Negresia joks pavojus - taip sakė gydytojas." Po neilgos pauzės vyras jos paklausė: „Gal žinai, kaip taisyklingai rašomas žodis kapinės?"

Paviršiuje matome vieną dalyką, bet kai pažvelgiame giliau, pasiro­do visiška jo priešingybė. Vyras žino, ką pasakė gydytojas, - po savaitės jo žmona bus sveika. Bet tai paviršius. O gelmėje rusena viltis, kad ji numirs. Tačiau vyras nepripažįsta fakto, kad slapta laukia žmonos mirties. Taip jūs slepiatės nuo savęs. Baikite tokias gudrybes. Būkite sąžiningi ir proto gniaužtai susilpnės.

 

TURTAS IR MEDITACIJA

 

Kodėl Vakartį pasaulio gyventojai vis labiau domisi medita­cija? O štai dauguma Rytų salių gyventojų, atrodo, savo dvasines tradicijas puoselėja vis silpniau?

KARTĄ VIENAS ADVOKATAS, kurio darbas buvo tvarkyti paveldėjimo reikalus, susirado tokį Timotį O'Tūlą ir jo paklausė: „Ar jūs esate kilęs iš Airijos, iš Kaslbaro miesto Mėjo grafystėje?" „Taip", — atsakė šis. „Jūsų motina buvo Bridžita, o tėvas — Maiklas?" -„Taip", — patvirtino O'Tulas. „Tada mano pareiga jums pranešti, - tęsė advokatas, - kad neseniai Ajovoje mirė jūsų teta Mere ir paliko jums 60 000 dolerių."

O'Tulas, gavęs palikimą, metė darbą kasykloje ir pasinėrė į audrin­gas gyvenimo linksmybes. Vyras buvo jų ištroškęs. Per pusmetį žmogus iššvaistė visą palikimą ir grįžo į darbą. Vieną dieną jį vėl susirado tas pats advokatas. Jis atėjo pas jį į darbą ir pranešė dar vieną naujieną: „Teksase mirė jūsų dėdė Patrikas ir paliko jums 40 000 dolerių." Ponas O'Tulas pasirėmė į savo kirtiklį ir pavargusio žmogaus balsu atsakė: „Vargu ar galėsiu paimti tuos pinigus. Jau nebesu toks stiprus. Bijau, kad man neužteks jėgų juos išleisti."

-

 

Osho. KAIP NUTILDYTI PROTĄ

Būtent tai atsitiko Vakarų žmonėms. Jie susikūrė materialią gausą, apie kurią visa žmonija svajojo daug amžių. Vakarai tapo turtingi. Jie pasiekė materialios sėkmės. Bet dabar jie yra pernelyg pavargę ir išsekę. Kelionė iš žmonių atėmė dvasią. Jie pasiekė kelio pabaigą. Jiems pasie­kiama visa išorinė materija, bet yra netekę ryšio su savo vidine esybe. Viskas, ko reikia žmogui materialia prasme, yra čia, bet štai žmogaus daugiau nelikę. Nuosavybė yra čia, bet nėra jos šeimininko. Nuosavybė yra, o šeimininkas dingęs. Nebeliko pusiausvyros. Aplink pilna turtų, bet žmonės nesijaučia turtingi. Atvirkščiai, jie jaučiasi nuskurdę, yra visiški varguoliai.

Štai jums paradoksas: apie savo vidinį skurdą imate mąstyti tik tada, kai tampate turtingi išoriškai. Atsiranda kontrastas. Kai žmogus neturi išorinių turtų, apie vidinį skurdą jis negalvos - nebus kontrasto. Balta kreida rašote ant juodos lentos. Ant baltos lentos nerašote. Kodėl? Nes nieko nesimatytų. Kontrastas būtinas.

Kai turite išorinio, materialaus turto, staiga suvokiate: „Betgi vi­duje aš esu visiškas skurdžius, esu elgeta..." Nuo jūsų nutįsta nevilties šešėlis. Jūs sakote: „Mes pasiekėme viską, apie ką svajojome, viską, ką galėjome įsivaizduoti. Patenkintos visos mūsų fantazijos, bet daugiau nieko neįvyko, mes nejaučiame pasitenkinimo, nejaučiame jokios palaimos."

Vakarai sutrikę ir šis sutrikimas žmonėms žadina norą vėl susijungti su savo vidine esybe.

Meditacija yra tik šaknų įleidimas į savo vidinį pasaulį. Vakarams dabar to reikia. Štai kodėl dabar jie taip domisi meditacija, štai kodėl juos taip vilioja Rytų lobiai.

Bet Rytuose meditacija irgi domina pirmiausia tuos, kurie turi išo­rinių turtų. Todėl aš nemanau, kad turtas yra blogai. Taip pat nesakau, kad skurdas kaip nors skatina dvasingumą. Aš esu kategoriškai nusistatęs prieš skurdą. Jeigu žmonės nuskurdę, jie neturi jokio ryšio su meditacija, jie nėra dvasingi. Jeigu žmonės nuskurdę materialiai, jie nesuvoks ir savo vidinio skurdo. Sakys, kad yra dvasingi, bet tokie iš tikrųjų nebus.

 

Pažiūrėkite į Indijos žmonių veidus - juose spindi pasitenkinimas, kokio vakariečių veiduose nepamatysite. Tačiau tai nėra tikrasis pasi­tenkinimas. Tai tik nesugebėjimas suvokti savo vidinio skurdo. Indijos žmonės mąsto taip: „Jūs tik pažiūrėkite, kiek nerimo, kiek kančios ir įtampos vakariečių veiduose. Jie nepatenkinti gyvenimu. O štai mes, nors ir neturtingi, jaučiame pasitenkinimą." Tai visiška nesąmonė! Indijos žmonės nėra patenkinti, tačiau jie to nesuvokia. Idant žmogus suvoktų savo vidinį skurdą ir nepasitenkinimą, jis turi būti turtingas išoriškai, turtingas materialiai. Esama daugybės to įrodymų.

Visi hinduistų avataros buvo karaliai ar karalių sūnūs. Taip, jie buvo karaliai arba princai. Visi džainistų tirthankaros, visi jų pranašai irgi buvo karaliai. Buda taip pat buvo karaliaus sūnus. Tokių įrodymų gausu visose trijose dvasinėse Indijos tradicijose.

Kodėl Buda tapo nepatenkintas ir ėmė medituoti? Nes jis buvo turtingas materialiai. Buda gyveno gausoje, jam nieko netrūko, maudėsi prabangoje. Jo gyvenimas buvo nepaprastai komfortiškas. Ir Buda staiga susivokė. Jis buvo gana jaunas, kai tai įvyko. Jam buvo dvidešimt devy­neri, kai pajuto, kad jo viduje yra atsivėrusi juoda skylė. Buda pamatė savo vidinę tamsą, nes ją apšvietė išorinė šviesa. Ant balto apsiausto matyti net ir visai nedidelės purvo dėmelės. Taip atsitiko ir Budai.

Jis pabėgo iš rūmų. Iš rūmų paspruko ir džainistų pranašas Ma-havyra. Elgetoms tokių dalykų nenutinka. Budos laikais elgetų būta daug. Pasakojama, kad Buda išsižadėjo pasaulio, kai pirmą kartą pamatė elgetą, seną žmogų ir mirusį kūną. Ir dar jis pamatė sanjasiną (taip buvo vadinami šventieji atsiskyrėliai). Taigi elgetų Budos laikais būta. Vieną tokį jis ir pamatė iš savo auksinės karietos, kai važiavo į jaunimo šventę. Buda turėjo paskelbti šventės pradžią. Ir štai jis pirmą kartą savo akimis pamatė elgetą. Karalius, Budos tėvas, pasirūpino, kad sūnui į akis nepatektų nei elgetos, nei ligoniai, nei seni žmonės, nei mirę jų kūnai. Kai tik Buda gimė, astrologas perspėjo karalių, kad jei sūnus pamatys tokį vaizdą, jis iš karto pabėgs iš rūmų ir atsižadės pasaulio. Taigi karalius sūnų saugojo, kad šis tų dalykų nepamaty-

tų. Kai tik Buda kur nors susiruošdavo keliauti, karalius įsakydavo iš pakelių išvaikyti visus elgetas. Karalius netgi liepė iš rūmų sodo nuolatos išgrėbti negyvus lapus. Kiekvieną naktį tarnai surinkdavo nukritusius lapus, kad Buda, iš ryto atėjęs į sodą, regėtų tik gamtos jaunatvę, tik gyvus lapus ir gyvas gėles. Jaunasis Buda niekada nebuvo matęs nuvytusios gėlės.

Sis pasakojimas apie Budą labai gražus. Sakoma, kad galiausiai Buda pamatė elgetą, seną žmogų, mirusį kūną ir sanjasiną, nes taip nusprendė dievai. Jie susirūpino, kad karaliui pernelyg gerai sekasi slėpti nuo Budos pasaulio tamsą. Dievai kalbėjo: „Jis gali nušvisti, jis gali tapti vienu šviesiausių pasaulio žmonių, bet tėvas jam trukdo." Ir tada dievai apsireiškė Budos akyse - vienas kaip elgeta, kitas kaip senas žmogus, trečias kaip numirėlis. Ir dar vienas dievas pasirodė sanjasino pavidalu.

Buda, juos pamatęs, pajuto nepasitenkinimą, išsižadėjo pasaulio ir ėmė medituoti. O elgetos buvo viskuo patenkinti. Jie net negalvojo ko nors išsižadėti.

Kai Indija buvo turtinga, meditacija domėjosi kur kas daugiau žmonių. Materialiai turtingi žmonės anksčiau ar vėliau pradeda galvoti apie vidinius dalykus, apie anapusybę. Dabar šalis nuskurdusi. Ji tokia vargana, kad nėra jokio kontrasto tarp skurdžios išorės ir skurdaus vidaus. Skurdas viduje ir skurdas išorėje - tobula harmonija. Indijos žmonių veiduose spindi pasitenkinimas, tačiau tai nėra tikrasis pasi­tenkinimas. Žmonės mano, kad skurdas daro juos dvasingus, bet jie klysta.

Taip, Indijoje skurdas šlovinamas. Štai kodėl čia esu smerkiamas - aš nevertinu jokio skurdo. Skurdas nėra dvasingumas. Skurdas yra ta prie­žastis, dėl kurios dvasingumas išnyko.

Noriu, kad visas pasaulis būtų kuo turtingesnis. Nes kuo žmogus turės daugiau turto, tuo jis bus dvasingesnis. Turtingi žmonės tiesiog turi tapti dvasingesni. Jie negali išvengti dvasingumo. Tik tada, kai taps dvasingi, jie bus iš tikrųjų patenkinti.

 

Tikras pasitenkinimas kyla tada, kai vidinis turtas susitinka su išoriniu. Tai yra harmonijos būsena. Kai vidinis skurdas susitinka su išoriniu, pasitenkinimas būna netikras. Taigi pasitenkinimas esti dve­jopas. Indijoje žmonės atrodo patenkinti, nes jų vidinis skurdas dera su išoriniu. Tai bjauri situacija. Žmonėms, kurie jaučiasi patenkinti dėl skurdo, trūksta gyvybingumo. Jų pasitenkinimas kvailas, apatiškas, jų pasitenkinimas neturi skonio.

Vakarai priversti domėtis meditacija. Tai tiesiog neišvengiama. Kaip tik dėl to krikščionybė Vakaruose netenka savo pozicijų - krikš­čionybė neturi meditacijos mokslo. Tai labai vidutiniška religija. Toks pat ir judaizmas.

Kai šios religijos formavosi, Vakarai gyveno skurde. Iš skurdo Vakarai išbrido visai neseniai. Trys pagrindinės religijos už Indijos ribų - judaiz­mas, krikščionybė ir islamas - atsirado varginguose kraštuose. Todėl jos nesukūrė meditacijos technikų, meditacija buvo nereikalinga. Šios trys Vakarų religijos buvo skirtos vargšams.

Dabar Vakarai yra turtingi, bet jų religijos turtingiems žmonėms nieko negali pasiūlyti. Turtingiems žmonėms Vakarų religijos atrodo juokingos. Jos negali patenkinti jų poreikių.

O štai Rytų religijos gimė turtingose šalyse. Kai religijos formavosi, tos šalys klestėjo. Todėl dabar turtingų vakariečių žvilgsniai krypsta į Rytus. Budos sukurta religija daro jiems stiprų įspūdį. Ir dzenas daro įspūdį. Dzenas Vakaruose plinta kaip ugnis sausame miške. Kodėl taip yra? Nes šios religijos gimė turtingoje aplinkoje.

Dabartinis Vakarų psichologijos mokslas nepaprastai panašus į budizmo psichologiją. Vakarų padėtis šiandien yra tokia, kokia buvo Budos padėtis, kai jis susidomėjo meditacija. Buda buvo turtingas. Tokie patys žmonės kūrė hinduizmą ir džainizmą. Visos trys didžiosios Indijos religijos gimė turtingų žmonių aplinkoje. Ir todėl dabar tos religijos traukia turtingus vakariečius.

Indija netenka ryšio su savo religijomis. Indija nebeįstengia suprasti Budos mokymo, nes yra pernelyg varginga. Nustebsite, kai sužinosi-

-:

 

Osho

 

KAIP NUTILDYTI PROTĄ

 

5

 

te, kiek nuskurdusių Indijos žmonių dabar atsiverčia į krikščionybę. Turtingi amerikiečiai priima budizmą, priima hinduizmą, studijuoja vedantą, o patys didžiausi Indijos skurdžiai, žemiausios kastos atstovai, neliečiamieji, gręžiasi į krikščionybę. Suvokiate, kas vyksta? Krikščiony­bė traukia prie savęs neturtingus žmones. Bet ši religija neturi ateities, nes visas pasaulis anksčiau ar vėliau taps turtingas.

Aš neaukštinu skurdo ir jo nešlovinu. Žmogui reikia dvejopo turto - ir vidinio, ir išorinio. Kodėl gi ne? Mokslas kuria technologijas, kad žmonės turėtų išorinio, materialaus turto. Religijos irgi turi su­kūrusios savų technologijų, kurios gausina vidinį žmonių turtą. Joga, tantra, daoizmas, sufizmas, chasidizmas - visa tai yra technologijos, kurios daro mūsų vidų turtingesnį.

Štai jums pasakojimas. Pagrindinis jo herojus viską, kas jam nu­tikdavo, priimdavo kaip dieviškosios valios apraišką. Todėl su viskuo susitaikydavo, nes prieštarauti dieviškajai Apvaizdai, jo supratimu, negalima.

Jam gyvenime nesisekė, bet žmogelis niekada nesiskundė. Jis buvo vedęs, tačiau žmona pabėgo su tarnu. Jo dukterį suvedžiojo ir paliko vienas niekšelis, o sūnų nulinčiavo minia. Paskui sudegė jo ūkiniai pastatai, uraganas sugriovė namus, liūtys nuniokojo pasėlius, o visą likusį turtą iš jo atėmė bankas. Po kiekvieno tokio smūgio žmogus atsiklaupdavo ir tardavo: „Dėkoju, Visagalis Dieve, už Tavo begalinį gailestingumą."

Netrukus jis visiškai tuščiomis kišenėmis, bet vis dar atsidavęs dieviškajai valiai, atsidūrė vargšų prieglaudoje. Vieną dieną prieglaudos prižiūrėtojas išsiuntė jį kaupti bulvių. Kai dirbo lauke, užėjo audra ir į jį trenkė žaibas. Žmogelio kauptukas nuo karščio išsilydė, beveik visi drabužiai sudegė, barzda nusvilo, nugaroje ugnis išdegino ženklą, panašų į tokį, kuriuo kaimynas ženklino savo karves. Žaibo smūgio būta tokio stipraus, kad žmogus net perskriejo per spygliuotos vielos tvorą ir neteko sąmonės.

 

Kai atsigavo, atsiklaupė ant kelių, sudėjo delnus, pakėlė akis į dangų ir suvapėjo: „Ak, Dieve, visa tai jau darosi net per daug juokinga!" Žmogelis pagaliau suprato, kad už savo gyvenimą atsako pats.

Panaši situacija ir Rytuose. Žmonėms sunku, bet jie už tai Dievui dėkoja. Galiu tik pakartoti: „Visa tai jau darosi net per daug juokinga!" Juk iš tiesų visiškai nėra už ką dėkoti. Rytai nepaprastai nuskurdę, Rytai serga ir badauja. Už ką jie dėkoja? Rytuose žmonės pamiršo, kad už savo gyvenimą atsako patys, o ne Dievas. Jie nedaro nieko, kad jų būsena pasikeistų.

Rytai negali medituoti. Rytai gyvena beveik nesąmoningą gyve­nimą. Jie pernelyg alkani, kad įstengtų medituoti, pernelyg nuskurdę, kad galėtų melstis. Žmonėms pirmiausia reikia duonos, reikia stogo virš galvos, drabužių, jiems reikia visai paprastų dalykų. Kai į Indiją atkeliavo krikščionių misionieriai ir ėmė čia kurti ligonines, kai jie ati­darė pirmąsias mokyklas, žmonėms tai padarė stiprų įspūdį. Jiems toks misionierių elgesys pasirodė labai dvasingas. Kai kalbu apie meditaciją, jų mano kalbos nedomina. Maža to, jie puola prieštarauti: „Argi čia dvasingumas, ką jūs mums skelbiate?"

Puikiai juos suprantu - juk jiems reikia duonos, pastogės, apsireng­ti. Tiems žmonėms bloga ir jie kenčia. Bet jų kančios priežastis - jų protas. Štai kaip viskas yra iš tikrųjų: jiems reikia maisto ir drabužių, jiems reikia geresnių narnų, geresnių kelių, kita vertus, jie garbina skurdą. Jie įsprausti į kampą, patekę į spąstus. Rytai dar medituoti negali. Jiems pirma reikia įgyti technologijų, kad išorinis gyvenimas bent kiek pagerėtų. Vakarams reikia religinių technologijų, o Rytams trūksta mokslinių technologijų.

Aš esu už vieningą pasaulį, kad Vakarai galėtų patenkinti Rytų poreikius, o Rytai - Vakarų poreikius. Vakarai labai ilgai gyveno ats­kirai nuo Rytų. Nėra jokios priežasties, kodėl ta atskirtis turėtų išlikti. Rytai nebeturi būti kaip Vakarai, o Vakarai neturi mėgdžioti Rytų.

5 i

 

Osho

 

Pasiekėme kritinį momentą, kai visas pasaulis gali susivienyti. Tai turi įvykti, antraip pasaulis neišgyvens.

Atskirų nacijų epocha pasibaigė. Mes negalime likti susiskaldę. Senų politikų laikas praėjo. Artėjame prie kitokio pasaulio. Jis bus nepaprastas. Prasidės naujas žmonijos gyvavimo etapas, atsiras daugybė naujos energijos.

Rytai turi savų lobių- tai religinės technologijos. O Vakarų lobiai yra mokslinės technologijos. Jei abu lobiai susitiks vienoje vietoje, mūsų pasaulis taps rojumi. Pirmą kartą mes galime čia sukurti rojų ir, kad tai įvyktų, atsakingi esame tik patys.

Aš esu už vieningą pasaulį, už vieningą žmoniją ir už visiškai vie­ningą mokslą, kuris sujungs vidinį pasaulį su išoriniu. Tai bus mokslo ir religijos susitikimas. Būtent šitai aš pabrėžiu, kai bendrauju su jumis. Mano mokyme Rytai susitinka su Vakarais. Čia yra įsčios, kur bus pradėta ir kur užgims nauja žmonija.

 

 

 

KŪNO IR SIELOS ATSKIRTIES GYDYMAS

AŠ NESKIRSTAU MŪSŲ BŪTIES į materialią ir dvasinę sferas. To­kia dichotomija pasenusi. Tikrovė yra viena. Materija yra jos regimoji forma, o dvasia - neregimoji. Toks ir žmogus - jį sudaro kūnas ir siela. Kūnas negali egzistuoti be sielos, o siela be kūno.

Tačiau siela nuo kūno yra atskirta. Tai įvyko seniai praeityje ir dabar ši atskirtis guli ant žmonių širdies kaip sunki našta. Atskirtis, skilimas yra schizo. Iš čia kilęs šizofrenijos ligos pavadinimas. Žmonija skilusi, jos būsena šizofreniška. Šizofrenija yra apėmusi visą žmoniją. Per pasaulio istoriją pasitaikė vos vienas kitas, kuriam pavyko išvengti šizofreniškos būties. Tokių žmonių pasitaiko labai retai. Toks buvo Jėzus, toks buvo Buda, Mahavyra, Sokratas, Pitagoras, toks buvo Laozi.

Aš pats nematau jokio skirtumo tarp dvasinės ir materialios sferų. Galite būti labai dvasingi ir puikiai gyventi materialiame pasaulyje. Jūsų gyvenimas bus džiaugsmingesnis, jame bus daugiau estetikos, patys būsite jautresni. Tada materialiame pasaulyje gyvensite be įtampos, jūsų neslėgs sielvartas ir nerimas.

Yra toks pasakojimas. Kartą pas Budą atėjo žmogus ir paklausė: „Pasaulyje tiek sumaišties, žmonių gyvenimas toks varganas, kaip tu gali čia tyliai sėdėti ir džiaugtis?"

 

 

Osho

 

KAIP NUTILDYTI PROTĄ

 

 

 

Buda jam atsakė: „Jeigu kas nors susirgo karštine, argi gydytojas turi atsigulti šalia jo ir drauge su juo kentėti? Negi gydytojas iš atjautos taip pat turi susirgti? Ar jis tokiu būdu bent kiek padėtų ligoniui? Sirgo vienas žmogus ir štai jau serga dviese - kam nuo to geriau? Kad padėtų ligoniui, gydytojas neturi susirgti pats. Kuo gydytojas bus sveikesnis, tuo geriau ligoniui, tuo daugiau pagalbos jis sulauks."

Todėl aš nesakau, kad mes neturime stengtis padaryti materialaus pasaulio geresnio. Tegu dvasingi žmonės dirba pasaulio labui, tegu kovoja su bado problema, su skurdu, su žmonių išnaudojimu, tegu kovoja, kad geresnė būtų ekologinė padėtis, tegu kovoja už laisvę. Kuo žmonės bus dvasingesni, ramesni, kuo jų galvose bus mažiau sumaišties, tuo jų darbas bus veiksmingesnis. Dvasingi žmonės ramiau mąsto ir jų veiksmai grakštesni. Tad jeigu suprasite savo vidinę esybę, drauge nepaprastai padėsite kitiems žmonėms.

Aš nesu spiritualistas įprasta prasme ir nesu įprasta prasme mate­rialistas. Materialistas buvo Karlas Marksas, taip pat senovės graikas Epikūras, materialistinė buvo čarvakos filosofijos sistema Indijoje. Materialistų būta ir daugiau. Jie visi kalbėjo, kad tikra yra tik materija, o sąmonė - tai šalutinis reiškinys, kuris savos būties neturi. Dar buvo tokių žmonių kaip senieji Indijos filosofai Šankara ir Nagardžuna, kurie kalbėjo atvirkščiai - esą egzistuoja tik dvasia ir tik dvasia yra tikra, o kūnas netikras, kūnas - tai maja, kūnas - tai šalutinis dvasios produktas, kuris neturi jokios savos būties.

Manau, abi stovyklos yra pusiau teisios ir abi pusiau klysta. O pusė tiesos kelia kur kas didesnį pavojų nei visas melas. Visas melas netgi savotiškai gražus, bet pusė tiesos yra bjauru. Bjauru ir pavojinga. Tai lyg kas perpjautų žmogų į dvi dalis. Dalyti žmogų pavojinga, nes žmogus yra organiška visuma. Tačiau būtent tai ir buvo daroma ištisus amžius. Daroma ir dabar, toks yra žmonių mąstymas, taip jiems beveik įkalta į galvas.

Aš nepriklausau jokiai mokyklai. Nesu nei materialistas, nei va­dinamasis spiritualistas. Mano požiūris holistinis, aš matau visumą.

 

Esu įsitikinęs, kad žmogus yra ir dvasinė, ir materiali būtybė. Čia net šių žodžių nereikėtų. Bet aš sakau „dvasinis" ir „materialus", nes šie žodžiai buvo sakomi visada. Iš tikrųjų žmogus yra psichosomatinė būtybė. Negalima sakyti, kad žmogų sudaro ir materialus, ir dvasinis pradas, nes žodelytis ir sukuria dualumą. Tarp „materialus" ir „dvasinis" neturi būti jokio žodžio, netgi brūkšnelis čia netiktų. „Materialus" ir „dvasinis" turėtų būti vienas žodis.

Dvasinis pradas yra jūsų būties centras, o materialus pradas sudaro jūsų būties periferiją. Periferija negali egzistuoti be centro, o centro nebus, jei nebus periferijos. Jeigu jūsų centras gražus, periferija irgi bus graži, jeigu graži periferija, ir centras bus gražus. Centras daro poveikį periferijai, o ši veikia centrą.

Kartą kalbėjosi du mistikai. Vienas pasakė: „Turėjau tokį mokinį ir labai stengiausi, kad jis nušvistų, bet nesugebėjau to padaryti." Kitas mistikas paklausė: „Kaip tu tai darei?" — „Mokiau jį kartoti mantras, žiūrėti į šventus simbolius, kvėpuoti smilkalų aromatu ir ilgai medituo­ti", - atsakė pirmasis. „Gal jis ką nors pasakė, gal davė kokią užuominą, kodėl jam nepavyko išplėsti sąmonės?" - toliau klausinėjo kitas mistikas. „Ne, jis nedavė jokių užuominų. Tiesiog vieną dieną atsigulė ir numirė. Tiesa, prieš mirdamas uždavė man klausimą, kuris su visa ta situacija neturėjo nieko bendra. Jis paklausė, kada jam duos valgyti."

Mano dvasingumas kitoks nei to mistiko. Esu hedonistas, kokie buvo čarvakos šalininkai, esu materialistas kaip Epikūras, esu spiritua­listas kaip Buda ir Mahavyra. Esu beužgimstanti visiškai nauja vizija.

KAIP NUTILDYTI PROTĄ

 

 

 

MEDITACIJA -TAI PATS GYVENIMAS, O NE PRAGYVENIMO PRIEMONĖ

ŽMOGUS GYVENIME TURI ką nors veikti. Vienas yra stalius, kitas - karalius, dar kas nors yra verslininkas, o kas nors - karys. Tai yra veikla, leidžianti žmonėms užsidirbti pragyvenimui. Jiems reikia pirkti duonos, sviesto, reikia mokėti už būstą. Bet veikla nepaliečia jūsų vidinės būties. Veikla - tik būdas pragyventi šiame pasaulyje. Veikla nėra gyvenimas.

Meditacija yra gyvenimas, o ne veikla. Su veikla meditacija neturi nieko bendra. Meditacija turi bendra su jūsų vidine būtimi. Veikla būties nepaliečia, verslas būties nepaliečia. Jeigu paliestų, negalėtumėte medituoti, jums būtų neįmanoma tapti sanjasinais, jūs vis skaičiuo­tumėte ir skaičiuotumėte. Tie, kas skaičiuoja, yra bailūs, jie per daug galvoja ir negali atlikti jokio šuolio.

