

Dėkokite. Baigę sakyti maldas, nepamirškite padėkoti už pagalbą. Taip elgdamiesi pasiunčiate į kvantinį lauką signalą, skelbiantį, kad jūsų ketinimas jau išsipildė. Norint ką nors gauti, svarbiausia būti dėkingam.

1 žingsnis: pirmiausia atlikite pasirinktą indukcijos techniką ir
stenkitės vis labiau priprasti prie šio būdo susiliesti su pasąmone.

2 žingsnis: įsisąmoninę, ką norite savyje pakeisti, atpažinkite
savo trūkumus. Kitaip tariant, išskirkite konkrečią emociją, kurią nori
te ištrinti iš atminties, ir tirkite, kokias nuostatas ji skatina.

3 žingsnis: prisipažinkite viduje glūdinčiai aukštesniajai galiai,
koks buvote, ką nuo visų slėpėte ir ką norite pakeisti. Tada išoriškai
paskelbkite, kokios emocijos vergas iki šiol buvote, kad išlaisvintu
mėte kūną nuo nesąmoningų programų ir sutraukytumėte saitus su
savo aplinkos dėmenimis.

4 žingsnis: galiausiai atsiduokite aukštesniajam protui, sykiu
perleisdami jam ribojančią būseną; prašykite, kad jis permainytų šią
būseną jums tinkamiausiu būdu.

Reguliariai praktikuokite šiuos žingsnius, kol išmoksite juos taip gerai, kad jie susilies į vientisą ir sklandų vyksmą. Tada galėsite judėti toliau.

Turėkite omenyje, kad papildydami meditaciją naujomis pakopomis, visada pradėsite nuo šių ką tik išmoktų keturių sąmoningų žingsnių.

Dabar jau esate pasirengę antrosios savaitės meditacijai. Čia pateikiu glaustą praktikos santrauką. Jei jau įsidėmėjote šiuos veiksmus skaitydami ir užsirašinėdami, paprasčiausiai pakartokite visa tai meditacijos metu. Rezultatai jus greičiausiai nustebins.

Šiuo metu formuojasi naujas mokslas, suteikiantis kiekvienam žmogui galimybę susikurti norimą tikrovę.

Nemanykite, kad genai pasmerkė jus visą likusį gyvenimą praleisti taip, kaip dabar jį leidžiate, ar blogiau. Šiuo metu formuojasi naujas mokslas, suteikiantis kiekvienam žmogui galimybę susikurti norimą tikrovę.

Jaučiuosi vientisas.

Myliu savo gyvenimg

Esu spontaniškas.

Man viskas aišku.

Pasitikiu visata.

Vidinės kontempliatyvios praktikos išmoko protą, kūną ir smegenis būti šioje akimirkoje, užuot nerimastingai laukus kokių nors ateities įvykių. Medituodami taip pat ištraukiame inkarą, siejantį mus su praeitimi, ir išsilaisviname iš emocijų, verčiančių gyventi tą patį pažįstamą gyvenimą, gniaužtų.

Meditacija padės jums ramiai ir palengva lyg plunksnai nukristi nuo daugiaaukščio pastato viršaus. IŠ pradžių mokotės atpalaiduoti kūną išlaikydami sutelktą protą. Kai gerai įvaldote šią tarpinę būseną, siekiate aukščiausio tikslo — užmigdyti kūną, pačiam išliekant budriam.

Jeigu protą apibrėžiame kaip smegenis, apdorojančias skirtingus •sąmonės srautus, vadinasi, meditacija padeda sukurti sinchroniškas ir koherentinės proto būsenas.⁴

Paveikslas 8K. Kairiame piešinėlyje smegenys yra harmoningos ir vientisos. Kelios skirtingos jų sritys dirba sinchroniškai ir sukuria tvarkingą išvien veikiančiu neuronu tinklŲ bendrijg. Dešiniame piešinėlyje smegenys netvarkingos ir be pusiausvyros. Aibė jų skyriŲ veikia pavieniui, dėl to smegenyse vyrauja [tampa ir susiskaidymas.

Ir atvirkščiai, jeigu smegenys įsitempusios, elektrinis jų aktyvumas primins nedarniai grojančių muzikantų orkestrą. Protas veiks neritmiškai, neharmoningai, bus išderintas.

Jūsų darbas — atlikti šedevrą. Jei toliau liksite su šia grupe egocentriškų, susireikšminusių ir triukšmingų muzikantų, įsivaizduojančių, kad būtent jų instrumentas turėtų girdėtis geriausiai, jei kantriai, bet primygtinai reikalausite, kad jie repetuotų kartu ir paklustų jūsų vadovavimui, ateis laikas, kai jie pripažins jus savo vadovu, dirigentu ir pradės groti sutartinai.

vientisos, dabartį ir jos aktualijas atspindinčios, tvarkingos, kūrybingos ir paprastos mintys. Toks būties būvis mums ir yra pats natūraliausias. Pažvelkite į paveikslą 221 psl. ir palyginkite, kuo skiriasi koheren-tinės ir nekoherentinės sniegenų bangos.

Sis naujas tvarkingas ir sinchroniškas smegenų signalas kūnui suderina skirtingas sistemas bei sukuria homeostazės būseną: širdies ir kraujagyslių sistema, virškinimo ir imuninė sistemos taip pat pradeda veikti išvien. Nervų sistemai persitvarkius, milžiniški energijos kiekiai, anksčiau eikvoti išlikimui užtikrinti, dabar gali būti panaudoti kūrimui. Kūnas pradeda sveikti.

Pavyzdžiui, vienas mano paskaitų klausęs vyras, vardu Chosė, papasakojo apie pirmąją savo pažintį su meditacija. Tuo metu visą jo kairės rankos delną buvo nusėjusios alyvuogės dydžio karpos. Dėl to jis taip gėdijosi, kad dažniausiai vaikščiojo įsikišęs šią ranką į kišenę.

Vieną dieną pažįstamas davė jam knygą apie meditaciją. Knyga patarė paprasčiausiai susitelkti į kvėpavimą ir leisti protui plėstis bei išeiti už kūno ribų. Vieną vakarą Chosė nusprendė išbandyti šią meditaciją. Po minutėlės įtampą ir vidinį susigūžimą pakeitė daug atviresnė būsena, viduje jis jautėsi išsiplėtęs ir kartu susitelkęs. Jis ištuštino savo asmenybę nuo įprastų minčių ir jausmų, kurių pagrindas buvo ego ir, ėmęs naujai suvokti save, įsileido vidun naujas mintis bei jausmus. Ir to užteko.

Kitą rytą pabudęs Chosė pamatė, kad visos dešimt karpų dingo. Apstulbęs ir nesitverdamas džiaugsmu net ėmė ieškoti jų po antklode - taip sunku jam buvo patikėti, kad jų neliko. Vyras iki šiol nesuprantąs, kur tos karpos pasidėjo. Pasakiau jam, kad jos sugrįžo į kvantinį lauką, iš kui ir buvo atėjusios. Iškėliau mintį, kad visatos protas, palaikantis darną jo kūne, pašalino nedarnos apraiškas, idant kūnas atspindėtų koherentini; proto būseną. Kai naujasis subjektyvus ir vientisas protas susiderino su objektyviu aukštesniuoju protu, pastaroji vidinė galia jį išgydė.

Visa tai nutiko, nes vyras liovėsi stengęsis viską kontroliuoti ir užmiršo save, savo kūną, visus išorinius objektus ir laiką — atitraukė dėmesį nuo nedarnos ir sutelkė jį į darną... jo sąmonė persijungė nuo išlikimo prie kūrimo... nuo gūžimosi prie plėtros... nuo padriko būvio prie koherencijos. Tada neribota sąmonė atkūrė kūne pusiausvyrą ir jis išgijo.

Seminaruose dažnai prašau dalyvių papasakoti, kaip pasikeitė jų pačių gyvenimai pradėjus medituoti. Štai kaip neįtikėtiną savo patyrimą nusakė psichoterapeute iš Kanados miesto Monrealio.

Didžiąją brandaus gyvenimo dalį Monika praleido nuolatos ko nors stokodama. Jai stigo pinigų. Stokojo energijos. Trūko laiko užsiimti mėgstama veikla. Galiausiai jai pasidarė suvis striuka: padidėjo nuomos mokestis už patalpas (namai buvo per maži, kad pakaktų vietos įsirengti kabinetą), jiedu su vyru neįstengė apmokėti sūnaus mokslų pasirinktame koledže, reikėjo keisti skalbimo mašiną, maža to, dėl susiklosčiusios prastos ekonominės padėties keli Monikos klientai atsisakė jos paslaugų.

Vieną dieną medituodama šioje knygoje aprašytu būdu ir svarstydama, ką daryti, Monika suprato nebegalinti toliau lankstytis ir kęsti likimo smūgių, ramstydama savo gyvenimą pseudopozityvia galvosena, kaip antai: nepasisekė, bet galėjo būti ir blogiau. Moteris suvokė, kad visus sprendimus priimdavo veikiama minčių apie nepriteklius — laiko, pinigų ir energijos stygių. Ji įsiminė šį būties būvį; stygius tapo jos asmenybe. Savo inertiškumą ji taikliai nusakė žodžiais: „Kas bus, tas bus." Ironiška, kad Monika stengėsi padėti klientams atsikratyti tų pa-Sių būdo bruožų ir tapti iniciatyviems, o ne reaktyviems.

Šie suvokimai įkvėpė jai tvirto ryžto pasikeisti. Ji nebesileis try-)iama gyvenimo, nebesitenkins likimo jai žarstomomis atsitiktinėmis Iplinkybėmis.

Tada Monika susikūrė naują savo asmenybės modelį, nusakantį, kokia ji norėtų būti, kaip norėtų mąstyti ir jaustis. Įsivaizdavo save kaip moterį, kurios sprendimų nėmaž neriboja nei energija, nei laikas, nei pinigai. Visų svarbiausia, kad jos ryžtas tapti tokia asmenybe buvo lygiai toks pat tvirtas, kokia tiksli buvo vizija. Ji žinojo, kokia būti nebenorėjo; be to, aiškiai regėjo, kaip turėtų mąstyti, jaustis ir elgtis naujasis aš.

Kai ryžtingai priimame sprendimą ir aiškiai įsivaizduojame, kokia bus mūsų nauja tikrovė, šios mintys sukuria atitinkamas emocijas. Dėl to mūsų vidinė cheminių medžiagų pusiausvyra ir neurologinė struktūra pakinta (apkarpome senus sinapsinius ryšius ir suželdiname naujus) - kitaip ima reikštis net mūsų genetinis kodas.

Monika pradėjo gyventi kaip žmogus, turintis daugybę pinigų, apsčiai energijos, ir kurio visi poreikiai yra patenkinti. Jos savijauta tapo nuostabi. Savaime aišku, ne visos bėdos iš jos rūpesčių katalogo išnyko, tačiau pamažu moteriai vis geriau sekėsi statyti savo gyvenimą ant kitokios mąstysenos pamatų.

Praėjus kelioms savaitėms po tvirto pasiryžimo keistis, viena Prancūzijoje užaugusi klientė papasakojo Monikai, kad jos tėvai kiekvieną mėnesį pirkdavo loterijos bilietą, ir ji iki dabar tęsianti šią tradiciją.

Po darbo važiuodama į namus Monika stabtelėjo pasipildyti degalų ir užėjo vidun susimokėti. Ant prekystalio pamatė paskleistų įvairių lotc rijos bilietų. Iki tol ji niekada nė nepagalvodavo apie loteriją, nes tokios išlaidos, esant sudėtingai finansinei padėčiai, jai atrodydavo pernelyg len gvabūdiškos. Tačiau šįkart paskatinta netikėtos minties, kad nieko nešto kojanti naujoji Monika gali sau leisti progą laimėti, ji nusipirko bilietą.

Pakeliui dar sustojusi vietinėje picerijoje ir nusipirkusi picą išsineš ti, ji visiškai užmiršo įsigytąjį loterijos bilietą. Lipdama iš automobilio savo garaže, Monika pastebėjo, kad šiek tiek riebalų išsisunkė iš dėžės, įsigėrę į loterijos bilietą ir sutepė keleivio sėdynę. Padėjusi dėžę su pit.i ir loterijos bilietą ant valgomojo stalo, ji liepė šeimai jos nelaukti ir sėsi i valgyti, o pati nuskubėjo valyti dėmės. Moteriai beplušant, į garay.j atbėgęs vyras sušuko:

Turbūt atsimenate, kad kvantinio lauko atsakas paprastai būna absoliučiai neprognozuojamas. Dabar tikriausiai galvojate: žinoma, ji laimėjo kelis milijonus ir iki dabar laimingai gyvena, jei dar nenumirė.

Monika laimėjo 53 tūkstančius dolerių. Ar apsidžiaugė? Tiksliau būtų sakyti „apstulbo". Iki tol pora turėjo lygiai 53 tūkstančius dolerių skolos.

Monika su jauduliu papasakojo istoriją, tačiau gudriai šyptelėjusi pripažino, kad kitąsyk, užuot puoselėjusi ketinimą, jog visi jos poreikiai yra patenkinti, ji neapsiribos tuo ir įsivaizduos daug daugiau.

Monikos įvykis iliustruoja naujo būties būvio kūrybinę galią. Nepakako vien įsivaizduoti, kad dabar ji kitokia; šį naująjį aš reikėjo įtvirtinti veiksmais. Senoji Monika nebūtų pirkusi loterijos bilieto; naujoji asmenybė suderino elgseną su tikslais ir sulaukė visiškai netikėto, bet itin tinkamo kvantinio lauko atsako.

Išsiugdžiusi naują asmenybę, kuri buvo pasirengusi išnaudoti progas ir veikti kitaip, ji naujai patyrė gyvenimą. Naują asmenybę pasitiko nauja tikrovė.

Kad pasikeistų gyvenimas, loterijoje laimėti nebūtina. Reikia priimti sprendimą liautis buvus tokiu, koks buvote, įžengti į operacinę sistemą, kurioje glūdi pasąmoninės programos, o tada aiškiai suformuluoti naujojo aš modelį.

Prieš baigdamas šį skyrių norėčiau glaustai paliesti temą, kurią aprašiau savo knygoje „Smegenų vystymas¹¹. Madisone įsikūrusiame Vis-konsino universitete buvo tiriami keli budistai vienuoliai. Šie meditacijos meistrai sugebėdavo pasiekti tokias smegenų veiklos būsenas, apie

kurias daugumai mūsų nėra ko nė svajoti. Jų smegenys, jiems susitelkus į mielaširdystę ir atjautą, siųsdavo tokius darnius (koherentinius) signalus, kad jie bemaž viršydavo teoriškai žmogui įmanomas ribas.

Tyrimai vykdavo kiekvieną rytą: vienuoliai medituodavo, o mokslininkai registruodavo jų smegenų aktyvumą, tai yra bangų dažnį. Po to vienuoliai būdavo išsiunčiami į studentų miestelį ir miesto centrą, kur galėdavo lankyti muziejus, eiti į parduotuves ir panašiai. Tada sugrįždavo į tyrimų centrą ir čia iškart, -prieš tai nemeditavus, - jų smegenys vėl būdavo tiriamos. Nuostabu, tačiau nepaisant sąlyčio su nedarniais ir chaotiškais išorinio pasaulio signalais, kurių įtaką visi patiriame, jie būdavo išsaugoję tokio pat nuoseklumo smegenų ritmą, kokį pasiekdavo medituodami.⁵

Susidūrę su gausybe neramių išorinio pasaulio dirgiklių, dauguma mūsų atsitraukia į išlikimo režimą ir užtvindo savo organizmą streso būsenai būdingomis cheminėmis medžiagomis. Jos lyg viesulas sujaukia ir iškraipo smegenų signalus. Tačiau mūsų tikslas - būti tokiems, kaip tie vienuoliai. Jei darnios ir sinchroniškos smegenų bangos taps mūsų kasdienybe, aptiksime, kad šie koherentiniai signalai pasireiškė atitinkama tikrove.

Nuolat išgyvendami vidinę darną, jūs, kaip tie vienuoliai, ilgainiui galėsite sąveikauti su išorine aplinka, nepatirdami ardančio jos dirgiklių poveikio. Taip atsikratysite nesąmoningų ir nuspėjamų reakcijų, sugrąžinančių jus į senąjį aš, kurį trokštate pakeisti.

Atkakliai medituodami ir puoselėdami vidinę darną ne tik atsikratysite daugybės kūną kamuojančių negalavimų, bet ir artėsite prie vaizduotėje susikurto idealaus aš. Vidinė koherencija neutralizuos reakcingas emocines būsenas ir leis pašalinti iš atminties jas palaikančią elgseną, mąstyseną bei jauseną.

Pasiekus neutralią (tuštumos) būseną, daug lengviau sužadinti bet kokius pakilius jausmus, tarkime, atjautą; daug lengviau pajusti tyrą džiaugsmą, meilę ar dėkingumą. Taip yra todėl, kad šios emocijos nepriekaištingai koherentinės. Kai meditacija pakeis jūsų smegenų ban-

gas ir jos atspindės šį pirminį tyrumą, išsilaisvinsite iš kūno, aplinkos ir laiko pančių, ribojusių jus ir siejusių su neigiamomis emocinėmis būsenomis. Nei kūnas, nei aplinka, nei laikas jūsų nebevaldys - pats tapsite jų šeimininku.

Dabar turite visas žinias, būtinas pradedant meditacijos praktiką -būtent jos mokysiu trečioje knygos dalyje. Manau, aiškiai suprasite, ką ir kodėl darote.

Atminkite, kad žinios yra patirties pirmtakas. Visa iki šiol jūsų perskaityta informacija turėjo parengti jus asmeniniam patyrimui. Išmokę medituoti ir taikyti šias žinias gyvenime, turėtumėte išvysti atsakomąją reakciją. Likusi knygos dalis mokys visas įgytas žinias taikyti praktiškai ir keisti bet kurią savo gyvenimo sritį.

Tai man primena dviejų pakopų kelionę - panašiai į Reinyro kalną, aukščiausią ugnikalnį Vašingtono valstijoje (4392 m), kopia daugelis alpinistų. Palikę automobilį Paradais Džeksono lankytojų centre (2023 m), pirmiausia jie kopia į Kamp Mjūrą (3777 m). Stabtelėdami šioje stovykloje, jie gauna progą apžvelgti visą nueitą kelią, įvertinti jame įgytą patirtį, pasitreniruoti ir pailsėti prieš rytdienos žygį. Ši apžvalga gali atlikti labai svarbų vaidmenį toliau kopiant į didingą Reinyro viršūnę.

Įgytos žinios leido jums pakilti iki šio taško. Dabar esate pasirengę jas visas pritaikyti gyvenime. Atrasta išmintis turėtų įkvėpti jus ryžtingai pereiti į trečią dalį, nes joje ugdysimės įgūdžius keisti protą ir gyvenimą.

Kviečiu jus trumpam stabtelėti ir mintimis su dėkingumu apmesti knygos pirmoje ir antroje dalyse įgytą informaciją, prireikus atsiverskite ir dar kartą perskaitykite tas dalis, kurios jums pasirodė svarbesnės... Tada prisijunkite prie manęs galutiniams pasirengimams meditatyviai kelionei į asmeninę viršūnę.

monėje, atsiriboti nuo visos pažįstamos tikrovės ir atitrūkti nuo minčių bei jausmų, kurie apibrėžia mano senąjį aš.

Tie, kuriems tokio pobūdžio užsiėmimas bus naujiena, iš pradžių gali pajusti šiokį tokį nerimą ar nepatogumus. Tai normalu. Šitaip jaustis jus verčia proto funkcijas perėmęs kūnas, besipriešinantis naujam lavinimo procesui. Supraskite tai ir atsipalaiduokite — meditacija parengta taip, kad visi žingsniai būtų aiškūs ir nesunkiai įvykdomi. Asmeniškai aš visada laukiu meditacijos ir mėgaujuosi ja labiau už bet ką kita. Medituodamas patiriu tokią darną, ramybę, aiškumą ir įkvėpimą, kad niekada nesigailiu jai skirto laiko. Tokius santykius su savo vidumi išsiugdžiau anaiptol ne iškart, todėl kviečiu ir jus pasikaustyti kantrybe.

Mokydamiesi bet kokio naujo dalyko, reikalaujančio viso jūsų dėmesio ir nuoseklios praktikos, paprastai darote tai pakopomis. Tokiu būdu sudėtingas veiksmas suskaidomas į ganėtinai paprastus dėmenis ir protui nereikia vienu metu koncentruotis į kelias užduotis. Bet kokiu atveju jūsų tikslas yra įsiminti tai, ką mokotės, kad ilgainiui galėtumėte atlikti tai visiškai natūraliai, be pastangų ir sąmonės įsikišimo. Paprastai tariant, norite paversti šiuos veiksmus įpročiu.

Bet kokį naują įgūdį įgyti lengviau, kai mokotės nuosekliai, pirma puikiai įvaldydami vieną užduotį ir tik tada pereidami prie kitos. Atėjus laikui, visus žingsnius sujungsite į visumą ir atliksite juos kaip vieną sklandų judesį, duosiantį laukiamų rezultatų. Toks ir yra jūsų tikslas, pamažu mokantis šios meditacijos.

Antai mokantis mušti golfo kamuoliuką, protas turi atminti visą aibę taisyklių ir išpildyti jas vienu metu. Įsivaizduokite, kad jums ruošiantis pirmą kartą smūgiuoti, geriausias draugas Šaukia: „Nuleisk galvą! Mažumėlę pritūpk! Atlošk pečius ir ištiesk nugarą! Nesulenk ran-

kų ir per stipriai nesugniaužk lazdos! Užsimodamas perkelk svorį nuo vienos kojos ant kitos! Mušk kamuoliuką ir nuleisk lazdą!" Ir mano mėgstamiausias pamokymas: „Atsipalaiduok!"

Nuo šitiekos nurodymų jus gali ištikti paralyžius. Bet jeigu nuosekliai mokytumėtės įtvirtinti kiekvieną jų atskirai, vieną dieną išmoktumėte smūgiuoti sklandžiai, vienu grakščiu judesiu.

