60.Prasykite.griztamojo.kvantinio.rysio

Pradėję kryptingai kurti, paprašykite kvantinės sąmonės duoti jums ženklą, kad užmezgėte su ja ryšį. Nesidrovėkite. Taip tik išreikŠite savo norą žinoti, kad kvantinė sąmonė yra reali ir suvokia jūsų pastangas. Jos patvirtinimas, kad ir kokia forma pasirodytų, įkvėptų jus džiaugsmingai kūrybai.

Puiku, mes turime galią materializuoti bet kokią norimą tikrovę, išsirinkdami ją iš kvantinio lauko. Tačiau kaip prie šio lauko prieiti? Tiesa, visada esame su juo susiję, tačiau kaip tinkamai į jį kreiptis, kad gautume pageidaujamą atsaką? Jei jau nuolatos spinduliuojame energiją ir taip siunčiame į kvantinį lauką informaciją, kaip veiksmingiau su juo bendrauti?

Savo ruožtu kvantinės tikrovės principai reikalauja mūsų nusižeminti, atidėti į šalį savo žinias ir atsiduoti nežinomybei; tada stebėti savo gyvenimo pokyčius, tai yra grįžtamąjį ryšį. Ir tai yra geriausias mokymosi būdas. Sulaukę teigiamų ženklų (pastebėję palankiai pakitusias išorines gyvenimo aplinkybes), žinosime, kad mūsų vidinės pastangos buvo tinkamos. Be abejo, atminsime, ką darėme, idant vėl galėtume pakartoti.

Taigi gyvenime sulaukę grįžtamojo ryšio, lyg mokslininkai galite imtis tiriamojo darbo. Kodėl nepamėginus stebėti ir analizuoti atsirandančių pokyčių, patikrinti, ar visata palaiko jūsų pastangas ir galiausiai įrodyti sau savo galią?

Klasikinė Niutono fizika skelbė, kad objektų sąveika visada yra linijinė, nuspėjama ir atkartojama. Jeigu A + B = C, tada C + D + E = F ir panašiai. Tačiau sveiku protu nesupaisomame kvantiniame tikrovės modelyje visa yra susiję su aukštesnių matmenų informacijos lauku, kuriame erdvė ir laikas visiškai susipynę. Kurgi ne!

Mums taip sunku suprasti kvantinę fiziką dar ir dėl to, kad nuo pat vaikystės buvome pratinami mąstyti sveiku protu, remtis jutimo organais. Ir išties, jei imsime matuoti ir analizuoti tikrovę remdamiesi šiais pagalbininkais, niekada neišsprūsime iš Niutono paradigmos gniaužtų.

Norint suprasti kvantinį modelį, teks atsisakyti sveiko proto ir liautis vadovautis jutimais (kvantinė fizika yra beprotyste}. Kuriant ateities tikrovę pagal kvantinio modelio dėsnius, jausmais apčiuopiami ir sveiku protu įvertinami patvirtinimai ateis paskiausia. Kodėl?

Kvantinis laukas yra daugiamatė tikrovė, egzistuojanti anapus mūsų jutiminio patyrimo ir logikos dėsnių, plotmėje, kur nėra nei kūno, nei kitų objektų, nei laiko. Tam, kad susiliestumėte su šia plotme ir pradėtumėte konstruktyviai su ja sąveikauti, kuriam laikui prireiks užmiršti savo kūną. Taip pat teks laikinai atitraukti dėmesį nuo išorinės aplinkos — visko, su kuo tapatinatės gyvenime. Sutuoktinis, vaikai, nuosavybė, patys įvairiausi rūpesčiai ir bėdos yra jūsų tapatybės dalys; per jas tapatinatės su išoriniu pasauliu. Galiausiai jums teks pamesti linijinio laiko giją. Kitaip tariant, sąmoningai stebėdami potencialią ateities patirtį, turėsite įsišaknyti dabartyje, idant protas liautųsi svyravęs tarp praeities atminimų ir nuspėjamos ateities lūkesčių.

Argi ne ironiška, kad norėdami paveikti savo tikrovę, išsigydyti kūną ar pakeisti ateitį, turite visiškai atsiriboti nuo išorinio pasaulio, užmiršti kūną ir prarasti laiko nuovoką? Jūs iš tikrųjų turite tapti grynąja sąmone.

Taip pasielgę galėsite valdyti savo aplinką, kūną ir laiką. (Švelniai vadinu šiuos dėmenis didžicįja trijulėj Kadangi subatominis pasaulis sudarytas vien iš sąmonės, patekti į jį galima tik pro grynosios sąmonės duris. Į jį neįžengsite su savo išorine tapatybe, statusu, pasiekimais ir laimėjimais — kvantinio pasaulio durys tam per mažos; į jį patenkama tik tapus „niekuo".

Neišsigąskite, mūsų smegenims tai įgimtas gebėjimas (plačiau apie tai dar kalbėsime). Kai suprasite, kad esate visiškai pajėgus tapti gryną-ja sąmone, palikti užnugaryje pasaulį ir žengti į naują laiko bei erdvės nesaistomą tikrovę, savaime rasis didžiulis noras tai išbandyti.

Pirmiausia aptarkime, kas tai yra laikas ir erdvė. Šias sąvokas žmogus sukūrė aiškindamas fizinės tikrovės sandarą ir siekdamas nustatyti bet kokio objekto padėtį erdvėje bei laike. Kiekvieną daiktą mes apibūdiname pagal tai, kur ir kiek laiko jis yra. Šios dvi sampratos kone apsėdusios žmogaus protą: kur aš esu? Kiek laiko čia esu? Kiek laiko čia dar būsiu? Kur judėsiu paskui? Nors laiko kaip tokio pajusti nesugebame, suvokiame jo tekėjimą panašiai kaip vietą erdvėje: „jaučiame" prabėgusias sekundes, minutes ir valandas taip, kaip savo kūną, atsišliejusį į kėdę, ir ant žemės padėtas pėdas.

Begalinės galimybės materializuoti tikrovę yra anapus laiko ir erdvės, nes tos galimybės kol kas neegzistuoja. Neegzistuodamos jos, savaime aišku, neužima jokios padėties erdvėje ar laiko tiesėje. Visa, ko nėra materialia prasme, tai yra kieno tikimybių bangos nesusiaurėjo iki konkrečios tikrovės, egzistuoja anapus laiko ir erdvės.