Meditacija yra šuolis. Iš pradžių tai šuolis nuo galvos į širdį, o paskui - nuo širdies į būtį, į vidinę esybę. Jūs nyrate vis giliau ir giliau į save ir galiausiai patenkate ten, kur skaičiavimai nereikalingi, kur nebesvarbi tampa logika, kur nepasiekia net sumaniausias protas.

Protas iš tikrųjų nėra išmintis. Protas — tik varganas išminties pa­kaitalas. Žmonės, kuriems trūksta išminties, moka būti protingi. Bet

 

išmintingiems žmonėms nereikia atrodyti protingiems. Jie yra nekalti, jie negudrauja ir nebando nieko apgauti.

Jeigu esate verslininkai, viskas gerai. Jėzus buvo staliaus sūnus, jis padėjo savo tėvui apdirbti medieną, bet galiausiai tapo medituotoju, tapo Kristumi, tapo Buda. Jeigu staliaus sūnus tapo Buda, kodėl Buda negalite tapti jūs?

Didis indų poetas Kabyras buvo audėjas. Tą darbą jis dirbo visą gyvenimą. Net kai jau buvo nušvitęs, vis tebeaudė ir jam tai patiko! Daug kartų mokiniai bandė įtikinti Kabyrą mesti darbą, su ašaromis akyse jie kalbėjo: „Tau nebereikia daugiau dirbti, mes tavimi pasirū­pinsime. Tu jau sulaukei tokio garbaus amžiaus ir turi tiek mokinių, kodėl vargsti?"

Kabyras jiems atsakydavo: „Betgi jūs nežinote, kam skirtas mano darbas, nežinote, kam aš audžiu savo audinius. Jie skirti Dievui! Taip, mano darbas skirtas Dievui, nes man dabar kiekvienas žmogus yra Dievas. Darbas yra mano malda."

Jeigu Kabyras tapo Buda ir tęsė savo darbą, argi negalite Buda tapti ir jūs?

Bet veikla neturi paliesti jūsų esybės, jūsų būties. Ji turi likti išo­rėje. Veikla — tai tik vienas iš būdų, leidžiantis pragyventi. Kai vakare uždarote savo parduotuvę, verslą pamirškite, veiklą išmeskite iš galvos. Nesineškite parduotuvės galvoje namo. Kai esate namie su savo žmona ir vaikais, verslininkai nebūkite. Tai bjauru. Jūsų esybę nudažo jūsų išorinė veikla. Veikla - paviršutiniškas dalykas. Būtis turi viršyti vei­klą. Turite sugebėti pastumti veiklą į šalį ir įžengti į būties pasaulį. Tą padaryti padeda meditacija.

Yra toks pasakojimas apie vestuvių tarpininką. Jis bandė sutuokti verslininką su jauna, gražia mergina. Jie vienas kito dar nebuvo matę ir verslininkas ėmė reikalauti: „Prieš pirkdamas naują partiją prekių, aš visada patikrinu bandomąjį pavyzdį, taigi ir dabar, prieš vesdamas šią merginą, noriu ją išbandyti." Vedybų tarpininkas atsakė, kad ji yra

6O

 

Osho

 

KAIP NUTILDYTI PROTĄ

 

 

 

padori moteris ir jokiu būdu nesutiks su tokiomis sąlygomis, o versli­ninkas tada pareiškė, kad tokiu atveju vestuvių nebus.

Vedybų tarpininkas nuėjo pas merginą ir apimtas nevilties jai tarė: „Radau puikų jaunikį su krūva pinigų, bet jis yra gudrus verslininkas ir pirmiau norėtų nuotaką išbandyti." Mergina atsakė: „Aš irgi esu gudri verslininkė. Taigi pabandyti prekės jis negaus, bet aš galiu papasakoti, kaip ji atrodo."

Jeigu būsite štai tokie verslininkai, medituoti jums bus sunku. Verslininkai gyvena savame pasaulyje, jie labai žemiški.

Dar vienas pasakojimas. Į prašmatnų barą užėjo svečias ir užsisakė butelį alaus. Barmenas padavė butelį, o klientas jam ištiesė vieną dolerį. Barmenas paėmė banknotą ir atidavė devyniasdešimt centų grąžos. Svečias labai nustebo, kad tokiame bare alus kainuoja tik dešimt centų, ir paklausė, kiek kainuoja kiaulienos kepsnys su ryžiais. „Penkiolika centų", - atsakė barmenas. Svečias išplėtė akis: „Nieko nesuprantu! Kaip jūs galite taip pigiai viską pardavinėti?!" Barmenas jam atsakė: „Klausyk, žmogau, aš čia tik dirbu, o šeimininkas dabar yra antrame aukšte. Jis ten išdykauja su mano žmona, o aš čia išdykauju su jo restoranu."

Yra žmonių, kurių protas visada funkcionuoja verslo režimu. Visose dimensijose šie žmonės elgiasi kaip verslininkai. Jeigu esate tokie verslininkai, meditacija ne jums. Meditacija skirta lošėjams. Tai žmonės, kurie rizikuoja, kurie gali atsisakyti visko dėl nieko. Taip, būtent dėl nieko, nes meditacija yra niekuma. Tačiau tie, kas pasiekia meditacijos niekuma, drauge patiria Dievo pilnatvę. Jūsų niekuma yra Dievo pilnatvė. Tampate niekuo ir staiga į jus nusileidžia didžiulė gausa, jus perpildo Dievas. Jumyse atsiveria nauja erdvė, o jūs esate jos šeimininkai, pasiruošę priimti didį svečią.

Bet jeigu nuolatos skaičiuojate, niekumos nepasieksite, visko dėl nieko neatsisakysite. Jūs vis skaičiuosite ir kiekvienas jūsų judesys bus

 

labai atsargus. Tada meditacija ne jums. Jums reikalingas koks nors seno tipo tradicinis pseudomokytojas. Jis nuramins jus ir paguos, pa­aiškins, kad galite būti ir verslininkai, ir turėti sąskaitą rojaus banke. Būkite dosnūs, duokite pinigų labdarai, aukokite vargšams, remkite bažnyčias ir sinagogas, remkite mokyklas ir ligonines ir po mirties jums bus atlyginta - štai ką sako šie mokytojai. Tiesiog darykite gerus darbus, kokius įstengiate daryti. Jeigu išnaudojate žmones, jeigu vis imate iš jų, aišku, tam tikrą dalį galite jiems grąžinti. Galite šiek tiek duoti bažnyčiai, šiek tiek paaukoti labdaros organizacijoms, truputį sušelpti vargšus ir vieta danguje esą jums bus rezervuota.

Nebūkite kvaili - taip pigiai dangaus nenusipirksite! Iš tikrųjų netgi tokios vietos kaip dangus nėra. Tiksliau, dangus - jūsų viduje. Ten nepadės patekti jokia labdara. Bet kai tą vietą pasiekiate, visas gyvenimas tampa labdara. Visas gyvenimas tampa atjauta.

Būkite verslininkai, bet kelias valandas per dieną tą pamirškite. Nesakau, kad turėtumėte atsisakyti savo įprasto gyvenimo. Bet aš noriu pranešti, kokios alcheminės priemonės padės jums paprastą gyvenimą transformuoti į nepaprastą. Jei turite parduotuvę, būkite verslininkai parduotuvėje, bet namie tokie nebūkite. Būdami namie retkarčiais pa­mirškite ir namus, pamirškite žmoną, vaikus. Kelias valandas praleiskite tik su savimi. Nerkite į save, nugrimzkite į savo esybę, džiaukitės savimi, mylėkite save. Pamažėle suvoksite, kad džiaugsmas kyla iš vidaus, o ne iš išorinio pasaulio. Jūs užuosite savo vidinį aromatą, pajusite vidinį žydėjimą. Tai ir yra meditacija.

Jūs ramiai sėdite ir visiškai nieko nedarote, o kol sėdite, tyliai ateina pavasaris ir niekieno neraginama ima augti žolė. Tad tyliai sėdėkite ir laukite pavasario. Jis ateis, jis visada ateina. Kai pavasaris ateis, suža­liuos žolė. O jus visai be jokios priežasties apims didis džiaugsmas. Džiaugsmas kils iš vidaus. Pasidalykite juo su žmonėmis! Tai bus jūsų vidinė labdara, tikroji vidinė vertybė.

Kai jau būsite tapę medituotojais, netoli bus ir sanjasos pakopa. Mano sanjasa - tai gyvenimas paprastame pasaulyje. Bet gyventi turite

-

 

Osho

 

KAIP NUTILDYTI PROTĄ

 

 

 

taip, kad pasaulis jūsų nevaldytų. Turite būti transcendentiški, jūs gy­venate pasaulyje, bet esate virš jo šiek tiek pakilę. Tai yra mano sanjasa. Ji kitokia nei senoji sanjasa, kai žmogus turėjo palikti savo namus, savo žmoną, vaikus ir keliauti į Himalajus. Tai visiškai nepadėdavo. Daug žmonių pasitraukdavo į Himalajus, bet jie ten su savimi nusinešdavo ir savo kvailą protelį. Himalajai jiems nepadėdavo, maža to, žmonės naikino Himalajų grožį, štai ir viskas. Kaip jums galėtų padėti Hima­lajai? Žinoma, galite pasitraukti iš šio pasaulio, bet jūsų protas liks. Kad ir kur nukeliautumėte, protas aplink jus sukurs tokį patį pasaulį, kokiame gyvenote pirmiau.

Štai jums pasakojimas. Kartą vienas mistikas, jau gulėdamas mir­ties patale, pasikvietė pagrindinį savo mokinį. Šis labai apsidžiaugė mokytojo parodytu dėmesiu. Buvo susirinkusi didelė minia sekėjų, bet mokytojas pasikvietė būtent jį - tikriausiai dabar jam bus atskleista kokia nors didelė paslaptis, apie kurią mokytojas iki šiol dar niekam nieko nesakė. „Mokytojas paskirs mane savo įpėdiniu!" — nusprendė mokinys.

Kai mokinys priėjo prie mokytojo lovos, šis tarė: „Pasakysiu tau tik vieną dalyką. Tą patį man prieš mirtį pasakė mano mokytojas, bet aš buvau toks kvailas, kad jo nepaklausiau, aš netgi nesupratau, ką jo žodžiai iš tikrųjų reiškė. Bet dabar, turėdamas tokią gyvenimo patirtį, aš jau žinau, kad mokytojas buvo teisus, nors anuomet man jo žodžiai nuskambėjo absurdiškai."

Mokinys ėmė maldauti, kad mokytojas jam tuos žodžius pasakytų. „Aš įvykdysiu viską, ką tu man perduosi", - pridūrė jis. Mokytojas tada jam tarė: „Paslaptis labai paprasta: niekada nelaikyk namuose katės..." Mokinys dar norėjo paklausti, kodėl negalima turėti katės, bet mokytojas numirė.

Mokinys baisiai sutriko - juk mokytojas jam pasakė visišką kvai­lystę! Kas jam galėtų paaiškinti mokytojo žodžius? Jis ėmė kalbinti kaimo senolius: „Kaip man suprasti šią žinią? Juk joje yra kažkokia

 

slapta prasmė?" Pagaliau vienas senas kaimo gyventojas jam papasakojo tokią istoriją:

„Tą žinią tavo mokytojui perdavė jo mokytojas, bet tavo mokytojas tada dar buvo jaunas ir net nepasidomėjo, ką tai reiškia. O tu smalsus ir tau įdomu. Taigi papasakosiu tau visą istoriją. Tavo mokytojas anuomet gyveno miško trobelėje ir turėjo tik du apsiaustus — tai buvo visi jo drabužiai. Bet jam tuos apsiaustus vis sugrauždavo žiurkės. Ir tada jis eidavo į kaimą prašyti žmonių naujų drabužių. Kaimiečiai duodavo du kitus apsiaustus, bet po kiek laiko juos vėl sugadindavo žiurkės. Maždaug kas mėnesį kaimiečiai turėdavo aprūpinti tavo mokytoją drabužiais. Žmonėms tai buvo per sunki našta ir jie pasiūlė mokytojui įsigyti katiną—esą šis išgaudys žiurkes ir drabužių niekas nebegrauš. Tai buvo labai logiškas patarimas, ir mokytojo trobelėje atsirado katinas. Katinas išgaudė žiurkes, bet prasidėjo naujos bėdos. Kai žiurkių nebe­liko, katinas ėmė badauti. Ištisas dienas jis trindavosi apie mokytojo kojas ir miaukdavo. Jam reikėjo pieno ir jis trukdė mokytojui medi­tuoti. Tavo mokytojas nuėjo į kaimą ir papasakojo, kas atsitiko. Tada kaimiečiai jam davė karvę - ši išmaitinsianti ne tik katiną, bet ir jį, tad jam nereikėsią kiekvieną dieną eiti į kaimą prašyti maisto.

Tavo mokytojui idėja patiko ir jis parsivedė namo karvę... ir štai tada prasidėjo! Karvei reikėjo žolės, todėl kaimiečiai iškirto plotelį miš­ko, kad ten galėtų augti žolė, jie taip pat pasėjo kviečių. Tavo mokytojas gavo dar vieną rūpestį - lauką reikėjo prižiūrėti, kviečius ir žolę laistyti. Daugybė darbo! O kada medituoti, kada skaityti šventraščius? Jis nuėjo į kaimą ir papasakojo apie šią naują problemą — jam nebeliko laiko medituoti. Kaimiečiai jam atsakė: „Čia gyvena viena našlė. Paimk ją į mišką, kad negundytų mūsų vyrų. Ji jauna ir stipri, tad galės laistyti pasėlius, prižiūrėti karvę ir katiną, ji tau gamins maistą. Be to, yra labai religinga ir tau nė kiek netrukdys."

Toliau įvykių seka buvo visai logiška. Tavo mokytojas parsivedė į trobelę moterį. Ji ėmė tvarkyti namus, paskui pradėjo rūpintis juo, netgi išmoko masažuoti jam kojas... na, ir įvyko, kas turėjo įvykti -

64

 

Osho

 

KAIP NUTILDYT! PROTĄ

 

 

 

jiedu susituokė ir atsirado vaikų. O vaikų Indijoje šeimos augina daug. Tuzinas vaikų Indijos šeimoje yra minimumas. Bet meditacija šeimoje dingo, sanjasino neliko. Tavo mokytojas prisiminė tą visą istoriją tik prieš pat mirtį. Ir dar jis prisiminė, kad tą pamokymą buvo gavęs iš savo mokytojo: „Saugokis kačių!" Mokytojas perspėjo tave, kad jei žengsi vieną klaidingą žingsnį, klaidingas bus visas tavo kelias. Be to, kad ir kur eitum, tavo protas visada bus su tavimi."

Kartą su dviem draugais nukeliavau į Himalajus, į pačią jų gilumą. Eidami kalnų takeliu aptikome urvą. Šis buvo tuščias ir atrodė visai jaukiai, taigi nusprendėme jame pernakvoti. Bet iš ryto į vidų įsiveržė žmogus, apsirengęs atsiskyrėlio skarmalais, ir suriko: „Eikite lauk iš čia! Tai mano urvas!" Aš jam atsakiau: „Kaipgi tas urvas gali būti tavo? Jis yra natūralus, negali pasisavinti, neturi į jį jokių teisių, ne tu jį pa­darei. Matau, kad esi atsižadėjęs pasaulio, atsižadėjęs namų, žmonos ir vaikų, taip pat pinigų. Tu atsižadėjai visko, tu nieko neturi, o dabar man pareiški, kad urvas yra tavo, ir nori mus iš čia išvaryti! Tas urvas yra niekieno!"

Labai supykęs atsiskyrėlis atrėžė: „Jūs manęs nepažįstate! Jūs neži­note, koks aš pavojingas! Negausite šito urvo! Aš čia gyvenu jau trylika metų ir gyvensiu toliau!"

Pakartojome, kad urvas ne jo. Provokavome jį, kiek galėjome. Jis visas degė, buvo pasiruošęs kovoti, buvo pasiryžęs žudyti! Tariau jam: „Palūkėk, mes išeisime. Tik norėjome tau parodyti, kad tavo protas nė kiek nepasikeitė. Tu čia tūnai trylika metų, bet mąstai taip pat, kaip mąstei gyvendamas pasaulyje. Sakai, kad tas urvas tavo, nes gyveni jame trylika metų. Betgi tu neatsinešei jo į šį pasaulį, kai gimei, ir neišsineši, kai mirsi. Mes čia visai neketiname likti amžinai. Pernakvojome vieną naktį ir išeisime. Esame paprasti keliautojai, o ne vienuoliai. Bet mes pamatėme, kokie kvaili žmonės gyvena šiose vietose. O tu esi iš jų visų pats kvailiausias!"

 

Taigi jūs galite atsižadėti pasaulio, tačiau liksite tokie patys. Atsi­žadėję pasaulio, sukursite naują pasaulį, bet jis bus toks pat, nes jūsų prote lieka seno pasaulio modelis. Reikia kalbėti ne apie pasaulio atsi­žadėjimą - turite atsižadėti seno proto, turite pradėti naujai mąstyti. Tą pasiekti padės meditacija.

TIKSLAS YRA PALAIMA, O PRIEMONĖ MEDITACIJA

PALAIMA YRA GYVENIMO TIKSLAS, o meditacija - priemonė šiam tikslui pasiekti. Meditacija yra kelias, o palaima - kelio pabaiga. Meditacija yra tiltas, meditacija - valtis, kuri jus nuplukdys į kitą krantą. Jeigu nebūtų meditacijos, niekas nesužinotų, kas yra palaima.

Palaima nėra koks nors malonumas. Malonumas - tai fiziologinis, cheminis reiškinys, jis labai trumpas ir paviršutiniškas. Seksualinis orgazmas yra malonumas. Vieną akimirką jūs esate pasaulio viršūnėje, bet tik vieną akimirką. Kai ji praeina, įsibrauna gilus liūdesys, užpuola depresija. Žmonės po sekso tuojau pat užmiega - tai yra būdas pabėgti nuo liūdesio.

Net gyvūnai po sekso jaučia liūdesį. Stebėkite juos, kai poruojasi. Jokios ekstazės, jokio džiaugsmo, tik išsisklaidžiusios iliuzijos. Tai yra gamtos gudrybė. Gamta jus apgaudinėja. Jos tikslas - kad gyvos būtybės pratęstų giminę, ir tam tikslui ji sugalvojo gudrybę. Ta gudrybė - tai momentinis seksualinis malonumas. Kad patirtumėte šį malonumą, esate pasiruošę pratęsti giminę. Jei nebūtų malonumo, visas jūsų sek­sualinis aktyvumas atrodytų nei šiaip, nei taip. Seksas taptų panašus į jogos ar gimnastikos judesius. Tai būtų juokinga.

 

KAIP NUTILDYTI PROTĄ                                                                                                     67

Bet jūs patiriate malonumą ir dėl tos akimirkos esate pasiruošę daryti bet kokias kvailystes. Bet tai yra tik fiziologinis, cheminis reiš­kinys, tai hormonai. Jis negali būti gilus, nes ir fiziologija nėra gilus dalykas.

Palaima nėra netgi laimė. Jūsų vadinamoji laimė yra psichologinis reiškinys. Kartais jūs pasijuntate pakylėti, jūsų ego tampa patenkintas ir tą būseną vadinate laime. Jus išrenka šalies prezidentu ir jūs pasijuntate laimingi, nes jūsų ego patenkino savo troškimą—konkurentai nugalėti, tikslas pasiektas. Arba praturtėjote, įgijote daugiau valdžios, prestižo, šlovės... bet greitai jus apima nuovargis, laimės nelieka.

Sėkmės lydimi žmonės žino, kad visa tai labai vargina. Jie patys yra patyrę, kaip galų gale turtas nuvilia, tačiau netgi negali apie tai prabilti, nes tada visuomenė išvadins juos kvailiais ir išjuoks. Jie visą gyvenimą kaupė turtą ir štai dabar pasako, kad yra nusivylę - iš tikrųjų atrodytų kvailai.

Mahavyra ir Buda atsižadėjo savo karalysčių ir jie buvo iš tiesų drąsūs žmonės. Atsižadėjimas reikalauja daug drąsos. Tik drąsus žmogus išdrįs pripažinti tokį faktą: „Buvau kvailas ir iki šiol gyvenau kvailai." Tačiau ego to pripažinti nenori, ego verčiau gyvens iliuzijoje, bet tiesos nepasakys. Todėl jūsų veidus puošia šypsenos, bet viduje jūs verkiate, viduje didelis sielvartas.

Laimė - tai patenkinto ego būsena, bet palaima yra visiškai kitoks reiškinys. Palaima - ne malonumas. Palaima nėra fiziologinis dalykas. Palaima nėra ego pasitenkinimas. Netgi atvirkščiai - palaimoje ego išsi­skaido, jūsų atskira esybė susilieja su visuma. Tam ir yra skirta medita­cija-jūs ištirpstate, pamirštate, kad esate atskiros esybės, ir prisimenate visumą. Mistikas Georgijus Gurdžijevas meditacijos procesą vadino „savęs prisiminimu" ir buvo visiškai teisus — meditacija yra prisiminimas. Buda irgi sakė, kad meditacija yra „teisingi prisiminimai".

Mes ir visuma esame viena, bet mums atrodo, kad mes nuo jos atsiskyrę. Iš tikrųjų esame neatskiriami. Net jei manome, kad nuo visumos egzistuojame atskirai, nuo jos dėl to neatsisiejame. Mums tik

- -.

 

Osho

 

reikia prisiminti savo bendrumą, reikia atsisakyti klaidingos minties, esą esame atsiskyrę. Būna tokių trumpų akimirkų, kai jums pavyksta nustumti į šalį ego, kai liaujatės tapatintis su savo kūnu bei protu ir tampate tiesiog stebėtojais, tampate liudytojais, lieka tik jūsų sąmonė -toks yra pirmas meditacijos skonis. Jus apima didi palaima, ji ima plūsti į jus iš visų pusių, iš visų dimensijų. Visa jūsų vidinė tuštuma prisipildo palaimos. Tampate palaimos ežeru. Toks yra tikslas, o priemonė jam pasiekti — meditacija. Nėra kitų priemonių ir nėra kito kelio.

Tegu jus persmelkia meditacijos dvasia. Ruoškitės. Kad ir kiek ilgai reikėtų laukti, kad ir kiek kainuotų, turite būti pasirengę. Kai būnate pasirengę patirti palaimą, ji ateina visai paprastai.

 

KIEKVIENAS IŠ PRIGIMTIES YRA MISTIKAS

VIENAS DRAUGAS MANĘS PAKLAUSĖ: „Juk meditacija skirta mistikams, kodėl tu ją siūlai paprastiems žmonėms ir jų vaikams?"

Pirmiausia turiu pasakyti, kad nesu sutikęs paprasto žmogaus. Paprastas žmogus - ego pramanas. Joks žmogus nėra paprastas, kiekvie­nas unikalus, kiekvienas yra Dievo kūrinys. Kaip Dievo kūrinys gali būti paprastas? Dievas nekuria paprastų kūrinių. Kiekvienas žmogus nepaprastas ir antro tokio sukurti neįmanoma. Tokio žmogaus niekada nebuvo praeityje ir niekada nebus ateityje. Nerasite žmogaus tokio pat, kokie esate jūs.

Bet pamirškime žmones - nėra netgi dviejų vienodų gyvūnų, nėra dviej ų vienodų medžių, nėra dviej ų vienodų akmenukų ant j ūros kranto. Kad ir koks būtų Dievo kūrinys, jis nebus paprastas, jis bus unikalus.

Dievas nėra amatininkas, Dievas yra kūrėjas. Jis nestovi prie konve­jerio ir negamina žmonių lyg kokių automobilių. Vienodų automobilių, pavyzdžiui, fordų, galite prigaminti labai daug. Toks skirtumas tarp žmonių ir mašinų. Mašiną galima nukopijuoti, žmogaus nukopijuoti neįmanoma. Kai tik pabandote tą padaryti, liaujatės gerbti jo žmogišku­mą. Tai bandymai pagaminti robotą. Taip atsiranda robopatologija.

 

 

Osho

 

KAI P NUTILDYTI PROTĄ

 

 

 

Žinoma, jūs irgi pasakysite, kad meditacija skirta tik mistikams. Taip, meditacija, aišku, skirta mistikams, bet mistikai yra visi. Kiek­vienas žmogus, kai gimsta, yra mistikas. Kiekvienas žmogus slepia savyje didžią paslaptį, kurią jis turi atskleisti, kiekvienas turi didžiulį potencialą ir jį reikia realizuoti. Kiekvienas žmogus turi ateitį, kiekvienas gyvena su viltimi. Kas, jūsų supratimu, yra mistikas? Mistikas yra tas, kas stengiasi atskleisti gyvenimo paslaptį, kas keliauja į nežinomybę, kas bando įžengti į neištyrinėtas sritis. Mistikas tas, kieno gyvenimas yra nuotykis, kieno gyvenimas yra tyrinėjimas.

Taip pradeda gyvenimą kiekvienas vaikas. Jis apimtas pagarbios baimės, viskuo stebisi, jo širdyje dega troškimas tyrinėti ir pažinti pasaulį. Kiekvienas vaikas yra mistikas. Bet per savo vadinamąjį ug­dymą jūs netenkate ryšio su vidiniu mistiku ir tampate tarnautojais ar verslininkais, dvasininkais, tampate dar kuo nors. Jūs tampate ne tais, kas esate. Ir galų gale patikite savo netikrąja tapatybe.

Noriu, kad atsisakytumėte netikros tapatybės ir pažadintumėte savo vidinį misticizmą. Tą padaryti jums padės meditacija. Meditacija skirta visiems. Medituoti gali visi be jokių išimčių.

Bet vienas draugas manęs paklausė: „Juk meditacija skirta misti­kams, kodėl tu ją siūlai paprastiems žmonėms ir jų vaikams?" Kartoju, kad paprastų žmonių nėra, juolab paprastų vaikų. Vaikai iš prigimties mistikai. Juos reikia supažindinti su meditacija, kol jų nesugadino visuomenė, kol nepadarė pražūtingo poveikio sugedę žmonės, kol jų nepaveikė robotai.

Meditacija nėra ugdymo dalis ir meditacija nėra indoktrinacija. Meditacija nesusijusi su jokiu tikėjimu. Jeigu mokote vaiką tapti krikščioniu, jūs diegiate jam krikščionišką doktriną. Verčiate jį pati­kėti dalykais, kurie iš tikrųjų yra absurdiški. Sakote vaikui, kad Jėzų pagimdė nekalta mergelė — tai fundamentalus krikščionybės teiginys. Taip elgdamiesi žlugdote prigimtinę vaiko išmintį. Jeigu vaikas tokio­mis pasakomis nepatiki, jūs pykstate ir vaiką nubaudžiate, nes esate už jį stipresni. Kankinate vaiką įvairiausiais būdais. Jeigu jis vis dėlto

 

patiki, nukenčia jo prigimtinė išmintis. Vaikas jaučia, kad kalbate nesąmones, bet su jumis sutinka. Sutikęs su jūsų nesąmonėmis, vaikas pamažu kvailėja.