Arba jei mokytumėtės gaminti kokį nors prancūzišką patiekalą, pradėtumėte nuo atskirų žingsnių, bet galiausiai taip įgustumėte, kad jūsų veiksmai taptų neperskiriami. Daugybė žingsnių susilietų ir taptų mašinaliu įgūdžiu, o patiekalą pagamintumėte perpus greičiau. Nuo minčių pereitumėte prie darbų - jūsų kūnas ir protas įsimintų šiuos veiksnius. Si atminties rūšis vadinama procedūrine. Tereikia pakankamai kartų pakartoti tam tikrą veiksmą ir aptiksite žinąs, kaip tai daryti.

Atminkite, kad žinios padeda pasirengti naujai patirčiai. Kiekvieną meditacijos pakopą jums paaiškins ankstesniuose knygos puslapiuose pateikta informacija; kiekviena jų turės mokslinį ar filosofinį pagrindą, nes nereikės nieko spėlioti. Atskiri žingsniai pateikti konkrečia seka, padėsiančia jums geriau įsiminti šį metodą.

Nors suplanavau visą meditacijos programą taip, kad išmoktumėte jos per keturias savaites, kiekvienai p'akopai skirkite tiek laiko, kiek prireiks visiškai ją įvaldyti. Judėkite jums priimtinu, patogiu greičiu ir ne prievartauki te savo proto.

Kiekvienąkart atsisėdę medituoti pradėsite nuo išmoktų pakopų, o tada pereisite prie naujų technikų. Be to, kiekvieną pakopą ar pakopų grupę patariu praktikuoti bent savaitę, o tada pereiti prie kitų. Taip per kelias savaites jūsų smegenyse susiformuos nauji, meditacijai palankūs nervinių ląstelių tinklai!

Pirmoji savaitė (dešimtas skyrius)

Antroji savaitė (vienuoliktas skyrius)

Kasdien užsiėmimus pradėkite atlikdami pirmąjį žingsnį, tada pridėkite antrgjį žingsnį (atpažinkite), trečiąjį žingsnį (prisipažinkite ir paskelbkite) ir ketvirtąjį žingsnį (atsiduokite).

Kasdien praktikuokite žingsnius nuo pirmojo iki ketvirtojo, papildydami praktiką penktuoju [stebėkite ir priminkite sau) ir šeštuoju [nukreipkite kita kryptimi).

Kasdien pradėkite praktikuodami pirmajį-šeštojį žingsnius, tada pereikite prie septintojo (kurkite ir repetuokite).

Neskubėkite ir padėkite savo praktikai tvirtus pamatus. Jei esate patyręs medituotojas ir norite greičiau judėti pirmyn, taip ir darykite, tačiau laikykitės visų nurodymų ir praktikuokite taip, kad gerai įsimintumėte visus meditacijos etapus.

Kai pajėgsite susitelkti į tai, ką darote, neleisdami mintims nuklysti kokių nors išorinių dirgiklių link, ateis laikas, kai jūsų kūnas išties susivienys su protu. Dėl susidariusių naujų neuronų ryšių (Hebo dėsnis) šias meditacines technikas jums kaskart bus vis lengviau atlikti. Žinios, mokymasis ir praktika sukurs jūsų ketinimus atspindėsiančius neuronų tinklus.

Rašymo reikmenys. Ruošdamiesi meditacijai perskaitysite kiekvienos pakopos aprašymą, kurį po antrašte „Proga rašyti" dažnai lydės klausimai ir užuominos. Patariu šalia turėti užrašų knygelę atsakymams užsirašyti. Prieš pradėdami medituoti, perskaitykite šias savo mintis. Jos jums atstos žemėlapį - vadovaudamiesi juo naršysite po operacinę pasąmonės sistemą.

Paklausykite. Tik pradėjus mokytis meditacijos, patartina pasiklausyti iš anksto įrašytų meditacijos seansų. Pavyzdžiui, mokysitės įžanginės technikos (indukcijos), be kurios neapsieis nė vienas meditacijos užsiėmimas ir kuri padės jums pasiekti koherentinių smegenų bangų būseną rengiantis kitoms technikoms. Kitos meditacijos pakopos taip pat prieinamos garso įrašų pavidalu.

Du būdai medituoti l būdas. Jei knygos puslapiuose randate ausinių ženklą...

... vadinasi, iš internete svetainės www.drjoedispenza.com galite parsisiųsti vadovaujamąją meditaciją ir klausyti MP3 grotuvu arba įsirašyti į kompaktinę plokštelę.

Meditacijos svetainėje pavadintos taip: „Pirmosios savaitės meditacija" „Antrosios savaitės meditacija", „Trečiosios savaitės meditacija" ir„Ketvirtosios savaitės meditacija". Pastarasis įrašas apims visas meditacijos pakopas nuo įžanginės iki baigiamosios.

Įrašas„Antrosios savaitės meditacija" prasidės pirmosios savaitės pakopa (įžangine technika), o paskui eis trys antrosios savaitės pakopos. Po to pereisite prie įrašo „Trečiosios savaitės meditacija" kuriame prieš pagrindines šios savaitės technikas vėlgi pasikartos pirmosios ir antrosios savaičių pakopos.

II būdas. Visų aukščiau minėtų vadovaujamųjų meditacijų tekstus rasite knygos prieduose, tad galite skaityti juos, kol įsiminsite seką arba patys įkalbėti į bet kokį garso įrašymo įrenginį.

A ir B prieduose rasite dvi indukcijos technikas. C priede pateiktas meditacijos tekstas, apimantis visą trečios knygos dalies medžiagą. Jeigu nuspręsite medituoti vadovaudamiesi C priede pateiktu scenarijumi (taip dėl praktinių priežasčių tikriausiai elgsis dauguma

dituoti krėsle su atlošu? Sėdėdami krėsle su atlošu, kaip ir gulėdami lovoje, daugelis žmonių ima snūduriuoti. Todėl tinkamiausia meditacijai paprasta kėdė - atsisėskite nesukryžiuodami kojų, pėdas priglauskite prie žemės. Jei jums labiau patinka sėdėti ant žemės kaip jogui sukryžiavus kojas, tokia poza, žinoma, irgi puikiai tinka.

Pasalinkite fizinius nepatogumus. Atsisėdę medituoti, norime užmiršti kūną, kad galėtume visiškai susitelkti į vidų. Tarkime, nueikite l poilsio kambarį, apsirenkite palaidais, kūno nevaržančiais drabužiais, nusisekite laikrodį, atsigerkite truputį vandens ir pasidėkite jo šalia, jei pajustumėte troškulį. Pasirūpinkite, kad pradedant medituoti jūsų nekamuotų alkis ar kiti fiziologiniai poreikiai.

Leiskite palinkti galvai, bet neužsnūskite. Kadangi jau kalbame apie kūną, atkreipsiu jūsų dėmesį į vieną dalyką, su kuriuo galite susidurti medituodami. Nors sėdite tiesiai, nenustebkite, jei medituojant jūsų galva ims palengva linkti į priekį tarsi snūduriuojant. Tai geras ženklas: jūsų smegenų bangos lėtėja, vadinasi, pamažu įžengiate į alfa ir teta būseną. Lėtėjant smegenų bangoms, kūnas yra pratęs gulėti. Jei netikėtai imate šitaip knapsėti, vadinasi, esate šalia miego ribos. Prakti-kuodamiesi įprasite prie smegenų bangų lėtėjimo sėdint ir galva nebe-links į priekį, kūnas nebemėgins nutempti jūsų į miegą.

Kada medituoti. Kaip jau žinote, prisiderinant prie kasdienių smegenų cheminės pusiausvyros pokyčių, tai yra medituojant ryte, vos pabudus, ir prieš einant miegoti, galima lengviau susiliesti su pasąmone. Ankstyvas rytas ir vėlyvas vakaras tinkamiausi meditacijai, nes tuo metu jūsų smegenys kone savaime pereina į alfa arba teta būseną. Man patinka medituoti ryte, visada tuo pačiu metu. Jeigu trykštate įkvėpimu ir norite medituoti ryte bei vakare, taip ir darykite. Tačiau pradedantiesiems paprastai siūlau medituoti kartą per dieną.

Kiek laiko medituoti. Prieš kiekvienos dienos meditaciją skirkite keletą minučių užrašams peržvelgti. Šios jūsų užsirašytos pastabos, kaip jau minėjau, yra tarsi kelių žemėlapis, padedantis susiorientuoti, kur link vykstate. Prieš meditaciją taip pat naudinga paskaitinėti kai kurias knygos dalis ir prisiminti, ką ketinate daryti.

Iš pradžių kiekvienas užsiėmimas prasidės įžangine technika (indukcija) ir truks 10-20 minučių. Su kiekviena nauja pakopa jūsų užsiėmimas turėtų pailgėti dar 10—15 minučių. Laikui bėgant technikas išmoksite atlikti greičiau. Kai gerai išmoksite visas pakopas, kasdienė meditacija (su indukcija) vidutiniškai turėtų trukti 40—50 minučių.

Jei jus riboja laikas ir nenorite pavėluoti į darbą ar kur kitur, nusistatykite laikrodį, kad jis pyptelėtų likus dešimčiai minučių iki užsiėmimo pabaigos. Taip būsite iš anksto įspėtas, kad metas artėti prie pabaigos, o ne šiurkščiai nutrauktas praktikos viduryje. Be to, skirkite meditacijai pakankamai laiko, kad nereikėtų nerimauti ir jaudintis. Jeigu meditacijos metu mastote apie laikrodį, vadinasi, neištrūkote iš laiko gniaužtų. Kad rastumėte savo dienoje nišą meditacijai, gali tekti atsikelti kiek anksčiau ar gultis miegoti vėliau.

Ego suvaldymas. Prisipažinsiu, ir man pasitaiko dienų, kai iš paskutiniųjų kovoju su ego, jam bandant išlikti padėties šeimininku. Būna, kad ryte atsisėdus medituoti, analitinis protas pradeda mąstyti apie būsimus skrydžius, susitikimus su personalu, pokalbius telefonu, traumuotus pacientus, manęs laukiančias ataskaitas ir straipsnius, vaikus ir jų gyvenimo peripetijas bei begalę kitų į mano galvą iš nežinia kur atklydusių atsitiktinių minčių. Taigi rūpinuosi kiekvienu niekniekiu ir bandau apmąstyti nereikšmingiausią smulkmeną, tarsi gyvenimas būtų mechaniškas ir nuspėjamas, o aš — vienintelis jo laivavedys. Kaip ir daugumos žmonių protai, manasis arba mėgina numatyti ateitį,

arba naršo po praeities atminimus. Tokiu atveju turiu nusiraminti ir dar kartą suvokti, kad visa tai tik žinomos asociacijos, neturinčios nieko bendra su naujo gyvenimo kūrimu dabarties akimirkoje. Jeigu taip nutinka jums, turite pakilti anapus šio įprasto mąstymo nuobodybės ir įžengti į kūrybinę akimirką.

Kūno suvaldymas. Jeigu jūsų kūnas spyriojasi ir spardosi kaip nesutramdytas eržilas, nes toliau nori būti protu - pašokti ir ką nors pada
ryti, nueiti į kokią nors vietą ar pagaliau dar kartą išgyventi kokius norspraeityje, bendraujant su kokiu nors asmeniu, patirtus jausmus, — turi
te jį nuraminti, grąžinti į šią akimirką ir atpalaiduoti. Kiekvienąkart Šitaip jį pažabodami, priverčiate tapti naujojo proto pavaldiniu ir, laikui
bėgant, jis paklus. Iki šiol jis buvo pratęs pats valdyti jūsų gyvenimą, irjūs išties lakstydavote tenkindami jo užgaidas bei įnorius. Dabar turite
perauklėti savo kūną, todėl mylėkite jį ir švelniai su juo dirbkite. Galiausiai jis pasiduos ir pripažins jus savo šeimininku. Būkite ryžtingas,
atkaklus, lankstus, neužmirškite džiaugtis ir veikti su įkvėpimu. Taipsulauksite ir dieviškos pagalbos. , , . :; i.:-,-.- ;,,v, ;,

Karjeros pradžioje mokiausi, o paskui ir pats mokiau hipnozės bei savitaigos (autohipnozės). Šioje knygoje pasidalysiu su jumis viena hipnozės specialistų naudojama technika, kurią pasitelkę jie įveda žmogų į vadinamąją transo būseną. Tai indukcijos, ar įžanginė, technika. Paprastai tariant, mokome žmones pakeisti savo smegenų bangas. Norint būti užhipnotizuotam ar užhipnotizuoti save, tereikia nuo viršutinio ar vidutinio beta bangų diapazono pereiti prie alfa ar teta būsenos. Taigi meditacija ir autohipnozė turi panašumų. .

Galėjau aprašyti įžanginę techniką kartu su parengiamąja informacija ankstesniame skyriuje, nes indukcija parengia jūsų smegenis meditacijai, tai yra įveda jus į koherenčių smegenų bangų būseną. Gerai įsisavinę šią techniką padėsite tvirtą pamatą meditacijos praktikoms, kurių netrukus mokysimės. Tačiau skirtingai nuo praėjusiame skyriuje aptartų parengiamųjų žingsnių (kaip antai, išjunkite telefoną ir mandagiai pasiūlykite šuniui ar katei laikinai persikraustyti į kitą kambarį),

įžanginė technika (indukcija) yra tiesiogiai susijusi su meditacija ir būtent ja prasidės kiekvienos dienos praktika.

Norėdamas užbėgti už akių bet kokiai painiavai pažymėsiu, kad po šios įžanginės technikos pateksite ne į kokią mistinę hipnotinio transo būseną, kaip klaidingai ją vaizduoja pramogų industrija. Būsite visiškai sąmoningas, tačiau ramus ir atsipalaidavęs, pasirengęs kituose trijuose skyriuose aprašytoms meditacijos pakopoms.

Primygtinai siūlau bent savaitę, o reikalui esant ir daugiau, skirti vien įžanginės technikos mokymuisi. Atminkite, kad ją praktikuosite pirmąsias dvidešimt kiekvienos meditacijos minutes, taigi kuo geriau įsisavinkite šią techniką — tegul ji tampa maloniu įpročiu. Jūsų tikslas — atsipalaiduoti, sykiu išsaugant suvokimą.

Pasirengimas indukcijai. Nepaisydamas jau aptarto pasiruošimo, duosiu štai tokius patarimus: pirmiausia tiesiai atsisėskite ir užsimerkite. Tai padarius bus stipriai sumažintas jutiminės informacijos srautas į smegenis ir jų bangų dažnis ims lėtėti, artėdamas prie pageidaujamo alfa diapazono ribų. Atsiduokite vyksmui, likite suvokiantis ir mylėkite save. Kai kuriems žmonėms nuo beta būsenos į alfa padeda pereiti raminanti muzika, tačiau iš esmės ji nėra būtina.

Indukcijos variantai. Esti daug panašių indukcijos variantų. Čia pateiksiu du - kūno dalių ir kylančio vandens technikas; visai nesvarbu, naudosite vieną iš jų kiekvieną dieną, kaitaliosite technikas, pasitelksite kokį nors kitą praeityje naudotą metodą ar susikursite savo. Išties svarbu tai, jog jūsų smegenys iš analitinės beta būsenos pereitų į alfa būseną, kad susitelktumėte į kūną, atstovaujantį pasąmonei ir operacinei jos sistemai, kurią norite pakeisti.

Iš pirmo žvilgsnio ši indukcijos technika gali pasirodyti prieštaringa - dėmesį reikės sutelkti į kūną ir aplinką. Kaip žinome, kūnas ir aplinka yra du didžiosios trijulės, kurią turite įveikti, dėmenys, tačiau šiuo atveju jūs valdote mintis apie juos.

Kodėl palanku susitelkti į kūną? Atminkite, kad jis ir pasąmonė yra susilieję. Todėl aiškiai suvokdami kūną ir jame kylančius pojūčius, įžengiame į pasąmonės plotmę. Susiliečiame su mano taip dažnai minima operacine sistema. Šiuo atveju indukcija yra tai padaryti padedanti priemonė.

Viena iš smegenėlių funkcijų yra propriorecepcija, kūno padėties erdvėje suvokimas. Taigi sutelkdami dėmesį į skirtingas kūno dalis erdvėje ir kūną supančią erdvę, sužadinate smegenėles. Kadangi smegenėlės yra pasąmonės centras, tokiu būdu susiliečiate su pasąmone, apeidami mąstantįjį protą.

Maža to, indukcija išjungia analitinį protą, įvesdama jus į jutiminį režimą. Jausmai - tai kūno, kuris savo ruožtu atstovauja pasąmonei, kalba, todėl indukcija leidžia pasitelkti natūralią kūno kalbą ir ja keisti operacinę sistemą. Kitaip sakant, jei jaučiate skirtingas kūno dalis ar esate sutelkę į jas sąmonę, savaime liausitės intensyviai mastyti, jūsų analitinis protas mažiau blaškysis iš praeities į ateitį, atitruksite nuo įkyriai jus persekiojančių įprastų minčių, protas taps atviresnis ir kūrybingesnis — taip pamažu iš beta būsenos pereisite į alfa.

Visa tai įvyksta jūsų sąmonei išsilaisvinus iŠ siauro susitelkimo į kokią nors ego pagimdytą mintį ir paprasčiausiai suvokiant kūną bei jį supančią erdvę. Budistai vadina tai atviru sutelktumu, kuris būdingas nusistovėjus tvarkingoms ir sinchroniškoms smegenų bangoms¹. Atviro sutelktumo būsena generuoja naują, koherentinį signalą, kuris padeda susiderinti iki tol paskirai veikusioms skirtingoms smegenų dalims. Visos smegenų dalys ima veikti išvien ir siunčia vieningą, labai stiprų signalą. Nors jį įmanoma išmatuoti prijungus prie galvos nesudėtingus

prietaisus, svarbiau yra tai, kad patys pajusite vidinius pokyčius: sąmonės ir minčių skaidrumą bei aiškumą.

Susitelkite į kūno padėtį erdvėje. Pavyzdžiui, pajuskite savo galvos orientaciją, pradėkite nuo viršugalvio ir pamažu leiskitės žemyn. Keliaudami nuo vienos kūno dalies prie kitos, jauskite ir įsisąmoninkite erdvę, kurioje ši kūno dalis yra. Taip pat suvokite tos erdvės tankumą, svorį ar tūrį. Sutelkdami dėmesį į galvos odą, paskui į nosį, ausis ir taip toliau, judėkite kūnu žemyn, kol pasieksite padus. Tada turėtumėte pastebėti šiokius tokius savo būsenos pokyčius. Šio pratimo esmė — judėjimas kūno dalimis ir jų padėties erdvėje suvokimas, pajuntant pačią erdvę.

Po to suvokite lašo pavidalo erdvę, gaubiančią jūsų kūną. Jei sugebėsite pajusti šią kūną supančią erdvę, dėmesys nebebus sutelktas / kūną. Jūs nebesate kūnas, pranokote jį, išėjote už jo ribų. Tokiu būdu sumažėja jūsų kūniškumas, pereinate į subtilesnį lygmenį.

Galiausiai suvokite kambario, kuriame esate, erdvę. Pajuskite jo tūrį. Jums pasiekus šią stadiją, smegenų bangos ima lėtėti, vienodėti, pasidaro tvarkingesnės.

Kaip minėjau, jūsų proto būsenos pokyčius išmatuoti nesunku: prijungę elektrodus, matytume, kaip smegenų bangos sulėtėjo, nuo beta diapazono pereidamos prie alfa. Tačiau atminkime, jog mūsų nedomina bet kokia alfa būsena - norime, kad mūsų smegenų bangos būtų tvarkingos ir koherentinės. Štai kodėl pirmiausia susitelksime į kūną ir jo padėtį erdvėje, tada nuo atskirų kūno dalių perkelsime dė-

mesį į kūną supančią erdvę, o galiausiai bandysime suvokti visą kambarį. Jei sugebėsite pajusti kambario erdvės tankumą, apčiuopsite šią erdvę, savaime nustosite mąstyti ir pradėsite jausti. O tada nėra jokių galimybių, kad smegenys toliau generuotų viršutinio beta diapazono bangas, nes jos atitinka išlikimo režimą ir pernelyg siaurą bei įkyrų susitelkimą.

Kita panaši indukcijos technika tokia: įsivaizduokite, kaip į kambarį, kuriame sėdite, pradeda plūsti vanduo. Stebėkite (pajuskite) kambario, taip pat kylančio vandens užpildytą erdvę. Iš pradžių vanduo apsemia jūsų pėdas, kyla blauzdomis aukštyn ir pasiekia kelius, užlieja juos, jūsų sterblę; nesiliauja kilęs ir užtvindo pilvą bei krūtinę, rankas, pasiekia kaklą... kyla aukštyn, apsemdamas skruostus, lūpas ir galvą... kol vanduo pripildo visą kambarį. Nors kai kuriems žmonėms buvima.s po vandeniu gali sužadinti nemalonias asociacijas, kitus tai nuramina, jie atsipalaiduoja ir pasijunta visiškai saugūs.

Priminsiu, kad pirmą savaitę turėtumėte praktikuoti indukcijos techniką. Jeigu įsirašinėsite šios technikos tekstą patys, būtinai pakartokite tuos pačius klausimus, kuriuos užduodu prieduose pateiktame indukcijos vadove, labiau pabrėždami šiuos žodžius ir frazes: pajusti,

* Čia pateikiama glausta kylančio vandens indukcijos versija. Pilną technikos aprašymą rasite B priede.

pastebėti, jausti, suvokti, įsisąmoninti; taip pat erdvės tūris, tankumas ir svoris. Tai padės jums labiau susitelkti į reikiamus dalykus.

Norint ką nors suremontuoti, pirmiausia reikia suprasti, kas yra Sįugedę. Jums taip pat reikia pažinti savo bėdas ir trūkumus, o tada juos įvardyti. Taip įgausite galios juos pasalinti.

Dauguma žmonių, kuriems teko išgyventi apymirtės patirtį, pasakoja, kad priešais akis jiems prabėgo visas gyvenimas; lyg kino ekrane jie peržiūrėjo visus slaptus ir atvirus poelgius, pamatė užslopintas ir išreikštas emocijas, nutylėtas ir išsakytas mintis, sąmoningas ir nesąmoningas nuostatas. Išvydo save tokius, kokie buvo, ir gavo progą sužinoti, kaip jų mintys, žodžiai ir darbai paveikė visus su jais susijusius asmenis ir aplinką. Šios patirtys padėjo jiems geriau suprasti save ir įskiepijo troškimą tapti geresniais žmonėmis. Bešališkai išvydę save, jie aiškiai suprato, ką nori pakeisti.