Kadangi kvantinis laukas yra ne kas kita, o nematerializuotos galimybės, jis yra už laiko ir erdvės. Šias dvi charakteristikas bet kuri iš nesuskaičiuojamų galimybių įgauna tada, kai pradedate ją stebėti ir taip suteikiate jai materialią būtį.

sKituose skyriuose labai nuodugniai aiškinsiu, kaip j šį lauką įžengti. Dabar jums pakaks žinoti, kad norint patekti į anapus laiko ir erdvės egzistuojantį lauką, reikia pačiam susikurti panašią būseną viduje.

Ar jums niekada neteko išgyventi akimirkų, kai laikas ir erdvė tarytum išnyko? Atminkite, kai vairuodami automobilį visas mintis sutelkėte l kokį nors rūpimą klausimą. Tokiais atvejais užmirštate savo kūną (nebesuvokiate savo padėties erdvėje), nebesuvokiate supančios aplinkos (išnyksta išorinis pasaulis) ir visiškai nebepastebite laiko (nė neįsivaizduojate, kuriam laiko tarpui buvote atitrūkės).

Jei jums toks potyris pažįstamas, vadinasi, buvote atsidūręs ties durimis, vedančiomis į kvantinį lauką. Peržengus jų slenkstį, galima sąveikauti su visatos protu. Iš esmės tada mintis jums jau buvo tapusi realesnė už bet ką kita.

Vėliau smulkiai paaiškinsiu, kaip reguliariai patekti į šią sąmonės būseną, susisiekti su lauku ir tiesiogiai bendrauti su visa kam gyvastį įkvepiančiu visatos protu.

Pradėjome šj skyrių aptardami sampratą, kad protas ir materija yra visiškai atskiri dalykai, o paskui ėmėme gilintis į kvantinį modelį, teigiantį, kad jiedu neatskiriami. Protas yra materija, o materija yra protas.

Neatmestina, kad praeityje jūsų mąstymas buvo apribotas netinkamų sampratų, todėl pastangos keistis būdavo bevaisės. Tikriausiai manėte, kad keisti reikia išorines aplinkybes: Jei neturėčiau tiek daug kittį įsipareigojimą, atsikratyčiau antsvorio ir būčiau laiminga. Visi ne kartą esame pareiškę sau panašių dalykų. Jei būtų A, daryčiau B. Priežastis ir pasekmė.

O jei galėtumėte pakeisti savo protą, mintis, jausmus, savo būseną, nepaisydami jokių laiko ir erdvės veiksnių? Jei galėtumėte pirmiausiapasikeisti pats, o tada stebėti, kokias pasekmes sužadins šie „vidiniai" pokyčiai „išoriniame" pasaulyje?

Žinote, kas iš esmės pakeitė mano ir daugybės kitų žmonių gyvenimus? Supratimas, kad norint pakeisti savo protą ir taip pritraukti naujas patirtis bei įžvalgas, tereikia atsikratyti įpročio būti savimi. Visa yra įmanoma žmogui, kuris pakilo aukščiau jutimo organų, suvokė, kad praeitis nepajėgi jo supančioti ir gyvena neapsiribodamas kūno poreikiais, aplinkos bei laikotarpio tendencijomis. Visa kam gyvybę įkvepiantis visatos protas tokį žmogų maloniai nustebins. Jis nenori nieko daugiau, nei išpildyti visus jūsų troškimus.

Prieš pradėdamas naują skyrių, norėčiau papasakoti, kokia galia pasižymi sąlytis su aukštesniąja sąmone ir kaip stulbinamai jis gali veikti mūsų gyvenimus.

Mano dabar jau suaugę vaikai praktikavo meditacines technikas, panašias į tas, kurias aprašysiu trečioje knygos dalyje. Šios technikos jiems padėjo patirti išties nepaprastų nuotykių. Nuo pat vaikystės tarp mūsų galiojo susitarimas, kad panorėję kokių nors materialių dalykų ar patirčių patys stengiasi ir jas susikuria. O aš nesikišu į šias pastangas ir leidžiu jiems veikti savarankiškai. Kitaip sakant, jie patys kuria savo tikrovę, naudodamiesi protu ir sąveikaudami su kvantiniu lauku.

Dvidešimtmetė mano dukra koledže studijavo menus. Tuo metu buvo pavasaris ir aš paklausiau jos, ką ketinanti veikti per artėjančias vasaros atostogas. Ji išsitraukė ilgiausią sąrašą! Užuot pasielgusi kaip įprasta koledžo studentei ir vasarai susiradusi darbą savo šalyje, ji norėjo dirbti Italijoje, išmokti ir patirti naujų dalykų, aplankyti bent šešis Italijos miestus ir vieną savaitę praleisti Florencijoje, kur gyveno josdraugų. Ji buvo suplanavusi pirmas šešias vasaros savaites padirbėti už solidų atlygį, o likusią atostogų dalį praleisti namuose.

Pagyriau dukrą už aiškią viziją ir patariau, kad leistų visatos sąmonei pačiai sutvarkyti, kaip susiklostys ši jos svajonių vasara. Ji jau nusprendusi, ką nori patirti, o didžioji sąmonė pasirūpins, kaip tai įvyks.

Nors mergina buvo gerai įvaldžiusi gebėjimą mąstyti ir jausti taip, lyg jau būtų patyrusi tam tikrą išgyvenimą, priminiau ne tik suformuluoti ketinimą, kokia turėtų būti jos vasara - kokius žmones sutiks, kokių įvykių sūkuryje atsidurs ir kokias vietas aplankys, - bet ir tai, kokius jausmus pažadins visos šios išorinės aplinkybės. Paprašiau protu kurti tokį aiškų ateities vaizdą, kol jos mintys virs patirtimi, o smegenų neuronų jungtys interpretuos šią informaciją kaip tikrovę.

Jeigu ji būtų likusi mergina, sėdinčia bendrabučio kambaryje irsvajojančia aplankyti Italiją, rezultatas būtų buvęs vienoks. Kitokio rezultato galima sulaukti jau dabar tapus kitu žmogumi. Taigi nors tadabuvo dar tik kovas, ji turėjo tapti mergina, pusę vasaros praleidusiąItalijoje. v.

Tiesą sakant, tokios situacijos jai nebuvo naujiena. Panašiai ji išpildė savo norus vaidinti dainos vaizdo siužete ir patirti nevaržomą apsipirkinėjimo šėlsmą. Abu šie troškimai materializavosi nepaprastai sklandžiai.

