... Kad atsipalaiduotumėte, nereikia nieko daryti. Tiesiog supraskite energijos judėjimą, nemotyvuotą energijos tėkmę. Ji teka, tačiau ne link tikslo, ji tiesiog teka, ir tai yra šventė. Ji juda todėl, kad jai savęs pačios yra per daug.

Štai.

Elkitės nemotyvuotai* Aš sakaujums, kad nėrakur eiti. Viskas leiskite savo energijai J^{au čia}- ^ši°J^e akimirkoje yra visos tekėti. Dalykitės, o ne egzistencijos kulminacija, visa egzisten-

....            ,    .        ci'ja susiliejusi i Šią akimirką. Visa,

Jau įprasta apie fizine ir dvasinę sveikatą kalbėti kaip apie skirtingus dalykus. Bet šiuolaikinis žmogus neišvengiamai yra ma­terialistas. Norint jį išmokyti susigrąžinti sveikatą, reikia pradėti nuo akivaizdžių dalykų, t.y. nuo fizinio kūno — to reikalauja kas­dienis gydytojo darbas.

Vis dėlto žmogus, pasirinkęs netradicinį pasveikimo būdą, turi žinoti, kas yra sveikata, ir teisingai taikyti šias žinias. Tas, kuris ti­kisi, kad rankos mostelėjimu išgydoma liga, žiauriai apsirinka, — lengvatikis vėliau moka savo sveikata. Jei kas jus gydydamas pride­da rankas arba duoda energijos, trumpam palengvina būklę, bet visa tai tėra tik trumpalaikis efektas ir pasekmių naikinimas. Iš es­mės šitaip gydo ir tradicinė medicina.

Ligą galima gydyti tik pašalinus priežastį, o priežastis glūdi jumyse. Kiekvienas žmogus pats žino priežastį, bet dauguma, deja, jos neįsisąmonina.

Geriausias žmogaus gydytojas yra jis pats, kadangi visą laiką po ranka. Gydytojo užduotis — mokyti, nukreipti, padėti ir nurodyti klaidas. Jei pats žmogus sau nepadeda, jam ir Dievas nepadės.

Žmogus yra Dvasia, kuri per Sielą valdo savo Kūną.

Mūsų kūnas — kaip mažas vaikas, nuolatos laukiantis meilės, ir kai mes nors truputėlį juo rūpinamės, jis nuoširdžiai džiaugiasi ir iškart bei dosniai atsilygina. Jei žmogus rytą prabudęs sako: „Labas rytas, mano kūne! Aš myliu tave! Šiandien bus graži diena", — tai tikrai šiandien bus gražesnė diena. O vakare: „Labos nakties, mano kūne! Aš myliu tave! Miegas bus geras", — tai miegas ir bus geresnis.

Kai saulė šviečia, man gera. Aš mėgaujuosi pasyviai. O jei švie­čia ir aš sakau sau: „Kokia laimė, kad saulė šviečia", — tada akty­viai duodu sau daug jėgų. Jei lyja, o kelias neįtikėtinai purvinas, net ir tada galima pasakyti ką nors, kas gali pakelti nuotaiką. Pačioje

7

nemaloniausioje situacijoje yra teigiamų dalykų visada, tai ji — tik karti pamoka.

Kas gali žinoti, gal ir ji pravers.

Kosminiu mastu egzistuoja priežasties ir pasekmės dėsnis. Ką pasėsi, tą ir pjausi. Liga aiškiai rodo mūsų pačių klaidas.

Tie, kam nepatinka, kai nurodomos jų klaidos ir mokoma, kaip jas atitaisyti, pasmerkia save kančioms. Žmogaus dvasia žino savo pareigas. Tarp jų — ir pareigą būti sveikam. Tai, kad mes dėl savo materialaus negatyvumo vis dar ritamės žemyn, reiškia kenkimą visiems. Žmogus nėra vienas. Ligotas žmogus skleidžia negatyvumą ir tuo daro kitiems blogį.

Taigi dėl mano šeimos ligų iš dalies esu kaltas ir aš pats. Kos­minis dėsnis skelbia: viskas, ką darau, grįžta dvigubai. Kaip įstaty­mo nežinojimas neatleidžia nuo bausmės, taip ir aš prisiimu dvigu­bą bausmę už savo neigiamą požiūrį.

Pats žmogus prisiima ligą. Tai pasekmė. Priežastis buvo nei­giama mintis.

Visa, apie ką bus rašoma toliau, skiriama tiems, kurie nori patys sau padėti!

Visko šiame pasaulyje esmė yra Energija.                          '

Energija — Šviesa = Meilė — Visata = Vienybė = Dievas. Jei jums nepatinka žodis Dievas, tai esate žmogus, kuris, bjau­rėdamasis purvu, išmeta ir spindinti brangakmenį, neišmanydamas, kas tai yra.

Skirtingos energijos formos užtikrina pasaulio įvairove.

Sveikatos energija užtikrina sveikatą. Vienybė nepripažįsta ra­mybės būklės. Sveikatos energija taip pat nuolatos judėdama kinta. Kaip kraujas teka kraujagyslėmis, o limfa limfagyslėmis, taip ener­gija teka ypatingais kanalais. Kraujo apytaką kūne galima palaikyti padedant dirbtinei širdžiai, bet kai nustoja tekėti energija, žmogus miršta.

Paprasta akimi energijos kanalų nematome. Žmogaus kūne jų yra nesuskaičiuojama daugybė. Didžiausioji kanalų dalis susikon-

 

centruoja į pagrindinį, esantį stubure. Būtent todėl stuburą galime vadinti kūno atrama ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Žmogaus kūne dar yra energijos centrai, arba čakros, — ener­gijos saugyklos. Tinkamai jas papildyti gali normalus, t.y. sveikas stu­buras.

Kiekvienas žmogus fizinę sveikatą turėtų pradėti susigrąžinti nuo stuburo, Mūsų kūno sandara yra tobulai tikslinga. Visas pagal­bines priemones išlaikyti sveikam kūnui gauname gimdami: akis — klaidoms matyti, rankas — joms ištaisyti. Žmogaus skeletas + rau­menys yra tiksliai sureguliuota svertų sistema, paprasta ir univer­sali.

Pažvelkite į savo kūną veidrodyje — koks jis kreivas! Net ne­bandykite teisintis, kodėl jis toks. Jei norite pasveikti, stuburas turi būti tiesus. Tol, kol žmogus nesupranta, kad nuo laikysenos pri­klauso sveikata, nėra prasmės toliau gydyti — vis vien jis galutinai nepasveiks.

Suglebęs kūnas = suglebusi siela = prasta sveikata.

Neužmirškite, kad nė vienas stuburo slankstelis negali trintis su kitu. Prieš pradedant tiesinti kreivą stuburą, slanksteliams reikia padaryti vietos.

Iš pradžių slankstelius reikia pakelti. Tai atlikti padės stuburo ištiesinimo pratybos stovint, gulint ant grindų arba sėdint. Geriau­sia — sėdint ant kietos kėdės. Padėkite delnus ant šlaunų taip, kad riešai remtųsi į apatinę pilvo dalį. Mintis koncentruokite į stuburą. Kelti stuburą pradėkite nuo uodegikaulio. Fizinį kėlimą stiprinkite ir mintimis. Įsivaizduokite katę, keliančią uodegą: išlenkite juosme­nį, įsivaizduokite, kad kryžkaulis atsiduria vos ne horizontalioje padė­tyje. Tik šitaip gali lengvai pasikelti juosmens, krūtinės ir kaklo slanks­teliai, nes išnyksta išlenkta atgal padėtis, primenanti čerpių dėstymą.

Jei dar mintyse įsivaizduosite, kaip kiekvienas slankstelis at­skirai kyla stačiai į viršų, į teisingą vietą, jei lėtai, remdamiesi ran­komis j šlaunis, tiesinsite nugarą, tai greitai pajusite, kad gerėja jūsų būklė, tai yra: pečiai atsitiesia, rankos guli laisvai ir tiesiai, kvėpuojate laisvai, nugara tiesi. Nėra per ilgų rankų, yra per trum­pa, susmukusi nugara.

Dabar atpalaiduokite pečius ir ištempkite kaklą, daugiau pa­kaušį nei smakrą, kad įsitemptų visi viršutinės kūno dalies raume­nys. Mėgaukitės ir džiaukitės išsitiesusiu stuburu.

Kai po tokio išsitiesinimo atsistosite, pajusite savo kūną. Paju­site, kad stuburas pasidarė lengvas, ir jei kūnas netrukdytų, jis pa­kiltų aukštyn, — tai reikš, kad pasiekėte idealą ir pagrindinis ener­gijos kanalas atidarytas.

Jūs pripildo gaivumo jausmas. Jaučiatės sveikesni.

Kaip dažnai tokį pratimą atlikti? Taip dažnai, kaip greit norite pasveikti. Vieni daro kartą per dieną, kiti — šimtą. Kiekvienas turi savo tikslą ir galimybę pasirinkti.

Paprastas žmogus dažnai negali suprasti, kodėl verčiamas tie­sinti nugarą, jei atėjo dėl visai kitos ligos. Nuo nugaros skausmų nemirštama, kaip įprasta sakyti. Stuburą tiesinti svarbu todėl, kad kiekvieną slankstelį atitinka vienas organas ar organų pora, kurių sveikumas visiškai priklauso nuo to slankstelio. Žiūrint į pažeistą slankstelį ir nematant organo, galima pasakyti, kas jam yra. Pavyz­džiui, tarp menčių yra šeštasis krūtinės slankstelis — širdies slanks­telis, kurį staigiai sutrenkus, ypač jei slankstelis jau anksčiau buvo pažeistas, ištinka net infarktas. Kaklo pirmojo slankstelio pažeidimas sukelia migreną, epilepsiją ir t. t.

Kuo ilgiau slankstelis yra pažeistas, tuo rimtesni bus pakiti­mai. Tik pasiekus kritinę ribą, atsiranda skausmo sindromas. Jei būtumėte profilaktiškai ištiesinę savo stuburą, kritinės ribos taip ir nebūtumėte pasiekę.

Sėdinčiųjų prie kontorinių stalų stuburas dažniausiai krei­vas — jį reikia tiesinti 5—10 kartų per dieną. Jei keliate didelį svorį arba nukritote, — iš karto tiesinkite. Sporto treniruotę irgi turite pradėti ir baigti stuburo tiesinimu.

Ypatinga problema — kaulų lūžiai.

Jei prieš 30—40 metų buvo galima galvoti, kad paprastai kris­damas vaikas nesusižaloja, tad dabar — viskas pasikeitę. Jų kaulų audinys dėl mineralų ir kalcio trūkumo yra toks trapus, kad vaikų tiesiais stuburais sunku rasti. Jaunimo — dar blogesnė padėtis. Dėl

10

 

rafinuoto maisto visas pasaulis kenčia mineralinių medžiagų truku­mą ir darosi vis silpnesnis.

Nepriklausomai nuo amžiaus žmogus turėtų vartoti gamtinį kalcį — kiaušinio lukštus. Ypač augantys vaikai, nėščiosios, tie, ku­rie turėjo kaulų lūžius, pagaliau seni žmonės, kurių kaulai ilgainiui suminkštėja. Gavusių hormoninį gydymą kaulų retėjimas dažnai pa­siekia kraštutinę ribą, bet vis dėlto kalcio jie nevartoja.

Vaikams nuo rachito duodamas vitaminas D. Tai nelyginant botagas pavargusiam arkliui, kuriam gailimą avižų. Vaikams kalcio irgi reikia. Kalcio apykaitą reguliuoja priešskydinė liauka, esanti skydliaukės užpakaliniame paviršiuje. Energetinė reguliacija ateina iŠ kaklo septintojo slankstelio. Taigi, jei norite, kad kaulai būtų stip­rūs, ištiesinkite ir savo kaklą. Tik nebijokite aterosklerozės (krau­jagyslių kalkėjimo). Atvirkščiai!

Kai pradedate vartoti virtus (kad būtų Švarūs), džiovintus ir kavos malūnėliu sumaltus kiaušinio lukštus, mintyse jiems sakykite: „Eikite dabar stiprinti mano kaulų, o pakeliui visose nereikalingose vietose valykite susikaupusias druskas!" Taip galite išsivaduoti net nuo aterosklerozės. Nepamirškite, kad viskas prasideda nuo minties!

Suaugusiems reikėtų vieno arbatinio šaukštelio be kaupo kiau­šinių lukštų kas dieną šešis mėnesius per metus, ligotiems — dar ilgiau. Augančių vaikų poreikis kalciui didesnis. Dar galima nusi­pirkti tablečių, kurių sudėtyje yra palyginti gero gamtinio dolomito. Jas patogu vartoti. Tablečių energetika, žinoma, neprilygsta natūra­liems kiaušinio lukštams.

Gali pasirodyti juokinga, bet nugaros tiesinimas padeda įveik­ti net blogą nuotaiką ir nuovargį. Juk ir pastarieji yra vien neigia­mos energijos pasireiškimas.

Kodėl sėdint ant minkštos sofos tuoj suima miegas? Todėl, kad pagrindinis energijos kanalas užsidaro ir kūnui reikia miego kaip energijos atstatymo galimybės. Tas pat nutinka važiuojant au­tomobiliu ar autobusu.

Mokykite vaikus ir jaunimą tiesinti stuburą. Žmogus su tiesia nugara ne taip greitai sensta. Nelaukite, kol nugaros patologija vir­šys kritine ribą. Pradėkite tuoj pat!

11

 

i g"^¹— —j-                        ,        Kitas samprotauja. „!»«•"• • J^Iį

energija ateina į mus iš Visavienybės su Dievu, kuri mums teisčojęs, kad tai buvo jam pasą y^ .        ^ ^ ^  ^  Nervinė įtampa

i jaučiame miegodami, nes ta pasakė? Ką aš jam pa ari   ^

mūsų siela tyra. Nuo mūsų pačių priklauso, kaip naudojame šia. Trečiasis pradeda juoktis,     }

^{1               J             J}                  ....  —t. rtncimme. Ką

siminimas šildo širdį, ir kiek tokių, kuriuos prisimenant sielai dar,_r stresų g.-------------------------             ...

si sunku. O dabar įsivaizduokite, kad su visais šiais įvykiais esabuvo geras, nes jis neprisiėmė s res .     ^
susieti nematomu saitu arba energijos ryšiu. Kiek daug baltų -   Ar apskritai egzistuoja absoliutus ge
teigiamų — ir kiek daug juodų — neigiamų — saitų!                                    Viskas reliatyvu. Vienam daly aš

Vieni įvykiai duoda jėgų, kiti — atima. Pastarieji vadinami g_uso nuo to, kaip vertinate situaciją.^
venimo įvykių įtampomis, arba stresais. Yra žinoma, kad ligas l_e __ viskas prasideda nuo jūsų P*^cių'    ^    .
mia stresai, bet ar galite patikėti, kad visomis ligomis susergan    j_ei man blogai, aš pats pasirm    ^uj»t^ ^/^.
nuo stresų?                                                                                               --   • —'-" --"^^ilis — ^tal

Paprastas pavyzdys
vieną blogą žodį.                                                                             _{{ pris}į_saukiu apgaviu. ^._&- j—-;- • -    .

Dabar kiekvieną kartą, kai                                   -                       _lgaįlestavimą, gailestį, tai pritraukiu pykti,

- J^ums P^asako ^ ^žodi'                                                                 _lgailestavimą, gailestį ir t. t.                                        prisiėmė blogį ir

—   jūs patys sakote tą žodį,                                                         *  TAIGI: jei žmogus serga, vadinasi, jis ja   f

—   jums girdint kažkam sakomas tas žodis,                                              _{čiu pa}darė bloga savo kūnui.                               ^ _{mano kūmj}j

—   matote filme kažką kažkam sakant tą žodį,                                          Užsislėpusi manyje bloga mintis visaaa k

pajuntate, kad tai jūsų asmeninė problema, nes atsinaujina taį_reikia pateisinimų.                                                   •  __ •• 'laisvinti iš to blogio,

pats neigiamas ryšys. Arba dar vaizdžiau: kiekvieną kartą lašas nu      Lį_eka tik vienintelė galimybe — issi laša į jūsų kančių taure, kol ji prisipildo.

Kuo neigiamesnis pojūtis, tuo didesnis lašas. Per kraštus išsi­liejusi balutė yra liga. Kuo didesnė balutė, tuo sunkesnė liga.

Dabar turėtų paaiškėti, kodėl dėl vieno vienintelio žodžio gali ištikti infarktas. Infarktas arba bet kuri kita liga — tai peržengta kritinė riba arba paskutinis lašas į kančių taurę. Čia ir susiduriame su energijos materializavimusi. Po tokio įvykio daroma įprasta išva­da — dėl kažkokio žmogaus kažką ištiko infarktas. Paskui — užjau-čiantieji supyksta ant „kaltininko" ir neigiamybei (infarktui) pride-

 

'£)   kl.HISli:

Įl ncatlei-pdarė, —

atleisti! priva-

naigesi.

tarsi inasi, laikus

fadu-'učių

na.

 

12

 

15

Ji*i ;iš kažkam padariau blogį (taip pat ir mintimis), tai prašau allekliino u>, kuriam pakenkiau. Atleidžiu ir sau, kad taip atsitiko.

Ai teisingai supratote? Išlaisvinti, tai yra atleisti, reikia abiejų rySio gali).

------- 2----

Aš — tai mano Siela. Mano kūnas yra mano.

Pirmasis ryšys (1) tarp manęs ir blogio. Antrasis ryšys (2) tarp manęs ir mano kūno. Abu galiu išlaisvinti, jei to tikrai noriu.

Žmogus turi savo poelgį suvokti. Viskas, ką darau kitam, grįž­ta dvigubai: darau gera, gaunu dvigubai, darau bloga — gaunu dvigubai. Jei žmogus, darydamas blogį, pargriūva ir susilaužo kau­lą, tai gauna mažą bausmę už mažą nusikaltimų. Jam pasisekė iš­kart būti nubaustam. Už didelę nuodėmę reikės mokėti vėliau, taip pat ir kitame gyvenime. Kas skundžiasi sunkiu likimu, tepamąsto, kad atperka ano gyvenimo nuodėmes. Jei žmogus blogai pasielgia nepagalvojęs, bus nubaustas, o kai tai daro sąmoningai ir kryptin­gai, tada bus skaudžiai nubaustas. Ypač dažnai dabar mėgstama prakeikti, linkėti bloga, nusikalsti. Bausmė laukia savo laiko.

Tebus dar kartą pasakyta — nėra pasekmės be priežasties. Nejauskite neapykantos darantiems blogį, — pykdami tiktai ken­kiate sau. Jie patys anksčiau ar vėliau bus nubausti.

Jeigu prašysite atleidimo už praėjusio gyvenimo nuodėmes ir sau atleisite, kad lig šiol to nepadarėte, tai galėsite išsivaduoti iš praėjusio gyvenimo nuodėmių. Tik sunku rasti aiškiaregį, kuris per­žiūrėtų praėjusį gyvenimą.

Idealu, jei žmogus galvoja apie ateitį, o ne praeitį. Reikia ne­daryti blogų darbų arba iškart prašyti atleidimo, jei nenorėdami ką nors darėte ar tik galvojote. Negalima atidėti praėjusio gyvenimo klaidų taisymo vėlesniam laikui. Ką galite atlikti šiandien, neatidė­kite rytdienai.

 

MintlS yra veiksmas. Atleisti mintyse taip pat veiks­minga, kaip ir atleisti garsiai ištartais žodžiais. Minties veiksmas suteikia galimybę atleisti visiems nepriklausomai nuo laiko ir at­stumo. Vakarykštė diena atleidimo atžvilgiu yra tiek pat nutolusi, kaip ir vaikystė ar buvęs gyvenimas.

Kai aš atleidžiu iš visos sielos, tai ryšys nutrūksta iškart ir visiškai. Jei aš nemoku koncentruoti savo minties, ją turiu kartoti, kol pajusiu, kad problemos nebeliko.

Galbūt iš viso to supratote, kodėl niekad negalima klausti: „Bet juk jis kaltas, kodėl aš turiu atleisti?" Turiu todėl, kad neatlei-dimas kenkia man pačiam. Ir galbūt jis nieko bloga nė nedarė, — tai tik aš maniau, kad darė.

Kokia didžiausia nuodėmė pasaulyje? Nemokėjimas atleisti!

Atleidimo nedera suvokti primityviai. Kai man bloga, priva­lau savęs paklausti: „Kodėl man bloga? Kas man kenkia?"

PAVYZDŽIAI

1. Žmonės pykstasi, ir tai sukelia man blogus jausmus.
.i!           Atleidžiu jums, kad pykčiu man darote bloga.

Atleidžiu sau, kad tai prisiėmiau. Šitaip atleidę su nuostaba išvysite, kad pyktis tuojau baigėsi.

i      2. Kas nors suserga, aš imu rūpintis ir baimintis.

Atleidžiu ligoniui, kad jis savo liga mane skaudina.

Atleidžiu sau, kad tą skausmą prisiėmiau. Žmogus prisiima pareigą rūpintis. Kas nesirūpina kitu, tarsi ir apskritai ne žmogus. Bet rūpestis — tai neigiamybė. Vadinasi, reikia išsivaduoti iš rūpesčio ir dėl jo kilusio blogio. Gydant vaikus atleisti yra idealu. Atleidimu išlaisvinu tarp savęs ir vaiko atsiradu­sį neigiamą ryšį, kuris vargino mus abu. Vaikas, sergantis plaučių uždegimu, tokiu atveju be vaistų išgyja per 3—4 dienas.

3. Kas nors numirė.

Atleidžiu mirusiajam, kad savo mirtimi jis mane skaudina. Atleidžiu sau, kad aš tai prisiėmiau.

 

14

 

15

1

 

Paprastai šitaip ištaisome savo klaidą, kadangi neišlaisvinome mirusiojo dvasios. Gera darome ir sau, ir mirusiajam. Labai daž­nai gėdintieji suserga, nes verkdami kenkia išėjusiojo dvasiai. Dva­sia nori ir turi būti laisva. Žmogus, kuris mirė, norėjo mirti. Jis norėjo laisvės. Mirtis yra maloni patirtis. Visi, patyrę klinikinę mir­tį, tai patvirtina.

4. Kas nors daro gera, aš tai žinau, bet man tai nepatinka. Man dabar nereikia jo gerumo. Mano karmai išpirkti dabar reikia būtent to blogio, kurį turiu. Viską už kitą atlikti — vadinasi, jam daryti bloga. Negalima iš kito atimti gyvenimo patirties. Atleidžiu tau, kad savo geradaryste man darai bloga. Atleidžiu sau, kad aš tam pritariau. Šitokia padėtis būdinga tėvų ir vaikų santykiams.

JLabiausiai žmogų myli jo vaikas. Ir labiausiai vaiką skaudina jo motina. Kodėl? Priežastis paprasta.

Vaikas pažįsta savo motiną geriau nei pati motina save. Jis be perstojo devynis mėnesius stebi savo motiną. Jis, tyra dvasia, viską žino, mato, supranta. Motina savo vaiko — ne. Dauguma kelių pas­tarųjų kartų motinų su savo negimusiu kūdikiu nemokėjo kaip su gyvu žmogumi net bendrauti. Vaikas gimsta. Ir pradeda klausytis, ką motina kalba, ir matyti, ką ji daro. Šie trys kardinalūs skirtumai pažeidžia vaiko sielą, užmezga neigiamus ryšius. Dėl to kaupiasi negatyvumas.

Ir vis dėlto neturiu jokios teisės kaltinti savo motinos, nes pats ją pasirinkau, kai dvasių pasaulyje būdamas jaučiau poreikį ateiti į Žeme ir išpirkti savo karmą (lemties skolą). Tik ši motina man yra tinkama. Tik per sunkumus, kuriuos nugaliu būdamas šios motinos vaikas, galiu išganyti savo karmą.

Panaši padėtis ir su tėvu.

Atleiskite savo motinoms ir tėvams iki smulkmenų viską net ir tada, jei jie jau išėję iš šio pasaulio. Jūs verti jų. Tai yra ir jūsų karma, ne tik jų.

Jei kas nors šio paaiškinimo nesuprato, tai dar šį tą pridursiu.

 

Žmogus yra dvasinė būtybė. Žemėje žmogaus pavidalu ji įsi­kūnija tam, kad būtų išganytos mūsų nuodėmės. Visą tą blogį, kurį kuriame dabar, ateiname išganyti vis iš naujo, kiekvieną kartą ima­me naują kūną, nudėvime ir jis virsta dulkėmis.

Su praėjusių gyvenimų įvykiais esame sujungti energijos ry­šiais. Juos irgi galima išlaisvinti atleidimu.

JJauguma šiuolaikinių žmonių vis dar jaučia gimimo stresą. Embrionas ir naujagimis yra tyra siela. Prieš jį suaugęs žmogus tu­rėtų jausti šventą virpulį, turėtų saugoti ir mylėti. O iš tikrųjų?

Nėštumo metu motina užsiima viskuo, tik ne dieviškai išmin­tinga ir jautria būtybe. O kaip dažnai abejojama — ar gimdyti, ar daryti abortą. Įsivaizduokite, kokia neviltis jus apimtų, jei žinotu­mėte, kad šiuo laiku motina planuoja jūsų mirtį. Vaisius juk visa mato.

Ateina metas gimdyti. Motina kenčia savo skausmus, akušerė skuba atlikti savo darbą, gydytojas sprendžia savo problemą — ko­kių vaistų suleisti. O vaikas galvoja ir prašo: „Prašau mane mylėti, tada galėsiu lengvai ateiti į šį pasaulį. Be meilės esu bejėgis kaip ir jūs, kurie bijote skausmo, skubate, blaškotės".

Šiuo laikotarpiu atsiranda įvairiausių stresų užuomazgos. Jei su vaiku kasdien nors trumpai pakalbate, vadinasi, jis nepaliktas vienas, jis mylimas ir saugomas, juo rūpinamasi. Vaikas jau neišgąs­dintas ir protestuojantis. Jis yra aukštesnioji dvasinė būtybė, kuriai trūksta tik materialaus gyvenimo patirties — to, kas menkina suau­gusiojo dvasinę vertę.

Taigi viskas prasideda nuo motinos! Ir nuo tėvo! Prašykite sa­vo vaiko atleidimo, kad nemokėjote juo rūpintis ir jį mylėti taip, kaip jam to reikėjo. Ir atleiskite sau, kad taip atsitiko.

Vaike! Atleisk savo tėvams jų trūkumus.

Vaiko padėtį reikia dar atskirai paaiškinti ir pabrėžti. Jei kam sunku, — tai tik vaikams. Jų laimė ta, kad jie neprisiima pasaulio blogio, jų tyrumas juos apsaugo. Deja, pasaulio blogis persiduoda jiems per tėvus. Įprasta, kad tėvai kaltina visuomenę, mokyklą ir dar daug ką dėl to, kad jų vaikas nervingas, be pusiausvyros,

 

16

 

17

verkšlenantis, linkęs į depresiją. Visa tai turi tiesos dalelę. Ir vis dėlto vaiko siela pradedama traumuoti namuose. Kai motina vaka­re pareina iš darbo nuvargusi, prastos nuotaikos, o vaikas, nieko blogo nenujausdamas, maišosi po kojomis ir gauna niuksą, tada ji sužeidžia vaiko sielą. Fizinis skausmas palyginti su tuo — niekis.

Kiek jūsų prašo vaiką atleisti, aiškindamos, kad ne jis, vaikas, kaltas, o aš, būdama suirzusi po sunkios darbo dienos? Tas vaikas, kuris dar net nemoka kalbėti, teisingai suvokia — motina tokia, kokia yra. Sako tai, kas vyksta, ir elgiasi taip, kaip yra. Vaikui nereikia pa­gražinto pasaulio vaizdo. Vaikui reikia tiesos. Atsiprašydami elgiatės sąžiningai.

Vaikui reikia ir motinos, ir tėvo. Jis myli abu, nes pats juos išsirinko. O jei vienas iš jų yra alkoholikas, šeimoje kyla konfliktai. Visiškai įprasta, kad „gerasis" iš tėvų pradeda juodinti „blogąjį". No­rėdamas pamokyti, sakoma. Blogasis tampa dar blogesnis. Labai blogas tėvas pradeda net neapkęsti savo vaiko. Ir vaikas ima bijoti. Baimės magija galinga. Niekada nepamirškite, kad prieš kiekvieną vaiko ligą buvo stresinė situacija, net prieš gripą ir kitas infekcines ligas. Virusas įveikia tik streso susilpnintą kūną. Chroniškomis li­gomis serga vaikai, nuolatos patiriantys stresą (dažnai — baimės sindromą prieš tėvus). Pavyzdžiui, naktimis šlapinasi lovoje, jam slenka plaukai, angina...