Jeigu mokote vaiką tapti musulmonu, jūs irgi bandote įkalti jam į galvą tūkstantį ir vieną absurdą. Tą patį darote, kai mokote vaiką hinduizmo ar bet kokios kitos dogmos. Bet jeigu mokote vaiką medi­tuoti, nesigriebiate jokios indoktrinacijos. Tiesiog pakviečiate jį patirti bemintę būseną. Bemintė būsena nėra doktrina. Bemintė būsena - tai potyris. Vaikai labai gabūs, jie dar nenutolę nuo savo šaltinio, jie dar visai arti Dievo. Dar prisimena paslaptį ir nepamiršę to pasaulio, iš kurio yra atėję. Anksčiau ar vėliau jie tą pasaulį pamirš, bet kol kas juos gaubia jo aromatas. Štai kodėl vaikai tokie gražūs, štai kodėl jie tokie grakštūs. Ar esate matę negražų vaiką?

Bet kas gi tiems gražiems vaikams atsitinka paskui? Kur jie visi dingsta? Sutikti šiame gyvenime gražų suaugusįjį - retas atvejis. Kodėl gražūs vaikai pavirsta bjauriais suaugėliais? Kokia nelaimė jiems atsi­tinka, kokia katastrofa įvyksta?

Jie ima netekti savo grakštumo tą pačią dieną, kai pradeda silpnėti jų išmintis. Pamažėle praranda natūralų ritmą ir įgimtą eleganciją, jų elgesys darosi dirbtinas. Jų juokas jau nebėra spontaniškas ir verkia jau ne spontaniškai. Jūs įstumiate savo vaikus į narvą, užvelkate tramdo­muosius marškinius, įkalinate juos.

Grandinės, kuriomis jūs supančiojate savo vaikus, labai subtilios ir sunkiai matomos. Tai proto grandinės - krikščioniško proto, hin-duistinio proto, islamiško proto. Vaikas tų grandinių nemato, bet jos verčia jį kentėti visą gyvenimą. Jūs įkalinate žmones. Jūs neuždarote jų kalėjime, bet pastatote kalėjimą aplink juos. Kad ir kur žmogus žengia žingsnį, jis yra kalėjime. Jis gali netgi nukeliauti į Himalajus, bet jo hinduistinis protas liks kartu. Ir krikščioniškas protas bus su juo. Kalėjimas jį atlydės ir į Himalajus.

Meditacija yra būdas atsigręžti į save, nusileisti į tokias savo gel­mes, kur nelieka jokių minčių, kur nėra indoktrinacijos. Meditacija

'.:

 

Osho

nėra koks nors mokymas, meditacija tik padeda suvokti, kad galite egzistuoti be minčių, galite būti be proto. Tai pati geriausia būsena ir kaip tik ji patiriama vaikystėje.

8

PLEPUSIS PROTAS

 

 

PROTAS YRA TIK BIOKOMPIUTERIS. Kai vaikas gimsta, jo pro­tas dar nesusiformavęs, jis dar nesikalba su savimi, apskritai kalbos mechanizmas dar neveikia. Kalbos mechanizmas ima funkcionuoti trečiaisiais ar ketvirtaisiais gyvenimo metais. Beje, mergaitės su savimi kalbėti pradeda anksčiau nei berniukai, jos didesnės plepės, mergaičių biokompiuteris kokybiškesnis.

Biokompiuteriui reikia nuolat teikti naują informaciją. O informa­ciją jis gauna, kai kalbamės su savimi. Jūs neprisimenate savo gyvenimo pradžios. Vyrai mintimis gali grįžti į tą laiką, kai jiems buvo ketveri metai, moterys - kai joms buvo treji. Toliau į savo praeitį prasiskverbti nepavyksta. Toliau - tuščias lapas. Jūs ten buvote, per tą laikotarpį daug kas įvyko, bet į atmintį tie įvykiai neįsirašė ir jų neprisimenate. Atmin­tis yra užfiksavusi tik tai, kas vyko po trečiųjų ar ketvirtųjų gyvenimo metų. Tai tas laikas, kai protas pradėjo vidinį dialogą.

Protas renka informaciją iš tėvų, iš mokytojų, kitų vaikų, kaimy­nų, giminių, bažnyčios - iš visur. Tikriausiai esate matę mažylį, kuris tik pradėjo kalbėti. Tada vaikai po daug kartų kartoja vis tuos pačius žodžius. Vaikus būna apėmęs didis džiaugsmas - juk pradėjo veikti naujas mechanizmas!

 

 

Osho

 

KAIP NUTILDYTI PROTĄ

 

 

 

Kai vaikai išmoksta sudaryti sakinį, tuos sakinius jie mėgsta kar­toti. Daro tą labai džiugiai. Paskui jie ima klausinėti ir beria klausimą po klausimo. Bet atsakymai jų nedomina, nerūpi jiems, ką atsakysite, todėl stenkitės į jų klausimus atsakinėti kuo trumpiau, necituokite ilgų enciklopedinių straipsnių. Vaikui jūsų atsakymai nė motais, jis tiesiog džiaugiasi savo klausimais. Pabudo naujas vaiko gebėjimas ir jis tą gebėjimą realizuoja.

Vaikas renka informaciją, jis įsimena vis daugiau žodžių. Paskui išmoksta rašyti. Šioje visuomenėje už tylėjimą niekas nemoka. Kas yra jūsų lyderiai, kas yra jūsų profesoriai, kas yra jūsų dvasininkai ir teologai, kas yra jūsų filosofai? Jie - puikūs oratoriai. Jie moka suteikti žodžiams prasmę, jie sugeba kalbėti įtaigiai ir nuosekliai, jų kalbos daro žmonėms įspūdį.

Jūs retai atkreipiate dėmesį, kad visuomenėje dominuoja iškalbingi žmonės. Galbūt jie nieko neišmano, galbūt jie nėra išmintingi, galbūt netgi nėra protingi, bet visiškai aišku viena: jie moka žaisti žodžiais. Kalbėjimas yra žaidimas ir šie žmonės žaidžia meistriškai. Ir už tai jie gauna užmokestį. Tokiu būdu jie uždirba pinigų, tokiu būdu jie ateina į valdžią, užsitikrina socialinę padėtį. Žmonės žino, kad žodžiais galima pasiekti labai daug, todėl jų galvos prisipildo žodžių ir minčių.

Protas yra biokompiuteris, bet kompiuterį galima išjungti, o proto išjungti neįmanoma - tokio jungiklio nėra. Apie jungiklį nieko nepa­sakyta. Yra pasakojimas, kaip Dievas sukūrė pasaulį, kaip jis sukūrė žmogų, bet apie jungiklį, kuriuo galima būtų išjungti protą, nepasakyta nė žodžio. Jungiklio nėra ir protas veikia nuo gimimo iki mirties.

Jūs net nustebsite, kokių keistų idėjų kartais pasiūlo žmonės, kurie išmano kompiuterius ir kurie žino, kaip funkcionuoja žmogaus smege­nys. Taigi šie žinovai tvirtina, kad jeigu išimtume smegenis iš kaukolės ir kaip nors sugebėtume palaikyti jų gyvybę, prote ir toliau vyktų vidinis pokalbis. Smegenims visai nesvarbu, kad jos jau nesusijusios su vargšu žmogumi, smegenys toliau svajoja. Jei atskirsite smegenis nuo žmogaus ir prijungsite prie kokios nors gyvybės palaikymo mašinos, protas vis

 

viena kalbės, ką nors įsivaizduos, projektuos savo mintis į išorę, ko nors bijos, su kuo nors tapatinsis. Protas visiškai nesuvoks, kad jis jau nebesusijęs su žmogumi, žmogaus jau nėra. Prie mašinos protą galima išlaikyti tūkstančius metų ir visą tą laiką jis pliurps bei kalbės vis apie tuos pačius dalykus, nes naujų dalykų jis išmokti jau nebegalės. O jeigu protą kaip nors išmokytume naujų dalykų, ir juos imtų kartoti.

Mokslininkų sluoksniuose paplitusi nuomonė, kad žmonija patiria didelį nuostolį, kai su genialiu žmogumi, pavyzdžiui, su Einšteinu, drauge miršta jo smegenys. Jeigu sugebėtume persodinti smegenis į kitą kūną, jos galėtų funkcionuoti toliau. Tada būtų visai nesvarbu, ar Einšteinas gyvas, ar ne - jo smegenys, tai yra protas, toliau mąstytų apie reliatyvumo teoriją, apie žvaigždes ir visa kita. Juk žmonės prieš mirtį kartais atiduoda savo organus, vadinasi, galėtų atiduoti ir smegenis. Jeigu jų smegenys ypatingos, jeigu smegenys labai kvalifikuotos, gaila jų netekti, jas geriau persodinti. Einšteino smegenis būtų galima įdėti į kokio nors idioto kaukolę ir idiotas apie tai net nesužinotų, nes iš karto imtų mąstyti kaip Einšteinas. Reikia žmogų tiesiog užmigdyti ir įdėti jam kitas smegenis. Atsibudęs jis nė neįtars, kas atsitiko!

Bet naujas protas vis tiek kalbės su savimi, jis tęs savo seną vidinį dialogą, nes taip yra išmokytas. Mūsų edukacijos sistema ydinga, nes ji domisi tik viena proceso dalimi - kaip panaudoti protą. Edukacijos sistema nemoko, kaip protą sustabdyti, idant jis atsipalaiduotų. Dabar jūsų protas dirba be paliovos. Yra aktyvus net tada, kai miegate. Protas nežino, kas yra miegas. Jis veikia nuolat, taigi nesustodamas funkcio­nuoja septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt metų.

Bet mes galime išmokyti protą medituoti - štai ką noriu jums pa­brėžti. Vis dėlto įmanoma įstatyti į protą jungiklį ir šį pasukę mes protą nutildytume. Kai protas nereikalingas, mes jį tiesiog išjungiame. Taip, tai įmanoma! Tada gautumėte dvejopą naudą. Pirma, nurimtumėte ir panirtumėte į tylą - tos būsenos dar nesate patyrę. Tada pažintumėte save, nes kol protas plepa, to padaryti neįmanoma. Ir antra, pailsėtų pats protas. Pailsėjęs protas veiktų geriau ir sumaniau.

76

 

Osho

 

KAIP NUTILDYTI PROTĄ

 

77

 

MEDITACIJA UŽIMTIEMS ŽMONĖMS

leidžia atsinaujinti. Užuot pavargusios, jūsų akys vis labiau at­sipalaiduos, bus gyvybingesnės, prisipildys daugiau energijos.

Suraskite erdvę

Mums visiems reikia erdvės. Kaskart kai žmonės kėsinasi j šią erdvę, mūsų energija susitraukia, ir viduje mes pasiduodame panikai.

Diena iš dienos ši erdvė tampa vis mažesnė ir mažesnė. Pa­saulis tampa pernelyg ankštas. Visur — traukinyje, autobuse, teatre, gatvėje, parduotuvėse, restoranuose, universitetuose, mokyklose - minios žmonių, o erdvė, būtina individualybei augti, išnyko. Kiekviename žmoguje apsigyveno gilus stresas. Jį dar vadina „streso sindromu", šiuo metu jis tapo beveik įprastas šiuolaikiniams žmonėms.

Visi veikiami streso, tačiau dėl to, kad tai tapo norma, žmo­nės jo nesuvokia. Jis sukelia daugybę įvairių ligų, ypač su įtam­pa susijusių ligų.

Atkreipkite dėmesį, kaip susigrūdę žmonės stovi traukiny­je, beveik suspaudę vieni kitus — susigūžę, įsitempę, sustingę, pastėrę, nes bijo. Jeigu jie pakrutės, energija ims judėti, to­dėl jie lieka sustingę, lyg būtų mirę, kad nejustų kitų buvimo. Taip kūnai tampa vis labiau apmirę, be pojūčių.

Su tuo reikia kažką daryti, nes kitaip kils problemų. Kai žmonės yra labai arti ir jūs jaučiate pirmus panikos, baimės,

tipos požymius, galima šį tą padaryti. Giliai įkvėpkite ir ••kitę visą orą. Tiesiog pajuskite, kaip visas stresas kartu

 

Kasdienio gyvenimo meditacijos

su oru išmetamas į išorę. Po to giliai įkvėpkite. Įkvėpkite gryno oro ir pajuskite, kad jūsų krūtinės ląsta, jūsų vidinis kanalas plečiasi. Pakaks septynis kartus įkvėpti, kai staiga jus suvoksite, kad nėra jokių problemų.

Svarbiausia - mintis, kad su iškvėpimu stresą galima išmesti į išorę.

Kvėpavimą galima pasitelkti, kad pasikviestumėte daugelį dalykų ir kad atsikratytumėte daugelio dalykų. Tai pati gyvy­bingiausia jūsų dalis. Tai jūs. Taigi, viską, ką darote su savo kvėpavimu, darote su savimi.

Valgykite sąmoningai

Mes valgome nesąmoningai, automatiškai, kaip robotai. Jeigu nepajutote skonio, tiesiog prisikimšote pilvą. Darykite tai lėtai, suvokite skonį. Nerykite maisto ir gėrimų. Skanau­kite juos neskubiai ir tapkite skoniu. Kai pajuntate saldumą, tapkite tuo saldumu. Tada galėsite pajusti jį visų kūnu - ne tik burnoje, ne tik liežuviu, jį galima pajusti visu kūnu, lyg J^1S sklistų kaip vandens raibuliai.

Kad ir ką valgytumėte, pajuskite skonį ir tapkite skoniu, oe skonio, jūsų pojūčiai bus atbukę. Jie taps vis mažiau jautrus. Praradę jautrumą, negalėsite pajusti savo kūno, negalėsite pa­justi savo jausmų. Taip tiesiog liksite susitelkęs galvoje.

Kai geriate vandenį, pajuskite jo vėsumą. Užsimerkite, ger­kite jį lėtai, skanaukite jį. Pajuskite vėsumą ir pajuskite, kaip patys tampate tuo vėsumu, nes vėsumas perduodamas lums iš vandens, jis tampa jūsų kūno dalimi. Jūsų burna lie

 

"04

 

105

MEDITACIJA UŽIMTIEMS ŽMONĖMS

„Taip" yra teigiamas, o „ne" - neigiamas. Atminkite: „ne" - tai ego tenkinimas, „taip" — būdas atrasti save. „Ne" stiprina ego, „taip" jį griauna.

Pirmiausia išsiaiškinkite, ar galite sakyti „taip". Jeigu ne­galite pasakyti „taip", jeigu ištarti „taip" yra neįmanoma, tik tada sakykite „ne". Mes įpratę pirmiausia sakyti „ne", o jeigu pasakyti „ne" neįmanoma, tik tada, susitaikydami su savo pra­laimėjimu, mes visgi sakome „taip".

Vieną dieną išbandykite štai ką. Pasižadėkite, kad per arti­miausias 24 valandas stengsitės susiklosčius bet kokiai situa­cijai pradėti nuo „taip". Pastebėsite, kad tai padės jums giliai atsipalaiduoti. Paprasčiausi dalykai... Vaikas prašosi į kiną. Jis vis vien eis, jūsų „ne" nieko nereiškia. Priešingai, jūsų „ne" tampa kvietimu, jūsų „ne" tampa patrauklus, nes kai stiprinate savo ego, vaikas irgi bando sustiprinti savąjį. Jis bando prie­šintis jūsų „ne", jis žino būdų, kaip jūsų „ne" paversti „taip", jis žino, kaip jį transformuoti. Jis žino, kad reikia tik šiek tiek pastangų, ir jūsų „ne" taps „taip".

Dvidešimt keturias valandas pasistenkite visais įmanomais būdais pradėti nuo „taip. Jums bus ypač sunku, nes jūs supra­site, kad pirmiausia atsiranda „ne"! Bet kur pirmiausia atsiran­da „ne", tai tapo įpročiu. Nevartokite jo, vartokite „taip" ir tada pamatysite, kaip šis „taip" jus atpalaidavo.

 

Kasdienio gyvenimo meditacijos

Paleiskite nerimą

Kiekvieną vakarą atsisėskite į fotelį ir leiskite galvai atsi­palaiduoti ir ramiai atsilošti. Galite pasinaudoti pagalve, kad įsitaisytumėte patogiai, o kaklas nebūtų įsitempęs. Tada atpa­laiduokite apatinį žandikaulį - tiesiog jį atpalaiduokite, kad burna šiek tiek atsivertų — ir pradėkite kvėpuoti pro burną, ne pro nosį. Tačiau kvėpavimas neturi pasikeisti, jis turi būti natūralus, toks, koks yra. Keletas pirmų įkvėpimų bus šiek tiek neritmingi. Palaipsniui kvėpavimas aprims ir taps labai pavir­šutiniškas. Jis eis vidun ir išorėn labai lengvai - taip, kaip ir turėtų. Tegu burna bus pravira, akys užmerktos — ilsėkitės.

Tada pajuskite, kad jūsų kojos atsiskiria, lyg jas iš jūsų atė­mė — išsuko iš sąnarių. Pajuskite, lyg jų nėra — jas nupjovė,- ir tada pradėkite galvoti, kad jūs - tai tik viršutinė dalis. Kojos išnyko.

Paskui rankos: įsivaizduokite, kad abidvi rankos atsiskiria, jas atima iš jūsų. Jūs galite net išgirsti kažkokį „spragtelėjimą" viduje, kai jos atsiskiria. Tai jau ne jūsų rankos, jos negyvos, jas atskyrė. Tada lieka tik liemuo.

Tada galvokite apie galvą, kad ją atskiria, jums nukerta gal­vą, ir ji nukrenta. Palikite ją: kad ir kur ji pasisuktų - į kairę ar į dešinę, — jūs nieko negalite padaryti. Palikite ją, ji atimta.

Tada jums lieka tik liemuo. Pajuskite, kad jūs — tik krūtinės ląsta ir pilvas ir nieko daugiau.

Kartokite šią techniką mažiausiai dvidešimt minučių ir po to eikite miegoti. Tai turi būti daroma prieš miegą. ~ kitę tai mažiausiai tris savaites.

 

108

 

109

MEDITACIJA UŽIMTIEMS ŽMONĖMS

 

Kasdienio gyvenimo meditacijos

 

Nerimas pasitrauks. Kai suvokiate, kad kūno dalys yra ats­kirai nuo jūsų, kad liko tik gyvybiškai svarbi dalis, — tada visa jūsų energija bus nukreipta į ją. Šį gyvybiškai svarbi dalis atsi­palaiduos, o energija vėl ims tekėti jūsų kojomis, jūsų ranko­mis ir galva, tik šį kartą tolygiau. Nepraraskite ryšio su širdimi. Jausmas - tai tikras gyvenimas. Galvojimas - tai apgaulė, nes galvojimas — visada apie kažką, jis niekad nėra tikras dalykas. Ne galvojimas apie vyną gali jus apsvaiginti, o vynas. Jūs ga­lite galvoti apie vyną, tačiau jūs niekada neapsvaigsite tiesiog galvodami apie jį. Turite išgerti jo... o gėrimas vyksta per po­jūčius.

Galvojimas - tai pseudoveikla, veiklos pakaitalas. Jis teikia jums netikrą pojūtį, kad kas nors vyksta, bet nieko nevyksta. Tad persikelkite nuo galvojimo prie pajautimo, o geriausias būdas yra pradėti kvėpuoti iš širdies.

Dieną kiekvieną kartą tiesiog giliai įkvėpkite tiek kartų, kiek apie tai prisiminsite. Pajuskite, kaip įkvėptas oras patenka į krūtinės vidurį. Pajuskite, kaip visa egzistencija įsilieja į jus, į jūsų širdies centrą. Skirtingų žmonių centro padėtis šiek tiek skiriasi, paprastai jis yra šiek tiek pasislinkęs į dešinę. Tai visai ne tas pats, kas fizinė širdis. Tai visai kitas dalykas, jis priklauso dvasiniam kūnui.

Giliai kvėpuokite, kad ir kada darytumėte tai, darykite bent penkis kartus. Įkvėpkite ir pripildykite širdį. Tiesiog pajuski­te tai savyje, pajuskite, kaip egzistencija pripildo jus per širdį. Gyvybingumo jėga, gyvybė, dieviškumas, gamta — viskas įsi­lieja į jus.

 

Dabar visiškai iškvėpkite, vėlgi iš širdies ir pajuskite, kaip išpilate viską, kas buvo jums duota, atgal į dieviškumą, į eg­zistenciją.

Kartokite šią techniką daug kartų per dieną, tačiau kiekvie­ną kartą įkvėpkite po penkis kartus. Tai leis jums pereiti nuo galvos prie širdies.

Tapsite jautresni, suvoksite daugelį dalykų, kurių iki šiol nesuvokėte. Geriau pajusite kvapus, skonį, lytėjimą. Daugiau matysite, girdėsite, viskas taps prisodrinta. Persikelkite iš gal­vos į širdį, ir jūsų jutimo organai ims švytėti. Jūs tikrai paju­site, kaip jumyse kunkuliuoja gyvenimas, kaip jis pasiruošęs šokinėti ir tekėti.

„Stop!" pratimas

Pradėkite daryti šį labai paprastą pratimą bent šešis kartus per dieną. Kiekvieną kartą jis truks tik pusę minutės, taigi per dieną bus trys minutės. Tai trumpiausia pasaulio meditacija! Bet ją reikia daryti staigiai - čia visa jos esmė.

Eidami gatve, staigiai prisiminkite ją ir sustokite, visiškai sustokite, nejudėkite. Pusę minutės tiesiog būkite. Kad ir kas būtų aplinkui, visiškai sustokite ir tiesiog būkite su viskuo, kas vyksta. Tai reikia daryti staigiai. O paskui eikite toliau. Dary­kite šitaip šešis kartus per dieną. Galite daryti tai dažniau, bet ne rečiau; tai taps didžiuoju atsivėrimu.

Jeigu paprasčiausiai staigiai tapsite dabarties dalimi, pasi­keis visa energija. Nenutrūkstama veikla, vykstanti galvoje, sustoja. Ir tai įvyksta taip staigiai, kad protas nesugeba greitai

no

MEDITACIJA UŽIMTIEMS ŽMONĖMS

sukurti naujos minties. Tam reikia laiko, protas yra kvailas.

Kad ir kur būsite, kai tik apie tai prisiminsite, supurtykite visą savo esybę ir sustokite. Jūs ne tik tapsite sąmoningi. Ne­trukus pastebėsite, kad ir kiti suvokia jūsų energiją, kad kažkas įvyko; kažkas iš aukščiau jus papildo.

Išlįskite iš dėžės

Jums liūdna? Pašokite arba pastovėkite duše ir pamatykite, kaip liūdesys apleidžia jūsų kūną. Pajuskite, kad kai ant jūsų bėga vanduo, liūdesys pasišalina iš jūsų kūno, kaip nuo jo pa­sišalina prakaitas ir dulkės. Pažvelkime, kas nutinka.

Pasistenkite protą nukelti j tokią situaciją, kad jis negalėtų veikti, kaip yra įpratęs iš seno.

Tiks bet kas. Iš tikrųjų visos per daugelį amžių sugalvotos technikos — tai ne kas kita, kaip bandymai atitraukti protą nuo senų šablonų.

Pavyzdžiui, jeigu jaučiate pyktį, tiesiog kelis kartus giliai įkvėpkite. Giliai įkvėpkite, giliai iškvėpkite — tik dvi minu­tes, — o po to pažvelkite, kur dingo jūsų pyktis. Jūs supainio-jate protą, jis negali susieti šių dviejų dalykų. „Kada, — klausia protas - kažkas pykdamas giliai kvėpavo? Kas vyksta?"

Darykite bet ką, bet niekada nekartokite, štai esmė. Kitaip jeigu kaskart, kai jums liūdna, stovėsite duše, protas prie to pripras. Po trijų ar keturių kartų protas išmoks: „Viskas gerai. Tau liūdna, todėl tu prausiesi duše." Tada tai tampa nedaloma jūsų liūdesio dalimi. Ne, niekada nesikartokite. Tiesiog kaskart

 

Kasdienio gyvenimo meditacijos

pateikite protui galvosūkį. Būkite kūrybingi, pasinaudokite vaizduote.

Jūsų partneris jums kažką sako, ir jūs jaučiate pyktį. Pa­prastai kai šitaip nutinka, jūs norite jam suduoti arba ką nors į jį sviesti. Šį kartą pakeiskite šabloną: prieikite ir apkabinkite jį Stipriai jį pabučiuokite - tai jį suglumins! Jūsų protas bus suglumęs, ir partneris irgi bus suglumęs. Staiga viskas taps ne taip, kaip anksčiau. Tada jūs pamatysite, kad protas - tai me­chanizmas ir dėl naujovių jis sutrinka, jis neatlaiko naujovių.

Atverkite langą ir įleiskite gaivų vėjelį.

Tiesiog klausykite

Klausymas — tai gilus kūno ir sielos bendradarbiavimas. Štai kodėl jis yra vienas iš veiksmingiausių meditacijos būdų. Jis sukuria tiltą tarp dviejų begalybių: materialios ir dvasinės.

Kaskart sėdėdamas tiesiog klausykite visko, kas vyksta. Jūs esate turgaus aikštėje: aplink siaubingas triukšmas ir judėji­mas, jūs girdite traukinius ir lėktuvus. Klausykite negalvoda­mi, kad aplinkui triukšminga. Klausykite tai, lyg klausytumė-tės muzikos, su pritarimu, ir staiga pamatysite, kad triukšmas pasikeitė. Jis nustojo blaškyti, jis daugiau netrukdo — atvirkš­čiai, jis tampa raminantis. Tinkamai klausantis net turgaus aikštė triukšmas pavirsta melodija.

Taigi nesvarbu, ką jūs klausotės, svarbu, kad klausotės, o ne tiesiog girdite.

Net jeigu klausotės kažko, kas niekada neatrodė jums verta

 

112

 

113

Turinys

IV DALIS.

Stebėjimo eksperimentai

14  skyrius. Atraskite savo laiką amžinybėje

15  skyrius. Nematomas prisilietimas

16  skyrius. Vipasana

17  skyrius. Naktinė pamaina

Baigiamasis žodis. Kabantis ant siūlo

APIE OŠO

TARPTAUTINIS OŠO MEDITACIJOS CENTRAS

 

175

176 178 180 184

194

202 203

 

PRATARMĖ

Žmogus miega. Tai vienas svarbiausių su žmogumi susijusių dalykų, kuriuos reikia suprasti. Nors jis mano, kad budi, iš tikrųjų taip nėra. Jo budėjimas — labai trapus, toks silpnutis, jog nieko ne­reiškia: tėra gražus, bet visiškai tuščias žodis.

Jūs miegate naktį, miegate dieną: nuo gimimo iki mirties vyks­
ta tik jūsų miego būsenų kaita, bet iš tiesų jūs niekuomet nepa-
bundate. Neapgaudinėkite savęs galvodami, kad vos atsimerkę jau
esate nubudę. Jei jūsų vidinės akys neatsivėrusios, jeigu jūsų vidus
neprisipildo šviesos, jei negalite matyti, kas esate — nemanykite,
jog budite. Tai didžiausia iliuzija, kuria žmogus gyvena. Ir jeigu
manote, kad jau esate pabudę, jums ne- '                                      '

beįmanoma stengtis pabusti.