Praktikuoti atpažinimo pakopą- tai kiekvieną dieną peržvelgti visą savo gyvenimą. Jei jau esate apdovanoti visomis reikalingomis nervų sistemos priemonėmis, kad suvoktumėte, kokie esate, kodėl to nepadarius prieš mirtį ir naujai neatgimus dar šiame gyvenime? Ugdydami šį įsisąmoninimo gebėjimą, nugalėsite vadinamąją smegenų ir kūno lemtį, - automatines, jus pavergiančias mentalines ir emocines programas.

Tam, kad atskleistumėte ir tyrinėtumėte įvairias senojo aš puses būtina užduoti galvos smegenų priekakčio žievę sužadinsiančius klau

Skirkite šiek tiek laiko ir užduokite sau šiuos ar bet kuriuos kitus jums į galvą ateisiančius klausimus. Atsakymus užsirašykite.

Pasirinkite kurią nors jums būdingą nesveiką emocinę ar proto bū' seną - vieną iš įsisenėjusių asmeninių įpročių, kurio norite atsikratyti Kadangi įsiminti jausmai verčia kūną perimti proto funkcijas, šios ri bojančios emocijos yra atsakingos už automatinius mąstymo procesus sukuriančius jūsų nuostatas ir varžančius įsitikinimus apie jūsų santy-kius su visomis gyvomis būtybėmis bei aplinka, veikiančius asmeniniu; suvokimus. Kiekviena iš žemiau išvardytų emocijų yra sukurta išlikime •instinktu grįstų cheminių medžiagų, stiprinančių ego gniaužtus.

Suvokite dabartinę savo kūno būseną. Ar pasikeitė jūsų kvėpavimo ritmas? Galbūt jums sunku nusėdėti vienoje vietoje, nekantraujate? Gal jums ką nors skauda? Jei taip, kokią emociją atitiktų Šis skausmas? Stebėkite, kokie fiziologiniai procesai vyksta šiuo metu, ir nesistenkite nuo jų pabėgti. Būkite su jais. Daugybė įvairiausių kūniškų pojūčių virsta emocija, kai įvardijate ją pykčiu, baime, liūdesiu ar panašiai. Todėl susitelkite į visus šiuos jausmus ir fizinius pojūčius, sukuriančius nepageidaujamą emociją.

išmėginote visas įmanomas išorines priemones. Suvokite šią emociją, jauskite ją kaip kūne pulsuojančią energiją.

Ši emocija vertė jus savintis visas aplinkos detales ir iš jų lipdytis tapatybę. Šio jausmo skatinami kūrėte idealą pasauliui, o ne sau.

Jūsų pasirinktas jausmas atspindi tikrąją jūsų asmenybę. Pripažinkite tai. Tai viena iš daugelio jūsų asmenybės kaukių, su kuriomis taip susigyvenote, kad jau nebeatsldriate nuo savęs. Viskas prasidėjo nuo emocinės reakcijos į kažkokį nutikimą; ši reakcija kartojosi ir tapo nuotaika, pastaroji virto temperamentu, kuris suformavo asmenybę. Emocija giliai įsišaknijo jūsų atmintyje ir nepalieka vietos ateičiai. Per šią emociją esate protiškai ir fiziškai susietas su praeitimi.

Jeigu emocija yra galutinis patirties rezultatas, kiekvieną dieną išgyvendami tą pačią emociją, apgaudinėjote savo kūną - vertėte jj manyti, kad išorinis pasaulis nesikeičia. Įvarydami jį į tokį užburtą ratą, atimate iš savęs galimybę keistis ir vystytis. Kasdien patirdami tą pačią emociją, mąstyti tegalite apie praeitį.

Tada užduokite sau paprastą klausimą: „Kokias mintis sužadina šis jausmas?"

Tarkime, norite išsilaisvinti iš pykčio. Paklauskite savęs: „Kokią poziciją užimu pykdamas?" Galbūt nuspręsite, kad tokiomis akimirkomis siekiate valdyti arba paniekinti kitus. Galbūt tuomet esate labai susireiksminęs. Lygiai taip pat analizuokite, siekdami atsikratyti baimės: šiuo atveju jūsų proto būsena gali būti nerimastinga, beviltiška ar panašiai. Kančia gali pastūmėti jus į depresiją, apatiją, apmaudą, tokiomis aplinkybėmis dažnai susitapatinama su aukos vaidmeniu.

Dabar įsisąmoninkite arba atminkite, kokios mintys sukasi jūsų galvoje, apnikus pasirinktai nepageidaujamai emocijai. Kokią proto būseną ji kuria? Žinokite, kad šis jausmas daro įtaką visiems jūsų poelgiams. Įvairios proto būsenos atstovauja nusistatymui, kurį palaiko

įsisąmoninkite savo mąstyseną (proto būseną), kai jus užplūsta nepageidaujama emocija, kurią norite pakeisti. Galbūt rasite šią būseną žemiau pateiktame sąraše, be abejo, galite pasirinkti bet kurį kitą į jį nepatekusį ribojantį proto būvį. Svarbu, kad jis sietųsi su anksčiau įvardyta nepageidaujama emocija. Kadangi viena emocija gali sukurti kelias skirtingas proto būsenas, užsirašykite vieną ar dvi iš jų. Su jomis dirbsite tolesnėse pakopose.

Nesąžiningumas Siekis valdyti Pasipūtimas

Nenatūralumas Skubėjimas

Perdėtas susitelkimas j save

Jautrumas Nejautrumas

Siekis varžytis

Pojūtis, kad esu aplinkybių auka

Skundai, verkšlenimas

Kaltinimai

Sumišimas

Išsiblaškymas

Savigailo

Neviltis

Jei kokia nors emocija ėmė vyrauti, didžioji jūsų poelgių, pasirinkimų ir veiksmų dalis yra šios emocijos sukurtos proto būsenos išdava. Taigi mąstysite ir veiksite nuspėjamai, šabloniškai. Esant tokiai padėčiai, apie naują ateitį neverta nė kalbėti - jūs tik atkartosite tą pačią praeitį. Atėjo laikas nusiimti akinius spalvotais stiklais ir nustoti dairiusis po pasaulį pro praeities filtrą. Jums tereikia suvokti tą emocinę nuostatą ir stebėti ją, nestimant jokių veiksmų.

Jūs ką tik identifikavote nepageidaujamą emociją ir ją atitinkan
čią proto būseną. Tačiau, prieš imdamiesi praktinių priemonių, padė
siančių atsisveikinti su šia proto būsena, turite išsiaiškinti kelis kitus
žingsnius... •'.'•' /^v •;.'••-' " ' "• , " '•' ^! *" '"''•• ' v

Atvirai išsakyti, kokie iš tikrųjų esame, kokias klaidas praeityje padarėme, ir prašyti, kad mus priimtų, žmonėms yra vienas sunkiausių dalykų. Tik pamąstykite, kaip jautėtės vaikystėje, kai tekdavo pripažinti nusižengus tėvams, mokytojams ar draugui. Ar dabar kas nors pasikeitė? Ar kaltė, gėda ir pyktis jus užplūsta patekus į panašias situacijas? Greičiausiai ir dabar patiriate šiuos jausmus, tik ne taip aštriai.

Trečiąjį žingsnį įmanoma žengti dėl to, kad šiuo atveju pripažįstame savo klaidas ir trūkumus aukštesniajai galiai, o ne kokiam kitam ydingam žmogui. Esmė ta, kad prisipažindami sau ir visatos galiai nieko neprarandate ir nesulaukiate ;<?&<w bausmės, jokio pasmerkimo, jokių kaltinimą; galite būti tikras, kad su jumis nebus suvedinėjamos jokios sąskaitos. Ši galia jūsų neprakeiks, neatstums, neišvarys, nepradės jumis\ manipuliuoti ir... nenustos mylėti.

skausmo ir malonumo sampratas. Turite gerai suprasti šio tradicinio modelio trūkumus, nes į susitikimą su aukštesniąja galia reikia ateiti nauja sąmone.

Ji tik myli, atjaučia ir supranta. Si energija apie jus jau žino viską ir jūs esate tas, kuriam reikia dėti pastangas ir išsiugdyti santykius su ja. Ji stebėjo jus nuo pat jūsų sukūrimo akimirkos. Jūs esate jos pratęsimas.

Ji kantriai ir viltingai laukia... laukia, kol tapsite laimingi. O jeigu jums labiau patinka sielvartauti ir kentėti, ji suteikia tokią galimybę. Štai kaip ji myli jus.

Sis neregimas laukas yra neįsivaizduojamai išmintingas, nes yra visur ir viskas yra jame. Jis persmelkęs erdvę ir laiką, jame į viena susilieja praeitis, dabartis ir ateitis. Jame įrašytos visos amžinybės mintys, troškimai, svajonės, patirtys, išmintis, raida ir pažinimas. Tai begalinis, neapčiuopiamas, daugiamatis informacijos laukas. Jis „žino" kur kas daugiau už jus ar mane (nors mums kartais atrodo, kad esame kone visažiniai).

Sakykime, trokštate būti laimingas ir kiekvieną dieną prašote to visatos. Tačiau taip gerai įsiminėte kančią, kad be paliovos unkščiate ir verkšlenate, kaltinate visus dėl savo savijautos, teisinate bet kokius savo poelgius ir slankiojate gailėdamiesi savęs. Argi nematote, kad skelbiate norįs tik džiaugtis, tačiau visiems rodote, kad esate auka? Jūsų protas ir kūnas kertasi tarpusavyje. Vieną akimirką mąstote vienaip, tačiau likusią dienos dalį - visiškai kitaip. Ar pajėgsite nuolankiai ir nuoširdžiai

• Deduosi esąs laimingas, bet iš tikrųjų kenčiu, nes jaučiuosi vienišas.

• Nenoriu, kad kas nors sužinotų, jog jaučiuosi labai kaltas, dėl to meluoju visiems ir ša u.• Apgaudinėju žmones, kad jiems patikčiau ir nesijausčiau nemyli
mas, nevertas.

• Niekaip negaliu atsikratyti savigailos. Nuolat ir be atvangos gailiuosi savęs ir dėl visko apgailestauju, nes neįsivaizduoju, kaip galėčiau
jaustis kitaip.

• Visą gyvenimą jaučiausi esąs nevykėlis, todėl iš paskutiniųjų stengiuosi pasirodyti geresnis už kitus.

Praktinių seminarų, kuriuos vedu visame pasaulyje, dalyviams žengti Šį žingsnį būna visų sunkiausia. Iš tikrųjų niekas nenori atsiverti kitiems ir pasirodyti, kas jie tokie. Žmogus vargais negalais susikuria išorinį vaizdinį ir nori jį išsaugoti. Tačiau jam palaikyti, kaip patys turėjote progos įsitikinti, tenka išeikvoti milžinišką energijos kiekį. O energiją protingiau pasitaupyti kitkam.

Atminkite, kad emocijos yra energija, persmelkianti ir apipinan-ti visas jūsų patirtis, viską, su kuo sąveikaujate išoriniame gyvenime. Emocinė energija susieja jus su pažįstamais asmenimis, daiktais, vietomis ir įtvirtina jūsų ego — laikote save konkrečia asmenybe, turinčia savo aplinką.

Tarkime, ko nors nekenčiate. Ši neapykanta susieja jus su tuo asmeniu. Emociniai saitai neleidžia tam individui išeiti iš jūsų gyvenimo, kad toliau galėtumėte puoselėti neapykantą ir įtvirtintumėte atitinkamą savo asmenybės pusę. Kitaip sakant, naudojatės tuo asmeniu palaikydami priklausomybę nuo neapykantos. Dabar jums jau turėjo paaiškėti, kad ši neapykanta pirmiausia žaloja jus pačius. Smegenims išskiriant tam tikras chemines medžiagas, jūs išties nekenčiate savęs. Balsu išsakydami tiesą apie save, išsivaduojate nuo neapykantos (ar kitos ribojančios emocijos) ir palaisvinate su tuo asmeniu ar aplinkybėmis siejančius saitus.

Jei atsimenate antroje dalyje išnagrinėtą plyšio sampratą, žinote, kad dauguma žmonių save suvokia remdamiesi aplinka. Todėl atvirai paskelbdami savo priklausomybę nuo kokios nors emocijos, susigrąži-
nate emocinių saitų su visa aplinka sukaustytą energiją. Sis sąmoningas pareiškimas išlaisvins jus nuo senojo aš.

Be to, tiesiai prisip alindami savo trūkumus ir sąmoningai atskleisdami tai, ką slėpėte, atleidžiate kūną nuo proto pareigų; dėl to plyšys tarp pasauliui skirto jūsų asmenybės vaizdinio ir tikrosios asmenybės ima vertis. Žodžiais išreiškę, koks žmogus buvote, išlaisvinate ir kūne sukauptą energiją. Vėliau medituodami galėsite panaudoti ją naujajam aš ir naujam gyvenimui kurti.

Turėkite omenyje, kad kūnas šiuo jūsų sumanymu anaiptol nesidžiaugs. Ego visada slepia vyraujančią neigiamą emociją, nes nenori, kad kas nors sužinotų tiesą apie jį. Tačiau šeimininkas turi pranešti savo tarnui, kad šis elgėsi neteisėtai, nesąmoningai ir neišmintingai. Visai tikėtina, kad kūnas nenorės atsisakyti valdžios, nes jumis nepasitiki. Tačiau nepaklusus jo diktatui ir balsu išsakius tiesą, kūnas pajus palengvėjimą, o jūs pamažu pradėsite patys vadovauti savo gyvenimui. Šitaip išsivaduosite nuo bet kokio tapatinimosi su išorine aplinka ir atrasite save tokį, koks išties esate. Atkirsite energinius saitus (emocines priklausomybes), siejančius su visais išorinio pasaulio dėmenimis. Taigi prisipažinimas yra vidinis, o paskelbimas - išorinis šio žingsnio aspektas.

Atėjo laikas sulieti šią trečiojo žingsnio dalį su ankstesne. Atminkite, kad jos turi tapti vientisu ir nepertraukiamu vyksmu. Jei, pavyzdžiui, pasirinkote dirbti su pykčiu, galite balsu ištarti: „Visą gyvenimą buvau piktas žmogus."

Neužmirškite, kodėl tai darote. Ramiai sėdėdami užmerktomis akimis švelniai paskelbsite jus varžančią emociją -pyktį.

Gali būti, kad rengdamiesi paskelbti nepageidaujamą emociją ii tai atlikdami jausitės ne itin smagiai. Kad ir kaip nemalonu būtų, ši.Į emociją vis tiek paskelbkite — tai kūnas priešinasi jums.

Kol kas dar nepulkite medituoti. Jus ką tik sužinojote, kaip atpažinti nepageidaujamą emociją ir ją atitinkančią proto būseną, tada pripažinote ją viduje ir paskelbėte išorei. Tačiau dar liko išmokti vieną žingsnį, po kurio galėsite visus juos sujungti [ antrosios savaitės meditaciją...

Atsiduokite aukštesniajai galiai - tegu ji išsprendžia jūsų bėdas ir trūkumus

Atsidavimas yra paskutinis šio etapo, kuriame su Šaknimis raunate įprotį būti savimi, žingsnis.

Einšteinas yra pasakęs, kad neįmanoma išspręsti problemos liekant tame pačiame sąmonės lygmenyje, kuriame ji buvo sukurta. Už visas jūsų bėdas ir trūkumus atsakinga dabartinė ribota proto būsena. Kodėl nesikreipus pagalbos į aukštesniąją ir išradingesnę sąmonę, kodėl nepaprašius, kad ji padėtų jums susitvarkyti su kuria nors jūsų paties puse? Kadangi toje beribėje galimybių jūroje egzistuoja visos įmanomos galimybės, jūs nuolankiai paprašote pašalinti trūkumus kitaip, nei pats iki Šiol mėginote jų atsikratyti. Pripažinkite, kad kol kas neradote būdo pasikeisti, kad visos jūsų pastangos išspręsti gyvenimo

nesklandumus kol kas nedavė vaisių, — taigi pats laikas susisiekti su aukštesniais ištekliais.

Egocentriška sąmonė nepajėgi rasti išeitį. Ji paskendusi prieštaravimuose, apraizgyta emocinės priklausomybių energijos, todėl mąsto, veikia ir jaučia pagal tuos pačius nesunkiai nuspėjamus modelius. Ji gali sukurti tik dar daugiau to, ko jums ir taip netrūksta.

Neįmanoma atsiduoti ir kartu stengtis suvaldyti įvykių eigą. Atsiduodant būtina atmesti savo ribotas žinias, įsitikinimus ir nusistatymus, ypač nuomones, kaip reikėtų spręsti esamą problemą. Tikras atsidavimas reiškia atsisakymą kontroliuoti — ego atsisakymą; pasikliaukite, kad viskuo bus pasirūpinta (net jei nežinote kaip), ir leiskite šiai visažinei, mylinčiai sąmonei surasti jums geriausią sprendimą. Turite įsisąmoninti, kad ši neregima galia yra tikra, kad ji suvokia jus ir gali pasirūpinti visomis jūsų asmenybės pusėmis. Tada ji sutvarkys jūsų gyvenimą taip, kad jums būtų geriausia.

Atiduodant aukštesniajam protui atpažintą, prisipažintą bei paskelbtą emociją ir prašant jo pagalbos jums nereikės:

Maža to, jums neprireiks kelti savo aukštesniajam protui tokių sąlygų, kaip antai: „Turėtum padaryti taip, kad..." arba „Būtų geriau, jeigu..." Nėra jokio reikalo aiškinti Šiai giliausiai esmei, kaip ką daryti. O jei bandytumėte, vadinasi, vėl įsmukote į senas vėžes ir elgiatės senu papratimu. Tokiu atveju aukštesnysis protas nebesikiš į jūsų gyvenimą, nes kitaip jam tektų eiti prieš jūsų laisvą valią. Kodėl jums pačiam laisva valia netarus: „Teesie tavo valia"?

Pastebėsiu, kad atsidavimo aktas turi šalutinį poveikį. Išties atsidavę pajusite:

Argi jūsų neužlietų laimės banga, jei pasakyčiau, kad po savaitės vešiuosi jus j Havajus, ir žinotumėte, kad nejuokauju? Jūsų kūne prasidėtų fiziologiniai pokyčiai dar prieš realią patirtį. Galima tarti, kad kvantinis protas yra lyg didžiulis veidrodis. Taigi jus supantis išorinis pasaulis yra jūsų vidinės tikrovės atspindys. Svarbiausias dalykas, kurį galima suvokti apie aukštesnįjį protą (ir įtvirtinti šį suvokimą atitinkamais sinapsiniais ryšiais), —jisyra realus.

Pamąstykite, kaip veikia placebas. Dabar jau žinote, kad egzistuoja trys smegenų sritys, leidžiančios nuo minčių pereiti prie veiksmų, o šiuos paversti būsena. Sveikatos sutrikimų turintys pacientai, gavę. cukraus piliulių, kurias laiko vaistais, ima manyti., kad netrukus jų savijauta pagerės, pradeda atitinkamai elgtis ir išties pasijunta geriau. Žmonių būsena pasikeičia - jie išgyja. Atspindėdama naują įsitikinimą apiepagerėjusią sveikatą, su visatos protu susijusi pasąmonė ima keisti che$] minių medžiagų pusiausvyrą kūne. Tas pat principas galioja ir mūši atveju. Tikėkite, kad kvantinis protas atsilieps ir jums padės.

Pradėdami abejoti, nerimauti, jaudintis, netikėti ar įtemptai analizuoti, kaip įmanoma sulaukti šios pagalbos, ištrinate visa, ką buvote padaręs. Vėl grįžtate prie senų įpročių. Užkertate kelią aukštesniosios galios pagalbai. Jūsų emocijos ir tikėjimo kvantinėmis galimybėmis stygius nutraukė ryšį su ateitimi, kurią jums rengė dieviškasis protas.

Susivokę, kad tai nutiko, turite atgauti tvirtą nusiteikimą. Kalbėkite su kvantiniu protu taip, tarsi jis labai gerai jus pažinotų, labai jus mylėtų ir jumis rūpintųsi... nes taip išties yra.

Rengdamiesi šiam pokalbiui, užsirašykite, ką norėtumėte pasakyti žodžiais reikšdami atsidavimą.

Vidine sąmone, perleidžiu tau visas savo kančias ir savigaiią. Jau seniai esu susipainiojęs savo mintyse ir veiksmuose. Leidžiu tau įsikišti ir tinkamiausiu būdu atvesti mane į didingesnį gyvenimą.

Pasirenkite atsiduoti. Peržvelkite savo užrašus, kad atmintumėte, kokie trūkumai labiausiai jus vargina. Užsimerkite ir pajuskite, ką norite pasakyti aukštesniajam protui. Kuo labiau susitelksite, tuo veiksmingesnė bus ši praktika. Pradėję sakyti savo maldą, atminkite, kad

aukštesnioji sąmonė jus regi ir suvokia; ji pastebi visas jūsų mintis, veiksmus ir jausmus.

1 žingsnis: pirmiausia atlikite pasirinktą indukcijos techniką irStenkitės vis labiau priprasti prie šio būdo susiliesti su pasąmone.

2 žingsnis: įsisąmoninę, ką norite savyje pakeisti, atpažinkitesavo trūkumus. Kitaip tariant, išskirkite konkrečią emociją, kurią nori
te ištrinti iš atminties, irtirkite, kokias nuostatas ji skatina.

3 žingsnis: prisipažinkite viduje glūdinčiai aukštesniajai galiai,koks buvote, ką nuo visų slėpėte ir ką norite pakeisti. Tada išoriškai
paskelbkite, kokios emocijos vergas iki šiol buvote, kad išlaisvintumėte kūną nuo nesąmoningų programų ir sutraukytumėte saitus su
savo aplinkos dėmenimis.

4 žingsnis: galiausiai atsiduokite aukštesniajam protui, sykiuperleisdami jam ribojančią būseną; prašykite, kad jis permainytų šią
būseną jums tinkamiausiu būdu.