Nesakykite, kad mano vaikystė buvo daug nervingesnė nei mano vaiko. Vaikas ne jūsų! Jo poreikiai kitokie nei jūsų, jo gyve­nimo patirtis kitokia. Viso pasaulio negatyvusis fonas didelis, jį dar padidina kiekvieno mūsų asmeninis negatyvumas, todėl mūsų vai­kas tiesiog nepajėgia to ištverti.

Jei jaučiate, kad padėtį reikia taisyti, pradėkite nuo savęs. Jei norite žinoti, ką daryti, kai vyras alkoholikas, žinokite, kad alkoho­lizmas atsiranda dėl nevisavertiškumo komplekso. Pradėkite nuo atleidimo: prašykite vaiko atleisti, kad jo akyse žeminote tėvą ar motiną. Lengva pasmerkti, sunku suprasti.

Ir jūsų konfliktai pradės stebuklingai nykti. Reikia ne kaltin­
ti, o atleisti.                                                       •

 

 

 

Atleisti galima ir įvykiams — traumai, avarijai, kritimui, ope­racijai ir t. t. Atleisti galima ir emocijoms — skausmui, baimei, apgailestavimui, kaltės jausmui, pavojaus jausmui, blogio nuojau­tai ir t. t.

Net blogam charakterio bruožui galima atleisti. Net stuburas ar maža pažeista stuburo dalis išsitiesia lengviau, kai atsiprašau jo, kad kritimu (ar sunkiu darbu) jam bloga dariau. Ir atleidžiu sau, kad taip atsitiko. Taip nutrūksta neigiamas ryšys, kuris kreivina mano stuburą, ir slankstelis noriai slenka į savo vietą. Aš jam da­viau laisvę. Slankstelis, turintis sąmonę, kaip ir kiekvienas kitas mano organas ar ląstelė, slenka į teisingą vietą. Atleisti galima kiekvienam slanksteliui atskirai. Jei žinau, kad vienas konkretus slankstelis pažeistas, tada kalbu būtent su juo. Ir jis girdi.

JViekvienas žmogus yra unikalus. Kiekvienas kūno organas išsaugo būdingą tam žmogui stresą. Įmanoma išsivaduoti iš visų stresų, bet čia reikia aiškiaregio pagalbos. Norėdami tai daryti pa­tys, turite savęs paklausti: „Kas gi dabar mane vargina?" Ir atleisti tam, kas vargina. Ir vėl paklausti. Tai gali tęstis ilgai. Vargu ar kas nors šiandien gali skųstis, kad neturi stresų.

Klausimas: kaip išvengti stresų?

Atsakymas: iš anksto atleisti!

Pavyzdžiui, turiu eiti į nemalonią kompaniją. Aš sakau: „Aš atleidžiu jums jau iš anksto, jei jūs mano atžvilgiu ką nors bloga ketinate daryti, ir atleidžiu sau, kad mano sieloje tam blogiui vis dar yra vietos. Aš myliu jus, bet myliu ir save".

Mano paties problema, ar tai darau visomis savo sielos jėgo­mis, ar ne.

Šitaip įmanoma net didelius verslo sandorius sutvarkyti. Iš anksto atleidžiant išvengti net konkrečios autoavarijos.

Klausimas: ką daryti, jei lig šiol kitą žmogų laikau tiek kaltu, kad neturiu jėgų atleisti?

Atsakymas: pradėkite nuo to, kad paprašysite save atleisti, jog kito padarytą blogį prisiėmėte ir pakenkėte savo kūnui. Atleiskite sau, kad taip atsitiko.

 

18

 

19

'lai išlaisvina sielą; o toliau atleisti jau paprasčiau. Atleisdami atsiveriame gėriui, tikime gėrio buvimu ir sutei­kiame savo apsaugos dvasioms galimybę mums padėti.

Ar supratote, kodėl jus daug kartų mokė sakyti: „AŠ tave myliu?"

Meilė — teigiamiausias jausmas. Joje telpa visa, kas gera. To­dėl ji prilygsta Dievui. Mylėdami ligą-negatyvumą, pridėkime jai meilės-pozityvumo. Negatyvumas mąžta. Kuo daugiau meilės, tuo mažiau negatyvumo. Kol visai dingsta. Pabandykite!

Sakykite skaudamai vietai: „Aš myliu tave". Skaičiuokite, kiek žodžių „myliu" reikia jūsų skaudamai vietai. Tiek esate skolingi jai meilės.

.Ateityje nekartokite klaidų. Mylėkite savo kūną, tada turė­site daugiau teigiamybių. Geranoriškai veikdami aplinką, teiksite gėrio visai Žemei, visai Visavienybei. Jūsų įnašas mažas. Jei nori­te, kad ateitų meilė, iš širdies sakykite kiekvienam sutiktajam, net labiausiai vertam paniekos: „Aš tave myliu". Viskas, ką darote, grįž­ta dvigubai. Jūsų siela prisipildo meilės. O panašus traukia pana­šų...

Visa tai pasakyta norint įrodyti teiginį: žmogus yra sveikas tiek, kiek jis nori toks būti. Naudodamiesi šiais patarimais, įrodote sau, kad norite. Tada ateis ir sveikata. Niekada nevėlu pradėti.

 

;                 II dalis

Šviesos tiesa

ir žmogaus kūno filosofija

Savo išgyvenimus privalai Šlifuoti taip, kaip Šlifuojamas deimantas • jo paties dulkėse.

Tu pats esi brangakmenių Šlifuotojas

ir savo gyvenimo žiedo auksinių darbų meistras.

 

20

 

Jėgos!

 

Šviesos!

Meilės!

KŪRYBIŠKUMAS: vidinių galių išlaisvinimas

Nieko su savo kūnu nedaryk, tik atsipalaiduok... Kad atsipalaiduotumėte, nereikia nieko daryti. Tiesiog supraskite energijos judėjimą, nemotyvuotą energijos tėkmę. Ji teka, tačiau ne link tikslo, ji tiesiog teka, irtai yra šventė. Ji juda todėl, kad jai savęs pačios yra per daug.

Štai vaikas šoka, strikinėja, laksto šen bei ten, o jūs jo paklauskite: „Kur
tu bėgi?" Jis neturi jokio tiksJo. Vaikas, išgirdęs tokį klausimą,
pamanys, kad jūs esate kvaili. Vaikai visados mano, kad suaugusieji
yra kvailiai. Koks nesąmoningas klausimas: „Kur tu bėgi?" Argi jam
reikia kur nors bėgti? Vaikas Į jūsų klausimą paprasčiausiai negali at­
sakyti, nes jūsų klausimas visai neadekvatus. Vaikas bėgioja be tikslo.
Jis tiesiog gūžtelės pečiais ir atsakys: „Niekur..." Tada j tikslą orien­
tuotas protas paklaus: „Tada kurių galų tu išvis judi?" Į tikslą orien­
tuotam protui veikla būna prasminga tik
fy*                             tada, kai j i kur nors veda.

Elkitės nemotyvuotai*         Aš sakau jums, kad nėra kur eiti. Viskas

leiskite savo energijai      J^{au   čia}-   Šioje   akimirkoje   yra   visos

tekėti. Dalykitės, o ne       egzistencijos kulminacija, visa egzisten-

prekiaukite, nesudari-      ^{cija SLIsilie}J^usi i ^ akimirką. Visa, kas

.. .„        j    .    _,         y^ yra šioje akimirkoje, yra čia ir da-

nekite sandoriu. Duo-

bar. Vaikas paprasčiausiai mėgaujasi šia kitę todėl, kad turite, o

energija. Jis tiek daug turi! Jis bėgioja

ne tam, kad paskui              ,   ,.,  ,    ,      .

ne todėl, kad turėtų kur nors nubėgti, o

gautumėte, nes tada         _dė,  ^  _{kad  per daug} ^ _{tfld tiesįog}
nuskursite. Visi taip        nebėgioti negali.

prekiaujantieji kėliau-         Elkitės   nemotyvuotai,   leiskite   savo

ja į pragarą.             energijai tekėti. Dalykitės, o ne prekiau-

kite, nesudarinėkite sandorių. Duokite

21

 

.•:•-••    Meilė — gyvenimo kūrėja

Kas yra meilė? Niekas negali tiksliai pasakyti, bet kiekvienas žino. Egzistuoja daug didžiųjų žodžio meistrų gražių posakių, ir vis dėlto visi jie netikslūs.

Meilės sąvoka sukelia labai skirtingas emocijas — nuo didelio džiaugsmo iki ašarų, nes visi jaučia, kad be meilės gyventi neįma­noma. Todėl žmogus ir siekia meilės.

Žmogaus dvasia savo pradine esme yra Aukščiausiosios Mei­lės, arba Dievo, kūrinys, todėl ji atpažįsta meilę net tada, jei nė vienas įsikūnijęs žmogus jos nemylėjo.

Meilė, kuri egzistuoja begalybėje, yra kaip Saulės šviesa, be kurios Gyvybė būtų neįmanoma. Kaip yra nekenčiančių saulės švie­sos, taip daug yra nenorinčių sąmoningai priimti Dievo meilės, nors patys egzistuoja tik Jo dėka. Nes jie dar nepajėgė savęs pažinti, kadangi Dievą arba užmiršo, arba Jo atsižadėjo. Visos neigiamybės žmoguje, įskaitant ligas, glūdi dėl meilės stokos.

Materializmas, sukaustęs jausmus, yra žmonijai didelė pamo­ka. Šio dvasios aptemimo momento labai reikia, kad žmonija mo­kėtų vertinti

šviesos tiesą, kad žmonija mokėtų ir norėtų dvasiškai išsilaisvinti.

Priimkite šį mokymą į savo sielą ir naudokite savo labui. Per­leiskite per savo sielą, kad suprastumėte, tada į mintis ateis tikėji­mas ir mokėjimas naudotis Šiuo mokslu. '

Mokymas stiprėja kartu su jumis, — o jūs stiprėjate kiekvieną kartą jį skaitydami.

Kas mėgsta pramoginę literatūrą, tam ši knygelė netinka.

DIEVAS = MEILĖ

TIKĖJIMAS GERUMU = TIKĖJIMAS Į DIEVĄ

23

 

 

 

Kas yra sveikata?

Jūs sergate, o aš esu gydytoja. Pakalbėkime apie sveikatą, apie sveikatos saugojimą, apie ligų išgydymą.

Ar žinote, kas yra sveikata? Man regis, nežinote. Kodėl taip sakau? Jei žinotumėte — nesirgtumėte. Ar irgi esu sirgusi. Daug ir sunkiai. Keletą kartų buvau prie mirties slenksčio, žinau, ką kalbu.

Gydytojas negali duoti sveikatos, ir joks kitas žmogus negali to padaryti. Nors jis gali trumpam palengvinti kančias, bet sveikata grįžta tada, kai suprantate, kas yra jūsų ligos priežastis. Pašalinate ligos priežastį, pradedate teisingai gyventi ir pasveikstate. Ištaisyti klaidą niekada nevėlu.

Viskas taip paprasta ir kartu sudėtinga. Bet to reikia mokytis.

Visų pirma turime kalbėti taip, kad suprastume vienas kitą.

Nepakanka vien jūsų pritariamo linkčiojimo. Todėl susipažinkime

su reikalingomis ir būtinomis Šiam tikslui pagrindinėmis dvasios

mokslų tiesomis ir dieviškaisiais gamtos dėsniais.

Ar jums atrodo, kad tai reikalauja per daug pastangų? Tikė­jotės, kad negalavimą galima nuimti ranka? Mostelėjimas ranka jums atrodo įtikinamas, bet žodžio galia — ne? Netikite, kad tai tas pat?

Atleiskite, bet jūs atėjote ne tuo adresu — jūs turite eiti į polikliniką. Atėjote iš ten? Niekas nenori jums padėti?

Tikra tiesa — net Dievas nepadeda, jei žmogus pats nenori sau padėti.

Ak, stengsitės, jei kitaip neįmanoma? Iš bado ir Šuo ėda žolę? Tikrai. Ir kitaip negalima!

24

 

Trumpai apie dieviškuosius gamtos dėsnius

Šiuolaikinį žmogų dažnai erzina žodis Dievas, kadangi nieka­da nemėgino giliai suvokti Jo tikrosios esmės arba tai darė klaidin­gai. Kvailojo teisė — neigti tiesą.

Dabar madinga kalbėti: „Tai Tavo Dievas, o tai mano Dievas". Visi teisūs. Neįtikinėk kitų suprasti Dievą taip, kaip tu pats supranti. Tuo tik varžai kitus",

Įtikinėti negalima, o dėl visa kita — drįstu prieštarauti. Die­vas vis dėlto yra vienintelė begalinė struktūra. Jis yra vienas mums visiems. Skirtingas tik DIEVO PAŽINIMAS, ir šį supratimą pasie­kiame kiekvienas savo keliu. Todėl kalbame, kad mano Dievas pra­sideda nuo manęs, nes visa, kuo aš galiu daryti įtaką Dievui, pra­sideda nuo manės. Dalijimasis mintimis apie Dievą panašus į pa­moką, — ji duoda išmintį. Manymas, kad savo jausmų negalima ki­tiems atskleisti, šiandien yra klaidingas ir byloja tik tai, kad bijantysis nesąmoningai nori slėpti savo praėjusių gyvenimų karmos skolas.

Dievas yra Visavienybė

Visa, kas egzistuoja, yra Dievas. Taigi nėra nieko Dievo išorė­je, Dievas nėra mūsų išorėje egzistuojanti ir mūsų gyvenimui vado­vaujanti jėga. Visas gyvenimas yra vieningas vientisumas.

Biblijoje sakoma: žmogus yra Dievo kūrinys, pagal Jo atvaizdą ir tapatumą sukurtas. Ką tai reiškia?

Jei mintyse mažintume Visavienybė, arba Dievą, gautume žmogų. O jei žmogų be galo didintume, iš esmės gautume Dievą. Perkeltine prasme.

Dievas yra jūra, žmogus — lašas jūroje. Mūsų negalima at­skirti nuo Dievo. Jei mes jaučiamės atskirti, vadinasi, patys savo mintimis atsiskyrėme nuo Jo, o ne Dievas atsisakė mūsų.

25

Kiekvienus Žmogus yra unikalus, ir jei pripažįstame dievišku­mą savyje, tai pradeda keistis ir mūsų l'i/inė būklė.

Gamta yra Dievo Trejybė

Dvasia, Siela ir Kūnas yra neatskiriami. Dvasia yra kuriančioji, išmintinga, varomoji jėga. Norėdami gėrio, greitai judame pirmyn. Būdami nepatenkinti ar pikti, — sto­vime arba sukamės vietoje, kad rastume teisingą kelią. Gyvenime nėra grįžtamojo judėjimo. Dvasia — tai idėja, ji kaip sėkla, kurią įterpiame į dirvą. Jei sėklą sėjame su meile, — augs stiprus augalas. Siela skatina, verčia eiti pirmyn, neduoda ramybės, jeigu ji teigiama Siela — tai pažinimas. Ji veikia su Dvasia, arba idėja, kaip su sėkla. Siela — tarsi dirva, kurioje augalas auga. Kūnas ir yra tas augalas.

Dvasia ir Siela yra jausmų lygmuo. Kūnas yra fizinis lygmuo. Kol esame žmonės, turime kūną, jausmus ir mintis. Jei augalas au­ga stiprus, tada ir jo sėkla bus gera. Augalas gerai auga tada, kai augintojo mintys yra geros.

Mintys duotos tam, kad koreguotu jausmus pagal laiką, kuria­me gyvename. Protas yra fizinio lygmens išraiška — jis pritaiko mūsų gyvenimą pagal poreikį. Augalas, kuris auga Estijoje, skirtin­gas nuo augalo, augančio Pietų Amerikoje, nepaisant to, kad sėkla kilusi iš ten pat.

Karmos dėsnis

Kiekvienas žmogus turi pasirinkimo laisve. Žmogus kenčia tiek, kiek pažeistas jo ryšys su pasaulio harmonija. Žmogus Dievuie pašventintas visose savo noruose ir netgi tada, kai nori bloga. Jis tik turi žinoti, kad priežastį seka pasekmė, kaip ir nusikaltimą — bausmė.

Tos bausmės lygintinos žemiškų įstatymų straipsniais: kuo sun­kesnis nusikaltimas, tuo ilgiau bausmė trunka, — pavyzdžiui, būsi­mąjį ir dar vėlesnius gyvenimus.

26

 

Mokymosi dėsnis

Gimstame fiziniame pasaulyje, kad mokytumės žemiškosios iš­minties. Viskas čia yra mokymas, o mokytis galima labai įvairiai.

Kūno sąmonė yra Dvasios sąmonės dalis. Visos fizinio gyveni­nio patirtys Dvasioje saugomos amžinai. Kuo daugiau gyvenime mokomės, tuo išmintingesnė bus dvasia. Kuo daugiau išminties dva­sia turi, tuo daugiau iš jos reikalaujame. Genijai yra aukštos dva­sios — jie jau tapę išmintingi praėjusiuose gyvenimuose, todėl da­bartinis gyvenimas jiems kelia dar didesnius sunkumus. Tas, kuris savo gyvenimo uždavinį teisingai sprendžia, yra pakylėjusi Dvasia.

Gyvenimas yra Dvasios ugdymas. Kas gėrisi savo stipria fizine jėga ir nenori tobulinti dvasios, pažeidžia gamtos dėsnį. Kas nori pavergti dvasios žmogų, kad parodytų savo fizinę galią, gali tai pa­daryti tik fiziškai. Dvasios jis pavergti negali, jei pati dvasia to ne­nori. Bet prievarta verčia patį žmogų savo veiksmais pradėti nai­kinti savo kūną. Jo kūnas pavaldus dvasiai, todėl jos (savo dvasios) žmogus nepalieka iki fizinio kūno mirties. Bet energetinis ryšys iš­lieka amžinai.

Poliškumo dėsnis

Visata turi dvipusę esmę, ir pasaulis sudarytas poliškumo prin­cipu. Visuma nepriklausomai nuo reiškimosi formos yra dviejų prie­šingų polių jungtis. Kiekvienas daiktas susideda iš teigiamo ir nei­giamo, gero ir blogo, šilto ir Šalto, balto ir juodo ir t. t.

Visos matomos formos turi priešingą nematomąją pusę.

^v                                                                        Traukos dėsnis

Panašus traukia panašų. Geras — gerą, blogas — blogą. Pri­trauktoji priešinga pusė iŠ pirmo žvilgsnio gali būti nematoma.

Kuo ilgiau dvi blogybės egzistuoja kartu, tuo labiau mokosi viena iš kitos ir atitinkamai arba abi tampa geresnės — išmoko pamoką, arba blogesnės — nesugebėjo suprasti pamokos.

27

Kiekvienas Žmogus yra unikalus, ir jei pripažįstame dievišku­mą savyje, tai pradeda keistis ir mūsų fizinė būklė.

._:                          Gamta yra Dievo Trejybė                        ,

• ^;i'"O ;•'•. •,;.' ••'

Į                   -1

Dvasia, Siela ir Kūnas yra neatskiriami.

Dvasia yra kuriančioji, išmintinga, varomoji jėga. Norėdami gėrio, greitai judame pirmyn. Būdami nepatenkinti ar pikti, — sto­vime arba sukamės vietoje, kad rastume teisingą kelią. Gyvenime nėra grįžtamojo judėjimo. Dvasia — tai idėja, ji kaip sėkla, kurią įterpiame į dirvą. Jei sėklą sėjame su meile, — augs stiprus augalas. Siela skatina, verčia eiti pirmyn, neduoda ramybės, jeigu ji teigiama.

Siela — tai pažinimas. Ji veikia su Dvasia, arba idėja, kaip su sėkla. Siela — tarsi dirva, kurioje augalas auga.

Kūnas ir yra tas augalas.

Dvasia ir Siela yra jausmų lygmuo. Kūnas yra fizinis lygmuo. Kol esame žmonės, turime kūną, jausmus ir mintis. Jei augalas au­ga stiprus, tada ir jo sėkla bus gera. Augalas gerai auga tada, kai augintojo mintys yra geros.

Mintys duotos tam, kad koreguotų jausmus pagal laiką, kuria­me gyvename. Protas yra fizinio lygmens išraiška — jis pritaiko mūsų gyvenimą pagal poreikį. Augalas, kuris auga Estijoje, skirtin­gas nuo augalo, augančio Pietų Amerikoje, nepaisant to, kad sėkla kilusi iš ten pat.

Karmos dėsnis

Kiekvienas žmogus turi pasirinkimo laisvę. Žmogus kenčia tiek, kiek pažeistas jo ryšys su pasaulio harmonija. Žmogus Dievuje pašventintas visose savo noruose ir netgi tada, kai nori bloga. Jis tik turi žinoti, kad priežastį seka pasekmė, kaip ir nusikaltimą — bausmė.

Tos bausmės lygintinos žemiškų įstatymų straipsniais: kuo sun­kesnis nusikaltimas, tuo ilgiau bausmė trunka, — pavyzdžiui, būsi­mąjį ir dar vėlesnius gyvenimus.

26          '                 '   '     '           ,'        ' ' •           .           .      ''•

 

Mokymosi dėsnis

Gimstame fiziniame pasaulyje, kad mokytumės žemiškosios iš­minties. Viskas čia yra mokymas, o mokytis galima labai įvairiai.

Kūno sąmonė yra Dvasios sąmonės dalis. Visos fizinio gyveni­mo patirtys Dvasioje saugomos amžinai. Kuo daugiau gyvenime mokomės, tuo išmintingesnė bus dvasia. Kuo daugiau išminties dva­sia turi, tuo daugiau iš jos reikalaujame. Genijai yra aukštos dva­sios — jie jau tapę išmintingi praėjusiuose gyvenimuose, todėl da­bartinis gyvenimas jiems kelia dar didesnius sunkumus. Tas, kuris savo gyvenimo uždavinį teisingai sprendžia, yra pakylėjusi Dvasia.

Gyvenimas yra Dvasios ugdymas. Kas gėrisi savo stipria fizine jėga ir nenori tobulinti dvasios, pažeidžia gamtos dėsnį. Kas nori pavergti dvasios žmogų, kad parodytų savo fizinę galią, gali tai pa­daryti tik fiziškai. Dvasios jis pavergti negali, jei pati dvasia to ne­nori. Bet prievarta verčia patį žmogų savo veiksmais pradėti nai­kinti savo kūną. Jo kūnas pavaldus dvasiai, todėl jos (savo dvasios) žmogus nepalieka iki fizinio kūno mirties. Bet energetinis ryšys iš­lieka amžinai.

Poliškumo dėsnis

Visata turi dvipusę esmę, ir pasaulis sudarytas poliškumo prin­cipu. Visuma nepriklausomai nuo reiškimosi formos yra dviejų prie­šingų polių jungtis. Kiekvienas daiktas susideda iš teigiamo ir nei­giamo, gero ir blogo, šilto ir šalto, balto ir juodo ir t. t.

Visos matomos formos turi priešingą nematomąją pusę.

Traukos dėsnis

Panašus traukia panašų. Geras — gerą, blogas — blogą. Pri­trauktoji priešinga pusė iš pirmo žvilgsnio gali būti nematoma.

Kuo ilgiau dvi blogybės egzistuoja kartu, tuo labiau mokosi viena iš kitos ir atitinkamai arba abi tampa geresnės — išmoko pamoką, arba blogesnės — nesugebėjo suprasti pamokos.

27

Atleidimo dėsnis

Egzistuoja tik amžinasis Dabar. Laikas yra santykinė sąvo­ka— tai, ką dabar darau, lieka amžinai ir daro įtaką ateičiai. Vis­kas, ką praeityje dariau, turi įtakos ir šiandienai, ir rytdienai. Taigi niekas neišnyksta, jei nenoriu taisyti savo klaidų.

Dievas nežino, ką reiškia „nemoku". Dieviška išmintis, arba dėsniai, visada visiems prieinami. Ji glūdi kiekvieno žmogaus dva­sioje, tereikia ją savo širdyje surasti.

Būti tobulam — vadinasi, nesigailėti praeities ir nebijoti atei­ties, o dabartyje viską teisingai tvarkyti. Išlaisvina iš gailesčio ir bai­mės tik visuotinis atleidimas.

Atleisti nereiškia pateisinti tai, kas praėjo. Tai reiškia išsilais­vinti. Laisvas bus tik tas, kuris supranta, kad padarė klaidą. Per tą suvokimą jis tampa išmintingesnis.

Žmogus nemoka tobulai mylėti, tad jis klysta ir dėl to jam reikalingas atleidimas.

Atgimimo dėsnis

Nemirtingumas — ne tikėjimas, o Visatos dėsnis. Dvasia, žmo­gaus tikroji esmė, yra amžina.

Dievui egzistuoja tik gyvybė, mirties jis nepažįsta. Bet kadangi gyvenimo tvarka Žemėje dėl žmogaus dvasios klaidų vyksta ciklais, tai mūsų protėviai ją laikė galutine. Taip supranta žmogaus protas, tai jam būdinga.

Mirtis yra praėjusio etapo atžyma. Mirties baimė yra žmogaus kvailumo matas ir Vakarų pasaulio negebėjimas turėti teisingą po­žiūrį į gyvenimą. Kiekvienas kūnas, kuris miršta, jaučia palaimą. Kaip sudužęs puodukas lieka puoduku, taip ir žmogaus dvasia lieka dvasia.

 

Dievas yra vienas

Neegzistuoja alternatyvios — blogio — jėgos. Jei egzistuotų skirtingos priešingos energijos, bendrasis energijos laukas — Die­vas — iširtų. Visi mes kilę iš Jo ir Jo sukurto dvasinio prado. Mūsų negalima atskirti nuo tos visumos. Bet visuma susideda iš teigiamo ir neigiamo, gero ir blogo.

Žmogus savo mintimis formuoja Blogį.

Pasaulio blogį gali matyti tiktai piktas žmogus. Nesuskaičiuo­jami susitikimai su piktomis, blogomis, baisiomis dvasiomis arba ateiviais iŠ aukštesnių pasaulių priklauso tik nuo to, kad žmogus, sutinkantis juos, pats yra piktas, bloga linkintis ar išsigandęs. Pana­šus traukia panašų.

Dvasinių dėsnių sukūrimas

Gyvenimas — tai energijų srautas. Šį srautą galima reguliuoti .kūrybiškai. ;./   Dvasiai ugdyti reikia:

—    tikėjimo — jis atidaro duris,

—  valios — ji duoda jėgos ir noro eiti,

—  žinojimo — jis moko žengti teisinga kryptimi,

—  vilties — ji duoda sparnus,

—  atleidimo — jis suteikia laisvę,

—  meilės — ji teikia stiprybės,

—  maldos — ji padeda nukreipti dvasinių energijų srautus,
kad su Dievu sudarytų kūrybišką sąjungą.

Maldos jėga

Malda — tai didžiulė energija, kurios teisingas naudojimas duoda norimą rezultatą.

Melstis reikia taip, kad patys būtume veiklos centre, — prašo­me sau to, ko mums reikia. Kitiems neprašome, kadangi niekada

 

28

 

29

Težinome, ko Jiems reikia. Mes tik įtariame, kad žinome. Kai pra-s"ome už kitą, tai tik savo padėčiai gerinti, t. y. to, kas dėl kito bėdos liečia mane. O melsdamiesi už vaiką prašome jam gerovės, kad pa­dėtų prašančiojo sielos ramybe grąžinti.

Malda turi penkias būtinas dalis:

J. Kreipimąsi \ Dievą.

2.    Dievo ir savo vienybės pripažinimą.

3.   Teigiamą norą. (Visada reikia melstis teigiamąja forma:
„Padėk man sveikti", o ne „Padėk, kad liga praeitų".)

4.        Padėką už tai, ką Jis padarė, (Kiekvienas žodis, sukurtas
jūsų minties, jau pasiekė Dievą, ir kiekvienos maldos išpil­
dymas jau pradėtas anksčiau, negu baigiate melstis.)

5.         Savo noro atidavimą į Dievo rankas, t. y, problemos išlais­
vinimą.

Maldos išsipildymą lemiate Jūs patys visu savo teisingu gyve­nimu. Gali atsitikti taip, jog manysite, kad malda neišsipildo. O šalia esančio blogo žmogaus malda išsipildo. Bet blogas žmogus jau yra gavės savo pamoką, padarė teisingas išvadas, jis eina teisingu keliu, atliko didele geradarystę, todėl jo noras išsipildo. Jis nuošir­džiai prašė. O jūsų malda neskJido iš visos sielos. Ir prašėte dau­giau nei reikia. Ir buvusių pamokų neišmokote.