- Kai atsisėsi kurti šių savo patirčių, pakilti turi tapusi kitu žmogumi. Po šio mentalinio kūrimo turi jaustis taip, lyg ką tik būtum praleidusi pačią nuostabiausią gyvenimo vasarą, - aiškinau dukrai ne kartąjau girdėtus dalykus.

Ji suprato, kad kasdien turės susikurti naują būties būvį. Ir po kiekvieno tokio mentalinio kūrimo jai reikės praleisti dieną kupina dėkingumo už tas patirtis širdimi. Po kelių savaičių dukra man paskambino.

Šiaip visa programa kainuoja septynis tūkstančius dolerių, bet galiuišsirūpinti nuolaidą ir mokslai man tekainuotų keturis tūkstančius. Ar nepadengtum šių išlaidų?

Tikrai nesu iš tų tėvų, kurie nė piršto nepajudins dėl suaugusių savo vaikų, tačiau jos prašymas man nepasirodė atitinkąs pradinį tikslą. Mergina mėgino pati surežisuoti šios galimos lemties išsipildymą, užuot leidusi tai padaryti kvantiniam laukui. Pasiūliau jai išties protu apsigyventi Italijoje - mąstyti, jausti, kalbėti ir svajoti „itališkai", kol šie išgyvenimai įtrauks ją fiziškai.

Kai po gero mėnesio vėl sulaukiau dukters skambučio, jos balsas trykšte tryško džiaugsmu. Ji buvusi bibliotekoje ir plepėjusi su savo meno istorijos dėstytoja. Nejučia jiedvi ėmė šnekėtis itališkai, nes abi puikiai mokėjo šią kalbą. Po kurio laiko dėstytoja tarė: „Klausyk, ką tik prisiminiau, kad viena mano kolegė ieško žmogaus, kuris šią vasarą galėtų mokyti amerikiečius studentus italų kalbos pradžiamokslio."

Be abejo, mano dukra gavo šią vietą. O tai reiškia, kad ji ne tik gaus nemažą atlygį už darbą, bet per šešias savaites pabuvos šešiuose skirtinguose Italijos miestuose, praleis bent savaitę Florencijoje, o antrą vasaros pusę grįš į namus. Taip ji materializavo išsvajotą darbą su visomis pirminės vizijos smulkmenomis.

Atkreipkite dėmesį, kad čia pasakojau ne apie merginą, kuri su įprastu šių laikų jaunuomenei atkaklumu ieškojo galimybių patenkinti savo užgaidą - naršė internete, kamantinėjo visus dėstytojus ir kitus pažįstamus bei panašiai. Užuot bandžiusi išpešti naudos iš linijinio priežasties ir pasekmės dėsnio, mano dukra taip pakeitė savo būties būvį, kad pati tapo pasekmių priežastimi. Ji savo gyvenimu įkūnijo kvantinį dėsnį.

Elektromagnetinėmis bangomis ji susisiekė su kvantiniame lauke egzistuojančia trokštama tikrove ir jos kūnas atsidūrė tose ateities erdvėse. Pats įvykis ją susirado. Jos pastangų pasekmės atėjo visiškai nenuspėjamai; įvykus stulbinamam sutapimui jos pasirodė taip, kaip niekas nesitikėjo, ir negali būti nė menkiausios abejonės, kad visa tai — merginos vidinių pastangų rezultatas.

Pamąstykite apie tai. Kokios progos laukia jūsų toje anapusinėje plotmėje? Koks esate šią akimirką? Koks apskritai esate? Ar ši jūsų būsena pritrauks tai, ko norite?

Ar galime pakeisti savo būties būvį? Ar tikrai pakeitus protą atsiduriama naujoje tikrovėje? Į suos klausimus ir atsakys likusi knygos dalis.

Viliuosi, kad dabar subjektyviojo proto įtaka objektyviajam pasauliui jums atrodo bent iš dalies įtikima. Galbūt net esate pasirengę pripažinti, kad stebėtojas gali paveikti subatominį pasaulį ir sužadinti tam tikrą įvykį vien priversdamas elektroną iš energijos bangos virsti dalele. Taip pat tikriausiai tikite mūsų aptartais kvantinės mechanikos eksperimentais, įrodančiais, kad sąmonė tiesiogiai valdo mažyčių atomų pasaulį, nes šių elementų pagrindas ir yra sąmonė bei energija. Tai jau kvantinė fizika praktiškai, tiesa?

Tačiau gali būti, kad iki šiol nesate visiškai tikri, jog protas gali daryti tikrą ir apčiuopiamą įtaką jūsų gyvenimui. Turbūt klausiate savęs: Kaip mano protas pajėgtų paveikti didesnio masto įvykius, pakeistų gyvenimo aplinkybes? Kaip galiu priversti elektronus įgauti tam tikro įvykio, trokštamos patirties pavidalą? Taigi nenustebčiau, jei jūs abejotumėte savo pajėgumu kurti žmogiškosios tikrovės įvykius.

Šios knygos tikslas — pateikti jums mokslo faktus, patvirtinančius minties galią kurti tikrovę. O skeptikams siūlyčiau suprasti, kad galbūt skepticizmas trukdo įžvelgti tam tikras tiesas (kaip ir bet kokia kita nuostata jis tiesiogiai veikia žmogaus gyvenimą).

Tiriamųjų grupė, fiziškai grojusi gamas ir akordus, išsiugdė naujas smegenų grandines, nes vadovavosi šia formule.

Mintyse repetavę dalyviai taip pat jos laikėsi, tik į mokymąsi neįtraukė kūno. Jie gan lengvai įsivaizdavo save grojančius pianinu.

Atminkime, kad po tokių mentalinių repeticijų jų smegenyse atsirado tokių pat neurologinių pokyčių, kaip ir dalyvių, iš tikrųjų grojusių pianinu, smegenyse. Nauji neuronų tinklai, ar ryšiai, rodo, kad jie išties grojo gamas ir akordus, net jeigu nepatyrė to fiziškai. Galėtume tarti, kad jų smegenys „gyveno ateityje", pirma fizinio įvykio.

Dėl padidėjusios žmogaus sniegenų priekakčio žievės ir unikalaus mūsų gebėjimo susitelkti į mintį labiau nei į bet ką kita, priekinės smegenys gali savaime „nutildyti" išorinę aplinką, kad apdorojama būtų vien tik ši kryptinga mintis. Tokiu atveju mus taip užvaldo vaizduotė, kad atitinkamos nervinių ląstelių jungtys susidaro mums net neišgyvenus realaus įvykio. Jeigu galime keisti savo vidinę būseną nepaisydami aplinkos, o tada ryžtingai priimti idealą ir išlikti į jį susitelkę pakankamą laiko tarpą, smegenys aplenks aplinką.