Reguliariai praktikuokite šiuos žingsnius, kol išmoksite juos taip gerai, kad jie susilies į vientisą ir sklandų vyksmą. Tada galėsite judėti

Turėkite omenyje, kad papildydami meditaciją naujomis pakopomis, visada pradėsite nuo šių ką tik išmoktų keturių sąmoningų žingsnių.

Dabar jau esate pasirengę antrosios savaitės meditacijai, čia pateikiu glaustą praktikos santrauką. Jei jau įsidėmėjote šiuos veiksmus skaitydami ir užsirašinėdami, paprasčiausiai pakartokite visa tai meditacijos metu. Rezultatai jus greičiausiai nustebins.

llnmiiluu ugnius U.iniiiuame lauke egzistuojančiomis ąalijnybėmis? Kodei *** 4 giliuje - mintimis no pertvarkote fizinės smegenų ir kūno sandaros, idant ą patirtį'? Kodėl nesirenkate gyventi trokštamoje ateityje dabar, pirmalaike? • nors traumą ar įtampą praeityje sukėlusio įvykio arba baiminęsi, kad jis vėl au pagalvokite apie naują trokštamą patirtį. JLClSKllC S311 JHU

galimoje ateityje, idant jūsų kūnas patikėtų, ausmai sukelti realių tikrovės sąlygų. (Tai įsite.)

dukrai: gyventi taip, lyg jau būtų praleidusi nuostabią vasarą Italijoje? Taip laukui signalą, kad įvykis fiziškai jau įvyko, la savo pavyzdžiu įrodė iškiliausios pasaulio asmenybės, taip pat tūkstančiai

tad galite tai padaryti ir jūs. Turite visas reikiamas priemones (neurologinį ikų ir įtvirtintumėte šį [gūdį. "Nors kai kurie tokius atvejus vadina stebuklais, mes būties būvį, idant kūnas ir protas liautųsi vien atspindėję praeitį ir taptų aktyviais naują, geresnę ateitį.

\ suprantate, kad labiausiai atsikratyti įpročio būti savimi mums kliudo aplinką, istymas bei jausmai. Taigi akivaizdu, kad pirmas uždavinys prieš pereinant prie iktikų - mokytis mintimis ir jausmais pranokti minėtą „didžiąją trijulę", au yra tekę (tikriausiai net ne sykį) mintimis aplenkti savo aplinką, kūną ir laiką, dziąją trijulę, tekate išvien su visuma. Tokias akimirkas, kai aplinka, kūnas ir laiko įjamės egzistavę pasauliui, galima apibūdinti labai įvairiai. Skaitydamas paskaitas smės vietose, prašydavau jų nusakyti kūrybinio įkvėpimo akimirkas, kai jų sąmonė,

Imu suskirstyti į dvi kategorijas. Pirmajai jų priklausytų vadinamieji kulminaciniai imi su vienuolių ir mistikų siekiamu transcendentiniu būties būviu. Kita grupė, siniais patyrimais, pasirodys žemiš-

Prieš pradėdami trečiosios savaitės meditacijos užsiėmimus, perskaitykite penktojo ir šeštojo žingsnių aprašymus ir užsirašykite savo pastebėjimus.

Šioje pakopoje stebėsite senąjį aš ir priminsite sau, kokiu žmogumi būti nebenorite.

Antroje knygos dalyje sutarėme dėl darbinio meditacijos apibrėžimo: medituoti — tai stebėti ir susipažinti, ugdyti savąjį aš ir pažinti tai, kas nėra pažinta. Stebėjimo aktas padės visiškai įsisąmoninti įprastas ir iki tol nesuvoktas mintis bei veiksmus, sukuriančius antrajame meditacijos žingsnyje atpažintą ir įvardytą proto bei kūno būseną. Tada priminsite sau visas senojo aš puses, kurių jums nebereikia ir kurių norite atsikratyti. Susipažinsite su mintimis, kurių nebenorite penėti energija, ir elgsenos modeliais, kurių nebenorite kartoti. Taip išsilais-

Sis žingsnis padės geriau įsisąmoninti, kas toks buvote (metapaži-nimas). Stebėdami ir apmąstydami senąjį aš, aiškiai suprasite, koks būti nebenorite.

Antroje meditacijos pakopoje jau stebėjote emocijas, kurios daro didžiulę įtaką jūsų mintims ir elgsenai. Norėčiau, kad taip gerai susi-pažintumėte su konkrečiomis savo mintimis ir veiksmais, kylančiais iŠ senosios asmenybės, jog visuomet pagautumėte save, jei netyčia vėl prie jų grįžtumėte. Laikui bėgant taip gerai įsisąmoninsite senuosius modelius, kad jokiomis aplinkybėmis šiems nebeleisite jūsų užvaldyti. Galiausiai atitruksite nuo senojo aš ir nebeįsileisite jam būdingų polinkių į savo vidų. Iš menkiausių užuominų pajusite, kad vėl kyla pasąmoninių minčių ir įpročių ratą užsukanti emocija, bei atsiribosite nuo jos. Jei, sakykime, siekiate įveikti priklausomybę nuo tokių medžiagų kaip cukrus ar tabakas, kuo greičiau pajusite savyje įprastų kūno cheminės priklausomybės dilgčiojimų pradžią, tuo veiksmingiau galėsite su jais kovoti. Išsyk imsite pastebėti raginimus, kartais net rėksmingus reikalavimus, skambančius maždaug taip: „Daryk tai! Paklusk! Nusileisk! Pirmyn — tik šį kartą!" Nuolat galynėdamiesi su šiais potraukiais, laikui bėgant, pradėsite juos apčiuopti, šiems vos užgimus, ir nebeleisite įgauti galios nesąmoningai penėdami mentaline energija.

Tas pat vyksta ir su asmenybės pokyčiais: skirtumas tas, kad priklausomybės objektas čia yra ne išorėje, o viduje. Jausmai ir mintys yra jūsų dalis. Vis dėlto šiuo atveju jūsų tikslas - taip gerai įsisąmoninti apribojančią proto būseną, kad nė viena ją sukurianti mintis ar poelgis neprasprūstų pro jūsų akis.

Beveik visa mūsų asmenybės raiška prasideda nuo minties, tačiau anaiptol ne kiekviena mūsų protą aplankanti mintis yra teisinga. Dau-

guma minčių kyla tik todėl, kad, nuolat kartodami tuos pačius mąstysenos, jausenos ir elgsenos modelius, smegenyse esame suformavę tam tikras neuronų grandines. Paklauskite savęs: „Ši mintis atitinka tikrovę, ar tai tik dabartinės mano būsenos paveikta subjektyvi nuomonė arba įsitikinimas? Ar palankių pasekmių sulauksiu, paklusdamas šiam impulsui?" Tiesa ta, kad mus vis pasiekia praeities atgarsiai, susiję su stipriais jausmais, įrašytais neuronų tinkluose ir verčiančiais reaguoti nuspėjamai.

Kokios mintys užplūsta jūsų protą, kai jaučiate 2 žingsnyje įvardytą emociją? Užsirašykite šias mintis ir sąrašą įsidėmėkite. Žemiau pateikti pavyzdžiai padės atpažinti jums būdingą minčių rinkinį.

• Ribojančių minčių pavyzdžiai (jomis
nesąmoningai programuojate gyvenimą):

• Aš tikrai nepajėgsiu to padaryti. Geriausia bus atidėti tai vėlesniam
laikui.

Prie nepageidaujamų proto būsenų kūrimo taip pat prisideda įprasti ir nesąmoningi veiksmai. Juos atlikti verčia ta pati vyraujanti emocija. Užtenka neilgam prarasti budrumą, susilpnėti sąmoningumui, ir štai jūs vėl įsmunkate į senas vėžes. Viskas prasideda gerais ketinimais, o paskui susivokiate sėdįs ant sofos priešais televizorių, kremtas bulvių traškučius su nuotolinio valdymo pulteliu vienoje rankoje ir cigarete kitoje. Nors vos prieš kelias valandas skelbėte, esą siekiate sulieknėti ir atsikratyti turimų žalingų įpročių.

Dauguma nesąmoningų veiksmų atliekami siekiant įtvirtinti asmenybę ir patenkinti priklausomybę. Pavyzdžiui, nuolat kaltę jaučiantys žmonės turės reguliariai atlikti tam tikrus veiksmus, kad išpildytų savo emocinę lemtį. Labai tikėtina, kad dažnai jie pateks į įvairiausias bėdas, taip dar sustiprindami kaltės jausmą. Didelė dalis, rodos, atsitiktinių gyvenimo aplinkybių ir situacijų atitinka ir pastiprina vyraujančią emocinę būseną.

Siekdami nuvyti įsimintą jausmą, žmonės griebiasi veiklos, kuri ilgainiui virsta įpročiu, priklausomybe. Išorėje jie ieško to, kas tučtuojau - nors ir labai trumpam - išlaisvintų juos nuo skausmo ir tuštumos. Priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų, narkotikų, alkoholio, sekso, maisto, lošimo ar apsipirkinėjimo paprastai tėra bandymų pabėgti nuo vidinio skausmo ir tuštumos pasekmė.

Priklausomybės sukuria įpročius. Kadangi jokie išoriniai dalykai, jokie užsiėmimai negali visam laikui išvaduoti nuo tuštumos, neišvengiamai vėl turėsite kartoti tą pačią veiklą. Po kelių valandų, jauduliui ar jausmų antplūdžiui nuslūgus, vėl turėsite griebtis ko nors panašaus, tik šįkart tuštumą užpildyti bus kiek sunkiau. Tačiau ištrynę iš atminties neigiamą emociją, sykiu panaikinsite bet kokį žalingos pasąmoninės elgsenos poreikį.

Pamąstykite apie anksčiau įvardytą nepageidaujamą emociją. Kaip paprastai elgiatės jai apėmus? Žemiau pateikti elgsenos modeliai turėtų užvesti jus ant kelio ir padėti tiksliai nustatyti būdingus būtent jums. Užsirašykite, kaip elgiatės, kai jaučiate nepageidaujamą emociją.

Jeigu jums sunku rasti atsakymą, paklauskite savęs, ką galvojate apie įvairias gyvenimo situacijas, ir stebėkite savo mintis bei reakcijas. Taip pat galite pažvelgti į save„kitų žmonių akimis". Kaip jie jus mato? Kaip jūs elgiatės?

Dabar peržvelkite ir įsiminkite savo sąrašą. Tai būtina meditacijos dalis. Jūsų tikslas - pažinti savo mintis ir elgseną, kai užvaldo ši konkreti emocija. Taip priminsite sau, koks būti nebenorite, suprasite, kaip vertėte save kentėti. Sis žingsnis padės suvokti nesąmoningą elgseną ir tai, ką sakote sau įsisukę į uždarą minčių ir jausmų, jausmų ir minčių ratą. Įsisąmoninti tai.

Nenustebkite, jei kiekvieną dieną praktikuodami šią pakopą aptiksite, kad sąrašas pasikeitė ir jį reikia atnaujinti. Taip ir turėtų būti.

Praktikuodami šią meditacijos pakopą įžengsite į pasąmonės operacinę sistemą ir gausite progą patyrinėti jus valdančias programas. Jums reikia taip gerai pažinti ir suvokti šiuos nepageidaujamus modelius, kad užkirstumėte kelią jiems pasireikšti. Ilgainiui šitaip panaikinsite senąjį aš sudariusius sinapsinius ryšius. Kadangi nervinių ląstelių jungtys koduoja tam tikrus prisiminimus, tokiu būdu dalimis išnars-tysite senąjį aš.

Taigi trečiąją savaitę stenkitės kuo geriau įsiminti savo sąrašą, kad įsisąmonintumėte, koks būti nebenorite. Įsiminę visas šias senojo aš puses, dar toliau nuo jo nuteisite. Kai visiškai susipažinsite su įprastomis ir savaiminėmis mintimis bei reakcijomis, jos niekada nebeprasprūs pro jūsų akis nepastebėtos ar neatpažintos. Be to, sugebėsite nujausti jų atsiradimą, iki joms pasirodant. Taip nuo jų išsilaisvinsite.

Taigi beliko perskaityti šeštojo žingsnio paaiškinimus ir užsirašyti
savo pastabas - tada būsite pasirengę pradėti trečiosios savaitės medi-l
tacijas. .'..•'.

••^M Nukreipdami mintis nauja kryptimi, nebeleidžiate sau elgtis nesąmoningai. Užkertate kelią senoms programoms ir, silpnindami tam tikrų nervinių ląstelių ryšius, pakeičiate savo biologiją. Kartu liaujatės siųsti genams įprastus signalus.

Mokydamiesi nukreipti save kita kryptimi, dedate tvirtus pamatus naujam ir geresniam aš.

Šios savaitės meditacijų metu galėsite pasinaudoti ankstesnėse pakopose išsiaiškintomis situacijomis; įsivaizduodami jas ar stebėdami save iš šalies, balsu šūktelėkite sau: „Keiskis!" Užduotis išties paprasta:

1. Įsivaizduokite situaciją, kurioje jus apninka nesąmoningos min
tys ar jausmai.

2. Pagalvokite apie scenarijų (kuriame, pavyzdžiui, dalyvauja kitas
asmuo), kai yra didelis pavojus vėl pasiduoti seniems elgsenos mode
liams.

3. Įsivaizduokite įvykį, į kurį patekus kiltų grėsmė nutolti nuo sa
vojo idealo.

Kadangi ankstesnėje meditacijos pakopoje priminėte sau visą dieną likti sąmoningam, dabar galite pasitelkti techniką, padėsiančią tučtuojau sužadinti pokyčius. Kai tik pagausite save mąstantį neigiamas mintis ar atliekantį ribojančius veiksmus, garsiai tarkite sau: „Keiskis!"

Laikui bėgant, tokiomis aplinkybėmis šis balsas ims skambėti savaime ir nustelbs visus kitus balsus. Jis nukreips jus kita kryptimi.

Šitaip vis pertraukdami senas programas, toliau silpninsite senąją asmenybę sudariusius neuronų tinklus. Hebo mokymosi dėsnis teigia, kad tokiu būdu sutraukysite įprastą elgseną palaikiusias grandines. Be to, nebesiųsite genams tokių pačių signalų. Si meditacijos pakopa dar labiau sustiprins jūsų gebėjimą įsisąmoninti.

Išmokę sustabdyti savaimines ir nevalingas reakcijas, kurias anksčiau sužadindavo tam tikri asmenys, įvykiai ar aplinkybės, įgyjate galimybę susilaikyti nuo įprastų gyvenimo nepraturtinančių minčių ir veiksmų. Be to, atitruksite nuo nuspėjamos lemties, kai mąstote tas pačias mintis, atliekate tuos pačius veiksmus, kuriančius tokią pat tikrovę.

Suvokdami ir nukreipdami kita kryptimi savo mintis bei jausmus, atpažindami pasąmonines būsenas, beprasmiškai nebeeikvojate vertingos energijos. Kiekvienąkart pastebėdami, kad mintys krypsta nepalankia jums linkme ir nukreipdami jas nauja vaga, išsaugote gyvybinę energiją, taigi galite panaudoti ją naujam gyvenimui kurti.

Kadangi sugebėjimas išsaugoti sąmoningumą yra pagrindinė naujo gyvenimo kūrimo sąlyga, svarbu suprasti, kaip asociatyvioji atmintis trukdydavo jums likti sąmoningiems praeityje ir kaip nukreipdami mintis nauja kryptimi išsilaisvinate nuo senojo aš.

Šios knygos puslapiuose jau minėjau klasikinį Pavlovo eksperimentą su šunimis - jis puikiai iliustruoja, kodėl mums taip sunku pasikeisti. Šunų seilėtekis, suskambus varpeliui, yra sąlyginio reflekso, grįsto asociatyviąja atmintimi, pavyzdys.

Asociacijas suformuoja pasikartojančios aplinkos sąlygos, sukurian-čios tam tikrą vidinę reakciją. Asociacijos tarp tam tikrų sąlygų įsirašo pasąmonėje ir dėl to, atsikartojus kokiai nors vienai sąlygai, kūnas rea-

guoja nesąmoningai, be sąmoningojo proto įsikišimo. Aso mintį suaktyvinti, sukeliant atitinkamas reakcijas, galima vien

Mūsų pasąmonė pilna įvairiausių asociacijų, taigi tam tikros kos sąlygos dažnai spusteli automatiškų programų mygtukus, pamatęs gerai pažįstamą asmenį greičiausiai sureaguosite spontai net nesuvokdamas šios savo reakcijos. Šio individo vaizdinys jūsų sąmonėje susijęs su tam tikromis patirtimis (asociacijos), tad savaime pažadins tam tikras emocijas, kurios savo ruožtu paskatins jus neva lingai elgtis. Tiesą sakant, jums užtenka vien pagalvoti apie tą žmogų, kad cheminių medžiagų pusiausvyra kūne pakistų. Šitokia programa susidaro daugelį kartų išgyvenant tokias pačias patirtis, kurios įsirašo pasąmonėje ir yra glaudžiai susijusios su tuo asmeniu. O vėliau jūs reaguojate kaip Pavlovo šunys. Remdamasis prisiminimais, kūnas jus užvaldo ir veikia neatsiklausdamas sąmoningojo proto.

Dabar jus daugiausia valdo kūnas ir pasąmonė. Valdžią prarasti priverčia patys įvairiausi veiksniai ar išorės signalai, o jų šaltinis - santykiai su pažįstama aplinka, pats gyvenimas, kuriame skirtingi žmonės ir aplinkybės skirtingose vietose sukelia jums vienokias arba kitokias patirtis.

Štai kodėl taip sunku išlikti suvokiančiam ir pasikeisti. Pamatote kokį asmenį, išgirstate dainą, patenkate į kokią vietą, atsimenate patirtį ir jūsų kūnas tučtuojau ima veikti vadovaudamasis praeities atminimais. Asociacijos sužadina visą grandinę reakcijų, kurios nepavaldžios jūsų sąmoningajam protui ir grąžina jus į senąją asmenybę. Štai jūs mąstote, veikiate ir jaučiate nevalingai, visiškai nuspėjamai, kaip pagal surašytą scenarijų. Iš pasąmonės jums iškyla prisiminimai, sugrąžinantys jus į praeities aš.

Pavlovui vis skambinant varpeliu, bet nebeduodant šunims ėdalo, laikui bėgant nevalingos fiziologinės jų reakcijos ėmė silpti, nes varpelio skambesys nebepalaikė tos asociacijos. Galima tarti, kad jiems girdint varpelio skambėjimą, bet negaunant ėsti, asociacijos tarp pirmosios ir antrosios sąlygos išblėso. Šunims nustojo skirtis seilės, nes varpelio skambesys prarado sąsajas su maistu.

Įsivaizduodami įvairias situacijas, kada susilaikote nuo įsisenėjusių įpročių, ilgainiui susilpninsite savo emocines reakcijas į tas sąlygas ar jų rinkinius. Reguliariai stebėdami, kaip kyla savaiminės reakcijos, išmoksite lengvai jas atpažinti, kad pagautumėte save iki joms užvaldant. Laikui bėgant senas programas pažadindavusios asociacijos sunyks taip, kaip šunų pasąmonėje išblėso varpelio ir ėdesio asociacijos.

Taigi mintis apie jus erzinantį asmenį ar santykius su buvusiu vaikinu arba mergina jūsų jau nebeveiks, nes jau daugybę kartų budriai save sustabdėte. Nutraukus priklausomybę nuo konkrečios emocijos, nevalingos reakcijos nebeįmanomos. Iki Šiol paprastai tokių reakciji nepastebėdavote - jos tiesiog pasigvelbdavo jus visą. Tačiau šioje meditacijos pakopoje ugdydamiesi sąmoningumą ištrūkstate iš nepageidaujamų asociacijų nelaisvės.

Svarbu suprasti, kad išlikimo instinktu grįstos emocijos neigiami veikia jūsų ląsteles ir griauna kūno sveikatą. Todėl paklauskite „Ar iš meilės kyla šis jausmas, elgsena arba nuostata?"

Po tvirto nurodymo sau keistis mėgstu pridurti: „Tai gimsta ne meilės! Sveikata, laimė ir laisvė yra svarbiau už visa kita, todėl nenorit likti šių žalingų mąstymo, elgsenos ir jausenos modelių gniaužtuos* Nebenoriu siųsti genams tų pačių neigiamų signalų ir kenkti savo kūl nui. Nėra jokios prasmės tai daryti."

pos galiausiai susilies į vieną. Jei dienos įvykių sūkuryje kils ribojančių minčių ir jausmų, iškart balsu tarkite sau: „Keiskis!" arba išgirskite šį balsą, skambantį galvoje skardžiau už senų įpročių balsus. Tada būsite pasirengęs kurti.

• 2-5 žingsniai: po atpažinimo, prisipažinimo, paskelbimo ir atsida
vimo aktų reikia toliau dirbti su konkrečiomis mintimis ir veiksmais,
kurie paprastai prasprūsta pro sąmonės akiratį. Stebėkite šias senas
programas, kol jos taps jums visiškai pažįstamos.

• 6 žingsnis: vis dar stebėdami senąjį aš, pasirinkite kelis jam būdin
gus scenarijus ir balsu tarkite:„Keiskis!"