Pirmas dalykas, kurį reikia iki pat širdies gelmių suvokti: jūs miegate, kie­tai miegate. Diena iš dienos sapnuojate. Vienu metu jūs sapnuojate atsimerkę, kitu — užsimerkę. Tačiau sapnuojate — gyvenate sapne. Jūs dar nesate realūs.

Žinoma, visa, ką darote sapne, yra beprasmiška. Visa, apie ką mąstote, ne­esminga. Visa, ką planuojate, telieka jūsų sapno dalis. Ir jūs niekuomet nega­lite pamatyti to, kas yra iš tikrųjų. Todėl visi budos ragino padaryti vienintelį da­lyką: pabusti\ Visada, visais amžiais visas jų mokymas tilpo vieninteliame žodyje budėk\ Ir jie išradinėjo metodus, strate-

VII

PRATARMĖ

gijas, kūrė situacijas, erdves ir energijos laukus, kurie sukrėstų jus, įvesdami į budėjimo sąmoningumą.

Taip. Jei niekas jūsų nesukrės, neišjudins iki pat sielos gelmių, jūs nepabusite. Miegas tęsėsi taip ilgai, jog įsismelkė į jūsų esybę; jūs į jį nugrimzdote. Miego prisipildė kiekviena jūsų kūno ląstelė, kiekviena nervų skaidula. Tai nėra menkniekis. Todėl reikia daug pastangų, kad būtumėte budrūs, dėmesingi, akyli, taptumėte ste­bėtojais.

Visi pasaulio budos sutinka dėl vieno dalyko: žmogus, koks jis yra, miega, o kad būtų toks, koks turėtų būti, jam reikia pabusti. Budėjimas yra tikslas ir budėjimas yra visų jų mokymų esmė. Zara-tustra, Jėzus, Buda, Bahaudinas, Kabiras, Nanakas — visi pabudu-sieji mokė vieno dalyko... skirtingomis kalbomis, vartojo skirtingas metaforas, bet jų giesmė vienoda. Jūros vanduo yra sūrus — kad ir kur jo paragautum — šiaurėje, rytuose ar vakaruose — visuomet jau­si druskos skonį. Panašiai budos būsenos skonis yra budėjimas.

Tačiau jūs nesistengsite nieko daryti, jei manysite, kad jau esate nubudę. Kodėl gi stengtis? Nėra dėl ko rūpintis.

Ir jei savo sapnuose susikūrėte religijas, dievus, maldas ar ritua­lus, jūsų dievai ir visa kita tėra sapno dalis. Jūsų politika yra vienas iš sapnų, jūsų religija tėra sapnas, jūsų poezija, menas — visa, ką darote miegodami, tėra jūsų sapno išraiška.

Jūsų dievai niekuo nesiskiria nuo jūsų. Kas kitas gali juos su­kurti? Kas jiems suteikia pavidalą, spalvą ir formą? Jūs juos kuria­te, jūs juos nusilipdote. Jų akys tokios pat kaip jūsų, nosys irgi to­kios pačios, taip pat ir protas. Senajame Testamente Dievas sako: „Aš esu labai pavydus Dievas!" Kas gi tą pavydų Dievą sukūrė? Dievas negali būti pavydus, o jeigu jis j>ra pavydus, argi tai bloga? Jeigu jau Dievas pavydi, kodėl gi jums manyti, jog blogai elgiatės, jei pavydite? Pavydas yra dieviškas!

 

PRATARMĖ

Senajame Testamente pasakyta: „Aš esu labai piktas Dievas! Jei manęs neklausysite, aš jus sunaikinsiu. Jūs būsite amžiams įstumti į pragaro ugnį. Ir kadangi aš esu labai pavydus, nesimelskite jokiam kitam dievui. Aš to nepakęsiu."

Kas gi sukūrė tokį Dievą? Jūsų pavydas, jūsų pyktis sukūrė jo atvaizdą. Jis — jūsų kūrinys, jūsų šešėlis. Jo balsas atkartoja jūsiškį, nieko daugiau. Kaip ir visi kiti kitų religijų dievai.

Štai kodėl Buda niekuomet neminėjo Dievo. Jis pasakė: „Kam kalbėti apie Dievą miegantiems žmonėms? Jie klausysis jūsų savo sapne. Jie sapnuos visa, kas jiems bus pasakyta, ir kurs savuosius dievus. Tai būtų visiškai klaidinga, kvaila, beprasmiška. Geriau jau tokių dievų neturėti." Todėl Budai buvo ir neįdomu kalbėti apie dievus. Jam rūpėjo tik vienas dalykas — jus pažadinti.

Pasakojama apie vieną nušvitusį budistų mokytoją. Jis sėdėjo prie upelio, mėgaudamasis čiurlenimo garsu, vėjo švilpavimu me­džių lapuose... Prie jo priėjo žmogus ir paklausė:

-  Ar gali pasakyti vieną žodį,  kuris  išreikštų tavo  religijos
esmę?

Tačiau mokytojas tylėjo, neištarė nė žodelio, tarsi būtų neiš­girdęs klausimo. Žmogus vėl paklausė:

-  Kas tau yra? Gal tu kurčias?
Mokytojas atsakė:

-  Girdėjau tavo klausimą ir į jį atsakiau! Atsakymas — tyla. Aš
tylėjau: mano nebylus tarpsnis tarp žodžių ir yra atsakymas.

Žmogus tarė:

-  Negaliu suprasti tokio paslaptingo atsakymo. Gal galėtum
šiek tiek paaiškinti?

Mokytojas pirštu smulkiomis raidėmis užrašė smėlyje žodį „meditacija".

 

VIII

 

IX

PRATARMĖ

Klausėjas pasakė:

- Galiu bent jau perskaityti. Dabar aiškiau.

Mokytojas dar sykį užrašė „medita­cija". Žinoma, šįkart - didesnėmis raidė­mis. Žmogus sutriko, pasijuto įžeistas ir pyktelėjo:

-Matau, kad vėl parašei „meditacija". Gal galėtum paaiškinti, ką gi ji reiškia?

Tuometmokytojas parašė „MEDITA­CIJA" didžiulėmis didžiosiomis raidė­mis. Žmogus šūktelėjo:

-  Tu turbūt pamišęs!
Mokytojas tarė:

-  Aš jau per daug nusivažiavau. Pirmasis atsakymas buvo tei­
singas, antrasis — nebe toks, o trečiasis klaidingas, nes kai parašai
„MEDITACIJA" didžiosiomis raidėmis, padarai iš jos dievą. Todėl
žodis Dievas ir prasideda didžiąja raide. Kai nori ką iškelti, sureikš­
minti, tai ir rašai didžiąja raide.

Pridūrė:

-   Aš padariau nuodėmę, — mokytojas ištrynė visus parašytus
žodžius ir pasakė:

-   Išgirsk mano pirmąjį atsakymą. Tik jis teisingas.

Tyla yra tokia erdvė, kurioje pabundama, o šurmulingas protas - tokia, kurioje miegama. Jei jūsų protas tauškia, jūs miegate. Kai sėdite nebylūs, išnyksta mintys, ir jūs galite girdėti paukščių čiulbėjimą be jokios mintinės reakcijos, kai byloja tyla... ulbauja, klega paukščiai, ir tyli jūsų protas, jumyse gimsta sąmoningumas. Jis ateina ne iš išorės, o kyla, auga jumyse. O antraip jūs miegate.

 

I DALIS

Supratimas

A s niekada nevartoju žodįjo atsižadėjimas. Džiaukitės ^ ^.gyvenimu, meile, meditacija, pasaulio grožybėmis, eg^is-tencijos ekstaze — džiaukitės viskuo! Paverskite Berniškus dalykus šventais. Permainykite šį krantą į kitą, paverskite 7,emę rojumi.

Tada netiesiogiai pasireikš tam tikras atsižadėjimas. Tačiau jis nebus dirbtinis. Jūs jo nesukuriate,jis vyksta. ] ūš pradedate atsisįa-dėti savo kvailybės, atsižadėti nieku. Imate atsižadėti beprasmiško bendravimo. Pradedate atsisakyti darbu, kurie nepatenkina jūsų dvasios. Imate atsižadėti vietų, kuriose neįmanoma augti. Tačiau aš vadinu tai ne atsižadėjimu, o supratimu, sąmoningumu.

Jeigu rankoje laikote akmenis, manydami, jog jie deimantai, aš

jums nepatarsiu ją atsižadėti. Tik pasakysiu: „bukite budrūs ir stebėkite!" ]ei pamatysite patys, kad jie - ne deimantai, argi bereiks

jų atsižadėti? 'Jie patys iškris jums iš rankų. Iš tiesą, jeigu dar no­rėsite juos nešiotis, turėsite labai prisiversti tą daryti. Jums prireiks daug valios vien tam, kad juos nešiotumėte. Kad ir kaip būtą, ilgai

jūs tą akmeną nenešiosite; tereiks pamatyti, jog tai niekniekiai, ir

jums kils noras mesti juos šalin. Ir kai rankos bus tuščios, jūs galė­site ieškoti tikrą lobią. O tikri lobiai nėra paslėpti ateityje. Tikrieji turtai yra čia, dabartyje.

 

X

 

 

SĄMONINGUMAS: kaip gyventi išlaikant pusiausvyrą

l SKYRIUS APIE ŽMONES IR ŽIURKES

Budrumas — kelias į gyvenimą.

Kvailys miega lyg būtu jau mire_s,

o išmintingasis budi ir gyvena amžinai.

Jis stebi. Jo būsena — aiškumas.

Kokia laimė! ]uk jis mato, jog budrumas yra gyvenimas.

Koks jis laimingas, eidamas pabudusiujų keliu.

Jis uoliai medituoja, ieškodamas laisvės ir laimės.

Budos Gautamos įyd^iai iš Dhammapados.

Mes gyvename visiškai nedėmesingai, nestebime, kas vyksta aplinkui. Taip, kai ką mes išmokome labai gerai daryti. Mes atlie­kame darbus su tokiu įgudimu, jog nebereikia jokio sąmoningumo jiems atlikti. Dirbame mechaniškai, automatiškai, tarytum robotai. Kol kas mes esame ne žmonės, o mašinos.

Kaip tik apie tai nuolatos kalbėjo Georgijus Gurdžijevas: kad žmogus kaip toks yra mašina. Jis įžeisdavo daugelį žmonių, nes niekas nepakenčia būti vadinamas mašina. Mašinoms patinka būti vadinamoms dievais; šitaip paglostoma jų savimeilė ir jos jaučiasi labai laimingos. Gurdžijevas vadino žmones mašinomis ir buvo teisus. Jei save stebėtumėte, pamatytumėte, jog elgiatės labai me­chaniškai. Rusų psichologas Pavlovas ir amerikiečių psichologas Skineris 99,9 procentais buvo teisūs, manydami, kad žmogus yra puiki mašina ir tik tiek. Jis neturi sielos. Sakau, jog jie neklydo 99,9

 

I DALIS. Supratimas

procentais; nepastebėjo tik mažyčio kraštelio. Tame mažyčiame kraštelyje glūdi budos, pabudusieji. Tačiau tiems psichologams galima atleisti. Juk Pavlo­vas niekuomet nebuvo sutikęs budos; susidurdavo tik su tokiais žmonėmis kaip jūs. O Skineris tyrinėjo žmones ir žiurkes ir nerado skirtumo. Žiurkės yra paprastos būtybės, o žmonės šiek tiek sudėtingesnės. Žmogus yra labai įman­tri mašina, o žiurkė - paprasta. Leng­viau tirti žiurkes. Todėl psichologai vis jas tyrinėja. Stebėdami žiurkes jie daro išvadas apie žmogų, ir jų išvados beveik teisingos. Turėkite omenyje, jog sakau „beveik". Buda, Jėzus, Mahometas - šie pabudę žmonės yra tik­rieji žmonės. Bet kurgi galėjo B. F. Skineris rasti būdą? Tikrai ne Amerikoje...

Girdėjau pasakojimą.

Žmogus paklausė rabino:

- Kodėl Jėzus nepanoro gimti dvidešimtojo amžiaus Ameri­koje?

Rabinas gūžtelėjo pečiais ir pasakė:

— Amerikoje? Tai būtų neįmanoma. Pirmiausia — kurgi čia ras­tum nekaltą mergelę? Antra vertus - kurgi aptiktum tris išmin­čius?

Negi B. F. Skineris galėjo sutikti būdą? O jei ir sutiktų, jo iš­ankstinis nusistatymas, susikurta nuomonė neleistų jam budos pa-

SĄMONINGUMAS: kaip gyventi išlaikant pusiausvyrą

matyti. Jis vis matytų žiurkes. Nesuprastų nieko, ko negali daryti žiurkės. Žiurkės nemedituoja, nenušvinta. Ir į žmogų jis žiūrėjo kaip į padidintą žiurkę. Drįstu teigti, jog dėl daugumos žmonių jis neklydo. Jo išvados nėra klaidingos, ir budos su juo sutiktų dėl va­dinamųjų normalių žmonių. Normalūs žmonės kietai miega. Net gyvūnai taip kietai nemiega.

Ar matėte elnią miške: koks jis budrus, kaip akylai vaikšto? Ar stebėjote ant šakos tupintį paukštį: kaip dėmesingai jis žvalgosi - kas vyksta aplinkui? Paukštis jums leidžia šiek tiek prie savęs priartėti. Bet tereikia žengti vos žingsnį arčiau ir jis nuskrenda. Jis budrus savo teritorijoje. Jei kas nors į ją įeina, paukštis jaučia pavojų.

Apsižvalgę nustebsite: žmogus turbūt kiečiausiai miegantis gy­vūnas pasaulyje.

Prašmatnių viešųjų namų baldų aukcione moteris nusiperka papūgą ir dvi savaites laiko papūgos narvelį uždengtą, tikėdamasi, jog ji pamirš savo šventvagišką žodyną. Kai pagaliau narvelis ati­dengiamas, papūga apsižvalgo ir pareiškia:

-    Arrk! Nauji namai. Nauja kekšyno šeimininkė.
Įėjus moters dukterims, papūga priduria:

-    Arrk! Naujos mergytės.

Vakare grįžus moters vyrui, papūga šūkteli:

-  Arrk! Arrk! Tie patys seni klientai!

Žmogus yra žemai puolęs. Iš esmės tai nusako krikščioniška di­daktinė alegorija apie Adomo puolimą, išvijimą iš rojaus. Kodėl gi Adomas ir Ieva buvo išvyti? Todėl, kad paragavo pažinimo vaisiaus. Jie buvo išvyti, nes tapo protais ir pamiršo savo sąmonę. Tapdamas protu pamiršti sąmonę. Protas reiškia miegą, reiškia triukšmą, pro-

 

I DALIS. Supratimas

tas reiškia mechaniškumą. Jei tampi protu, pamiršti sąmonę.

Tad visa, ką reikia padaryti, - vėl tapti sąmone ir pamiršti pro­tą. Turite atsikratyti visų prisirinktų žinių. Būtent žinios verčia jus miegoti; taigi kuo daugiau žmogus žino, tuo stipriau miega. Be to, pastebėjau: paprasti kaimiečiai yra daug budresni ir sąmoningesni už universitetų profesorius ir mokslingus šventyklų brahmanus. Mokyti brahmanai tėra papūgos. Akademikai yra pilni tik šventos karvės mėšlo: tėra protai be jokios sąmonės.

Žmonės, kurių darbas susijęs su gamta, - ūkininkai, sodininkai, medkirčiai, dailidės, tapytojai, - yra daug budresni nei tokie uni­versitetų darbuotojai, kaip dekanai, rektorių pavaduotojai ar rek­toriai. Kai dirbi turėdamas ryšį su gamta, gamta yra budri. Medžiai yra budrūs. Jų budrumas, aišku, kitoks, bet jie yra itin budrūs.

Šiuo metu jau esama mokslinių jų budrumo įrodymų. Kai med­kirtys ateina į mišką su kirviu rankoje norėdamas nukirsti medį, visi jį matantys medžiai ima drebėti. Dabar tai jau įrodyta; aš šneku ne poezijos, o mokslo kalba. Šiandien jau yra prietaisų, galinčių

nustatyti, ar medis yra laimingas ar ne,   į---------------------- .. ———-------

išsigandęs ar nebijantis, liūdnas ar pa­gautas ekstazės. Kai ateina medkirtys, visi jį matantys medžiai pradeda drebė­ti. Jie suvokia, jog artinasi mirtis. Med­kirčiui dar nekertant jokio medžio — tik artėjant...

Ir dar vienas daug keistesnis daly­kas: jeigu medkirtys šiaip eina, nenorė­damas nukirsti jokio medžio, nė vienas medis neišsigąsta. Medkirtys tas pats ir l

 

SĄMONINGUMAS: kaip gyventi išlaikant pusiausvyrą

nešasi tą patį kirvį. Tikriausiai jo ketinimas nukirsti medį paveikia medžius. Tai reiškia, kad jo ketinimas suprantamas, medžiai jaučia net jo jausmų virpesius.

Štai dar vienas svarbus faktas, pastebėtas mokslo: jei įeini į mišką ir užmuši gyvūną, tai sukrečia ne tik aplinkinę gyvūnų ka­ralystę, bet ir medžiai patiria šoką. Jeigu užmuši elnią, visi aplink gyvenantys elniai jaučia nužudymo virpesius, nuliūsta; juos apima begalinis drebulys. Jie staiga išsigąsta be jokios regimos priežasties. Jie galbūt nematė elnio nužudymo, bet kažkaip jautriai — instinkty­viai, intuityviai — jį pajunta. Paveikiami ne tik elniai, bet ir medžiai, papūgos, paveikiami tigrai, ereliai, paveikiama žolė. Nužudymas, sunaikinimas, mirtis paveikia visa, kas tik yra aplinkui. Žmogus turbūt miega kiečiausiai...

Budos sutras reikia giliai, įsitraukus medituoti, sekti jomis. Jis sako: Budrumas yra kelias į gyvenimą.

Jūs gyvenate tik tiek, kiek esate sąmoningi. Sąmoningumas ski­ria gyvenimą nuo mirties. Jūs nesate gyvi vien todėl, kad kvėpuoja­te. Nesate gyvi tik todėl, kad plaka jūsų širdis. Fiziologiškai ligoni­nėje jūsų gyvybė gali būti palaikoma be jokios sąmonės. Jūsų širdis plaks kaip plakusi, ir kvėpuoti nepaliausite. Galite būti prijungti prie tokios aparatūros, kad daugelį metų išliksite gyvi kvėpavimo, širdies plakimo ir kraujo apytakos prasme. Dabar išsivysčiusiose pasaulio šalyse yra daugybė vegetuojančių ligoninėse žmonių, nes pažangios technologijos leidžia atidėti mirtį neribotam laikui; ga­lite būti laikomi gyvi daug metų. Jeigu tai yra gyvenimas... Tačiau tai nėra joks gyvenimas. Vegetavimas — ne gyvenimas. Budos gy­venimą apibūdina kitaip — kaip sąmoningumą. Jie nesako, jog esate gyvi, nes kvėpuojate. Nesako, kad esate gyvi todėl, kad jūsų gyslo-

 

I DALIS. Supratimas

mis teka kraujas. Jie sako: esate gyvi, jei esate sąmoningi. Taigi, iš­skyrus pabudusiuosius, niekas iš tikro nėra gyvas. Jūs esate lavonai - vaikštantys, kalbantys, veikiantys, esate robotai. „Budėjimas yra kelias į gyvenimą", — sako Buda. Jautriau budėkite ir tapsite labiau gyvi. O gyvenimas yra Dievas, kito Dievo nėra. Todėl Buda kalba apie gyvenimą ir sąmoningumą. Gyvenimas yra tikslas, o sąmonin­gumas — metodika, technika jam pasiekti.

Kvailys miega...

Ir visi miega, tad visi yra kvaili. Neįsižeiskite. Aš tik konstatuo­ju faktą. Jūs veikiate sapne, todėl vis klupinėjate, vis darote tą, ko nenorite daryti. Vis darote tokius dalykus, kurių nusprendėte ne­daryti. Vis darote tą, ko, žinote, nedera daryti, ir nedarote to, kas, jūsų žiniomis, yra derama.

Kaipgi taip? Kodėl negalite eiti tiesiai? Kodėl vis pasukate į šunkelius? Kodėl vis paklystate?

Gražų balsą turintis jaunuolis paprašomas vaidinti spektaklyje. Jis mėgina atsiprašyti, nes negalįs, sako, jog tokiomis aplinkybė­mis visuomet sutrinka. Tačiau yra patikinimas, kad vaidmuo bus labai paprastas, jam tereiks pasakyti vienintelę frazę: „Atėjau tik nugriebti bučinį ir lėksiu į peštynes. Klausyk! Girdžiu pistoleto šūvį¹..." ir pasišalinti.

Prasidėjus vaidinimui jaunuolis užlipa ant scenos, jau nesma­giai jausdamasis dėl siaurų kolonijinio stiliaus kelnių, kurias jam buvo liepta apsimauti paskutinę akimirką, ir visiškai sutrinka, pa­matęs nuostabią heroję balta suknele, laukiančią jo parke ant suo­liuko. Jis atsikrenkščia ir pareiškia:

Pistol shot (angį.).

SĄMONINGUMAS: kaip gyventi išlaikant pusiausvyrą

- Atėjau pabučiuoti tavo griebtuvą. Ne!., nugriebti bučinį ir bezdėsiu į vežimą². Tai yra lėksiu į peštynes³. Klausyk! Girdžiu šistoleto puodą⁴. Ne, šostileto duobę, tualeto šūdą⁵. Och, šikšnos­parnio šūdą, žiurkės šūdą⁶... Šikt man ant jūsų visų! Visų pirma, niekad nenorėjau vaidinti šiame kvailame spektaklyje!

Štai kas vyksta. Pažvelkite į savo gyvenimą: visa, ką darote, yra itin supainiota ir išmuša iš vėžių kitus. Jums visiškai svetimas aiškumas, visiškai svetimas nuovokumas. Jūs nesate budrūs. Ne­galite matyti, negalite girdėti. Žinoma, jūs turite ausis, tad girdite, bet jumyse nėra to, kas suprastų, ką girdite. Aišku, turite akis, taigi matote, bet nieko nėra viduje, kas visa tai suprastų. Jūsų ausys gir­di, akys mato, bet jūs nieko nesuprantate. Ir su kiekvienu žingsniu klupinėjate, kiekviename žingsnyje pasielgiate nederamai. Ir vis ti­kite, kad esate sąmoningi.

Meskite šią mintį iš galvos. Jos atmetimas yra didelis šuolis, didžiulis žingsnis, nes kai atsikratai minties „aš sąmoningas", pra­dedi ieškoti būdų ir priemonių tapti sąmoningam. Taigi pirmiausia reikia įsisąmoninti, kad jūs miegate, kietai miegate.

Šiuolaikinė psichologija atskleidė keletą reikšmingų dalykų. Nors jie buvo tik išprotauti, tai jau gera pradžia. Jeigu tie dalykai buvo išprotauti, anksčiau ar vėliau jie bus patirti ir egzistenciškai.

Froidas buvo didis pradininkas, žinoma, ne būda, bet vis dėlto labai nusipelnęs žmogus, nes jis pirmas didžiajai daliai žmonijos įrodė, kad žmoguje glūdi didžioji pasąmonė. Žmogus sąmonės turi

Fart into the dray (angį.). Dart into the fray (angį.). Shistol pot (angį.). Shostil pit, pistil shit (angį.). Batshit, ratshit (angį.).

 

I DALIS. Supratimas

tik dešimtadalį, o pasąmonės — devynis kartus daugiau.

Froido mokinys Jungas nuėjo šiek tiek toliau, įžvelgė giliau; jis atskleidė egzistuojant kolektyvinę pasąmonę. Po individualia pa­sąmone slypi kolektyvinė. Kažkam reikės atskleisti dar vieną eg­zistuojantį dalyką. Tikiuosi, kad dabar vykstantys psichologiniai tyrimai anksčiau ar vėliau jį atskleis. Tai kosminė pasąmonė. Budos apie ją kalbėjo.

Taigi yra sąmonė — labai trapus dalykas, labai maža mūsų esy­bės dalis. Už sąmonės slypi miglota pasąmonė: gali girdėti jos šnabždesį, bet negali perprasti. Ji visada slepiasi už sąmonės, tam­po šią virvutėmis. Trečioji - giluminė pasąmonė, kurią aptinki tik sapnuose arba būdamas apsvaigimo būsenos. Dar yra kolektyvinė pasąmonė, kurią gali apčiuopti tik giliai tirdamas pasąmonę. Ir jei žvelgi dar giliau, atsiskleidžia kosminė pasąmonė. Kosminė pasą­monė yra prigimtis. Kolektyvinė pasąmonė — visos iki šiol gyvenu­sios žmonijos patirtis, ji yra jūsų dalis. Giluminė pasąmonė — tai individuali nesąmoninga potencija, kurią visuomenė nuslopino, neleido jai pasireikšti. Taigi ji aplanko jus naktį pro „užpakalines duris" — per sapnus.

Ir sąmonė... Vadinu ją „tariamąja sąmone", nes ji tik vadina­ma sąmone. Ji labai mažytė, tik blyksėjimas. Bet jeigu ir taip, ji yra svarbi, nes joje slypi sėkla; sėklos visada mažytės. Sąmonė turi didžiulį potencialą. Šiuo metu atsiveria visiškai naujas matmuo. Froidas rado žemiau sąmonės esantį matmenį, o Šri Aurobindas atskleidė matmenį, esantį virš sąmonės. Froidas ir Šri Aurobindas yra žymiausi XX amžiaus žmonės. Abu intelektualai, nė vienas jų nėra pabudęs žmogus, bet jie labai pasitarnavo žmonijai. Jie leido mums protu suvokti, jog nesame tokie maži, kokie atrodome žvel-

SĄMONINGUMAS: kaip gyventi išlaikant pusiausvyrą

giant paviršutiniškai; kad mūsų „paviršius" slepia neišmatuojamas gelmes ir aukštumas.

Froidas nėrė į gelmes, Šri Aurobindas stengėsi perprasti aukš­tumas. Virš mūsų vadinamosios sąmonės yra realioji sąmonė, kuri pasiekiama tik per meditaciją. Paprastoji sąmonė plius meditacija yra realioji sąmonė.

Virš realiosios sąmonės yra viršsąmonė. Medituodamas patiri tik jos blyksnius. Meditacija yra ieškojimas apgraibomis tamsoje. Taip. Atveri kelis langus, bet vis grįžti į tamsą. Viršsąmonė reiškia samadhi, kurį pasiekęs įgyji kristališkai aiškią įžvalgą, integruotą sąmoningumą. Ir jau nebegali jo prarasti, jis - tavo. Išlieka net miegant.

Virš viršsąmonės yra kolektyvinė viršsąmonė, o virš šios — kos­minė viršsąmonė, esanti net aukščiau dievų. Buda ją vadina nirvana, Mahavira - kaivalja, o hinduistų mistikai — moksa. Jūs galite vadinti ją tiesa.

Tokie yra devyni jūsų esybės lygme­nys. Jūs gyvenate tik mažyčiame savo esybės kampelyje — mažutėje sąmonėje. Lyg turėtumėte rūmus, tačiau būtumė­te visiškai juos pamiršę ir gyventumėte prieangyje, manydami, jog jis yra vis­kas.