Taigi mentalinė repeticija yra svarbus įrankis, padedantis atsikratyti įpročio būti savimi. Jei be paliovos mąstysime apie ką nors, užmiršdami visa kita, ateis laikas, kai ši mintis taps patyrimu. Tuomet susidarys tą patyrimą atspindinčios nervinių ląstelių jungtys. Vadinasi, mintys bus pakeitusios smegenų struktūrą. Dabar pamąstykite apie štai ką: mentalinės repeticijos procesą galima pasitelkti siekiant bet kokio tikslo.

Sužadindami smegenyse pokyčius, prieš įvykstant trokštamam ateities įvykiui, sukursite reikiamas neuronų grandines, leisiančias jums elgtis sutinkamai su savo ketinimu, šiam dar neįsikūnijus gyvenimo tikrovėje. Mintyse repetuodami geresnes mintis ir veiksmus, taip pertvarkysite nervų sistemos techninę įrangą, kad ši parengs jus naujam įvykiui.

Tiesą pasakius, tai dar ne viskas. (Kaip tikriausiai supratote, šioje knygoje smegenų technine įranga vadinu fizines smegenų struktūras,jų anatomiją iki pat neuronų.) Vis tobulindami šią techninę įrangą, galiausiai sudarysite sąlygas rastis naujai programinei įrangai. O tada ši programa galės veikti savaime.

Atėjus laikui pademonstruoti viziją, besiskiriančią nuo esamų aplinkos sąlygų, veikiausiai jau būsite pasirengę mąstyti ir veikti užtikrintai, be jokių svyravimų. Kuo aiškesnį savo elgsenos ateities įvykio metu vaizdinį susikursite ir kuo labiau jį įtvirtinsite, tuo lengviau jums bus išties patirti naują būties būvį.

Ar tikite ateitimi, kurios kol kas nematote ir nepatiriate kitais jutimais? Ar mąstėte apie šią ateitį tiek, kad smegenys pasikeistų ir pralenktų fizinį įvykį? Jei taip, jūsų smegenys - nebe praeities saugykla, jos tapo ateities žemėlapiu.

Žinant, kad mąstydami kitokias mintis galime pakeisti smegenų struktūrą, kyla kitas klausimas. Ar įmanoma pakeisti kūną taip, kad jis pirma laiko patirtų siekiamas aplinkybes? Negi protas pajėgus padaryti ir tai? Likite su manimi.

Pamąstykite apie tai. Kokios progos laukia jūsų toje anapusinėje plotmėje? Koks esate šią akimirką? Koks apskritai esate? Ar ši jūsų būsena pritrauks tai, ko norite?

Ar galime pakeisti savo būties būvį? Ar tikrai pakeitus protą atsiduriama naujoje tikrovėje? Į suos klausimus ir atsakys likusi knygos dalis.

Tačiau gali būti, kad iki šiol nesate visiškai tikri, jog protas gali daryti tikrą ir apčiuopiamą įtaką jūsų gyvenimui. Turbūt klausiate savęs: Kaip mano protas pajėgtų paveikti didesnio masto įvykius, pakeistų gyvenimo aplinkybes? Kaip galiu priversti elektronus įgauti tam tikro įvykio, trokštamos patirties pavidalą? Taigi nenustebčiau, jei jūs abejotumėte savo pajėgumu kurti žmogiškosios tikrovės įvykius.

Šios knygos tikslas - pateikti jums mokslo faktus, patvirtinančius minties galią kurti tikrovę. O skeptikams siūlyčiau suprasti, kad galbūt skepticizmas trukdo įžvelgti tam tikras tiesas (kaip ir bet kokia kita nuostata jis tiesiogiai veikia žmogaus gyvenimą).

Jei pripažinsite tokios paradigmos galimybę, remdamiesi vien logika turėsite sutikti ir su tuo, kad norint susikurti naują asmeninį pasaulį, būtina pakeisti nusistovėjusią mąstyseną ir jausmus. Mąstydami ir jausdami taip, kaip mąstėte vakar bei užvakar, sukursite tokias pačias gyvenimo aplinkybes, kurios sukels tokias pat emocijas, o šios vers mintyti atitinkamas mintis.

Leisiu sau surizikuoti ir palyginsiu šią situaciją su žiurkėnu rate. Be paliovos mąstydami (sąmoningai ar nesąmoningai) apie savo rūpesčius, tik dar daugiau jų pritrauksite \ savo gyvenimą. O galbūt rūpesčių jūsų gyvenime tiek daug, nes be paliovos apie juos mąstote? Galbūt bėdos atrodo jums tokios tikros, nes nuolat esate paniręs į jas sukūrusius jausmus. Atkakliai derindami savo mintis ir jausmus su esamomis gyvenimo aplinkybėmis, įtvirtinsite tą pačią tikrovę.

Todėl keliuose kituose skyriuose norėčiau nuodugniai panagrinėti tai, ką būtina suprasti siekiant pokyčių.

Dauguma žmonių gyvenime yra susitelkę į tris dalykus: aplinką, savo kūną ir laiką. Jie ne tik sutelkę į juos dėmesį, bet ir mąsto sutinkamai su jais. Tačiau įpročio būti savimi atsikratysite tada, kai jūsų mąstymas peraugs gyvenimo aplinkybes, kūno įsimintus jausmus ir pradėsite gyventi naujoje laiko tiesėje.

Norėdami pasikeisti, mintyse turite susikurti idealą, tai yra modelį, kuris skiriasi nuo šiandieninio „jūsų". Visos didžiosios istorinės asmenybės žinojo, kaip tai padaryti; suprasdami ir taikydami žemiau aprašytas sampratas bei technikas, jūs taip pat galite tapti didingi.

Šiame skyriuje aiškinsimės, kaip įveikti savo aplinką, ir padėsime pamatus kitiems dviem skyriams apie kūną bei laiką.

Prieš prabildamas apie įpročio būti savimi atsikratymą, noriu trumpai kreiptis į jūsų sveiką protą. Užduosiu jums klausimą: kaip išsi-ugdėte įprotį mąstyti ir jausti taip, kaip mąstote ir jaučiate?

Aš pats į šį klausimą atsakyti galiu tik remdamasis smegenų, kuriose kyla mintys ir jausmai, veikla. Dabartinė neurologijos teorija sako, esą smegenys sudarytos taip, kad atspindėtų mūsų aplinką. Visa informacija, su kuria susifietėme per gyvenimą, yra saugoma smegenų sinapsėse.