Šios savaitės meditacijų metu prie anksčiau išmoktų ir praktikuotų pakopų turėsite pridėti penktąjį (stebėjimą ir priminimą sau) bei šeštąjį (nukreipimą kita kryptimi) žingsnius. Dvi pastarosios pako-

S pasinaudotTyhornis^kvantiniame lauke egzistuojančiomis jĮalijnybėmis? Kodėl jūsų galioje - mintimis nepertvarkote fizinės smegenų ir kūno sandaros, idant iijamą patirtį? Kodėl nesirenkate gyventi trokštamoje ateityje dabar, pirma laiko? .okio nors traumą ar įtampą praeityje sukėlusio įvykio arba baiminęsi, kad jis vėl verčiau pagalvokite apie naują trokštamą patirtį. L-CISKllC StlU JJIU

nti galimoje ateityje, idant jūsų kūnas patikėtų, » jausmai sukelti realių tikrovės sąlygų. (Tai loksite.)

irimą dukrai: gyventi taip, lyg jau būtų praleidusi nuostabią vasarą Italijoje? Taip niam laukui signalą, kad įvykis fiziškai jau įvyko.

ngumą savo pavyzdžiu įrodė iškiliausios pasaulio asmenybės, taip pat tūkstančiai onių, tad galite tai padaryti ir jūs. Turite visas reikiamas priemones (neurologinį ite laiką ir įtvirtintumėte šį įgūdį. Nors kai kurie tokius atvejus vadina stebuklais, mes ;avo būties būvį, idant kūnas ir protas liautųsi vien atspindėję praeitį ir taptų aktyviais iant į naują, geresnę ateitį.

uikiai suprantate, kad labiausiai atsikratyti įpročio būti savimi mums kliudo aplinką, iš mąstymas bei jausmai. Taigi akivaizdu, kad pirmas uždavinys prieš pereinant prie ių praktikų - mokytis mintimis ir jausmais pranokti minėtą „didžiąją trijulę". ums jau yra tekę (tikriausiai net ne sykį) mintimis aplenkti savo aplinką, kūną ir laiką. igę didžiąją trijulę, tekate išvien su visuma. Tokias akimirkas, kai aplinka, kūnas ir laiko ;s liaujamės egzistavę pasauliui, galima apibūdinti labai įvairiai. Skaitydamas paskaitas įse Žemės vietose, prašydavau jų nusakyti kūrybinio įkvėpimo akimirkas, kai jų sąmonė,

ii galima suskirstyti į dvi kategorijas. Pirmajai jų priklausytų vadinamieji kulminaciniai i siejami su vienuolių ir mistikų siekiamu transcendentiniu būties būviu. Kita grupė, iš dvasiniais patyrimais, pasirodys žemiš-

Ketvirtoji savaitė truputį skirsis nuo kitų. Iš pradžių perskaitykite septintojo žingsnio aprašymą ir užsirašykite asmenines pastabas. Aprašymas paaiškins jums, kaip kurti ir atlikti mentalinę repeticiją, Tada susipažinsite su vadovaujamąja meditacija „Mentalinė repeti-

Taip pat turėsite praktiškai taikyti visa, ką iki šiol išmokote. Kiekvieną šios savaitės dieną praktikuosite ketvirtosios savaitės meditaciją, tai yra visus ankstesnius žingsnius iki septintojo. Pradėsite sąmoningai kurti naująjį aš ir naują likimą.

Netrukus pradėsite praktikuoti paskutines meditacijos pakopas, bet pirmiau noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad visi ankstesni žingsniai

buvo skirti įpročiui būti savimi atsikratyti, kad sąmonėje atsirastų vietos ir energijos naujajam aš kurti. Iki pat šios akimirkos stengėtės sunaikinti nepageidaujamus senus sinapsinius ryšius. Dabar atėjo laikas pasėti naujų sinapsinių ryšių sėklas ir puoselėti išdygusius liaunus daigus, kad naujas protas taptų naujos ateities pamatu.

Ankstesnės jūsų pastangos leido pašalinti iš atminties kai kuriuos senojo aš dėmenis. Tikriausiai jau išravėjote nemažai nepageidaujamų senosios asmenybės pusių. Pažinote pasąmonines savo proto būsenas, sukurtas praeities minčių, poelgių ir jausmų. Ugdydamiesi metapa-žinimą sąmoningai stebėjote įprastas smegenų reakcijas į kasdienes aplinkybes. Šie įgūdžiai padėjo atskirti laisvą valią turinčią sąmonę nuo automatiškų programų, skatinusių visiškai nuspėjamai reaguoti į tas pačias aplinkybes. Tyrėte, kaip iki šiol dirbo jūsų smegenys, ir objektyviai žvelgėte į savo sąlygotą protą.

Dabar, jums pamažu nusimetant senąjį protą, laikas pradėti kurti naują. Taigi pasėkime naujas sėklas. Kasdienė meditacija, apmąstymai ir mentalinės repeticijos bus kaip augančio sodo priežiūra. Sėklas pa-sėsite kaupdami naują informaciją ir skaitydami apie didžiąsias istorines asmenybes, atstovaujančias naujam jūsų idealui. Kuo kūrybingiau kursitės naują tapatybę, tuo įvairesnius vaisius skinsite ateityje. Tvirtas jūsų ketinimas ir dėmesingumas svajonėms bus kaip vanduo ir saulės spinduliai sodui.

Džiaugdamiesi nauja ateitimi prieš jai pasireiškiant, užmesite ant vaismedžių tinklą ir aptversite juos tvora, apsaugodami pažeidžiamą potencialų likimą nuo kenkėjų ir nepalankių klimato sąlygų, - pakili energija apsaugo jūsų kūrinius. Pamildami naujojo savęs viziją, vaismedžius maitinate stebuklinga trąša. Meilės virpesiai daugsyk aukštesni už išlikimo emocijas, leidusias įsiveisti piktžolėms ir kenkėjams.

Sukūrus naujus mąstysenos, elgsenos ir jausenos modelius, reikia juos įtvirtinti. Tai padarysite repetuodamas juos, kol galiausiai jie suleis į jus šaknis. Kaip jau žinote, pakartotinai suaktyvinant tam tikras neuronų grandines, tarp jų užsimezga vis stipresni ryšiai. Taigi kitą kartą atkurti tokią pačią proto būseną bus lengviau. Todėl kasdien repetuojant naują savojo aš idealą, ilgainiui jis taps vis geriau pažįstamas, natūralus, savaiminis ir... savas. Imsite suvokti save kitaip, nei anksčiau suvokėte.

Ankstesnėse pakopose šalinote iš atminties kūne ir prote šaknis suleidusią nepageidaujamą emociją. Dabar laikas pripratinti kūną prie naujo proto ir pradėti siųsti genams naujus signalus.

Jūsų tikslas šiame paskutiniame etape — įtvirtinti naują proto būseną smegenyse, mąstant naujas mintis, ir priderinti prie jos kūną. Tada jokios išorinės aplinkybės nepajėgs jūsų išmušti iš šio būties būvio. Tada būsite pasirengę kurti naują ateitį ir ją apgyventi. Nuosekliai ir reguliariai repetuodami, sukuriate save iš nieko, kad vėliau savaime būtumėte šia savo versija...

Šios pakopos pradžioje užduosite sau keletą pamąstyti skatinančių atvirų klausimų. Tikėtina, kad jie nukreips jūsų mintis kita linkme, nei jos paprastai tekėdavo, padės įžvelgti naujų galimybių, o tai suaktyvins galvos smegenų žievės priekakčio sritį.

Visi šie apmąstymai - tai būdas kurti naują protą. O pamatus jam padedate suaktyvindami smegenyse naujas neuronų grandines!

Skirkite laiko atsakyti j šiuos klausimus ir užsirašyti atsakymus. Tada juos peržvelkite, panagrinėkite, apmąstykite šių atsakymų atveriamas galimybes.

Kaip kalbėčiausi su kitais, jeigu pasikeisčiau? Kokiu žmogumi norėčiau būti?

Asmenybę sudaro mąstymas, elgsena ir jausena. Dėl to klausimus, padėsiančius jums tiksliau išsiaiškinti, koks turėtų būti jūsų naujasis aš, suskirsčiau į tris grupes. Atminkite, kad apmąstydami savo atsakymus diegiate smegenyse naują įrangą ir siunčiate genams naujus pranešimus. (Atsakymus geriausia bus užsirašyti, nebent manytumėte, kad sugebėsite atkurti jų seką prote.)

Kuriant naująjį aš, svarbu kiekvieną dieną sužadinti tokią pačią proto būseną, mąstyti ir jaustis kitaip, nei esate pripratę. Pasistenkite išlaikyti tokį patį nusiteikimą, kol jis virs jūsų kasdienybe. Be to, turite sudaryti kūnui sąlygas jausti naujus jausmus, kol iš tikrųjų tapsite ta nauja asmenybe. Kitaip sakant, po meditacijos negalite pakilti toks pat, koks atsisėdate. Virsmas turi įvykti čia ir dabar, meditacijos metu jūsų energija turi pakisti. Jei atsikeliate toks pat, koks atsisėdote, jausdamasis taip pat, kaip jautėtės prieš meditaciją, vadinasi, nieko neįvyko. Pokyčiai neprasidėjo.

Stebėkite savo mintis ir šiukštu neįsileiskite į galvą štai tokių: „Šiandien medituoti kažin kodėl nesinori; esu pernelyg pavargęs; turiu labai daug darbų; man skauda galvą; esu gryna motinos kopija; vis tiek nepasikeisiu; norėčiau ką nors suvalgyti; galėsiu pradėti rytoj; nepanašu, kad gaučiau iš to kokios naudos; verčiau įsijungsiu televizorių ir pažiūrėsiu naujienas." Jei leisite šiems galvoje skambantiems balsams užgožti priekakčio sritį, neabejotinai liksite, koks buvęs.

Pasitelkite valią, nuoširdžiai suformuokite tvirtus ketinimus ir pakilkite aukščiau šių kūno reikmių. Supraskite, kad šitokiu būdu senasis aš bando išsaugoti valdžią. Leiskite protui išsilieti, bet paskui sugrąžinkite jį į dabartį, nuraminkite ir viską pradėkite iŠ pradžių. Ilgainiui jis ims pasikliauti jumis ir pripažins savo šeimininku.

Kadangi jau apmąstėte atsakymus, laikas pradėti mentalinę repeticiją. Pasikartokite, kaip mąstysite, veiksite ir jausitės įkūniję naują

idealą. Pasistenkite būti kuo tikslesni, tačiau venkite mechaniškumo ir stingumo - nėra jokio reikalo kasdien medituoti lygiai taip pat. Tikslą pasiekti galima įvairiais būdais. Neužmirškite, kad tai - kūrybinis procesas. Leiskite sau būti lakios vaizduotės, laisviems ir spontaniškiems. Tirkite, ar jūsų atsakymai nepasikeitė, ar jie tikrai tokie, kokius užrašėte.

Mąstykite apie nuostabiausią savo pasireiškimą ir priminkite sau, kaip tada elgsitės. Ką sakysite, kaip vaikščiosite ir kvėpuosite, kaip jausitės tapęs tokia asmenybe? Ką kalbėsite kitiems ir sau? Jūsų tikslas yra įžengti į tą būties būvį, įkūnyti šį idealą.

Atminkite, kad žmonės, mintimis repetavę pratimus pianinu - ir nė karto neprilietę jo klavišų, - sužadino savo smegenyse beveik tokius pačius pokyčius kaip tiriamieji, tokį patį laikąjfetflfett groję gamas ir akordus. Kasdienės „mentalinių muzikantų" repeticijos pakeitė jų smegenis taip, tarsi jie būtų turėję šios fizinės patirties. Jų mintys tapo patyrimu.

Taip pat nutiko ir piršto raumenis mintimis lavinusiems asmenims - jie išties akivaizdžiai juos sustiprino, kuo ramiausiai sėdėdami foteliuose. Kasdienės šios pakopos mentalinės repeticijos analogiškai pakeis jūsų smegenis ir kūną.

Štai kodėl taip svarbu repetuoti naujojo aš elgseną. Vis atkurdami prote savo idealo vaizdinį, biologiškai pakeisite savo smegenis ir kūną, išsilaisvindami nuo praeities ir apmesdami žemėlapius ateičiai. Kūno ir smegenų pokyčiai bus aiškiausi fiziniai jūsų asmenybės virsmo įrodymai.

į Šis septintasis praktikos žingsnis padės jums atlikti šuolį - išsiugdyti pasąmoninius įgūdžius. Jei koks nors įgūdis yra pasąmoninis, vadinasi, gebate atlikti šią veiklą neskirdamas jai daug dėmesio. Būtent šie pasąmonės gelmes pasiekę įgūdžiai skiria patyrusį vairuotoją nuo

naujoko. Būtent dėl jų senai mezgėjai nereikia valingai atlikti kiekvieno veiksmo. Jūs paprasčiausiai darote - taip šią būsena apibūdina firmos „Nike" šūkis.

Jeigu šiame etape jums darosi kiek nuobodu, priimkite tai kaip gerą ženklą. Vadinasi, ganėtinai gerai pažinote naują būseną, ji pamažu virsta kasdienybe. Nuobodulys beveik neišvengiamas, siekiant paversti naują informaciją ilgalaike atmintimi, įkūnyti ją smegenyse. Pasistenkite nepasiduoti nuoboduliui, nes kasdien jums reikia vis mažiau pastangų būti naujuoju aš, realizuoti idealą. Išraižote naują būties modelį atmintyje ir ilgainiui jis nusileidžia į pasąmonę, tampa tarsi prigimtinis. Jei nesiliausite praktikuoti, jums nebereikės mąstyti, kaip tapti idealu. Tiesiog būsite juo. Išvada tokia: su praktika ateina tobulumas. Jums tereikia lavintis, lyg tai būtų kokia nauja sporto šaka.

Jei repetuojate tinkamai, geidžiamą būseną kiekvienąkart turėtumėte vis lengviau pasiekti. Kodėl? Nes ankstesnės pastangos jau paveikė jūsų nervų sistemą; smegenyse jau susiformavo ryšiai tarp tam tikrų neuronų grandinių, ir jos įprato „įsižiebti" drauge. Be to, liaukos yra pagaminusios tinkamų cheminių medžiagų, kurios cirkuliuoja jūsų kūne, skatindamos naują genų raišką; jūsų kūno būsena savaime yra tokia, kokios reikia. Verta paminėti ir tai, kad praktika nuslopino ir „pritildė" smegenų sritis, susijusias su senąja asmenybe. Dėl šios priežasties tikimybė, kad senajam aš būdingi jausmai pradės atitinkamai veikti kūną, yra mažesnė.

Turėkite omenyje, kad daugumą mentalinės repeticijos pratimų, suaktyvinančių ir plėtojančių naujas neuronų grandines smegenyse, sudaro šie dėmenys: mokymasis, aktualios žinios, dėmesingumas ir įgūdžio įtvirtinimas kartojant. Kaip jau žinote, mokydamiesi suformuojate naujas nervinių ląstelių jungtis. Siųsdami nurodymus kūnui, padedate lengviau kurti naują patirtį. Siekiant pertvarkyti smegenų grandines būtina sutelkti dėmesį į savo veiksmus, kitaip tariant, su-

vokti tiek fizinius, tiek mentalinius dirgiklius. Galiausiai kartojimas
sukuria ilgalaikius ryšius tarp nervinių ląstelių. Visa tai yra naujo proto
kūrimo strategija ir būtent tai atliekate medituodami. Ypač noriu pa
brėžti kartojimo svarbą. :„• ,,;,', i ,,.,, . / ,

dami, tuo lengviau jums bus sužadinti tą pačią proto būseną kitą kartą; kuo ilgiau užtruksite mintydamas naują idealą atitinkančias mintis ir jausdamas su juo susijusius jausmus, neleisdamas protui nuklysti išorinių dirgiklių link, tuo geriau įsiminsite naują būties būvį. Taigi šios pakopos esmė — naujo idealo perkėlimas į kasdienybę.

Verslo konsultantės Keti istorija iliustruoja visus mentalinės repeticijos atžvilgius. Dėl stipraus smūgio buvo pažeistas jos kalbos centras kairiajame smegenų pusrutulyje ir ji jau keli mėnesiai nekalbėjo. Gydytojai sakė, kad tikriausiai ji niekada jau nebegalės su aplinkiniais savo mintimis dalytis žodžiais. Perskaičiusi mano knygą ir sudalyvavusi viename praktinių seminarų, Keti atsisakė tikėti tokiomis pribloškiančiomis prognozėmis.

Remdamasi neseniai įgytomis žiniomis ir instrukcijomis, ji dėmesingai ir reguliariai įsivaizduodavo kalbanti žmonių grupėms. Kasdien darė tai mintyse. Po kelių mėnesių Keti smegenyse įvyko tokie stiprūs pokyčiai, kad kalbos centras atsikūrė ir ji visiškai atgavo gebėjimą kalbėti. Šiandien Keti vėl sklandžiai ir be jokių užsikirtimų skaito paskaitas didelėms klausytojų auditorijoms.

Jums studijuojant knygoje pateiktą medžiagą, smegenyse užsimezgė svarbūs sinapsiniai ryšiai, naujos patirties pirmtakai. Tiek teorinės medžiagos studijavimas, tiek tiesioginės patirtys lavina smegenis. Taip pat jums buvo suteikta naudingų žinių, kaip iš atminties ištrinti įspūdžius ir įpročius bei ugdyti naujus. Jūs suprantate susitelkimo svarbą formuojant smegenis ir keičiant kūną. Ir galiausiai prisidės nuoseklios jūsų pastangos repetuoti naują idealą, kurios atkurs tokią pat proto ir kūno būseną. Kartodami įtvirtinsite ilgalaikes grandines ir suaktyvin site naujus genus, be to, užsitikrinsite, kad kitą dieną tai padaryti bus

Atkreipkite dėmesį į šiuos veiksmus: praktikos dažnumą, intensy vumą ir trukmę. Paprastai kalbant, kuo dažniau praktikuosite, tuo U*n gviau bus sukurti norimus pokyčius; kuo labiau susitelksite praktikuu

Šioje pakopoje sieksite tapti nauja asmenybe, įkūnyti naują būties būvį. Tapdami nauja asmenybe, nustojate buvę senąja, tiesa? Senoji asmenybė, grįsta ankstesne jūsų mąstysena, jausena ir elgsena, sukūrė dabartinę tikrovę. Trumpai tariant, jūsų asmenybė apibrėžia asmeninę tikrovę. Atminkite, kad asmeninę tikrovę nulemia mintys, jausmai ir elgsena. Keisdami šiuos tris dėmenis, naujai kuriate savąjį aŠ ir tikrovę.

Nauja asmenybė visada sukuria naują tikrovę. Kitaip sakant, tapę kitu žmogumi, neišvengiamai gyvensite kitokį gyvenimą. Jeigu jūsų tapatybė staiga pasikeis, būsite kitas asmuo, todėl kitoks bus ir jūsų gyvenimas. Jei asmenybė, vadinta Džonu, taps asmenybe, kurios vardas Stivas, turėsime pripažinti, kad Džono gyvenimas pasikeitė, nes jis apskritai yra nebe Džonas — Šis žmogus mąsto, elgiasi ir jaučiasi kaip Stivas.

Štai jums kitas pavyzdys. Man skaitant paskaitą Kalifornijoje, viena moteris prasibrovė pro kitus klausytojus į priekį ir įžūliai įsirėmusi rankomis į klubus piktai suriko: „Tai kodėl aš vis dar negyvenu Santa Fė?!"

„Nes asmuo, su kuriuo dabar kalbu, gyvena Los Andžele. Asmenybė, kuri gyventų — ir jau gyvena — Santa Fė, atrodo visiškai kitaip", — ramiai atsakiau jai.

Taigi, kvantiniu požiūriu, pirmiausia reikia kurti naują asmenybę. Ji nėra susaistyta pažįstamų gyvenimo situacijų, verčiančių jus vis atkartoti tuos pačius scenarijus; dėl to ji yra tobulas išeities taškas, įsivaiz-

duojant naują likimą. Kaip tik jį turite pasiekti, prieš stryktelėdami į naują gyvenimą. Ankstesnės jūsų maldos dažniausiai likdavo neatsakytos, nes ketinimus formuluodavote apnikti žemesniųjų emocijų, kaip antai: kaltė, gėda, liūdesys, nevisavertiškumas, pyktis ar baimė. Jūsų mintis ir pažiūras valdė būtent šie jausmai.

Penki procentai sąmoningojo proto kovojo su devyniasdešimt penkiais procentais pasąmonės. Jei mintys kertasi su jausmais, jos nesukurs apčiuopiamų rezultatų. Tokiu atveju tikrovę organizuojančiam nematomam tinklui siunčiate nevienalytį signalą. Jeigu jautėte kaltę (nes kūnas labai gerai įsiminė šį jausmą), tikriausiai sulaukėte šią būseną atspindinčių situacijų, kurios suteikė jums dar daugiau priežasčių kaltinti save. Sąmoningą jūsų tikslą užgožė įsimintos emocijos kuriama būsena.

Tačiau nauja asmenybė mąsto ir jaučia visiškai kitaip nei senoji. Dabartinė jūsų proto ir kūno būsena siunčia tobulai švarų, tai yra praeities atsiminimais nesuterštą, signalą. Pirmą kartą pakylate aukščiau jus supančio kraštovaizdžio ir išvystate naujus horizontus. Žvelgiate į ateitį, o ne į praeitį.

Paprastai sakant, senoji asmenybė nepajėgi sukurti naujos asmeninės tikrovės. Turite tapti kitu žmogumi. Tik tada, pasikeitus jūsų būties būviui, galėsite čia ir dabar kurti naują likimą.

Šioje meditacijos pakopoje jūs, nauja asmenybė, kursite naują asmeninę tikrovę. O statybinė medžiaga šiuo atveju bus energija, kurią | išlaisvinote atsisakydami neigiamų įpročių.

Taigi, ko norite? Kad išgytų kuri nors kūno dalis, įsivyrautų darnai kurioje nors gyvenimo srityje? Meile persmelktų santykių, pasitenkini-l mą teikiančio darbo, atsikratyti paskolos? Trokštate rasti keblių gyvenimo situacijų sprendimą? Galbūt svajojate parašyti knygą, išleisti valkus į aukštąją mokyklą ar pats pratęsti studijas, įkopti į kalną, išmoki

skraidyti, atsikratyti priklausomybės? Visais šiais atvejais smegenys a tomatiškai sukuria norimo objekto vaizdinį.

Stebėkite šiuos vaizdinius, taip juos subrandindami ir paversdami fizine tikrove. Formuokite vaizdinius laisvųjų asociacijų metodu ir nesistenkite analizuoti. Vaizdiniai, kuriuos matote savo prote, yra energiniai naujo likimo modeliai. Jūs esate kvantinis stebėtojas ir materija klusniai derinasi prie jūsų ketinimų.

Kelias sekundes aiškiai suvokite kiekvieną vaizdinį, o paskui paleiskite jį į kvantinį lauką, pavesdami aukštesniajam protui.

Kvantinės fizikos specialistas stebi elektroną ir jis iš bangos (tikimybės) virsta dalele (įvykiu) - fiziniu materijos pasireiškimu. Jūs atliekate tą patį, tik daug didesniu mastu. Pasitelkę išlaisvintą energiją, tikimybių bangas priverčiate įgauti įvykio, kitaip sakant, naujos patirties, pavidalą. Dabar jūsų energija susijusi su ateities tikrove. Taigi ]\\& pats esate susijęs su šia tikrove, vadinasi, ji yra jūsų likimas.