Nereikia būti šventuoju. Reikia eiti teisingu keliu.    .

Liga

Liga, žmogaus fizinė kančia, yra būklė, kai energijos negaty­
vumas viršija kritinę riba ir organizmas, kaip visuma, netenka pu­
siausvyros. Kūnas apie tai mus informuoja, kad galėtume ištaisyti
klaidą. Visokiais negalavimais jis jau seniai mums priminė, bet ka­
dangi mes nekreipėme dėmesio ir nereagavome, kūnas susirgo. Sie­
los skausmas, dėl kurio nedarome išvadų, virsta fiziniu skausmu.
Šitaip kūnas atkreipia dėmesį į padėtį, kurią reikia taisyti. Skau­
daus signalo slopinimas nuskausminimu reiškia patologijos stiprini­
mą. Liga dabar turi paūmėti, kad žmogus įsisąmonintų naująjį pa­
vojaus signalą.                                                                  . .

30

 

Kiekvienos ligos pirmoji priežastis yra stresas, kurio dydis są­lygoja ligos pobūdį.

Pavyzdžiui, kai žmogus nuvargęs, jis turi miegoti. Miego metu imama daugiausia energijos. Jei miegama nenormaliai ilgai, tai reiš­kia, kad yra kažkoks didelis energijos nutekėjimas. Jei nesame fi­ziškai pervargę, tada tai — susikaupę stresai. Pernelyg didelė stresų sankaupa lemia nemigą, taigi jau nebeturime fizinio nuovargio, — čia miegas nebepadeda, tad nėra prasmės gerti migdomuosius. Iš­laisvinkite stresus, ir jūsų liga praeis. Jūsų kūnui nereikia ieškoti kaltininko, tuo pagrįsti savo būkle — tai save apgaudinėti.

Kiekvienas kūnas turi savus reikalavimus. Iš bet kokio kūno negalima daryti lenktyninio žirgo, kaip ir žirgas netaps darbo ar­kliu. Beje, nė vienas iš jų nebus cirko žirgas.

Kiekvienas kūnas turi atlikti savo užduotį. Reikia ramiai įsisą­moninti savo galimybes. Ir turėdami šias galimybes, galite būti svei­ki, o gera darydami, nugyventi savo gyvenimą. Jei dabar prieštarau­jate, kad gyventumėte tenkindamiesi mažais poreikiais, bet štai Šei­mai reikia daugiau, tai būkite sąžiningi, — Jūsų žodžiai ir veiksmai nesuderinti. Šeimą gavote pagal savo suvokimą, — taigi panašią. Liga yra neteisingo veiksmo pasekmė, kai gėrio ir blogio svars­tyklės krypsta blogio naudai.

Kas yra gera, o kas bloga?

Padėtį visada įvertina konkretaus žmogaus požiūris. Jei jis tei­giamas, tada gerai. Jei neigiamas — blogai. Kitam žmogui tai visai nebūtina. Kiekvienas turi savo vertinimo kriterijų, todėl aš neturiu jokios teisės dėl to kitą pasmerkti.

Kiekvieną visumą sudaro gėris ir blogis. Taigi gėris niekad nė­ra tiktai gėris, o blogis — niekad tiktai blogis. Ir stresas turi gerąją pusę — jis priverčia žmogų daryti gera, nes priešingu atveju atsi­randa skausmas.

Labiausiai šiam teiginiui prieštaravimų kyla vertinant nusikal­tėlius. Nusikaltimą laikome blogiu. Bet nusikaltimas niekada nebū-

31

na vienpusiškas. Vertinant daugybė matomų ir nematomų dalykų gali stipriai paveikti mūsų išvadas.

Pavyzdys. Nužudytasis praėjusiame gyvenime pats buvo žudi­kas ir dabar užmokėjo pagal karmos dėsnį. Arba savo baime būti užmuštam pritraukė žudiką.

Užbėgsime už akių: nusikaltėlis yra kovotojo tipo žmogus, ku­ris, likęs be motinos meilės, savo neaiškioje sielos kančioje eina jėga imti to, ko tariasi besiilgintis ir ką mano esant reikalinga. Jis nemoka suprasti savo sielos skausmo, todėl pasidaro žiaurus ir piktas.

Bet ar mes, vadinamieji normalūs žmonės, suprantame save? Nusikaltėliai dažnai yra labai dorų, bet, deja, traumuotas sielas tu­rinčių žmonių vaikai. Parodykite pirštu į kitą žmogų ir pamatysite, kad trys pirštai rodo — kur? — atgal į jus pačius.

Norėdami mažinti nusikalstamumą, geriau nusikaltėliams min­tyse siųskime meilę ir atleidimą. Tik pradėdami nuo savęs galime mažinti nusikalstamumą. Mūsų pyktis grįš pas mus bumerangu — per nusikaltėlio ranką.

Nesupraskite klaidingai — visuomenei pavojingą nusikaltėlį
būtina izoliuoti, bet jo tolesniam likimui įtaką galime daryti mes
visi. O dabar jie vis labiau neapkenčia žmonių.               , , ,

Kodėl žmogus gimsta?               .

Ar todėl, kad moteris ir vyras pradėjo jo fizinį kūną? Bet kiek yra vaikų, kurie nepageidaujami, kurių stengiamasi išvengti, kurių nenori nei motina, nei tėvas, nei pagaliau abu, bet vis dėlto jie gimsta.

Kodėl žmogui reikia vis naujų gyvenimų, jei gyvenimas yra vien kančių kelias?

Žmogus gimsta, kad mokytųsi, o ne mėgautųsi gražiu gyveni­mu. Gimdami gauname fizinį kūną, o kiekvienas gyvenimas yra tar­si aukštesnė klasė mokykloje, kur išmokstame tam tikrą programą anksčiau, negu nusipelnome atostogų. Baigiantis kiekvienam gyve-

 

nimui, paliekame nusidėvėjusį kūną ir pereiname į dvasios pasaulį, kur apmąstome, ko mokėmės, darome išvadas, kuriame savo tobu­lėjimo planą kitam gyvenimui.

Mes privalome pažinti pasaulio įvairovę. Kartą esame elgeta, kartą karalius, kartą nusikaltėlis, kartą šventasis. Kartą paprastas darbininkas, kartą genialus atradėjas. Kartą tinginys, kartą nenuils­tantis keliautojas. Kartą vyras, kartą moteris. Ir t. t.

Visos įgytos žinios išsaugomos dvasios sąmonėje. Vėl gimdami kas kartą ateiname mokytis naujų dalykų, perimti konkrečiam lai­kotarpiui būdingos išminties. Laikas nestovi vietoje. Žmonija tobu­lėja spirale aukštyn, įgydama vis daugiau naujų žinių.

Ir kiekvieną kartą sutinkame šalia savęs žmonių, kurie, nors ir būdami labai panašūs į mus, bet savo veiksniais ir suvokimu abso­liučiai skiriasi arba tokie tampa. Kitas žmogus atėjo mokytis savo pamokų, aš savo. Trečiasis irgi savo. Ir kiekvienas dar yra kito mo­kytojas. Aš darau taip, jis kitaip, o trečiasis dar kitaip. Nesu geres­nis už kitą ar trečią.

Niekas nedavė mums teisės lygintis ar varžytis su kitais. Turi­me tik teisę lyginti save su savimi, buvusiu vakar, varžytis su savimi. Kodėl talentingi sportininkai taip dažnai serga? Jie pažeidžia gam­tos dėsnius.

Gamtos dėsniai yra nepalenkiami, amžini ir be išimčių. Prisi­minkite Kristų ant kryžiaus ir nusikaltėlius šalia jo. Dievas neatstū-mė nė vieno iš jų. Visi mes esame Dievo vaikai, esame Visavieny-bės dalelytės, o mūsų išmintis yra kilusi iš Dievo.

Tas žmogus, kuris supranta kitą žmogų siela, o ne tiktai žo­džiais ir gali tai sau prisipažinti, išmoko pamoką. Tas, kuris smerkia kitą, ateity dar ateis šios išminties savo kailiu mokytis.

Mokytis galima labai skirtingais būdais. Vienas mokosi iŠ kny­gų arba mokytojo žodžių, —jo mokytojas yra kiekvienas, kuris mo­ko gyvenimo išminties. Antrasis stebi, kaip trečiasis nusimušė koją į akmenį ir mokosi iš jo, — jis pasistengs išvengti to akmens. Tre­čiasis turėtų nusimušti koją, kad ką nors išmoktų, — ir gerai, jei taps protingas po pirmojo karto. Kiekvienas pasirenka pats. Tas, kuris pyksta ant akmens, kaltina jį ir nori bausti, taip ir vaikščios

 

32

 

33

numuštais kojų pirštais. Ir gali atsitikti, kad ateis į kitą gyvenimą mokytis vis to paties, kaip mokykloje liekama antriesiems metams.

Visko, su kuo žmogus susiduria gyvenime, reikia dėl tam tikro tikslo. Niekas nėra kaltas. Blogį, kuris mane užklumpa, pritraukiu pats savo neteisinga mąstysena. Kiekvienas sunkumas yra neteisin­gos minties pasekmė; jei anksčiau nesimokiau, tai dabar esu pri­verstas išmokti. Ir jei nesivarginu daryti išvadų, tai mano kūnas tol kenčia, kol galų gale vis vien turiu jas daryti.

Mano kūnas myli mane. Jei nemylėtų, jam būtų vis vien, kas bus. Liga yra meilės ženklas. Kitaip negu fizine kančia kūnas negali mus informuoti, nes mūsų dvasia kitaip nemoka. Ir vis dėlto kuo daugiau patirties žmogus turi, tuo dažniau jis suvokia, kad sielos skausmas stipresnis nei fizinis skausmas. Žmogus išmoksta papras­tą tiesą: po mažos klaidos bus maža bausmė, po didelės — didelė. Žmogus, kuris nukrito ir susilaužė, sakykime, ranką, kažko svar­baus neįsidėmėjo, pavyzdžiui, kad kelias slidus. Susilaužęs ranką, šią tiesą jis galutinai suprato. Jei dar įsisąmonintų, kad baimė nu­kristi pritraukė šią nelaimę, būtų dar protingesnis.

Sielos skausmas kaupiasi tol, kol į kančių taurę įkrenta pasku­tinis lašas ir atsiranda fizinė liga. Kuo daugiau kaupiasi stresų, tuo sunkesnė bus liga. Lėtai kaupiant galima sukelti vėžį, o greitai — insultą arba infarktą. Abiem atvejais stresų kalnas laidoja kūną.

Sirgdami paprastesnėmis ligomis, sudeginame neigiamą ener­giją ir sveikstame. Chroniškų ligų atveju nuolatos deginame ir kau­piame naujus stresus, kurie neleidžia sveikti. Bet liga vis vien yra pamoka, po kurios reikia tapti protingesniam. Galime laisvai rink­tis mokymosi metodą. Ar mokausi per kančias, pritraukdamas ligą, kaip dabar daro žmonijos dauguma, ar per mokymą, kuris skamba mano sieloje ir kuriuo protingai naudosiuosi, — tai mano pasirin­kimas. Dažnai sakoma: „Tai netiesa, aš nenoriu sirgti!" Aš tikiu ju­mis, kad nenorite sirgti. Bet įrodykite tai savo kūnui. Paleiskite li­gą, tada ir jis patikės.

Dvasia yra amžina, kūnas laikinas. Dvasia yra jausmai, kū­nas — mintys. Dvasia ideali, kūnas materialus. Bet abu turi sąmonę.

Mintys — tai fizinio kūno lygis.

 

Dvasiai padedant, Visavienybė tobulėja. Paprastesnes žinias dvasia gauna per gyvenimus Žemės planetoje. Žmogus yra žemiau­sia protą turinti būtybė Visavienybėje. Kuo išmintingesnė bus dva­sia, tuo sudėtingesnės jos pamokos. Mokomasi per blogį. Ir vis dėl­to visur turi būti gėris, kad nusvertu blogį.

Gėris yra praėjusiuose gyvenimuose išmoktas blogis.

Viskas, kas atrodo blogas dabartiniame gyvenime, bet po ku­rio laiko suprantamas, yra šiame gyvenime išmokta pamoka.

Viską, ko mes niekaip nenorime suprasti, t.y. laikome blogiu, turėsime mokytis kituose gyvenimuose.

Tas žmogus, kuris moka džiaugtis kelyje sutinkamais sunku­mais, vertas būti žmogumi.

Jei jis įveikia sunkumus, tada jis yra Žmogus, dvasiškai tobu­lėjantis, kad galėtų žengti toliau. Tuo pačiu jis žino, kad kitas sun­kumas bus didesnis. Kuo didesnis žmogus, tuo didesnis sunkumas. Tas, kuris prisikrauna prieš save didelį kalną mažų rūpesčių, jog nė pats nebesimato, — tai dar ne didelis žmogus.

Dieviška tiesa tokia: kuo daugiau duodama, tuo daugiau rei­kalaujama.

Kiekvieną veiklą reikėtų pradėti ir baigti su džiaugsmu, nepri­klausomai nuo darbo svarbos. Tada darbas eina sklandžiai ir jau norisi imtis kito. Kas daro gerai ir teisingai, tas yra išmintingas. Jis išmokęs tą darbą dirbti. O kas daro blogai, tas mokosi būtent da­bar— per klaidą. Taigi klaida yra geras dalykas. Pati klaida jau savaime yra neteisingo veiksmo pasekmė, taigi bausmė. Bet kuri kita bausmė jau neteisinga = dviguba bausmė. Vietoj to reikia pa­klausti: „Ar iš klaidos ko nors išmokau?"

Prašau atleidimo, jei kam nors bloga padariau.

Atleidžiu sau, kad taip dariau.

Prašau savo kūną atleisti, kad jam bloga dariau.

Apgailestavimas, atgaila, nusiskundimas, verksmas, kaltės jausmas, neviltis, savęs baudimas ir t. t. tik pablogina padėti. „Ne­klysta tas, kas nieko nedaro", „Iš klaidų mokomasi". Šias patarles mielai kartojame bendraudami. Bet geriau jas atsiminti iškart tada, kai jūs ar kas kitas padarė klaidą. Ir džiaukitės visada, kai aplanko teisinga mintis. Ar taip gebate?

 

34

 

35

Kaip dažnai girdžiu: „Ko čia džiaugtis, — jei būčiau sveikas kaip seniau, tada džiaugčiausi". Sunku padėti, kai žmogus šitaip galvoja.

Dvasių pasaulyje lygybė neegzistuoja. Tas, kuris laukia atpildo už dar nepadarytą darbą, turi nusivilti. Dvasios lygis visada prilygs­ta pastangoms, kurias skiriame jam palaikyti. Čia apgauti niekada nepavyksta, — melas visada lieka melu. Nėra prasmės kovoti prieš gamtos dėsnius.

Jei jau kovoti dėl ko nors, tai tik

už gėrį, o ne prieš blogį.

Čia principinis skirtumas: vienas geras, kitas blogas. Absoliuti ir galingiausia jėga yra meilė. Bet mylėti moka ne­daugelis. Pagalvokite, ką pajuntate, kai jums sakoma: „Aš tave my­liu. Tiesiog taip. Aš nieko nereikalauju. Tu gali visada tikėtis mano pagalbos".

Arba sakoma kitaip: „Aš tave myliu. Kodėl tu nemyli manęs taip, kaip aš tave? Įrodyk, kad myli. Jei myli, tai daryk viską dėl ma­nęs!" Dauguma sakinių, kurie reikalauja, kurie valdo, stumia j ak­lavietę.

Pirmasis variantas atrodo pasakiškas, bet su juo susiduriame dažniau negu galvojame. Paprastai estai tiesiog nesako tų žodžių garsiai. Bet mes jaučiame. Jei tik tikėtume savo jausmais.

Antrasis variantas yra kasdieniška savininkiška meilė, kuri žu­do žmones, Šeimą, visuomenę, Žemę. Tikriausiai visi esame pajutę liūdesį ir užsispyrimą, kai mums sakoma: „AŠ mvliu, auginu ir mai­tinu tave. Tu turi man būti geras. Tu privalai!"

Tai ne meilė, tai savanaudiškas jausmas. Darbo įrankis, kurį dabar turiu rankose, irgi mano. Bet matai, sulūžo. Tikriausiai esate mat? senų meistrų su daug pasaulio mačiusiais įrankiais, kurių už jokią kainą nekeistų į naujus. Švelniai ima ir švelniai padeda savo brangenybę į vietą. Bet štai meistras palieka šį pasauli... Kažkas panoro dirbti su jo kaltu ar atsuktuvu, bet šie bemat sugedo. Seni ir nudilę, jų laikas baigėsi. Ką gi. Ne! Tai meilė baigėsi!

Jei mes viską imtume kaip meistras savo įrankį, jei Švelniai Hestume kitus žmones, tai nesirgtume, o gyvenime mums nieko ne­trūktų.

 

Mokykis mylėti

Įsivaizduokite, kad turite patį brangiausią pasaulyje mylimąjį. Ir jis taip pat jus myli. Tas pats mieliausias, pats brangiausias — jūsų pačių kūnas.

Pagalvokite ir prisiminkite, kaip dažnai gyvenime esate jį įskaudinę ar kitiems leidę tą daryti! Kiek daug kartų beprasmiškai jį bandėte, sukandę dantis iš pykčio, aukojote, vaidinote kankinį. Ir kiek daug praleidote progų jį pamaloninti. Elgėtės su juo blogiau negu su mašina, t. y. kaip su nuosavybe, neturinčia teisių.

Ar jis gali jus tebemylėti? Nebegali. Jis nusidėvėjęs.

Sunkumų našta prispaudė jį prie žemės. Ir vis dėlto, jei jis dar gyvas, tai pasirengęs tuoj pat tą naštą nusimesti, kai jam padėsite. Jeigu savo nuoširdumu įrodote, kad nebenorite sąmoningai bandyti jo kantrybės, kad viską, kas buvo, darėte iš kvailumo ir nežinojimo, kad daugiau to nebekartosite.

Kalbėkite su savo kūnu! Jis viską supras, nes myli jus. Kūnas yra pats ištikimiausias mylimasis.

Bet ar dažnai vertiname ištikimybę? Tik tada imame vertinti tikrą meilę, kai ragaujame neištikimybės karčius vaisius. Šitaip mes mokomės.

Jei dabar nuoširdžiai paprašysite savo kūno atleidimo už tai, kad:

—  esate jam daug bloga padarę (konkrečiai),

—  praleidote galimybę jam gera daryti,

—  nekreipėte dėmesio į jo ženklus,

—  niekad nemokėjote teisingai apie jį galvoti,
tada jis jums atleis.

Atleiskite sau, kad anksčiau viso to nežinojote ir nedarėte. Mylėkite savo kūną ir save.

Jei jaučiate, kaip kūną virpina drebulys, tyros meilės jausmas užvaldo jus ir tada norite apkabinti savo kūną, — tai yra ženklas, kad kūnas suprato.

Tik tada, kai visada šitaip bendrausite su kūnu, liga gali išnyk­ti visam laikui.

 

36

 

37

Bet jei nepatenkinti sakote: „Kas gi dirbs už mane, jei aš visą laikų turėsiu galvoti?" — vadinasi, nieko nesupratote.

Jei manote, kad tam reikia kažkokio ypatingo laiko, tai be­prasmiškai sugaištą laiką skirkite savo mąstysenai.

Tas žmogus, kuris priverstas (pavyzdžiui, ligos kančiose) tik kuriam laikui pasikeisti, tai jo liga vėliau laipsniškai grįžta ir būna dar sunkesnė. Nes kam daugiau duota, iš to daugiau reikalaujama. Žmogus, gavęs dvasine pamoką — kad ir skaitęs šias eilutes, — vertas didesnio reikalavimo. Žmogus niekada negali sustoti. Abejingai nu­moti ranka, niekur nebesiveržti — vadinasi, nustoti tobulėti.

Nemoki teisingai eiti? Pagalvok ir eik.

O jeigu suklysi, atleisk ir apgailestauk, kad klydai. Iš klaidų mokomasi.

Protas žmogui duotas ne grožiui, o naudai

Visus jausmus ar fizinio pasaulio atsitikimus galima koreguoti protu. Noras keisti save skatina žmogų skaityti dvasinę literatūrą arba ieškoti mokytojo. Tada ateina žinojimas, kaip save keisti.

Kas stengiasi savo tingumą pateisinti mažu išsilavinimu, tas tegu žino: 3 metukų vaikas gali būti dvasingesnis nei penkiasdešim­ties metų akademikas. Aštuoniasdešimtmetis, iš pažiūros atrodan­tis išvargęs, visą gyvenimą sunkų fizinį darbą dirbęs žmogus gali būti dvasingesnis ir jautresnis nei trisdešimtmetis menininkas. Ne­turi reikšmės nei lytis, nei tautybė, nei išsilavinimas, nei inteligen­tiškumas, nei garsumas, nei pinigai ar šlovė.

Reikšmę turi tikėjimas, viltis ir meilė, nes jie yra tiesa ir rea­lybė. Jų negalima gauti iš fizinio pasaulio. Atleidimas sutrauko vi­sas grandines. Neleiskite sau apsigauti dėl išorinio blizgesio. Įsi­klausykite į šiltus savo širdies tvinksnius ir įvertinkite juos kaip di­džiausią vertybę. Mokykitės valdyti savo jausmus. Mokykitės atlei­dimo meno, tada gausite tai, ko jums reikia, tarp jų — ir materia­linės gerovės.

 

Bet jei tikitės iškart tapti milijonieriumi, gali atsitikti, kad dar nesate pasirengę mokytis tokios patirties, todėl susilauksite atvirkš­tinio rezultato. O kas nuoširdžiai jaučia, kad pasirengęs... Kodėl gi ne? Bet jeigu milijonierius negeba tvarkyti savo turto, tai kitame gyvenime gali būti elgeta. Kai jis išmoksta savo pamoką, t.y. moka valdyti pinigus, nedarydamas kitiems bloga, tai kitame gyvenime gali būti karalius, kad išmoktų valdyti ir žmones.

Dvasinius milijonus mes visi turime jau dabar.

Tas, kuris dabar paklaus: „Jeigu aš dabar pradėsiu teisingai gal­voti ir gyventi, ar susitvarkys mano gyvenimas?" — tegul žino: jis atėjo ne į turgų. Tai ten pagal jo norą tuoj pat puolama sverti.

Dvasiniame pasaulyje veiksmą seka pasekmė, vertas veiksmo. Todėl žmogus ir turi galvoti bei mintimis nukreipti jausmų energiją teisinga linkme.

Kas kelia sąlygas, gali likti be nieko. O kas daro gera nelauk­damas atlygio, bus atlygintas dvigubai. Viską, ką darome, darome sau ir gauname dvigubai.

Kodėl aš toks?

Nedaugelis patenkinti savo kūnu, jo jėga ir grožiu, nes negal­vojame, kad gimdami patys jį pasirinkome. Mums reikia būtent to­kio kūno, priešingu atveju būtume išsirinkę kitų tėvų sukurtą kūną. Savo pasirinkimą darome iš didelės meilės, nes per ją galime mo­kytis būtent to, ko dabar mums reikia.

Ir kūnas priima mus su meile. Neužmirškite, kad nors aš ir kūnas sudaro fizinio pasaulio visumą — žmogų, vis dėlto yra skir­tingi. Jei įsigilinę pagalvojate apie tai ir dėkojate savo kūnui, tikrai pajusite jo atsakymą. O jeigu kas dėl savo kančių ir nusivylimų vis dėlto randa priežastį keikti ir gailėtis kūno, kad atėjo į šį pasaulį, — žinokite — būtent dabar pakenkėte savo kūnui. Pakeisti savo kūną iš esmės gali kiekvienas. Bet daryti tai reikia geruoju.

Žmogus pats nelemia būties, tai daro Dievas. Mums neužtenka tam proto. Viskam kitam Dievas duoda laisvę ir galimybę rinktis.

 

38

 

39

įsivaizduokite priešais save platų kelią. Tai yra jūsų likimo ke­lias. Viename jo pakraštyje neigiamybė — purvinas griovys. Kitame teigiamybė — žydinti pieva. Vidury — pusiausvyra. Kaip eiti tuo keliu — ar grioviu, ar pieva, kūlversčiais ar valso žingsniais, greitai ar lėtai, — renkatės jūs patys. Kas nenori fiziškai vargti, tegu grei­čiau kyla į dvasių pasaulį, bet prieš tai turi Žemėje viską teisingai atlikti ir išmokti žemiškosios išminties. Tai neišvengiama.

Žmonės turi įprotį užsispyrė sakyti: „Bet mano charakteris toks... ir aš darau taip... " Kas yra charakteris? Charakteris yra mū­sų visų praėjusių gyvenimų patirčių suma.

Jei aš pateisinu savo klydimus charakteriu ir nesirengiu klaidų taisyti, tada kenčiu pats.

Visa, ką mes savo dabartinio gyvenimo likimo kelyje keičiame, suformuoja mūsų būsimo gyvenimo pagrindinį planą. Išsilavinimas, įpročiai, įgūdžiai, gabumai, darbštumas, poelgiai, idealai, sveikata ir t. t. mūsų dabartiniame gyvenime, mūsų manymu, yra ypač svar­būs, o kosminiu mastu — niekingi. Bet tos smulkmenos kartu deda kito gyvenimo pamatą, ant kurio kelsimės, arba, kitaip sakant, ku­ria pagrindinį planą. Taigi pasąmonėje teisingai jaučiame, kas yra svarbu, bet nesuprantame, kodėl taip ilgai reikia laukti rezultato, esame nusivylė, jei po gero veiksmo iškart nesulaukiame atlygio.

Tie žmonės, kurie neigia reinkarnaciją, neigia tikrove. Galime neigti ir Saulę bei Mėnulį, bet jie egzistuoja ir pagal gamtos dės­nius vykdo savo užduotį. Asmuo, kuris mano, kad apie jo daromus juodus darbus žmonėms nematant niekas nesužinos, — klysta. Jo paties dvasinis Aš žino ir mato, todėl pagal karmos dėsnį jis turės tai kada nors išpirkti.

Žmogaus, kurio gyvenimas sunkus, nereikia gailėtis. Jį reikia mokyti prašyti atleidimo, nes jis arba kažkam bloga yra darės, arba pritraukia blogį, ir mokyti atleisti sau, kad taip darė. Taip pat atsi­prašyti kūno, kad kūnas turėjo visa tai iškęsti.

Karmos dėsnį — iš anksto numatytą neišvengiamybę — pa­prastai ir aiškiai apibūdina patarlė: ką pasėsi, tą ir pjausi. Jei sąži­ningai atsiprašysi, tai padės. Sąžiningumo matas yra kiekvieno sie­loje, t. y. rezultatas priklauso nuo paties savęs.

 

Karmos dėsnio veikimas neturi ribų. Nematomus energijos ry­šius galima atsieti, jei juos įsisąmoniname.

Ryšys su prieš prieš buvusiu gyvenimu

Ryšys su prieš buvusiu gyvenimu

Kad neatsimename buvusių gyvenimų ir todėl neigiame pa­kartotinį gimimą, — priklauso nuo to, jog dvasinė tarša yra ištrynu­si žmogaus atmintį. Tik tyra siela gali atsiminti. Pažvelkite į vaikus, pakalbėkite su jais — jie pritrenks jus savo žiniomis. Jų tiesa ir teisingumas yra dieviški. Jų tariamasis kvaikimas priklauso nuo su­augusiųjų manymo, kad vertinga yra tik fiziniame pasaulyje patirta išmintis.

Mes turėtume mokytis iš vaikų pasaulio tyro suvokimo, o ne slopinti jį kasdien prievarta. Kiekvienas suaugęs žmogus, kuris, ob­jektyviai nesuvokęs padėties, vaikui sako: tu privalai, taip reikia, argi pats nesupranti, mokykis gyventi ir t.t., yra nusikaltėlis.

 

40

 

41

Viiikiis žino, kaip reikia

Jei jam aiškinama, kad, žiūrėk, dėl šių aplinkybių dabar reikia daryti visiškai atvirkščiai, kad fiziniame pasaulyje žmonės taip įpratę, taip priimta; atleisk, kad aš dabar turiu daryti prieš tavo supratimą, tave priversti, bet aš kitaip negaliu, — tai momento tiesa. Ir vaikas neprotestuoja.

Ne laisvas auklėjimas, o padėties aiškinimas išlaisvina vaiką iŠ sielos krizės. Vaikui reikia jo tėvų gyvenimo tiesos, nes panašus traukia panašų, todėl vaikas atėjo pas šiuos tėvus būtent dėl tam tikro panašumo. Laisvas auklėjimas yra auklėjimo stoka, — tokie tėvai nevykdo savo tėviškų pareigų.