Santykiai su žmonėmis, žinios apie daugybę daiktą, kurie mums priklauso ar kuriuos teko matyti, apie vietas, kuriose lankėmės ir gyvenome, taip pat begalė mus aplankiusių patirčių lieka smegenų struktūrose. Netgi visa aibė išmoktų ir tolydžio kartojamų veiksmų yra įspausti sudėtingose pilkosios materijos klostėse.

Taigi mūsų smegenis sudarantys neuronų (nervinių ląstelių) tinklai tiesiogine šio žodžio prasme atspindi visas mūsų asmenines patirtis* įgytas skirtingu laiku ir įvairiose vietose sąveikaujant su žmonėmis bei daiktais,

Kaip vadiname šių „prisiminimų" apie žmones ir įvairius išgyvenimus visumą? Tai mūsų išorinė aplinka. Smegenys paprastai atliepia aplinką ir yra asmeninės praeities jrašas, nugyvento gyvenimo atspindys.

Jums sąveikaujant su skirtingais pasaulio dirgikliais, išorinė aplinka sužadina įvairias smegenų grandines, kurias suformavo mūsų praeities patirtys, mintys ir jausmai. Sužadintos šios grandinės vėl verčia mus atitinkamai mąstyti (ir reaguoti).

Jei jau mintys nulemia tikrovę, mąstydami tas pačias mintis (kurios savo ruožtu visiškai atspindi aplinką), diena po dienos kursime lygiai tokią pat tikrovę. Tokiu atveju vidinės mintys ir jausmai tiksliai atitiks išorinį gyvenimą, nes būtent ši išorinė tikrovė su visomis savo problemomis, sąlygomis ir aplinkybėmis nulemia, kaip mąstote ir jaučiatės vidinėje tikrovėje.

Kiekvieną dieną matant tuos pačius žmones (kaip antai, viršininką, sutuoktinį ir vaikus), atliekant tuos pačius veiksmus (kelionė į darbą, kasdienės užduotys, įprasta mankšta), lankantis tose pačiose vietose (pamėgtoje kavinėje, parduotuvėje ir darbovietėje), apžiūrinėjant tuos pačius objektus (savo namą, automobilį, dantų Šepetuką... netgi kūną), seni prisiminimai priverčia jus atkurti tas pačias patirtis.

Galėtume tarti, kad žmogaus protas visiškai valdomas aplinkos. Jūsų tapatybę nulemia išorinės sąlygos, nes su jomis tapatinatės. Stebite tikrovę jos pačios suformuotu protu ir taip redukuojate begalines kvantinio lauko tikimybių bangas į įvykius, atspindinčius jūsų proto būseną. Galite su manimi nesutikti ir tvirtinti, kad jūsų mintys nėra visiškai tapačios aplinkai, kad tikrovė nėra taip paprastai perkuriama. Tačiau atsižvelgdami į tai, kad smegenyse glūdi visi jūsų praeities įrašai ir kad protas yra sąmonės produktas, gausime pripažinti, jog tam tikra prasme mūsų mąstymas visada remiasi praeitimi. Į situacijas reaguodami smegenimis, kuriose lyg kompiuterio programoje įrašyti mūsų prisiminimai, sukuriate tiksliai praeitį atliepiančią proto būseną, nes smegenys iškelia visas su esamomis aplinkybėmis susijusias jose glūdinčias žinias ir patirtis. Pagal kvantinį dėsnį (kuriam, be abejo, esate pavaldūs), jūsų praeitis tampa ateitimi.

Supraskite štai ką: jeigu jūsų mąstymas remsis praeitimi, sukursite tik praeities patirtis. Mąstydami ir jausdami žinomas mintis bei jausmus, kursite pažįstamas pasekmes ir nuolatos atkartosite tokį patį gyvenimą. Kadangi jūsų smegenys visiškai atspindi aplinką, kiekvieną rytą jutimai prijungia jus prie tos pačios tikrovės ir sužadina tokį patį sąmonės srautą.

Visa jutiminė informacija, kurią smegenys priima iš išorinio pasaulio jums regint, uodžiant, girdint, jaučiant ir ragaujant, skatina jas mąstyti sutinkamai su pažįstama tikrove. Atmerkiate akis ir žinote, kad šalia gulintis asmuo yra jūsų sutuoktinis, nes jus sieja daug bendrųišgyvenimų. Išgirstate lojimą už durų ir suprantate, kad taip prašosi išleidžiamas laukan jūsų šuo. Pajuntate dieglį nugaroje ir atsimenate, kad tą patį jautėte vakar. Susiejate puikiai pažįstamą išorinį pasaulį su savimi (tiksliau, tuo, kuo save laikote), prisimindami save konkrečiame laiko ir erdvės taške.

Jau aptarėme, kad jutimai primena mums, kas tokie ir kur esame, — taip mes prisijungiame prie savo tikrovės. Ką dauguma mūsų daro po to? Toliau einame giliai įmintomis senojo aš pėdomis - patys to neįsisąmonindami mąstome, kalbame ir veikiame pagal seną papratimą.

Spėju, paprastai pabundate toje pačioje lovos pusėje, tokiu pat kaip visada judesiu užsimetate chalatą, pažvelgiate į veidrodį, kad atsimintumėte, kas esate, ir visiškai automatiškai apsiprausiate duše. Tada susišukuojate, kad jūsų išvaizda atitiktų kitų lūkesčius, mašinaliais judesiais išsivalote dantis. Geriate kavą iš to paties pamėgto puodelio ir valgote įprastus pusryčius. Apsirengiate striukę ir nėmaž nesusimąstydami ją užsisagstote.

Paskui nesąmoningai važiuojate automobiliu puikiai pažįstamu maršrutu į darbą. Ten atliekate gerai išmoktus veiksmus. Matote tuos pačius žmones, jie spaudo jumyse tuos pačius emocinius mygtukus, verčiančius jus mąstyti apie juos, savo darbą ir gyvenimą įprastas mintis.

Vėliau skubate namo, kad greitai pavalgytumėte ir suspėtumėte pažiūrėti mėgstamą pramoginę televizijos laidą, tada puolate į lovą, kad laiku užmigtumėte ir, išaušus rytojui, vėl skubėtumėte daryti viską iš naujo. Ar per tą dieną jūsų smegenys bent truputį pasikeitė?