Galiausiai liaukitės bandę analizuoti, kaip, kada, kur ir su kuo tai įvyks. Tegul visas šias detales nulemia protas, kuris žino nenusakomai daugiau nei jūs. Turėkite galvoje, kad jūsų kūrinys pasirodys visiškai nenuspėjamu būdu, nustebins jus ir nepaliks nė menkiausios abejonės, kad pasiekė jus iš aukščiau. Pasikliaukite, kad gyvenimo įvykiai bus išlieti sąmoningų jūsų ketinimų formose.

Šiuo metu plėtojate abipusius santykius su nematoma sąmone. Pastebėjusi, kad mėgdžiojate ją mėgindamas kurti, ji duoda jums ženklą-parodo, kad jūsų pranešimai ją pasiekia. Kaip? Surengia jūsų gyvenime neįprastus nutikimus - jie yra ne kas kita, o kvantinio proto ženklas jums. Argi ne nuostabu bendrauti su aukščiausia mylinčia sąmone?

Atėjo laikas naujai save sukurti. Pirmiausia pasistenkite, kad naujas jūsų būties būvis atspindėtų naujojo aš raišką. Tada įtvirtinkite šį būvį prote ir kūne jį repetuodami, tai yra atkartodami. Jūsų pastangos

atkurti pažįstamą būseną smegenyse ir kūne sužadins biologinius pokyčius pirma naujos patirties. Kai medituodami tapsite nauja būtybe, ji pradės kurti naują asmeninę tikrovę. Kaip kvantinis savo likimo stebėtojas, jūs susikursite savo gyvenime konkrečius įvykius. Nors šią vadovaujamąją meditaciją (smulkų jos aprašymą rasite C priede) sudaro trys dalys, medituojant jos sklandžiai susilieja į viena.

Užsimerkite, atsiribokite nuo aplinkos, visiškai atsipalaiduokite ir su-\ sitelkite į trokštamo gyvenimo viziją.

Svarbiausias jūsų uždavinys - patirti geidžiamą būties būvį. Atėjo\ laikas mąstyti kitaip, nei visuomet mąstėte. Tada kūnas prisiderins prii naujo proto ir genams siųs naujus signalus. Tegul jūsų mintys virsta pa* tirtimi, jau dabar išgyvenkite ateities tikrovę. Atverkite Širdį ir karštai dėkokite, kad kūnas patikėtų, jog trokštamas įvykis jau įvyko.

Pasirinkite kvantiniame lauke esančią galimybę ir kuo stipriau įsi' gyvenkite į ją. Laikas palikti praeities emocijas ir įsileisti vidun ateitie* emocijas. Po meditacijos turite pakilti kitoks nei atsisėdate.

Priminkite sau, kas toks būsite, kai atmerksite akis. Planuokite veiksmus atsižvelgdami į savo būseną naujoje tikrovėje. Įsivaizduokit naują savąjį aš: kaip kalbėsite ir ką sau sakysite. Įsivaizduokite, kaipjc, tės_ įkūniję šį idealą, ką šis naujas asmuo veiks, kaip mąstys, kaip džiaugsi mylės, jaus dėkingumą, įkvėpimą ir savo galią.

Susitelkite į savo ketinimą taip, kad mintys apie idealą taptų vidini patirtimi; kad šios patirties sužadintos emocijos mintis paverstų Atminkite, kas ir koks esate naujoje ateityje.

Kelioms sekundėms atsipalaiduokite. Tada iš naujo atkurkite trok$M* mą būties būvį. Pažiūrėkite, ar sugebėsite nuosekliai tai padaryti.

Ar patirti šį naująjį idealą jums ne lengviau nei praėjusį kartą? Ar galite vėl iš nieko jį sukurti? Vis kartodami, puikiai tai išmoksite ir įsiminsite buvimo naujuoju aš pojūtį. Kai tai pasieksite, žinokite, kad pasiekėte daug.

Dabar laikas įsakinėti materijai. Būdami šios pakilios proto ir kūno būsenos, paklauskite savęs, kokio ateities gyvenimo norėtumėte.

Atminkite, kad projektuoti naująją asmenybę reikia tada, kai jaučiatės sklidinas įkvėpimo, džiaugsmo, galios ir tvirtybės. Stebėkite laisvai plaukiančius vaizdinius; žvelkite įjuos neabejodami, kad tai jūsų ateities gyvenimo planai. Viltingai susisiekite su ateitimi, tarsi ji jau būtų jūsų. Visiškai atsipalaiduokite ir dėl nieko nesirūpindami leiskite prote laisvai rutuliotis vaizdiniams bei asociacijoms. Pajuskite naujos tapatybės jums teikiamą galią. Kelias sekundes išlaikykite prote aiškų kiekvieno jūsų pasireiškimo vaizdinį, tada paleiskite jį į kvantinį lauką — dabar jau jo tapsmu tegul rūpinasi aukštesnysis protas... pereikite prie kito vaizdinio... tęskite tai... šitaip jūs audžiate naujo likimo audinį. Leiskite sau jau dabar patirti tą ateities tikrovę, kad emocijos įtikintų kūną, jog trokštamas įvykis vyksta dabar. Atverkite širdį ir patirkite naujo gyvenimo džiaugsmą, prieš jam išties pasireiškiant...

Žinokite, kad jūsų energija keliauja ten, _ kur nukreipiate dėmesį. Anksčiau jūsų išlaisvinta energija tapo žaliava naujai ateičiai kurti. Su-panašėjęs su pirmapradžiu kūrėju, kupina pagarbos ir dėkingumo Širdimi laiminkite savo gyvenimą šia energija ir tapkite kvantiniu savo ateities stebėtoju. Susisiekite su nauja savo tikrove. Regėdami naujos asmenybės gyvenimą atspindinčius vaizdinius, žinokite, kad jie yra liejimo formos, kurioje bus liejamas jūsų likimas. Šitaip priverčiate materiją paklusti jūsų ketinimams... Baigdami medituoti viską paleiskite ir žinokite, kad ateitis rutuliosis palankiausiu jums būdu.

Kadangi jau perskaitėte septintą meditacijos pakopą paaiškinantį tekstą ir užsirašėte savo pastabas, esate pasirengęs praktikuoti ketvirtosios savaitės meditacijas. Kiekvieną dieną klausykitės įrašo arba iš atminties atlikite visą paskutinės savaitės programą.

Naudingas patarimas: vadovaujamosios meditacijos metu galite pasijusti taip gerai, kad savaime norėsis mintyse ar balsu tarti: tunu visa, ko man reikia, esu visiškai sveikas, esu geniali asmenybė. Puiku! Vadinasi, jūsų protas ir kūnas yra suderinti. Svarbu nepradėti šių svajų analizuoti, nes tada paliksite palankią alfa bangų būseną ir sugrįšite į beta diapazoną, atsiskirdami nuo pasąmoninio proto. Taigi kurkite naująjį aš ir nemėginkite nei vertinti, nei teisti savo kūrinių.

Kelias pastarąsias savaites mokėtės meditacijos, kuri gali lydėti jus visą likusį gyvenimą ir, visų svarbiausia, padaryti jį tokį, kokio norite. Iki šiol jus pasinaudojote šiais naujais įgūdžiais, kad atsikratytumėte tam tikros nepageidaujamos savo asmenybės pusės ir pradėtumėte kurti naują asmenybę bei naują likimą.

• Kiek laiko turiu praktikuoti šias meditacijos pakopas, kai n<priekaištingai jas įvaldysiu?

• Kiek laiko turėčiau skirti darbui su viena asmenybės puse, įkurią iki šiol buvau susitelkus?

• Kaip suprasti, kad esu pasirengęs nuo savęs lyg svogūno nulupti dar vieną lukštą?

Jei kasdien praktikuosite visas aprašytas meditacijos pakopas, po kurio laiko pastebėsite, kad septyni atskiri žingsniai jums atrodo vis paprastesni ir vis labiau ima susilieti į vientisą vyksmą. Nuoseklumas yra didžiulis pagalbininkas bet kurioje srityje ir kasdien medituodami tikrai pasieksite puikių rezultatų.

Į vadovaujamąją meditaciją ir vadovaujamąsias indukcijos technikas galima žvelgti kaip į papildomus ratukus, pritaisomus prie dviračio galinio rato ir padedančius pradedančiajam. Jei šie įrašai jums iki šiol buvo naudingi, ir toliau jų klausykitės. Tačiau, kai pažinsite šias technikas kaip penkis pirštus ir pajusite, kad įrašų klausymasis nebeleidžia jums tobulėti, atsisveikinkite su jais.

Visiškai natūralu ir netgi tikėtina, kad reguliariai medituodami pajusite norą šiek tiek pakeisti, pakoreguoti savo praktiką - juk nebesate tas pats žmogus, koks buvote anksčiau. Kasdien medituojant, jūsų būties būvis nepaliaujamai kis, ir jūs vis atpažinsite keistinas senojo aš puses.

Tik jūs galite nuspręsti, kada esate pasirengę judėti pirmyn. Kitame skyriuje pasakosiu apie tai, kad jūsų pažanga priklausys ne vien nuo meditacijos, bet ir nuo to, kaip seksis sujungti joje įgytą patirtį su gyvenimu. Paprastai pakaks 4—6 savaičių darbo su viena konkrečia asmenybės puse, kad pajustumėte pokyčius ir sykiu vidinį skatulį nulupti nuo savęs dar vieną lukštą.

Maždaug kas mėnesį apmąstykite, ko pasiekėte ir kas jūsų gyvenime pasikeitė. Ieškokite savo gyvenime grįžtamojo ryšio ženklų, patvirtinančių sąmoningos kūrybos veiksmingumą. Kartais vetta darsyk perskaityti knygos vienuoliktame skyriuje pateiktus klausimus ir pasitikrinti, ar jūsų atsakymai į juos nepakito. Dar kartą įvertinkite, kaip jaučiatės: ar jūsų būsena ir nuostatos, į kurias susitelkėte dirbdami, pasikeitė? Jei tam tikros jums ramybės nedavusios savybės, emocijos, proto būsenos ar įpročiai sunyko, galbūt išryškėjo kokios nors kitos nepageidaujamos asmenybės pusės?

Jei taip, galite susitelkti į Šį savojo aš aspektą ir pakartoti visas ką tik baigtas meditacijos pakopas. Arba ir toliau gludinkite ankstesnes asmenybės briaunas, bet įtraukite ir naujų jos pusių.

Kai tik įvaldysite pagrindinius šios meditacijos principus, galėsite sujungti keletą emocijų ir dirbti su jomis visomis vienu metu. Įgijęs pakankamai patirties, dabar iškart dirbu su visa savo asmenybe, vadovaudamasis holistiniu nelinijiniu metodu.

Žinoma, naujas likimas, kurį dabar kuriate, nebus statiškas — jis taip pat pamažu kis. Nesiliaukite medituoti, kai dalis jūsų troškimų išsipildys: užmegsite naujus santykius ar pakeisite darbą. Be to, kartkarčiais galite pakoreguoti meditaciją, taip išjudindami kai kuriuos nusistovėjusius dalykus. Pasikliaukite intuicija.

Jei dar nesilankėte mano svetainėje, kviečiu užsukti adresu: www. drjoedispenza.com . Joje rasite visą praktinių priemonių ir technikų rinkinį, kuris padės perprogramuoti mintis, atsikratyti žalingų įpročių ir suteiks galios keisti savo gyvenimą, keičiant vidų. Toliau galite žengti

• Perskaitykite pirmą mano knygą „Smegenų vystymas" ir pasisemkite dar daugiau žinių, kurios, kaip jau spėjote suprasti, pade(' * Svetainėje medžiaga pateikta anglų kalba. (Vert. past.)

pamatus patirčiai. Si knyga supažindins jus su smegenų sandara; paaiškins, kaip mintys ir emocijos „įauga" į jūsų pasąmonę; ir ne tik pamokys, kaip pakeisti gyvenimą, bet ir kaip pačiam tapti tokiu žmogumi, koks visada norėjote būti.

• Apsilankykite viename, dviejuose ar trijuose mano praktiniuo
se seminaruose „Atsikratyk įpročio būti savimi", kuriuos vedu visame
pasaulyje.

• Sudalyvaukite tiesioginėse mokomosiose televizijos laidose ii
klausimų bei atsakymų vakaruose.

• Gilinkite žinias žiūrėdami ir klausydami mano svetainėje iš
vardytų kompaktinėmis plokštelėmis platinamų vaizdo bei garso įrašų,

r tl.mgiau panašių situacijų, mintis ir pradėtumėte jas užsirašinėti, aptiktumėte, kad didžiąją laiko dalį

a jūsų galioje - mintimis nepertvarkote fizinės smegenų ir kūno sandaros, idant aujamą patirtį? Kodėl nesirenkate gyventi trokštamoje ateityje dabar, pirma laiko? kokio nors traumą ar įtampą praeityje sukėlusio įvykio arba baiminęsi, kad jis vėl verčiau pagalvokite apie naują trokštamą patirtį. JuClSKltč SUU JSIU

snti galimoje ateityje, idant jūsų kūnas patikėtų, s jausmai sukelti realių tikrovės sąlygų. (Tai noksite,)

arimą dukrai: gyventi taip, lyg jau būtų praleidusi nuostabią vasarą Italijoje? Taip iniam laukui signalą, kad įvykis fiziškai jau įvyko.

ngumą savo pavyzdžiu įrodė iškiliausios pasaulio asmenybės, taip pat tūkstančiai onių, tad galite tai padaryti ir jūs. Turite visas reikiamas priemones (neurologinį ite laiką ir įtvirtintumėte šį įgūdį. Nors kai kurie tokius atvejus vadina stebuklais, mes .avo būties būvį, idant kūnas ir protas liautųsi vien atspindėję praeitį ir taptų aktyviais iant į naują, geresnę ateitį.

.ūkiai suprantate, kad labiausiai atsikratyti įpročio būti savimi mums kliudo aplinką, s mąstymas bei jausmai. Taigi akivaizdu, kad pirmas uždavinys prieš pereinant prie u praktikų - mokytis mintimis ir jausmais pranokti minėtą „didžiąją trijulę", ms jau yra tekę (tikriausiai net ne sykį) mintimis aplenkti savo aplinką, kūną ir laiką.

Pokyčiai yra aiškiausi liudininkai, kad vidinė jūsų tvarka pajėgi įveikti bet kokius aplinkos veiksnius. Vadinasi, išties galite išsaugoti energiją ir suvokimą, būti nepriklausomas nuo kūno, aplinkos ir laiko. Kokiu žmogumi norite tapti naujoje tikrovėje? Prisiminkite tai bendraudamas su šeima ir vaikais, dirbdamas, pietaudamas su bendradarbiais. Ar sugebėsite išsaugoti Šį pakitusį būties būvį, ar sugebėsite aktualizuoti galimybę? Jei visą dieną praleisite nusiteikęs taip pat, koks kūrėte save, jūsų pasaulyje prasidės virsmas —kitaip paprasčiausiai negali būti. Kai jūsų elgsena susiderina su ketinimais, kai veiksmai atliepia mintis, kai pagaunate save, kad nebesate tas žmogus, kuriuo anksčiau buvote, vadinasi, pralenkėte laiką. Aplinka prarado galią valdyti jūsų mintis ir jausmus; priešingai - tai jūsų mintys ir jausmai valdo aplinką. O tai jau yra meistriškumas, kurio sėkla, beje, visada glūdėjo jumyse...

Jei tarp pasauliui skirto jūsų vaizdinio ir tikrosios asmenybės galima dėti lygybės ženklą, jūs išsilaisvinote iš praeities vergovės. Atgavę

visą iki šiol taip neišmintingai švaistytą energiją, pajuntate ialutmį minėto išsilaisvinimo poveikį — džiaugsmą.

Kai jūsų vidinė neurocheminė būsena yra tokia darni ir tvarkinga, kad joks nedarnus išorinio pasaulio signalas nepajėgs jos sutrikdyti, galite būti tikri, kad protas ir kūnas veikia išvien. Jūs jau kita būtybė. Įsiminus šį būties būvį, ar naują asmenybę, jūsų pasaulis ir asmeninė tikrovė pradės atspindėti vidų. Kai išorinė jūsų raiška taps tiksliu vidinio aš tęsiniu, žinokite, kad einate naujo likimo keliu.

Ar sugebate per dieną išlikti sąmoningas ir sulaikyti kūną nuo grįžimo prie įprastų emocijų? Kadangi emocijos kaupiasi pasąmonėje, labai svarbu vis sąmoningai derinti kūną prie naujos proto būsenos, kad jokie aplinkos veiksniai nepajėgtų sužadinti emocijų, kurios nutemptų jus atgal į senąją tikrovę. Privalote įsiminti naująjį aš ir atkakliai jo laikytis, idant jokie dabartinės tikrovės įvykiai ar aplinkybės nenutrauktų jūsų į šalį.

Atminkite, kad meditacijos metu (Žinoma, jei meditavote tinkamai) jūsų mintys virto būsena, o tada iš būsenos savaime išplaukia atitinkami poelgiai ir mintys.

Trumpai tariant, įkūnyti siekiamybę - tai gyventi taip, tarsi į jūsų maldas jau buvo atsakyta. Tai džiaugtis nauju gyvenimu, su jauduliu puoselėjant naujus lūkesčius. Tai nuolat priminti sau, kad turite palaikyti tą pačią proto ir kūno būseną, kokios būdamas sukūrėte idealą. Nėra jokios prasmės medituojant kurti naują asmenybę, jeigu po to ištisą dieną viską darote taip, kaip daręs. Tai tas pat, kas ryte valgyti nepriekaištingai sveiką maistą, o visą likusią dieną kramsnoti visišką šlamštą.

Norint patirti naują tikrovę, būtina suderinti savo elgseną su tikslu, darbus - su mintimis. Reikia priimti sprendimus, atitinkančius

naują būties būseną. Taip (fiziškai) įkūnysite tai, ką repetavote mintyse, įtrauksite į vyksmą kūną ir priversite jį daryti, ko jau išmoko protas.

Todėl norėdami savo gyvenime išvysti pokyčių ženklus, turite gyventi nusiteikęs taip, kaip kūrėte trokštamą tikrovę. Paprastai kalbant, jei norite, kad visata jums atsilieptų, faktinė jūsų energija ir proto būsena turi atitikti meditacijos metu pasiektą energiją ir proto būseną. Būtent tokiu būdu pritrauksite į savo gyvenimą naują įvykį.

Kai abi jūsų asmenybės pusės suderintos, čia ir dabar gyvenantis „jūs" yra tas pats, kurį sukūrėte meditacijos metu. Tokiu atveju jau dabar esate ta ateities asmenybė, kuri iki šiol egzistavo vien kaip galimybė kvantiniame lauke. Suderindami dabartinį savo elektromagnetinį para-Ša su ateities savimi, susisiejate su nauju likimu. Kai dabartyje fiziškai susivienysite su ateities savimi, apie kurį svajojote, nauja tikrovė apipils jus savo dovanomis. Patirsite aukštesnės tvarkos atsaką.

Grįžtamasis ryšys yra būties būvio, koks jis buvo kuriant naują Ūkimą ir koks jis išties yra kiekvieną dieną, suderinimo pasekmė. Jis pasirodo jums aktualizavus prote sukurtą būseną. Jei ištisą dieną išlaikote šią pakitusią proto ir kūno būseną, jūsų gyvenimą aplanko kai kas nauja.

Kokį grįžtamąjį ryšį turėtumėte išvysti? Tai gali būti patys netikėčiausi sutapimai, naujos galimybės, savaiminiai aplinkybių pokyčiai, pagerėjusi sveikata, įžvalgos, vidiniai atsivėrimai, mistinės patirtys, nauji santykiai ir dar daug kitų dalykų. Šis atsakas įkvėps jus tęsti tai, ką jau p radėjo te.

Jūsų vidinėms pastangoms sužadinus išorinį grįžtamąjį ryšį, jūs savaime susiesite vidines priežastis su išorinėmis pasekmėmis. Si nuostabi akimirka yra tikriausias įrodymas to, kad jau gyvenate pagal kvantinį dėsnį. Jūs apstulbstate suvokęs, kad įvykiai, į kurių sūkurį patekote, yra tiesioginis jūsų proto veiklos ir emocijų padarinys.

Atsekę savo veiksmų implicitiniame, tai yra neišreikštame, pasaulyje sąsajas su eksplicitiniais, tai yra akivaizdžiais, pasireiškimais, gerai įsiminsite, kokie jūsų veiksmai sukūrė šias pasekmes ir vėl juos atkartosite. Kai sujungsite vidinio pasaulio priežastis su išorinio pasaulio pasekmėmis, suprasite, kad, užuot buvęs priežasties ir pasekmės dėsnio auka, pats tapote „pasekmių priežastimi". Pats kuriate tikrovę.

Štai jums patikrinimas: ar galite išorinėje aplinkoje būti toks pats asmuo, koks buvote vidinėje, kai meditavote? Ar galite pranokti dabartinę aplinką, atspindinčią jūsų praeities asmenybę, prisiminimus ir asociacijas? Ar sugebate nutildyti kasdienes reakcijas į tas pačias situacijas? Ar nuteikėte protą pranokti dabartinę tikrovę, ar suderinote kūną su šia nauja proto būsena? ••", Kaip tik dėl to ir medituojame. Kad taptume kitais asmenimis.

Jūsų tikslas yra visą dieną palaikyti naujojo aš energiją. Pasieksite jį primindami sau, save paragindami likti sąmoningam įvairiais paros tarpsniais. Štai tokio nusiteikimo pavyzdys.

Prausiamasis ryte dėkoju už visas gyvenimo man teikiamas dovanas. Važiuodamas į darbą visą kelią jaučiu džiugesį ir pasitenkinimą. Kaip įgyvendinsiu naująjį idealą susitikęs su viršininku? Valgydamas priešpiečius atsiminsiu, koks žmogus noriu būti. Vakare grįžęs namo meiliai apkabinsiu vaikus, mes linksmai leisime laiką ir jausime tvirtą vidinį ryšį. Prieš guldamasis miegoti skirsiu minutėlę savo asmenybei apmąstyti.