Froidas ir Šri Aurobindas yra in­telekto milžinai, žymūs atradėjai, fi­losofai, bet abu darė daug prielaidų. Užuot mokius studentus Bertrano Ra-

 

I DALIS. Supratimas

šėlo (Bertrand Russell), Alfredo Norto Vaithedo (Alfred North Whitehead), Martino Heidegerio ir Žano Polio Sartro (Jean-Paul Sartre) filosofijos, daug geriau būtų, jei jie pažintų Šri Aurobin-do filosofiją, nes jis yra didžiausias XX amžiaus filosofas. Tačiau mokslo pasaulis visiškai jį ignoruoja. Todėl kad jau vien skaity­damas Šri Aurobindo veikalus supranti, jog nesi sąmoningas. Jis pats dar ne būda, bet užduoda jums labai keblų klausimą. Ką gi jūs darote? Kodėl netyrinėjate savo esybės aukštumų?

Froidas susidūrė su didžiuliu pasipriešinimu, bet galiausiai buvo pripažintas, o Šri Aurobindas dar net nepripažintas. Iš tiesų nėra net pasipriešinimo jam, jis tiesiog ignoruojamas. Priežastis aiški. Froidas kalba apie kažką žemiau jūsų, o tai nelabai išmuša jus iš vėžių: galite gerai jaustis žinodami, jog esate sąmoningi, kad žemiau jūsų sąmonės yra pasąmonė, giluminė pasąmonė ir kolekty­vinė pasąmonė. Tačiau visi šie lygmenys yra žemiau jūsų; jūs — vir­šuje, todėl galite būti ramūs. O studijuodami Šri Aurobindo vei­kalus, jūs sutrinkate, įsižeidžiate, nes yra aukštesnių lygmenų nei tas, kuriame esate jūs, nes žmogaus ego niekad nenori pripažinti, kad esama kažko aukštesnio už jį. Žmogus nori tikėti, jog jis yra aukščiausia viršūnė, kulminacijos taškas, Gaurišankaras, Everestas - kad nėra nieko aukščiau už jį... Ir tai sukelia gerus jausmus. Neigdami savo viešpatiją, savo aukštumas, jūs labai gerai jaučiatės. Supraskite, kaip tai kvaila.

Buda teisus sakydamas: Kvailys miega lyg būtiijau miręs, o išmintin­gasis yra budrus ir gyvena amžinai.

Sąmoningumas yra amžinas, jis nepažįsta mirties. Miršta tik nesąmoningumas. Tad jei esate nesąmoningi, miegate, jūs vėl tu­rėsite mirti. Jeigu norite išsivaduoti iš šios kankinančios būtinybės

 

10

 

l l

.

 

SĄMONINGUMAS: kaip gyventi išlaikant pusiausvyrą

nuolat gimti ir mirti, jei norite išsivaduoti iš gimimo ir mirties rato, turite tapti visiškai budrūs. Turite įgyti vis didesnį ir didesnį sąmoningumą.

Šie dalykai negali būti pripažįstami remiantis mąstymu; jie turi tapti eksperimentiniai, turi tapti egzistenciniai. Aš įtikinėju jus ne remdamasis filosofija, nes per filosofiją atsiradęs įsitikinimas nie­ko neatneša, neduoda jokių vaisių. Tikruosius vaisius nuraškote tik uoliai stengdamiesi save pabudinti.

Tačiau intelektualios gairės gali pažadinti jumyse norą, troški­mą, leisti suvokti savo galimybes, duoti suprasti, kad nesate tokie, kokie atrodote, jog esate daug didesni.

Kvailys miega lyg būtu jau miręs, o išmintingasis yra budrus ir gyvena amžinai.

jis budriai stebi. Jo būsena — aiškumas.

Paprasti ir puikūs teiginiai. Tiesa visada paprasta ir nuostabi. Tiesiog suvokite šių dviejų teiginių paprastumą... ir tai, kiek daug jie slepia savyje. Pasaulius pasauliuose, beribius pasaulius. Jis bud­riai stebi. Jo būsena — aiškumas.

Tereikia išmokti vienintelį dalyką - akylai stebėti. Stebėkite! Stebėkite kiekvieną savo veiksmą. Stebėkite kiekvieną savo min­tį. Stebėkite kiekvieną jus užvaldantį norą. Stebėkite net mažus kasdienius dalykus — savo ėjimą, kalbėjimą, valgymą, maudymąsi. Budriai stebėkite viską. Tegu viskas tarnauja budriam stebėjimui.

Valgykite ne automatiškai, nekimškite nesąmoningai į save maisto — būkite jautriai budrūs. Gerai ir budriai kramtykite... ir nustebsite pajutę, kiek daug buvote netekę iki tol, nes kiekvienas kąsnis jums teiks didžiulį malonumą. Jei valgysite budriai, jums bus skaniau. Net paprastas maistas būna skanus, jei valgote bud-

12

 

I DALIS. Supratimas

riai. O nebudriems net ir skaniausias maistas neskanus, nes jie ne­stebi savo valgymo. Paprasčiausiai kemša į save maistą. Valgykite lėtai, budriai; kiekvieną kąsnį reikia ragauti, gerai sukramtyti. Uos-kite, lieskite, jauskite vėjelį ir saulės spindulius. Žvelkite į mėnulį, tapkite ramiu budraus stebėjimo tvenkiniu, ir mėnulis jumyse at­sispindės visu savo grožiu. Gyvenkite nuolat stengdamiesi išsau­goti budrumą. Kartkartėmis jį pamiršite. Dėl to nesijaudinkite; tai natūralu. Milijonus gyvenimų net nemėginote būti budrūs, taigi paprasta, natūralu vis tai pamiršti. Tačiau kai tik prisiminsite, vėl būkite budrūs.

Atminkite vieną dalyką: kai prisimenate praradę budrumą, ne­sigailėkite, nesigraužkite; antraip vėl švaistysite veltui laiką. Nesi­jaudinkite: „Man vėl nepavyko." Nepradėkite taip jaustis: „Aš esu nusidėjėlis." Nepradėkite savęs smerkti, nes tai tėra laiko švaisty­mas. Niekuomet nesigailėkite dėl praeities! Gyvenkite šia akimirka. Na ir kas, kad užsimiršote? Tai natūralu. Tai yra tapę įpročiu, o įpročių sunku atsikratyti. Ir šie įpročiai įgyti ne per vieną, o per milijonus gyvenimų. Tad jei sugebėjote nors keletą akimirkų bud­riai stebėti, džiaukitės. Netgi šios kelios akimirkos yra daugiau nei galima tikėtis.

Jis budriai stebi. Jo būsena — aiškumas.

Ir kai budriai stebite, atsiranda aiškumas. Kodėl gi aiškumas kyla iš budrumo? Todėl, kad kuo budresni tampate, tuo daugiau nurimsta jūsų skuba. Jūs tampate grakštesni. Kai esate budrūs, ma­žiau tauškia jūsų protas, nes energija, tapusi tauškalais, — ta pati energija virsta budrumu! Dabar vis daugiau ir daugiau energijos virs budrumu, o tauškiančiam protui nebeliks kuo misti. Mintys taps subtilesnės, ims prarasti svorį. Pamažu, palengva jos pradės

13

SĄMONINGUMAS: kaip gyventi išlaikant pusiausvyrą

nykti. O kai mintys ima nykti, randasi aiškumas. Jūsų protas tampa veidrodžiu. Kokia laimė! Kai žmogaus būsena — aiš­kumas, jis jaučia palaimą. Proto sumaiš­tis yra pagrindinė vargo priežastis, o aiš­kumas — žmogaus palaimos pagrindas. Kokia laimė! ]uk jis mato, jog budrumas yra gyvenimas.

Tada jis žino, kad nėra mirties, nes budrumas niekuomet negali išnykti. Kai ateis mirtis, jūs ir ją budriai stebėsite. Jūs mirsite stebėdami — stebintis bud­rumas nemirs. Jūsų kūnas išnyks, „iš dulkės — į dulkę", tačiau jūsų budrumas išliks; jis taps kosmoso visumos dalimi. Taps kosmine sąmone. Tomis akimirkomis upanišadų išminčiai taria: „Aham brahmasmi - aš esu kosminė sąmonė." Kaip tik tokiose erdvėse al-Hilachas Mansuras paskelbė: „Ana'lhaq!- aš esu tiesa!" Būtent tokios aukš­tumos yra jūsų prigimtinė teisė. Jei jų nepasiekiate, kalti jūs patys — niekas kitas.

Kokia laimė! juk jis mato, jog budrumas yra gyvenimas. Koks jis laimingas, eidamas pabudusiuju keliu. Jis uoliai medituoja, ieškodamas laisvės ir laimės. Įsiklausykite į šiuos žodžius. Uoliai... Jei nesutelksite visų pa­stangų save pabudinti, nieko nebus. Dalinės pastangos bergždžios. Negalima   stengtis  vidutiniškai,  negalima  būti  tik  „drungnam". Tai nepadės. Drungnas vanduo negali išgaruoti, ir „drungnoms"

 

I DALIS. Supratimas

pastangoms   išsaugoti   budrumą  lemta   ] žlugti.

Permaina galima tik tada, kai ski­riate jai visą savo energiją. Kai verdate šimto laipsnių temperatūroje, jūs išga­ruojate, tada įvyksta cheminis pokytis. Tada pradedate kilti. Negi nepastebė­jote? Vanduo teka žemyn, o garas kyla aukštyn. Taip ir šiuo atveju: pasąmonė grimzta žemyn, o sąmonė kyla aukštyn. Be to, žodžiai „kylantis aukštyn" artimi žodžiams „besiskverbiantis vidun", o „besileidžiantis žemyn" — „einantis iš­orėn". Sąmonė skverbiasi vidun, o pa­sąmonė eina išorėn. Pasąmonė verčia jus domėtis kitais dalykais — daiktais, žmonėmis, bet visuomet kitais. Pasą­monė laiko tamsoje; jūsų žvilgsnis vis

susitelkia į kitus dalykus. Ji kuria tam tikrą išoriškumą, daro jus ekstravertais. O sąmonė kuria vidinę erdvę. Daro jus intravertais; veda jus į vidų, giliau ir giliau.

„Giliau ir giliau" taip pat reiškia „aukščiau ir aukščiau"; tai „auga" vienu metu — kaip medis. Jūs matote medį augant tik į vir­šų, bet nematote, jog jo šaknys auga žemyn. Bet pirmiausia šaknys turi išaugti žemyn, kad medis galėtų stiebtis aukštyn. Jei medis nori išaugti iki dangaus, jo šaknys turi pasiekti giliausias gelmes. Medis auga abiem kryptimis tuo pat metu. Taip ir sąmonė auga aukštyn ir gilyn, leidžia šaknis į jūsų esybę.

 

14

 

 

 

15

SĄMONINGUMAS: kaip gyventi išlaikant pusiausvyrą

2 SKYRIUS KANČIOS ŠAKNYS

Vargas yra nesąmoningumo būsena. Mes vargstame todėl, kad nesuvokiame, ką darome, ką galvojame ir ką jaučiame. Taigi kiekvieną akimir­ką sau prieštaraujame. Mes veikiame viena kryptimi, mąstome — kita, o jau­čiame kažką visai kita. Mes skylame vis į daugiau ir daugiau dalių. Štai kas yra vargas: mes prarandame visumos pojūtį, netenčkame vienovės. Mes visiškai pra­randame centrą, tampame tik išore. Ir, aišku, nedarnus gyvenimas virsta vargu, tragedija, sunkiai pakeliama našta, kan­čia. Geriausia, ką galime padaryti — pa­siekti, kad ši kančia būtų mažiau skaus­minga. Ir mes turime tūkstantį ir vieną skausmo malšinimo priemonę.

Tai ne vien narkotikai ir alkoholis. Vadinamoji religija irgi veikia kaip opi­jus. Ji apkvaitina žmones. Aišku, visos religijos nusistačiusios prieš narkotikus, nes jos pačios prekiauja toje pačioje rinkoje. Jos nepa­kenčia konkurentų. Žmonės, vartojantys opijų, gali nebūti religingi, gali neturėti poreikio tokie būti. Jei rado savo opijų, kodėl gi jiems turėtų rūpėti religija? Be to, opijus yra pigesnis ir ne taip įtraukia. Jei žmonės vartoja marihuaną, LSD ir dar įmantresnius narkotikus,

 

I DALIS. Supratimas

aišku, jie nebus religingi, nes religija yra labai primityvus narkotikas. Priežastis l a, kad narkotikai yra konkurentai. Jei /monėms kas nors sutrukdytų varto­ti narkotikus, jie neabejotinai papultų į šventikų spąstus, nes jiems nebeliktų kito kelio. Šitaip monopolizuojama, nes tik šventikų opijus išlieka rinkoje, o visa kita tampa nelegalu.

Žmonės gyvena kentėdami. Tėra du keliai, vedantys iš kančios. Žmonės gali pradėti medituoti - būti budrūs, sąmo­ningi... Tai labai sunku. Tam reikia va­lios. Lengvesnis būdas - rasti ką nors, kas padarytų jus dar nesąmoningesnius nei esate, kad negalėtumėte jausti vargo. Rasti kažką, kas paverstų jus visiškai ne­jautriais, — kokį nors svaigalą, skausmo

malšinimo priemonę, kuri padarytų jus

tokius nesąmoningus, kad galėtumėte pasinerti į tą nesąmoningu­mą ir visiškai pamiršti savo nerimą, kančią, beprasmybę.

Antrasis kelias neteisingas. Jis tepadaro jūsų kančią šiek tiek patogesnę, labiau pakenčiamą. Tačiau nepadeda, nepakeičia jūsų. Pokytis galimas vien per meditaciją, nes meditacija yra vienintelis būdas tapti sąmoningiems. Man meditacija yra vienintelė tikroji religija. Visos kitos - tik akių dūmimas. Yra daug opijaus rūšių: krikščionybė, hinduizmas, islamas, džainizmas, budizmas, bet jos visos tėra skirtingos to narkotiko rūšys. Jų pakuotės skirtingos,

 

16

 

17

K O RYBIŠK ŪMA S: vidinių galių išlaisvinimas

arba jus varžys, jais apsirengę visuomet jausitės kvailokai.

Mahometas musulmonams davė discipliną, tačiau ta disciplina gal­būt tiko tik jam, o kitiems - ne. Buda davė discipliną milijonams budistų, tačiau disciplina tiko tik jam pačiam. Disciplina yra indi­vidualus reiškinys ir jeigu ją pasiskolinate, pradedate gyventi vado­vaudamiesi negyvų principų rinkiniu. O gyvenimas niekada nebūna miręs, gyvenimas keičiasi kiekvieną akimirką. Gyvenimas yra nuola­tinis kitimas.

Heraklitas buvo teisus, kai pasakė, kad j tą pačią upę du sykius neįbrisi. Tiesą sakant, aš pridurčiau, kad į tą pačią upę įbristi ne­galima net ir kartą, nes ji pernelyg greitai teka! Žmogus turi matyti kiekvieną situaciją ir jos niuansus bei reaguoti į tai taip, kaip reika­lauja ta akimirka, o ne kaip siūlo kitų iš anksto paruošti ir pateikti atsakymai.

Ar matote žmonijos kvailumą? Prieš penkis tūkstantmečius Manu hinduistams davė discipliną ir jie po šiai dienai ja vadovaujasi. Prieš tris tūkstantmečius Mozė žydams davė discipliną ir jie po šiai dienai ja vadovaujasi. Prieš penkis tūkstantmečius Adinatha džainistams davė discipliną ir jie po šiai dienai ja vadovaujasi. Tos disciplinos iš proto varo visą pasaulį! Jos pasenusios, jas jau senų seniausiai reikėjo palaidoti. Jūs nešiojatės lavonus ir tie lavonai skleidžia blogą kvapą. Kai gyvenate apsupti lavonų, kokio gyvenimo galite tikėtis?

Aš mokau jus gyventi šioje akimirkoje, mokau jus būti laisvus ir atsakingus. Dalykas gali būti teisingas šią akimirką ir gali tapti netei­singas kitą akimirką. Nesistenkite būti pastovūs, antraip būsite mirę. Tik mirę žmonės yra pastovūs. Stenkitės būti gyvi ir su visais gyvumo nepastovumais gyvenkite kiekvieną akimirką, nesižvalgydami į pra­eitį ir ateitį. Šią akimirką gyvenkite šios akimirkos kontekste ir jūsų

 

Keturi raktai

reakcija į ją bus totali. Tas totalumas turi savo grožį ir tas totalumas yra kūrybiškumas. Tada viskas, ką tik darysite, bus savaime gražu.

3. NIRVANĄ RASKITE KASDIENYBĖJE

Ar jums yra tekę girdėti, kad sodininkas, kuris kuria gyvybę ir daro gyvenimą gražesnį, būtų gavęs Nobelio premiją? Lauką ariantis ir visiems jums maistą tiekiantis ūkininkas — ar jis kada buvo apdova­notas? Ne, jis gyvena ir miršta taip, tarsi jo čia nė nebūtų.

Tai bjauri diskriminacija. Kiekviena kūrybinga siela, nesvarbu, ką ji kuria, turėtų būti pagerbta ir pašlovinta - taip būtų pagerbtas kūry­bingumas. Tuo tarpu Nobelio premijas gauna net politikai, kurie yra ne kas kita kaip sumanūs nusikaltėliai. Visas kada nors pasaulyje pralietas krau­jas buvo pralietas per juos, o jie gamina vis daugiau ir daugiau branduolinių gin­klų, kad įvykdytų globalinę savižudybę.

Tikroje, nuoširdžioje žmonių visuo­menėje kūrybiškumas bus pagerbtas ir pašlovintas, nes kūrybiškoji siela daly­vauja Dievo darbe.

Mūsų estetikos pajautimas gana skur­dus.

Tai man primena Abraomo Linkolno istoriją. Jis buvo batsiuvio sūnus, o tapo Amerikos prezidentu. Savaime supranta­ma, visi aristokratai nepaprastai sutriko,

l ! '

KŪRYBIŠKUMĄ S: vidiniu galią išlaisvinimas

suirzo ir pasipiktino. Ir visai ne atsitiktinumas, kad Abraomas Lin-kolnas greitai buvo nužudytas. Aukštoji publika negalėjo toleruoti net minties, kad batsiuvio sūnus yra šalies prezidentas.

Jau pirmąją dieną, kai Linkolnas rengėsi sakyti savo inauguracinę kalbą Senate, atsistojo vienas bjaurus aristokratas ir pareiškė: „Pone Linkolnai, nors per atsitiktinumą jūs ir tapote šios šalies prezidentu, nepamirškite, kad anksčiau su savo tėvu ateidavote į mano namus mūsų šeimai taisyti batų. Čia yra daugybė senatorių, kurie avi jūsų tėvo pasiūtus batus, tad niekada nepamirškite savo šaknų."

Senatorius manė, kad taip kalbėdamas Linkolną pažemins. Bet to­kio žmogaus kaip Abraomas Linkolnas pažeminti neįmanoma. Paže­minti galima tik mažus ir nuo nepilnavertiškumo kenčiančius žmo­nes. Didžiausieji žmonės yra aukščiau pažeminimo.

Abraomo Linkolno atsakymą atsiminti turėtų kiekvienas. Taigi jis pasakė: „Labai jums dėkingas, kad prieš pat mano pirmąjį kreipimąsi į Senatą priminėte man tėvą. Tėvas buvo nuostabus ir kūrybingas menininkas, nebuvo kito žmogaus, kuris būtų galėjęs pasiūti tokius gražius batus. Aš kuo puikiausiai suprantu, kad niekados nebūsiu toks puikus prezidentas, koks jis buvo puikus kūrėjas. Man jo pra­nokti nepavyks. Tačiau, tarp kitko, norėčiau visiems jums, aristokra­tams, priminti, kad jeigu mano tėvo padirbti batai jums spaudžia, batsiuvystės meno esu išmokęs ir aš. Na, nesu didis batsiuvys, tačiau bent jau galiu pataisyti jūsų batus. Jūs man tik praneškite, aš ateisiu į jūsų namus."

Senate stojo tyla, senatoriai suprato, kad pažeminti šio žmogaus jiems nepavyks.

Linkolnas parodė milžinišką pagarbą kūrybiškumui.

Nesvarbu, ar jūs tapote paveikslus, ar kuriate skulptūras, ar siuvate

 

Keturi raktai

batus; neturi reikšmės, ar jūs sodininkai, ūkininkai, žvejai ar dailidės, — tai ne­svarbu. Svarbu, ar įdedate sielą į tai, ką kuriate. Tuomet jūsų kūrybos produktai įgyja dieviškumo kokybę.

Atsiminkite, kad kūrybingumas nėra susijęs su jokia konkrečia veikla. Kūry­bingumas susijęs su jūsų sąmonės koky­be. Kad ir ką darote, tai gali būti kūryba. Taip, tai gali būti kūryba, jeigu jūs žino­te, ką tai reiškia.

Kūrybiškumas reiškia, kad jūs mėgau-jatės bet kokiu darbu kaip meditacija, bet kokį darbą atliekate su meile. Jeigu jūs mylite ir šluojate šią auditoriją, tai yra kūrybinga. Jeigu manęs nemylite, tada, aišku, tai bus nuobodus darbas, tai

pareiga, kurią reikia kaip nors atlikti, tai našta. Tada kūrybingi ga­lite būti kaip nors kitaip, galite rasti kitokį užsiėmimą, pavyzdžiui, pradėkite tapyti. Beje, ar manote, kad jeigu tapysite, tai jau būsite kūrybingi?

Tapymas yra tiek pat paprastas dalykas kaip ir grindų valymas. Ant drobės mėtysite spalvas. O štai plaunate grindis, valote grindis - koks skirtumas? Arba šnekatės su kuo nors, su draugu, ir jaučiate, kad švaistote laiką. Norėtumėte parašyti puikią knygą ir tada jums at­rodytų, kad esate kūrybingi. Bet atėjo draugas ir jūs užsiplepėjote. Jums atrodo, kad veltui gaištate laiką, kad ta veikla nekūrybinga. Ne,

 

! 13

 

11 .

KŪRYBIŠKUMĄ S: vidinių galią išlaisvinimas

nusikaltėliai yra politikai ir visi politikai yra nusikaltėliai — ne vien Ričardas Niksonas. Vargšelį Ričardą Niksoną sučiupo kruvinomis rankomis, štai ir viskas. Kiti buvo tiesiog gudresni ir suktesni.

Ponia Moskovitz labai didžiavosi savo sūnumi. „Ar gir­dėjote apie mano sūnų Lui?" - kartą ji paklausė kaimyno. „Negirdėjau, - atsakė tas. - Ir kas gi jūsų sūnui nutiko? -„Jis vaikšto pas psichiatrą, - tęsė ponia Moskovitz. - Dusyk per savaitę eina pas psichiatrą." - „Ar tai gerai?" - „Žinoma, kad gerai. Keturiasdešimt dolerių už valandą moka. Ketu­riasdešimt dolerių! O kalba tik apie mane."

Nepasiduokite šiai tendencijai, kuri skatina jus būti didžius, gar­sius, didesnius, negu natūraliai esate - niekada. Natūralus dydis - tai tobulybė. Būti natūralaus didumo, būti tiesiog paprastam yra taip tobula, kaip ir turėtų būti. Gyvenkite paprastą gyvenimą nepaprastu būdu. Štai tokia yra nirvaniškos sąmonės esmė.

Dabar leiskite pasakyti paskutinį dalyką. Jeigu nirvana taps di­džiuoju jūsų siektinu tikslu, tuomet jūs atsidursite košmare. Tada nirvana taps paskutiniu ir didžiausiuoju košmaru. Bet jeigu nirvana yra mažuose dalykuose, jeigu jūs kiekvieną mažą veiklą transformuo­jate į šventą veiksmą, jeigu nirvana yra jūsų maldoje, jūsų namai virs šventykla, jūsų kūnas virs Dievo buveine. Tada viskas aplink jus bus nepaprastai gražu ir šventa, tada nirvana bus laisvė.

Nirvaną patirsite tada, kai paprastą gyvenimą gyvensite taip budriai, to­kie pilni sąmonės, tokie kupini šviesos, kad viskas aplink jus ims švytėti.

Tai įmanoma. Sakau, nes aš taip gyvenau ir taip gyvenu. Kai taip sakau, kalbu iš patirties. Kai taip sakau, tai ne Budą ar Jėzų cituoju.

 

Keturi raktai

Taip sakydamas cituoju tik save patį.

Man tai tapo įmanoma, tai gali tapti įmanoma ir jums. Tik negeis-kite ego. Tiesiog mylėkite gyvenimą, pasitikėkite gyvenimu ir gyve­nimas duos visa, ko jums reikia. Gyvenimas jums taps palaima.

4. BUKITE SVAJOTOJAI

Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche) yra pasakęs: „Didžiausia nelaimė žmoniją užgrius tą dieną, kai išnyks visi svajotojai." Visa žmogaus evoliucija vyksta tik todėl, kad žmogus apie ją svajojo. Kas vakar buvo svaja, šiandien yra realybė, o kas yra svaja šiandien, tapti realybe gali rytoj.

Visi poetai yra svajotojai, visi muzikantai yra svajotojai, visi misti­kai yra svajotojai. Kalbant tiksliau, kūrybingumas yra šalutinis sva­jojimo produktas.

Tačiau tai ne tos fantazijos, kurias analizuoja Zigmundas Froidas. Tad jūs turite įžvelgti skirtumą tarp poeto svajos, skulptoriaus sva­jos, architekto svajos, mistiko svajos, šokėjo svajos ir liguisto proto fantazijos.

Gaila, kad Froidas niekada nesidomėjo didžiaisiais svajotojais, kurie yra visos žmonijos evoliucijos variklis. Froidas sutikdavo tik psichologiškai pasiligojusius žmones ir visa jo gyvenimiška patirtis buvo psichopatų svajonių analizė, todėl pasmerktas tapo jau pats žo­dis „svajonė". Pamišėlis svajoja, tačiau jo svaja, ar fantazija, bus des­truktyvi jam pačiam. Kūrybingas žmogus irgi svajoja, bet jo svajonė praturtins pasaulį.

Yra toks pasakojimas apie Mikelandželą. Jis ėjo per turgų, !

l 19

K Ū RYB IŠ K ŪMA S: ridinių galių išlaisvinimas

 

Keturi raktai

 

buvo galima nusipirkti paties įvairiausio marmuro, ir, pamatęs gražų luitą, priėjo pasiteirauti. Savininkas atsakė: „Jeigu nori to luito, gali imti dykai, mat jis čia tik riogso ir vietą užima. Dvylika metų niekas į jj nekreipė jokio dėmesio. Man iš jo jokios naudos."

Mikelandželas tą luitą pasiėmė, dirbo su juo beveik metus ir sukūrė iš jo galbūt gražiausią skulptūrą, kokia tik kada nors egzistavo. Vos prieš kelerius metus vienas pamišėlis kėsinosi ją sunaikinti. Tai nuti­ko Vatikane, o skulptūroje vaizduojamas ką tik nuo kryžiaus nuimtas negyvas Jėzus Kristus ant savo motinos Marijos kelių.

Aš mačiau tik tos skulptūros nuotrauką, bet ji tokia gyva... regis, Jėzus gali kiekvieną akimirką atsibusti. Marmurą Mikelandželas iška­lė taip meistriškai, kad žiūrėdamas žmogus jaučia ir Jėzaus stiprybę, ir jo gležnumą. O Marijos, Jėzaus motinos, akyse - ašaros.