Kodėl slapčia tikitės, kad jūsų gyvenimą aplankys kokios nors naujovės, jei kiekvieną dieną mąstote tas pačias mintis, atliekate tuos pačius veiksmus ir išgyvenate tas pačias emocijas? Ar ne taip būtų galimaapibrėžti beprotybę? Visi vienu ar kitu metu esame patekę į tokį uždarą ratą. Dabar bent jau suprantame, kodėl jis vis nesiliauja suktis.

Galima visiškai drąsiai teigti, kad asmuo, kurio gyvenimą ką tik nusakėme, kiekvieną dieną atkuria tokią pačią proto būseną. Jeigu aplinka yra proto tęsinys (ką užtikrintai sako kvantinio pasaulio modelis), protui išliekant tokiam pačiam, jūsų gyvenimas išsaugos status quo.

Pamąstykite taip: ar gali pakisti išvestis, jei [vedame vis tuos pačius duomenis? Kaip tikitės sukurti ką nors nauja, jei j nesikeičiančią aplinką nuolat reaguojate tokiomis pat mintimis?

Kiekvieną dieną praleidžiant vis taip pat, suaktyvinamos tos pačios nervų sistemos grandinės, o tai gali turėti dar vieną pasekmę. Kaskart įprastai atsiliepdami į pažįstamą tikrovę (tai yra įjungdami tas pačias nervines ląsteles), nervinių ląstelių grandines „sulituojate" taip, kad jos atitiktų įprastas jūsų asmeninės tikrovės sąlygas, nesvarbu, geros jos ar blogos.

Neurologijoje egzistuoja principas, pavadintas Hebo dėsniu. Jo esmė tokia: kartu aktyvinamų nervinių ląstelių jungtys stiprėja. Hebo credo parodo, kad pakartotinai suaktyvinant tas pačias nervines ląsteles, joms bus vis lengviau susižadinti visoms vienu kartu. Ilgainiui tarp jų susiformuos ilgalaikiai santykiai.1

Žodžiu „lituoti" įvardiju tokį reiškinį, kai grupė neuronų išvien buvo sužadinti tiek daug kartų, kad tarp jų užsimezgė tam tikros ilgalaikės jungtys - pakartotinis sužadinimas juos tarytum sulitavo. Kuo dažniau konkrečios neuronų grandinės yra suaktyvinamos, tuo patvaresni darosi statiški nervinės veiklos maršrutai. Laikui bėgant bet kokia dažnai žmogaus mintijama mintis, atliekamas veiksmas ar puoselėjamas jausmas virs automatišku ir nesąmoningu įpročiu. Kai jūsų protui

* Donald O. Hebb (1904-1985) - Kanados psichologas, padaręs didelę įtaką neuropsichologijos srityje. (Vert. past.)tokią didelę įtaką daro aplinka, ji raidiškai tampa įpročiu, tai yra įeina į jūsų protą.

Taigi vis mąstydami tas pačias mintis, kartodami tuos pačius veiksmus ir jausdami tas pačias emocijas, pradėsite lituoti savo smegenų ląsteles į ribotą grandinę, kuri tiesiogiai atspindės jūsų ribotą tikrovę. O tai pačiai proto būsenai bus vis lengviau savaime atsikurti kiekvieną dienos akimirką.

Sis nekaltas reakcijų ciklas įtvirtina smegenyse konkrečią išorinę tikrovę. Kuo dažniau sužadinsite tas pačias smegenų grandines, reaguodami į išorinį gyvenimą, tuo labiau smegenys atitiks jūsų asmeninį pasaulį. Jus prie gyvenimo sąlygų prikaustys neurocheminės jungtys. Laikui bėgant, jūsų mąstymas bus įspraustas į tam tikrus ganėtinai siaurus rėmus, nes smegenyse bus suaktyvintas baigtinis grandinių rinkinys, sukursiantis tiksliai apibrėžtą mentalinį parašą. Sis parašas paprastai vadinamas asmenybe.

Dėl šio neuronų susisaistymo vidinė proto tikrovė ir išorinio pasaulio tikrovė tampa beveik neatskiriamos. Jei, pavyzdžiui, negalite liautis mąstę apie savo problemas, protas ir gyvenimas susilies į vienį. Objektyvusis pasaulis nudažo subjektyvųjį protą, o tikrovė, kaip žinoma, klusniai prisiderina prie jo. Jūs pasiklystate sapno iliuzijoje.

Tatai taip pat galima pavadinti vėžėmis, į kurias visi įpuolame. Esmė ta, kad kartojame ne tik tuos pačius veiksnius, į mus šaknis suleidžia ir nuostatos bei jausmai. Taigi įprotį būti savimi išsiugdote tapdamas aplinkos vergu. Jūsų mąstysena prisitaiko prie gyvenimo sąlygų ir štai jūs, kvantinis stebėtojas, žvelgiate į begalinę būtį per tos pačios spalvos akinius ir įtvirtinate vis tą pačią tikrovę. Jūs kaip mašina reaguojate į išorinį, pažįstamą ir nekintantį pasaulį.

Skirtingai nei Bilo Murajaus (Bill Murray) suvaidintas personažas filme „Švilpiko diena", jūs net nebandote kovoti su nenutrūkstamamonotonija. Dar blogiau, kad į šį uždarą ratą jus įkišo ne kokia nors paslaptinga neregima jėga, — jūs pats esate šio rato kūrėjas.

Geroji naujiena ta, kad pats sukūręs uždarą ratą, vien savo pastangomis galite jį ir sunaikinti.

Kvantinis tikrovės modelis sako, kad norint pakeisti gyvenimą, reikia iš pagrindų keisti mąstyseną, elgseną ir jauseną. Turime pakeisti savo būties būvį. Kadangi mąstysena, elgsena ir jausena yra esminiai mūsų asmenybės dėmenys, būtent asmenybė kuria asmeninę tikrovę. Taigi naują asmeninę tikrovę, naują gyvenimą sukursite, susikurdami naują asmenybę. Turite tapti kitu žmogumi, nei dabar esate.

Prieš pradėdamas nagrinėti būdus, padėsiančius mintimis pranokti savo aplinką ir taip atsikratyti įpročio būti savimi, noriu jums šį tą priminti.

Mąstymas gali pranokti esamą tikrovę. Istorijos vadovėliuose netrūksta tai padariusių žmonių pavardžių, kaip antai: Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis, Marija Kiuri, Mahatma Gandis, Tomas Edisonas ir Žana d'Ark. Visos šios asmenybės turėjo ateities tikrovės viziją, kuri tuomet egzistavo jutimais neapčiuopiamu kvantinio lauko tikimybės pavidalu. Ir, atėjus laikui, kiekvienas jų pavertė savo vidinio pasaulio viziją tikrove.