Prieš užmiegant patartina apmąstyti situacijas, kuriose pametėte naują idealą. Kai tiksliai išsiaiškinsite, kaip ir kodėl pasinėrėte į užmarštį, užduokite šiuos paprastus klausimus: Ką reikėtų daryti kitaip, jei situacija pasikartotą? Kokia išmintis ar įžvalga padėtų neatitrūkti nuo idealo, jei vėl susiklostytų panašios aplinkybės?

Rasdami aiškius atsakymus ir atidžiai juos apmąstydami, mintyse repetuosite naują jus papildysiantį dėmenj. Taip smegenyse įdiegsite naują neuronų tinklą ir pasirengsite ateities įvykiui. Šios nedidelės pastangos, kurias galite prijungti prie rytinės ar vakarinės meditacijos, padės tobulinti naujojo aš modelį.

Skaidrus yra toks žmogus, kurio pasauliui skirtas vaizdinys nesiskiria nuo tikrosios asmenybės, o mintys ir jausmai atspindimi išorinėje aplinkoje. Kai pasiekiate šią būseną, gyvenimas ir protas tampa sinonimais - visos jūsų gyvenimo sritys atspindi jūsų protą. Pasak kvantinės fizikos, aplinka yra proto pratęsimas, taigi skaidrumas yra būsena, kai gyvenimas persitvarko, kad atspindėtų naują protą.

Tapęs skaidriu, įgaunate tikros galios, nes įgyvendinate (paverčiate tikrove) asmeninio virsmo svajonę. Patirtis jums suteikia išminties ir jūs pranokstate aplinką bei praeitį.

Apie tai, kad tampate skaidriu, išduoda faktas, jog protą rečiau aplanko pernelyg analitinės ar kritiškos mintys. Nebenorite taip mąstyti. Tokios mintys atitraukia jus nuo dabartinės būsenos. Kadangi skaidrumas praktiškai neatsiejamas nuo tikro džiaugsmo, energijos ir raiškos laisvės, bet kokia egocentriška (tai yra neskaidri) mintis užtemdys šiuos pakilius jausmus.

Kai gyvenime pradės skleistis nauji ir nuostabūs įvykiai, jus užlies pasigėrėjimas ir nuostaba, nes suprasite, kad visus juos sukūrė jūsų protas. Pagautas susižavėjimo, apžvelgsite visą savo gyvenimą ir nebenorėsite nieko keisti. Nesigailėsite jokio savo poelgio, neapgailestausite, kad jums kas nors nutiko, nes tą akimirką viskas įgis prasmę. Regėsite, kaip praeitis atvedė jus į šią didingą būseną.

Jums stengiantis, aukštesniojo proto šviesa ima vis ryškiau prasiskverbti pro jūsų sąmoningą protą; jo prigimtis tapo jūsų prigimtimi, tapote dieviškesnis. Toks jūs išties ir esate. Tai pats natūraliausias jūsų

Nematomam gyvybės šaltiniui pradėjus gausiau lietis per jus, imate jaustis savimi labiau nei bet kada anksčiau. Emocinius randus palikusios traumos tikrąją asmenybę išmušė iš pusiausvyros. Tapote sudėtingesnis, susiskaldęs į priešingus polius, prieštaringas ir nuspėjamas. Ištrynęs iš savo atminties išlikimo instinktu grįstas emocijas, nutempiančias protą ir kūną žemyn, pakylate į aukštesnį elektromagnetinės raiškos lygmenį ir jus labiau ima traukti aukštesnio dažnio būties pasireiškimai. Atverdami duris ir palaisvindami savyje vietos aukštesnei

Aukščiausia prasme ji yra jūs, o jūs - ji. Jūs esate viena. Jums išgyvenus šį vienį, viduje jaučiate darnią energiją, vadinamą meile. Tai išorėje besąlygišku būviu pasireiškęs vidus.

Susijungę su sąmonės šaltiniu ir pradėję iš jo gerti, galite patirti tikrą paradoksą. Visiškai įmanoma, kad jus apims toks stiprus vientisu mo ir pilnatvės pojūtis, kad pajusite visiškai nieko nebenorįs.

Norai ir troškimai kyla, kai jums ko nors trūksta. Išties susijungs su šia sąmone, kartais jausdavausi taip nuostabiai, kad vargiai galėclii

vau galvoti apie ką nors kita. Pilnatvės pojūtis būdavo toks stiprus, k manęs nė trupučio neviliojo perspektyva mintyti bet kokias nuo jt šalį atitraukti mane galinčias mintis.

Ironiška, kad pasiekus tašką, kuriame galima pradėti kurti, jur nieko nebereikia, nes stygius ir tuštuma, virtusi tam tikrų dalykų trc kimu, buvo užpildyta. Dėl to norite tik vieno — jausti šią darną, mc ir pusiausvyrą.

Mano supratimu, ši būsena yra tikros besąlygiškos meilės pamatj Laimė, visiškai nepriklausoma nuo išorės sąlygų, išlaisvina. Šis pojū¹ toks darnus, kad tokiomis minutėmis, regis, neįmanoma smerkti, em ciškai reaguoti į gyvenimą ar norėti ko nors kita. Būtent tada per m ima lietis aukštesnioji sąmonė, ir mes imame ją reikšti savo žodžia darbais bei poelgiais. Nuo žmogiškosios būties pakopos pakylame a čiau dieviškosios. Tampame panašesni į jį. Imame labiau mylėti, pa; darome atidesni, švelnesni, dosnesni, sveikesni ir galingesni. Visa t ateina iš aukštesniojo proto.

Taip pat nutinka štai kas. Jausdami pakilias emocijas ir džiaugsn norėsite pasidalyti šiais jausmais su kitais. O kaip galima tai padaryt Duodant. Jaučiuosi taip nuostabiai, jog noriu, kad ir tu taip jaustumeis Štai, imki tai. Ir jūs dalysitės iš vidaus trykštančiu gėriu. Būsite visi kai nesavanaudiškas. Įsivaizduokite pasaulį, kuriame tokių žmonių y dauguma.

Jeigu vis dėlto sugebėsite modeliuoti naują tikrovę, jausdamas v sišką vidinę pilnatvę, žinokite, kad tuomet jūsų niekas neskiria nu trokštamų dalykų. Jūs ir jūsų kūriniai esate viena. Jeigu visiškai pas nersite į kūrybą ir užmiršite visa, kas jus sieja su senuoju aš, jums nelil nė mažiausios abejonės, kad tai, į ką esate sutelkę dėmesį, išties yi jūsų. Tiesiog tai žinosite.

'.•'-.• sąmonę. Ji visiškai reali. Pajuskite, kad Ši sąmonė stebi jus ir su-

' pasiekėte paskutinę pakopą. Jei Ši sąmonė realiai egzistuoja, pa-.... prašykite duoti jums ženklą, kad susilietėte su ja. Tarkite kūrėjui: „Jeigu šiandien kiek nors priartėjau prie tavęs ir supanašėjau su tavimi kurdamas, duok man ženklą, patvirtinantį, kad pašte-bėjai mano pastangas. Ir padaryk tai mažiausiai tikėtinu būdu, ^:. pažadindamas iš Šio sapno ir nepalikdamas abejonių, kad jis nuo ^;; tavęs. Taip įkvėpsi mane rytoj vėl tai pakartoti."

Leiskite man priminti jums tai, ką jau sakiau kalbėdamas apie kvantinį lauką. Jei atsakas pasiekia jus visiškai nuspėjamu būdu, tai nieko nauja. Atsispirkite pagundai priskirti naujumo ir nenuspėjamumo savybes tam, kas išties seniai pažįstama. Turite krūptelėti, atsakas, -tiksliau, būdas, kuriuo jis jus pasiekia, — turi užklupti visiškai netikėtai.

Staigmena pažadina jus iš sapno, o aplinkybės, kuriomis tai įvyksta, nepaklūsta jokiems sveiko proto dėsniams, - tai sujaudina jus iki esybės gelmių ir pasigyelbia visą jūsų dėmesį. Ji išblaško kasdienybės nuobodulį ir pakylėja. Kad atsakas nepaliktų jokių abejonių, turi visiškai apstulbinti, tiesiog atimti jums žadą. Įsitikinkite, kad šis neįprastas įvykis išties atėjęs iš aukštesniojo proto ir negali būti kas nors kita.

Štai jūs užmezgėte santykius su aukštesniąja sąmone, nes gavote jos atsaką ir tvirtai žinote, kad jūsų vidiniai veiksmai veikia išon;. Įsisąmoninę tai, pajusite įkvėpimą kitą dieną vėl pakartoti. Kurdamas

dabar galėsite atsispirti į šio patyrimo sužadintas emocijas. Tampate kaip mokslininkas ar tyrėjas, eksperimentuojantis su savo gyvenimu ir registruojantis pastangų rezultatus.

Nemanykite, kad gyveninio tikslas — būti geram, gražiam, populiariam, sėkmingam ar patenkinti Dievą. Tikslą pasieksime nusiplėšę kaukes, kurios suvaržo giluminės sąmonės tėkmę, ir leisdami per mus reikštis aukštesniajam protui. Artėjame prie jo kurdami ir užduodami aukštesnius klausimus, neišvengiamai praturtinančius mūsų likimą. Tikėdamiesi stebuklų, o ne blogiausio, kas gali nutikti, ir gyvendami taip, tarsi ši galia būtų mūsų pusėje. Apmąstydami nepaprastus mums nutinkančius dalykus, tai, ko pasiekėme šios neregimos galios padedami, atsiverdami platesnėms galimybėms, esame priversti tobulintis ir dar labiau įsileisti aukštesnįjį protą į savo gyvenimą.

Jei, pavyzdžiui, jums pavyktų Šitaip išgyti nuo kokios nors ligos, savaime kiltų klausimas: „Galbūt sugebėčiau išgydyti kitą prisilietimu?" O atlikę ir šį žygį, klaustumėte savęs: „Galbūt įmanoma išgydyti mylimą žmogų per atstumą?" Kai padarytumėte ir tai, jus, tarkime, gali sudominti galimybė kurti iš nieko.

Kur mūsų galimybių ribos? Sis nuotykis išties gali tęstis be galo. Mus apriboja tik mūsų pačių nuomonė, kas yra įmanoma, turimos žinios ir gebėjimas atverti protą bei širdį.

Viena didžiausių mūsų įtikėtų neteisybių apie save ir tikrąją savo prigimtį yra ta, kad esame tik fizinės būtybės, apribotos materialia tikrove ir atskiros nuo Dievo, kuris, kaip jau turėjote suprasti, yra tiek viduje, tiek išorėje. Nuslepiant tiesą apie tikrąją mūsų tapatybę, esame ne tik pavergiami, — patys imame laikyti save baigtinėmis būtybėmis, gyvenančiomis linijinį ir didesnės prasmės neturintį gyvenimą.

Plačiai paplitęs požiūris, esą anapus fizinio pasaulio neegzistuoja nei kitos būties plotmės, nei gyvybė, kad negalime valdyti savo likimo, nėra tiesa. Viliuosi, kad tie žinių trupinėliai, kuriais čia pasidalijau, suteiks jums galios ir padės suvokti savo tikrąją prigimtį.

Esate daugiamatės būtybės, kuriančios savo tikrovę. Rašydamas šią knygą siekiau pagrįsti, kad ši idėja yra svarbiausias jūsų būtį apibrėžiantis dėsnis. Atsikratyti įpročio būti savimi — tai nusimesti seną protą ir susikurti naują.

Išties atsisakius pažįstamo gyvenimo, ar proto, ir pradėjus kurti naują, ateina laikas, kai atsiduriame tarp dviejų pasaulių, visiškai nepažįstamoje erdvėje, ir tada dauguma metasi iš šios tuštumos atgal. Tačiau kitamaniai, mistikai ir šventieji šį netikrumo bei nežinomybės tašką laiko pačia derlingiausia dirva kūrybai.

Gyvendami plotmėje, kurioje nieko negalima numatyti ir nuspėti, vienu metu esame viskas. Ar sugebate šioje tuštumoje jaustis patogiai? Jei taip, esate prie didingos kūrybinės galios, „aš esu", šerdies.

Kasdienybės grandines nutraukiame tada, kai pasikeičia mūsų biologija, fizinis kūnas, emocijos, cheminių medžiagų pusiausvyra, nervinių ląstelių tinklai ir genetika, kai liaujamės nesąmoningai tikėją, kad varžymasis, kova, sėkmė, Šlovė, fizinis kūnas, seksualumas, nuosavybė ir valdžia yra gyvenimo esmė ir tikslas. Bijau, kad troškimas rasti vadinamąjį sėkmės raktą vertė mus atsakymų ir laimės ieškoti išorėje, nors tikroji laimė ir tikrieji atsakymai visada glūdėjo viduje.

Taigi kur tas tikrasis aš ir kaip su juo susiliesti? Renkamės kurti išorinį savojo aš vaizdinį, grįstą melu, ar siekdami suvokti savo tapatumą su viduje slypinčia galia, kuri ne mažiau reali nei viskas, ką matome aplinkui, puoselėdami unikalią asmenybę?

Taip, žmogaus esmė yra šis begalinis informacijos ir nuovokos šaltinis. Si nepaprastai darni sąmonė, kurios, — jai ėmus per mus reikštis, — negalime pavadinti niekaip kitaip, tik meile. Durims atsidarius, jos virpesiai iŠ vidaus ima keisti tiek mus, tiek visą mūsų aplinką. Supratau, kad tik šis patyrimas gali suteikti gyvenimui prasmę.

Tikiuosi, žinote, kad visada galite susiliesti su šia sąmone, jei tik pasirinksite. Tačiau gyvendami materialistiškai kovosite su jos pasireiškimais. Kodėl? Materialistas tikrovę apibūdina jutimo organais. Jeigu jis negali ko nors pamatyti, paragauti, užuosti, paliesti ar išgirsti, vadinasi, tai neegzistuoja, tiesa? Šitaip labai lengva laikyti žmones iliuzijoje. Pakanka, kad jie sutelktų dėmesį į jutimus tenkinančią ar chaotišką! išorinę tikrovę, ir jiems bus nepaprastai sunku atsigręžti į vidų.

Jūsų energija visiškai paklūsta dėmesiui. Sutelkite visą dėmesį į išorinį, materialųjį pasaulį, ir investuosite į jį energiją, tačiau nebematysiu nieko kita. Ir priešingai, nukreipkite protą į gilesnius esybės aspektus] ir energija padės jiems išsiskleisti. Žmogus yra laisvas sutelkti sąmonę bet ką. Dėl to labai svarbu mokytis valdyti šią savo galią ir tinkamai ji panaudoti. Į ką nukreipsite savo mintis ir sąmonę, tai taps jūsų tikrovei

Numodami ranka į minties realumą, vėl grįšite prie materializmo ir liausitės judėję į priekį. Ieškosite staigaus pasitenkinimo dalykuose, kurie virs emocinėmis priklausomybėmis ir įpročiais, atkalbėsite save nuo galimybės keistis.

Čia susiduriame su dilema: mūsų kuriama ateities tikrovė dar nepasiekiama jutimo organams - pagal kvantinį modelį, jutimo organai kuriamą tikrovę pajunta paskutiniai. Dėl šios priežasties daugelis nusivilia ir vėl atsiduoda nesąmoningam gyvenimui.

Noriu jums priminti, kad visi materialūs dalykai kyla neregimame lauke, plytinčiame anapus laiko ir erdvės. Paprastai tariant, pasėjus tame lauke sėklas, ilgainiui jos subrandins vaisius. Jei sugebate vidiniame galimybių pasaulyje visiškai išgyventi svajonę, vadinasi, ji jau įvyko. Pasikliaukite ir laukite, kol jos daigeliai prasikals ir pasirodys išoriniame gyvenime. Toks yra dėsnis.

Tačiau tai ir yra sunkiausia kūrybinio vyksmo dalis: išlaukti, kol tikrasis aš tai padarys,

Taip, esame dieviški kūrėjai. Būtent tai darome jausdami įkvėpimą, trokšdami pažinti daugiau. Tačiau taip pat esame įpročių vergai, tiek blogąja, tiek gerąja prasme. Kad ir ką darytume, tai taps įpročiu. Turime tris smegenų sritis, leidžiančias žinias paversti patirtimi, o šią - išmintimi. Patiriant ką nors daug kartų, ši patirtis įsispaudžia pasąmonėje, ir kūnas savaime perima proto funkcijas - taip aš apibrėžiu įprotį.

Bėda ta, kad išsiugdėme daug prigimtinę mūsų didybę ribojančių įpročių. Prie išlikimo instinktu paremtų emocijų nepaprastai priprantama, jos mus suvaržo ir priverčia jaustis atskirais nuo Šaltinio - taip užmirštame, kad esame kūrėjai. Labai dažnai išgyvename stresą - būtent su juo susijusios proto būsenos nulemia, kodėl esame valdomi emocijų ir baime grįstų įsitikinimų, mums nuolat stinga energijos. Deja, dauguma mūsų nerimą, depresiją, nusivylimą, pyktį, kaltę, skausmą ir liūdesį laiko normaliomis žmogaus psichologijos pusėmis. Bet iš tikrųjų būtent jas derėtų vadinti „pakitusiomis sąmonės būsenomis".

Noriu pabrėžti, kad ką tik mano išvardyti jausmai, kuriuos reguliariai jaučia ir reiškia milijardai žmonių, išmuša iš pusiausvyros ir atitraukia nuo tikrojo aš. O vadinamosios pakitusios sąmonės būsenos, kurias patiriame medituodami, iš tikrųjų yra visiškai natūralios žmogui ir būtent jų turėtume siekti. Šio teiginio pagrįstumu neabejoju nė per nago juodymą.

Metas pabusti ir tapti gyvais šios tiesos pavyzdžiais. Nepakanka teoriškai sutikti su šiomis sampratomis, reikia jomis gyventi, jas įkūnyti ir patiems sąmoningai kurti savo gyvenimus. Mums įkūnijus šiuos idealus ir pavertus įpročiais, jie tampa neatsiejama mūsų esybės dalimi.

Jei jau negalime gyventi be įpročių, kodėl neįpratus atjausti, mylėti, būti sąmoningiems, dosniems, didingiems, genialiems, išradingiems, pasitikintiems ir dieviškiems? Nusimesti įsimintų emocijų sluoksnius; atsikratyti ribojančio savanaudiškumo; palikti klaidingus įsitikinimus apie tikrovės ir savo prigimtį; išrauti nervų sistemoje šaknis suleidusius ydingus bruožus, atkakliai trukdančius mums vystytis; atsisakyti pažiūrų, neleidusių mums pažinti, kas iš tiesų esame... visa tai yra savęs pažinimo dėmenys.

Už visų šių skraisčių slepiasi geranoriška ir palaiminga būtybė -būtent ja tampame, kai nebejaučiame jokios grėsmės, nebebijome nieko prarasti, nesistengiame visiems įtikti, nesivaikome sėkmės, liaujamės grumtis su kitais, siekdami bet kokia kaina atsidurti aukščiau jų, nustojame apgailestauti dėl praeities, nepasotinamai visko trokšti ar jaustis beverčiais ir beviltiškais. Įveikdami viską, kas stovi skersai kelio į begalinę galią, atliekame žygdarbį, kuris praturtina ne tik mus pačius, bet ir visą žmoniją.

Taigi svarbiausias įprotis, kurio įmanoma atsikratyti, — tai įproti! būti savimi, o svarbiausias įprotis, kurį galima išsiugdyti, - leisti pcl save reikštis dieviškumui. Taip tikroji prigimtis ir tapatybė įsikurs jusi prote. Taip apsigyvensite savyje.

Dabar suvokite erdvę, kurią erdvėje užima jūsų lūpos, pajuskite tūrį erdvės, kurią užima lūpos... erdvėje...*

Dabar suvokite erdvę, kurią erdvėje jūsų žandikaulis užima... apčiuopkite tūrį erdvės, kurią užima žandikaulis... erdvėje...

Dabar pajuskite erdvę, kurią erdvėje užima jūsų skruostai... taip pat erdvės, kurią erdvėje užima skruostai, tankumą...

Dabar suvokite erdvę, kurią erdvėje užima jūsų akys, pajuskite tūrį erdvės, kurią jūsų akys užima... erdvėje...

O dabar sutelkite dėmesį į erdvę, kurią erdvėje užima visa jūsų kakta, iki pat smilkinių... Pajuskite tūrį erdvės, kurią visa jūsų kakta užima... erdvėje...

Dabar įsisąmoninkite erdvę, kurią erdvėje užima visas jūsų veidas. Pajuskite tankumą erdvės, kurią visas jūsų veidas užima... erdvėje...

Dabar pajuskite erdvę, kurią erdvėje užima jūsų ausys. Suvokite tūrį erdvės} kurią ausys užima... erdvėje...

Dabar pajuskite erdvę, kurią erdvėje užima visa jūsų galva. Suvokite tūrį erdvės, kurią jūsų galva užima... erdvėje...

Dabar suvokite erdvės, kurią jūsų sprandas užima erdvėje, tūrį. Pajuskite tankumą erdvės, kurią visas jūsų sprandas užima... erdvėje...

Dabar įsisąmoninkite erdvę, kurią erdvėje užima visa viršutinė jūsų liemens dalis; tankumą erdvės, kurią užima krūtinė, šonkauliai, širdis ir plaučiai iki pat nugaros, menčių ir pečių... Pajuskite tūrį erdvės, kurią visa viršutinė jūsų liemens dalis užima... erdvėje...

Dabar suvokite erdvę, kurią erdvėje užima jūsų rankos. Pajuskite svo' rį erdvės, kurią jūsų viršutinės galūnės užima... erdvėje... pečiai, žastai alkūnės, riešai ir delnai, įsisąmoninkite svorį erdvės, kurią jūsų viršutines

Dabar pajuskite tūrį erdvės, kurią visa apatinė jūsų liemens dalis ui-ima erdvėje... pilvas, Šonai, iki pat Šonkaulių ir nugaros... Suvokite tūri erdvės, kurią visas apatinis liemuo užima... erdvėje...

Dabar pajuskite tankumą erdvės, kurią erdvėje užima abi kojos... šį dmenys, kirkšnys, šlaunys, keliai ir blauzdos, kulkšnys, pėdos iki pat kojų pirštų. Suvokite tūrį erdvės, kurią apatinės galūnės užima... erdvėje...