Vaikui reikia ir tėvo, ir motinos. Tėvai, kurie jau prisitaikę prie dabartinio fizinio pasaulio, įpareigoti mokyti vaiką, kad ir jis prisitaikytų, mokėtų kiekvienoje gyvenimo situacijoje likti savimi, kad neturėtų nuolatos galva daužyti sienos ir mokytis iš savo skaus­mo. Tai yra gamtos dėsnis, todėl tas iš tėvų, kuris nedavė gyvenimo išminties savo vaikui iki aštuoniolikos metų, pajus karmos dėsnio poveikį.

Kaip jau aukščiau minėta, mokyti galima įvairiai. Tėvai turi teise ir fiziškai mokyti vaiką — pirmosios čakros veikimas rykšte išlaisvina ir VI, ir VII čakras. Mušti per galvą ir veidą neleistina — tai žemina žmogų. Reikia žinoti, kad vaikų, kuriems reikėtų tokio mokymo, yra labai nedaug.

Visada tėvai turi galvoti: „Kuo aš pats sudariau tokią padė­tį?", ir prašyti atleidimo už savo klaidą, suprantamai paaiškinus vai­kui tikrąją priežastį. Vaikas visada atleidžia ir mokosi iš kiekvienos klaidos. Nebijokite, kad jūsų reputacija nukentės. Atvirkščiai — vai­kas vertina jūsų teisingumą ir vis labiau gerbia tėvus. Nė vienas vaikas nenori matyti savo tėvų blogų, jis visada juos gina prieš visą pasaulį. Brendimo amžiaus laikotarpiu vyksta persilaužimas, — vė­liau klaidas atitaisyti kur kas sudėtingiau.

Vaikui reikia rūsčios tiesos, o ne gražaus melo. Tik tiesa mo­ko. Tiesa išlaisvina. Griežtai auklėjamas vaikas yra veidmainiškas, jo protestas galiausiai virsta žiaurumu. Tuo pat metu visam laikui

 

nuslopinamas jo orumas. Vaikui reikia, kad kiekvieno konflikto at­veju jam būtų sąžiningai pasakoma, ar tai dėl jo kaltės ar dėl ko nors kito.

Žmogaus kūno filosofija

Žmogaus kūnas iškalbingas. Žmogaus kūno filosofija savo pa­prastumu yra neprilygstama.

Dalyje „Meilė, atleidimas ir sveikata" nuodugniai kalbama apie stuburą. Jo svarbos neįmanoma pervertinti. Čia toliau kalbėsime apie jį, remdamiesi naujomis žiniomis.

Įprasta sakyti: „Šis žmogus neturi stuburo". Turbūt nereikia aiš­kinti, ar ne taip?

Stuburas išreiškia svarbiausias žmogaus tiesas. Tiksliai tokiais pat žodžiais kaip stuburą galima apibūdinti ir žmogaus pagrindines tiesas arba slaptąją jo esme.

Griaučiai apibūdina tėvą. Silpni griaučiai — silpnas tėvas.

Stuburas reiškia principus. Iškrypę griaučiai — kreivų princi­pų tėvas.

Jei vaikas su kupra, tada jis tikriausiai turi minkšto charakte­rio tėvą, kuris norėdamas nuslėpti savo silpnumą virto despotu ar­ba leidžia motinai valdyti šeimą. Normalios šeimos galvos vaikai turi stiprius kaulus ir tiesią nugarą.

Dubuo išreiškia atramą arba namus, kuriuose žmogus jaučiasi saugus. Stiprios dvasios Šeimoje vaikas auga stipraus dubens žmo­gumi. Jei silpnos dvasios šeimoje auga stipraus dubens žmogus, ta­da jo dvasia sąmoningai tobulino save. Ji iškilusi aukščiau šeimos silpnumo, nes jaučia, kad priešingu atveju J^ūtų žuvusi.

Vaikas, kuris sąmoningai nori būti geresnis, kuris nuoširdžiai tobulina save, ištrūksta iš Šeimos pančių. Tai žmonės, turintys ko­votojų charakterius, jie dėl gero tikslo sudaužo sielos pančius, ne­paisydami, kad su tėvais visada palaikė švelnius ir mielus santykius.

Astrologiškai XX amžiaus pabaiga yra silpnų kaulų laikotar­pis. Tai žinodami privalote savo kaulus sąmoningai stiprinti. Šiaip

 

42

 

43

Vaikas žino, kaip reikia

Jei jam aiškinama, kad, žiūrėk, dėl Šių aplinkybių dabar reikia daryti visiškai atvirkščiai, kad fiziniame pasaulyje žmonės taip įpratę, taip priimta; atleisk, kad aš dabar turiu daryti prieš tavo supratimą, tave priversti, bet aš kitaip negaliu, — tai momento tiesa. Ir vaikas neprotestuoja.

Ne laisvas auklėjimas, o padėties aiškinimas išlaisvina valką iš sielos krizės. Vaikui reikia jo tėvu gyvenimo tiesos, nes panašus traukia panašų, todėl vaikas atėjo pas šiuos tėvus būtent dėl tam tikro panašumo. Laisvas auklėjimas yra auklėjimo stoka, — tokie tėvai nevykdo savo tėviškų pareigų.

Vaikui reikia ir tėvo, ir motinos. Tėvai, kurie jau prisitaikė prie dabartinio fizinio pasaulio, įpareigoti mokyti vaiką, kad ir jis prisitaikytų, mokėtų kiekvienoje gyvenimo situacijoje likti savimi, kad neturėtų nuolatos galva daužyti sienos ir mokytis iš savo skaus­mo. Tai yra gamtos dėsnis, todėl tas iŠ tėvu, kuris nedavė gyvenimo išminties savo vaikui iki aštuoniolikos metų, pajus karmos dėsnio poveikį.

Kaip jau aukščiau minėta, mokyti galima įvairiai. Tėvai turi teise ir fiziškai mokyti vaiką — pirmosios čakros veikimas rykšte išlaisvina ir VI, ir VII čakras. Mušti per galvą ir veidą neleistina — tai žemina žmogų. Reikia žinoti, kad vaikų, kuriems reikėtų tokio mokymo, yra labai nedaug.

Visada tėvai turi galvoti: „Kuo aš pats sudariau tokią padė­tį?", ir prašyti atleidimo už savo klaidą, suprantamai paaiškinus vai­kui tikrąją priežastį. Vaikas visada atleidžia ir mokosi iŠ kiekvienos klaidos. Nebijokite, kad jūsų reputacija nukentės. Atvirkščiai — vai­kas vertina jūsų teisingumą ir vis labiau gerbia tėvus. Nė vienas vaikas nenori matyti savo tėvų blogų, jis visada juos gina prieš visą pasaulį. Brendimo amžiaus laikotarpiu vyksta persilaužimas, — vė­liau klaidas atitaisyti kur kas sudėtingiau.

Vaikui reikia rūsčios tiesos, o ne gražaus melo. Tik tiesa mo­ko. Tiesa išlaisvina. Griežtai auklėjamas vaikas yra veidmainiškas, jo protestas galiausiai virsta žiaurumu. Tuo pat metu visam laikui

42                          •'    -                 •

 

nuslopinamas jo orumas. Vaikui reikia, kad kiekvieno konflikto at­veju jam būtų sąžiningai pasakoma, ar tai dėl jo kaltės ar dėl ko nors kito.

v

Žmogaus kūno filosofija

Žmogaus kūnas iškalbingas. Žmogaus kūno filosofija savo pa­prastumu yra neprilygstama.

Dalyje „Meilė, atleidimas ir sveikata" nuodugniai kalbama apie stuburą. Jo svarbos neįmanoma pervertinti. Čia toliau kalbėsime apie jį, remdamiesi naujomis žiniomis.

Įprasta sakyti: „Sis žmogus neturi stuburo". Turbūt nereikia aiš­kinti, ar ne taip?

Stuburas išreiškia svarbiausias žmogaus tiesas. Tiksliai tokiais pat žodžiais kaip stuburą galima apibūdinti ir žmogaus pagrindines tiesas arba slaptąją jo esmę.

Griaučiai apibūdina tėvą. Silpni griaučiai — silpnas tėvas.

Stuburas reiškia principus. Iškrypę griaučiai — kreivų princi­pų tėvas.

Jei vaikas su kupra, tada jis tikriausiai turi minkšto charakte­rio tėvą, kuris norėdamas nuslėpti savo silpnumą virto despotu ar­ba leidžia motinai valdyti šeimą. Normalios šeimos galvos vaikai turi stiprius kaulus ir tiesią nugarą.

Dubuo išreiškia atramą arba namus, kuriuose žmogus jaučiasi saugus. Stiprios dvasios šeimoje vaikas auga stipraus dubens žmo­gumi. Jei silpnos dvasios šeimoje auga stipraus dubens žmogus, ta­da jo dvasia sąmoningai tobulino save. Ji iškilusi aukščiau šeimos silpnumo, nes jaučia, kad priešingu atveju bįitų žuvusi.

Vaikas, kuris sąmoningai nori būti geresnis, kuris nuoširdžiai tobulina save, ištrūksta iš Šeimos pančių. Tai žmonės, turintys ko­votojų charakterius, jie dėl gero tikslo sudaužo sielos pančius, ne­paisydami, kad su tėvais visada palaikė švelnius ir mielus santykius.

Astrologiškai XX amžiaus pabaiga yra silpnų kaulų laikotar­pis. Tai Žinodami privalote savo kaulus sąmoningai stiprinti. Šiaip

43

 
 

ar taip, kiaušinio lukštai yra geriausias kalcio Šaltinis. Fizinė treni­ruotė kaip ir fizinis darbas bei sportas visiems irgi prieinama.

Tiek daug stuburo ir kaulų defektų kaip dabar mūsų senelių laikais nebuvo. Nuo vaikų gimimo traumų iki senų žmonių šlauni-kaulio kaklelio lūžių. Net menkiausių griuvimų atveju lūžę kaulai rodo akivaizdų faktą, kad mūsų silpnoji vieta — kaulai.

Stuburas jungia energetišką praeitį, dabartį ir ateitį.

Kuo tiesesnis stuburas, tuo geriau jis atlieka savo funkciją, tuo išmintingesnis ir aiškiau regintis yra žmogus.

Anatomiškai žmogaus stuburas turi fiziologinių kreivumų — taigi ne taip greit žmonija masiškai taps Visavienybės išpažinėja. O kol kas stiprinkime stuburą. Kūnui tai reiškia, kad noriu eiti pir­myn. Jei aš tai sakau savo kūnui, žodis sustiprins mano pasąmonės veiklą.

Stubure yra pagrindinis energijos kanalas. Juo sveikatos ener­gija juda aukštyn ir žemyn. Įeina per stuburgalj į vidų ir išeina per viršugalvį. Nuo kiekvieno slankstelio į organus ir audinius atsišako­ja kanalai. Jei slankstelis pažeistas, jį atitinkantis organas negaluoja.

IŠ pagrindinės energijos kanalo kiti kanalai išsišakoja kaip lo­toso žiedo šaknys, kurie kūgiŠkai išsiskleidžia į auros kūnų pavir­šių, — jie vadinami čakromis, arba energijos centrais. Jie yra lyg sandėliai, kuriuose saugoma būtent vienai ar kitai čakrai būdinga energija. Visa ta energija nuolatos juda. Čakros sugeria universalią energiją, skaido ją į komponentus ir siunčia per energijos kanalus nervų sistemai, vidaus sekrecijos liaukoms ir į kraują, kad maitintų kūną.

Savo pavidalu čakros panašios į besisukančius energijos sūku­rius. Kiekviena turi savo spalvą (atitinka energijos vibracijos lygį). Kiekviena didelė čakra, esanti kūno priekyje, turi nugaroje partne­rę, todėl jos traktuojamos kaip čakros priekinis ir užpakalinis as­pektai. Priekinis aspektas susijęs su žmogaus jausmais, užpakali­nis— su jo valia.

Apie čakras yra daug literatūros, mes čia jos nekartosime.

 

Čakrų išsiskleidimas iš pagrindinio energijos kanalo Priekyje — jausmų energijos čakros Užpakalyje — valios energijos čakros

 

44

 

45

 

Energijos judėjimas moters čakrose

Tolesniuose   dviejuose  puslapiuose   rasite  simbolinius  pa­veikslus.

Pirmasis simboliškai vaizduoja energijos ryšį su kūnu. Kiek­vieno energijos spindulio kitame gale yra gyvenimo įvykis. BaJtas spindulys sieja teigiamą — gerą gyvenimo įvykį. Juodas, kurio pa­veiksle nematome, sieja neigiamą — blogą įvykį.

Antrasis vaizduoja energijos kanalų simbolinį išsidėstymą kū­ne. Viduryje yra pagrindinis energijos kanalas, iš kurio Šakojasi energijos šalutinės šakos, maitinančios kūno organus, sritis ir t. t.

46

47

 

Lentelėse pateiktos išvados sukauptos gydant Estijos Žmones.

Patikrinkite, ar lentelėse esanti informacija atitinka jūsų ligą. Liga atsiranda tada, kai čakrą ima veikti stresų grandinė ir energija arba išteka, arba negali įtekėti dėl užblokavimo.

 

Čakros nu-	Energijos,	Poveikis kūno	Paplitę stresai,
meris, pa-	kurios yra	sritims	kurie blokuoja čakrą
vadinimas	stiprumo pa-
ir spalva	grindas
I	Bazinė ener-	Griaučiai, stu-	Netiki savo gyvybine jėga. Neturi
Šakninė	gija, kuri sie-	buras, dantys,	noro gyventi. Pyksta ant tų žmo-
čakra	ja žmogų su	nagai, kojos,	nių, kurie vitališki ir energingi. Fi-
stuburgaiio	fiziniu pasau-	išeinamoji žar-	zinės jėgos neigimas — kam jos
vidiniame	liu; gebėjimas	na, storoji žar-	reikia, aš turiu protingą galvą.
paviršiuje,	įsitvirtinti, fi-	na, priekinė	Depresija. Noras pasiduoti gyveni-
raudona	zinė jėga, vi-	liauka, dubens	mui arba pabėgti
	tališkumas,	dugnas ir tarp-
	stabilumas,	vietės raumuo,
	stiprus noras	kraujas, ląste-
	gyventi	lių sandara
II	Stichinė jaus-	Dubens ertmė,	Nesugebėjimas mylėti priešingos ly-
Gaktinė	mu energija.	lytiniai orga-	ties atstovų. Kito kaltinimas norint
čakra, virš	Seksualiniai	nai, pūslė,	nuslėpti savo klaidas. Kaltės ir nevi-
gaktikaulio,	jausmai, ero-	kraujas, limfa,	savertiškumo jausmas. Rutiniškas,
oranžinė	tika, jausmin-	sperma, virški-	be meilės seksas. Pyktis ir noras
	gumas. Gebė-	nimas	įskaudinti kitą. Nesugebėjimas mė-
	jimas gauti		gautis lytiniu gyvenimu ir matyti
	seksualinį ir		seksualiniame partneryje aistrą. Nu-
	fizinį pasiten-		sivylimai seksualiniu gyvenimu. Sa-
	kinimą		vo aistros slopinimas. Užsispyrimas
			ir reiklumas savo partnerio atžvil-
			giu. Seksualumo neigimas. Neturi
			jėgų užsiimti tokia beprasmybe,
			darbas svarbiau. Su seksualumu su-
			sijusi baimė. Manymas, kad seksas
			atima jėgą, kad jis šlykštus ir nemo-
			ralus. Neįsisąmonina, kad seksas at-
			stato gyvybinę jėgą ir teikia orumo.
			Gėdos jausmas dėl partnerio ar sa-
			vęs. Baimė, kad esu šaltas ir ne-
			mokša. Savo seksualumo varžymas.
			Savo lyties neigimas

48

 

49

 

 

čakros nu-	Energijos,	Poveikis kūno	Paplitę stresai,
meris, pa-	kurios yra	sritims	kurie blokuoja čakrą
vadinimas	stiprumo pa-
ir spalva	grindas
III	Emocinio	Virškinimas,	Nepasitenkinimas, pyktis. Valdymas
Saulės	jausmų gyve-	kepenys, tul-	ir savivalė. Valdyti galima per bai-
rezginio	nimo centras.	žies pūslė,	mę, grasinimą, perspėjimą, kaltini-
Čakra, virš	Asmenybės	blužnis, inkstai	mą, įtarimą, verkimą ir t. t. Šykš-
bambos,	atsivėrimo	ir antinksčiai,	tumas. Nesidžiaugia nei savimi, nei
geltona	energija. Val-	vegetacinė	kitais. Nenori nei suprasti savo
	dymas ir val-	nervų sistema	jausmų, nei jais tikėti. Ncvisaver-
	džia. Pasiten-		tiškumo kompleksas, savo fiziniu
	kinimas pa-		poreikių neigimas (taip pat meilės
	siektu. Įgyta		ir sekso). Priklausomybės santykiai
	išmintis.		su tėvais ir kitais žmonėmis. Glau-
	Emocijų su-		dus ryšys ir santykiai su motina.
	pratimas		Nenoras būti sveikam
IV	Meilės jaus-	Nugaros viršu-	Sutrikę meilės jausmai — manęs
Širdies	mai visiems	tinė dalis, šir-	nemyli, aš nevertas meilės. Kaltės
čakra, virš	ir viskam bei	dis, plaučiai,	jausmas prieš mylimąjį. Į mano
širdies.	gyvenimui.	kraujo apyta-	meilę neatsakoma. Nuslopinta
PATI	Savarankišku-	ka, rankos.	meilė. Visi trukdo gyventi taip,
SVAR-	mas, padėji-	oda, akys	kaip man reikia. Pasaulis negailes-
BIAUSIA	mas, teigia-		tingas, čia galioja didesniojo ir
ČAKRA!	mas pasiau-		stipresniojo teisė. Man viskas vis
Žalia	kojimas. Va-		tiek, aš darau, kaip noriu. AŠ gy-
	lios jėga, le-		venu tik niekindamas save, nes
	mianti mūsų		taip reikia ir man nėra ko laukti
	gyvenimą
V	Bendravimas,	Plaučių viršū-	geresnių laikų
Gerklės	atvirumas. Sa-	nės, bronchai,	Problemos bendraujant su pasau-
čakra, virš	varankišku-	gerklė, balso	liu. Nervingas vertinimas, bejėgiš-
gerklės,	mas, nepri-	stygos, žandi-	kumo jausmas. Visi jausmai, kurie
žydra	klausomybė.	kaulis, liežuvis	gniaužia gerklę ir kelia ašaras. Ne-
	Įkvėpimas,		moka, negali gyventi savo asmeni-
	prisitaikymas		nio gyvenimo, nes kažkas trukdo.
	prie gyveni-		Nemoka priimti, ką gyvenimas siū-
	mo. Savo tei-		lo. Nesupranta savo norų. Kitų
	sių gynimas.		kaltinimas. Įsitikinimas, kad visi
	Pasisekimas		nori man blogo. Niekas nesirūpina
	gyvenime. Pa-		manimi. Esu visų atstumtas. Bai-
	garbos jaus-
	mas

 

 

 

('akros nu-	Energijos,	Poveikis kūno	Paplitę stresai,
meris, pa-	kurios yra	sritims	kurie blokuoja čakrą
vadinimas	stiprumo pa-
ir spalva	grindas
VI	Matomo ir	Mažosios sme-	mė, kad nepasiseks. Kitų konevei-
Kaktos	nematomo	genys, didžiųjų	kimas
čiikra, arba	pasaulių paži-	smegenų apati-	Jausmų ir proto pasauliu konflik-
trečioji akis,	nimas. Intui-	nė dalis, ausys,	tai. Noras daugiau gauti. Įsižeidi-
virš kaktos.	cija, aiškiare-	nosis, šalutinės	mai. Nepasitenkinimas savo išvaiz-
mėlyna	gystė. Idėjų	ertmės, akys,	da. Bejėgiškumas sudarant planus
(indigo	atsiradimas.	nervų sistema,	arba juos įgyvendinant. Gražių pla-
spalvos)	Norų išsipil-	veidas	nų žlugimas. Neatitinkantys tikro-
	dymas. Pa-		vės arba neigiami vaizdiniai. Baimė
	saulio santy-		dėl atsakomybės. Nenoras daryti
	kis su savimi
VII	Tobulumas.	Didžiosios	nei taip, nei kitaip. Protestas prieš
Karūnos	Visavienybės	smegenys, kau-	viską. Jausmų nestabilumas
čakra,	pažinimas.	kolė	Netiki savo dvasingumu, taigi ir
viršugalvyje,	Patirtas ryšys		gabumais. Nepasitikėjimas ir sielos
violetiškai	su savo dva-		nerimas. Gyvenimo tikslo nebuvi-
balta	singumu —		mas. Baimė prieš fantazijos ir sap-
	tikėjimas sa-		nų vaizdinius, kadangi žmogus ne-
	vo dvasiniais		tiki ir tuo pačiu nesigilina j savo
	gabumais		nežemiško mąstymo vaizdų esmę

Kas yra stresas?

Galbūt Ši sąvoka dar kai kam tebėra neaiški.

Stresas yra įtempta organizmo būklė kaip gynybinė reakcija į neigiamus, arba blogus, dirgiklius.

Stresas yra akiai nematomas energetinis ryšys su blogiu.

Viskas, kas žmogų blogai veikia, yra stresas.

Medicina stresą traktuoja kaip fizinį reiškinį, t.y. kaip ligą. O liga yra ne kas kita kaip nematomos energijos sankaupa, kuri ir sukelia fizinę negalią. Ir medicina, ir pats žmogus stresą paprastai supranta kaip metais (dešimtmečiais) trunkančios stresų grandies paskutinę psichinę įtampą, po.kurios seka liga. Tai ribotas streso supratimas.

 

50

 

51

 

Pažvelkite į kiekvieną čakrą apibūdinančią schemą ir pajuski­te, kaip ji veikia visą kūną. Galėsite pajusti labai savotiškus medi­tacinius pojūčius kiekvienu individualiu atveju.

52

 

Esu mokiusi žmones pačius atidaryti savo čakras, ir dauguma gali tai daryti. Papildydama anksčiau pateiktą pratimą, kaip tiesinti stuburą sėdint, siūlau geresnį metodą. Jis štai toks:

—  Atsistokite tiesiai.

—  Įremkite nykščius į dubens kaulo priekinius atsikišimus ir
tikrinkite, ar jie vienodame aukštyje. Jei ne, mintimis ir
rankomis pakelkite žemesnį atsikisimą. Suglauskite kojų
pirštus ir kulnis, nepakeikite nuo žemės. (Jei dubuo labai
deformuotas, pirmąjį kartą gero rezultato galite ir nepa­
siekti.) Šitaip pasieksite dubens pusiausvyrą. Priešingu at­
veju nepavyks stuburą pakelti tiesiai į viršų, o kadangi su­
silenkęs žmogus nevaikšto, tai, norėdamas išlaikyti pusiau­
svyrą, turės išlenkti stuburą.

^— Dabar padėkite delnus ant klubų taip, kad po pirštais būtų klubo sąnariai. (Klubo sąnario vietą galite patikrinti sulen­kę kelį.) Dabar pradėkite lėtai, jausdami kėlimą, kelti aukš­tyn liemenį. Atsiranda gumos tempimo jausmas. Pakėlimas gali būti neįtikėtinai didelis.

— Dabar perkelkite rankas kuo aukščiau ir ištempkite stubu­
rą kiek tik pajėgiate.

Pakelkite rankas kiek tik galite aukščiau, gerai, jei iki kru­tinės aukščio (atskirai keldami ir krūtinę), ir ištempkite stu­burą taip, kad išnyktų kupra. Kas sykį turi pasikelti visas liemuo.

Dabar, vis dar laikydami stuburą pakeltą, nuleiskite rankas ir pečius, kad laisvai kabotų, ir ištiesinkite kaklą. Mėgauki­tės ir džiaukitės jausmu, kad kūnas lengvėja, kvėpavimas laisvėja, matymas ryškėja, iš galvos dingsta sunkumas. Kas kartą gaunate geresnį efektą.

 
 
 

Pajutę tą jausmą, pridėkite dar vieną, labai reikalingą ele­mentą:

— Galvokite apie savo tarpvietės raumenį, šlapimo pūslę, iš­
einamąją žarną (o moterys ir apie makštį) ir sutraukite jų
raumenis. Kelkite kūno centrą kartu su stuburu į viršų, vi­
są laiką laikydami įtemptus raumenis.

Jei stuburas sulinkęs, paprastai vidaus organai būna nu­smukę. Visi, turintys neįtemptą pilvą, nusileidusį skrandį, neįtemptą išeinamąją žarną, o moterys, kurios nelaiko šla­pimo ar jų makštis ir gimda nusmukusios ar iškritusios, — atsikrato savo bėdų.

— Pratimą baikite tuo, kad lyg kylanti banga įtempiate visą
kūną, pradėdami kojų pirštų galais ir jausdami, kaip kylant

,:'.         įsitempia net vidaus .organai, kaip kyla aukštyn plaučiai ir . 'jį,,       širdis. Pajuntate, kad kūnas tuoj pradės skristi. Mėgaukitės tuo jausmu ir džiaukitės, kad sugebate savo kūnui suteikti šį malonumą. Džiaugsmas yra teigiama energija.

Šitaip pakelsite stuburą ir tada, kai jaučiatės nuvargę. Teisingiausia tai daryti profilaktiškai, t.y. užbėgant ligai už akių, būtinai kiekvieną rytą ir vakarą. O gydydamiesi — tiek dažnai, kaip greitai norite pasveikti.

Jei stuburas sustingęs ir menkai jaučiate jo kilimą, tai jus kausto stresai, visų pirma baimė. Išlaisvinę baimės stresus, pajusite palengvėjimą ir stuburo ypatingą elastingumą bei tįsumą. Jei atsigulsite ant grindų kniūbsčiomis, o kitas žmo­gus ranka paspaus jūsų stuburą, tai pajusite, kaip padidėjo stuburo elastingumas, kai paprašėte atleisti.

Norėdama pabrėžti, kaip svarbu rūpintis stuburu, toliau pa­teikiu lentelę, kurioje atskirai kiekvienam slanksteliui parodau jo veikimo energetinę zoną ir labiausiai paplitusias patologijas.

54

 

55

 

Stuburo dalis	Slanks­telis	Organas, kurį cnergetiškai veikia slankstelis	Dažnesnės ligos, sąlygotos pažeisto slankstelio
Kaklo slankste­liai	I	Didžiųjų smegenų viršutinė dalis	Migrena, atminties sutrikimas, epilepsija, aukštas kraujospūdis, sunkumas galvoje
	II	Didžiųjų smegenų apatinė dalis, mažieji smegenys, akys	Pusiausvyros sutrikimas, regos akių ligos	sutrikimas,
	U!	Nosis, ausys, šalutinės ertmės	Sloga, veido ertmių uždegimai, polipai, ausų ligos
	IV	Liežuvis, ryklė	Ryklės uždegimai, adenoidai, skonio receptorių sutrikimai
V	Gerklė, balso stygos	Gerklės uždegimas, balso stygų uždegimas, angina	RANKOS Skausmas, tirpimas, nejautrumas, pakitusi forma
VI	Skydliaukė	Medžiagų apykaitos sutrikimai, nervingumas, širdies ritmo sutrikimai
VII	Šalutinės skydliaukės	Kalcio apykaitos sutrikimai — kaulų retėjimas
Krūtinės slankste­liai	I	Plaučiai		Bronchitas, plaučių uždegimas, astma
	II
	III
	IV	Krūtys	Fibroadenomatozė. aug	liai
v
VI	Širdis	Visos širdies ligos, astma, kraujo apytakos sutrikimai, žemas kraujospūdis
VII	Kepenys, tulžies pūsle, blužnis	Visos kepenų ligos, cirozė, tulžies pūslės akmenligė, odos ligos, kraują gaminančių organų ligos
	VIII	Inkstai, antinksčiai, diafragma	Aukštas kraujospūdis, inkstų akmenligė, inkstų dubens uždegimas, neatsparumas ligoms
IX	Skrandis, dvylikapirš­tė žarna, kasa	Opaligė, gastritas, diabetas

 

 

Stuburo dalis	Slanks­telis	Organas, kurį e n ergelis kai veikia slankstelis	Dažnesnės ligos, sąlygotos pažeisto slankstelio
	X	Žarnynas	Visi virškinimo sutrikimai, kieti viduriai, laisvi viduriai
Krutinės slankste­liai	XI
XII
Juosmens slankste­liai	1
		KOJOS Kraujo apytakos sutrikimai, venų ir arterijų uždegimai, gangrena
	II
	III		Moterų kiaušidės, vyrų lytinės liaukos	Visos moterų ir vyrų lytinių organų ligos, nevaisingumas
IV	Moterų gimda, vyrų priekinė liauka		Mioma, menstruacijų
sutrikimai, priekinės liaukos ligos
v	Pūslė	Uždegimai, nelaikymas
Kryžkaulis		Seksualinė energija, tonizuojanti visą kūną	Sutrikimai seksualiniame gyvenime
Stuburgalis		Tarpvietės raumuo, šlaplė, išeinamoji žarna, makštis	Šlapimo ir išeinamosios žarnos nelaikymas, moterų lytinių organu smukimas ar iškritimas

Tarp slankstelio pažeidimo srities (kairėje — dešinėje, prieky­je — užpakalyje, viršuje — apačioje) ir ligos yra tiesioginis ryšys. Pavyzdžiui: jei šeštasis krūtinės slankstelis pažeistas priekyje, tai širdies ligos židinys yra jos priekinėje sienelėje.