Minėtas asmenybes sieja tai, kad visos jos puoselėjo svajonę ar tikslą, kuris buvo daug didesnis už jas pačias. Visi šie žmonės tikėjo tam tikra ateities versija, kuri jų protuose buvo tokia tikra, kad jie gyveno savo svajone, lyg ši jau būtų išsipildžiusi. Jie nematė jos akimis, negalėjo išgirsti, paragauti, užuosti ar kitaip pajusti, tačiau svajonė buvo taip juos užvaldžiusi, kad jų veiksmai pirma laiko atitiko poten-cialią tikrovę. Kitaip sakant, jie elgėsi taip, lyg vizija jau butų tapusi tikrove.

Pavyzdžiui, Indiją XX a. pradžioje geležiniuose gniaužtuose laikęs imperialistinis diktatas stipriai slėgė vietos gyventojus. Nepaisydamas to, Gandis tikėjo tikrove, apie kurią jo tautos gyvenime nebuvo nė menkiausios užuominos. Jis visa širdimi rėmė lygybės, laisvės bei ne-prievartos idėjas ir buvo visiškai tikras, kad jos taps jo tautos egzistencijos pamatu.

Nors Gandis kalbėjo apie laisvę, britų valdymo ir tironijos tikrovė buvo visiškai priešinga. To laikmečio įsitikinimai aštriai kirtosi su jo viltimis ir siekiais. Vis dėlto Gandis neleido priešiškiems išoriniams faktams jo paveikti ir nėmaž nesitraukė nuo savo idealo.

Ilgą laiką iš išorinio pasaulio Gandis beveik nesulaukė ženklų, kad kas nors keičiasi. Vis dėlto kovotojas nesileido paveikiamas aplinkos sąlygų. Jis tikėjo ateitimi, kurios dar nebuvo įmanoma pamatyti ar patirti kitais jutimais, bet kuri buvo gyva jo prote. Fiziškai gyvendamas savo tuometį gyvenimą, prote nešiojosi ateities viziją. Gandis suprato, kad jo mintys, veiksmai ir jausmai permainys aplinkos sąlygas. Jam dedant pastangas, ilgainiui tikrovė išties pradėjo keistis.

Kai mūsų elgsena atitinka ketinimus, kai veiksmai atliepia mintis, kai protas ir kūnas dirba išvien, kai žodžiai ir darbai yra suderinti... tada bet kuris žmogus įgauna didžiulę galią.

Istorijos didžiūnai su nepalaužiamu ryžtu siekė pakeisti ateitį, nereikalaudami skubaus atsako iš aplinkos. Jie nėmaž nesijaudino negavę jokio jutimais apčiuopiamo požymio ar fizinio įrodymo, kad trokštami pokyčiai vyksta; nėra jokios abejonės, kad kiekvieną dieną jie primindavo sau apie siekiamą tikrovę. Jų protai aplenkė tuometę aplinką, nes ši nebevaldė jų mąstymo. Jie išties ėjo pirma laiko.

1 Šias žymias asmenybes taip pat siejo ir kita ne mažiau svarbi gija -jos labai aiškiai žinojo, ko nori. (Atminkite, kad visas norimos tikrovės pasireiškimo detales paliekame aukštesniajam protui, - didžiūnai tikrai tai žinojo.)

Verta pastebėti, kad dauguma istorijos milžinų amžininkų laikė juos svaičio tojais, kitaip tariant, prasilenkiančiais su tikrove. Ir jie buvo teisūs. Milžinai visiškai prasilenkė su tikrove- ją aplenkė, kaip, beje, ir jų svajonės. Įvykis, kurį jie nešiojo savo mintyse, kurį tvirtino veiksmais ir emocijomis, nebuvo tikroviškas, nes ši tikrovė dar nespėjo pasireikšti. Neišmanėliai ir cinikai taip pat galėjo pavadinti jų viziją beprotybe -šiuo atveju irgi nebūtų suklydę. Ateities vizija buvo „beprotiška", nes sveikam protui tikra yra tik tai, kas apčiuopiama jutimais, o vizija buvo anapus jų.

Antai Žaną d'Ark visi laikė nutrūktgalve, netgi pamišėle. Savo idėjomis ji metė iššūkį laikotarpio įsitikinimams ir tuometei politinei sistemai. Tačiau merginos vizijai pasireiškus, ji imta laikyti didžiai doringa.

Kai žmogus laikosi savo svajonės, nepaisydamas, kokia yra aplinka, tai yra didybė. Netrukus išsiaiškinsime, kad aplinka įveikiama, įveikiant kūną ir laiką. Prisiminkime Gandį - išorinio pasaulio situacija (aplinka) jo nepaveikė, jis nesirūpino dėl savo pojūčių ir nesuko sau galvos, kas jam gali nutikti (kūnas), nesijaudino, kiek prireiks laukti, kol laisvės svajonė išsipildys (laikas). Gandis paprasčiausiai žinojo, kad anksčiau ar vėliau visi šie dėmenys paklus jo ketinimams.

Neurologija įrodė, kad galime keisti smegenų būseną, - taigi ir elgseną, nuostatas bei įsitikinimus, - vien mintydami kitas mintis (kitaiptariant, aplinkai likus tokiai pat). Pasitelkus mentalinę repeticiją (pakartotinai įsivaizduojant, kad atliekame konkretų veiksnią), smegenų ląstelių grandinės persitvarkys taip, kad atspindėtų mūsų tikslus. Mintys gali tapti tokios realios, kad smegenys jas priima už gryną pinigą - kaip fizinę tikrovę. Žodžiu, smegenų biocheminę struktūrą galima pertvarkyti pirma realaus patyrimo išoriniame pasaulyje.

Pateiksiu pavyzdį. Knygoje „Smegenų vystymas" aptariau, kaip tyrimų subjektai, penkias dienas po dvi valandas mintimis repetavę vienos rankos pratimą pianinu (nė sykio neprisiliesdami prie instrumento klavišų), pademonstravo tokius pat pokyčius smegenyse, kaip ir žmonės, tą patį laiką jfeiffett atlikę identiškus pirštų judesius ant pianino klavišų2. Funkcinė smegenų skenografija parodė, kad visi tyrimo dalyviai suaktyvino Jr išplėtė neuronų grupes toje pačioje smegenų srityje. Iš esmės tiriamieji, ganias ir akordus repetavę mintimis, išsiugdė tokį patį sniegenų grandinių skaičių, kaip ir fiziškai barškinę pianino klavišus.