Vienas pamišėlis vos prieš kelerius metus Mikelandželo skulptūrą užpuolė su plaktuku. Paklaustas, kodėl taip padarė, jis paaiškino: „Aš irgi noriu išgarsėti. Mikelandželas turėjo plušėti metus laiko, tada iš­garsėjo. Man tereikėjo padirbėti penkias minutes ir sunaikinau visą skulptūrą. Ir mano vardas apskriejo pasaulj visų laikraščių antraštėse."

Abu žmonės padirbėjo prie to paties marmuro luito. Vienas buvo kūrėjas, kitas — pamišėlis.

Kai Mikelandželas baigė darbą, jis pasikvietė luitą jam atidavusį prekeivį į savo namus ir parodė šiam skulptūrą. Prekeivis negalėjo patikėti savo akimis. Jis pasakė: „Iš kur gavai šį nuostabų marmurą?"

Mikelandželas jam atsakė: „Neatpažįsti? Tai tas pats bjaurus luitas, kuris dūlėjo priešais tavo krautuvę dvylika metų." Prekeivis paklausė: „Kaip tau pavyko išmąstyti, kad tas bjaurus luitas gali virsti tokia gražia skulptūra?" Mikelandželas tarė: „Aš apie tai negalvojau. Aš svajojau padirbti štai šią skulptūrą, o kai ėjau pro tą luitą, staiga

 

išvydau Jėzų, jis mane kvietė: „Aš įkalintas šiame luite. Išlaisvink mane, padėk man išsivaduoti iš akmens. Luite aš pamačiau kaip tik šią skulptūrą. Taigi nudirbau tik nedidelį darbą: pašalinau nereika­lingas luito dalis ir išvadavau Jėzų su Marija."

Būtų buvę nuostabu, jei toks žmogus kaip Zigmundas Froidas, užuot analizavęs ligonius ir jų fantazijas, būtų pasigilinęs į psi­chologiškai sveikų ir kūrybingų žmonių svajones. Jų svajonės nėra tik nuslopinti dalykai. Tokia analizė parodytų, kad esama svajų, kurios gimsta iš kūrybingesnės sąmonės nei paprastų žmonių są­monė. Šių žmonių fantazijos ne liguistos, jų svajonės autentiškai sveikos. Nuo šių svajotojų priklauso visa žmonijos ir jos sąmonės evoliucija.

Visa egzistencija yra organiškas vienis. Jūs ne tik laikotės susikibę rankomis vieni su kitais - jūs laikotės rankomis su medžiais. Kartu kvėpuojate ne tik jūs - visa visata kvėpuoja kartu.

Visata egzistuoja visiškoje harmonijoje. Tik žmogus yra pamiršęs harmonijos kalbą, ir mano darbas čia ją jums priminti. Mes neku-riame harmonijos, harmonija yra jūsų realybė. Tačiau jūs ją esate pamiršę. Galbūt ji tokia akivaizdi, kad žmogus yra linkęs ją tiesiog pamiršti? Jūs esate joje gimę, kaipgi jūs galite apie ją galvoti?

Yra toks senas pasakojimas apie žuvis. Viena žuvis buvo linkusi filosofuoti. Ji paklausė kitos žuvies: „Aš tiek daug girdėjau apie vandenyną, tai kurgi jis?" O ji juk buvo van­denyne! Ji gimė vandenyne, ji gyveno vandenyne, tarp jos ir vandenyno niekada nebuvo jokios atskirties. Vandenyno, kaip atskiro nuo savęs objekto, ji nebuvo mačiusi. Kita žuvis filosofei paaiškino: „Mes ir esame vandenyne..." Bet pirmoji

 

121

 

i 22

 

Tai  ir yra tas subtilus dalykas, kurį reikia suprasti: tegu dingsta veikla, o ne veiksmas. Mesti abu tuos dalykus len­gva, taip, jūs galite numesti juos abu ir pabėgti į Himalajus, tai paprasta. Taip pat lengva toliau tęsti veiklą ir versti save kiekvieną rytą ar kiekvieną vakarą ke­lioms minutėms atsipalaiduoti. Tačiau jūs nesuprantate žmogaus proto sudė­tingumo, nesuprantate jo mechanizmo. Atsipalaidavimas   yra   būsena.   Jos   per pastangas nepasieksite. Ji jus apims pati savaime, ji iškils į paviršių tada, kai pa­prasčiausiai numesite nuo savęs negaty­vumus, kai atsikratysite vidinių trikdžių.

Ką jūs darote, kai vakare einate miegoti? Ar jūs ką nors darote? Jeigu darytumėte, tuomet jus kankintų nemiga, jūs negalėtumėte už­migti. Taigi ką jūs darote? Jūs paprasčiausiai atsigulate ir užmiegate. Čia nėra jokio „darymo". Jeigu „darytumėte", negalėtumėte miegoti. Kad užmigtumėte, reikia, jog pasibaigtų su dienos veiklomis susijusi proto veikla - štai ir viskas! Kai prote nebėra veiklos, jis atsipalaiduo­ja ir užmiega. Jeigu norėdami užmigti ką nors darysite, iš to nieko gero nebus, tada miegas taps neįmanomas. Daryti nereikia visiškai

nieko.

„Nieko su savo kūnu nedaryk, tik atsipalaiduok..." - sako Tilo-pa. Nedarykite nieko! Nereikia jokios jogos pozos, nereikalingi jokie kūno deformavimai ir iškraipymai. „Nieko nedaryk!" Tai reiškia, kad reikalingas tik veiklos nebuvimas. Kaip tai pasiekti? Tai pasiekiama

 

 

 

Drobės paruošimas

per supratimą. Vienintelė disciplina čia yra supratimas. Supraskite savo veiklą ir staiga pačiame jos viduryje, jeigu ją įsisą­moninsite, ji liausis. Jeigu įsisąmoninsi­te, dėl ko veikla užsiimate, ji sustos. Kaip tik šitą sustojimą turi omenyje Tilopa: „Nieko su savo kūnu nedaryk, tik atsi­palaiduok..."

Kas yra atsipalaidavimas? Tai tokia bū­sena, kai jūsų energija niekur nejuda -nei į ateitį, nei į praeitį, ji tiesiog čia, su jumis, jūs esate jos apgaubti. Si akimirka yra viskas. Kita akimirka neegzistuoja, laikas yra sustojęs - tada yra atsipalaida­vimas. Jeigu yra laikas, atsipalaidavimo nėra. Paprasčiausiai sustoja laikrodis ir laiko nebelieka. Si akimirka yra viskas. Jums daugiau nieko nereikia, jūs tiesiog ja mėgaujatės. Ir paprasčiausi dalykai

tampa gražūs, jais galima mėgautis. Tiesą sakant, nieko paprasto nėra — tada viskas tampa nepaprasta.

Pas mane ateina žmonės ir klausia: „Ar jūs tikite Dievą?" Atsakau: „Taip, juk viskas šitaip nepaprasta, kaipgi čia bus apsieita be gilaus sąmoningumo?" Mažiausi dalykai... Štai vaikščiojimas po pievą, kol dar nenugaravę rasos lašeliai, kai jaučiatės visiškai šioje akimirkoje - ir tekstūra, ir žolės prisilietimas, rasos vėsuma, brėkštanti saulė... Ko dar jums reikia, kad būtumėte laimingi? Ko dar trūksta? t;--gulite naktyje, savo lovoje, ant vėsios paklodės, jaučiate

 

17

 

18

K Ū RY BIS K. ŪMA S: vidiniu galiu išlaisvinimas

 

Drobės paruošimas

 

jaučiate, kaip paklodė darosi vis šiltesnė, o jus supa tamsa, nakties ramybė... Užmerkę akis jūs tiesiog jaučiate save. Ko dar jums reikia? Juk visko tiek daug, ir tada jus apima gilus dėkingumas. Tai yra at­sipalaidavimas.

Atsipalaidavimas reiškia, kad šios akimirkos daugiau negu užtenka, daugiau negu būtų galima prašyti ir tikėtis. Nėra ko prašyti, jau ir taip yra daugiau negu reikia, daugiau negu galite trokšti. Tada ener­gija niekur nejuda, ji virsta ramiu telkiniu. Jūs ištirpstate savo pačių energijoje. Si akimirka yra atsipalaidavimas.

Atsipalaidavimo esmė yra ne kūne ir ne prote, atsipalaidavimo esmė yra visumoje. Štai kodėl budos kartoja: „Nebeturėkite troš­kimų." Mat jie žino, kad jeigu esama troškimo, tai atsipalaidavi­mo būti negali. Jie vis kartoja: „Palaidok mirusiuosius." Nes jeigu pernelyg rūpinatės praeitimi, atsipalaiduoti negalite. Jie vis sako: „Mėgaukitės šia akimirka." O Jėzus pasakė taip: „Pažiūrėkite, kaip lauke auga lelijos. Jos nepluša, o yra gražesnės, puošnesnės už ka­ralių Saliamoną. Sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo pasidabinęs tokiais nuostabiais aromatais kaip kiekviena jų. Įsižiūrėkite į lelijas!"

Ką Jėzus tuo nori pasakyti? Jis mums sako: „Atsipalaiduokite! Plu­šėti dėl to nereikia, tiesą sakant, viskas jau duota. Jei Jis rūpinasi dangaus paukščiais, gyvūnais, žvėrimis, medžiais ir augalais, tai ko jūs nerimaujate? Argi jis nepasirūpins jumis?" Tai yra atsipalaida­vimas. Kodėl jūs taip nerimaujate dėl ateities? Įsižiūrėkite į lelijas, stebėkite jas ir tapkite kaip lelijos — ir tada atsipalaiduokite. Atsi­palaidavimas nėra poza.. Atsipalaidavimas - tai totali jūsų energijos transformacija.

Energija būna dviejų matmenų. Vienas matmuo - motyvuota ener-

 

gija, kur nors einanti, judanti į kokį nors tikslą. Tada ši akimirka tik priemonė, o tikslas, kurį reikia pasiekti, yra kitur. Tai vienas jūsų energijos matmuo, veiklos matmuo, čia energija orientuota į tikslą. Tada viskas yra priemonės. Jūs sakote, kad pasieksite tikslą ir tada atsipalaiduosite. Tačiau šio tipo energija tikslo niekada taip ir nepa­siekia, ši energija kiekvieną naują akimirką paverčia priemone siekti kitko, ko nors ateityje. Tikslas visada šmėkščioja ties horizontu. Jūs vis bėgate jo link, tačiau atstumas iki jo netrumpėja.

Tačiau yra ir kitas energijos matmuo. Tas matmuo - tai nemoty­vuota šventė. Tikslas yra čia, šioje akimirkoje, o ne kažin kur kitur. Tikslas esate jūs patys. Nėra jokio kito pasitenkinimo, išskyrus buvi­mą šioje akimirkoje. Įsižiūrėkite į lelijas. Kai tikslas esate jūs patys ir kai tikslas nėra nukeltas į ateitį, kai nėra tikslo, kurį reikėtų pasiekti, jūs jj tiesiog švenčiate, jūs jį jau esate pasiekę, jis čia - tai yra atsipa­laidavimas, nemotyvuota energija.

Taigi, bent jau mano požiūriu, žmonės būna dvejopi: tikslo siekė­jai ir šventėjai. Tas, kuris siekia tikslo, yra pamišėlis. Šio tipo žmo­gus vis labiau kraustosi iš proto, jis pats susikuria savo pamišimą. Jo pamišimas įgyja pagreitį, traukia jį vis giliau ir galų gale žmogus visai paklysta. O štai kitas žmogaus tipas - tai ne tikslų siekėjas, tai žmogus, kuris apskritai nieko neieško, jis tiesiog švenčia.

Būkite šventėjai, švęskite! Juk visko yra tiek daug: jau pražydo gėlės, gieda paukščiai, danguje šviečia saulė - švęskite visa tai! Jūs kvėpuojate, esate gyvi, turite sąmonę - švęskite tai! Ir tada staiga atsipalaiduojate, tada nebėra įtampos, tada nebelieka kančios. Visa toji energija, kuri buvo virtusi kančia, transformuojasi į dėkingumą. Taip, jūsų širdis plakdama skleidžia karštą dėkingumą — tai yra mal­da. Tai ir yra maldos esmė - su karštu dėkingumu plakanti Širdis.

19

K Ū RYBIŠKU MA S: vidiniu .galią išlaisvinimas

teigiu. Na, keli iš jūsų tapsite dailininkais, dar keli — dainininkais, keli — muzikantais, keli — šokėjais, bet esmė ne čia. Kiekvienas jūsų būsite kūrybiški savaip. Galbūt būsite virėjai, tačiau virsite kūrybiš­kai. Arba gal būsite tiktai valytojai, tačiau savo darbą irgi atliksite

kaip kūrybą.

Nebus nuobodulio. Tapsite išradingi darydami netgi įvairias smul­kmenas. Net jei dirbsite valytojo darbą, jūs tam tikru būdu atliksite dievinimo aktą, melsitės, todėl kad ir ką darytumėte, tai turės kūry­biškumo skonį. Be to, mums nereikia daugybės dailininkų, nes jei­gu visi pasidarytų dailininkais, būtų labai sudėtinga gyventi. Mums nereikia daugybės poetų, mums reikia ir sodininkų, ir ūkininkų, ir visokių kitokių žmonių. Tačiau kiekvienas žmogus gali būti kūrybiš­kas. Jeigu jis meditatyvus ir neturi ego, tada per jį ima tekėti Dievas. Atsižvelgdamas į žmogaus gebėjimus, į jo potencialą, Dievas įgauna formą. Ir tada viskas būna gerai.

Jums nebūtina išgarsėti. Tikrai kūrybiškas žmogus apie tai nė ne­galvoja, jam to nereikia. Jo užsiėmimas teikia jam tokį nepaprastą pasitenkinimą, jis toks patenkintas savimi ir savo aplinka, kad apie jokius troškimus net nemąsto. Kai esate kūrybiški, troškimai išnyks­ta. Kai esate kūrybiški, ambicijos išnyksta. Kai esate kūrybiški, jūs jau esate tai, kas visada norėjote būti.

 

PENKIOS KLIŪTYS

Kūrybiškumo energija gamtos duota kiekvienam. Tačiau kai jai kliudoma, kai trikdoma natūrali jos tėkmė, ji tampa. destruktyvi.

1. SAVIMONĖ

avimonė — tai liga. Sąmoningumas yra sveikata, o savimonė -liga, nuklydimas. Tai atsiradęs kliuvinys, kompleksas, kuris trikdo natūralią sąmonės upės tėkmę. Tėkmei priešinasi sve­timkūnis, kas nors, ko upė negali sugerti, kas nors, kas negali tapti upės dalimi.

Savimonė yra liguista būsena. Sąstingio ir blokados būsena. Savi­monė - lyg nešvarus tvenkinys, iš kurio neišteka vanduo, jis nyksta, garuoja, lėtai miršta. Ir, žinoma, skleidžia blogą kvapą.

Taigi pirmiausia reikia suprasti skirtumą tarp sąmoningumo ir sa­vimonės.

Sąmoningumas nesuvokia, kas tai yra „aš", kas yra ego. Jis nė ne­nutuokia, kaip gali būti atskirtas nuo visos egzistencijos. Jis nežino jokių barjerų, nežino ribų. Sąmoningumas yra stipriai susijęs su eg­zistencija. Tai — vienovė. Nėra jokio konflikto tarp individo ir visu­mos. Individas tiesiog įteka į visumą, o visuma - j individą. Tai tarsi kvėpavimas - štai jūs įkvepiate, štai iškvepiate, kai įkvepiate, visuma

 

35

 

36

 

K ŪKY B IŠ K ŪMA S: vidinių ga/ių išlaisvinimas

į jus įeina, kai iškvepiate, jūs įeinate į visumą. Tai nuolatinė tėkmė, nepaliaujamas dalijimasis. Visuma nuolatos duoda jums ir jūs nuola­tos duodate visumai. Ta pusiausvyra niekada nesutrinka.

Tačiau su žmogumi, kuris turi savimonę, kažin kas negerai. Jis ima, tačiau niekada neduoda. Jis tik sugeria, bet dalytis nesugeba. Jis vis stato aplink save sienas, kad niekas negalėtų jų peržengti. Mėgsta vi­sokius perspėjamuosius ženklus, pavyzdžiui: „Pašaliniams vaikščioti draudžiama." Toks žmogus pamažėle miršta, jis tampa negyvas, nes gyvenimas yra dalijimasis.

„Aš" yra negyvas daiktas. O sąmonė — tai begalinė gyvybė, gausi gyvybė. Ji nežino ribų. Tačiau paprastai visi žmonės būna užsidarę savo „aš" ribose. Jie tai vadina savimone.

Jeigu žmogus turi savimonę, jis yra nesąmoningas. Tai paradoksas. Savimonė reiškia nesąmoningumą, o sąmoningumas yra savimonės nebuvimas. Kai nebėra „aš" (savimonės), kai šis mažas, menkutis „aš" išnyksta, tada jūs pasiekiate tikrąjį AŠ, AŠ iš didžiųjų raidžių, aukš­čiausiąjį ir visa apimantį.

Jūs netenkate mažyčio savo centro ir įgyjate pačios egzistencijos centrą. Staiga tampate beribiai, niekas jūsų neberiboja, jūsų būties nebesupa narvas ir per jus ima tekėti begalinė jėga. Jūs tampate įran­kiu, švaria priemone be jokių kliuvinių. Jūs - fleita, ir Krišna gali skleisti per jus savo giesmę. Jūs tiesiog kanalai - tušti, nieko savo neturintys. Štai ką aš vadinu atsidavimu ir savimonės atsisakymu.

Savimonė skatina žmogų neatiduoti savojo „aš". Tai konfliktinis, kovingas nusistatymas. Jūs kovojate su egzistencija ir galų gale pra­laimite. Kiekvienas kitas žingsnis jus veda į dar vieną pralaimėjimą. Jums garantuotas nusivylimas, jūs pasmerkti jau nuo pat tokių pa­stangų pradžių, nes egzistencijos akivaizdoje savojo „aš" neišlaiky-

 

Penkios kliūtys

site. Tai neįmanoma, jūs negalite egzis­tuoti atskirai nuo visumos. Negalite būti vienuoliai. Negalite būti vieni. Vienuolis yra toks žmogus, kuris stengiasi būti pats vienas, kuris bando apsibrėžti savo ribas ir egzistuoti atskirai nuo bendros būties. Visos jo pastangos yra egoistiškos. Jo ne­sėkmė garantuota, jokiam vienuoliui tai niekados nepavyks.

Jums pavyks tik tada, jei būsite išvien

su Dievu, o ne prieš jį, išvien su visuma, antraip jūsų laukia nesėkmė. Tad jei jaučiatės sugniuždyti ir paskendę varge, atminkite: vargą esa­te susikūrę patys. Tai įvyko todėl, kad patys to nepastebėdami kovo­jote su visuma.

Kartą nutiko taip (matyt, tada pasitaikė toks lietingas lai­kotarpis kaip dabar), kad patvino ir iš krantų išsiliejo per Mulos Nasredino kaimą tekanti upė. Į jos vandenis įkrito Mulos Nasredino žmona. Pas jį atskubėjo žmonės ir ėmė šaukti: „Į upę įkrito tavo žmona!.. Bėk greičiau!.. Gelbėk ją!.."

Nasredinas nubėgo prie upės, įšoko į vandenį ir ėmė plauk­ti srove aukštyn. Žmonės vėl pradėjo rėkti: „Nasredinai, ką tu darai?!.. Tavo žmona negalėjo pasileisti prieš srovę, srovė ją nunešė upe žemyn!.." O Nasredinas jiems atsakė:

„Ką jūs šnekate? Aš savo žmoną pažįstu, ji moka plaukti tik prieš srovę!"

 

37

 

38

KŪRYBIŠKUMĄ S: vidinių galių išlaisvinimas

 

Penkios kliūtys

 

Ego visuomet stengiasi kilti upe aukštyn. Žmonės nemėgsta daryti lengvų dalykų. Prieš ką nors darydami, jie nori visa tai apsunkinti. Taip, žmonėms patinka daryti tai, kas sunku. Kodėl? Nes kai jie susiduria su sunkumais, atsiranda proga pasireikšti jų ego.

Kai pirmoji alpinistų grupė pasiekė Everesto viršūnę, vienas žmogus paklau­sė Edmundo Hilario (Edmund Hillary): „Kodėl taip rizikavote? Tai buvo labai pavojinga, daugybė iki jūsų tai mėginu­sių žmonių žuvo, jie nepasiekė viršūnės" Klausėjas niekaip negalėjo suvokti, kodėl žmonės stengiasi pasiekti Everesto viršū­nę ir aukoja dėl to savo gyvybes. Kokia visa to prasmė? Koks gi tai pasiekimas?

Sakoma, kad Edmundas Hilaris j šį klausimą atsakė taip: „Kol Eve­restas nebuvo įveiktas, mes negalėjome būti ramūs. Privalėjome jį nugalėti!" Iš šio pasiekimo nėra jokios naudos, tačiau jis padeda įsi­tvirtinti ego.

Pažvelkite j savo pačių gyvenimus - daugybę dalykų, kuriuos daro­te, jūs darote dėl ego. Jums būtinai reikia didelio namo, nors galbūt visiškai patogu gyventi tokiame būste, kuriame gyvenate, bet vis dėl­to norite pasistatyti didelius rūmus. Tie dideli rūmai skirti ne jums, jie skirti jūsų ego. Jums tikriausiai kuo patogiausia gyventi taip, kaip dabar gyvenate, tačiau jūs toliau kaupiate pinigus — tie pinigai skirti ne jums, o jūsų ego. Kaipgi jūs nurimsite, jeigu dar netapote turtin­giausiu pasaulio žmogumi?

 

Kita vertus, ką pasieksite tapę turtingiausiu pasaulio žmogumi? Jūs vis giliau ir giliau klimpsite į kančias, nes iš konflikto gimsta tiktai kančia. Kančia - tai požymis, kad jūs esate įsivėlę į konfliktą. Tokiais atvejais nesistenkite permesti atsakomybės kam nors kitam. Žmonės mėgsta svarstyti ir ieškoti pasiteisinimų. Jeigu jie kenčia, sako: „Ką gi mes padarysime? Kančiose mus skandina praeitų gyvenimų karma."

Visiški niekai! Praeitų gyvenimų karma galbūt ir užtraukė jurns kančią, tačiau tai buvo praeituose gyvenimuose! Kodėl karma turėtų lūkuriuoti iki šiol? Nėra ko laukti. Kančiose jus skandina jūsų da­bartinė karma! Viską suversti praeitiems gyvenimams labai lengva -atseit dabar jau nieko neįmanoma padaryti ir turite būti tokie, kokie esate. Praeities esą pakeisti neįmanoma, pamoję ranka jos neištrinsi­te. Nėra jokio magiško burto, kuris padėtų jums atsikratyti anuose gyvenimuose susikurtos naštos. Taip jau nutiko ir tai nutiko am­žiams, tai - absoliutas, nėra jokių galimybių pakeisti padėtį. Šitoks mąstymas nuima nuo jūsų pečių naštą ir jūs tariate sau: „Na, ką gi, turiu kentėti dėl praeities karmos."

Atsakomybę galite permesti ir velniui, kaip tą daro krikščionys. Hinduistai atsakomybę permeta praeities karmoms, o krikščionys — velniui, tai jis čia jums spąstus vis spendžia. Jūs nekalti, tai velnias kaltas, tai jis vis skandina jus kančiose ir traukia žemyn į pragaro gelmes.

Kam jūs įdomūs? Kodėl gi tam velniui jūs turėtumėte rūpėti?

O dar esama ir marksistų, ir komunistų, ir socialistų — šitie jau aiškina, kad žmones kančiose skandina socialinė struktūra ir ekono­minė sistema.

Froidistai ir psichoanalitikai aiškina, kad kančios priežastis yra vai­ko ir motinos tarpusavio santykiai.

 

39

 

į O

KŪRYBIŠKUMĄ S: vidiniųgalhi išlaismnimas

Kad ir ką kas sakytų - tai visada kas nors kita, tik ne jūs patys. Tik ne jūs ir ne dabar.

O aš noriu jums pasakyti, kad tai jūs esate savo kančios priežastis. Jeigu kenčiate, tai jūs ir tik jūs esate už tai atsakingi. Nei praeitis, nei socialinė struktūra, nei ekonominė sistema — nepadės niekas. Jeigu liksite tokie, kokie esate, tai nesvarbu, kokioje visuomenėje atsidur­site - vis tiek ir toliau kentėsite. Jūs kentėsite visose ekonominėse sistemose, kentėsite bet kokiame pasaulyje, kad ir koks jis būtų, jeigu tik liksite tokie, kokie esate.

O    pirmasis    ir    pagrindinis    pokytis įvyksta   tada,   kai   pasiryžtate   išsižadėti konflikto su egzistencija. Tą žinią jums praneša visos didžiosios religijos, jos pa­brėžia: „Išsižadėkite ego." Tuo jos nori jums pasakyti štai ką: „Išsižadėkite konf­likto". Aš norėčiau, kad jūs paskutinę frazę geriau įsimintumėte, nes „išsižadėti ego" skamba pernelyg metafiziškai. Ego? Kur tas ego yra? Kas jis toks? Žodis, re­gis, dažnai girdimas, jums gerai žinomas, bet vis dėlto jis labai neaiškus, nesuvo­kiamas.  Norėčiau esmę perteikti prak­tiškiau: atsisakykite konflikto, nes ego iš tikrųjų yra jūsų konfliktiškų nuostatų šalutinis produktas. Žmonės kalba apie gamtos nugalėjimą, apie to ir ano įveikimą, bet kaipgi galima nugalėti gamtą? Jūs esate jos dalis. Kaip gali to paties dalyko dalis nugalėti visumą, kuriai priklauso? Supraskite, kad tai yra

 

Penkios kliūtys

kvaila, beprasmiška. Jūs galite būti har­monijoje su visuma arba su ja konflik­tuoti. Konfliktas yra disharmonija. Dis­harmonija sukelia kančią, o harmonija teikia palaimą. Natūralus harmonijos rezultatas yra gili ramybė, džiaugsmas, malonumas. Konflikto rezultatas yra ne­rimas, sielvartas, stresas, įtampa.

Jūsų ego yra visos jūsų susikurtos įtam­pos, ir nieko daugiau. Nėra jokio reikalo jų susikurti, bet kodėl žmonės nuolatos tai daro? Turi būti kokia nors priežastis. Kodėl visi nuolatos pučia savo „aš"? Nes tikrasis AŠ mums yra nepa­žįstamas, štai kodėl. O be „aš" gyventi labai sunku, tad mes susiku­riame netikrą „aš", kuris yra tikrojo AŠ pakaitalas. Tikrasis AŠ lieka nepažintas.

Tiesą sakant, visiškai pažinti tikrojo AŠ neįmanoma, jis taip ir lieka paslaptis, neapsakomas, neapibrėžiamas. Tikrasis AŠ yra toks neap­rėpiamas, kad jį apibrėžti labai sunku, jis toks slėpiningas, kad neį­manoma prasiskverbti iki jo branduolio. Tikrasis AŠ yra visumos AŠ. Žmogaus intelektui jis nepasiekiamas, nesuvokiamas, neapmąstomas.