 

56

 

57

Galvok! Ieškok! Rask! Atleisk! Pasveik!

Glaustai sakant, kiekvienas žmogus, remdamasis logika, gali rasti ligą sukėlusį stresą, kai žino kūno energijų pasiskirstymą.

Sąvokos dešinė — kairė, priekyje — užpakalyje, viršuje — apačioje yra labai reikšmingos žmogaus kūno negalioms suprasti.

— Dešinė. Kūno dešinioji pusė yra moteriškos energijos sklei­
dėja. Ji susijusi su motina ir moteriškąja lytimi. Jei jūs esa­
te moteris, tada geri ir blogi motinos bruožai, kurie jumyse
reiškiasi stipriau, iškyla dešiniojoje kūno pusėje.

Stipri dešinė pusė rodo stiprų motiniškąjį pradą. Silpna dešinioji pusė priklauso nuo problemų su motina ar žmona arba apskritai moteriškąja lytimi (toliau — motina).

Pažiūrėkite į save veidrodyje: dešinysis petys nusmukęs,

dešinėje pusėje ant menties kyla gumbas arba jau net kup-

rojatės. Stuburo viršutinė dalis yra meilės jausmų skleidė-

•>•       ja. Jūs jaučiate, kad motina nemyli jūsų arba nepriima jūsų

^;        meilės, arba jūsų jausmai neranda atgarsio jos širdyje ir

pan. Ir šis sunkumas ima spausti dešinįjį petį prie žemės.

•'.                Jei turite kuprą dešinėje nugaros dalyje, jaučiate kaltės

''"          jausmą prieš motiną.

Jei dešinysis klubas nusmukęs, tada jūsų motinos gyveni­mo sunkumai ir nelengvos ūkinės (piniginės) problemos glūdi jūsų sieloje ir laukia išlaisvinimo.

Dešiniosios kūno pusės organų ligų ieškokite toje pačio­je lentelėje.

— Kairė. Kūno kairioji pusė yra vyriškos energijos skleidėja.
Ji susijusi su tėvyste ir vyriškąja gimine.

Stipri kūno kairioji pusė rodo, kad geri santykiai su tėvu.

Silpna arba ligota kairioji kūno pusė laukia, kad stresai, susiję su tėvu ir vyru, būtų išlaisvinti taip, kaip darėte su dešiniąja kūno puse.

Kad galėtumėte išlaisvinti stresą atleidimu, gerai pagal­vokite apie savo problemas su tėvais ir, jeigu suprasite, kas trukdo gražiai sugyventi, galėsite apsiginti nuo nelaimės.

 

Nėra tokio žmogaus, kuris neturėtų su tėvu ar motina (taigi ir su vyrais ar moterimis) susijusių stresų. Priešingu atveju nebebūtų poreikio įsikūnyti į fizinį kūną, nes jau žinotumėte visą žemiškąją išmintį.

Streso sąvoka dažnai yra neaiški. Apie tai kalbėsime dar ne kartą. Ir gėdijimasis, drovumas, uždarumas, nepatogumo jausmas, nesugebėjimas rasti išeitį ir t. t. taip pat yra stresai.

Visos priešingybės sudaro visumą, taip pat tėvas ir motina, dešinė ir kairė. Todėl ne visada galima tiksliai atskirti ligą, kadangi ji gali būti abiejose kūno pusėse.

Pavyzdžiui, ir dešinoj, '^r kairįjį P^et! ^arDa ranką skauda, tirpsta, juos sunku pakelti. Taigi motina ir tėvas, vienas kitą veikdami, supanašėjo ir dabar veikia abi jūsų puses vienodai. Dar sykį prime­nu: tai jų problema, jūs neturite jos prisiimti. Taigi atleiskite jiems, kad jie turi tokias problemas, atleiskite sau, kad prisiėmėte jų problemas, prašykite savą kūną atleisti, kad jam kenkiate. Dažnai atsakoma: „Kaip galiu būti toks beširdis, kad nepaisau tėvų rū­pesčių?" Vėl pabrėžiu: negatyvumą reikia suvokti protu, tada ga­lėsite širdies gerumą skirti sunkiai problemai spręsti ar kitą žmogų remti.

—  Priekyje. Kūno priekinė dalis yra jausmų energijos reiškė­
ją. Visi negalavimai kūno priekinėje dalyje susieti su nei­
giamais jausmais, kuriuos prisiėmėte.

—  Užpakalyje. Kūno užpakalinė dalis yra valios energijos reiš­
kėją. Viskas, kas jūsų valią kausto ar naikina, valdo, gniau­
žia, paverčia niekais, nuvertina, išjuokia, — atima iŠ jūsų
galimybę tenkinti savo poreikius, siekti tikslų. Sunaikinta
valios jėga yra sunaikintas gyvenimas.

Kūno užpakalinė dalis — arba nugara, arba stuburas — reiškia gyvenimo principus, taigi dueda gyvenimui prasmę.

—  Viršus. Kūno viršutinė dalis reiškia į ateitį nukreiptą ener­
giją. Jei žmogus baiminasi dėl ateities, suserga jo kūno vir­
šutinė dalis.

—  Apačia. Kūno apatinė dalis reiškia į praeitį nukreiptą ener­
giją. Jei praeitis buvo rūsti ir sunki, suserga apatinė kūno
dalis.

 

58

 

59

Pamąstykite ir savo kūne rasite nuostabią logiką, atskleidžian­čią, kaip kam atleisti ir kaip prašyti atleidimo.

Priekinė kūno dalis

Jausmų energija

Dešinioji kūno pusė

Moteriškos energijos skleidėja,

arba viskas, kas susiję su motina

ir moteriškąja gimine

Užpakalinė kūno dalis

Valios energija

Vis dėlto žmogaus žemiškoji pradžia glūdi praeityje. Atleidi­mo mokymas grindžiamas praeities supratimu ir pradinės priežas­ties pašalinimu.

Kadangi su motina esame visam laikui surišti eterine bamba­gysle, motinos įtaka vaikui dažnai būna tokia didelė, kad jis darosi panašus į motiną ir tėvą, o vėliau pradeda kitus veikti irgi tokiu pat būdu. Taigi, jei aš turiu negatyvumo, kuriuo veikiu sutuoktinį, šei­mą, kolektyvą, tai privalau jų atsiprašyti.

Vaikai kenčia dėl tėvų stresų. Jie yra aiškiaregiai ir nori matyti tėvų skleidžiamą gėrį.

Atskirai pakalbėkime apie užpakalinę kūno dalį arba nuga­rą — valios jėgą, valios energiją.

60

 

 

Nugaros dalijimas sritimis	pirštų	Ekonominės problemos
Nuo viršugalvio iki UI krūtinės slankstelio + petys bei rankos viršutinė pusė + 1 — 3-iasis pirštai	Jausmai	Dažniausi stresai Baimė, kad manęs nemyli. Baimė, kad nemyli mano tėvų,
IV ir V krūtinės slanksteliai + rankos apatinė pusė + 4 — 5 — ašis pirštai + pažasties	Meilės jausmai Su meile susijęs kaltės	šeimos, vaikų, sutuoktinio ir 1. 1. Baimė, kad mane kaltina, jog manės nemyli. Kaltinimas, kad
duobutė VI— XII krūtinės	jausmas ir kaltinimas Kaltės jausmas ir	manęs nemyli Baimė, kad mane kaltina.
slanksteliai	kaltinimas Kaltės jausmas, susijęs su ekonominėmis problemo-	Kitų kaltinimas Baimė, kad mane kaltina, jog nepajėgiu spręsti ekonominių problemų. Baimė, kad mane kaltina dėl pinigų švaistymo. Kito kaltinimas visais ekonominiais
I — V juosmens slanksteliai Nuo kryžkaulio iki kojų	mis, ir kitų kaltinimas	reikalais Baimė prieš ekonomines oroblemnc

Baimė naikina valios jėgą.

Baimė yra antinksčių stresas, per čakras valdantis visą kūną. Baimės taikiniu tapęs organas nenori veikti. Jei organas nenori, neįmanoma jį priversti.

Jei užklupo liga, pagalvokite, ar ji kairėje, ar dešinėje, ar apa­čioje, ar viršuje, ar priekyje, ar užpakalyje, kokioje čakroje, ties kuriuo slanksteliu, — ir rasite priežastį savo sieloje.

Atleiskite savo stresui... Atleiskite sau... Prašykite savo kūną, kad atleistų ...

Būsite radę tikrąją priežastį, jei skaudančioje vietoje arba vi­same kūne atsiras palengvėjimo jausmas. Pakartotinai atleidžiant dingsta skausmas, paskui ir liga.

Jei žmogus serga nuo galvos iki kojų, jo ligos priežastis ta, kad jis nemoka atleisti ir prašyti atleidimo. Jis nepripažįsta savo klaidų. Kai jis pradeda pripažinti savo klaidas ir atsiprašyti, pasveiksta.

61

 
 
 
 
 
 
 

Kad žmogus pasveiktų visam laikui, privalo visiškai ir galu­tinai pakeisti savo galvoseną. Sielos ramybė = Sveikata

Kodėl senovės žmonės buvo ramūs? Ne taip jau sunku su­prasti:

I čakra          —      Pirmadienis

II čakra         —      Antradienis

III   čakra        —      Trečiadienis

IV   čakra        —       Ketvirtadienis

V čakra         —      Penktadienis

VI čakra        —      Šeštadienis

VII čakra      —      Sekmadienis = Atokvėpio diena,

kai galima laisvai atsikvėpti.

Kai žmogus teisingai įvertina sekmadienį, jis turi laiko pagal­voti apie praėjusios savaitės klaidas, mokytis iš jų, kad vėliau būtų protingesnis. Senovėje žmogus sekmadieniais atsiprašydavo ir tuo pačiu palaimindavo ateitį.

Ateitis remiasi praeitimi, bet egzistuoja tiktai vienas amžinas dabar = praeitis + dabartis + ateitis.

Kas taiso praeitį, tas tuo pat metu taiso ir ateitį.

 

Viršutinė kūno pusį _ ATEITIS	VII čakra (viršugalvio)	TIKĖJIMAS
	VI čakra (trečioji akis)	Jausmų ir mindės energijos pusiausvyra = VILTIS
V čakra (gerklės)	Bendravimas
IV čakra (širdies)	MEILĖ
Apatinė kūno pusė — PRAEITIS	III čakra (saulės rezginys)	Valios energija
	II čakra (gaktinė)	Seksualinė energija
1 čakra (šakninė)	Gyvybinė energija

Glaustai ir apibendrintai energijos pasiskirstymą rodo kitame puslapyje esanti schema.

62

 

BAIMĖ per antinksčius valdo visas fiakrai

 

Užpakalinė kūno dalis
Valios energija____ l

 

Su meile

susietas

kaltės

jausmas

63

Baimės valdžia ir mokymas, kaip išlikti gyvam

Žmonija yra baimės kalinė!

Kad geriau suprastume, kaip stresai virsta liga, turime paaiš­kinti baimės poveikį. Jau pirmykštėje visuomenėje žmonės žinojo baimės magišką įtaką priešui: gąsdinantis riksmas ir be ginklo vertė jį iš kojų.

Baimės neigiama energija kenkia inkstams ir antinksčiams. Antinksčiuose fiziniu lygmeniu atsiranda spazmas, sumažėja ar nu­trūksta hormonų išsiskyrimas; jie nebepatenka į kraują pagal porei­kį. Tie hormonai gyvybiškai svarbūs, o tai rodo net aplinkybė, kad klinikinės mirties ištiktam žmogui visų pirma suleidžiama antinks­čių hormonų.

Antinksčiai yra III čakros užpakalinėje dalyje, taigi susieti:

—  su valdžia ir valdymu,

—  su valios jėga.

Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme baimė dabar valdo žmoniją ir naikina valios jėgą.

Kiekvienas organas turi sąmonę. Kai išnyksta valia, organas atsisako veikti. Priklausomai nuo baimės ypatybių ji paralyžiuoja skirtingas čakras ir skirtingus organus.

PRIMENAME:

VII Čakra  —   tikėjimo problemos.

VI čakra    —  jausmų ir minčių pasaulių pusiausvyros problemos.

V čakra     —   bendravimo problemos.

IV čakra    —   meilės problemos.

III čakra    —   valdžios ir valdymo problemos.

II čakra     —   seksualumo problemos.

I čakra       —   gyvybinės jėgos problemos.

Dažnai žmonės neigia baime, kadangi nenori prisipažinti esą bailiai, arba baimę laiko jausmu, kuris atsiranda esant fiziniam pa­vojui.

 

Kai sakomi žodžiai — aš nenoriu, aš nedrįstu, ar tik neklystu, nežinau, ar verta, — tada už šių žodžių iš tikrųjų slepiasi baimė.

Kas sutinka pamąstyti ir pasikalbėti su savimi, gali sau prisi­pažinti, kad jaučia baimę.

Baimės jausmas veikia čakras vienodai, nors vieną baimę va­diname baime, o kitos niekaip nenorime šitaip vadinti.

Pateiksime po vieną pavyzdį apie kiekvieną Čakrą:

 

Čakra	Baimė	Lėtai veikiant	Greitai veikiant
VII čakra	Baimė pasitikėti savimi	Psichiatrinės ligos, neurozės	Psichiatrinės ligos, psichozės
VI čakra	Baimė prisiimti atsakomybę	Galvos skausmai, meningitas, encefalitas	Insultas ir paralyžius arba mirtis
V Čakra	Baimė bendrauti	Skydliaukės, gerklės ir balso stygų ligos	Gerklės ištinimas, galintis baigtis mirtimi
IV čakra	Baimė prarasti mylimąjį	Širdies, plaučių ir krūties liaukų chroniškos ligos	Infarktas, astma, staigi mirtis
III čakra	Baimė prieš piktą, niekinantį, išjuokiantį, pavydintį, prievartą vartojantį, valdingą ir pan. žmogų ar situaciją	Kepenų, skrandžio, dvylikapirštės žarnos, blužnies, kasos ligos	Tos pačios ūminės ligos, dažnai su pykinimu ir vėmimu
II čakra	Baimė dėl savo seksualumo	Mažina seksualinės funkcijos aktyvumą, bendrą raumenų tonusą, didina nevaisingumą, fizines ligas	Impotencija, lytinės ligos
I čakra	Baimė dėl savo gyvybinės jėgos	Toks žmogus nyksta, puola į neviltį, apatiškas, niekas jo nedomina. Tyliai gesta	Staigi mirtis, kadangi užsidaro pagrindinis energijos kanalas

 

64

 

65

 

 

Baimė gali veikti ir kartu su skirtingų čakrų energijomis.

Baimės magija valdo žmones ypač mūsų laikais. Visos įmano­mos gamtos katastrofos, karai, ekonominis chaosas, nusikalstamu­mas, neaiškumas, saugumas ir pranašystės baugina bei kelia ligas. Žinoma, žmogus negalvoja, kad visos šios problemos yra žmonijos neteisingų minčių ir veiksmų išdavos, todėl natūralios. Tai, kad po gero seka bloga — natūralu, nes vėl būna gera. Baimė tik didina blogį.

Bet žmogus vis jaučia baimę. Kas atleisdamas pašalina baimę iš savęs, gali gyventi ramia širdimi.

Užuot bijoję ateities, pradėkite taisyti dabartį. Ypač patariu tai daryti pensininkams, bedarbiams, ligoniams, kurių laikas eina veltui.

Prisimenu vieną senutę, kuri dėl savo geros širdies buvo labai sveika, bet visą laiką bijojo dėl visų ir visko ir galų gale susirgo. Kai aš jai išaiškinau ligos priežastį, ji tiesiog pasijuto nelaiminga dėl savo kvailumo, bet ir bejėgė pakeisti šią padėtį.

Mokiau ją pirmiausia atleisti savo baimei, paskui atleisti vi­siems, kurie kitiems kenkia, nes bloga daro tik tas, kurio sieloje nėra meilės. Kiekvienas geras žmogus gali atleisti motinai, kuri pa­gailėjo savo sūnui meilės, todėl jis išėjo į karą. Kiekvienas geras žmogus gali atleisti tam sūnui ir siųsti jam meilę, dėl kurios stokos ši nerami siela daro pasaulyje blogį. Tada pasibaigs prievarta.

Kaip miela buvo žiūrėti į tos senutės ašaras, kai ji susigraudi­no: ji džiaugėsi, kad rado, kur siųsti savo meilę. Ji liovėsi baimintis.

Iš tikrųjų baimės šaknys glūdi kur kas giliau — žmogaus dva­sios bedugnėje. Dvasia, kuri dabar pasaulyje gyvena kaip žmogus, yra Čia buvusi jau daug kartų. Kiekviename gyvenime žmogus darė klaidų, kurių nesugebėjo teisingai vertinti arba, kitaip sakant, — neišmoko, netapo išmintingas. Jo siela jaučia kaltę, kad nesugebėjo teisingai išmokti savo kūno pamokų. Dvasia nors ir žino, kad kal­tės, kaip tokios, nėra, bet kūno sąmonė vis dėlto ją veikia per pa­sąmonę.

Kaltės jausmą turinti dvasia nuolatos grįžta į Žemę, kad iš­pirktų savo kaltę. Vieną dalyką išmoksta, kito ne. Dvasia atsimena

 

viską ir žino viską, taip pat ir tai, kad išmokyti gali ir mokymas — iki pirmos klaidos. Susikaupusių klaidų kaltės svoris veikia Žemę. Dvasia jaučia, kad dėl jos klaidų Žemės būklė blogėja. Taigi dvasia /ino, kad dabarties chaose ji irgi dalyvauja, todėl ją ima baimė dėl Žemės likimo, nes prieš Dievą ji atsakinga pagal priežasties ir pa­sekmės dėsnį.

Tai ne sėdėjimas teisiamųjų suole laukiant bausmės, ne, tai reiškia, jog kiekviena dvasia atsako už stiprėjančią Visavienybės iš­mintį, ir jei ji nebetrokš tobulėti, pasekmės bus globalinės, konkre­čiai liečiančios ir ją pačią.

Trumpai sakant, dvasia žino, kad dėl jos klaidų Žemę apėmė krizė, jos kaltės jausmas kelia baimę dėl ateities. Baimė naikina žmogaus kūną ir trukdo dvasiškai tobulėti.

Šią baimę išpirksime, jeigu atsiprašysime Žemės ir Dievo, kad savo klaidomis jiems bloga darėme, atleisime sau, kad negebėjome jų išvengti.

Žemę gaubia neigiamos energijos sfera, kuri savo ruožtu su­sideda iš skirtingų stresu sluoksnių. Kiekvienas žmogus gali priklau­somai nuo savo stresų prašyti Žemės atleisti, kad savo pykčiu, pa­vydu, baime, kaltės jausmu, gobšumu, kerštu, negeranoriškumu, kal­tinimais, piktdžiugiavimu ir pan. izoliavo Žemę nuo švaraus Kosmo­so. Ir sau pačiam atleisti, kad taip padarė. Žemė laukia meilės taip pat kaip ir kiekvienas iš mūsų!

Kas atleidžia paviršutiniškai, gauna ir atitinkamą rezultatą. Žemė laukia atleidimo, kuris išlaisvintų žmoniją iš jos pačios pan­čių. Viskas, kas kelia baimę, yra neaišku; baugus žmogus žiūri į Žemę ir joje vykstančius procesus kaip į neteisingumą ir košmarą. Žemė myli žmoniją, bet priversta kęsti žmonių negatyvumą. Žemė stengiasi tą negatyvumą atsverti visais įmanomais procesais savo gelmėse, bet žmogus teršia ją vis greičiau. Susikaupęs negatyvumas naikinamas žemės drebėjimais, potvyniais, ugnikalnių išsiveržimais, liūtimis, karais ir katastrofomis. Jei Žemė to neleistų, ji visiškai sunyktų ir žūtų.

Kiekvienas, norintis būti laimingas, turi Žemei padėti, kitaip negalima. Žemė yra mūsų namai. Jei namai nemylimi, jie žūsta.

 

66

 

67

Kiekvienas, parnešęs blogų minčių j namus, kenkia jų atmosferai ir juos palengva ardo. Niekas tuose namuose nesijaučia laisvai. Žmo­nija tūno savo pačios stresų nelaisvėje.

Mokymas atleisti — tai mokymas išlikti gyvam

Labai sunku šiuolaikiniame materializme paskendusį žmogų priversti galvoti. Dar prieš baigdama mintį, dažnai girdžiu: „Ne, ne dėl to ši mano negalia". Tai kelia Šypseną, nes toks žmogus nedve­jodamas neigia viską — net gėrį, kadangi jis tiek apimtas blogio, jog automatiškai priešinasi viskam. Dažnai pabrėžiu — smegenys ne dėl grožio, o dėl naudos. Galvokite ir darykite išvadas. Atleiski­te savo stresams, — ne visada dėl nemalonumų reikia ieškoti kal­tininko.

Atsisėskite ir įsivaizduokite priešais save juodą rūko debe­sį — tai jūsų baimė. Baimė yra energija, energija turi sąmonę, taigi jūsų baimė girdi jus. Ji nėra bloga linkinti ar atėjusi kan­kinti jūsų. Jūs patys prisiėmėte ją. Ji atėjo jūsų mokyti.

Jūsų kūnas dėl to kenčia, bet išsilaisvinti iš baimės negali. Tik jūs patys galite tai daryti. Kūnas žino, kad viskas, ką prisi­imate, jums praverčia, padeda mokytis ir tapti išmintingesniems. Ir kūnas turi kentėti bei kamuotis po didėjančiu baimės kalnu. Kūnas įvairiais būdais duoda jums tai pajusti. Padėkite jam pa­galiau!

Sakykite tam baimės debesiui: „Aš atleidžiu tau, kad įėjai į mane. Aš atleidžiu sau, kad jį prisiėmiau. Brangusis kūne, atleisk man, kad dėl to tau bloga dariau. Aš tik mokiausi, bet dabar jau pasidariau protingesnis".

Pajuskite dabar savo kūną ir suvoksite, kad jis tapo leng­vesnis. Įsivaizduokite ir baimę, galbūt pajusite, kad ir ji suma­žėjo. Daug sykių kartojant baimė išnyksta. Tokiu pat būdu ga­lite atsikratyti visų stresų. Tada jau galite atleisti žmogui, kuris jus išgąsdino.

 

Tol, kol jumyse gludi baimė, jūsų kūnas žino, kad jus pasigen­date gąsdinimų, todėl nuolat susidursite su žmonėmis bei situacijo­mis, kurios jus gąsdins. Jei nugalėsite baimę savo sieloje, tada lyg stebuklinga lazdele mostelėjus dings visos baisybės.

Atleidimas turi virsti įprastiniu užsiėmimu. Tol, kol nebūsite visiškai laisvi, nuolatos, kad ir po truputį, susidursite su kuo nors akis į akį arba tik išgirsite. Tokie trukdytojai įrodys, kad dar nega­lutinai išsivadavote iš baimės.

Kiek yra tokių, kurie dėl mados vieną kitą kartą atleidžia ir daro išvada.- „Tai nepadeda. Tik žmonių kvailinimas". Ir toliau ke­liauja link beprotybės. Bet gyvenime veikia taisyklė: kiek dirbai, tiek ir gavai.

Žmogus, turėdamas iš ankstesnių gyvenimų kaltės jausmą, dažnai sukuria situacijas, kai ir be kaltės lieka kaltas. Jis dažnai jaučia nepaaiškinamą kaltės jausmą, kuris liūdina ir erzina. Bet koks pasakytas žodis tuoj atrodo, kad tai priekaištas, taigi kaltini­mas. Žmogui, jaučiančiam kaltės jausmą, nieko neįmanoma išaiš­kinti. Kuo stipresnis kaltės jausmas, tuo stipriau jį apima ateities baimė. Kieno sieloje glūdi kaltės jausmas, tas turi kaltinti kitus, — jam to reikia.

Nors chroniškos baimės nevadiname baime, bet ji valdo žmo­gų, trukdo jam žengti pirmyn, galiausiai kelia protestą, pyktį ir troš­kimą priešintis.

Kovingas žmogus pasirenka griežtą kovą su blogiu. Nuolankusis skandina baimę alkoholyje arba nuodijasi narkotikais.

Vartojantys nuolatos raminamuosius narkomanai neurasteni­kai savo kovą teisina liga.

Laimi tas, kuris kovoja už gėrį, o ne prieš blogį.

Kaltės jausmas, pasiekęs kritinę ribą, virsta baime. Baimė, pa­siekusi kritinę ribą, virsta pykčiu. Pyktis, pasiekęs kritinę ribą... pradeda naikinti patį žmogų.

Iš pykčio atsiranda pikta liga — vėžys.

Nesvarbu, ar išoriškai reiškiate savo pyktį, ar jį kaupiate vidu­je, — rezultatas tas pats. Vėžio baimė pritraukia jį dar greičiau. Jeigu širdyje kaupiate pyktį prieš kitus ir nirštate: "Kodėl jie taip daro?¹', susilauksite tokio pat poveikio.

 

68

 

69

Pyktis

Nepriklausomai nuo to, ar aš esu piktas žmogus, jeigu su ma­nimi blogai elgiasi ar mano akivaizdoje niršta, bijau piktų, negaliu pakęsti = neapkenčiu piktųjų ir t. t. — manyje bręsta pykčio stre­sas.

Pyktis pritraukia pyktį, ir tada pyktis didėja.

I stadija — paniškas pyktis.

1.  Baimė prieš pyktį — baimė, kad pyktis sunaikins meile.
Tai kelia nerimą, paniką.

Pasekmė — ALERGIJA.

2.  Baimė, kad manęs nemyli, sukelia poreikį užgniaužti sa­
vo panišką pyktį, neprotestuoti, tada mylės = slapta bai-
mė = užgniaužti jausmai.

Pasekmė — ASTMA,

II  stadija — rūstus pyktis.

1. Rūsti kova prieš blogį, nes jis yra piktas.

Pasekmė — TULŽIES PŪSLĖS AKMENLIGĖ.

2. Baimė, kad manęs nemyli, sukelia poreikį slėpti savo
pyktį prieš blogį, todėl kiti mylės = slaptas pyktis.

Pasekmė — INKSTŲ AKMENLIGĖ.

III  stadija — piktavališkas pyktis.

1.  Jei kitaip negalima įveikti pikto žmogaus, tada jam lin­
kima patirti blogį. Kai tiesiai sakoma į akis, kyla ginčai,
kuriuose išaiškėja ir tiesa, bet jei geradarys nenurimsta,
kadangi priešas nepasikeitė pagal jo norus, tada piktava­
liškas pyktis tęsiasi ir kaupia jėgas kitam ginčui.

Pasekmė — LĖTAI BESIVYSTANTIS VĖŽYS.

2.  Baimė, kad manęs nemyli, sukelia poreikį slėpti savo pik­
tavališką pyktį, nes kiekvienas trokšta kitų meilės, — jos
niekada niekam nėra užtektinai.

Pasekmė — GREITAI BESIVYSTANTIS VĖŽYS.

 

Pastarajai kategorijai priklauso žmonės, apie kuriuos sakoma, kad jie niekada nekelia balso, visada yra kantrūs ir protingi, bet gyvenimas jiems neteisingas.

Gyvenimas teisingas, bet mes turime suprasti gyvenimo tai­sykles.

Iš visų jėgų stengdamiesi pelnyti meilę, trokšdami pripažinimo ir paskatinimo = meilės, žmonės nesupranta, kad iš tikrųjų jie nori pabėgti nuo baimės, ir neįsisąmonina, kad baimės kojos greitesnės.

Nepasiekęs tikslo, toks geras žmogus pradeda kaltinti pats sa­ve, neapkęsti savo negebėjimo, net keikti save, jei kas nepavyksta.

Pastangos eina vėjais. Nuolatinis nuovargis priverčia pareigin­gą žmogų, sukandus dantis ir neapkenčiant savęs, palengva kopti svajonių kopėčiomis.