Tyrimas atskleidžia du svarbius dalykus. Jis patvirtino, jog galime pakeisti smegenis keisdami mąstymą, be to, parodė, kad susitelkus j vieną tikslą, smegenys nebeskiria vidinio proto pasaulio ir išorinės aplinkos. Taip mūsų mintys gali tapti patirtimis.

Ši samprata nepaprastai svarbi kiekvienam, siekiančiam senus įpročius pakeisti naujais, tai yra apkarpyti senus neuronų ryšius ir išauginti naujus jų tinklus. Todėl įdėmiau panagrinėkime, kaip mokėsi asmenys, pirštais neišgavę nė vienos natos.

Nesvarbu, kokiu iš dviejų aptartų būdų įgauname įgūdžių, pokyčiams smegenyse atsirasti reikalingi keturi dėmenys: mokymasis, praktinės instrukcijos, arba žinios, dėmesio sutelkimas ir kartojimas.

Mums mokantis, susidaro nauji sinapsiniai ryšiai; žinios padeda įtraukti kūną, kad įgytume naujos patirties, kuri vėliau papildys smegenis. Kai- sutelkiame dėmesį ir vis kartojame naują įgūdį, smegenys ima keistis.

Tiriamųjų grupė, fiziškai grojusi gamas ir akordus, išsiugdė naujas smegenų grandines, nes vadovavosi šia formule.

Mintyse repetavę dalyviai taip pat jos laikėsi, tik į mokymąsi neįtraukė kūno. Jie gan lengvai įsivaizdavo save grojančius pianinu.

Atminkime, kad po tokių mentalinių repeticijų jų smegenyse atsirado tokių pat neurologinių pokyčių, kaip ir dalyvių, iš tikrųjų grojusių pianinu, smegenyse. Nauji neuronų tinklai, ar ryšiai, rodo, kad jie išties grojo ganias ir akordus, net jeigu nepatyrė to fiziškai. Galėtume tarti, kad jų smegenys „gyveno ateityje", pirma fizinio įvykio.

Dėl padidėjusios žmogaus smegenų priekakčio žievės ir unikalaus mūsų gebėjimo susitelkti į mintį labiau nei į bet ką kita, priekinės smegenys gali savaime „nutildyti" išorinę aplinką, kad apdorojama būtų vien tik ši kryptinga mintis. Tokiu atveju mus taip užvaldo vaizduotė, kad atitinkamos nervinių ląstelių jungtys susidaro mums net neišgyvenus realaus įvykio. Jeigu galime keisti savo vidinę būseną nepaisydami aplinkos, o tada ryžtingai priimti idealą ir išlikti į jį susitelkę pakankamą laiko tarpą, smegenys aplenks aplinką.

Taigi mentalinė repeticija yra svarbus įrankis, padedantis atsikratyti įpročio būti savimi. Jei be paliovos mąstysime apie ką nors, užmiršdami visa kita, ateis laikas, kai ši mintis taps patyrimu. Tuomet susidarys tą patyrimą atspindinčios nervinių ląstelių jungtys. Vadinasi, mintys bus pakeitusios smegenų struktūrą. Dabar pamąstykite apie štai ką: mentalinės repeticijos procesą galima pasitelkti siekiant bet kokio tikslo.

Tiesą pasakius, tai dar ne viskas. (Kaip tikriausiai supratote, šioje knygoje smegenų technine įranga vadinu fizines smegenų struktūras,

jų anatomiją iki pat neuronų.) Vis tobulindami šią techninę įrangą, galiausiai sudarysite sąlygas rastis naujai programinei įrangai. O tada ši programa galės veikti savaime.

Ignoruokite dramas. Išmokite džiaugtis tuo kas vyksta. Nustokite ginčytis su gyvenimu. Pamirškite, kaip jūsų požiūriu turi klostytis reikalai. Paprasčiausiai priimkite gyvenimą tokį, koks jis yra. Jūs pats pasirenkate savo reakciją į vykstančius įvykius ir jiems suteikiate reikšmę. 12 svarbiausių žodžių jūsų gyvenime: Įvykiai jūsų gyvenime neturi jokios kitos reikšmės, išskyrus, tą reikšmę, kurią jūs jiems priskirsite. Kokia reikšmę suteikiate vykstančiams įvykiams, tokį gyvenimą kuriate. Pakeisite suteiktą įvykiams reikšmę, pakeisite siunčamus signalus į kvantinį lauką, pakeisite gyvenimą.

12 svarbiausių žodžių jūsų gyvenime: "Įvykiai jūsų gyvenime neturi jokios reikšmės, išskyrus, tą reikšmę, kurią jiems priskirsite jūs". Jūs pats pasirenkate savo reakciją ir vertinimus į vykstančius įvykius. Kokia reakcija, toks ir jūsų gyvenimas. Kokia reakcija, tokias proto bangas siunčiate į kvantinį lauką. Pakeisite reakcijas, požiųrį, vibracijas, pakeisite likimą.

Išanalizuokite, ką jūs jaučiate, ką galvojate šią akimirką? Iš to galima suprasti, ar jūsų minčių vibracijos atitinkamai rezonuoja su jūsų ketinimų "išgyti" ir "turėti" vibracijoms". Jeigu jūs norite išgyti, bet situacija kurioje dabar esate yra apverktina, sunku bus ilgai išsaugoti teigiamas mintis.Mes susifokusavęs į tai, kas atitolina jus nuo siekiamo rezultato. Visada grįšite prie liūdnų minčių, prie kurių vibracijų, priekurių esate įpratęs, nes jas generuoja seni neuronų tinklai. Turite stengtis bet kuria kaina pasiekti labiausiai jus džiuginančias mintis, iš visų, kurias dabartinėmis sąlygomis galite pasiekti. Ir kartojant jas, stentis padaryti jas dominuojančiomis. Pakeisi neuronų tinklus, reiškia pakeiskite mūsų proto skleidžiamas vibracijas. Naujos vibracijos padės jums kvantiniame lauke artėti prie "išgijimo" ir jūsų ketinimo "turėti" išsipildymo.

Kuo labiau stengiatės, ką bijoti ką nors prarasti, tuo labiau stumiate tai nuo savęs. Tokios mintys, sukelia baimę, kad nepasieksite ko norite. Jei jų neatsikratysite, atsitiks tai, ko labiausiai bijote.