Yra toks pasakojimas apie išminčių, kurį pas save pasikvietė Aleksandras Didysis. Aleksandras paklausė jo: „Girdėjau, kad tu su­žinojai, kas yra Dievas, tad prašau pasakyti ir man. Aš irgi labai tuo dalyku domiuosi." Išminčius atsakė: „Duok man bent dvidešimt ke­turias valandas tavo klausimui apmąstyti."

Praėjo dvidešimt keturios valandos ir Aleksandras jau ėmė nekan-

41

KŪRYBIŠKUMĄ S: vidinių galiu išlaisvinimas

trauti. O tada pasirodė išminčius ir tarė: „Man reikės dar septynių

dienų."

Prabėgo septynios dienos. Aleksandras dar labiau nekantraudamas laukė atsakymo. Bet atėjęs išminčius pasakė: „Man reikės dar metų." Aleksandras išrėžė: „Ką tu nori tuo pasakyti, kad reikės dar metų? Tu žinai atsakymą ar jo nežinai? Jeigu žinai, tai žinai, tad atsakyk man dabar. Kam švaistyti laiką?" Išminčius nusijuokė ir tarė: „Kuo daugiau mąstau, tuo nepažinesnis tas dalykas darosi. Kuo daugiau ži­nau, tuo sudėtingiau tampa pasakyti, kad žinau. Dvidešimt keturias valandas stengiausi ir atsakymas ėmė slysti man iš galvos. Tai toks sunkiai apčiuopiamas dalykas — visai kaip gyvsidabris. Tada papra­šiau dar septynių dienų, bet ir jos nepadėjo. Dabar prašau dar bent metų, tačiau vis tiek nesu tikras, kad man pavyks pateikti Dievo api­brėžimą."

Išminčius išties gerai atsakė. Jis, matyt, buvo tikrai išmintingas, nes tikrojo AŠ apibrėžti neįmanoma. Tačiau žmogus gyventi be

„aš" negali, tada jis jaučiasi toks tuščias! Tada jis jaučiasi kaip ratas be stebulės, kaip apskritimas be centro. Taip, gy­venti be „aš" yra sunku.

Pažinti tikrąjį AŠ yra be galo daug pa­stangų reikalaujantis dalykas. Kad grįž­tų namo, žmogus turi įveikti labai ilgą kelią. Tenka pasibelsti į gausybę durų, kol galiausiai prieinamos tos, kurių ie­škota. Lengviausia išeitis šioje situacijoje yra susikurti netikrą „aš". Auginti tikras rožes sudėtinga, bet galima nusipirkti

 

Penkios kliūtys

plastmasinių. Savęs neapgausite, tačiau bent jau apmulkinsite kai­mynus. Tokia tad yra „aš", arba ego, prasmė. Savęs neapgausite — juk puikiai suvokiate, kad patys nežinote, kas esate, na, bet kaimynus apgauti galima. Išoriniame pasaulyje turėsite bent jau šiokią tokią etiketę, kas jūs esate.

Ar kada nors apie tai pagalvojote? Jei kas nors jūsų paklausia „Kas jūs esate?", ką atsakote? Tariate savo vardą. Bet tas vardas nėra jūsų, nes į šį pasaulį atėjote neturėdami vardo, atėjote bevardžiai. Jūsų var­das nėra jūsų nuosavybė, jis buvo jums suteiktas. Tikęs būtų bet koks vardas... A-B-C-D... tai iš piršto laužtas ir visiškai neesminis dalykas.

Jeigu jūsų vardas Ramas - gerai. Jeigu jūsų vardas Haris - irgi gerai, nėra jokio skirtumo. Bet koks vardas jums būtų tikęs lygiai taip pat, kaip kad tiko tas, kurį dabar turite. Tai tik etiketė. Vardas reikalingas, kad būtų galima jus prisišaukti, tačiau su jūsų būtimi jis nieko bendra neturi. Arba sakote taip: „Aš esu gydytojas", „Aš esu inžinierius", „Aš esu verslininkas", „Aš esu dailininkas"... esu tas, esu anas, bet tai apie jus nieko nepasako.

Kai sakote „Aš esu gydytojas", tai pasakote šį tą apie savo profesiją, o ne apie save. Paaiškinate, kaip užsidirbate pragyvenimui. Apie gy­venimą nepasakote nieko, tepasakote šį tą apie pragyvenimą. Galbūt jūs pragyvenimui užsidirbate būdami inžinieriai ar gydytojai, ar vers­lininkai - tai neturi reikšmės. Tai apie jus nepasako nieko.

Arba jūs pasakote savo tėvo vardą, motinos vardą, pateikiate savo genealogijos medį, bet ir tai yra nereikšminga, nes jūsų tai neapi­brėžia. Kokioje nors šeimoje gimusi jūsų fizinė esybė yra atsitiktinis dalykas; lygiai taip pat galėjote gimti kitoje šeimoje ir nė nebūtumėte pastebėję skirtumo. Tai tik praktiniai dalykai, tokiu būdu žmogus tampa „aš". Šis „aš" yra netikras „aš", jis sukurtas, pagamintas, jis

43

KŪRYBIŠKUMĄ S: iždinių galių išlaisvinimas

rankų darbo produktas. O jūsų tikrasis AŠ taip ir lieka apgaubtas rūko ir paslapties. Man teko skaityti štai ką:

Lydimas gido arabo, per dykumą ėjo prancūzas. Arabas kiekvieną mielą dieną klaupdavosi ant karšto smėlio pagar­binti savo Dievą. Galiausiai vieną vakarą Dievu netikintis prancūzas paklausė arabo: „Iš kur tu žinai, kad Dievas yra?"

Arabas įsižiūrėjęs į pašaipūną atsakė: „Iš kur aš žinau, kad Dievas yra? O iš kur aš žinau, kad vakar čia praėjo kupranu­garis, o ne žmogus? Argi ne iš jo kanopų pėdsakų smėlyje?" Tada rodydamas į paskutinius horizonte nykstančios saulės spindulius tarė: „Tai - ne žmogaus pėdsakas."

Jūsų tikrasis AŠ nėra tai, ką jūs galite susikurti, nėra tai, ką būtų pajėgus sukurti žmogus. Savąjį AŠ jūs atsinešėte su savimi, jis yra jūs. Kaipgi jūs jį sukursite? Kad galėtumėte jį sukurti, visų pirma jau patys turite būti. Tą ir turi omenyje krikščionys, musulmonai ir hin-duistai sakydami, kad žmogus yra kūrinys. Tai reiškia, kad žmogus pats savęs nesukūrė, štai ir viskas. Kūrėjas slypi kažin kur nepažiny-bėje. Mes atsiradome iš nežinomo, paslaptingo gyvybės šaltinio. Jūsų tikrasis AŠ nėra jūsų! O netikras „aš" nėra jūs, nes jūs jį sukūrėte, tai dirbtinas dalykas. Tiksliau būtų pasakyti, kad jūsų tikrasis AŠ nėra jūsų, nes jis vis dar Dieve; taip, jūsų šaknys yra ten.

Netikras „aš", kurį mes lyg vėliavą nešamės per gyvenimą, yra nuo­latiniame pavojuje. Jis labai trapus, labai silpnas, bet toks jis ir turi būti, nes tai - žmogaus kūrinys. Kaip gali žmogus sukurti ką nors nemirtinga? Jis ir pats yra patyręs ir dar patirs daugybę mirčių, tad

į 5

 

Penkios kliūtys

viskas, ką jis sukuria, taip pat yra mirtinga. Iš čia ir ta baimė, nuo­latinė baimė, kad „aš galiu išnykti, mano „aš" gali būti sunaikintas". Nuolatinė baimė vis drebina ir drebina jūsų būtį, nes jūs žinote, kad jūsų „aš" yra netikras. Šio fakto galite vengti, tačiau jūs tai žinote. Jūsų „aš" surinktas iš dalių, jis pagamintas, mechaninis, jis nėra gy­vas, nėra organiškas.

Ar žinote, koks skirtumas tarp organiško dalyko ir mechaniško dalyko? Štai sumeistraujate automobilio variklį: turguje nusiperkate visas reikalingas dalis, jas surenkate ir variklis ima funkcionuoti kaip atskiras daiktas. Arba nusiperkate turguje radijo aparato dalis ir jas sumontuojate - radijas pradeda funkcionuoti kaip vientisas daiktas. Tam tikru būdu jis įgyja savąjį „aš". Nė viena pavienė detalė nega­li atlikti radijo funkcijos, tik visos detalės drauge ima funkcionuoti kaip radijas. Tačiau šitoks vientisas darinys vis tiek yra mechaniškas, jis sukurtas išorinės jėgos. O kai į dirvą įterpiate sėklas, tos sėklos miršta ir iš jų iškyla augalas - šis dalykas yra organiškas. Jis nėra sukurtas išorinės jėgos, jo vienovė jau buvo pačioje sėkloje. Sėkla vystosi, augalas auga, renka tūkstantį ir vieną dalyką iš žemės, iš oro, iš saulės, iš dangaus, tačiau jo vienovė yra iš vidaus. Čia pirmiausia jau yra centras, o tik paskui atsiranda apskritimas. Mechaniškoje vi­enovėje pirmiausia sukuriamas apskritimas, o tik paskui atsiranda centras.

Žmogus yra organiška vienovė. Kaip ir medžiai, kadaise jūs buvote sėkla, o paskui savo motinos gimdoje pradėjote įgauti savąjį apskri­timą. Pirmiausia buvo centras, o paskui atsirado apskritimas, tačiau dabar jūs savo centrą jau esate visiškai pamiršę. Gyvenate apskritime ir manote, kad tai yra visas jūsų gyvenimas. Sis apskritimas ir nuo­latinis gyvenimas ant jo sukuria tam tikrą pseudo „aš" pojūtį, jums

i h

 

KŪRYBIŠKUMĄ S: vidinių gatių išlaisvinimas

atrodo, kad esate „kažin kas". Tačiau tas „kažin kas" nesiliauja dre­bėjęs, nes savyje jis neturi organiškos vienovės.

Iš čia kyla ir mirties baimė. Jei būtumėte pažinę savo tikrąjį AŠ, mirties niekada nebijotumėte - tai visiškai aišku, nes organiška vieno­vė nemiršta niekada. Organiška vienovė yra nemirtinga. Tik mecha­niškos vienovės yra sukonstruotos ir miršta. Tai, kas sukonstruota,

vieną dieną subyrės. Mechaniška vienovė turi pradžią ir pabaigą. Organiška vieno­vė neturi nei pradžios, nei pabaigos - tai amžinas procesas.

Ar pažįstate savo centrą? Jeigu nepažįs­tate, tuomet gyvensite baimėje. Taigi ne­tikrasis „aš", arba savimonė, visada bijo, nuolat dreba. Ir jums visados reikalingas aplinkinių pritarimas; norite būti įver­tinti, kad jums paplotų, norite, kad kas nors jums pasakytų, kokie esate gražūs ar kokie protingi. Jums reikia, kad kas nors šiuos dalykus vis kartotų kaip hipnotines įtaigas, idant jūs ir toliau įstengtumėte tikėti, kokie esate protingi, kokie esate gražūs ir stiprūs. Tačiau šio reikalo esmė tokia, kad jūs priklausomi nuo kitų.

Ateina kvailas žmogus ir jums pasako, kad esate labai protingi - ir tikrai, protingi jūs atrodote tik kvailam žmogui. Jeigu jis bus už jus protingesnis, aišku, jūs jam protingi neatrodysite. Taigi ateina kvai­lys ir jums patvirtina, kad esate protingi, ir jūs labai tuo apsidžiau­giate. Gražūs atrodyti galite tik negražiam žmogui. Jeigu jis yra už

 

Penkios kliūtys

jus gražesnis, jūs jam atrodysite negražūs, nes šie dalykai — gražu ar negražu — yra reliatyvūs. Bet negražūs žmonės jums patvirtina, kad esate gražūs, ir jūs tuo būnate be galo patenkinti.

Tačiau koks tai protas, kurį turi patvirtinti kvailiai? Koks tai grožis, kurį turi patvirtinti negražieji? Tai visiškai netikra. Idiotiška! Tačiau mes ir toliau ieškome patvirtinimų. Ieškome išoriniame pasaulyje ko nors, kas galėtų paremti mūsų ego, ko nors, kas truputėlį jį paremtų, kas atliktų ramsčio funkciją. Priešingu atveju nuolatos rizikuojame, kad mūsų ego ims ir subyrės. Taigi turime paremti jį iš vienos pusės, turime paremti iš kitos, ir taip atsiranda nuolatinis rūpestis.

Štai kodėl atrodote gracingesni, kai būnate vieni - nes tada jūsų nekamuoja rūpestis. Niekas jūsų nemato. Kai būnate vieni, atrodo­te skaistesni; būdami tualete esate skaistesni, panašesni į vaiką. Vėl maivotės priešais veidrodį ir tai teikia jums malonumą. Tačiau jeigu pamatote, kad pro rakto skylutę jus stebi jūsų vaikelis, bematant vi­siškai pasikeičiate. Jūsų ego iškyla pavojus. Štai kodėl žmonės taip bijo kitų žmonių. Kai esate vieni, nerimas dingsta.

Štai vienas garsus dzeno pasakojimas:

Dzeno mokytojas tapė kaligrafinį paveikslą. Šalia pasi­sodino savo vyriausiąjį mokinį, kad šis pasakytų, kada pa­veikslas atrodys tobulas. Nerimavo tiek mokytojas, tiek ir mokinys, mat mokinys dar nebuvo regėjęs, kad mokytojas ką nors būtų atlikęs netobulai. Tačiau tądien mokytojui rei­kalai ėmė slysti iš rankų. Jis plušėjo įsitempęs, tačiau kuo labiau stengėsi, tuo prasčiau jam sekėsi.

Japonijoje ir Kinijoje kaligrafijai naudojamas labai gležnas ir trapus ryžių popierius. Jei tapytojas bent akimirką dvejos

47

l

 

K Ū RYB1ŠK U Ai A S: vidinią galių išlaisvinimas

ir dels, tai bus matyti per amžius, nes toje vietoje j popierių įsigers daugiau tušo ir piešinys bus sugadintas. Apgauti su ryžių popieriumi labai sudėtinga. Linijos turi lietis ištisine tėkme, dvejoti ir delsti negalima. Tada akylesnis žiūrovas tuoj pasakys: „Sis paveikslas visiškai ne dzeniškas." Dzeniš-kas paveikslas turi būti spontaniškas, tekantis.

Mokytojas vis stengėsi, stengėsi, dar labiau stengėsi... pra­dėjo prakaituoti. O jo mokinys sėdėjo ir vis purtė galvą: „Ne, dar netobula..." Mokytojas darė vis daugiau ir daugiau klaidų. Tada mokytojas pamatė, kad jam baigiasi tušas, ir jis tarė mokiniui: „Eik ir paruošk daugiau tušo." Kol mokinys buvo išėjęs ir ruošė tušą, mokytojas pabaigė paveikslą. Tai buvo šedevras. Grįžęs mokinys negalėjo patikėti savo aki­mis: „Bet mokytojau, juk tai tobula! Kas nutiko?" Mokytojas nusijuokė: „Tavo buvimas, jau vien mintis, kad yra žmogus, kurio tikslas pripažinti arba pasmerkti, pasakyti „taip" arba „ne", drumstė mano ramybę. Kai ta­vęs nebuvo, manęs niekas nebetrik-dė. Supratau, kad vienintelė priežas­tis,  kodėl  kūrinys  nebuvo  tobulas, buvo ta, kad aš stengiausi padaryti jį tobulą."

Bandykite padaryti ką nors tobula ir jums nepasiseks. Darykite natūraliai, ir

 

 

 

Penkios kliūtys

tai visada bus tobula. Natūralumas, gamta yra tobula, pastangos -netobula. Kada tik ką nors darote pernelyg stengdamiesi, jūs savo darbo vaisių naikinate.

Štai kodėl būna taip, kad visi žmonės gražiai šneka - paplepėti mėgsta kiekvienas, žmonės prakalba ištisus gyvenimus — bet tik pa­statyk juos ant pakylos, liepk pašnekėti publikai ir staiga jie atbun­ka, staiga viską pamiršta, staiga nebegali išlementi nė vieno žodelio. Arba net jeigu ir sugeba ką nors pasakyti, jų kalba stokoja grakštumo, natūralumo, tėkmės. Kas pasidarė? Jūs, pavyzdžiui, žinote, kad šis žmogus taip gražiai suokia savo draugams, savo žmonai, vaikams. Juk čia susirinkusi publika irgi yra tokie patys žmonės - ko jų bijoti? Įsikišo jo savimonė. Jo ego iškilo pavojus ir jis stengiasi pasirodyti kuo geriau.

Tačiau atkreipkite dėmesį štai į ką: kai tik bandote ką nors paro­dyti, jūs ieškote maisto savo ego, o kai elgiatės natūraliai ir leidžiate viskam tekėti savaime, viskas būna to­bula ir nekyla jokių problemų. Kai esate natūralūs ir leidžiate viskam rutuliotis sava eiga, jūsų užnugaryje yra Dievas. O kai bijote, kai drebate, stengiatės ką nors įrodyti, tada Dievą prarandate. Baimėje jūs jį užmirštate. Daugiau dėmesio ski­riate žmonėms, o savo šaknimis nebesi­rūpinate.

Savimonė tampa silpnybe. Žmogus be savimonės yra stiprus, tačiau jo stiprybė su juo pačiu nieko bendra neturi - ji at­eina iš aukščiau.

 

 

 

•p)

 

 

 

50

K f.^T RYB 1$KU MA S: vidinių galią išlaisvinimas

Kai jus valdo savimonė, esate bėdoje. Kai jus valdo savimonė, de­monstruojate simptomus, kad nežinote, kas esate. Pati savimonė rodo, kad jūs dar nesate grįžę namo.

Štai kas kartą nutiko Mulai Nasredinui:

Mula Nasredinas ėjo gatve ir atsisuko pažvelgti į pro šalį einančią merginą. Nepatenkinta jo žmona tuoj pat išrėžė: „Kaskart pamatęs gražią moterį pamiršti, kad esi vedęs." „Štai čia tu klysti, - atsakė Mula Nasredinas. - Tokiomis akimirkomis aš kaip tik ir prisimenu, kad esu vedęs."

Kai jus valdo savimonė, jūs paprasčiausiai demonstruojate, kad vi­siškai nesate įsisąmoninę savo tikrojo AŠ. Nežinote, kas esate. Jeigu žinotumėte, nebūtų problemos, tada jums nuomonės nerūpėtų. Tada jums nerūpėtų, ką apie jus sako kiti - juk tai neturi jokios reikšmės! Beje, niekas niekada nieko apie jus nesako, nes kai tik žmonės apie jus ką nors pasako, jie tai pasako apie save.

Papasakosiu tokį įvykį. Tada buvau Džaipure ir ryte pa­simatyti su manimi atėjo vienas vyras. Jis man pasakė: „Jūs esate dieviškas." Atsakiau: „Jūs teisus!" Taręs tai jis atsisėdo ir tuo metu atėjo kitas lankytojas, kuris buvo prieš mane nu­siteikęs. Jis pasakė: „Jūs esate beveik kaip velnias." Atsakiau jam: „Jūs teisus!"

Pirmasis tada kiek sunerimo: „Ką turite omenyje? Jūs man sakėte, kad aš teisus, o dabar šitam žmogui sakote, kad tei­sus yra jis, tačiau juk abu teisūs būti negalime." Atsakiau jam: „Ne tik abu, o milijonai žmonių kalbėdami apie mane

 

Penkios kliūtys

gali būti teisūs, nes kad ir ką jie sakytų, jie tai sako apie save. Kaip jie gali mane pažinoti? Tai neįmanoma — jie dar net savęs nėra pažinę. Viskas, ką jie sako, yra jų pačių inter­pretacija." Tada jis paklausė: „Tad kas gi jūs esate? Jeigu tai tik mano interpretacija, kad jūs dieviškas, o ano žmogaus interpretacija, kad beveik velnias, kas jūs esate iš tikrųjų?" Atsakiau: „Aš tiesiog esu aš, neturiu apie save jokios inter­pretacijos, nėra tam ir poreikio. Man tiesiog malonu būti tokiam, koks esu, kad ir ką tai reikštų. Esu laimingas toks, koks esu."

Niekas nieko apie jus pasakyti negali. Viską, ką jie pasako, jie pa­sako apie save. Tačiau jus jų žodžiai labai paveikia, nes esate smar­kiai įsikibę į netikrąjį centrą. Sis netikras centras priklausomas nuo kitų žmonių, todėl jūs nuolat kreipiate dėmesį, ką apie jus šneka. Ir visą laiką paskui juos sekiojate, stengiatės juos patenkinti. Visą laiką stengiatės būti respektabilūs, bandote padekoruoti savąjį ego. Tai savižudiška.

Užuot jaudinęsi, ką pasakys kiti, verčiau pažvelkite į savo vidų. Pa­žinti tikrąjį AŠ kainuoja. O žmonės visada nori gauti tai, kas pigu. Buvo toks nutikimas:

Mulai Nasredinui ėmė skaudėti nugarą. Kai skausmas tapo nebepakeliamas, Nasredinas nenoriai nuėjo pas gydytoją, kad šis nustatytų skausmo priežastį. „Ką gi, - prabilo gy­dytojas, padaręs rentgeno nuotrauką, — tavo bėdą išspręs­tų operacija, dvi savaitės ligoninėje ir paskui šeši mėnesiai lovoje." Mula net sušuko: „Bet gydytojau, aš viso to neį-

K ŪKYBIŠKUMA S: vidinių galią išlaisvinimas

 

Penkios kliūtys

 

 

būtybės, jie nežino jokio kito gyvenimo. Jie yra smakai.

Taigi žmonės, matydami kupranugarį su raiteliu, omenyje turėjo štai ką: „Tik pažiūrėkite į tą idiotą ant kupranugario!" Tačiau vyrukas pamanė, kad jie kalbėjo apie kupranugario lytinį organą, o ne apie jį.

Ego labai klastingas. Jis girdi tai, ką nori girdėti. Interpretuoja taip, kaip nori in­terpretuoti, o fakto nemato. Ego neleidžia jums pamatyti faktų. Žmonės, kuriuos valdo ego, gyvena tarsi už užuolaidų, ar filtrų. Ir tos užuolaidos, tie filtrai, nėra pasyvūs, jie aktyvūs. Filtrai pakeičia visą pasaulio vaizdą.

Žmonės gyvena savo pačių susikurtame mentaliniame pasaulyje. Jų netikro pasaulio centras yra ego. Galite tą pasaulį vadinti iliuzija, ar maja. Tame pasaulyje gyvena tik jie vieni.

Nusipurtę ego, jūs nusipurtote ir visą netikrą pasaulį, kuris sukur­tas aplink ego. Pirmą kartą pamatote dalykus tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokių jūs norėtumėte. Kai pagaliau imate pažinti gyveni­mo faktus, tada taip pat įgyjate gebėjimą pažinti tiesą. Štai dar vienas dzeno pasakojimas:

Imtynininkas, vardu O-Nami (tai reiškia Didžiulės Ban­gos), buvo nepaprastai stiprus ir gerai įvaldęs imtynių meną. Kai niekas nematydavo, jis įveikdavo ir savo mokytoją, ta­čiau viešumoje ant menčių jį guldydavo net ir jo paties jau­nieji mokiniai.

55

 

Jis nuėjo pas gretimoje šventykloje prie jūros apsistojusį dzeno mokytoją ir papasakojo jam savo bėdą. Tas atsakė: „Tavo vardas Didžiulės Bangos, tad lik šiąnakt šventykloje ir klausykis jūros bangų, įsivaizduok, kad pats esi banga. Taip, pamiršk, kad tu — imtynininkas, ir tapk tomis didžiu­lėmis bangomis, šluojančiomis viską, kas atsiduria jų kely­je."

O-Nami liko nakčiai šventykloje. Jis stengėsi galvoti tik apie bangas. Iš pradžių jo galvoje sukosi daugybė kitokių minčių, tačiau pamažėle jos nurimo ir galvoje liko tik ban­gos. Nakčiai slenkant, jos ritosi vis didesnės ir didesnės. Nušlavė gėles iš vazų priešais Budą, nušlavė vazas. Nušlavė net bronzinį Budą. Išaušus rytui, šventyklos vietoje tebuvo banguojantis vanduo. O-Nami tiesiog sėdėjo, jo veidą puo­šė vos pastebima šypsena.

Tądien jis dalyvavo viešose imtynių varžybose ir laimėjo visas kovas. Nuo tos dienos joks žmogus Japonijoje nepajė­gė jo paguldyti ant menčių.

Tai pasakojimas apie savimonę ir kaip jos atsisakyti, kaip jos išsiža­dėti. Pasistengsime išnagrinėti šį pasakojimą žingsnelis po žingsnelio.

Imtynininkas, vardu O-Nami (tai reiškia Didžiulės Bangos), buvo nepaprastai stiprus...

Visi žmonės yra nepaprastai stiprūs. Tik jūs savo stiprumo neži­note, bet tai jau atskira kalba. Kiekvienas žmogus yra stiprus, toks jis privalo būti, nes kiekvieno žmogaus šaknys yra Dieve, kiekvieno šaknys yra šioje visatoje. Kad ir kokie maži atrodytumėte, iš tikrųjų

56

K [7 RYB I$K ŪMA S: adinių galių išlaisvinimas

 

Penkios kliūtys

 

jūs nesate maži. Vien dėl pačios dalykų prigimties negalite tokie būti. Fizikai aiškina, kad mažyčiame atome sutelkta labai daug energijos. Mes žinome, kad atominė energija sunaikino Hirosimą ir Nagasakį. O atomas toks mažytis - jo dar niekas nėra matęs! Atomas tėra išva­da, dedukcija, jo niekas nėra matęs. Net ir su pačiais įmantriausiais šiuolaikiniais mokslo instrumentais atomo dar niekas nėra įžvelgęs; toks jis

mažas, o tokia milžiniška jo energija!

Jeigu tiek daug energijos turi atomas, ką tada kalbėti apie žmo­gų? Ką tada kalbėti apie mažą žmogaus sąmonės liepsnelę? Jeigu vieną dieną ši maža liepsnelė išsiverš, ji tikrai taps be­ribiu energijos ir šviesos šaltiniu. Taip nutiko ir su Buda, ir su Jėzumi.

Kiekvienas žmogus yra nepaprastai stiprus, nes kiekvienas yra nepaprastai dieviškas. Kiekvienas yra stiprus, nes kiekvieno šaknys yra Dieve, pačiose eg­zistencijos ištakose. Atsiminkite tai.

Žmogaus protas linkęs tai pamiršti. Kai tai pamirštate, tampate silpni. Kai tam­pate silpni, tada stengiatės susirasti kokių nors dirbtinių būdų sustiprėti. Tą daro milijonai žmonių. Ieškote pinigų, bet ko gi jūs ieškote iš tikrųjų? Jūs ieškote galios,

ieškote stiprybės. Ieškote prestižo, politinės valdžios, ko gi jūs ieškote? Jūs ieškote galios, stiprybės - o stiprybė jums prieinama visą laiką, ji čia pat, ranka pasiekiama. Jūs ieškote ne ten, kur reikia ieškoti.