Visi jį laiko uoliu, darbščiu, rūpestingu ir tvarkingu žmogumi. Tiktai sutuoktinis ir šeima lieka be meilės. Greitai ir be jo paties, nors jis teigia labiausiai dėl jų besistengiantis. Iš tikrųjų jis „užsitar­nauja" meilę, nesuprasdamas, kad jo baimės siena trukdo ir duoti, ir gauti meilę.

Vėžys greit naikina tokį žmogų. Taip pat greitai toks žmogus gali ir pasveikti, jei atleidžia baimei, kad jo nemyli. Dėl šios prie­žasties vėžiu sergančiųjų pasveikimas buvo man stebuklas. Turiu pabrėžti — tai žmonės, kurie viską daro nuodugniai, taip pat nuo­dugniai ir atleidžia.

Pasekmė verta poelgio.

Jei vėžiu sergantis nuo ryto iki vakaro atleidžia savo stresams, jis pasveiksta per kelis mėnesius. Jei jis dėl baimės, kad jo nemyli, vis nori didvyriškai veikti ir pelnyti meilę, stengdamasis išlaikyti sa­vo poziciją, kad atrodytų drąsus, tada jam padėti neįmanoma.

Ligos negalima gydyti atmestinai, tarp kitų reikalų. KJekvie-nas žmogus turi pats susidaryti savo vertybių skalę ir gauti atitinka­mą rezultatą.

Žmogaus kūno būklė, jo sveikata yra to žmogaus gyvenimo filosofijos veidrodis.

Savo klaidas žmogus suvokia prieš mirtį. Žinoma, kad mirš­tantieji savo visą gyvenimą regi kaip filmo juostą. Taip atsitinka dėl

 

70

 

71

l

Pyktis

Nepriklausomai nuo to, ar aš esu piktas žmogus, jeigu su ma­nimi blogai elgiasi ar mano akivaizdoje niršta, bijau piktų, negaliu pakęsti = neapkenčiu piktųjų ir t. t. — manyje bręsta pykčio stre­sas.

Pyktis pritraukia pyktį, ir tada pyktis didėja.

I stadija — paniškas pyktis.

1.  Baimė prieš pykt j — baimė, kad pyktis sunaikins meilę.
Tai kelia nerimą, paniką.

Pasekmė — ALERGIJA.

2.  Baimė, kad manęs nemyli, sukelia poreikį užgniaužti sa­
vo panišką pyktį, neprotestuoti, tada mylės—slapta bai-
mė=užgniaužti jausmai.

^:'                        Pasekmė — ASTMA.

II stadija — rūstus pyktis.

1.  Rūsti kova prieš blogį, nes jis yra piktas.

Pasekmė — TULŽIES PŪSLĖS AKMENLIGĖ.

2.  Baimė, kad manęs nemyli, sukelia poreikį slėpti savo
','                pyktį prieš blogį, todėl kiti mylės = slaptas pyktis.

Pasekmė — INKSTŲ AKMENLIGĖ.

III stadija — piktavališkas pyktis.

1.  Jei kitaip negalima įveikti pikto žmogaus, tada jam lin­
kima patirti blogį. Kai tiesiai sakoma į akis, kyla ginčai,
kuriuose išaiškėja ir tiesa, bet jei geradarys nenurimsta,
kadangi priešas nepasikeitė pagal jo norus, tada piktava­
liškas pyktis tęsiasi ir kaupia jėgas kitam ginčui.

Pasekmė — LĖTAI BESIVYSTANTIS VĖŽYS.

2.  Baimė, kad manęs nemyli, sukelia poreikį slėpti savo pik­
tavališką pyktį, nes kiekvienas trokšta kitų meilės, — jos
niekada niekam nėra užtektinai.

Pasekmė — GREITAI BESIVYSTANTIS VĖŽYS.

 

Pastarajai kategorijai priklauso žmonės, apie kuriuos sakoma, kad jie niekada nekelia balso, visada yra kantrūs ir protingi, bet gyvenimas jiems neteisingas.

Gyvenimas teisingas, bet mes turime suprasti gyvenimo tai­sykles.

Iš visų jėgų stengdamiesi pelnyti meilę, trokšdami pripažinimo ir paskatinimo = meilės, žmonės nesupranta, kad iš tikrųjų jie nori pabėgti nuo baimės, ir neįsisąmonina, kad baimės kojos greitesnės.

Nepasiekęs tikslo, toks geras žmogus pradeda kaltinti pats sa­ve, neapkęsti savo negebėjimo, net keikti save, jei kas nepavyksta.

Pastangos eina vėjais. Nuolatinis nuovargis priverčia pareigin­gą žmogų, sukandus dantis ir neapkenčiant savęs, palengva kopti svajonių kopėčiomis.

Visi jį laiko uoliu, darbščiu, rūpestingu ir tvarkingu žmogumi. Tiktai sutuoktinis ir šeima lieka be meilės. Greitai ir be jo paties, nors jis teigia labiausiai dėl jų besistengiantis. Iš tikrųjų jis „užsitar­nauja" meilę, nesuprasdamas, kad jo baimės siena trukdo ir duoti, ir gauti meilę.

Vėžys greit naikina tokį žmogų. Taip pat greitai toks žmogus gali ir pasveikti, jei atleidžia baimei, kad jo nemyli. Dėl šios prie­žasties vėžiu sergančiųjų pasveikimas buvo man stebuklas. Turiu pabrėžti — tai žmonės, kurie viską daro nuodugniai, taip pat nuo­dugniai ir atleidžia.

Pasekmė verta poelgio.

Jei vėžiu sergantis nuo ryto iki vakaro atleidžia savo stresams, jis pasveiksta per kelis mėnesius. Jei jis dėl baimės, kad jo nemyli, vis nori didvyriškai veikti ir pelnyti meilę, stengdamasis išlaikyti sa­vo poziciją, kad atrodytų drąsus, tada jam padėti neįmanoma.

Ligos negalima gydyti atmestinai, tarp. kitų reikalų. Kiekvie­nas žmogus turi pats susidaryti savo vertybių skalę ir gauti atitinka­mą rezultatą.

Žmogaus kūno būklė, jo sveikata yra to žmogaus gyvenimo filosofijos veidrodis.

Savo klaidas žmogus suvokia prieš mirtį. Žinoma, kad mirš­tantieji savo visą gyvenimą regi kaip filmo juostą. Taip atsitinka dėl

 

70

 

71

 
 
 
 

r

 

 

 
 
 
 
 

Kai žmogus patiria baimę, kad jo niekas nemyli, jo jausmų ir minčių pasauliai praranda pusiausvyrą, dėl to daro neapgalvotus veiksmus — KLAIDAS.

 

U>, kad suprastų savo klaidas. Pyktis apakina. Vėžiu sergantieji daug kartų mato šią juostą, kol išsilaisvina iš kančių. Vėžininkas, išmo­kus atleisti ir teisingai atleisdamas, gali pasveikti. Bet kai liga nu­ėjusi per toli, jis turi laimę mirti po kelias minutes trunkančios ago­nijos.

Kai norima išgelbėti sergantį vėžiu, save keisti turi ir jo tėvai, ir šeimos nariai, arba ligonis turi izoliuotis visiškoje vienatvėje su gamta ir bendrauti tik su Mokytoju.

Teisingai mąstantys žmonės yra džiaugsmingi, jie ne kuria keršto planų, o atleidžia. O supykę vėliau juokiasi, nes pykčio aki­mirką nusileido iki priešininko lygmens, bet greitai kitaip įvertina padėtį ir atleidžia kvailajam.

Sakoma, protingesnis nusileidžia, nes protingesnis moka tei­singai galvoti, jis geba kvailajam atleisti. Jis supranta kvailąjį. Tas, kuris pyksta ant kvailio, pats yra kvailas. Protingajam nereikia įro­dinėti, jog jis protingas.

Baimės šaknys gali giliai glūdėti.

GYVENIMO PAVYZDYS

Mažas berniukas dažnai serga kvėpavimo takų kataru. Savo tėvu jis labai patenkintas, nes su juo leidžia laiką išmintingai ir maloniai. Su motina jis greit tampa neramus ir nervingas. Motina nėštumo metu nenorom sukėlė sūnui vyrų niekinimo stresą.

Motinos tėvas buvo labai vyriškas ir fiziškai stiprus vyras, bet švelnaus charakterio. O jo žmona savo ruožtu turėjo stresą dėl sa­vo tėvų santykių — vyrai šiurkštūs ir blogi. Tokia pat buvo ir jo žmo­nos nuomonė. Ji pradėjo niekinti savo labai vyrišką vyrą. Kadangi jos stresas vis stiprėjo, ji, nuolatos veikdama savo vyrą savo požiū­riu, privertė šį minkšto charakterio vyrą smukti. Žmona jį niekino, vyras tai jausdamas pradėjo gerti ir, žinoma, nebesirūpino savo Šei­ma.

Dabar žmona jau galutinai įsitikino, kad dėl vyrų buvo visiškai teisi. Tuo metu jie susilaukė dukters, —ji buvo trečioji karta, kuri

 

72

 

73

triskart blogiau galvojo apie vyrus, todėl susidūrė su didele proble­ma: ar apskritai tekėti, ar ne. Natūrali trauka kitai lyčiai kartais nugalėdavo, kartais ne. Moteris pastojo — gamta nugalėjo. Bet sa­vo stresą moteris perdavė sūnui, kuris dar mažas būdamas jautė, kad motina jį niekina, nors jos motiniška meilė didelė. Juos skyrė stresas ir neleido jiems suartėti.

Dar būdamas įsčiose sūnus jautė tėvo meilę, todėl tie šilti san­tykiai tęsiasi iki šiol. Jei motina nebūtų pašalinusi savo streso, tai šio berniuko santykiai su moteriškąja gimine ateityje būtų buvę sun­kūs — juk moterys jį niekina. Natūrali lytinė aistra pradeda ieškoti išeities, ir tada jis būtų palikęs daug nusivylusių moterų...

Pašalinti stresą gyvybiškai būtina. Šio berniuko motina protin­gai darė viską, kad išlaikytų šeimą kartu, kad namuose būtų tvarka bei šiluma. Labiau savo valia aplinkybių keisti ir neįmanoma. Bet pro­tu nuslopintas vyrų niekinimas ilgainiui vis stiprėja, nors vyras ja myli, yra šaunus ir darbštus. Bet ir jis blogėja dėl nematomo streso...

Visada reikia dar ko nors, taigi ir vyro trūkumus galima trak­tuoti kaip jo bejėgystę. Žmona suprato savo įgimtą stresą, atleido ir iškart pradėjo regėti savo vyrą kitoje Šviesoje. Sūnus išsilaisvino iš įtampos, o Šeima — iš košmaro.

Šitokia įtampa slegia kaip prakeikimas, kurio dabar labai ieškoma ir randama. Nereikia nei ekstrasenso, nei būrėjos, kad pašalintų prakeikimą. Pats žmogus jį prisiėmė, pats ir išsilaisvina. Reikia tik pagalvoti apie tai, kas tave slegia, ir jei už viso to pasi­rodys esąs žmogus, reikia jam atleisti, kad jis taip mane veikia, sau atleisti, kad prisiėmiau, ir prašyti savo kūną atleisti, kad jam ken­kiau.

Kai žmogus nepagalvodamas kam nors skundžiasi: „Mane lyg koks užkeikimas slegia, viskas krenta iš rankų," — galimas dalykas, kad būtent taip ir yra. Tiesiog iš pasąmonės iškilo ši žinia.

Dabar reikia kreiptis į tą prakeikimą: „Prakeikime, nesvarbu, kas tave man pasiuntė, aš tau atleidžiu, kad atėjai. Aš atleidžiu sau, kad tave prisiėmiau. Brangusis kūne, aš tavęs atsiprašau, kad to pra­keikimo anksčiau nemokėjau iš tavęs išvaduoti! Bet dabar visi esame laisvi. Aš myliu visus! Ir prakeikimą, nes per jį šį bei tą išmokau".

 

Labai paprasta, ar ne? Užuot jautę baimę ir dar labiau save

mkine, atleiskite!

Daug žmonių patys prisiima prakeikimą. Jei kas nors prakei-cia žmogų, kuris yra stiprios teigiamos mąstysenos asmuo, prakei­kimas savaime atkrenta. Prakeikimas grįžta atgal pačiam prakeikė-jui. Kadangi prakcikėjas pasižymi neigiama mąstysena, jis yra sil­pnas, todėl prakeikimas nesunkiai prilimpa prie jo paties. Kai kurie žmonės gyvenime klysta ir dėl savo klaidų save prakeikia, o kiti ittcina į šį pasaulį jau turėdami iš praėjusių gyvenimų prakeikimą, kurį patys sau ir skyrė.

Atsiminkite! Kas iš savo burnos išleido prakeikimą, tas nuo jo kenčia pats. Ir jeigu prakeikimą siuntė kitam žmogui, kenčia ir pas­tarasis.

Prašymas atleisti išlaisvina!

Jei jūsų gyvenimas — kova prieš vėją, baikite tą beprasmišką užsiėmimą, o laiką skirkite pokalbiui su savimi, savo pačių gyveni­mui apmąstyti.

Tada galite nustebę atrasti, kad vėjas jau pakeitė kryptį.

Gyvenimas — tai savotiška energijos sinusoidė, kur gėris kai­taliojasi su blogiu. Tai natūralu, reikalinga ir teisinga. Jei nebūtų blogio, nebūtų ir gėrio. Šį faktą privalu ramiai priimti.

Kai ateina geras laikotarpis, reikia džiaugtis, kad gera. Kai pasidaro bloga, džiaukitės, nes dar gali būti blogiau ir kad tuoj vėl bus gera. Paprastai nesuvokiama, kas blogyje gali glūdėti gėris, bet jei pagalvosite, tai suprasite.

Jei laukdami blogio

iš anksto jausite

baimę, — blogis

padidės.

 

74

 

75

Kieno siela protestuoja prieš tokį santykį, turės kankintis ir kentėti. Pasekmė verta veiksmo.

Gyvenime labai dažnai gėris sutinkamas su nepasitikėjimu, o neretai tiesiog su baime ir atšiaurumu: „Vis tiek Šitaip negali ilgai tęstis. Man vis vien viskas hus blogai. Bet kas tau, juk tau viskas ge­rai!"

Gyvenimo dėsniai visiems vienodi. Vieniems blogos mintys blogį dar labiau sustiprina, o kitiems geros mintys gėrį dar labiau padidina. Kas vienam gali būti smulkmena, kitam — didelė laimė.

Žmogaus gyvenimą galima išreikšti grafiškai.

+ + +  -f

+  +

Čia vaizduojamas gyvenimas, kuriame niekas nesikeičia. Tada žmogus sako, kad nieko nepasiekęs gyvenime.

Šitoks gyvenimas vertas Žmogaus: vadinamosios nulinės būk­lės lieka praeityje, o viena kitą keičia tik labai gera būklė su mažiau gera arba santykiškai geresnė ir bloga. Toks yra Žmogaus judėji­mas, kurį papildo kilimas aukštyn tobulėjimo spirale. Taip blogis tampa gėriu.

 

Apie aterosklerozę

Atskirai turime pakalbėti apie ateroskleroze, liaudiškai vadi­namą gyslų kalkėjimu. Diagnozių, bandančių paaiškinti ligonio nu­siskundimus, yra daug: osteochondrozė, neuralgija, radikulitas, gal­vos ir galūnių kraujo apytakos sutrikimai, neurologiški reiškiniai ir t. t. Diagnozė negalios nepalengvina.

Kai vienas slankstelis nusileidžia ant kito ir jie atsiduria per daug arti vienas kito, tai susilenkus jie susiliečia. Vienam kaului spaudžiant kitą, kaulinis audinys pažeidžiamas, — kad ir mikro­skopiškai, ląstelių lygiu. Pažeistas kaulas nori atsitaisyti — tai daro antkauliu, tarsi apsaugodamas save iš viršaus. Taip atsiranda vadi­namasis druskų nusėdimas — egzostozė. Klausiate: iš kur gauna­me tų druskų? Atsakau: jos persiskirsto iš to paties pažeisto slanks­telio. Pats slankstelis vis retėja, o egzostozė — stiprėja. Lyg vana­gas įsikabina nagais į slankstelio kraštą ir duria kiekvieną kartą, jei neištiesinate stuburo.

Tai esminis paaiškinimas. Lemia tai, kaip slankstelis leidžia­si — po truputį senstant ar dėl traumos. Jei dėl traumos, tai pri­klausomai nuo kokios — mažos ar didelės. Visada traumuojasi ta vieta, kur stresas ją pritraukia. Čia išimčių nėra.

Tarp slankstelių yra savotiški amortizatoriai — tarpslankste-liniai diskai. Dėl traumų jie arba pasislenka, arba lūžta, arba retė­ja. Ir sulūžės diskas gali be operacijos pasveikti, jeigu jūs patys atsiprašysite skaudamos vietos, kad buvote traumos priežastis.

Teisingai bendraujant su savo kūnu, ir 70 metų amžiaus žmo­gui dingsta aterosklerozės pokyčiai. Žinoma, lėčiau negu jauniems žmonėms, bet kadangi kiekvienas pokytis kaupėsi ilgesnį laiką, il­gainiui išnyks ir jis. Priklauso nuo darbo, — per kelis mėnesius ar per kelis metus.

Tam reikia:

1.         Prašyti stuburo atleisti, kad neapsaugojote nuo traumos.

2.         Išlaisvinti stresus pagal anksčiau nurodytas logines nuoro­
das.

 

 

76

 

77

3.         Kelti stuburą.

4.         Valgyti kiaušinių lukštus.

Aterosklerozė kenkia ir kraujagyslėms, dėl jos visame kūne gausėja kraujo apytakos sutrikimų. Visas šiuolaikinis pasaulis ko­voja su cholesteroliu — aterosklerozės sukėlėju. Keista, bet atero­sklerozės neišvengia ir visiški vegetarai. Kodėl? O štai žmonės su tiesiu ir ištemptu stuburu — taip. Kodėl? Tiesus ir ištemptas stu­buras leidžia energijai teisingai tekėti. Normali organizmo energe­tika užtikrina greitą kraujo apytaką, sistema veikia teisingu režimu ir kenksmingas cholesterinas kaip švitrinis popierius valo krauja­gyslių sieneles.

Kraujo apytaką pagreitina ir teisingai subalansuotas fizinis treniravimasis. Parankiausia ir bet kokiomis aplinkybėmis pritai­kytina yra mankšta.

Tuoj pajuntu fizinį darbą dirbančių žmonių pasipriešinimą, kadangi jie sutapatina savo darbą su sportu. Vienodas kaulų lau­žymas, ir tiek! Kaip žinia, sunkus fizinis darbas neprideda žmogui sveikatos, ypač jei to žmogaus galvoje sukasi juodas mintys, jei jis prisiverčia dirbti. Užtat protinį darbą dirbantis žmogus, džiaugs­mingai randantis valandą mankštai ar bėgimui, pasveiksta. O pro­filaktiškai dar vaikystėje pradėtas sveikatingumo sportas net nelei­džia susirgti. Pabrėšiu — teisingas sportas! Yra ir tokių protinį darbą dirbančiųjų, kurie žino, kad turi sportuoti, nes nuo to pri­klauso jų gebėjimai.

Pasveiksta tik su džiaugsmu sportuojantieji. Visi priverstiniai veiksmai neduoda naudos.

Dėl nuolatinio vienodo fizinio darbo priverstinėje padėtyje atsiranda nelygi raumenų įtampa, kuri veikia ir kaulus. Kaulai pavargsta, dėl to retėja. Kaip žinia, pavargsta net metalas. Dėl nuovargio griaučiai pradeda deformuotis. Kas negali priešintis, paprastai bėga nuo skriaudiko. Taip daro ir kaulai. Jie deformuo­jasi, pavargsta nuo nepakeliamos prievartos. Kuo daugiau prievartos, tuo jie atsargesni, — net nedidelis ko nors kilstelėji-

 

mas — ir skausmas nudiegia per nugarą. Tai stuburas duodu si(V»i brangiajam savininkui galimybę kurį laiką bejėgiškai pii^uli'!! Ii pagalvoti, ką jis neteisingai darė. Šitaip persistengia neg;ilvo|itn tis darbštuolis.

Žmogus, kuris savo sveikatą laiko tik darbiniu gyvuliu ir tikv lingai priverčia jį dirbti per sunkų darbą, galiausiai susilaukia siu būro deformacijos. Atsiranda tokia padėtis, kai raumenys sverli) sistemoje nebetenka pusiausvyros ir, neteisingai įtempę kaulus, juos deformuoja.

Jei aš rūpinuosi savo kūnu ir linkiu jam gero. rytą pradedu džiaugsminga mankšta — taip paruošiu jį dienos darbui. Kai diena žada būti sunki, sakau savo kūnui: „Iš anksto atleisk man, kad turiu šiandien dirbti tą sunkų darbą, bet kitaip negaliu. Padėk man! Aš tave myliu. Eime dabar dviese į darbą". Ir vakare jūsų kūnas bus toks pat sveikas kaip ir rytą.

Pokalbį apie atraminį kūno aparatą — skeletą, kuriam natū­raliai priklauso ir stuburas, baigiu vienu pavyzdžiu iš gyvenimo.

GYVENIMO PAVYZDYS

Džiugaus būdo, geranoriškas, aukšto ūgio, stiprus vyras atei­na į priėmimą ir sako: „Jūs vis vien nesate mačiusi tokios ligos. Aš parodysiu". Tiesą pasakė. Kai jis nuėmė protezą nuo savo kairio­sios, labai ištinusios, elefantiazės paveiktos rankos, ji pradėjo aki­vaizdžiai ilgėti, o alkūnės sąnario vieta lyg dešrelės sąvaržos vie­ta— plonėti ir raukšlėtis. Vaizdas buvo baisus. Medicininė diag­nozė: syringomyelia... Ypač reta liga.

Liga jau tęsėsi 25 metus. Rankos skausmas buvo nuolatinis ir košmariškas. Naktimis vyras turėjo miegoti ant grindų, nesveiką ranką padėjęs po šonu, kad ranka „tirptų" ir skausmas taptų bu-kesnis. Gydytojai visaip bandė jam padėti. Prieš metus buvo nu­spręsta imtis paskutinės galimybės — amputuoti nuo peties ranką, bet laimingas atsitiktinumas sutrukdė.

78

 

Apžiūriu jo ranką ir nerandu kaulo. Kita ranka turi kaulą, o ši ne. Ranka kaip iš gumos. Bet kaulo kontūrą matau. Ir matau, kad keturiolikmečiam jam suskilo peties sąnario kaulas aukščiau alkūnės. Skilimas nebuvo diagnozuotas ir fiksuotas; ėmė mažėti kalcio. Išsivystė kraštutinė osteomaliacija — kaulo minkštėjimas iki tokio laipsnio, kad alkūnės sąnarys tiesiog išnyko. Jei būtų bu­vusios sveikos stuburo kaklo ir krūtinės dalys, nebūtų tokios sun­kios padėties. Bet vyras laikė įgaužęs galvą tarp pečių — dėl pa­žeistosios vietos ištempti kaklą jis tiesiog nepajėgė dėl skausmo. Jis yra užsispyręs ir, nors niekam nelinki blogo, tiki savo teisybe ir neabejoja.

Suauginau kaulą. Taikėm visus dvasinio gydymo metodus, ku­riuos ir jūs jau žinote; kai vyras penktadienį, t.y. penktosios gydy­mo dienos rytą atėjo ir pranešė, kad vakar su ta ranka skynęs ir J valgęs mėlynių, tai atrodė neįtikėtina. Bet kai kartu su žmona po mėnesio apsilankė ir žmona juokdamasi ėmė skųstis, kad vyras vie­nas tampo grūdų maišus, tada jau neabejojau.

Tai ne stebuklas. Tai sąmoningas gydymas, prasidedantis nuo priežasties likvidavimo. Pasveikimui reikia tikėjimo, valios ir rūpi­nimosi savo kūnu.

O kodėl traumuotas kaip tik šis kaulas? Buvo rimta priežas­tis — bet praėjusiame gyvenime, ir toji priežastis virto stresų gran­dine rankoje.

Neseniai, t.y. praėjus dvejiems metams po rankos pasveiki­mo, tas pats vyras atėjo dėl dešiniosios akies regos sutrikimų, ku­riuos sukėlė ankančios akių kraujagyslės. Priežastis — tas pats su­stingęs kaklas, — nepajudinamai ir tvirtai laikydamasis savo prin­cipų, jis laikė gėriu tik savo gėrį, o blogiu — tik savo blogį. Bet gyvenimas pasunkėjo. Būdamas tikras riteris, jis savimi nesirūpi­na — juk sveikas. Bet jį piktina, kad moterų gyvenimas pasidaręs sunkus. Jis nenori matyti tokio gyvenimo. Pasąmonėje jis bijo pra­rasti savo žmonos meilę. Ir kūnas duoda tokią galimybę — atima regėjimą. Kitos galimybės dabar nėra, nes pirmiau reikia išgyventi Žemės krizę.

 

Šis vyras vis dar bando dvasinį lygmenį pagerinti fiziniu lyg­meniu — dirbdamas, kad šeima būtų laiminga. Kas nepasimoko, lą plaka sava rykštė, kaip sako patarlė. Kitiems gera darydamas, negali sau bloga daryti.

Būdamas jautrus ir protingas, po savaitės jis, laimei, jau buvo sveikas. Ir protingesnis.

Po trijų dienų tas vyras skambina ir sako, kad dabar jo kairio­sios rankos plaštakos raumenys nyksta ar sausėja. Vyras turėjo stresą: „Jei negaliu pagerinti moterų gyvenimo, tai koks aš vyras; jei negaliu tinkamai aprūpinti savo žmonos, tai nesu vertas vyro vardo!" Kadangi problema buvo susijusi su ateitimi, ranka atėjo į pagalbą. Dabar šis šaunus vyras suprato, kad ir krizę reikia mokėti tinka­mai įveikti. Atleido baimei ir saviplakai. Po trijų dienų ranka vėl buvo sveika.

Gaila, bet mažai yra žmonių, kurie supranta, kad nuolatos reikia tobulinti savo jausmus. Nuo to priklauso mano supratimas ir mąstymo būdas — visas dabarties gyvenimas ir ateities gyveni­mai. Netgi tada, jei nesirūpinu ateities gyvenimu, kadangi netikiu jo buvimu, nepalengvina padėties. Lygiai kaip įstatymo nežinoji­mas nesušvelnina bausmės.

Pagalvokite truputį apie savo gyvenimo patirtį ir pamatysite, kad jei kamuoja viena liga, tai ir kita gali lengvai ateiti. O kai jų kelios, tada dar labiau susierzinate ir bijote — negalite miegoti kaip anksčiau, darbai nebesiseka, galva neveikia ir t. t.

Organizmas yra visuma, ir net viena liga rodo, kad sutrikdyta pusiausvyra. Kada atsiras kita liga, — tik laiko klausimas.

Kas tu per vyras?

Moteris ir vyras yra priešingi poliai, jų sąjunga sudaro šventą vienį, kurio abi dalys turi būti lygiavertės. Moteris turi stipresnę emocijų sferą, vyras — fizinę. Moteris turi trapų kūną, vyras — trapią sielą. Tai neišvengiamybė, kurią reikia suprasti kaip absoliu-

 

80

 

81

Čia tiesą. Abu turėtų įvertinti moters jausmų stiprybę ir vyro fizinę jėgą ir saugoti, kad nepalūžtų moters fizinė jėga, nenusilptų vyro jausmai.

O kas vyksta iŠ tikrųjų?

Pagal materialistine pasaulėžiūrą, vyras yra stipresnioji pusė. Dievo karalystėje pirminė yra dvasia, — taigi moteris su savo jaus­mais. Žmonija turėtų žinoti ir tai, kad gyvenimas yra sinusoidinis energijos tekėjimas — pozityvaus ir negatyvaus, arba gėrio ir blo­gio, kaita. Tai irgi tiesa, kurios negalima išvengti. Tik tas, kuris gerojo laikotarpio metu nejaučia džiaugsmo ir nekaupia sieloje jė­gos, pradeda dūsauti ir skųstis, kad vis vien tasai laikotarpis kada nors baigsis, kad jam greit vėl bus blogai {lyg kitiems būtų kitaip), ilgina blogio laikotarpį. Nuolatinė baimė dėl blogio greitai ima trukdyti matyti gėrį.