Dabar pajuskite erdvę, kurią erdvėje užima visas jūsų kūnas... Pajn* kitę tankį erdvės, kurią visas kūnas užima... erdvėje...

O dabar suvokite erdvę, supančią kūno užimamą erdvę, pajuskite tūri erdvės, kurią erdvėje užima kūno erdvę supanti erdvė, pajuskite erdvf,

Dabar suvokite erdvę, kurią erdvėje užima visas Šis kambarys. P<tjn\ kitę tūrį erdvės, kurią šis kambarys užima visoje erdvėje...

O dabar suvokite erdvę, kurią visa erdvė užima erdvėje, ir tūrį erdvt* kurioje ta erdvė yra... erdvėje...

Kai praktikuosite šią techniką, jums reikės visiškai atsiduoti savo kūnui, leisti šiltam vandeniui atpalaiduoti jūsų audinius ir apsemti jus visą. Patarčiau patogiai atsisėsti ant kėdės, pėdas priglausti prie grindų, delnus pasidėti ant kelių.

Įsivaizduokite, kad kambarį pradeda semti šiltas vanduo... iš pradžią jis užtvindo jūsų pėdas ir kulkšnis, pajuskite pėdose šilumą, joms paniru.

Leiskite vandeniui kilti aukštyn ir iki pat kelių apsemti blauzdas pajuskite savo kojų nuo pėdų iki kelių svorį po vandeniu...

Atsipalaiduokite, vandeniui užliejant kelius, apsemiant Šlaunis.. Jauskite, kaip šiltas vanduo jas iš visų pusių gaubia, jauskite šilto vanden užlietus delnus, riešus, apatines dilbių dalis...

Dabar suvokite, kaip raminantis vanduo apgaubia jūsų sėdmenų kirkšnis, vidinę šlaunų pusę...

Vis kildamas aukštyn vanduo pasiekia juosmenį, jauskite, kaip į jį panyra dilbiai ir alkūnės...

Vanduo toliau semia saulės rezginį, pastebėkite, kaip jis kyla rankomis aukštyn...

Dabar pajuskite svorį kūno, iki pat šonkaulių apačios panirusio į šiltą vandenį...

Vanduo toliau kyla ir pasiekia kaklą... leiskite jam užtvindyti pečius... pajuskite svorį kūno, nuo kaklo iki pat pėdą panirusio į šiltą vandenį...

Vandeniui užliejus visą kaklą, pajuskite jį iki skruostų apgaubtą vandens. ..

Leiskite švelniam vandeniui užlieti lūpas ir pusę galvos... stebėkite, kaip jis kyla aukštyn, panardina viršutinę lūpą, tada nosį, atsipalaiduokite ir leiskite jam jus apgaubti... vandens paviršius dabar siekia jūsų akis...

Tegul vanduo toliau kyla, apsemia akis. Pajuskite, kaip visas kūnas, nuo akių iki kojų pirštų, yra paniręs į šiltą vandenį. Jauskite, kaip jis užtvindo kaktą, kaip virs vandens kyšantis galvos apskritimas vis mažėja, kol lieka tik pats viršugalvis... leiskite vandeniui užlieti visą galvą...

Dabar visiškai atsipalaiduokite ir ramiai plūduriuokite šiltame vandenyje, pajuskite, kaip kūnas, iŠ visų pusių apsuptas vandens, tampa besvoris. Suvokite kūno, panirusio vandenyje, tankumą...

Suvokite kūną supančio vandens ir kūno po vandeniu užimamos erdvės tūrį. Tegul jūsų sąmonė aprėpia visą kambarį, panirusį po vandeniu. Suvokite kambario erdvę, apsemtą šilto vandens... kelias sekundes tik jauskite, kaip jūsų kūnas plūduriuoja šioje erdvėje...

Sujunkite šią meditaciją su A priede aprašyta kūno dalių indukcija, B priede aprašyta kylančio vandens indukcija ar bet kokiu kitu praeityje jūsų naudotu arba pačių susigalvotu metodu.

Užsimerkite ir kelis kartus giliai bei lėtai, atpalaiduodami protą ir kūną, įkvėpkite. Įtraukite orą pro nosį, o iškvėpkite pro burną. Įkvėpimai ir iškvėpimai turi būti ilgi, lėti ir lygūs. Ritmiškai kvėpuokite, kol persikelsite į šią akimirką. Būdami Čia ir dabar įžengiate į galimybių pasaulį...

Jumyse glūdi galinga sąmonė, teikianti jums gyvybę ir be galo mylinti. Kai jūsų valia susiderina sujos valia, kai jūsų protas susiderina su jos protu, o jūsų meilė gyvenimui - sujos meile jums, ji visada atsiliepia. Ji apsigyvens jumyse ir visur aplink jus, ir aiškiai matysite savo gyvenime jos buvimo įrodymus. Pranokdami savo aplinką, pranokdami gyvenimo sąlygas ir kūno įsimintus jausmus, mintimis peraugdami kūną ir laiką...

timpčiojate Dievą už skverno. Jūsų likimas tampa bendros kūrybos su aukštesniuoju protu atspindys. Mylėkite save taip stipriai, kad sugebėtumėte tai padaryti...

Atpažinkite. Įsikibus praeities emocijų, naujos ateities sukurti nepavyks. Kokią emociją labiausiai norite ištrinti iš atminties? Atminkite, kokius pojūčius ši emocija sukelia kūne... Ir atpažinkite šios emocijos kuriamą proto būseną, giliai suleidusią Šaknis į jūsų pasąmonę...

Prisipažinkite. Laikas atsigręžti į viduje glūdinčią galią, prisistatyti jai ir pasakyti, ką norite pakeisti savyje. Prisipažinkite, koks žmogus buvote ir ką visada slėpėte. Kalbėkitės su ja mintyse. Atminkite, kad ji yra reali. Ji jau pažįsta jus. Ji nė nemano jūsų smerkti. Ji tik myli...

Kreipkitės į ją: „Manyje ir visur aplink esanti visatos sąmone, aš bu-
____________ ir iŠ tikrųjų noriu pakeisti šį varžantį savo būties

Paskelbkite. Laikas išvaduoti kūną nuo tam tikrų įsisenėjusių pro-gramų, užverti plyšį tarp pasauliui skirto vaizdinio ir tikrosios asmenybės bei išlaisvinti įkalintą energiją. Atpalaiduokite kūną nuo emocinių saitų, siejančių jus su visais praeities ir dabarties daiktais, vietomis bei žmonėmis. Atėjo laikas išlaisvinti savo energiją. Noriu, kad balsu įvardytumėte emociją, kurią norite pakeisti, ir išvaduotumėte nuo jos savo kūną bei aplinką. Paskelbkite ją dabar...

Atsiduokite. Laikas atiduoti šį būties būvį aukštesniajam protui ir prašyti jo, kad pasirūpintų juo bei permainytų taip, kaip jums būtų geriausia. Atiduokite savo gyvenimo vadžias aukštesniajai galiai, kuri jau žino visus atsakymus. Atsiduokite šiai begalinei sąmonei ir supraskite, kad ji yra absoliučiai reali. Žavėdamasi jumis, ji tik ir laukia, kol žengsite žingsnį į jos pusę. Atsiliepia ji tik tada, kai į ją kreipiatės. Atiduokite savo trūkumus visažinei sąmonei. Paprasčiausiai atidarykite duris ir visiškai juos paleiskite. Tegul ji paima šią jūsų emociją. „Begalinis prote, atiduo-

Išlaisvink mane nuo praeities grandinių." Dabar pasistenkite pajusti, ką patirtumėte, jei žinotumėte, kad Šis protas iš tikrųjų paima iš jūsų tą įsimintą emociją... , «.,

Stebėkite ir priminkite sau. Dabar įsitikinkite, kad pro jūsų akis nepastebėta neprasprūs jokia mintis, joks poelgis ar įprotis, priverčiantis sugrįžti į senąjį aš. Tam reikės įsisąmoninti pasąmonines proto ir kūno būsenas - kaip paprastai mąstote, kai apninka šis jausmas? Ką tokiu atveju sau sakote? Kokiu galvoje skambančiu balsu, kurio nebenorite priimti kaip savo tikrovės, tikėdavote? Stebėkite šias mintis...

Pasistenkite atsiriboti nuo šios programos. Kaip anksčiau buvote pratę elgtis? Kaip kalbėdavote? Kuo aiškiau įsisąmoninkite šias pasąmonės būsenas, kad jos niekada neliktų, nepastebėtos...

Jei suvokėte subjektyviojo proto subjektyvumą, jei pradėjote stebėti jus valdančią programą, vadinasi, nebesate jos vergas. Jūsų tikslas - sąmoningumas. Priminkite sau, koks būti nebenorite, kaip nebenorite mąstyti, elgtis ir jaustis. Pažinkite visas senosios asmenybės puses, o tada tik stebėkite. Tvirtai pasiryžkite nebebūti tokia asmenybe ir gerai įsiminkite šio sprendimo sužadintą nuotaiką...

Nukreipkite kita kryptimi. Dabar laikas pažaisti žaidimą „Keiskis", įsivaizduokite tris situacijas, kuriose yra tikimybė vėl pasijusti ir pasielgti kaip seniau, o tada garsiai paliepkite sau: „Keiskis!" Iš pradžių įsivaizduokite, kad rytą jūs prausiatės, ruošdamiesi dienos darbams, kai visiškai netikėtai į vidų įsėlina tas pažįstamas jausmas. Vos pastebėję jį, įsakote sau: „Keiskis!" - taip jo nusipurtėte ir vėl grįžote į naują kelią. Puoselėdami tą emociją, nemylite nei savęs, nei kitų ir siunčiate genams tuos pačius signalus, kurie jums besuteiks nieko gera. Dėl to vengiate atgyvenusių minčių ir jausmų, taip išardydami seniau jūsų asmenybę valdžiusias nervinių ląstelių grandines...

įsivaizduokite save dienos viduryje. Važiuojate automobiliu ir staiga jus vėl užplūsta pažįstamas jausmas, o paskui jį prote užgimsta įprastos mintys. Kaip pasielgsite? Tarkite sau: „Keiskis!" Teisingai, nepageidaujamas jausmas dingo. Sveikata ir laimė yra svarbiausi dalykai, todėl atsi-spirkite pagundai grįžti į senąjį aš. įsileisdami tą emociją į vidų, tik kenkiate sau. Kiekvieną kartą pakeisdami savo būseną, silpninate anksčiau jus valdžiusius nervinių ląstelių ryšius, susilaikote ir nesiunčiate genams neigiamų signalų...

Norėčiau, kad dar kartąpažaistumėte žaidimą „Keiskis", įsivaizduo
kite save, besiruošiantį miegoti. Jau atsigulęs į lovą, pastebite viduje kir
bantį pažįstamą jausmą, gundantį elgtis, kaip elgdavosi senoji asmenybė.
Ką darote? Tariate: „Keiskis!" Teisingai. Šitaip pamažu ardote jus valdžiu
sius nervinių ląstelių, tinklus. Siųsti savo genams tokius signalus - anaiptol
ne meilės išraiška, taigi daryti to neverta. Nesileidžiate užvaldomas Šio
jausmo... •"' """'" ''• " """ ' • ''

Kurkite. Pamąstykite apie aukščiausią įmanomą savo asmenybės išraišką. Kaip šis didis asmuo mąstytų ir elgtųsi? Kaip jis gyventų? Kaip mylėtų? Kaip tokia išaukštinta asmenybė jaustųsi?..

Noriu, kad jūsų būties būvis pakistų. Metas permainyti savo energiją ir siųsti visiškai naują elektromagnetinį signalą. Pakeisdami energiją, pakeičiate savo gyvenimą. Tegul mintis tampa patyrimu, o patyrimas $w-j teikia pakilius jausmus, kad kūnas patikėtų, jog jūs jau esate tas žmogus, kuriuo būsite ateityje...

Jausdami šiuos pakilius jausmus pirma laiko pradėkite siųsti kum naujus signalus ir suaktyvinkite naujus genus; įsimylėkite naują ideali atverkite širdį ir pamažu pratinkite kūnąprie naujo proto...

Tegul vidinė patirtis virsta nuotaika, paskui temperamentu, o galiitu\ šiai — nauja asmenybe...

Išgyvenkite naują būties būvį... Kaip jaustumėtės būdami šiuo asmeniu? Atminkite, kad po meditacijos turite pakilti kitoks, nei atsisėdote. Turite jausti tokį stiprų dėkingumą, kad kūnas pradėtų keistis anksčiau realaus įvykio ir priimtų, jog naujasis idealas - tai jūs...

Būkite laisvas, nevaržomas, kūrybingas, genialus ir dieviškas - tokia yra jūsų tikroji prigimtis...

Kai toks pasijusite, įsiminkite Šį jausmą. Taip jaučiasi tikroji asmenybė...

Dabar atsipalaiduokite ir paleiskite šį vaizdinį bei jausmą į kvantinį lauką; juo bus pasirūpinta...

Repetuokite. Dabar viską pakartokite iš naujo. Repetuokite prote, kaip tai darė žmonės, mokęsi groti pianinu ir mankštinę piršto raumenis. Ar galite darsyk iš nieko sukurti naująjį aš?..

Įtvirtinkite naują proto būseną sudarydami ją palaikančias neuronų grandines, pratinkite kūną prie naujų emocijų. Pažinkite naują proto i\ kūno būseną. Koks yra nuostabiausias jūsų asmenybės pasireiškimas? Leiskite sau vėl galvoti, kaip turėtų galvoti šis idealas...

Ką sakytumėte sau, kaip vaikščiotumėte, kaip kvėpuotumėte, judėtų mėtė, koks būtų jūsų gyvenimas, kaip jaustumėtės? Leiskite sau emociška pasijusti naujuoju aš, įsigyvenkite į jo savijautą taip stipriai, kad jūs\ būties būvis pakistų...

Gerai įsidėmėkite, koks jausmas būti šiuo asmeniu. Tegu jūsų Hrd\ išsiplečia...

Koks žmogus norite būti, kai atsimerksite? Mąstydami apie tai, siur, čiate genams naujus pranešimus. Darkart pajuskite galios antplūdį. Jūs būties būvis pasikeičia. Būties būvis ~ tai nauja asmenybė, o nauja asm> nybė kuria naują asmeninę tikrovę...

Štai taip užgimsta naujas likimas. Būdamas pakilios proto ir kur būsenos, stebite naują tikrovę ir taip pradedate įsakinėti materijai... Jau kitės neįveikiamas, galingas, kupinas džiaugsmo ir įkvėpimo...

Nepalikdamas šio naujo būties būvio, mintyse suformuokite trokštamo įvykio vaizdinį ir leiskite jam tapti forma, kurioje bus išlieta jūsų ateitis. Stebėkite šią tikrovę ir leiskite dalelėms, tikimybių bangoms redukuotis iki geidaujamo įvykio pavidalo. Regėkite šį vaizdinį, palaikykite jį prote, o paskui pereikite prie kito...

Tegul jūsų energija susipina su šiuo likimu. Tas ateities įvykis būtinai jus atras, nes jūs sukūrėte jį ir įkrovėte savo energija. Taigi duokite kury-bingumui laisvę ir užtikrintai kurkite norimą ateitį...

Neanalizuokite, nesistenkite išsiaiškinti, kaip tai įvyks. Tai ne jūsų reikalas. Svarbiausia jūsų. užduotis — kurti, o visas detales palikite aukštesniajam protui. Ramiai žvelkite į savo ateitį ir laiminkite ją...

Dėkokite už naują gyvenimą ir per dėkingumą susivienykite su nauju likimu...

Pajuskite savo savijautą, kai šie dalykai pasireikš jūsiį gyvenime. Tai labai svarbu, nes dėkodamas pranešate visatai, kad esate pasirengęs priimti. Įsivaizduokite, kadjūsą maldos jau atsakytos...

Pagaliau atėjo laikas atsigręžti į vidinę galią ir paprašyti, kad ji duotų jums kokį nors ženklą: jeigu šiandien supanašėjote su aukštesniuoju protu, kuris stebi visas gyvybės apraiškas ir suteikia joms formas, — tai yra kuria, jei susilietėte su juo ir jis pastebėjo jūsų pastangas bei ketinimus, — tegu duoda jums apie tai žinoti. Tegu patvirtina, kad jis realus, kad jis egzistuoja, kad užmezgėte su juo abipusius ryšius. Paprašykite, kad šis ženklas pasiektą jus mažiausiai tikėtinu būdu, nustebintų jus ir nepaliktų nė menkiausios abejonės, kad jis atvyko iš visatos proto... Tai jus įkvėps toliau stengtis. Taigi paprašykite ženklo...

Dabar perkelkite savo dėmesį į naują kūną, naują aplinką ir naują laiko tiesę. Tada atsimerkite.

Jei nekalbėsime apie šioje knygoje nuodugniai aptartus veiksnius, mūsų svajones tikrove paverčia išties nesavanaudiški aplinkiniai žmonės, širdyje puoselėjantys tą patį tikslą, prisiimantys atsakomybę už savo žodį ir palaikantys mus pačiais kasdieniškiausiais būdais. Man labai pasisekė, nes šio kūrybinio proceso metu mane lydėjo nuostabūs ir kompetentingi asmenys. Noriu juos pristatyti ir atiduoti jiems dėkingumo duoklę.

Pirmiausia norėčiau tarti ačiū bičiuliams iš „Hay House" leidyklos. Jie man neišpasakytai padėjo. Ypač dėkoju Reidui Treisiui (Reid Tra-cy), Steisei Smit (Stacey Smith), Senonai Litrel (Shannon Littrell) ir Kristei Selinąs (Christy Salinąs). Žinokite, kad labai vertinu jūsų pasitikėjimą manimi.

Dar noriu išreikšti nuoširdų dėkingumą mano tekstų redaktoriui iš »Hay House" Aleksui Frimonui (Alex Freemon) už atviras pastabas, padrąsinimus ir profesionalumą. Ačiū, kad buvai toks malonus ir dėmesingas. Taip pat Gėriui Brozekui (Gary Brozek) ir Elenai Fontaną (Eilėn Fontaną) už savitą indėlį į šią knygą.

Noriu padėkoti savo asmeninei redaktorei Sarai Dž. Steinberg (Sara J. Steinberg) už tai, kad vėl sutiko leistis į kelionę. Jos metu mes dar labiau suaugome. Tegul būna palaiminta tavo siela už visą rūpestį, švelnumą ir pasišventimą. Esi man tikra dovana.

Nemanykite, kad genai pasmerkė jus visą likusį gyvenimą praleisti taip, kaip dabar jį leidžiate, ar blogiau.

Šiuo metu formuojasi naujas mokslas, suteikiantis kiekvienam žmogui galimybę susikurti norimą tikrovę. Knygoje „Atsikratykite įpročio būti savimi" įžymus autorius, paskaitininkas, tyrinėtojas ir chiropraktikas dr. Džo Dispenza derina kvantinės fizikos, neurologijos, neurobiologijos bei genetikos duomenis ir atskleidžia tikrąsias mūsų galimybes.

Knyga ne tik suteiks jums žinių., kurios būtinos keičiant bet kurią savo asmenybės pusę, bet ir išmokys praktiku, leisiančiu išties tai padaryti ir tapti kitu žmogumi. Dr. Džo demistifikuoja senovines sampratas, taip pat nutiesia tiltą tarp mokslo ir dvasingumo. Įkvepiantys jo seminarai ir paskaitos padėjo tūkstančiams žmonių iš 24 pasaulio šalių pakeisti savo gyvenimus keičiant vidų. Atsikračius įpročio būti savimi ir išties permainius protą, gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo!

Knygos „Smegenų vystymas" autorius Džo Dispenza studijavo biochemiją Radžerso universitete. Taip pat apgynė neurologijos srities gamtos mokslu bakalauro laipsnį, o Gyvybės universitete Atlantoje, Džordžijos valstijoje, gavo chiropraktikos daktaro laipsnį. Baigęs universitetą dr. Džo toliau gilinosi į neurologiją, smegenų veiklą ir jų chemiją, ląstelių biologiją, atminties formavimąsi, tyrė senėjimo ir ilgaamžiškumo veiksnius.

Drauge su kitais mokslininkais, tyrinėtojais ir mokytojais dr. Džo nusifilmavo apdovanojimus pelniusiame filme „Kiek, PYP, mes žinome?!" (Whaf the BLEEP Do VVe Knovv?/), skaitė paskaitas šešiuose žemynuose šviesdamas žmones apie smegenų funkcijas. Tūkstančius išmokė perprogramuoti mąstymą remiantis moksliškai patvirtintais neurofiziologijos principais.

Laisvu nuo kelionių ir rašymo metu dr. Džo dirba su pacientais savo chiropraktikos klinikoje šalia Olimpijos, Vašingtono valstijoje.

	""įtĮ^'n?""™ " " " " ............ IŠLIKIMAS
	Stresas
	Susitraukimas
	Katabolizmas
	Liga
	Disbalansas
	Išsekimas
	Degeneracija
	Baimė, pyktis, liūdesys
	Egocentrizmas
	Aplinka, kūnas, laikas
	Energijos stoka
	Kritinė padėtis
	Proto ribotumas
	Atskirumas
	Jutiminė tikrovė
	Priežastis ir pasekmė Ribotos galimybės
	' Nenuoseklumas . Žinomybė
	L>
	Paveikslas 5D. Išlikimo r

a .-•-••"'	~"~~--..
avimas
5 proc.
/ >	1
i
1 ₊ +
\ ⁺ + +

Nesaugumas	Depresija	Liūdesys
Neapykanta	Gėda	Pasibjaurėjimas
Kritika	Apgailestavimas	Pavydas
Susitapatinimas su aukos vaidmeniu	Kančios pojūtis Nusivylimas	Pyktis Apmaudas
Nerimas	Baimė	Savęs nuvertinimas
Kaltė	Godumas A	Stygius i

Nesaugumas	Depresija	Liūdesys
Neapykanta	Gėda <!,,:••	Pasibjaurėjimas -
Kritiko !-.'••.	• • ' Apgailestavimas ••	: Pavydas
Susitapatinimas su > •	Kančios pojūtis • ..	Pyktis
aukos vaidmeniu •	Nusivylimas ;•..;	Apmaudas
Nerimas i.*	Baimė ' •=, •	. Savęs nuvertinimas
>• Kaitė ' . '_	Godumas	Stygius