 

Imtynininkas, vardu O-Nami (tai reiškia Didžiulės Bangos)...

Mes visi - didžiulės vandenyno bangos. Gal esame tai pamiršę, bet vandenynas mūsų nepamiršo. Galbūt ta tiesa yra nugrimzdusi j tokią gilią užmarštį, kad net nebeįsivaizduojame, kas yra vandeny­nas, tačiau mes vis tiek esame vandenyne. Net jei banga ir pamiršta vandenyną, ji vis tiek yra vandenyne, nes banga be vandenyno egzis­tuoti negali. Vandenynas be bangos egzistuoti gali; taip, galbūt jis gali egzistuoti be bangos, tačiau banga be vandenyno - ne. Banga yra vandenyno judėjimas, ji — procesas, o ne daiktas. Tai tiesiog savo bū­timi besidžiaugiantis vandenynas. Džiūgaujantis Dievas žemėje kuria žmones, o vandenynas kuria bangas. Taip jis linksminasi. Vandeny­nas turi milžinišką energiją — ką su ja daryti?

Imtynininkas, vardu O-Nami (tai reiškia Didžiulės Bangos), buvo nepaprastai stiprus...

Tačiau ši stiprybė įmanoma tik tada, kai banga žino, kad ji - di­džiulio, beribio vandenyno banga. Jeigu banga tai yra užmiršusi, ji būna labai silpna. O mūsų užmaršumas siaubingas, mūsų atmintis labai menka, labai mažytė. Mes vis ką nors pamirštame. Pamirštame, kas akivaizdu, kas yra visiškai arti, kas visada pasiekiama; taip, mes tuos dalykus pamirštame labai lengvai.

Ar prisimenate savo kvėpavimą? Prisimenate tik tuomet, kai atsi­randa koks nesklandumas — kai peršąlate, kai ima dusinti ar įvyksta kas nors panašaus, kitais atvejais kas gi prisimena kvėpavimą? Štai kodėl žmonės Dievą prisimena tiktai pakliuvę į bėdą. Kitais atvejais kas gi jį prisimena? O Dievas yra dar arčiau už jūsų kvėpavimą, ar­čiau, negu jūs patys sau.

 

57

 

 

 

58

KŪRYBIŠK ŪMA S : mdinią galių išlaisvinimas

 

Penkios kliūtys

 

-mones yra užmaršus.

Ar atkreipėte dėmesį? Jei ko nors neturite, tuomet tai prisimena­te. Kai turite, pamirštate, laikote tai savaime suprantamu dalyku. Kadangi Dievas negali niekur dingti, jį prisiminti be galo sunku. Gebėjimą prisiminti Dievą įgyja tik retas žmogus. Prisiminti tai, su kuo niekuomet nebuvome išsiskyrę, labai sunku.

Vandenyne plaukiojanti žuvis vandenyną yra pamiršusi. Išmeskite žuvį į krantą, į smėlį, į karštą paplūdimį, ir tada žuvis prisimins vande­nį. Tačiau nėra jokio būdo išmesti jūsų iš Dievo, Dievas neturi kranto, Dievas yra beribis vandenynas. O jūs nesate kaip žuvis, jūs - tarsi ban­ga. Jūs visiškai kaip Dievas, jūsų ir Dievo prigimtis yra ta pati.

Tokia tad yra simbolinė prasmė, kodėl šiam pasakojimui buvo pa­rinktas toksai vardas.

...buvo nepaprastai stiprus ir gerai įvaldęs imtynių mena. Kai niekas nematydavo, jis įveikdavo net savo mokytoja.

Kai niekas nematydavo, jis sugebėdavo pamiršti savąjį „aš".

Įsiminkite šią sutrą: kai prisimenate savąjį „aš", pamirštate Dievą; kai pamirštate savąjį „aš", prisimenate Dievą - o prisiminti abiejų šių dalykų tuo pat metu negalite. Kai banga galvoja apie save kaip apie bangą, ji pamiršta, kad yra vandenynas. Kai banga pažįsta save kaip vandenyną, kaip ji gali dabar prisiminti save kaip bangą? Įmanomas tik vienas variantas. Arba banga galvoja apie save kaip apie bangą, arba kaip apie vandenyną. Tai geštaltas. Abiejų dalykų kartu prisi­minti neišeis, tai neįmanoma.

Kai niekas nematydavo, jis įveikdavo ir savo mokytoją, tačiau viešu­moje ant menčių jį guldydavo net jo paties jaunieji mokiniai.

 

Kai niekas nematydavo, jis greičiausiai visiškai pamiršdavo savąjį „aš", savąjį ego. Tada jis būdavo nepaprastai galingas. Viešumoje jis tikriausiai pernelyg galvodavo apie save. Tada tapdavo silpnas. Savi­monė yra silpnumas. Savojo „aš" užmiršimas yra stiprybė.

Jis nuėjo pas gretimoje šventykloje prie jūros apsistojusį dzeno moky­toją ir papasakojo jam savo bėdą. Tas atsakė: „ Tavo vardas Didžiulės Bangos, tad lik šiąnakt šventykloje ir klausykis jūros bangų. "

Mokytojas yra tas žmogus, kuris sugeba sukurti priemonę kiekvie­nam, kas į jį kreipiasi. Mokytojas neturi vienos fiksuotos priemonės. Jis pažiūrėjo į žmogų, o jo vardas buvo O-Nami (Didžiulės Bangos). Ir mokytojas tuojau pat sukūrė priemonę iš žmogaus vardo. Vos suži­nojęs, kad žmogaus vardas yra O-Nami (Didžiulės Bangos), moky­tojas jam pasakė: Tavo vardas yra Didžiulės Bangos — tad lik šiąnakt šventykloje ir klausykis vandenyno bangų.

Klausymasis yra viena pagrindinių pa­slapčių, kuri padeda įeiti į Dievo šven­tyklą. Klausymasis reiškia pasyvumą. Klausymasis reiškia visišką savęs pamir­šimą — nes tik tada galite klausytis. Kai atidžiai klausotės, save pamirštate. Jeigu nebūsite savęs pamiršę, tuomet negalėsi­te klausytis. Jeigu jūsų stipri savimonė, jeigu jūsų stiprus „aš", tuomet tiesiog apsimetate, kad klausotės - jūs nesiklau­sote. Gal ir linksite galvą, gal retsykiais ištariate „taip" arba „ne", tačiau iš tikrų­jų nesiklausote.

60

 

ir medžių, ir upių, jame šitiek žmonių. Tik pagalvokite apie Dievo vaizduotę! Šitiek žvaigždžių ir šitiek pasaulių, pa­sauliai ir pasauliai, ir taip be galo... Die­vas turbūt yra didis svajotojas.

Rytuose hinduistai sako, kad pasaulis yra Dievo sapnas, jo vaizduotės vaisius. Pasaulis — jo magija, jo vaizdinys. Dievas pasaulį sapnuoja, o mes esame to sapno dalis.

Kai mokytojas pasakė „Tada įsivaiz­duok, kad esi tos bangos", jis omenyje turėjo štai ką: „Tada tapsi kū­rybiškas. Pirmiausia tapsi imlus, o tada - kūrybiškas. O kai atsikra­tysi savojo ego, pasidarysi toksai takus, kad visi tavo įsivaizduojami dalykai taps realybe... Pamiršk, kad esi imtynininkas, ir tapk tomis didžiulėmis bangomis, šluojančiomis viską, kas atsiduria jų kelyje."

O-Nami liko nakčiai šventykloje. Jis stengėsi galvoti tik apie bangas...

Be abejo, pradžioje buvo sunku, į galvą lindo gausybė visokiausių minčių. Tai natūralu. Vis dėlto jis liko nakčiai. Jis, ko gero, buvo la­bai kantrus. Pamažėle visos kitos mintys nurimo ir galvoje liko tik ban­gos. Tada atėjo ta akimirka... Jeigu siekiate, jeigu atkakliai laikotės, neišvengiamai ateina akimirka, kai tas dalykas, kurio geidėte daugelį gyvenimų, įvyksta — tačiau tam reikia kantrybės.

Tačiau pamažėle visos kitos mintys nurimo ir O-Nami galvoje liko tik bangos. Nakčiai slenkant, jos ritosi vis didesnės ir didesnės. Tačiau tai ne tikros vandenyno bangos ritosi vis didesnės ir dides-

 

Penkios kliūtys

nes. Tai buvo vaizduotės bangos. Tačiau tarp O-Nami vaizduotės bangų ir tikrų bangų jau nebuvo likę jokio skirtumo. Tas skirtumas išnykęs. Jis nebežino, kas yra kas, kas yra sapnas, o kas yra tikra... jis nebežino. Jis vėl tapo mažu vaiku. Tai sugeba tiktai vaikai.

Būna, kad iš ryto vaikas verkia žaislo, kurį matė sapne, dabar jis nori jį atgauti ir sako: „Kur mano žaislas?" O jūs aiškinate jam, kad tai tebuvo sapnas, tačiau jis nesutinka: „Vis tiek, kur mano žaislas?" Jis neatskiria sapno nuo būdravimo. Jis nežino skirtumų. Realybę jis pažįsta kaip visumą.

Kai esate labai imlūs, jūs pasidarote kaip vaikai.

O dabar apie tas bangas: Nakčiai slenkant, jos ritosi vis didesnės ir didesnės. Nušlavė gėles iš vazų priešais Buda, nušlavė vazas. Nušlavė net bronzinį Budą.

Tai graži pasakojimo vieta! Budistui įsivaizduoti, kaip nušluojamas Buda, yra labai sunku. Jeigu O-Nami būtų pernelyg prisirišęs prie savo religijos, tas vaizdinys jį būtų sutrikdęs. Jis būtų pasakęs: „To jau per daug! Aš regiu, kaip nušluojamas Buda! Ne, aš jau nebebūsiu banga." Jis būtų stabtelėjęs prie Budos kojų, būtų palietęs jo pėdas, bet nieko daugiau. Tačiau atsiminkite štai ką: vieną dieną net ir tas pėdas, kurios jums kelyje nepaprastai daug padėjo, turėsite pamiršti. Taip pat ir visus Budas, ir išsilaisvinimo duris, nes ir jos gali tapti kliuviniu.

Bangos ritosi didesnės ir didesnės. Nušlavė gėles iš vazų priešais Budį, nušlavė vazas. Nušlavė net bronzinį Buda. Išaušus rytui, vietoje šventyklos tebuvo banguojantis vanduo...

Na, tai nutiko ne iš tikrųjų. Tą įvykį patyrė tiktai O-Nami. Jeigu

 

63

 

(VI

 

KŪRYBIŠK U MA S: vidiniu galiu išlaisvinimas

tuo metu šventykloje būtumėte buvę ir jūs, vietoje šventyklos ban­guojančio vandens nebūtumėte išvydę. Visa tai patyrė tik O-Nami. Tai vyko visiškai kitoje jo būties dimensijoje. Si dimensija — tai poe­zijos, vaizduotės, sapno dimensija, ji intuityvi, moteriška, vaikiška ir skaisti. O-Nami atvėrė savo vaizduotės duris. Klausydamasis bangų ir tapęs imlus, jis pažadino savo vaizduotę. Jo vaizduotė sužydėjo kaip tūkstančio ir vieno žiedlapio lotosas.

Kaušus rytui, vietoje šventyklos tebuvo banguojantis vanduo, o imty­nininkas O-Nami tiesiog sėdėjo, jo veidą puolė vos pastebima šypsena.

Jis tapo Buda! O-Nami aplankė ta pati šypsena, kuri vieną dieną at­ėjo pas Budą, kai šis sėdėjo po figmedžiu. Staiga O-Nami nebeliko... tai buvo ta pati šypsena, grįžimo namo šypsena. Šypsena, rodanti, kad žmogus grįžo namo, rodanti, kad daugiau nebėra kur keliauti. Šypsena, rodanti, kad žmogus pasiekė savo ištakas, bylojanti, kad žmogus mirė ir prisikėlė.

O-Nami tiesiog sėdėjo, jo veidą puošė vos pastebima šypsena. Tądien jis dalyvavo vielose imtynių varžybose ir laimėjo visas kovas. Nuo tos dienos joks žmogus Japonijoje nepajėgė jo paguldyti ant menčių.

Nes dabar jis jau nebėra O-Nami. Jis jau nebėra bangos. Dabar jis — vandenynas. Kaipgi įmanoma nugalėti vandenyną? Nugalėti ga­lima tiktai bangas.

Išsižadėję ego, jūs atsikratote visų pralaimėjimų, visų nesėkmių, visų frustracijų. Laikykitės ego ir jūs būsite pasmerkti nesėkmei. Lai­kykitės ego ir liksite silpni. Atsikratykite ego ir per jus ims tekėti beribė jėga. Atsikratę ego, jūs tampate lyg upė, jūs imate tekėti, pra­dedate tirpti, pradedate garuoti, jūs atgyjate.

65

 

Penkios kliūtys

Visa gyvybė priklauso visumai. Jeigu stengiatės gyventi atskirai, tuomet jūs elgiatės kvailai. Įsivaizduokite atskirai gyventi besisten­giantį medžio lapą, ir ne vien tai, įsivaizduokite, kad šis lapas su medžiu dar ir kovoja, kovoja su kitais lapais, kovoja su šaknimis, mano, kad jie visi yra jam priešiški. Mes esame tiktai medžio lapai, didžiulio medžio, galite jį vadinti Dievu, visuma, kaip tik norite, tačiau visi mes esame beribio gyvybės medžio lapeliai. Nėra jokio reikalo kovoti. Vienintelis kelias grįžti namo yra susitaikyti ir atsi­duoti visumai.

2. PERFEKCIONIZMAS

Girdėjau labai gražią istoriją. Kartą gyveno puikus skulptorius, tapytojas, didis menininkas. Jo kūriniai buvo tobuli. Kai sukurda­vo žmogaus skulptūrą, būdavo sunku atskirti, kur skulptūra, o kur žmogus. Ji būdavo labai tikroviška, labai gyva, labai panaši į žmogų.

Tačiau vieną dieną astrologas skulptoriui pasakė, kad šis greitai mirsiąs. Jis, žinoma, labai išsigando ir ėmė svarstyti, kaip išvengus mirties. Pameditavęs rado sprendimą. Skulptorius nulipdė vienuolika savo skulptūrų ir kai Mirtis pasibeldė į jo duris, kai Mirties Angelas užėjo vidun, jis sulaikė kvėpavimą ir atsistojo tarp tų savo skulptūrų.

Mirties Angelas suglumo, jis negalėjo patikėti savo akimis! Šitaip dar nebuvo nutikę, kokia keistenybė! Negirdėtas dalykas, kad Dievas būtų sukūręs du tokius pačius žmones, jo kūriniai visada unikalūs, Dievas šablonų negamina, jis juk ne konvejeris ir kuria tiktai origi­nalus. Kas nutiko? Iš viso dvylika asmenų ir visi vienodi? Kurį dabar pasiimti? Juk reikia tik vieno...

66

 

KŪRYBIŠKUAfA S: vidinių galią išlaisvinimas

Mirties Angelas negalėjo apsispręsti. Suglumęs ir susirūpinęs jis grįžo atgal. Grįžęs Dievo paklausė: „Ką tu padarei? Ten dvylika vi­siškai vienodų žmonių, o man reikia parvesti tik vieną. Kaip man išsirinkti?"

Dievas nusijuokė. Pasikvietė Mirties Angelą arčiau ir jam į ausį pašnibždėjo formulę, pasakė būdą, kaip atskirti tą tikrąjį: „Nueik pas jį dar kartą ir pasakyk, ką tau dabar pašnibždėjau." Mirties Angelas paklausė: „Ir kas iš to bus?" Dievas atsakė: „Nesirūpink. Tiesiog eik ir padaryk, kaip sakiau."

Mirties Angelas, vis dar netikėdamas, kad tai suveiks, nuėjo - jeigu Dievas liepė, reikia vykdyti. Įėjo į kambarį, apsidairė ir nesikreip­damas į nieką konkrečiai tarė: „Sere, viskas atlikta tobulai, išskyrus vieną dalyką. Padirbėjote gerai, tačiau vieną dalyką praleidote. Yra viena klaida."

Visiškai pamiršęs, kad slepiasi, menininkas pašoko ir paklausė: „Kokia klaida?" Mirtis nusijuokė ir atrėžė: „Tu pričiuptas! Vieninte­lė tavo klaida buvo ta, kad tu negalėjai pamiršti savęs. Dabar eime, sek paskui mane."

Menininkai yra patys didžiausi egoistai pasaulyje. Kita vertus, jei taip, tai jie nėra tikri menininkai. Šitokie žmonės tik naudojasi menu norėdami pamaitinti savąjį ego. Menininkai yra labai egoistiški, jie nuolatos giriasi ir be perstojo pešasi tarpusavyje. Kiekvienas tariasi esąs pats geriausias. Tačiau tokių menininkų menas nėra tikras.

Tikras menininkas savo mene visiškai išnyksta. Tie kiti žmonės tėra technikai, jie - techniniai specialistai; aš juos vadinsiu ne me­nininkais, o savo dalyko technikais. Nevadinsiu kūrėjais, o vadinsiu tik^f'^; autoriais. Taip, viena yra eilėraštį parašyti ir būti jo autoriumi, kas kita - eilėraštį sukurti. Kad parašytų eilėraštį, žmogus turi

67

 

Penkios kliūtys

išmanyti kalbą, gramatiką, poetikos taisykles. Tai žaidimas žodžiais. Ir jeigu išmanote visą žaidimą, galite kurti poeziją. Ji nebus labai poetiška, tačiau atrodys kaip poezija. Galbūt bus tobula techniškai, tačiau ji teturės kūną ir jai stigs sielos. Siela pasireiškia tiktai tuomet, kai menininkas išnyksta savo mene, kai jis tampa nuo jo nebeats-kiras. Kai dailininkas tapo taip nevar­žomai, jog jo paties jau nebėra, kai jis net pajunta kaltę atėjus metui pasirašyti paveikslą, nes žino, kad darbą nutapė ne jis... Darbą nutapė kažin kokia neži­noma jėga, ji tai padarė per dailininką, dailininkas buvo jos apsėstas. Apsėdimo jausmą yra patyrę visi didieji meninin­kai. Kuo didesnis menininkas, tuo aiš­kesnis buvo šis pojūtis.

O patys didžiausieji - Mocartas, Bet­hovenas, Kalidasa, Rabindranatas Tago-rė — absoliučiai neabejojo, kad jie tebuvo tuščiaviduriai bambukai, per juos savo giesmę grojo egzistencija. Jie buvo flei­tos, tačiau natos buvo ne jų. Natos per juos tik liejosi, tačiau jos atėjo iš neži­nomo šaltinio. Jie netrukdė - tai viskas, ką jie darė - tačiau giesmę sukūrė ne jie.

Toks yra kūrybiškumo paradoksas. Ti­kras kūrėjas žino, kad jis nieko nesukūrė, kad per jį darbavosi egzistencija. Ji apsė­do jį, jo rankas, jo būtį ir per jį sukūrė

68

 

l

 

K Ū RYB l ŠK. ŪMA S: vidinių galių išlaisvinimas

savo kūrinį. Kūrėjas pasitarnavo kaip instrumentas. Tai yra tikrasis menas, kai menininkas išnyksta - tada ego klausimo nebelieka. Tada menas virsta religingumu. Tada menininkas yra mistikas — ne tik tikslus techniškai, bet ir egzistenciškai autentiškas.

Kuo mažiau paties menininko yra jo kū­ryboje, tuo jo kūryba tobulesnė. Kai me­nininko nelieka visiškai, jo kūryba tam­pa absoliučiai tobula - štai tokios susi­daro proporcijos. Kuo daugiau kūrinyje yra paties menininko, tuo netobulesnis kūrinys. Jeigu menininko kūrinyje per daug, kūrinys bus šlykštus, neurotiškas. Tai bus vien ego - kas gi daugiau ten gali būti?

Ego — tai neurozė. Ir dar vieną dalyką rei­kia prisiminti: ego visada nori būti tobu­las. Ego yra didelis perfekcionistas. Ego visada siekia būti už kitus didesnis ir geresnis, todėl yra perfekcio­nistas. Tačiau per ego siekti tobulumo neįmanoma, tokios pastangos absurdiškos. Tobulumas įmanomas tik tada, kai ego nėra, tačiau tada žmogus apie tobulumą ir negalvoja.

Taip, tikras menininkas apie tobulumą niekada negalvoja, jis tiesiog leidžia sau atsiduoti egzistencijai. Tikras menininkas, žinoma, mąsto apie visumą, tačiau niekada negalvoja apie tobulumą. Jis nori visiškai panirti į savo sritį, tai viskas. Kai jis šoka, jis trokšta išnykti šokyje. Jis nenori ten būti, nes šokėjo buvimas šokyje trukdys šokiui. Šokio gra-i"^;ja, šokio tėkmė bus sutrikdyta. Tačiau kai šokėjo nelieka, visos uo-visi kliuviniai išnyksta, šokio tėkmė tampa labai rami ir sklandi.

 

Penkios kliūtys

Tikras menininkas, be abejo, galvoja apie visumą — kaip būt liam? - bet niekada nemąsto apie tobulumą. Todėl jie yra tobuli ir iš šito tobulumo kyla grožis. O tie, kurie galvoja apie tobulumą, tobuli niekada nebūna, jie nebūna totalūs. Priešingai, kuo daugiau jie gal­voja apie tobulumą, tuo labiau stiprėja jų neurozė. Jie turi idealus. Jie nuolatos lyginasi ir visuomet neprilygsta!

Jeigu turite idealą, jo nepasiekę manysite, kad nesate tobuli. Tad kaip galės būti tobuli jūsų veiksmai? Jeigu, pavyzdžiui, manote, kad turite šokti kaip Nižinskis, tai kaip jūs išnyksite savo šokyje? Jūs nuo­latos dairysitės, stebėsite save, stengsitės tobulinti judesius, bijosite suklysti, būsite pasidaliję, suskilę. Dalis jūsų šoks, o kita dalis stovės atokiau ir stebės, kritikuos, smerks. Jūs suskilę į dalis. Nižinskis buvo tobulas, nes jis buvo totalus. Kartais žiūrovai nega­lėdavo patikėti, kad jis atlieka tokius šokio judesius, savo akimis ne­galėdavo patikėti net mokslininkai. Nižinskio šuoliai būdavo tokie, kad, regis, paneigdavo visuotinį traukos dėsnį — juk tai neįmanoma! O žemyn jis nusileisdavo lėtai kaip plunksna... o tai irgi paneigia visuotinį traukos dėsnį.

Jo apie tai nuolatos klausinėdavo. Kuo daugiau žmonės apie tai klau­sinėjo, tuo labiau jis apie tai galvojo, suvokė, ką daro, ir tada pamažė­le jo tobulumas ėmė nykti. Nižinskio gyvenime atėjo tokia akimirka, kai jo talentas visai užgeso. Priežastis buvo ta, jog jis prarado savo totalumą, ėmė galvoti apie tobulumą ir jo gebėjimas išnykti šokyje užgeso.

Leiskite pranešti jums apie vieną dėsnį, kurį anksčiau ar vėliau atras ir mokslas. Aš vadinu jį malonės dėsniu. Tai toks pats dėsnis kaip ir gravitacijos dėsnis, kuris prieš tris šimtmečius irgi dar nebuvo žinomas. Juk gravitacijos dėsnis veikė ir tada, kai apie jį niekas nežinojo. Kad

69

KŪRYBIŠKUMA S: vidiniągaliu išlaisvinimas

 

Penkios kliūtys

 

veiktų, dėsnis neprivalo būti žinomas. Dėsnis veikė visada. Su Niuto­nu ir nuo obels nukritusiu obuoliu jis nieko bendra neturi. Obuoliai krisdavo ir iki Niutono! Nebuvo taip, kad Niutonas atrado dėsnį ir tada pradėjo kristi obuoliai. Dėsnis jau buvo, Niutonas jį tik atrado.

Lygiai taip pat egzistuoja ir malonės dėsnis, tik šis dėsnis kelia į vir­šų. Gravitacijos dėsnis dalykus traukia žemyn, o malonės dėsnis kelia aukštyn. Jogai šį reiškinį vadina levitacija. Malonės dėsnis ima veikti tada, kai žmogus visiškai atsisako savęs, kai apsvaigsta nuo dievišku­mo, kai išnyksta jo ego. Žmogus tada pakyla. Jis tampa besvoris.

Taip atsitiko Nižinskiui. Tačiau pastangomis to nepasieksite; jeigu jūsų „aš" vis dar čia, to neįvyks.

Ego yra tarsi po kaklu parištas akmuo. Besvoriai tampate tada, kai

ego dingsta. Ar retkarčiais nepajuntate tos būsenos savo pačių gyvenimuose? Juk būna akimirkų, kai jaučiate nesvarumą, kai vaikščiojate žeme, o jūsų kojos, at­rodo, žemės neliečia - jūs šeši coliai virš jos. Tai džiaugsmo akimirkos, maldos akimirkos, meditacijos akimirkos, šven­tės akimirkos, meilės akimirkos... tada jūs būnate besvoriai, būnate pakylėti.

Taigi aš sakau, kad anksčiau ar vė­liau malonės dėsnį turės atrasti ir mokslas, nes mokslas pripažįsta, kad egzistuoja visiškų priešybių princip 2as. Joks dėsnis negali egzistuoti vienas savaime, jam būtinai reikalinga jo prie­šybė. Elektros reiškinys negali egzistuoti

 

tik su vienu teigiamu ar neigiamu poliumi, reikalingi abu. Jie vienas kitą papildo.

Mokslas žino, kad kiekvienas dėsnis turi priešingą dėsnį, antrasis pa­pildo pirmąjį. Tas pasakytina ir apie gravitacijos dėsnį - turi būti jam priešingas dėsnis. Preliminariai vadinu jį malonės dėsniu, tačiau moks­lininkai, kai jį atras, pavadins kitaip, malonės vardo jie jam neduos. Tačiau man atrodo, kad toks pavadinimas šiam dėsniui tobulai tiktų.

3. INTELEKTAS

„Šiuolaikiškas protas" - tai pats sau prieštaraujantis apibrėžimas. Protas niekada nebūna šiuolaikišjas, jis visada pasenęs. Protas yra praeitis, praei­tis ir nieko daugiau. Protas - tai atmin­tis, tad „šiuolaikinis protas" yra neįma­nomas dalykas. Būti dabartyje - tai būti be proto.

Jeigu esate čia ir dabar, tuomet jūs šiuolaikiški. Tačiau tokiu atveju jūsų protas išnyksta, nejuda jokia mintis, ne­kyla joks troškimas, jūs tampate atsijun­gę nuo praeities ir ateities.

Protas niekada nebūna tikras, jis toks

būti negali. Ne protas yra tikras, šviežias, jaunas; protas visados esti senas, supuvęs, sužiedėjęs.

Tačiau žodžiai „šiuolaikiškas protas" čia pavartoti visai kita pra­sme. Šia prasme jie yra prasmingi. XIX amžiaus protas buvo visiškai

 

 

 

-^;

 

 

 

72