XX amžiaus pabaiga yra silpnų kaulų laikotarpis, nes dabar išgyvename nuosmukį. Tai irgi neišvengiamybė, kurios supratimas turėtų normaliai galvojantį žmogų skatinti stiprinti savo kaulus, kad jie nelūžtų ir nesideformuotų. Dabar vien tik tarp 13-mečių vaikų jau esama 78% su deformuotais kaulais.

Griaučiai — kaip namai. Minkšti audiniai, kuriuos kaulai lai­ko, yra visa kita, kas priklauso namams.

Griaučiai — tėvas. Kas turi autoritetingą tėvą, tas ir XX am­žiaus pabaigoje turi stipresnius kaulus, palyginti su tais, kurių tė­vas minkšto charakterio. Deformuoti kaulai — užuomina apie sil­pną tėvą.

Pasviręs dubuo reiškia pasvirusią šeimą (tėvas + motina), to­dėl ir stuburas negali tiesiai juo remtis.

Materializmas yra didelė ir skaudi žmonijos, kuri pervertino materialumą, pamoka. Prasidėjo ir lig šiol tęsiasi turtų medžioklė, kuri vyrus, kaip stipriąją žmonių giminės pusę, stūmė į sunkią pa­dėtį: jei sukaupsi aukso kalną ir ant jo pasodinsi žmoną, būsi tikras vyras. Ir vyrai norėjo būti tikrais vyrais. Sielos skausmas buvo giliai paslėptas, o meilei duotas kitas vardas. Jei darai žmoną laimingą, tai myli ją ir t. t., ir pan. Tik aukso žemėje nėra tiek, kiek reikia...

 

Kokią baimę turėjo patirti vyriškoji pusė šioje medžioklėje! Kas be ko, dar baimė grįžti namo tuščiomis rankomis. Bet susikau­pusi baimė virsta pykčiu.

Mes ateiname į šį pasaulį kartą vyrais, kartą moterimis, bet vis dėlto egzistuoja ir vyriškos giminės atmintis, ir moteriškos gi­minės atmintis, — panašiai kaip kiekviena energija turi savo są­mone. Visi kaltinimai, nukreipti prieš vyrišką (moterišką) giminę, tuo pat metu užgauna konkretų vyrą (moterį).

XX amžiaus moterys labai aiškiai mato vyriškos giminės nuos­mukį ir su dideliu malonumu juodina vyrus, nesuprasdamos, kad tai menamas, santykinis reiškinys, nes iš tikrųjų padėtis kitokia.

Brangios moterys! Atidžiai perskaitykite tolesnius sakinius ir galbūt tada suprasite, kad apmėtydamos purvu vyrišką gimine jūs pataikote į savo tėvą, savo vyrą, savo sūnų. Bet sutepto vyro dukra, žmona ir motina būtinai bus pačios suteptos. Jūs sviedžiate kalti­nimus vyrui į veidą, nesuprasdama, kad labai stipriai klystate.

Mes gimstame pasaulyje, pasirinkdami kūną pagal savo no­rus, nes mums jo reikia, kad išmoktume šio gyvenimo pamoką. Tai galioja ir moterims, ir vyrams, todėl kiekvienas privalo mylėti savo paties kūną.

Tikrovėje yra atvirkščiai.

Dvasios pasirinkimas yra šventas, taigi ir visas žmogaus kūnas yra šventas. Moterys neapkenčia savo menstruacijų, nesuprasda­mos, kad tai Dievo duotas apsivalymas, kuris, turint omenyje mo­ters jausmų galimą perdėtą plykstelėjimą, kartą per mėnesį valo moterį nuo per didelio negatyvumo, daro jai gera. Iki menstruaci­jų moteris nervinga ir lengvai susierzina, paskui rami (kaip gėlytė pievoje).

Baimė pastoti ir baimė tapti nevaisinga pritraukia būtent tai, ko bijote — nėštumą ar nevaisingumą. Kai bijote pastoti, iš baimės trik­doma kiaušidžių veikla, kiaušialąstė neišeina laiku ar išeina būtent tada, kai nenorite. Ką kaltinti? Juk jūsų kūnas žino, kad jaučiate baimę pastoti. Įrodykite jam savo tikrąjį norą būtent tuo, kad išsilais­vinate iš baimės.

 

82

 

83

 

Moteris, kuri bijo nevaisingumo, tuo pat metu ir gimdymo, sugadina abiejų procesų natūralią eigą. Moteris protestuoja, kodėl būtent ji turi slaugyti vaikus, gaminti valgį, tvarkyti kambarius ir 1.1. Jei prisiverčiate tai daryti, vaikai serga ilgai, valgis yra be sko­nio, namai šalti...

Brangios moterys! Džiaukitės, kad gamta būtent jums davė šią teisę, nes moters sieloje yra neišsenkančios meilės Šaltinis. Mei­lė gydo vaikus labiau nei vaistai. Maistas, gaminamas su meile, yra skanus. Ir meilės kupini namai yra tvirtovė.

Daugelis motinų vaikui susirgus sako: „Dabar mes išvirsime žolelių arbatytės ir mūsų brangus vaikelis pasveiks". Tokia meilės Ši­luma išgydo kiekvieną.

Kita motina dūsauja/ „Dieve saugok, vėl tu susirgai pačiu blo­giausiu laiku! Vėl turėsiu tau brangių vaistų pirkti!" Nuo tokio kal­bėjimo ir sveikas atsigultų į lovą.

Neseniai atėjo žmogus ir pasakė: ,fiet duona nebelenda į bur­ną. Apsidairau parduotuvėje — tiktai pikti, nepatenkinti veidai. Juk tas pyktis prasiskverbia ir į maistą. Dabar turėsiu šią duoną palaikyti virš ugnies, kad būtų švari".

Teisingai pasakė! Visi turėtų duonos (maisto) atsiprašyti, kad savo negatyvumu teršia ją, ir sudeginti ugnyje visa, kas bloga. Tam reikia duoną mintimis ugnyje apvalyti. Taip pat reikėtų vėl pagar­biai kaip kadaise senoliai sukalbėti maldą prieš valgymą. Tas, kuris valgymo metu užsiima bet kuo, išskyrus valgymą ir maisto palaimi­nimą, daro nuodėmę. Ir kūnas kenčia.

Jei žmonės — ir moterys, ir vyrai — siųstų savo meilę viskam, kas juos supa, tada ir pasaulis, ir kiekvieno asmeninis gyvenimas būtų net materialiai geresni ir turtingesni.

Pagal medicininę statistiką, vienos ligos labiau paplitusios tarp moterų, kitos tarp vyrų. Kodėl?

Prisiminkite, ką skaitėte anksčiau: kūno priekinėje dalyje yra jausmų energija, — taigi moteriška. Kūno užpakalinėje dalyje yra valios energija, — taigi vyriška. Moterų ligos dažniausiai yra kūno priekinėje dalyje, vyriškos — užpakalinėje dalyje.

84

 

Vyras, remdamasis savo lyties sąmone, žino, kad jo pareiga rūpintis šeimos (valstybės) materialine gerove. Ir jis tai daro vis geriau, forsuodamas materialios pusės kilimą tiek, kad Žemė šau­kiasi pagalbos.

Bet moterys reikalauja... Kodėl vyrai tada taip daro?

Žmonija patiria sielos krizę, kitaip sakant, meilės krizę. Mo­linos nebeturi laiko mylėti vaikų, —jos sukasi norėdamos tapti vis turtingesnės. Berniukams labiau trūksta motinos meilės, nes jų sie­los gyvenimas trapesnis. Motina yra moteris. Paaugęs berniukas pradeda nesąmoningai siekti mergaitės = moters, kaip motinos, meilės. O mergaitė žiūri niekinamai iš aukšto, nes jos motina taip elgiasi vyrų atžvilgiu: „Kas tu per vyras, jei man bilieto į kiną nenu-perki!?" Ir vyriškos giminės kaltės jausmas prislegia berniuką. Iš tikrųjų esmė — ne bilietas, — įskaudino pažeminimas. Ilgainiui bilietas į kiną virsta automobiliu ir namu, bet „Kas tu per vyras!?" lieka ir naikina jį toliau. Jaunas vyras tampa impotentu ir gauna gangreną. O žmona lyg ir turėtų vėl teisę sakyti: „Kas tu per vy­ras!?"

Dar kartą pakartokime valios energijos paskirstymą:

 

	Nuo viršugalvio iki III krūtinės slankstelio	Meilės energija
IV ir V krūtinės slanksteliai	Meilė + kaltės jausmas
Visi jie pavaldus BAIMĖS valdžiai	VI— XII krūtinės slanksteliai	Kaltės jausmas
	I — V juosmens slanksteliai	Kaltės jausmas + ekonomi­nės problemos
Nuo kryžkaulio ir kojų pirštų	Ekonominės problemos

85

r

 

Pagalvokite, kokiame uždarame rate sukasi vyriškoji giminė:

1. Baimė, kad manęs nemyli.        Priverčia dirbti taip, kad protas

aptemsta, akys nemato, ausys negirdi.

Ir atsiranda impotencija.

2. Kaltės jausmas, kad nesuge-ba šeimos išmaitinti. Kadan­gi III — IV juosmens slanks­teliai yra lytinių organų slanksteliai, bauginantis kal­tės jausmas atima organo norą veikti.

3. Negalėjimas išsikapstyti iš       Ir kojoje susidaro gangrena. Jei

ekonominių problemų kelia   dešiniojoje, tai pati problema

baimę — kad tik pakaktų gy- susijusi su moteriškąja gimine,

vybinių jėgų kovoti!               jei kairiojoje, — ta pati proble-

••..'.'    ••                     •                ma susijusi su vyriškąja gimine.

Kas jaučia kaltės jausmą, tą lengva kaltinti — vis vien prisi­ims, net jei žodžiais prieštarauja. Nesvarbu, kokia moteris kalti­na, — ji pataiko. Ir jei tai daro žmona, ji pataiko į dešimtuką.

Dabar priklauso nuo vyro, kaip jis išoriškai reaguoja: prade­da piktai kovoti su visa tai arba save patį naikinti. Galimybių daug. Bet pralaimi abu — ir moteris, ir vyras.

Moterų galvos skausmai, moterų kaklo radikulitai, moterų skaudančios rankos ir tarpupetės! Kas tai?

O verkimas, nusiminimas, apgailestavimas? Vis tas pat.

Taip būna todėl, jog moteris kamuoja baimė, kad Jos nemyli­mos. Kuo didesnė baimė, tuo stipresnė liga.

Iš ko ta baimė? Iš susikaupusio kaltės jausmo. Net jei atsisako­me pripažinti savo klaidas, — dvasia žino ir atitinkamai reaguoja.

 

Dažnai girdžiu: moters Širdis neleidžia neįsikiŠti, kai kitus skriaudžia. Tai sako tos, kurios neprisipažįsta, kad pačios ką nors skriaudžia.

Kas yra moters širdis?

Bedugnės meilės šaltinis. Semkite tada iš ten tai, ką reikia semti, — meile. Kas myli, tas atleidžia, ir gyvenimas susitvarko.

Taigi, moterys, mums visoms reikia atsiprašyti vyriškos gimi­nės ir savo vyro už visus tuos kaltinimus, kuriuos moteriškoji gimi­nė pateikė; ir net tada, jei pačios nieko panašaus niekada nesakė­me. Net tada, jei nesame taip galvojusios, bet pateisinusios tokius moterų pasisakymus, kadangi jų vyrai tikrai blogi.

Ir reikia savęs prašyti atleisti, kad žemindamos vyrus save pačios žeminame. Šitaip naikiname žmoniją — vyrų impotencija nebeleidžia susilaukti vaikų. Jei motinos to nesupranta, tai jos vaikai nepriklau­somai nuo lyties jau gimdami turės tokius pačius kompleksus ir stre­sus.

Tai nebuvo moterų kaltinimas ir vyrų gailėjimas.

Vyras yra galva, moteris — kaklas. Abu svarbūs. Bet vyras vis dėlto galva. Aiškus ir logiškas mąstymas rodo vyro vertę ir leidžia jam save gerbti. Kiekvienas šiame pasaulyje turi žinoti savo vietą ir pareigas prieš Gamtą. Visa, kas trukdo žengti pirmyn ir tobulėti, reikia išlaisvinti. Dažnai išlaisvinimas vyksta fiziniu lygmeniu — per savęs ar kitų naikinimą. Naikintojas užsitraukia bausmę. O kas sako: „Man vis tiek!", tas težino, kad greitai jis taip nebesakys.

Atleiskite moteriškajai giminei jų paviršutinišką logiką ir ne-apgalvotumą. Atleiskite joms jų kaltinimus, nes tai jų sielos Šauks­mas iŠ baimės, kad meilė išnyks. Atleiskite^ motinoms, kurios ne­mokėjo vaikų su meile gimdyti ir nerado laiko jiems auklėti. Kad leido juos baimei valdyti. Tai žmonijos pamoka, ir kas supranta šią klaidą bei atleidžia, tas išmoko pamoką ir išvengs bėdos. Jūsų šei­ma pasveiks.

Kieno šeima iširo ar sutuoktinis mirė, tas težino, kad atleidę praeičiai, formuoja savo ateitį.

 

86

 

87

Visų pirma pasikalbėkite su savo stresais. Atleiskite savo bai­mei, kaltės jausmui, toms ekonominėms problemoms, kurias turite asmeniškai. Atleiskite sau, kad prisiėmėte jas, prašykite savo kūną atleisti, kad jomis kūnui bloga darėte.

Tada jau lengviau atleisti moteriškajai giminei ir jos atsipra­šyti. Taip pat ir moteriškoji giminė gali atleisti vyriškajai. Iš klaidų mokomasi.

Dažnai ateina išsigandusios moterys ir sako: „Manpasakė, kad mano sveikata bloga todėl, kad mano vyras energetinis vampyras. Ką man daryti? Jis man toks blogas". Kas gi lieka tam vyrui, — juk jo gyvenimas priklauso nuo žmonos. O žmona saugo savo meile už mūro, pati kamuojama baimės, kad jos nemyli. Vyras tiesiog ima, moteris duoda, — ir tai yra objektyvi tiesa.

Moterys, išlaisvinkite savo baimę ir paleiskite į laisvę savo meilę. Nebijokite, kad meilės šaltinis jūsų sieloje išseks. Duoda­mos gaunate dvigubai. Tada įsimylėsite savo vyrą iš naujo kaip ka­daise, kaip seniai jau atsitiko. Prisiminkime gražius laikus ir džiu­gias akimirkas ir žinokite, kad kam blogai, tas tegul išlaisvina savo blogį, jei nori įsileisti gėrį. Nemanykite, kad vyrui jo piktume gera. Visiems piktiems labai labai bloga, nes jie neturi meilės, jie jaučia meilės trūkumą.

Tiesiog vyras yra ėmėjas, o moteris davėja. Imti galima, jei yra ką duoti. Jei moteris duoda su džiaugsmu, tada vyras ima, mė­gaudamasis gavėjo vaidmeniu. Vyras duoda savo fizinės jėgos ir proto. Abu juos jungia laiko brandinamas džiaugsmas. Tiktai duo­dant didėja meilė.

Nelaimei, šiuolaikinis žmogus yra ėmėjas, tiesiog reikalauto­jas, pykstantis, kai neduodama.

Pagalvokite dabar apie savo darbo kolektyvą ar pažįstamus bei draugus, iš kurių kas nors panašus j vampyrą. Užuot jo bijoję, atleiskite savo baimei, leiskite tekėti savo meilei, maitinkite vam­pyro sielą meile ir matysite, kad vampyras nustos toks būti. Pasi­rodys, kad jis atkakliai skuba į ateitį, kad poreikis judėti yra dides-

 

nis, nei jis pats turi sielos jėgų. Dingstant baimės sienai, išnyksta viso kolektyvo noras eiti prieš vėją, o jūsų nuostabai, jūs žengiate pirmyn vis greičiau, ir sėkmė vis didėja.

Gimimo stresas

Po ilgos įžangos pagaliau priėjome prie pagrindinio dalyko, dėl kurio ši knygelė ir parašyta.

Gimimo stresas, tiksliau — gemalo stresas, yra labai plati są­voka, kurią reikia gerai išsiaiškinti.

Kiekvienas žmogus unikalus, nes visų anksčiau buvusių gyve­nimų patirtys darė jį nepakartojamą. Tos nepakartojamos savybės yra charakteris, įpročiai, vaizdiniai.

Vienu momentu susikryžiuoja trijų žmonių gyvenimo keliai: moteris ir vyras, kurie, be ankstesnių savo gyvenimų bagažo, turi jau ir dabartinio fizinio gyvenimo patirties, užmezga vaiko fizinį kūną. Vaikas yra dvasia, kuri nori ateiti į šį pasaulį. Savo kūno kūrimui ji daugiau darė įtakos, nei mes galime tai iš viso suprasti. Tai įvyksta tada, kai moteris ir vyras nenori vaiko, bet nepaisant saugojimosi kažkas išeina ne taip ir prasideda nėštumas. Tai įvyks­ta ir tada, kai moteris ir vyras metų metais ilgisi vaiko, bet jo nėra, — nėra dvasios, kuriai reikėtų Šio kūno.

Taigi vaiko dvasia nėštumo atsiradimą veikia labiau nei kas kitas. Vaikas ateina su savo ankstesnių gyvenimų patirtimi, tik jis dar neturi šio gyvenimo, į kurį atėjo mokytis, patirties. Juk jis ir atėjo mokytis.

Pagal tai, kokia buvo Šios dvasios patirtis su tėvais ankstes­niame gyvenime, jis jau turi nuostatas būsimų tėvų atžvilgiu. Jei ankstesniame gyvenime šie santykiai buvo blogi ir dvasia išsirenka mane savo motiną, tai reiškia, kad ir man reikia tokių santykių pamokos.

Taigi susitinka trys skirtingi charakteriai. Pavyzdžiui, vienas gyveno prieš šimtą metų Rusijoje, kitas prieš du šimtus metų Pran-

89

l

 

cuzijoje, trečias prieš tris šimtus metų Amerikoje. Vis dėlto pa­grindinės dvasinės tiesos yra vienodos — visi yra Dievo vaikai.

Embriono laikotarpį ir žmogaus gyvenimą galima lyginti su sulankstytu popieriumi — kaip to paties popieriaus sulankstyta ir išlankstyta padėtis. Viskas, kas vyksta gemalo metu, t.y. sulankstytu pavidalu, pasireiškia gyvenimo eigoje, t.y. išlankstytu pavidalu, vis aiškiau, nes kaupiasi vienodi stresai.

Stresai atsiranda tiktai dėl nesusipratimo ir yra tėvų klaidos, kurias gimdamas vaikas privalo pradėti taisyti. Paties vaiko atėji­mo tikslas — vienaip ar kitaip spręsti tas problemas; o vaiko atėji­mas apskritai ignoruojamas.

Kartais tėvai labai kardinaliai paveikia vaiko esybe ir jo atėji­mo tikslingumą, bet tai yra tik vienas iš daugelio trukdymų, kurį įveikė įrodome savo vert? ir valome tolesnį kelią.

Ateidama vaiko dvasia visada yra tyra, jos meilė tėvams dide­lė ir nuoširdi. Didele negęstančia meile ji pasirenka sau tėvus, ku­rie duos jai to, ko ji ateina ieškoti, — sunkumų.

Čia prasideda problemos, nes tėvai perkelia vaikui ir tas pro­blemas, kurios skirtos jiems patiems spręsti.

Jei mokėtume ir norėtume vienas kitą suprasti, problemų ne­būtų.

Prieš tęsdama noriu dar kartą pabrėžti, kad teisingai mane suprastumėte.

Neegzistuoja nei gėris, neegzistuoja nei blogis, — viskas tie­siog YRA savo gerume ir blogume.

Tas dėsnis galioja ir tėvams. Si problema yra ypač subtili ir konfliktiška, nes niekas nenori, kad kas nors aitrintų jo sielos žaiz­das, todėl kai jis turi problemų, susijusių su tėvais, niekas kitas neturi teisės jų liesti. Vis dėlto norite pasveikti. Neigdamas savo problemas, teigiate savo ligą.

Si problema gali būti tokia skaudi, kad žmogus nusprendžia ir toliau sirgti. Yra ir tokių tėvų, kurie atsisako aptarti vaiko gimi­mo stresą, kadangi jiems, nepaisant ilgo išankstinio paaiškinimo, atrodo, kad jie kaltinami.

 

l

 

Nėra kaltės, yra pradinė priežastis, atsiradusi dėl nesupra­timo.

Įsisąmoninę problemą, galite pašalinti stresą. Stresų grandinė pradeda išsinarplioti, ir liga dingsta. Santykiai su tėvais praranda įtampą, ir daugelis jau pagyvenusių žmonių pirmą kartą gyvenime atranda savo tikruosius tėvus. Neretai būna atvejų, kai žmogus at­eina ir sako: „Kaip lengva sielai, kokie geri tapo mūsų santykiai. AŠ pats nesupratau savo tėvą". Taip sako žmonės, kurie žino, kad jie buvo nenorimi vaikai, todėl tėvai jų nemylėjo. Nuolatinis atstum­tumo jausmas — gera dirva ligoms. Atleisdamas žmogus pats iš­laisvina savo stresus ir netrukus pastebi, kad ir kiti pasikeitę.

Vaikas ateina į gyvenimą simboliniu likimo keliu. Tai tarytum KELIAS, vedantis prie SLENKSČIO ir į KAMBARĮ — į GYVE­NIMĄ. Viskas, kas yra kairėje pusėje, priklauso tėvo įtakos sferai, o kas dešinėje — motinos.

KELIAS apibūdina dvasią tokią, kokia ji ateina iš ankstesnių gyvenimų. Kai kas ateina greitai ir tikslingai, kai kas džiaugsmin­gai ir šokio žingsniu, o kai kas su atsargumu Širdyje, pasiruošęs prisitaikyti prie visų situacijų, kai kas domėdamasis ir norėdamas viską suprasti. Yra ir tokių, kurie ateina skubėdami, kad savo bū­simam gyvenimui greitai padėtų pamatus, nes ankstesnis per skau­džiai pamokė.

Vaiko kūnas sukuriamas lytiniu susijungimu, taigi vaiko dva­sia ateina:

—   iki to susijungimo — tie, kurie iš anksto nori savo likimą
pagerinti; jų yra apytiksliai 8—9 %;

—   lytinio akto metu — tie, kurie paskutinę akimirką suprato,
kad kažką galima pataisyti, apie 20 %;

—   po kelių valandų, būtent tada, kai susijungia lytinės ląste­
lės, — tie, kurie susitaiko su likimu, apie 70 %;

—   kur kas vėliau — vėluojantys, nuo gyvenimo atsilikusieji,
kuriems vis tiek, kas vyksta su kūnu, — apie l—2 %.

 

90

 

91

SLENKSTIS reiškia tikslą. Tikslo siekiama taip pat skirtin­gai. Kai kas žengia per slenkstį, nekreipdamas ypatingo dėmesio, nerūpestingai, pasipiktinęs, kad šis trukdo ir t. t. Kai kas stovi, laukdamas kvietimo. Pastebi, kad stovi ant slenksčio, ir džiaugiasi. Nepastebimai peržengia per slenkstį. Per aukštą slenkstį perkopia­ma skirtingai — kas ant pilvo persirita, eikvodamas daug jėgų, bet laimingas, kad perkopė, kas piktas, kad reikėjo stengtis. Įsidėmė­kite, kaip jūs peržengiate paprastą slenkstį ir kokį jausmą patiria­te, — tada sužinosite, kaip lengvai ar sunkiai siekiate savo tikslų. Ypač stebėkite, kaip per slenkstį žengia mažas vaikas.

KAMBARYS apibūdina gyvenimą žengimo per slenkstį mo­mentu. Kiekvienas gali pakeisti savo gyvenimą, bet pradinių aki­mirkų pobūdis priklauso nuo tėvų. Kiekviena dvasia iškart mato, ar kambarys saulėtas ir šviesus — geras, ar juodas kaip anglis — blogas.

Ar ten šviečia ryški šviesa, ar tiršti debesys. Viskas turi savo reikšme. Kambario energija priklauso nuo tėvų, jų tarpusavio mei­lės santykių. Tėvai gali būti labai šaunūs, mieli, vienas kitą ger­biantys, išsilavinę ar ne, bet jeigu jie nejaučia nuoširdžios meilės, kuri yra pagrindas aistringiems seksualiniams santykiams, kamba­ryje tvyro prieblanda. Net kai tėvų santykiai blogi, kai jie nesutaria ir nesupranta vienas kito, bet vis dar atsimena savo ankstesnę mei­lę, kurią dar kartais jaučia pagauti aistros ir kuri įprasmina jų gy­venimą, tada kambarys šviesus. Bent tą momentą, kai ateina dva­sia. Tai padaro dvasią laimingą, — tas žmogus moka mylėti.

Apvaisinimo momentas susieja dar tik prasidedančio vystytis žemiško žmogaus, t. y. formuojančio subtilios materijos pradinę gyvenimui reikalingą energiją, ir konkretų nematomą žmogų. Ligi šiol žmonės nežino apie savyje esantį žmogų kaip tikrą žemišką žmogų.

Kai kurios dvasios ateina iš anksto, kad pagal savo pageida­vimą padėtų teisingus pamatus savo fiziniam kūnui. Dvasios valia yra labai stipri. Ir jos stiprybė yra meilė, kaip ir visa, kas patvaru šiame pasaulyje. Jei praėjusiame gyvenime dvasia labai kentėjo dėl

 

tėvų abejingumo ir meilės stokos, dabar ji iš anksto ateina ir iš anksto duoda savo tėvams, kurie šiaip blogai gyvena, tokį meilės impulsą, kad moteris ir vyras susijungia meilės aistroje kaip dvi liepsnos. Atsiradusi meilės ugnis amžinai lieka vaiko sieloje. Gyve­nimas gali būti labai sunkus, bet jis įveikia viską be atšiaurumo ir viskas jam gerai klosis.

Kai kas galvoja, kad lytinis gyvenimas yra amoralus. Pasaulyje tėra viena absoliuti tiesa — Dievas. Jei Dievas sukūrė mūsų kūnui lytinius organus ir paskyrė mums tokiu būdu kurti palikuonis, kad gyvenimas tęstųsi, vadinasi, ir moters bei vyro fizinė meilė yra šventa.

Pati vertingiausia — meilė — yra vaiko pradėjimo pirmutinis poreikis, kad jis gautų didžiausią turtą, kurį apskritai galima pavel­dėti. Taip pradėtas žmogus niekada nesako, kad jo nemyli. Jis mo­ka save mylėti, o kas moka save mylėti, tas myli ir kitus.

Kadangi gydau, tai galiu drąsiai teigti, kad tarp sergančių re­tai yra žmonių, pradėtų su meile.

Kaip dvasia tai supranta? Kiekvienoje dvasioje slypi Dieviš­koji meilė, todėl niekas negali pasakyti, kad nežino, kas yra meilė. Ateidamas į fizinį kūną, žmogus pasigenda ir žmogiškos meilės, kuri būtų aiškiai jam skirta.

Vaikas tai jaučia. Per dažnai esu mačiusi, kaip dvasia stovi ant slenksčio ir verkia, t.y. savo fizinio gyvenimo pirmomis sekun­dėmis ir minutėmis ji jau verkia. Ir pasilieka verkti. Bet kadangi ji labai nori gyventi, vis vien žengia pirmyn.

Kai dvasia ateina susiliejant lytinėms ląstelėms, t.y. kelios va­landos po lytinio susijungimo, tėvai paprastai miega. Dvasia neži­no, kad žmogus dieną dirba ir naktį miega. Ji mato, kad niekas jos nelaukia, niekas nekviečia, ji susiduria su buku abejingumu ir gau­na pirmuosius stresus — manęs nelaukia, aš nereikalinga, manęs nemyli.

Dvasia yra tarp tėvo ir motinos. Viskas, ką galvoja tėvas apie motiną bei gyvenimą, viskas, ką galvoja motina apie tėvą bei gyve-

 

92

 

93

nimą, perskrodžia vaiką kaip skydą — ir tos skylės yra stresai vai­ko sieloje.

Daugelis tėvų įsižeidžia: „Kas jai liepė taip galvoti ir prisiminti, juk mes taip negalvojome apie ją!" Teisybė, bet jei kambarys būtų buvęs šviesus, dvasia negalvodama būtų ėjusi keliu su džiaugsmu.

Brangūs tėvai, jei tik žinotumėte, kiek sielos skausmo jaučia jūsų būsimieji vaikai pirmomis savo gyvenimo minutėmis! Jūs nie­ko nežinote, nė neįtariate, kokiu momentu pradėjote vaiką. Deja, dauguma vaikų gimsta neplanuotai. Ir tai, kad dešimt metų laukiu kūdikio, kurio vis nėra, bet pagaliau jis sykį ateina, dar nėra pla­navimas. Planavimas — kai planuoju Šiandien ir šiandien pradedu. Motinos dažnai pyksta, kai joms sakoma, kad vaikas jaučia stresą dėl to, kad gimė neplanuotas.

Jei vaikas laukia metų metais, o vyras su žmona kiekvieną kartą eina į lovą, jausdami sieloje kaltę, abejonę ir neviltį, tai ir dvasia jaučia įtampą. Bet visiškai kitokią.

Dvasia susiformavo praėjusių gyvenimų pagrindu. Jos vaizdi­nius galima ir leistina pakeisti, bet tam reikia kreiptis į dvasią, atsiprašyti ir paaiškinti problemą.

Kai vaiko dvasia priima motinos požiūrį į tėvą ir pasaulį kaip požiūrį į save, tai ji pradeda manyti, kad motina ir moterys apskri­tai yra tokios. Jei gimė mergaitė, ji ir save ima vertinti taip kaip motiną.

Kai vaiko dvasia priima savo sielon tėvo požiūrį į motiną ir pasaulį kaip požiūrį į save, ji pradeda galvoti, kad tėvas ir vyrai yra tik tokie ir jų požiūris į mane yra toks.

Jei motina mano, kad ji vargšė nelaiminga, kad visi vyrai blo­gi, vaikas ateityje irgi taip manys. Jei to vaiko praėjusių gyvenimų patirtis kitokia, gali prasidėti sielos kančia. Rezultatas priklauso nuo to, kuri patirtis stipresnė. Bet jei vaiko praėjęs gyvenimas irgi buvo toks pat, nuostata stiprėja. Tokiu atveju požiūris į save pri­klauso nuo lyties. Jei gimė mergaitė, ji bus didelė verkšlenę, kuri baugiai šalinasi vyrų ir, jei net yra ištekėjusi, išveda savo verksmais vyrą iš kantrybės, todėl jis tampa piktas. Jei gimsta berniukas, jis

 

gailisi moterų, leidžia joms su savimi viską daryti, o kadangi jaučia, kad yra blogas, nes nesugeba pildyti moters norų, gali jaunas mirti dėl infarkto ar plaučių vėžio. Net jeigu turi supratingą žmoną. Ir visi dūsauja: „Buvo geras žmogus. Nežinia, kodėl jis taip anksti iš­ėjo". Uošvė būtinai kaltina marčią, kad ši neišsaugojusi jos sūnaus.

Taip atsiranda stresai jau pirmomis gemalo gyvenimo akimir­komis. Dvasia labai nori būti panaši į tėvus, net jei jie ją ir įskau­dina. Dvasia žino, kad pati su meile išsirinko tėvus ir kad jos pa­sirinkimas Šventas.

Jeigu dabar motina pasakytų stovinčiai ant slenksčio dvasiai: „Brangus vaike, atleisk, kad mes nemokėjome vienas kito taip mylėti, kad šis jausmas apšviestų tavo gyvenimą. Mes nemokėjom, mūsų su­pratimas apie lytinį gyvenimą yra neteisingas, tarp mudviejų prabėgo juoda katė. Kai tu ant slenksčio stovėjai, o mes miegojome, mes ne­žinojome, kad tu atėjai. Bet tu suprask tai protu, mokykis. Žinok, kad žmogus dienos metu dirba, o naktį miega, tai ir yra normalus gyvenimas. Dvasia nemiega, todėl padarei neteisingą išvadą, kad ta­vęs nelaukia ir nemyli. Mokykis. Mes mylime ir laukiame tavęs". Ten, ant slenksčio, ir prasideda santykiai su pasauliu. Mūsų pramočių protas buvo primityvus, bet jos mus pralenkė tuo, kad gebėjo su­silieti su nėštumu, jos buvo vien tik motinystė, todėl viskas, ką motina sutiko savo kelyje, iškart buvo aišku vaikui. Vaikai gimė be stresų, buvo stiprūs ir galėjo nedelsdami pradėti mokytis savo gy- ⁷ vcnimo pamokas.

Naujųjų laikų moteris, ypač XX amžiuje, laukiasi vaiko turė­dama devizą: „Aš ir nėštumas". Gyvenimo materialioji pusė užgo­žia jausmus, motina nemoka bendrauti su būsimu vaiku, todėl pas­tarasis gimsta su stresais ir, užuot pradėje_s savo gyvenimą, ima taisyti savo tėvų gyvenimo klaidas.

Moteris, kuri planuoja vaiką, galėtų turėti kontaktą su vaiko dvasia dar iki nėštumo, jei kreiptųsi į dvasią kaip į draugą ir atver­tų savo sielą. Atsiprašytų dėl savo galimų paklydimų, jei jie trukdo vaikui, ir mokytų vaiką vertinti klaidas protu. Tai būtų bendravi­mas, atitinkantis dabartinės gimdytojų kartos proto lygį.

 

94

 

95

Jei moteris nuo pastojimo momento kiekvieną savo žingsnį aiškintų vaikui, pastarasis neturėtų stresų. Jei motina mokytų: „Brangus vaike, žiūrėk, kokia šiandien graži diena, man taip gera. Pajusk šį jausmą ir savo širdimi, tai būsi stiprus. Aš tave myliu". O jei po kurio laiko motina, sakykime, išsigąstų Šuns lojimo, tai tu­rėtų sakyti: „Atleisk, brangusis, kad tave išgąsdinau, bet šunų visada bijojau. Turiu tą baimę iš vaikystės. Nemoku kitaip. Bet tu suvok tai protu, tada būsi sveikas ir stiprus ir nepradėsi bijoti šunų. Niekad neįsileisk blogio į Širdį, nes jo vieta yra prote. Žinok, kad aš tave myliu ir viskas bus gerai". Po to ji atleidžia sau, kad išsigando, ir net atleidžia šuniui už aną šunišką poelgį.

Kasdieniame gyvenime yra kitaip. Moteris visą nėštumo laiką jaučia išgąstį sieloje ir baiminasi, ar su vaiku viskas gerai. Kiekvie­ną kartą, kai ji prisimena šį atvejį, prideda negatyvumo anam stre­sui, todėl visai galimas dalykas, kad padėtis pasiekia kritinę ribą, pasireiškiančią kaip liga. Visus gyvenimiškus nemalonumus, kurių būna ir namuose, ir darbe, reikia išaiškinti vaikui, pagrįsti savo argumentais. Labai dažnai senelių ir močiučių įsimaišymas į savo vaikų šeimų gyvenimą yra prievartinis, kartais jie stengiasi nuspręs­ti vaikaičio gimimą ar negimimą, nesuprasdami, kokį stresą tai su­kelia vaikams ir vaikaičiui.

Kai jaučiate, kad nemokate vaiko dvasiai paaiškinti, sakykite: „Aš nemoku, bet tu būsi protingesnis už mane, tau reikia šios patir­ties. Mokykis. Aš tave myliu".

Kiekviena būsima motina tegu kalba su vaiku savaip, taip, kaip širdies balsas sako, — ją vaikas supras. Meilė leidžia suprasti.

Mokau būsimas mamas su vaikais taip bendrauti, kad vaikai neturėtų stresų. Tipiška, kad tie vaikai gimsta normaliai, nepri­klausomai nuo kūno svorio, nežeisdami nei savęs, nei motinos. To­kioms motinoms nereikia chirurginio įsikišimo. Jos žino, kad jų vaikas protingas ir patikimas. Mylintis vaikas neįskaudina mylin­čios motinos.

Jei vaikas yra neįprastai didelis, tai reiškia, kad jis norėjo sa­vaip įveikti gyvenimo sunkumus. Kaip galima įveikti sunkumus?

 

Logiškai — kas yra didelis, tas lengviau įveikia blogį. Vaikas pri­siverčia augti didelis. Jei motina jį mokytų: „Brangus vaike, kad įveiktum skausmą, reikia jį suprasti, išsiaiškinti ir atleisti, tada jis dings. Fiziškai galima be galo augti, bet sielos skausmo neperaugsi. Aš tave myliu". Taip vaikas bus išlaisvintas iš streso.

Be streso gimę vaikai iškart kelia galvą ir akimis fiksuoja ob­jektą. Mano praktikoje per vienerius metus gimdė apie 15 moterų, kurios nuo 5 iki 15 metų nesėkmingai gydėsi nuo nevaisingumo. Dalis tų moterų dėl įvairių priežasčių anksčiau gimdydamos buvo praradusios nuo l iki 3 vaikų. Kai pas mane šeštąją gyvenimo die­ną pasisvečiuoti atnešė pirmąjį mano pacientės kūdikį ir kai jis iš penkių metrų atstumo pakėlė iš vystyklų galvytę, ieškojo manęs akimis ir radęs pradėjo juoktis, tai mane tiesiog pritrenkė. Dabar, jau turėdama daugiau patirties, žinau —jei vaikas nėra toks, mo­tina nebuvo deramo lygio.

Kiekviena motina turi žinoti, kad ji yra tik kanalas, per kurį vaikas gimsta. Vaikas žino viską tiksliai, jei tik motina su savo stre­sais netrukdo jam ateiti. Netrukdo nei motinos anatomija, nei vai­ko dydis. Vaikas žino, kiek jis augs, nes tai yra jo gyvenimo poreikį atitinkantis procesas.

Motina! Jei jūs nieko nemokate, gimdydama sakykite savo vaikui: „Brangusis vaike, aš tave myliu, aš laukiu tavęs! Ateik! Viskas bus gerai!" Ir vaikas ateina. Argi jis, Didžiosios Meilės šaltinis, ne­atsilieps į motinos šauksmą?

Ypatingas yra akušerės vaidmuo. Akušerė simbolizuoja Gy­venimą, ji pirmoji pasitinka žmogų. Akušerė lemia žmogaus santy­kius su kitais žmonėmis. Jei rimta ir susirūpinusi, tai nauji vaiko gyvenime sutinkami žmonės yra rimti ir susirūpinę, jei nepaten­kinta — nepatenkinti, jei pikta — pikti. O jei draugiška ir mylin­ti — draugiški ir mylintys.

Akušere, brangute, jei jūsų širdis sako, kad gimdymas vyksta nenormaliai, kad reikia kaip nors padėti, tai didžiausia pagalba, kurią galite suteikti, — sakykite vaikui, kurio motina nemokėjo su juo teisingai bendrauti: „Brangus vaike, ateik! Ateik nors dėl manęs.

 

96

 

97

Nes aš tave myliu ir aš noriu tave į šį gražų pasaulį priimti sveiką. Viskas bus gerai!"

Ir mokykite motiną tą daryti. Net jei motina netiki savo žo­džių jėga, tai jūs išpirksite prieš Dievą jos klaidą.

Žinokite, kad daugelį vaikų nuo mirties išgelbėjo akušerės širdies gerumas, skirtas vaikui. Net jei gimdo asociali motina, ke­lianti jums priešiškumo stresą, jos vaikas vertas meilės. Ir kada nors, kai jūs atsidursite bėdoje, Šis vaikas ateis jūsų gelbėti. Gyve­nime nėra atsitiktinumų ar keistų sutapimų, gyvenime visada veiks­mą seka pasekmė. Jei žmogui kartais gyvenime netikėtai sekasi, tai reiškia, kad jis pats iš anksto sau dovanojo jau pamirštą gera­daryste. Ir kai žiūrite mirčiai į akis, tokio vaiko dvasia pasiunčia jums pagalbą, kuri jus išgelbės. Kosminiu mastu už geradarystę atlyginama geradaryste. Ar dabar suprantate, kokia puiki yra aku­šerės profesija?

Mes visi kadaise buvome vaikai. Nė viena motina, skaitanti šias eilutes, protestuodama ir pasiteisindama sušuks: „Bet mano motina irgi nemylėjo manęs.'" Ar supratote, iŠ kur galėjo kilti jūsų stresas? Ir dėl to, kad atėjote tuo metu, kai tėvai miegojo. Motina nemokėjo jums aiškinti: „Brangus vaike, tu nežinai, kad darbo žmo­gus naktį miega. Atleisk, kad ant slenksčio nelaukiau tavęs ištiesusi rankas, su meile sieloje ir lūpose. Nežinojau, negalėjau to momento atspėti, mes nesame labai protingi, nes tokie jau esame... Atleisk, bet mes tave mylime. Aš buvau tą dieną labai pervargusi, kai tu nuspren­dei ateiti, todėl tikrai buvau nejautri ir supykusi ant tavo tėvo, ne ant tavęs. Atleisk. Aš tave myliu. Ir jei gali, mokyk mane pats". Vaikas tada gali padėti, jei jam duota tokia teisė.

Analogiškai atsiranda visų žmonių stresai. Motinos pareiga — mokyti vaiką, bet yra dvasių, kurios jau pačios motinos įsčiose gal­voja. Jų mažai.

Iš principo kiekvieną stresą tik pats žmogus suvokia, nes kitas negali to net atspėti, nes apie tai negalvojo ir nenorėjo. Jis tik jaučia įtampą.

 

Atleidimą turi skleisti tas žmogus, kuriam bloga. Dar sykį grįžkime prie slenksčio, nes iš čia ir kyla mūsų pra­diniai stresai.

Vaikas dažnai pasirenka aukštą slenkstį, kuriam peržengti sto­koja jėgų, todėl pajunta baimę. Kyla stresas, ir toks žmogus jau hijos bet ko imtis. Tada motina turi sakyti: „Brangus vaikeli, tu žen-iįi per labai aukštą slenkstį. Atleisk savo tikslams, jeigu jie tau dar per unkšti. Pats slenkstis nuo to nepažemės, bet tu subręsi. Pasimokyk iš io, aiškiai suprask, juk tu protingas. Mokau tik to, ką pati žinau. Aš i a ve myliu".

Kiekvienas žmogus turėtų susimąstyti apie tai, ką sako moti­na. Vertėtų žinoti, kaip gyveno tėvai, kai jis dar buvo įsčiose, at­leisti jiems, kad nepaaiškino savo problemų. O jei kas sakytų: „Bet juk jie patys to dar nežinojo, aš pats tik dabar tai sužinojau", — dar kartą tvirtinu, kad Jūsų motina nekalta. Dievo karalystėje nė­ra kaltės. Tai, kad žmonija nemoka suvokti Dievo išminties, — žiauri bausmė žmonijai, Jums ir Jūsų tėvams.

O vis dėlto tas, kieno širdis atvira gėriui, o tai niekam ne­draudžiama, jaučia palengvėjusią sielą. Kaip sakoma, jam sekasi.

Ištaisę klaidas, padarysime gera sau ir kitiems.

Kiek pajėgiame, taisome savo likimą. Vienų likimo kelias pla­tus, todėl ir taisyti jiems yra daug ką. Stiprių žmonių kelias plates­nis nei dvasingų, nes bręstantis dvasios protas lemia priedermę mažiau kentėti fiziškai, greičiau žengti pirmyn ir dirbti svarbesnius darbus.

Visi nėščios moters džiaugsmai ir rūpesčiai turi būti vaikui paaiškinti. Kiekvienas neigiamas krūvis slegia. Jei nėščiosios kojos ištinusios, sunkios, pilvas išsipūtęs, skauda gaktikaulį, suslėgta šla­pimo pūslė, kūdikis neramus, aišku, kad reikia padėti sau ir jam.

Pirmiausia pasitempti, paskui atleisti sunkumams, paprašyti savo kūno ir kūdikio atleidimo ir vėl pasitempti. Nebijokite pasi­tempti. Paplitęs klaidingas požiūris, kad patempusi nugarą moteris patirs persileidimą.

 

98

 

99

Persileidimas įvyksta, kai:

— kūdikis jaučia, kad jo nemyli ir jam krauna vis naują krūvį
tol, kol peržengiama kritinė riba ir dvasia išeina. Kiek ga­
lima iškęsti? Jei moteris būdama nėščia rūpinsis savimi, kū­
dikis išliks. Bet jei prie senų stresų prisideda baimė netekti

-           kūdikio ir kaltų ieškojimas, nepadės joks gydymas. Baimė

blokuoja antinksčius, todėl kūdikiui telieka išeiti, o ne gy-

<          venti tokį gyvenimą. Jei nepašalinus stresų ištisus mėnesius

stengiamasi dirbtinai išsaugoti nėštumą, gimdymas bus sun­kus, vaikas ligotas;

—        sulinko stuburas. Ketvirtasis juosmens slankstelis maitina
;           gimdą — vaiko lopšį — energija. Gimda — motinystės or­
ganas. Motinos ir jos dukros — būsimos motinos — stresai
„apsunkina" gimdą, suyra teigiama energija ir gimda nepa­
jėgi išsaugoti nėštumą.

Jei pasislinko ketvirtasis juosmens slankstelis, tai:

—  jis nesaugo nėščiosios;

—  gimdymo metu trukdo išeiti vaisiui.

Ta pati situacija ir priešlaikinio gimdymo atveju. Tai kovingos prigimties vaikai, kurie, užuot prisitaikę ar kentėję, nusprendžia bėgti. Jie šalinasi vietos, kur jiems sunku, tikėdamiesi, kad vėliau bus geriau. Jei trukdysime jiems — pražudysime, nes jie tiksliai žino, kada gali išsigelbėti. Bet koks teigiamas įsikišimas — moti­niška viltis, gera mintis, stresų slopinimas, šiltas ir pritariantis me­dikų požiūris ir t. t. — padeda išsaugoti nėštumą. Vaistai čia be­veik nepadės.

Moteriai galima suleisti distiliuoto vandens ir nuoširdžiai įteigti, kad viskas bus gerai, tad taip ir bus. Net šiuolaikiniai vaistai visada padeda išsaugoti nėštumą, — pusę sėkmės lemia dvasinė jėga. Mokslininkai seniai iš ligonio pozicijų išaiškino placebos efek­tą. Gydytojo ar akušerės dvasinė jėga turi tokį pat stiprų poveikį,

 

o kritinėmis sąlygomis net ir didesnį, nes yra kryptingesnė ir teisin­gesnė.

Vaiko dvasia dažnai pasiryžusi pasiaukoti. Meilė tėvams ir gy­venimui didelė, tad vaikas prisiriša prie tėvų, kad atsitiktinai nepa­mirštų tėvo—motinos, ir prisiima dalį tėvų rūpesčių. Nėščios mo­terys pastebėjo, kad nėštumo metu visos buitinės problemos nu-lolsta, nebejaudina širdies, ir aiškina tai bendravimu su vaiku min-lyse. Dažnai tai tėra saviapgaulė. Jei iki nėštumo buvote viskam jautri, pastojus jūsų rūpesčių dalį perėmė vaikas. O vėliau jis ne­pajėgė jų atsikratyti.

Nėščia moteris atleisdama turi auklėti vaiką: „Brangus vaikeli, kiekvienam savas likimas. Tėvui — savas, man — savas. Mes patys turime išmokti gyvenimo pamokas. Klaidinga prisiimti kito rūpesčius. Kitam nepalengvės, tik tau bus sunkiau. Reikia mokytis iš svetimų klaidų, o juos pačius reikia mokyti ir palaikyti, bet prisiimti jų bė­das— nusikaltimas. Taip tu tik atimsi iš jų galimybę mokytis, ir jie liks kvaili. Suvok. Mokykis. Aš myliu tave!"

Vaisius viską supranta, reikia jam tik paaiškinti, pagrįsti, pa­rodyti protingą sprendimą. Dvasios protas didelis, bet niekada ne­būna nei per didelis, nei tobulas.

Simboliškai kiekvienam vaikui gimimas — tai išėjimas į malonų tarsi ola kanalą. Kanalas nuolat uždarytas plačiais var­tais, kai įeiname, ir siaurais varteliais, kai išeiname. Gimimo ka­nalas yra kairėje gyvenimo pusėje, taigi tėvo, arba jėgos, pusėje, nes gimimui reikia jėgos ir aiškumo. Vienišų motinų vaikai ar tie, kurių tėvai toli nuo namų, nejaučia tėviškos paramos. Jei motina atleis nedalyvaujančiam tėvui, paaiškins tai kūdikiui ir paprašys atleidimo, jis nepatirs streso. Kūdikis sutelks jėgas dėl motinos ir savęs.

Gimdymas šeimoje — tai tobulybė, kur visos šalys maksima­liai išlošia. Tai patyriau savo praktikoje. Pvz., pirmą kartą gimdanti trisdešimtmetė moteris, kuri 10 metų gydėsi nevaisingumą, sve­rianti 50 kilogramų, per 6 valandas pagimdė 4,5 kilogramo vaiką,

 

100

 

101

kuris iŠ karto gebėjo pakelti ir išlaikyti galvutę, fiksuoti visk^j akimis.

Tai, kas neįtikima, tampa natūralu, jei natūralumas yra savai­me suprantamas. Gimdymas juk natūralus procesas.

Apie akušerės vaidmenį jau kalbėjome. Čia tik dar vienas pa­vyzdys.

GYVENIMO PAVYZDYS

Moteris gimdo. Vaikas patiria tiek stresų, kad jaučia mirtį. Tą akimirkų jauna akušerė tai suprato, bet nieko negalėjo padėti, kad pakeistų padėtį. Bet ji įsimylėjusi, jos Širdis kupina meilės. Ji stovi prispaudusi rankas prie krūtinės ir meldžia, kad vaikas gimtų dėl jos. Ji nežino, kas jai atsitiks, jei jis mirs. Tai mylinčios širdies Šauks­mas. Vaikas pajuto, kad jį myli. Tai pirmas jį mylintis žmogus, ir jis skubėjo pas tą meil£. Sąrėmiai suintensyvėjo, gimė sveikas vaikas.

Akušerė vos neverkė iš laimės. IŠ susijaudinimo išsprūdusi ašara nukrito vaikui ant pilvuko ir ištiško kaip karšta saulutė. Tai laimingos meilės ženklas.

Iš gimdymo streso išvaduota moteris laiminga sušuko: „Dabar suprantu, kodėl visada, kai man pasidarydavo bloga, dėdavau rankas ant pilvo, kol pasidarydavo Šilta ir gera". — „O gal jums patinka žmonės gatvėje, kuriems ant nosies kabo lašas?"— „Taip, jie tokie mieli!", — atsakė ji.

Kiekvieno meilė skirtinga.

Širdis — meilės organas

Gimdymo stresą norėtųsi paaiškinti viena iš dažnų patolo­gijų-

Vis daugiau vaikų serga kvėpavimo takų ligomis, kurių ūmiau­sia — astma. Dažnam skauda pilvą, dingsta apetitas, lėtėja augi-

102         -    '               •                                •        '                     ''

 

mas. Baltą veidą linkstama aiškinti baltu odos atspalviu. Vaikas pasisotina suvalgęs pusę šaukšto, netikėtai pavargsta, ir jei nepa­miegotų ar neprigultų, apalptų. Nervingą, apatišką, išsigandusį vai­ką apima baimė, jam norisi mirti. Arba skundžiasi, kad šąla ir skau­da kojas. Dažnai atsiranda alergija ar kitos odos ligos, kurios ne­gyja, nepaisant didelės motinos meilės ir rūpesčio. Motina nusivi­lia medicina.

Šie simptomai gali būti kombinuoti, be aiškios priežasties iš­nykti ir vėl atsirasti.

Retai viso to priežasties ieškoma širdyje, nors tada vaikui skauda būtent širdį. Dažniausiai pasitaiko įgimta širdies yda — atvira ovalinė ertmė — Foramen oval apertum (lot.). Pagal oficia­liąją statistiką, šią patologiją turi 25 proc. naujagimių, neoficialiais duomenimis šis skaičius dar didesnis.

Kas sukelia šią ligą?

Viršutinė tuščioj! vena

OVALIOJI ERTMĖ

Apatinė į       tuŠčioji vena

Kepenys Portalinė

vena Bambutės

vena Bambutės

Vaisiaus gyvenimas motinos įsčiose skiriasi nuo gimusio kūdi­kio gyvenimo. Vaisiaus kraujotaka vyksta taip — kraujas į širdį patenka tiesiogiai per ovaliąją ertme, esančią tarp prieširdžio, nes vaisiaus plaučiai nekvėpuoja. Vaikui gimus, plaučiai atsiskleidžia ir kraujas teka per juos, imdamas deguonį. Anksčiau tai darė moti­nos plaučiai. Tuo metu ovalioji ertmė užsidaro. Tai įvyksta per ke­lias minutes.

Jei ji iš viso užsidaro...

Širdis — meilės organas. Jei vaikas jaučia stresą: „Manęs ne­myli, aš nevertas meilės, mano meilė neverta kitų meilės ir t. t.", tai ši ertmė neužsidaro. Nuo streso didumo priklauso, ar ši ertmė liks visiškai atvira ar iš dalies užsidarys, — vaikas pasilieka galimybę kuo greičiau išeiti, jei niekas nepagerės ir jis nulius, kad savo gi­mimu apsunkino motinos gyvenimą.

Pro iš dalies uždarytą ertmę kraujas dažniausiai teka turbu-lentiškai, o tai sukelia ūžesius. Šiuos ūžesius gydytojas mano atsi­radusius dėl vaiko organizmo augimo. Vieni gydytojai juos girdi, kiti ne. Svarbiausia čia — ne prasta gydytojų klausa. Mylintis kū­dikį gydytojas negirdi, o tas, kuris dabar prastai nusiteikęs, girdi. Priežastis — kūdikio patirtas stresas. Vaikai yra aiškiaregiai tol, kol tėvai = materialinis pasaulis nesunaikina šio gebėjimo, ir jie mato = jaučia tai, ką suaugę slepia. Šiuo atveju pajutusi, kad gy­dytojas pyksta, vaiko širdis ima smarkiau plakti, nes iŠ baimės pa­didėja kraujospūdis ir padažnėja pulsas.

Jei tėvai namie pykstasi, tai vaikas reaguoja adekvačiai ir jo meilės energija sunaikinama — vaikas paaukoja ją tėvams.

Dėl padidėjusio kraujospūdžio, kai ovalioji ertmė atvira, krau­jotaka sulėtėja. Kadangi kraujas teka neteisingai — lengviausiu keliu, todėl plaučiuose ir kepenyse jis užsilieka. Kiekvienas širdies dūžis padidina užsilikusio kraujo kiekį.

Dažniausiai tokių vaikų krūtinė siaura, o pilvas didelis, jie kvėpuoja pilvu, pastebimi minėti simptomai.

Jei kraujas sustoja ir neteka, tai tas pat tarsi kraujo iŠ viso nebūtų.

 

l

 

Dėl to dažnai atsiranda bronchitai, plaučių uždegimai, astma:

—  bronchitas atsiranda, kai šeimoje liūdesys, nerimas, gyveni­
mo nuovargis;

—  plaučių uždegimas kyla, kai šeimoje pykstamasi, Šaukiama
ar piktai tylima;

—  astma atsiranda, kai šeimoje nuslopinti meilės jausmai, kai
vaikas tyliai verkia, nes bijo gyvenimo ir nenori gyventi.

Dėl užsilikusio kraujo kepenys dažnai labai padidėja. Kepe­nys — pats didžiausias žmogaus organas, jos valo kūną nuo šlakų, taip pat gamina kraują.

Kepenys — pykčio, neapykantos, įniršio ir t. t. centras. Nei­giami jausmai kenkia kepenims. Kai jų prisikaupia tiek, kad kepe­nys pačios nebesusitvarko, gelbsti gleivinės ir oda. Čia vaikų kaulų ir sąnarių skausmo, reumatizmo, odos ligų priežastis.

Vaikams skauda kaulus dar ir dėl kalcio trūkumo. Kai kaulai negauna augimui būtino kalcio kiekio, vakarais nuo įtampos ima skaudėti vamzdelinius kaulus. Tada vaikas prašo pamasažuoti kojas.

Ovalioji ertmė lengvai užsidaro. Nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus užsidarant ovaliajai ertmei, vyksta šie pakitimai:

—  iš karto pagilėja įkvėpimas, kuris kartais tęsiasi keletą mi­
nučių, jo metu viršutinė krūtinės ląstos dalis išlinksta į prie­
kį, o didelis pilvas sumažėja tiesiog akyse. Dažnai girdime:
„Kvėpuoju lyg pirmą kartą gyvenime". Tai tiesa — taip gimęs
vaikas ir turi kvėpuoti. Jam nebuvo leista taip kvėpuoti,
tad jis lyg gimsta iš naujo;

—  pilve atsiranda tuštumos jausmas, nes kepenys ima veikti
visu pajėgumu. Vaikai prašo valgyti;

—  oda tampa rausva, lūpos raudonos, veidas pašviesėja, akys
ima blizgėti.

Tai vyksta labai greitai, tiesiog akyse. Nuostabaus grožio vaiz­das. Pasirodo džiaugsmo ašaros. Jei žmogus išsivaduotų iš stresų, šie simptomai galutinai išnyktų.